Issuu

SIBILĖ – ypatingas romanas, žinomos psichologės-psichoterapeutės LINOS DIRMOTĖS (buv. Vėželienė) grožinės kūrybos debiutas. Autorė puikiai pažįstama ir vertinama rimtos psichologinės literatūros skaitytojų, svarbiausia jos knyga „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ (2018) nuolat perleidžiama, populiarios ir knygos „Žuvis medyje“ (2020), „Vidurio amžiaus paauglystė, arba Ką veikti po 50-ies?“ (2021). Lina – ilgametė tinklaraščio „Gyvoji psichologija“ autorė, lektorė, vadovauja psichoterapinėms, profesinio augimo bei šokio terapijos grupėms. Gyvena ir dirba Vilniuje. Kartą gyveno tokia Ingrida Eleonora Drungilaitė, paprasta nedidelės šalies pilietė, patirianti moteriškas krizes ir turinti vieną kitą paprastą norą. Žvelgiant iš šalies, ji tokia pati kaip ir visi kiti žmonės. Bet tik žvelgiant iš šalies. Nes iš tiesų po viena jos asmenybės dalimi slypi dar viena, o po šia – dar ir trečioji: keista ir mistiška, ta, kurią įvairios patirtys atsiveja net iš praeitų šimtmečių ir kuri primena vieną liūdną pasaką. Pasaką apie Undinėlę. Įveikdama išorines ir vidines kliūtis romano herojė iriasi per gyvenimo bangas link savo didžiausio troškimo – būti mylima Vyro. Darydama ir labai drąsius, o kartais ir labai kvailus pasirinkimus, ji lukštenasi iš savo kokono ir vaduojasi iš lemtingojo scenarijaus gniaužtų. Netikėti siužeto posūkiai ir žmogaus vidinio pasaulio nuogumas skaitytojui sukels įvairių emocijų: nuo juoko iki ašarų, nuo pykčio iki atjautos. Ir leis pamatyti tai, kas slypi kone kiekviename mūsų – beribį asmenybės kosmosą, įvairiapusį, daugialypį, išoriniam stebėtojui bemaž nepažinų. Ir gal padės nesuklysti lemtingą apsisprendimo akimirką.

ISBN 978-609-466-797-8

9 786094 667978

RO M A N A S

LINA DIRMOTE

Sibile ROMANAS

V ILNIU S

2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © Lina Dirmotė, 2024 © Vizerskaya / iStock, viršelio nuotrauka, 2024 © „Tyto alba“, 2024 ISBN 978-609-466-797-8

Šią istoriją derėtų pasakoti nuo pradžių pradžios. „Giliausiame jūros dugne, kur net laivų inkarai nepasiekia, stovėjo puikūs rūmai iš koralų ir krištolo. Ten gyveno jūrų valdovas Neptūnas su savo šešiomis dukromis undinėmis...“ – taip pradžių pradžią aprašė Hansas Kristianas Andersenas. Kaip žinome, šioje pasakoje Undinėlė patiria daugybę dramatiškų likimo posūkių: įsimyli, įgyja kojas, praranda balsą, palieka tėvo rūmus ir apsigyvena princo pilyje, – visgi taip trokštamos meilės ji negauna, todėl pasirenka jūros putos nebūtį. Skaitant šią keistą pasaką sunku suvokti tokį Undinėlės pasirinkimą. Daugumai ši mistinė būtybė atrodo kvaila, draugiškiau nusiteikusiems – tiesiog naivi, o labiausiai atjaučiantys nenuleidžia rankų ir vis bando perkurti Undinėlės istorijos pabaigą, kad viskas skambėtų „kažkaip normaliau“. Juokingi žmonės... O juk viskas buvo kaip tik taip, kaip yra parašyta. Jokio hepiendo, jokio „ilgai ir laimingai“ nebuvo. Undinėlės meilės istorija baigėsi greitai ir nelaimingai. O, kad ji iš tiesų būtų pasibaigusi! Deja... Istorija kartojasi ir kartojasi. Šį kartą – mažoje Europos šalyje, kur gimė tokia Ingrida Eleonora Drungilaitė.

