Issuu

Tavo paslaptis gali tapti mirties nuosprendžiu. Tad niekuo nepasitikėk. Visiems meluok. Kad ir kas nutiktų, neįsimylėk savo nuožmiausio priešo. DANI FRANCIS (Dani Frensis) – slapyvardžiu pasirašanti autorė, kurios knyga „Sidabrinis elitas“ pastaraisiais metais pripažinta ryškiu romantinės fantastikos atradimu. Romanas netruko tapti The New York Times ir USA Today bestseleriu, o 2025 m. Goodreads apdovanojimuose buvo paminėtas tarp metų skaitomiausių romantinės fantastikos knygų. Tai pirmoji skaitytojų dėmesį prikausčiusios trilogijos dalis.

Rena Darlington visą gyvenimą praleido šešėliuose, slėpdama savo telepatines galias. Ji viena iš Modifikuotųjų – persekiojamos ir naikinamos bendruomenės. Tačiau jos žmonės neketina pasiduoti. Viena neapdairi klaida – ir Rena atsiduria priešų rankose. Mergina priversta prisijungti prie Sidabrinio bloko armijos, kuri medžioja tokius kaip ji. Dabar kaip niekad svarbu neatskleisti savo tapatybės. O tą padaryti vis sunkiau, nes šaltakraujis Sidabrinio bloko vadas akylai stebi kiekvieną jos žingsnį. Tik ar įtarumas – vienintelė priežastis, kodėl Krosas Redenas nenuleidžia nuo jos akių? Įtampa auga, Modifikuotieji rengiasi karui, ir Rena turi nuspręsti, kaip suduoti priešui lemiamą smūgį. Tačiau joje ima virti ir kita, vidinė, kova. Puiki žinia skaitytojams, užaugusiems su „Bado žaidynėmis“ ir „Divergente“, – knygynų lentynas pasiekė naujas distopinis romanas, kurį privalote perskaityti. – PureWow Dani Francis parašė tokį romaną, apie kokį jau ilgai svajojau... Jis tiesiog mane pakerėjo. – Ali Hazelwood, rašytoja

ISBN 978-609-466-954-5

9 786094 669545

Tarptautinis bestseleris

Dani FRANCIS SILVER ELITE Del Rey, New York, 2025

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2025 by Dani Francis All rights reserved. Published in the United States by Del Rey, an imprint of Random House, a division of Penguin Random House LLC, New York. © Design by Amy Musgrave © Images: Adobe Stock © Urtė Atkucevičiūtė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026 © „Tyto alba“, 2026 ISBN 978-609-466-954-5

DĖS

ŠIAURĖS JŪRA

ŽEMĖS

RO D R O M A S

VA L

R AJ O

NAI

S U N I O KOTO

JUO D GI R Ė

S PA

ŽLUGĘ S K ALNAG ŪBR I S

J TŲ

ŪR

TĖ

BAZĖ

HI TS

VA K A

EN DA S

RŲ J Ū RA

TI ER ŽYMĖJIMAS

LŪŽIO LINIJA DYKUMA MIŠKAS

PIETŲ JŪRA

A FĖ

SIDABRINIS ELITAS

1 skyrius

Aš užaugau visiškoje, nesibaigiančioje, dusinančioje tamsoje. Norėčiau pasakyti, kad perdedu, bet taip nėra. Buvau vos penkerių, kai dėdė slapta išvežė mane iš miesto į Juodgirę – vietą iš vaikų košmarų. Tai miškas, skendintis amžinoje tamsybėje. Prisimenu, kaip išsiplėtė akys, pirmą kartą tai išvydus: grėsmingas juodas rūkas, kylantis nuo žemės ir tvyrantis aukštai virš medžių viršūnių. Prisimenu kaulus stingdantį siaubą ir gerklę gniaužiančią paniką, kai mus apgaubė aklina tamsa. Dar prisimenu, kaip nepraėjus nė valandai nuo kelionės pradžios užkliuvau už kaukolės. Atsiklaupiau patyrinėti kliūties ir, nors nieko nemačiau, pirštais apčiuopiau tuščias akiduobes, perbraukiau per glotnų, laiko nugludintą kaulą. Kai paklausiau dėdės Džimo, kas čia buvo, jis atsakė: – Tiesiog akmuo. Net būdama penkerių nebuvau tokia kvaila, kad patikėčiau. Tai nebuvo paskutinis skeletas, kurį aptikome per tuos trejus metus Juodgirėje, tačiau kai grįžome į civilizaciją, aš ir baimė jau buvome senos pažįstamos. Dabar plėšrūnas galėtų griebti man už gerklės, o aš nė nemirktelėčiau. Karinis lėktuvas galėtų numesti bombą ant mūsų namo, o mano širdis toliau ramiai plaktų. Kai vaikystėje kasdien gyveni sukaustytas siaubo, suaugus lieka nedaug dalykų, kurių dar bijotum. Galbūt tik nejaukių pokalbių. Verčiau plikomis rankomis stočiau prieš pumą, nei leisčiausi į tokį pokalbį. Rimtai. – Kur eini?

