Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį

3

Robin Sharma

VIENUOLIS, KURIS PARDAVĖ

Sakmė apie svajones ir lemtį

7

Tu­r i­n ys Pa­dė­kos

/ 9

1. Kvie­ti­mas pra­bus­ti / 11 2. Pa­slap­tin­gas sve­čias / 17 3. Ste­buk­lin­gas Džu­lia­no Mant­lio per­si­mai­ny­mas / 20 4. Nuo­sta­bus su­si­ti­ki­mas su Si­va­nos iš­min­čiais / 30 5. Dva­si­nis iš­min­čių mo­ki­nys / 33 6. As­me­ny­bės po­ky­čių ke­lias / 37 7. Ne­pa­pras­tas so­das / 45 8. Kaip įžieb­ti dva­sios ug­nį / 70 9. Se­na­sis sa­vi­va­dos me­nas / 88 10. Draus­mės ga­lia / 131 11. Bran­giau­sias tur­tas / 143 12. Es­mi­nis gy­ve­ni­mo tiks­las / 155 13. Am­ži­no­ji lai­mės pa­slap­tis / 161

11 Pir­mas sky­r ius

Kvie­ti­mas pra­bus­ti Jis su­smu­ko tie­siog sau­sa­kim­šos teis­mo sa­lės vi­du­r y­je. Tai bu­vo vie­nas žy­miau­sių ša­lies ad­vo­ka­tų, žmo­gus, gar­sė­jan­tis tri­jų tūks­tan­čių do­le­rių ver­tės ita­liš­kais kos­tiu­mais ant savo įmi­tu­sio kū­no bei dau­gy­be įspūdingų per­ga­lių teismo salėje. Sto­vė­jau su­ak­ me­nė­jęs nuo pa­tir­to su­k rė­ti­mo. Di­dy­sis Džu­lia­nas Mant­lis stai­ga vi­sai su­men­ko ir iš­pil­tas pra­kai­to be­jė­giš­kai rai­tė­si ant že­mės kaip koks pa­mi­šė­lis. Nuo tos aki­mir­kos visas veiksmas ap­link tar­si su­lė­tė­jo. „Vieš­ pa­tie, Džu­lia­nui blo­ga!“ – su­šu­ko jo asmeninė sekretorė, o jos žvilgs­nis pa­tvir­ti­no, kad pa­dė­tis iš­ties rim­ta. Tei­sė­jas taip pat at­ro­dė su­krės­tas, jis paskubomis kaž­in ką su­mur­mė­jo į tarnybinį ypatingų atvejų te­le­fo­ną. Aš sto­vė­jau kaip įkal­tas. Ne­mirk, se­nas kvai­ly. Tau per anks­ti iš­ke­liau­ti. Tu ne­nu­si­pel­nei tokios baigties. Še­ri­fo pa­dė­jė­jas, kuris iš pra­džių stypsojo su­stin­gęs, kri­tu­siam teis­mų did­vy­riui puo­lė da­r y­ti dirb­ti­nį kvė­pa­vi­mą. Prie Džu­lia­no taip pat pa­lin­ko jo sekretorė; mergina sa­vo il­go­mis gels­vo­mis gar­ ba­no­mis mas­ka­ta­vo virš bu­ro­ko spalvos vei­do ir ban­dė ­ra­min­ti šefą, ta­čiau jis tų žo­džių tik­riau­siai ne­gir­dė­jo. Pa­ži­no­jau Džu­lia­ną sep­ty­nio­li­ka me­tų. Mes pir­mą­kart su­si­ti­ko­ me tuomet, kai aš, tei­sės stu­den­tas, va­sa­rą sta­ža­vau­si pas vie­ną jo part­ne­rį. Jau ta­da jis tu­rė­jo labai daug: bu­vo ta­len­tin­gas, gra­žus, be­bai­mis, tačiau jo laukė dar di­desnės aukštumos. Taip, Džu­lia­ nas bu­vo tikra fir­mos žvaigž­dė. At­si­me­nu, kaip kar­tą, už­tru­kęs dar­be iki vė­lu­mos, ėjau pro jo ka­ra­liš­ką ka­bi­ne­tą ir slap­čio­mis