Inga Olandijoje

Inga dar kartą apžvelgė savo darbą, timptelėjo dailiai prigludusio švarkelio skvernus ir giliai atsidususi pasuko vartų link, kur iš mašinų jau ropštėsi komisijos nariai. Šiandien jos diplominio darbo gynimas. Svajonių profesija beveik jos rankose. Beliko kantriai pavaikščioti paskui savo dabar jau buvusius dėstytojus, nenusišnekėti, kai jos bus ko nors klausiama, ir ji jau diplomuota landšafto architektė. Mandagiai šypsodamasi ir vis brukdama už ausies neklusnią šviesių plaukų sruogą Inga pasisveikino su kiekvienu atskirai. Kaip ir įprasta, jie čia atvyko aštuoniese. Iš kur tas begalinis noras trenktis į tolimiausius miesto pakraščius ir aukoti kelias valandas kiekvieno studento darbo apžiūrai, Ingai nesuprantama. „Bet čia jų reikalas“, – pagalvojo ji ir nusprendė, kad gal ir smagu matyti visus mokytojus, susirinkusius įvertinti jos diplominio. Gal ir smagu... Pirmiausia Inga dalykiškai spustelėjo ranką darbo vadovei poniai Eugenijai. Tik jos dėka išsigandusiai mergužėlei iš Lietuvos buvo suteikta galimybė būti priimtai į šią prestižinę landšafto architektūros ir dizaino mokyklą. Šalia išdygusiam 9

botanikos profesoriui Inga taip pat nuoširdžiai nusišypsojo ir padėkojo, kad rado laiko dalyvauti jos diplominio darbo peržiūroje, mat į peržiūras dažniausiai jis siunčia savo asistentus. Pats profesorius pernelyg užsiėmęs selekciniais bandymais ir retai kada palieka universiteto teritoriją, kurioje ir gyvena. Jo išstypusi, kiek gunktelėjusi figūra ir šokčiojanti eisena nuolat šmėžuodavo universiteto sode, kad ir į kokį jo kampą užsuktum. Inga pasilabino ir su kitais mokytojais bei su dviem landšafto kūrimo paslaugas teikiančių firmų savininkais, kurie privalomai yra kviečiami kaip galimi darbdaviai ir užsakovų pasaulio išmanytojai. Su vienu iš jų Inga jau pažįstama. Prieš metus dirbo prie jo firmos projekto, atlikdama praktiką, ir gavo labai gerus įvertinimus kaip perspektyvi architektė, ateityje galinti tikėtis įdomių bei pelningų užsakymų. Ponas Albertas, šeštą dešimtį įpusėjęs į fermerį panašus vyriškis, matyt, irgi ją atpažino, nes draugiškai mojo jau nuo pat mašinos. Apžvelgusi visų komisijos narių besišypsančius veidus, Inga kiek atsipalaidavo. Ir ko gi ji taip jaudinasi? Juk visi savi, pažįstami, gero linkintys, gal tik tas vienas iš kitos mokyklos atvykęs senyvas vyras jai nepažįstamas ir atrodo kiek grėsmingai. Mažomis žvitriomis akutėmis iš po surauktų antakių jis įdėmiai apžiūrinėjo įspūdingą baltai dažytą priemiesčio vilą, kurios savininkai ponai Ogilviai buvo tokie mieli ir užleido Ingai savo sodo teritoriją diplominiam projektui įgyvendinti. Ponas ir ponia Ogilviai iš tiesų buvo labai malonūs senyvo amžiaus sutuoktiniai, be galo užsiėmę savo restoranu netoliese. Taip užsiėmę, kad už vilos plytinti kemsynė, kurią Inga atrado šmirinėdama po privačiomis vilomis apstatytus priemiesčius, jų nė kiek nedomino. Ir kai Inga, užsukusi 10