DANI FRANCIS

Velnias. Stengiausi kuo tyliau išsliuogti iš lovos, kad nepažadinčiau savo draugo. Jauno kario balsas mieguistas, vis dar šiek tiek geidulingas. Segdamasi džinsus nuleidžiu akis. Žinau, kad po ta plona antklode jis visiškai nuogas. – O. Na... Niekur. Tiesiog apsirengiu, nes man vėsu, – sumeluoju, braukdama per juodų berankovių marškinėlių priekį, dengiantį nelygią randuotą kairiojo klubo odą. Tie nudegimai žemiau juosmens, nusidriekę per pusę šlaunies, man nuolat primena, kas esu ir kodėl šalia šio vaikino negaliu užsibūti ilgiau, nei būtina. Pasakiau jam, kad randai – nelaimingo atsitikimo pasekmė. Vaikystėje ant manęs išsipylė puodas verdančio vandens. Tai nebuvo visiškai melas. Tačiau jei jis būtų žinojęs, ką slepia tas sudarkytas kūnas, vargu ar būtų glostęs jį su tokia begaline užuojauta. – Eikš. Aš tave sušildysiu, – žada jis. Prisiverčiu nusišypsoti ir pažvelgiu jam į akis. Jos gražios – sodriai rudos, gilios. – Luktelėk, gerai? Kad jau atsikėliau, man reikia į tualetą. Sakei, jis čia pat, už kampo? Ar mano balsas skamba pernelyg nekantriai? Manau, taip, bet tiesiog spirgu, kaip noriu dingti. Jau vėlu. Gerokai vėliau, nei buvau pažadėjusi sugrįžti. Turėjau tik trumpam užsukti į kaimą – ko nors išgerti ir pasisveikinti su draugais per Laisvės dienos šventę. Tikrai ne sugulti su aukšto rango kariu – ir dar būtent su juo. Žemyne nėra daug dalykų, kuriuos verta švęsti. Nė vienos iš tų idiliškai skambančių švenčių, apie kurias rašoma istorijos vadovėliuose. Ir būkime atviri – tikriausiai tai šiurpi ironija, kai būrys Modifikuotųjų šoka, geria ir mylisi minėdami metines įvykio, kuris vėliau lėmė jų pačių skerdynes. Bet modai mėgsta šokti, gerti ir mylėtis, tad... kodėl to nedaryti pasitaikius progai – nesvarbu, koks tai minėjimas. 10

SIDABRINIS ELITAS

– Tu juk nepabėgsi nuo manęs, tiesa? – pajuokauja jis, nors balse jau girdėti liūdesio gaidelė. Šūdas... pagalvoju. Jis suprato, kad ruošiuosi sprukti. – Žinoma, kad ne, – atsakau su šypsena. Apsimetu visą dėmesį sutelkusi į batų užsisegimą ir suprantu, kokia tai baisi mintis. Stengiuosi neužmegzti santykių su niekuo iš Žemyno kariuomenės vadovybės, betgi tas laikinumas labai vilioja. Kariai gali palikti bazę tik tris kartus per metus, vadinasi, jie čia visada tik laikinai. – Gerai. Nes aš dar nepasiruošęs tavęs paleisti, – nusišypso jis. Jam dvidešimt penkeri, ir buvo toks švelnus, kai jo rankos klaidžiojo mano kūnu. Ar labai žiauru, kad net neprisimenu jo vardo? Pasiimu šautuvą ir persimetu per petį diržą. Matau, kad jis mane stebi. – Ką? – Dabar atrodai karšta kaip ugnis, – sako jis, prikandęs lūpą. – Rimtai. – Tikrai? – Taip. Mieste merginų su ginklais neišvysi. Jis teisus. Neišvysi. Būtent todėl dėdė mus apgyvendino Z rajone – labiausiai kiek tik įmanoma į vakarus nutolusiame pakraštyje. Tai vienas iš „naudingųjų“ rajonų, kur pagrindinė veikla – gyvulininkystė bei žemdirbystė, ir piliečiams leidžiama turėti ginklus. Žinoma, visi ginklai griežtai registruojami. Be išsamių gebėjimų testų leidimo gauti neįmanoma, bet man tai nesukėlė jokių sunkumų. Leidimą gavau trylikos. Esu ne tik įgudusi – mano gebėjimai gerokai viršija tai, ką įsivaizdavo mano vertintojai. Dėdė Džimas įspėjo mane „pernelyg neišsiskirti“ testavimo dieną. – Čia, šiuose kraštuose, praverčia, – atsakau. – Baltieji kojotai kasnakt kėsinasi į mano karves. Jis nusijuokia. – Reikės kada nors užsukti į tavo ūkį, pažiūrėti, kuo tu ten užsiimi. 11