12

Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“

žvilg­te­lė­jau į įrė­min­tą ci­ta­tą, ka­ban­čią virš ma­sy­vaus ąžuo­li­nio sta­lo. Tie žodžiai priklausė Vins­to­nui Čer­či­liui, jie apibūdino to­kį žmo­gų, koks buvo Džu­lia­nas: Tikiu, kad šian­dien mes – sa­vo li­k i­mo šei­mi­nin­kai ir kad įstengsime nu­dirb­ti vi­sus mums skirtus dar­bus. Jei­gu neabejosime sa­vo misija ir būsime tvir­tai pa­si­r y­žę lai­mė­ti, per­ga­lė nuo mū­sų nenu­si­gręš. Toks bu­vo Džu­lia­nas: ryž­tin­gas, mė­go va­do­vau­ti ir galėjo dirb­ti aš­tuo­nio­li­ka va­lan­dų per pa­rą, nes ti­kė­jo sėk­me. Gir­dė­jau, kad jo se­ne­lis bu­vo gar­sus se­na­to­rius, o tė­vas – la­bai ger­bia­mas Fe­de­ra­li­nio teis­mo tei­sė­jas. Aiš­ku, kad jo šei­ma bu­vo tur­tin­ga, o ant jo „Ar­ma­ni“ švar­ku už­deng­tų pe­čių gu­lėjo mil­ži­niš­ki ar­ti­mų­jų lū­kes­čiai. Vis dėl­to pri­pa­žįs­tu vie­ną da­ly­ką: jis ko­vo­jo sa­vo ko­vą. Jis ga­lė­jo elg­tis taip, kaip no­rė­jo, ir mė­go tai pa­ro­dy­ti. Pra­ne­ši­mai apie šaunų Džu­lia­no el­ge­sį teis­mo sa­lė­se nuo­lat at­si­dur­da­vo pir­muo­siuo­se laik­raš­čių pus­la­piuo­se. Į jį kreip­da­vo­si tur­tuo­liai ir įžy­my­bės, kai šiems pri­reik­da­vo su­ma­naus ir ka­rin­ go ad­vo­ka­to. Be­je, gar­sė­jo jis ir ki­tais da­ly­kais. Fir­mo­je sklan­dė le­gen­dos apie jo lė­ba­vi­mus prašmatniausiuose mies­to res­to­ra­nuo­se su ža­vin­go­mis ma­ne­ke­nė­mis ar­ba su skan­da­lin­gais bir­žos mak­le­ riais, ku­riuos jis va­di­no savo „sprog­din­to­jų ko­man­da“. Vis dar ne­su­pran­tu, ko­dėl jis pa­si­kvie­tė ma­ne kar­tu ad­vo­ka­tau­ ti to­je gar­sio­je žmog­žu­dys­tės by­lo­je. Tai bu­vo tik pir­mo­ji ma­no va­sa­ra fir­mo­je. Nors aš, kaip ir jis, turėjau Har­var­do universiteto Teisės mokyklos diplomą, tada bu­vau anaiptol ne ge­riau­sias fir­ mos prak­ti­kan­tas, be to, ma­no gi­mi­nė toli gražu negarsėjo mė­ly­nu krau­ju. Ma­no tė­vas po tar­ny­bos lai­vy­ne vi­są gy­ve­ni­mą pra­dir­bo vie­ti­nio ban­ko ap­sau­gi­niu, o mo­ti­na bu­vo ki­lu­si iš Bronk­so – kaip dau­ge­lis mir­tin­gų­jų.