į restoraną, pasiūlė jiems nemokamą landšafto dizaino projektą, jie entuziastingai sutiko. Gavę pirminį brėžinį, ponai Ogilviai buvo sužavėti ir sutiko padengti visas sodo sutvarkymo išlaidas. Ponia Ogilvi tuomet taip ir pasakė: „Vaikeli, likimas mums tave atsiuntė pačiu laiku, kaip tik kitą rugsėjį švęsime vestuvių jubiliejų ir galvojome, kaip smagu būtų draugus pakviesti į savo sodą. Kurio neturime! Ir kurio nebus, jeigu tu juo neužsiimsi...“ Taip stebinamai lengvai Ingai pavyko gauti nuostabų plotą savo sumanymui įgyvendinti ir bemaž neribotą biudžetą, kas pasitaiko dar rečiau nei palankios gamtinės sąlygos. Lygiai prieš metus Inga ėmėsi darbo. Važinėjo, matavo, vertino, derino su šeimininkais, tarėsi su mokytojais. Dabar, prisiminusi, kas čia buvo ir ką jai pavyko nuveikti, pati ėmė spinduliuoti iš džiaugsmingo pasitenkinimo. Sunku patikėti, kad beveik hektaro ploto kemsynę per metus pavyko paversti kažkuo panašiu į meno kūrinį. Jei paprastą sodo augalų derinimą galima vadinti menu... Inga linksmai pamojo ką tik atvažiavusiems kurso draugams. Į mažą seną folksvageną jie susigrūdo net penkiese. Visi brangiausi ir ištikimiausi. Tuo pačiu folksvagenu Inga irgi ne kartą beldėsi padėti ar palaikyti kurio nors iš jų šešetuko. Ką be jų būtų dariusi? Ką jie vienas be kito būtų darę? Ko dar galėtum paprašyti savaitgalį aukoti rovimui, ravėjimui ar genėjimui? Nuostabūs draugai ir puikūs specialistai, būsimi kolegos. Inga vylėsi, kad ir toliau jie bendraus ir padės vienas kitam. Nors ką gali žinoti... Štai energingoji Rebeka ketina grįžti į gimtinę, dirbs tėvų firmoje kažkur pietinėje Italijoje. Jauniausias iš jų, velsietis Andresas, išvyksta gilinti botanikos žinių magistrantūroje Prancūzijoje. Ko gero, iš jo užaugs naujasis profesorius Pieteris... Olandijoje liks tik keturiese: 11

lietuvaitė Inga, Marta iš Bavarijos krašto ir jų karštoji olandų porelė – Tomas su Magda. Ingai net širdį suspaudė pagalvojus apie jų šešeto, atrodė, neišardomą nepajudinamą bičiulystę ir nostalgiškų jausmų apimta atsiduso: „Ir kodėl tas gyvenimas nestovi vietoje?“ Nestovėjo vietoje ir komisija. Atitrūkusi nuo savo apmąstymų, Inga pasivijo juos prie pat kaldintų vartelių, kurie vedė į vidinį vilos sodą – Ingos projektą. Jos užduotis per porą valandų truksiančią peržiūrą – laikytis netoliese ir, jei kils kokių klausimų, nedelsiant ir išsamiai į juos atsakyti. Žinodama, kad paprastai klausimų kyla apžiūros pabaigoje, Inga koja už kojos nuslinko paskui komisiją ir įžengusi pro vartelius dar kartą stabtelėjo įvertinti atsiveriančio vaizdo. Įdomu, kaip čia viskas atrodo žmogui, atėjusiam pirmą kartą? Ir Inga pabandė pažvelgti į sodą komisijos narių akimis. Tolumoje stūkso tamsiai žalių kūginių tujų eilė, per metus jau kiek paaugusi, o ilgainiui tapsianti patikima siena, saugančia nuo kitapus esančio žvyrkelio dulkių. Pirmiausia, kas krinta į akis, tai sodo centre iškastas tvenkinys su dekoratyviniu fontanėliu. Tvenkinio kraštus rėmina paparčiai, siauralapiai švendrai, geltonai pražydę margalapiai vilkdalgiai ir, žinoma, vandens lelijos, nedrąsiai rožinės ir visai baltos. Fontanėlio čiurlenimas maloniai nuteikia poilsiui ir pasivaikščiojimui po sodą balto žvirgždo takeliais, plastiškai vinguriuojančiais nuo vienos kompozicijos prie kitos. Kaip pagrindinį sodo akcentą Inga paliko senąją guobą (ulmus minor – mintyse pasikartojo lotynišką pavadinimą, jei kam kiltų noras paklausti), augančią čia, matyt, dar nuo vilos statymo laikų. Po galinga jos laja ji įrengė jaukią vietą pailsėti ir išgerti arbatos, aikštelę išgrindė natūraliu akmeniu, 12