DANI FRANCIS

Šis atsainus pastebėjimas sukelia įtarimų. Kodėl jis nori atvykti į ūkį? Ar tai tebuvo nekaltas komentaras, ar jau turėčiau sunerimti? Kalbant apie vadovybę, verčiau renkuosi paranoišką atsargumą, tad skubiai bandau prasibrauti į jo mintis. Jo skydas storesnis už plieną. Tikriausiai rasčiau jame plyšį, jei bandyčiau ilgiau, bet dabar jis per tvirtas, kad įveikčiau iškart. Nieko nuostabaus. Vienas pirmųjų dalykų, kurių mokomi tokie kariai kaip jis, – apsiginti nuo modų. Ir ne be reikalo. Grynieji neturi stiprių gebėjimų. Be to, fiziškai jie nieko nejaučia, kai kas nors braunasi į jų mintis, o štai modai tai pajunta tarsi elektros smūgį. Tokie kaip jis privalo išlikti budrūs. Atsitraukiu. Buvo verta pamėginti. Vienintelį kartą šįvakar jo skydas susvyravo, kai buvome nuogi, bet tada jo mintys buvo vienas ištisinis „nesustok“ ir „taip“. Neslėpsiu – tai maloniai paglostė savimeilę. – Ar yra kokia nors priežastis į tualetą neštis ginklą? – pakelia antakį jis. – Visi registruoti ginklai privalo visada būti prie savininko, – pareigingai pacituoju vadovėlį, kurį gauna kiekvienas, turintis leidimą. – Pašildyk man lovą. Tuoj grįšiu. Tikrai neketinu grįžti. Iš tiesų vos tvardausi nepasileidusi bėgte pro duris. – Parodysiu, kur tualetas, – pasiūlo jis. Ketinu prieštarauti, bet jis jau lipa iš lovos ir maunasi kelnes. Bent jau nevilki tamsiai mėlynos, standartinės vadovybės uniformos. Nesu tikra, ar būčiau pajutusi bent kruopelę geismo, jei jis būtų vilkėjęs tą uniformą. Jei neminėsime retkarčiais pasitaikančių nuotykių su įkaušusiais kariais, aš nuoširdžiai nekenčiu tų tipų – kaip ir dauguma jų manęs. Tokius kaip aš jie pasiryžę išnaikinti. Išsigimėliai – štai kaip jie mus vadina. O kai būna malonesni – sidabrakraujais. Vienintelis tikras „išsigimėlis“ čia yra Generolas Redenas su savo iracionalia neapykanta modams. Mes neprašėme tokie būti. Prieš šimtą penkiasdešimt metų per kažkokį beprasmį karą buvo išlaisvintas toksinas, kaip tik ir pavertęs mus tokiais. Neturėjome jokio pasirinkimo. 12

SIDABRINIS ELITAS

Nors kiekviena kūno ląstelė maldauja sprukti, leidžiu kariui palydėti mane pro duris ir koridoriumi, išklotu burgundišku kilimu. Pasukame už kampo. – Prašau, – kaip tikras džentelmenas atidaro man vonios duris. – Ačiū, – ištariu prievarta šypsodamasi. – Susitiksime tavo kambaryje. – Jei pasiklysi, šauk, ateisiu tavęs gelbėti, gerai? Atsistoju vonios kambaryje, už durų, ir klausausi jo žingsnių. Tik jiems nutolus, pagaliau iškvepiu. Veidrodyje matau, kad įdegusi oda nuraudusi, bet seksas visada taip veikia. Akys išduoda nekantrumą. Karys šįvakar ne kartą gyrė jų spalvą – medaus ruda, žėrinti auksu. Dėdė sako, kad turiu mamos akis, tačiau jos veido neprisimenu, ir mane tai erzina. Kai ji mane išsiuntė, buvau penkerių – pakankamai didelė išsaugoti ryškius prisiminimus. Turėčiau prisiminti jos akis. Kartais atrodo, kad pamenu jos balsą, šypseną, bet nesu tikra, ar tai ne vaizduotė, bandanti užpildyti tuštumą. Prieš išeidama iš vonios, palaukiu dar visą minutę. Noriu sprukti, bet kad pasiekčiau laiptus, turėsiu praeiti pro jo duris. Reikės stypinti pirštų galais. Sulaikiusi kvapą, pasuku už kampo ir sėlinu nutriušusiu kilimu. Jau beveik pasiekusi koridoriaus galą pamatau, kaip nulinksta jo durų rankena. Durims pamažu veriantis, reaguoju instinktyviai: neriu į artimiausią kambarį. Įsiveržti pas nepažįstamąjį tikriausiai ne pats protingiausias sprendimas, bet tai tebuvo akimirksnio pasirinkimas, dėl kurio iškart pasigailiu, kai raumeninga ranka stipriai apkabina mane per krūtinę. – Nejudėk, – pasigirsta vyriškas balsas. Vėl sureaguoju instinktyviai – mano kumštis šauna aukštyn ir rėžiasi į tvirtą žandikaulį. Vyras net nekrūpteli. Jis nuginkluoja mane greičiau, nei spėju sumirksėti – nusviedžia mano šautuvą ant grindų. Tada mane staigiai apsuka ir prispaudžia prie durų. Jo aukšta figūra grėsmingai pakimba virš manęs, o ranka, tarsi plieno strypas, prispaudžia krūtinę. 13