Kvie­ti­mas pra­bus­ti

13

Ta­čiau jis pa­si­rin­ko ma­ne, nors į jo pa­siun­ti­nu­ko vie­tą, kai jis ve­dė „vi­sų žmog­žu­dys­čių by­lą“, pre­ten­da­vo dau­ge­lis. Džu­lia­nas ta­da pa­sa­kė, kad jam pa­ti­kęs „ma­no troš­ku­lys“. Mes lai­mė­jo­me, ir vie­nas gar­sus ver­sli­nin­kas, kal­tin­tas žiau­riai nu­žu­dęs žmo­ną, lengviau atsikvėpė (žinoma, kiek jam lei­do jo su­jauk­ta są­ži­nė). Taigi tą va­sa­rą iš­mo­kau daug, ne vien abe­jo­ti aki­vaiz­džiais da­ly­kais. (Tą, beje, su­ge­ba kiek­vie­nas bent kiek sa­ve ger­bian­tis ad­vo­ka­tas!) Ši pa­mo­ka bu­vo iš pergalės psi­cho­lo­gi­jos sri­ties – re­ta ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti dir­ban­tį mo­ky­to­ją. Aš su­gė­riau ją kaip kem­ pi­nė. Džu­lia­no pa­k vies­t as li­kau dirb­ti jo pa­dė­jė­ju, ir tarp mū­sų grei­tai už­si­mez­gė tvir­ta drau­gys­tė. Pri­si­pa­žin­siu, su juo bu­vo ne­ leng­va. Mes daž­no­kai su­si­kib­da­vo­me, ap­si­svai­dy­da­vo­me ašt­riais žo­de­liais, ir jis vi­sa­da lik­da­vo tei­sus. Tai tik­rai bu­vo jo ke­lias, sa­ky­čiau, net­gi greit­ke­lis. Vis dėl­to po šiurkš­čia Džu­lia­no iš­ore sly­pė­jo žmo­gus, ku­ris iš tiesų rū­pi­no­si ki­tais. Kad ir kaip už­si­ė­męs, jis vis pa­siteiraudavo apie Dže­nę – mo­ te­rį, ku­rią vis dar va­di­nu sa­vo nuo­ta­ka, nors mes su­si­tuo­kė­me pirmiau, nei aš įsto­jau į Tei­sės mokyklą. Su­ži­no­jęs iš ki­to va­sa­ ros sta­žuo­to­jo, kad tu­riu fi­nan­si­nių sun­ku­mų, Džu­lia­nas pa­dė­jo man gau­ti di­de­lę sti­pen­di­ją. Aiš­ku, jis ga­lė­jo elg­tis ryž­tin­gai ir be kom­pro­mi­sų net­gi su di­džiau­siais šu­lais, aiš­ku, kart­kar­tė­mis jis mė­gdavo bū­ti ne­val­do­mas, ta­čiau jis nie­kad ne­už­mirš­da­vo sa­vo drau­gų. Bė­da ta, kad Džu­lia­nas per­ne­lyg gal­vo­jo apie dar­bą. Pir­muo­sius ke­le­rius me­tus jis tei­sin­da­vo­si, esą taip il­gai dir­ba „dėl fir­mos ge­ro­vės“, dar sa­ky­da­vo, jog „ki­tą žie­mą tik­rai“ pla­nuo­ja pa­si­im­ti mė­ne­sį atos­to­gų ir vyk­ti į Kai­ma­nų sa­las. Ta­čiau bė­gant lai­kui gar­sas apie Džu­lia­no ta­len­tą skli­do vis pla­čiau, tai­gi jo dar­ bo krū­vis nepaliaujamai di­dė­jo. By­los pasitaikydavo stam­bes­nės ir pel­nin­ges­nės, todėl Džu­lia­nas, nie­ka­da ne­iš­si­gąs­tan­tis sun­kios už­duo­ties, dir­bo vis dau­giau. Kar­tą jis prisipažino, jog naktį ne­