sustatė lengvus ažūrinius baldus. Šią puikią poilsio ir bendravimo erdvę apsodino dideliais melsvių kupstais, jau dabar tvarkingais pusrutuliais paskleidusiais savo puošnius lapus. Iš tolo atrodo kaip minkštas žalias kamuolinis kilimas. Visi lauko baldai, žinoma, balti, nes toks, bene vienintelis, buvo ponios Ogilvi pageidavimas, kad kuo daugiau baltos spalvos būtų jos sode. Balti suoleliai, baltos pergolės, baltos rožės. Daug baltų rožių, labai daug baltų rožių. Inga apžvelgė visas rožių kompozicijas, tvarkingai sugrupuotas besijungiančiuose gėlynuose. Pastelinių spalvų rožės traukė akį: vienos iš jų senovinės, kitos šiuolaikinės. Kreminės, gelsvos, rausvos, bet, žinoma, daugiausia baltos, susodintos tvarkinguose apskrituose gėlynuose, belipančios ant pergolių, besivejančios aplink arkas. Inga dar kartą pasidžiaugė, kad surizikavo ir už rožynų pasodino senovinius ryškiai mėlynus didžiuosius pentinius (Delphinium elatum!), kurie birželio viduriui kaip tik spėjo pražysti ir buvo gaivi atsvara pastelinei romantikai. „Gražu!“ – patenkinta nusišypsojo Inga. Be to, šiandien kaip niekad palanki diena ir esminiam projekto sumanymui atsiskleisti. „Kvapnusis sodas“ – toks jos diplominio pavadinimas. Rožės, levandos, pakalnutės, alyvos ir prieskonių kampelis – išradingas prapjauto torto formos daržas, kuriame tilpo viskas, kas kvepia: mėtos, čiobreliai, šalavijai, raudonėliai, bazilikai, petražolės, salierai, krapai... Poniai Ogilvi užteko tik užsiminti, kad jai patinka gardinti patiekalus žolelėmis, ir Inga kaipmat suprojektavo elegantišką, kaip ir pati šeimininkė, daržą, į kurį galima ateiti tiesiai iš virtuvės. Vakariniame sodo kampe, arčiau namo, Inga įrengė didžiulę atvirą terasą su prabangia lauko virtuve ir žiemai 13

nurenkamais baltais skėčiais, į ją vedė astilbėmis kvepiantis takas, puoštas rausvų rožių arkomis. Kad ir kada sumanytų švęsti savo šeimos šventes ponai Ogilviai, jų terasa nuolat bus kupina malonių aromatų. Vien vijoklinis sausmedis, besivejantis ant tvirtos ažūrinės sienelės, su savo kvapniais rausvais žiedais ko vertas! Dar kartą įkvėpusi sodo aromatų, Inga pasuko paskui gerokai nutolusią komisiją. Praeidama pro tvenkinį darkart pasidžiaugė, kad poną Ogilvį pavyko įtikinti atsisakyti minties įrengti viduryje sodo baseiną. „Net baisu pagalvoti, kaip atrodytų sodas, jei jo centre puikuotųsi tokia sintetinė pabaisa.“ Inga prisėdo ant balto suolelio dviem, tikro meno kūrinio, paslėpto po rožėmis apsivijusia pergole. Jį įrengė nostalgiškai svajodama, kad ir pati kada nors gyvenime turės galimybę prisėsti ant tokio suolelio su savo ilgamečiu gyvenimo draugu. Tiesiog prisėsti, patylėti, galbūt pasilaikyti už rankų. Inga jau pastebėjo, kad į kuriamus landšafto projektus ji sudeda pernelyg daug savo pačios svajonių. Daugiau, nei derėtų. Tai vienur, tai kitur įmontuoja ką nors jai pačiai labai svarbaus ir trokštamo, tarsi materializuotų slaptas savo svajones užsakovų sąskaita. Sėdėdama ant suolelio Inga traukė į save ką tik pražydusių vijoklinių rožių aromatą ir akies krašteliu stebėjo fotografuojančius ir rašikliais skrebenančius komisijos narius. Vylėsi, kad daug klausimų nebus. Netoliese sukiojosi jos kurso draugai, kiek labiau domėdamiesi komisijos pokalbių nuotrupomis nei jos projektu. Bet tai suprantama, jų darbų vertinimai dar nepaskelbti. Smalsu ką nors išgirsti iš anksto. Bet Ingai buvo ramu ir dėl įvertinimų, ir dėl savo darbo. Jos projektas pavykęs. Kad pavykęs, matyti iš patenkinto darbo vadovės veido ir iš to, kad dar neprireikė nieko aiškinti. 14