DANI FRANCIS

– Po velnių, kas tu? – sušnypščia man į ausį. Širdis daužosi į šonkaulius. Įkvepiu ir perbraukiu liežuviu per išdžiūvusias lūpas. – Aš... Žodžiai įstringa gerklėje, vos tik pakeliu akis į jo veidą. Ak. Panašu, kad šiai nakčiai pasirinkau netinkamą žmogų. Šis vyras... nepaprastai žavus. Nemanau, kad esu mačiusi ką nors patrauklesnį – vyrą ar moterį. Akimirkai paskęstu jo sodriai mėlynose akyse, žvelgiančiose į mane pro tankias blakstienas. Jo plaukai tamsūs, nubraukti nuo nepriekaištingų, simetriškų bruožų, lyg iškaltų iš akmens. Tvirtą žandikaulį apžėlusi trumpa barzdelė, o viename lūpų kampe matyti duobutė. Paspėlioju, kaip giliai ta duobutė išryškėja jam šypsantis, nors, sprendžiant iš šalto, grėsmingo žvilgsnio, nuojauta kužda, kad šypsosi jis retai. – Jei atėjai manęs nužudyti, tau nelabai sekasi. – Nužudyti? – atsikvošėju, ištrūkusi iš savo minčių. – Aš čia ne dėl to. – Ne? – tarsteli jis. Išgirstu, kaip kažkas sužvanga – jis nuspiria mano šautuvą tolyn. Tenka sukąsti dantis, kad nepulčiau prie ginklo. – Su ginklu įsėlini į mano kambarį vidury nakties, ir aš turėčiau patikėti, kad tavo ketinimai tyri? – Tikėk kuo nori, – atšaunu ir bandau išsilaisvinti iš gniaužtų. Veltui – jo ranka nė krust. – Aš čia ne tam, kad tave žudyčiau. – Tai čia toks draugiškas apsilankymas? – paklausia jis, liežuviu sudrėkindamas lūpų kamputį. Jo akys sužvilga, ir žvilgsnis nukrypsta į iškirptę, vos matomą po tvirta jo ranka. – Vertinu gestą, bet ačiū, nereikia. Šį vakarą jau gavau, ko norėjau, – šypteli jis. – Galėjai užsukti anksčiau, kol mano viešnia dar buvo čia. Būtume surengę vakarėlį. Išsižioju iš nuostabos. – Rimtai? Manęs tai visiškai nedomina. Aš slepiuosi, šikniau. Jis susidomėjęs kilsteli antakį. 14

SIDABRINIS ELITAS

– Nuo ko? – Ne tavo reikalas. Gal gali patraukti ranką? Negaliu kvėpuoti. – Ne. O kvėpuoji, atrodo, visai neblogai. Tikrai ne. Čia nėra oro. Kiekvieną kartą įkvėpdama užuodžiu tik jį. Pušų, odos ir švelnaus prieskonių aromato mišinį. Išties kažkas nuostabaus. O jo kūnas tiesiog neįtikėtinas. Didelis, plačių pečių ir itin raumeningas, su įtemptais dvigalviais raumenimis mane laikant. Lažinuosi, nuogas atrodo įspūdingai. – Paleisk mane, – įsakau. – Atsiprašau, kad įsiveržiau, bet patikėk, aš nekeliu grėsmės. – Kodėl esi ginkluota? – Esu ūkio savininkė. Turiu leidimą. Jis įdėmiai apžiūri mano veidą, akimirką sulaikydamas žvilgsnį ties lūpomis. Nors širdis virpa nuo jo atidos, stengiuosi pasinaudoti akimirka ir spiriu keliu į tarpkojį. Jis sureaguoja net nesumirksėjęs – sugriebia mano koją anksčiau, nei spėju jį pasiekti. Kitą akimirką jau griūvu ant žemės dusliai trenkdamasi. Kaulus sukrečia smūgis, kai mane užgula sunkus jo kūnas. Ilgos kojos prislegia mane prie grindų, o dilbis užspaudžia gerklę. Dabar aš iš tikrųjų negaliu kvėpuoti. Gaudydama orą, abiem rankomis daužau jam per pečius, bet jis nė krust. Pašaipiai stebi mane iš viršaus. – Nelabai mandagu, – sumurma jis. – Taikytis į tarpkojį. Negaliu atsakyti, nes jis neleidžia įkvėpti. Dar kartą silpnai suduodu jam ranka. Dieve, koks jis stiprus. Maniau, esu gera kovotoja. Dėdė treniravo mane nuo penkerių. Bet štai guliu ant nugaros bejėgė, prislėgta vyro kūno. Ne, netiesa. Galiu kai ką padaryti. Kita svarbi dėdės pamoka: kovoje privalai bet kokia kaina įgyti pranašumą. O su vyrais yra vienas neklystamas būdas tai pasiekti. – Negaliu sakyti, kad gailiuosi, – ištariu kimiu balsu. – Matydama rezultatą. Balsas gergždžia dėl oro stygiaus. Jis įtariai paklausia: – Rezultatą? – Tu guli ant manęs. 15

DANI FRANCIS

Lūpas paliečia vos pastebima, įžūli šypsena, ir pagaunu karštą blyksnį jo akyse. – Atrodo, padėtis ne tokia jau bloga, – priduriu, pagaliau įstengusi gurkštelėti oro. – Anksčiau manęs šitai nedomino, bet dabar... Gundomai pajudinu klubus. Jis sustingsta, lūpos prasiveria. Akimirką jo kūnas instinktyviai sureaguoja – klubai vos pastebimai trukteli. Tada jis nusijuokia. – Neblogas bandymas, – sumurma glausdamas lūpas man prie ausies, ir mano pulsas pašėlsta. – Jei paleisiu, pažadi rankas ir kojas laikyti ramiai? – O tu? – kandžiai atsikertu. Vis dar juokdamasis jis nulipa nuo manęs ir nueina paimti mano šautuvo. Atsistoju, pasipiktinusi taisausi marškinius ir stebiu, kaip jis tikrina serijos numerį. Pasinaudoju proga apsižvalgyti, bet nelabai yra į ką žiūrėti. Patalynė sujaukta – tikriausiai liko tokia po to, ką jis su savo „palydove“ čia veikė. Nežinau, ar pavydžiu tai merginai, ar, sprendžiant iš jo „žavaus“ būdo, man jos gaila. Ant naktinio staliuko guli radijo stotelė, ant raudono fotelio po langu numestas juodas švarkas, o prie durų – pora juodų aulinių. Štai ir viskas. Daugiau jokių užuominų, galinčių išduoti, kas jis toks. Keista, kad anksčiau nemačiau jo švenčiančio aikštėje. Kodėl jis Hamlete, jei ne Laisvės dienos proga? Retai pasitaiko, kad keliautojai būtų tiesiog prašalaičiai. Į vakarus nuo Z rajono viskas po vandeniu, o pakrantėje nėra jokių gyvenviečių. Vos tik bendrovė pabando tą teritoriją atstatyti, įvyksta naujas žemės drebėjimas, ir miestą ar kaimelį vėl nušluoja. Atsigręžiu į vyrą ir pabandau perskaityti mintis, bet jis stipriai apsisaugojęs. Įdomu. Dauguma Grynųjų neturi skydų, o jei ir turi – jie lengvai perprantami. Vadinasi, šis vyras – arba Modifikuotasis, arba karys, arba civilis Grynasis, dėl kažkokios paslaptingos priežasties įvaldęs minčių blokavimo meną. Savo stipria ranka jis laiko šautuvą, bet net neketina į mane taikytis. Tiesiog stovi ir stebi tomis pavojingomis mėlynomis akimis. 16