14

Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“

be­ga­li mie­go­ti il­giau nei po­rą va­lan­dų – ta­da at­si­bun­da sle­gia­mas kal­tės, kad ne­ve­da by­los. Ma­čiau, kad jį valdo troš­ki­mas tu­rė­ti dau­giau: dau­giau pres­ti­žo, dau­giau gar­bės, dau­giau pi­ni­gų. Kaip ir ga­li­ma bu­vo ti­kė­tis, Džu­lia­nui ėmė ne­pa­pras­tai sek­tis. Jis pa­sie­kė tai, apie ką dau­gu­ma žmo­nių ga­li tik sva­jo­ti: pel­nė pui­kią pro­fe­si­nę re­pu­ta­ci­ją su sep­tyn­žen­kliu at­ly­gi­ni­mu, nu­si­pir­ ko įspū­din­gą na­mą įžy­my­bių ra­jo­ne, įsigijo sraig­tas­par­nį ir vi­lą tro­pi­kuo­se, ta­čiau di­džiau­sias jo pa­si­di­džia­vi­mas bu­vo bliz­gan­tis rau­do­nas „Fer­ra­ris“; pa­pras­tai automobilis sto­vė­da­vo prie pa­ra­di­ nių fir­mos du­r ų. Tačiau aš ži­no­jau, kad vis­kas buvo ne taip ža­vu, kaip at­ro­dė iš pir­mo žvilgs­nio. Nu­jau­čiau ar­tė­jan­čią ne­lai­mę ne dėl to, kad bu­vau jaut­res­nis už ki­tus fir­mos dar­buo­to­jus – pa­pras­čiau­siai su šiuo žmo­gu­mi ben­dra­vau dau­giau nei kas nors kitas. Mes daž­nai būdavome kar­tu, mes daug dir­bo­me, nes dar­bo bu­vo per akis. Baig­da­vo­me vie­ną by­lą, ir tuo­jau pat at­si­ras­da­vo ki­ta, įspū­din­ges­ nė ir svar­bes­nė už aną. Džu­lia­nas be pa­lio­vos ruoš­da­vo­si. Kas bus, jei­ tei­sė­jas pa­klaus to, ar, ne­duok Die­ve, ano? Kas, jei­ nors tru­pu­tį su­kly­si­me? Kas at­si­tiks, jei­ jis, neradęs žodžių, su­stings sau­sa­kim­šos teis­mo sa­lės vi­du­r y­je kaip el­nias, pa­gau­tas šviesos tarp dvie­jų au­to­mo­bi­lio ži­bin­tų? Tai­gi mes sten­gė­mės iš pas­ku­ti­ nių­jų, tiesiog nėrėmės iš kailio, ir aš vi­sas pa­skendau jo ma­žame pa­sau­lė­lyje, ku­ria­me ka­ra­lia­vo dar­bas. Mes, du teisinės sistemos ver­gai, plu­šė­davome še­šias­de­šimt ket­vir­ta­ja­me stik­li­nio mo­no­li­to aukš­te net tada, kai dau­gu­ma svei­ko pro­to žmo­nių leis­davo lai­ką na­muo­se su šei­mo­mis. Ro­dė­si, kad pa­sau­lis pri­klau­so mums, mes bu­vo­me apa­kin­ti įsi­vaiz­duo­ja­mos sėk­mės spindesio. Tačiau laikui bėgant reikalai ėmė keistis. Vis daž­niau pa­ste­bė­da­ vau, kad Džulianas links­ta prie že­mės. At­ro­dė, tar­si bū­tų no­rė­jęs nu­mir­ti. Jis liovėsi džiaugtis. Ga­liau­siai iš­iro jo san­tuo­ka, pašlijo santykiai su tė­vu... Žodžiu, tu­rė­da­mas vi­sus įma­no­mus žemiškus