Su ponia Eugenija ji pirmąkart susitiko, kai kelis mėnesius padirbėjusi olandiškuose šiltnamiuose atėjo į pokalbį dėl studijų. Tvirtai įsitikinusi, kad niekas čia jos nepriims, stovėjo akis nudelbusi ir į visus klausimus atsakinėjo tik „taip“ arba „ne“. O kaip atrodė! Lyg pėsčiomis iš Lietuvos laukais miškais būtų žygiavusi. Kedai nuklypę, džinsai per dideli, purvini, megztinis iki kelių, plaukai kaip pakliuvo sukišti už ausų, jokio makiažo, jokio manikiūro. Tiesa ta, kad laiko su ponia Eugenija susitikti ištaikė tik per darbo pertrauką. Nespėjo nei persirengti, nei nusiprausti. O ir ne ta nuotaika buvo. Kam stengtis, jei vis tiek nieko iš to neišeis. Pati dabar stebėjosi, kaip su tokiu nusiteikimu iš viso ryžosi eiti. Inga šyptelėjo prisiminusi savo nepamatuotą užsispyrimą siekti ko įsigeidžia. Net jei pati savimi netiki, vis vien eina ir bando. Ir tąkart jai pavyko! Matyt, poniai Eugenijai padarė įspūdį jos avantiūrizmas, jei sutiko pasikalbėti. Nei pinigų mokslams pakankamai turėjo, nei iškalbos, kad įtikintų priimti. Atvyko beveik kaip stovi, tiesiai iš tulpių lauko, tik nuotraukų albumą prigriebusi, kur įamžinti jos kurti gėlynai. Kas, kad pas močiutę kaime, bet kokie gėlynai! Ištisas vasaras juose praleisdavo, prasikapstydavo gėlių lysvėse tai sodindama, tai persodindama. Ir nupaveiksluodavo kartais, kad ir pačiai prisiminimas liktų ir kad per žiemą dar galėtų pergalvoti, ką pakeisti ar patobulinti. Močiutės kaimynės, anuomet pamačiusios jos kūrinius, taip pat užsinorėdavo „menininkės“ paslaugų. Kaime ją taip ir vadinti ėmė – Menininkė. Klausdavo močiutės: „Kada gi ta tavo Menininkė atvažiuos, jau reikia, kad pas mane pažiūrėtų.“ Turėjo didelę paklausą jos gebėjimai tolimame lietuviškame kaime. Gal taip pasitikėjimo karūna ir užaugo. 15

Žvelgdama atgal Inga nemanė, kad būtent tas albumas padarė poniai Eugenijai lemiamą įspūdį. Kodėl ji buvo priimta ir dar stipendiją gavo, taip ir liko paslaptis. Gal jos meilė augalams iš tų nuotraukų netikėtai žybtelėjo ir aptemdė poniai Njuman sveiką protą? Gal juodadarbės įvaizdis? Inga jautėsi labai dėkinga, uoliai mokėsi ir kaip įmanydama stengėsi pateisinti avansu gautą pasitikėjimą. Šiandien, matydama patenkintą darbo vadovės veidą, Inga džiaugėsi ne tik dėl savęs, bet ir dėl jos. Patyrusi pedagogė neapsigavo įžvelgusi lietuvišką „menininkę“ turint talentą. Neapsiriko investavusi į lyg iš niekur išdygusią svetimtautę. O juk ji net kalbos nemokėjo... Dabar jau ramu, Inga pasiekė tai, apie ką svajojo dar nuo tada, kai būdama pradinukė pas babytę gėlytes skindavo ir puokšteles lėlių vestuvėms dėliodavo, vis stengdamasi, kad kuo gražiau, kuo kvapniau būtų. Teorinis egzaminas išlaikytas, aukščiausias įvertinimas gautas, dabar štai jau praktinio darbo peržiūra ir gynimas. Jai pavyko! Ji – Inga – prestižinės landšafto dizaino mokyklos absolventė. Nors dar be diplomo, bet jau turi užsakymų pusei metų į priekį. Šį savo darbą ji iš tiesų mėgsta, ne taip kaip aną, nuo kurio džiaugėsi pabėgusi. Lyginant su tuo, kokia atvažiavo ir kokia tapo, tai kaip diena ir naktis. Apsistojo anuomet pas kažkokią draugės pusseserės kolegę ar panašiai. Nakvojo ankšto kambario nišoje, atitvertoje vonios užuolaida. Jautėsi taip, lyg gyventų drabužių spintoje – nei lango, nei vietos visu ūgiu išsitiesti. Gerai, kad daug turto nebuvo atsivežusi, tik kelis pačius reikalingiausius daiktelius. Iš principo viską, ką buvo sukaupusi, paliko gimtinėje, nusprendusi bėgti nuo visų ir nuo visko: nuo brolio, nuo 16