SIDABRINIS ELITAS

– Gal jau patikrintum serijos numerį per savo ryšio įrangą? Įsitikintum, kad aš ne žudikė, ir galėčiau eiti savais keliais? – Arba aš galiu tiesiog tave nušauti ir toliau ramiai gyventi, – atkerta šiknius. – O ne, kaip aš tavęs bijau, – atšaunu ir įremiu rankas į šonus. – Šauk. Nušauk mane. Bent jau baigsis mano kančios. Jis palenkia galvą, vis dar įdėmiai mane stebėdamas. – Kuo tu vardu? Krūpteliu, kai į šį klausimą atsako kažkas kitas. – Rena? Tiksliau – kažkas koridoriuje, kas manęs ieško. – Rena? Tu vis dar čia? Girdžiu už durų praeinantį karį; jo žingsniai nutyla jam pasukus už kampo. Mano nepažįstamasis pašaipiai šypteli: – Geriau bėk, Rena. Gal dar spėsi pasiekti išėjimą, kol tavo vaikinas tavęs nesučiupo. – Jis ne mano vaikinas, ir be šautuvo aš niekur neisiu. Po akimirkos jis apverčia ginklą, suima už vamzdžio ir atkiša man buože į priekį. Persimetu diržą per petį ir ryžtingai pasuku durų link. – Buvo malonu susipažinti, šikniau, – sumurmu neatsigręždama. Jo juokas pakutena man nugarą. Tuščiu koridoriumi nuskubu prie laiptų ir leidžiuosi į pirmą aukštą. Vos pasiekiu lauko duris, vėl išgirstu savo vardą. – Rena, palauk. Nuslopinu atodūsį. Karys stovi laiptų viršuje. – Žadėjai nuo manęs nepabėgti, – sako eidamas artyn. Jo akyse šmėsteli nusivylimas. – Atsiprašau, – teatrališkai atsidūstu ir sukurpiu tinkamą melą. – Tiesiog nemoku atsisveikinti. Jo veidas sušvelnėja. – Šiaip ar taip, tikrai turiu eiti. Audra išvertė tvorą, ir dėdė mane užmuš, jei rytoj su saule nesikelsiu jos taisyti, – aiškinu. 17

DANI FRANCIS

– Privalau tave vėl pamatyti. Gal pavyks gauti atostogų kitą mėnesį? – Žinai, kur mane rasti, – atsakau lengvabūdiškai, nes tikimybė, kad jis greitai vėl gaus laisvų dienų, menka. Iki to laiko jau bus mane pamiršęs. Tikiuosi. Visada yra rizika, kad jis taip įsimylės, jog ras būdą susikeisti su kitu kariu ir būti perkeltas į mano kraštus. Tačiau nemanau, kad lovoje esu tokia nepakartojama. – Koks tavo ID? Nenoriai padiktuoju, stebėdama, kaip jis suveda numerį į savo įrenginį. Po akimirkos kišenėje tyliai suvibruoja mano elegantiškas prietaisas. Jis nusišypso, skruoste išryškėja duobutė. – Čia aš. Išsitraukiu prietaisą ir išsisaugau jo ID. Nekenčiu šio daikto. Nors privalome nuolat jį nešiotis, į saviškį žvilgteliu tik tada, kai gaunu bendrovės pranešimą. O šiaip apsiriboju būtiniausiu susirašinėjimu su dėde Džimu ar draugais. Žinoma, nieko svarbaus; rimtiems reikalams turime kitokių būdų. Joks sveiko proto modas nenaudotų bendrovės įrangos atviriems pokalbiams – ne tada, kai kiekvienas ištartas ar parašytas žodis fiksuojamas, o krūva agentų seka kiekvieną žingsnį. Tas pat galioja ir „Nexus“ – mūsų vidiniam tinklui. Būtume kvaili, jei manytume, kad šie kanalai tinka atvirai bendrauti. – Palydėsiu tave, – sako jis. Už užeigos durų girdžiu šurmulį. Grupė plėšia trankią, man negirdėtą dainą. Spėju, ji įtraukta į Komunikacijos tarybos patvirtintą bendrovės grojaraštį. Prieš pasiekdama piliečius visa žiniasklaida privalo gauti jų palaiminimą. Išeiname į kiemą; vėjas čia toks pat švelnus, koks buvo mums užeinant. Nakties ore tvyro keptos mėsos ir sviestinių kukurūzų aromatas. Šįvakar kaimo aikštė tiesiog švyti. Čia triukšminga ir pilna žmonių, o per muziką vis prasimuša juokas. Matydama aplink zujančius karius, pajuntu kylantį nerimą. Lais18

SIDABRINIS ELITAS

vės diena – vienintelis laikas metuose, kai daugelis jų gali grįžti namo, aplankyti šeimą ir draugus. Dauguma atrodo nepavojingi, vis dėlto šįvakar čia pernelyg daug mėlynų uniformų, kad galėčiau jaustis ramiai. Kaip norėčiau, kad jie pagaliau nešdintųsi atgal į miestą ir paliktų mus ramybėje. Niekas čia netrokšta vaidinti, šypsotis ir apsimetinėti mandagiais. Net Grynieji nekenčia Generolo grubumo – to, kaip jis kontroliuoja kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą. Arba bent jau dauguma nekenčia. Žinoma, yra užkietėjusių šalininkų, kurie ir savo motiną išduotų vien už to vyro ar jo pakalikų palankumą. Mano rajone vienas kvailys Grynasis netgi savo motiną įskundė, sužinojęs, kad toji Modifikuotoji. Beveik du dešimtmečius jai pavyko nuslėpti savo gebėjimus, bet pakako vienos klaidos, vieno neatsargaus minčių skaitymo nenuleidus rankovių, ir vienintelis sūnus ją įskundė. Kiek teko girdėti, jis buvo paaukštintas ir dabar vadovauja vadovybės padaliniui. Nors, manau, tai dar ne taip baisu, kaip tie modai, kurie išduoda saviškius, – tie, kurie palaiko Redeną ir tarnauja jam mūsų sostinėje Sanktum Pointe. Tie išdavikai ten mėgaujasi ramiu ir sočiu gyvenimu. Ištikimybė Generolui atsiperka. Dėmesį patraukia linksmi vaikų šūksniai. Atsisuku į triukšmą ir nusišypsau. Pievutėje už kelių žingsnių žaidžiamos gaudynės. Kaimo vaikai klykia ir juokiasi, o gaudytoja – liesa raudonplaukė mergaitė – laksto aplink bandydama kurį nors nutverti. – Rena! – pasigirsta linksmas balsas. Prie mūsų linguoja Tana Arčer. Akys spindi, veidas įraudęs. Akivaizdu, ji ir pati ragavo savo prekių. Tanos tėvas Grifas laiko vienintelę užeigą aikštėje. – Svarsčiau, kur dingai, – sako ji, reikšmingai žvalgydamasi tai į mane, tai į karį. Nors šypsosi mums abiem, jaučiu, kaip bando užmegzti su manimi ryšį. Kiekvienas telepatas turi unikalų braižą. Kai buvau vaikas, dėdė tai apibūdino kaip esybę – tik tau būdingą energijos srautą. To beveik neįmanoma nupasakoti, jei pats nejauti, bet užmezgus kontaktą kito žmogaus energiją atpažįsti, vos tik jis pabando susisiekti. 19

DANI FRANCIS

– Kažkas čia buvo užsiėmusi, – mintyse krizena Tana. Jos balsas mano galvoje visada žemesnio tembro nei tas, kuriuo ji kalba. Kartą paklausiau dėdės, kodėl telepatiškai perduodami balsai skamba kitaip nei tikrovėje. „Ar kada nors esi girdėjusi savo balso įrašą ir pagalvojusi: aš juk taip nekalbu? – paklausė jis. – Taip yra todėl, kad sau visada skambi kitaip. Kai bendraujame telepatiškai, aš girdžiu tavo balsą tokį, kokį jį girdi ir tu. Kai kalbi garsiai, aš girdžiu taip, kaip girdi kiti.“ Kai jis tai paaiškino, viskas stojo į vietas. – Turi liautis miegoti su kariais, brangute. – Ei, tai vienintelis dalykas, kuriam jie tinkami, – atsakau Tanai, o ji

nusisuka bandydama nuslėpti juoką. Žinau, kad po ilgomis rankovėmis, paslėptos nuo smalsių žvilgsnių, pulsuoja jos venos. Dėl tamsaus gymio pradėjusios švytėti jos atrodo dar ryškesnės nei šviesiaodžių modų. Aš vilkiu berankovius marškinėlius, bet man nereikia jaudintis. Tai dar vienas dalykas, dėl kurio nuolat kamantinėdavau dėdę, – buvo keista matyti, kaip kaskart mums bendraujant mintimis po jo rankų oda pasklisdavo sidabrinis švytėjimas. Kodėl mano venos nešvytėjo? Buvau įkyrus vaikas, nuolat apipildavau jį klausimais. Anuomet jis neturėjo gero atsakymo. Tik gūžtelėdavo pečiais ir sakydavo: „Praėjo daugiau nei šimtmetis, bet vis dar yra tiek daug dalykų, kurių niekas nesupranta apie tokius kaip mes.“ Tai ir yra kebliausia kalbant apie Modifikuotuosius – mums negalioja jokia iš anksto nustatyta formulė. Taip, didžioji dalis yra tikri sidabrakraujai – naudojant galias, rankų venos ima švytėti. Tik nedaugelis, tokie kaip aš, neatitinka šios taisyklės. Kad ir kokia būtų šio nukrypimo priežastis, negaliu neigti, kad dėl to jaučiuosi... na, nenoriu girtis, bet... Neįkainojama. Modė, galinti naudotis galiomis ir neišsiduoti priešams, yra didžiulis Sukilimo turtas. Tačiau kai Tinklas pirmą kartą bandė mane užverbuoti, dėdė pasakė kategoriškai „ne“. Jis buvo nepalenkiamas. Rena nerizikuos 20