draugių, nuo bendradarbių ir nekenčiamos buhalterinės apskaitos, naiviai tikėdamasi, kad taip pabėgs ir nuo nepalankaus likimo. Išvažiavo iš Lietuvos beveik kaip stovi, tarsi į kaimą pas močiutę savaitgaliui, tik pasą ir kredito kortelę prigriebė. Visgi ne pas močiutę važiavo... Norėjo kuo greičiau dingti iš slegiančių prisiminimų šalies, visai kaip kadaise iš jos dingo mama. Tiesiog ėmė ir išvažiavo. Ingai buvo be kelių savaičių penkiolika, kai pasipusčiusi padus mama išlėkė pas savo meilę į Portugaliją. Iki šiol Inga nieko nenori girdėti nei apie Portugaliją, nei apie mamą. Tvirtai žino: niekada jai neatleis. Nuo tos dienos, kai mama išvažiavo, ji neatsakė nė į vieną jos laišką. Ir pati nė žodžio neparašė. Į skambučius neatsiliepdavo, siuntinių pasiimti neidavo. „Nereikia man nei tokios mamos, nei jos apgailėtinų dovanų!“ – Inga susigriebė sėdinti iki baltumo sugniaužtomis rankomis, net sprando raumenys pamažu ėmė gelti nuo įtampos. Vis tas pats, kai tik mamą prisimena. Ir kodėl gi nepavyksta ištrinti jos iš atminties ir gyventi taip, tarsi ji neegzistuotų? Šiandien labai svarbi diena. Tokiomis dienomis mintys apie mamą būdavo ypač įkyrios. „Būtų normali motina, dabar gi galėtų kartu pasidžiaugti savo vaiko sėkme, pasveikinti, apkabinti, kaip kad anksčiau. Iki tol, kol mūsų šeima nebuvo sprogusi ir išsitaškiusi gabalais po visą pasaulį... Ir kodėl gi man taip nepasisekė? Kitų šeimos kaip šeimos, pasipyksta, susitaiko, betgi neišsilaksto kas kur, taip vienas kitą įskaudinę, kad net bendrauti nebesinori.“ Inga matė, kai kursiokai gynė savo projektus, ne tik tėvai, bet ir močiutės su seneliais, tetos ir dėdės, tuntais susirinkę, braukdami prakaitą, į gėlių puokštes įsikibę, jaudindavosi labiau nei pats diplomantas. 17