SIDABRINIS ELITAS

gyvybe. Taškas. Paauglystėje jam pasidarė sunkiau mane sulaikyti. Esu užsispyrusi. Dėdę Džimą be galo myliu, bet esu savarankiška. Misijas pradėjome vykdyti, kai sulaukiau šešiolikos. Tai buvo smulkios atsargų gabenimo operacijos. Siuntų perdavimai. Ūkyje slėpdavome modus, slapta išvežtus iš miesto ar kasyklų. Man visada užverda kraujas pagalvojus, kiek mūsų vis dar kalinama darbo stovyklose, išsibarsčiusiose po rajonus. – Tu juk dar neišeisi, ar ne? – klausia Tana. – Šiandien tavęs beveik nemačiau. Negali išeiti! Karys nusišypso. – Tą patį jai sakau. – Privalau, – atsakau gūžtelėdama pečiais. – Žinai dėdę. Tikriausiai dabar manęs laukdamas matuoja verandą žingsniais. Lyg tyčia pajuntu stiprų dūrį į galvą. Džimo signalas. Jis prašo ryšio, ir aš jį įsileidžiu. – Vėlu. Grįžk namo, – jo balsas duslus, griežtas. Susilaikau neužvertusi akių. – Jau einu. – Pasilik bent vienam šokiui? – maldauja Tana. – Tikrai negaliu. Tiesą sakant, pasilikčiau ir dar pabūčiau su Tana, jei tas karys nebūtų prie manęs prilipęs. Koks jo vardas? Man rodos, Maksas. O gal Markas? Prisiminusi, ką išdarinėjome anksčiau, abejodama jaučiuosi nejaukiai, tad paliečiu jam ranką. – Gerai, ėėė... Brangusis... buvo smagu, bet dabar turiu eiti. Tana atrodo, tarsi tuoj sprogs iš juoko. – Brangusis? – Užsičiaupk. Nepamenu jo vardo. Maksas ar Markas? – Jo vardas Džordanas!

Oho. Prašoviau pro šalį.

– Svarbesnis klausimas – kas tas gražuolis šiknius, apsistojęs užeigoje?

Širdis vis dar nerimsta po to audringo susidūrimo.

– Nieko nežinau apie jokį gražuolį šiknių. Šiandien nemačiau nieko, iš21

DANI FRANCIS

skyrus besiregistruojančius karius. O gal visgi mačiau ir tiesiog pamiršau? Jis karys? – Nežinau. Bet, patikėk, tokį veidą tikrai įsidėmėtum.

Tai buvo nepaprastai gražus veidas. Gaila, kad toks grožis teko tokiam šunsnukiui. – Jei mane ir gali pakerėti veidas, tai tik gražios moters. Kitu atveju aš tiesiog nieko nepastebiu.

– Leisk tave parvežti namo? – į mūsų nebylų pokalbį įsiterpia Džordanas, viltingai žvelgdamas į mane. – Ačiū, nereikia. Turiu motociklą. Tana pasitraukia šalin, suteikdama mums privatumo, kurio akivaizdžiai reikia Džordanui. Jis švelniai delnais suima mano veidą. – Kokia užsispyrusi, – žaismingai pabara. – Bent jau pabučiuok atsisveikindama. Nykščiu braukdamas mano žandikaulio linija, jis priglaudžia lūpas prie manųjų. Leidžiu jam pabučiuoti, nepaisydama krūtinėje kylančios nekantros. Atsitraukiame išgirdę vaikų klyksmus. Po akimirkos aikštėje kyla sumaištis. Tana atbėga prie mūsų. – Kas, po velnių, čia vyksta? – klausiu, mums trims skubant triukšmo link. Kiek galiu įžiūrėti tamsoje, ant žemės guli vaikas, bet matau tik besimakaluojančias rankas ir kojas. Kiti vaikai bėga tolyn šaukdamiesi pagalbos. – Tas prakeiktas baltasis kojotas! – nusikeikia Tana. – Jis visą savaitę slankioja miškuose aplink kaimą. Velnias. Tas pats mišrūnas grasino ir prie ūkio. Užvakar ryte pietinėje ganykloje radau papjautą telyčią. Neįsivaizduoju, kaip tas padaras įveikė tvorą. – Jis pagriebė jį! – klykia maža mergaitė suaugusiesiems, susibūrusiems pievos pakraštyje. Orą perskrodžia dar vienas, skausmo ir siaubo kupinas klyksmas. 22

SIDABRINIS ELITAS

Širdis šoka į gerklę, pulsas pašėlsta. Kitame pievelės gale ant nugaros guli berniukas, o jį prispaudęs laiko baltasis kojotas. Žvėris milžiniškas. – Robi! – surinka moteris. Tai Reičelė, mokytoja. Vadinasi, pavojuje jos aštuonmetis sūnus. Iš čia per tamsu įžiūrėti, bet neatrodo, kad iltys būtų susmigusios berniukui į kaklą. Man regis, jis drasko Robio ranką, ir – o šūdas, žvėris jau tempia berniuką tolyn. Nedvejodama pakeliu šautuvą. – Rena! Nepaisydama Tanos šūksnio, žengiu kelis žingsnius į priekį, sutelkusi dėmesį į Robį ir kojotą. Keli vyrai pasileidžia per pievą. Jie dar tik pusiaukelėje – kol pasieks berniuką, šis jau bus negyvas. – Ne! Sustabdykit ją! – su siaubu šaukia Reičelė. Įremiu šautuvą į petį ir nusitaikau. – Liaukis, Rena! Tu nušausi mano vaiką! Nekreipiu į ją dėmesio ir šaunu.

DANI FRANCIS

2 skyrius

Artėjant aukštam, barzdotam vyrui, mane perskrodžia nerimas. Kontrolierius Flečeris pirmasis pasiekė berniuką po to, kai nušoviau plėšrūną. Keletas kitų vyrų seka jam iš paskos; vienas jų ant rankų neša Reičelės sūnų. – Atiduokite jį man! – reikalauja Reičelė, puldama prie žmonių būrio ir tiesdama rankas į berniuką, kurio drabužiai permirkę krauju. – Kur Beta? Reikia, kad kas nors surastų Betą! – plūsdama ašaromis šaukia ji. – Nina jau nubėgo jos pažadinti, – ramina sesuo Elsė. – Viskas bus gerai, mieloji. Kvėpuok. Beta jam padės. Beta – mūsų gydytoja. Reičelei velniškai pasisekė, kad ji netoliese, nes tikrai ne kiekvienas kaimas turi mediką. Kaimyninių miestelių gyventojams pagalbos tenka vykti į Hamletą. Mudvi su Tana prieiname arčiau, kad geriau matytume verkiantį vaiką. Tai, kad jis sąmoningas ir verkia iš skausmo, – geras ženklas. Nepaisant gausaus kraujavimo, atrodo, kad labiausiai sužalota kairė ranka. Tana krūpteli pamačiusi nelygias dantų žymes ir kabantį išplėštą mėsos gabalą. – Ar jam viskas bus gerai? – skubiai paklausia ji. Prie berniuko rankos Elsė laiko prispaudusi audinio skiautę. – Kraujavimas, rodos, aprimo. Tačiau reikės nemažai siūlių. Pastebėjusi mane stovinčią, Reičelė vėl pratrūksta raudoti. – Tu jį išgelbėjai, Rena. Ačiū tau. Paliečiu jai ranką, tada švelniai perbraukiu delnu per Robio galvą – per standžias juodas garbanėles. – Džiaugiuosi, kad jam viskas gerai. 24

SIDABRINIS ELITAS

Būrelis nuskuba link vienaaukščių ir dviaukščių pastatų eilės šiaurinėje aikštės pusėje. Hamleto gyventojai čia turi viską, ko gali prireikti: maisto davinių krautuvę, užeigą, mokyklą, šokių salę, informacijos centrą, kliniką. Visas mūsų gyvenimas sutalpintas į kelias kvadratines mylias. Mums trūksta tik politikų ir policijos pajėgų, apie kurias mokėmės mokykloje. Kitaip nei anksčiau, mūsų kaimelius ir miestus prižiūri kariai, vadovaujami kontrolierių. Pastarieji atsiskaito apylinkių viršininkams, o šie – Generolui Merikui Redenui, mūsų „maloningajam“ vadui. Redeno bendrovė yra itin efektyvi karinė mašina. Jai nereikia nei politikų, nei perteklinių pareigūnų. Hamleto kontrolierius lieka stovėti vietoje ir žvelgdamas į mane kilsteli antakius. – Kulka pataikė tiesiai į akį, – praneša Flečeris. – Šaunu! Gūžteliu pečiais. Skausmingai jaučiu įbestą Džordano žvilgsnį. – Nesikuklink, – sako Flečeris. – Tu išgelbėjai tą berniuką, Rena. Vos susilaikau vėl negūžtelėjusi pečiais. – Na, žinai. Turiu patirties su plėšrūnais, puolančiais mano gyvulius. Tiesiog suveikė instinktai. – Tuomet velniškai geri instinktai. Perduok dėdei, kad tave puikiai išmokė. Nė neketinu to daryti. Džimą apimtų siaubas sužinojus, kad šaudžiau miestelyje, net jei pavojus grėsė vaiko gyvybei. Staiga pajuntu nenumaldomą norą sprukti. Kojos pačios neša tolyn, net nespėju atsisveikinti su Flečeriu. Tana ir Džordanas seka įkandin, nors pastarasis – nelabai pageidaujamas palydovas. Šūdas. Turiu dingti iš čia. – Ar viskas gerai? – susirūpinusi klausia Tana, sugriebdama mane už rankos, kad sulaikytų. – Viskas gerai, bet rimtai – man jau reikia namo, – atsakau švelniai spustelėdama jai ranką ir patraukiu per aikštelę. – Užsuk šią savaitę. Pajodinėsim. Pasilenkiu arčiau jos. – Tana, paleisk mane. Kitaip ir jis manęs nepaleis. – Atsiprašau. Pasikalbėsim vėliau. 25

ISBN 978-609-466-954-5

9 786094 669545

Tarptautinis bestseleris