Juokinga žiūrėti! Tarsi diplomo gavimas – jų visų rūpestis. Tuomet ji netgi džiaugdavosi, kad viską pasiekė pati, kad diplomas tik jos ir niekieno kito nuopelnas. Niekas jai nepadėjo, niekas už rankos nelaikė ir niekas negalės pasakyti, kad ji kam nors skolinga ar dėkinga turi jaustis. Nuo slegiančių minčių apie išdavikę mamą Inga pabėgdavo visuomet tokiu pačiu būdu: primindavo sau, kaip gera, kad dabar ji laisva ir nuo nieko nepriklausoma, nesupančiota jokiais giminiškais ryšiais. Su niekuo! Prieš akis iškilo tėvas... Su tėvu kiek kitaip. Aišku, jis irgi dingo iš jos gyvenimo. Tik vėliau. Kai Ingai buvo aštuoniolika, tėvas susiviliojo platesnėmis saviraiškos galimybėmis už Atlanto. Su visais savo medinukais ėmė ir išsikraustė. Tiesą sakant, jo darbai tikrai ten labiau vertinami nei Lietuvoje. Kala jis ten kažką, drožia. Ir vis dar vienas, kitos šeimos taip ir nesukūrė, jo skulptūrėlės – visa jo šeima. Tėvas dabar daug uždirba, paremia ir Ingos sumanymus – kad ir šį olandiškąjį. Juk jei ne tėčio pinigai, iki šiol gyventų toje drabužių spintoje. Ant tėčio Inga taip labai nepyksta. Supranta jo pasirinkimą, o ir dėkinga jaučiasi. Už tai, kad jai padeda ir kad kitos šeimos nesukūrė. Jaučia, lyg vis dar svarbi jam būtų. Tėtis jai ir vakar skambino, sėkmės palinkėjo, padrąsino, pasididžiavo perduotais menininko genais, kurie dar niekada nenuvylė. Su tėčiu ji bendravo, dėl visų savo projektų tardavosi, jo nuomonė jai buvo svarbi. Kišenėje suvibravęs telefonas grąžino Ingą į realybę. Ir pačiu laiku, nes žvitriaakis kitos mokyklos atstovas, prisistatęs botanikos profesoriumi ir egzaminų komisijos pirmininku, kaip tik ketino kažko teirautis. – Panele Inga, – atsargiai rinkdamas žodžius artėjo prie jos egzaminuotojas. – Kaip jūs paaiškintumėte savo sprendimą šį 18

saulėtą vietą mėgstantį Lathyrus odoratus pasodinti visiškoje tamsoje? Ar nemanote, kad šiaurinė terasos pusė jam itin nepalanki? Kuo pagrįstumėte savo sprendimą? „Taip ir maniau, kad neliks nepastebėta. Keista, kad mūsų priekabusis profesorius Pieteris to pirmas nepamatė, paprastai būtent jis puola ginti augalus nuo netinkamų sąlygų“, – tyliai atsiduso Inga. Ji gerai žinojo, kodėl Lathyrus odoratus ten pasodintas. Dėl kvapo! Sėdint terasoje vijoklio žiedai skleidžia tokį aromatą, be kurio terasa prarastų pusę savo žavesio. Taip būdavo jos senelių namuose. Kai jie vakarais išeidavo su seneliu į terasą, valgydavo ledus, gerdavo arbatą ir kalbėdavosi apie ūkį ir bites, kaip senelis sakydavo... Kvapiųjų pelėžirnių kvapas buvo neatskiriamas tų tobulų vakarų palydovas. Todėl ir čia pasodino tokį patį, kiek vėliau pasipuošiantį balsvai rausvai, saldžiai kvepiančiais žiedais. Dėl šio sentimento vienintelėje viso sodo projekto vietoje ji nusižengė augalų sodinimo taisyklėms. Ir naiviai tikėjosi, kad liks nepastebėta. Pažvelgusi į pono pirmininko sielvartingą povyzą, suprato, kad turi reikalą su profesoriaus Pieterio antrininku, tokiu pačiu pamišusiu kaip ir jos mokytojas. Jei galėtų, iškastų kiekvieną augalą ir pažiūrėtų, ar nė viena šaknis neužsilenkusi, ar nenudžiūvusi. Inga atsiprašomai sumurmėjo kažkokį abstraktų pasiaiškinimą, neva popietinė saulė pasieksianti ūgtelėjusio vijoklio šakas, ir kaltai nuleido akis nedrįsdama prisipažinti, kad taisyklėms nusižengė ne dėl neišmanymo. Augalus ir jų poreikius Inga pažinojo puikiai. Ačiū už tai visiems mokytojams, ypač profesoriui Pieteriui. Pagarbiu atstumu koja už kojos Inga žingsniavo paskui dėstytojų grupelę toliau. Jei dar kuris pageidaus užduoti kokį klausimą, kad būtų po ranka. 19

ISBN 978-609-466-797-8

9 786094 667978

RO M A N A S