Kvie­ti­mas pra­bus­ti

15

tur­tus, jis dar ne­bu­vo ra­dęs, ko gyvenime ieš­ko­jo. Apie tai rėk­te rė­kė jo kū­nas, dva­sia ir jaus­mai. Pen­kias­de­šimt tre­jų Džu­lia­nas at­ro­dė taip, tar­si jam bū­tų bu­vę sep­ty­nias­de­šimt. Jo vei­dą va­go­jo dau­gy­bė raukš­lių. Toks buvo at­pil­ das už po­žiū­rį „dirbk arba krisk negyvas“, o ypač už mil­ži­niš­ką įtam­pą, pa­ti­ria­mą dėl ne­tvar­kin­go gy­ve­ni­mo bū­do. Vė­ly­vos va­ka­ rie­nės pra­ban­giuo­se pran­cū­zų res­to­ra­nuo­se, sto­ri Ha­va­nos ci­ga­rai ir upe­liai kon­ja­ko pri­au­gi­no jam dau­gy­bę ne­rei­ka­lin­gų ki­log­ra­mų. Jis nuo­lat skųs­da­vo­si, kad ne­ga­luo­ja ir kad tas ne­ga­la­vi­mas jau jam at­si­bo­dęs iki gyvo kaulo. Jis pra­ra­do hu­mo­ro jaus­mą ir nie­kad ne­be­si­juok­da­vo. Kitados aist­rin­gą Džu­lia­no bū­dą pa­kei­tė mir­ti­nas liū­de­sys. Ma­ny­čiau, kad jam gy­ve­ni­mas ėmė netekti pras­mės. Liūd­niau­sia bu­vo tur­būt tai, kad teis­mo sa­lė­je jam ne­be­pa­vyk­da­ vo su­si­kaup­ti. Seniau Džu­lia­nas per po­sė­džius vi­sus stul­bin­da­vo iš­kal­bin­gais ir ne­pa­nei­gia­mais bai­gia­mai­siais ar­gu­men­tais, o da­bar jis ilgai ir pa­dri­kai samprotaudavo apie mig­lo­tus da­ly­kus, ma­žai su­si­ju­sius ar­ba vi­sai ne­su­si­ju­sias su svars­to­ma by­la. Se­niau jis šmaikš­čiai dis­ku­tuo­da­vo su opo­nen­tais, o da­bar tik pik­tai at­si­kirs­ da­vo ir er­zin­da­vo tei­sė­jus, ku­rie patys jį bu­vo pri­pa­ži­nę teis­mo ge­ni­ju­mi. Kitaip ta­riant, Džu­lia­no gy­ve­ni­mo ug­ne­lė pri­ge­so. Ne vien jo karšt­li­giš­ki ju­de­siai pranašavo kapų grėsmę. Jau­čiau šį tą dau­giau. Tai bu­vo dva­si­nė bū­se­na. Be­veik kas­dien jis man guosdavosi, kad ne­jau­čia pa­si­ten­ki­ni­mo savo veikla ir kad ap­link jį – tuš­tu­ma. Džu­lia­nas kal­bė­jo, kad jau­nys­tė­je jis nuo­šir­džiai bu­vo pa­ni­ręs į tei­sę, nors iš pra­džių jį ten pa­stū­mė­jo so­cia­li­nė šei­mos pa­dė­tis. Tei­si­nės pai­nia­vos ir mąs­t y­ti rei­ka­lau­jan­čios už­duo­t ys jį ža­vė­jo ir tei­kė jam ener­gi­jos. Ta­pęs ad­vo­ka­tu, jis lio­vė­si bū­ti vien tur­tin­gas Ko­nek­ti­ku­to vai­kis. Jis ma­tė sa­ve kaip gė­rio jė­gą, so­cia­li­nių są­ly­gų ge­ri­ni­mo įran­kį, – žo­džiu, jis ta­rė­si ga­lįs skirti sa­vo ta­len­tą žmo­nių la­bui. Ši vi­zi­ja bu­vo jo gy­ve­ni­mo pras­mė, tiks­las ir vil­tis.

16

Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“

Džu­lia­no pra­žū­tį ar­ti­no ne vien sunkus dar­bas. Prieš man pra­ de­dant dirb­ti fir­mo­je, jis esą bu­vo pa­ty­ręs di­de­lę tra­ge­di­ją – taip kar­tą pra­si­ta­rė vie­nas fir­mos dar­buo­to­jas, nors pla­čiau nie­kas apie tai ne­kal­bė­jo. Net­gi ge­ne­ra­li­nis mū­sų part­ne­ris se­nu­kas Har­din­ gas, liūd­nai pa­gar­sė­jęs ple­pys, dau­giau lai­ko pra­leidžiantis RitzKarl­to­no už­kan­di­nė­je ne­gu sa­vo di­de­lia­me ne­pa­to­gia­me ka­bi­ne­te, sa­kė­si pri­sie­kęs ty­lė­ti. Kad ir ko­kia bu­vo ši di­džio­ji pa­slap­tis, aš įta­riau, kad dabar ji lė­tai smukdo Džu­lia­ną žemyn. Ži­no­ma, man bu­vo įdo­mu, ta­čiau pirmiausia aš no­rė­jau jam pa­dė­ti. Džu­lia­nas ne­bu­vo vien va­do­vas – jis, be visa ko kita, bu­vo ge­riau­sias ma­no drau­gas. Ir štai... Šir­dies smū­gis par­bloš­kė ta­len­tin­gą­jį Džu­lia­ną Mant­lį že­mėn, pri­mi­nė jam, kad vi­si esa­me mir­tin­gi. Tai įvy­ko pir­ma­die­ nio ry­tą pa­čia­me sep­tin­to­sios teis­mo sa­lės vi­du­r y­je, kur kažkada mes lai­mė­jome „vi­sų žmog­žu­dys­čių by­lų by­lą“.

17 Ant­r as sky­r ius

Pa­slap­tin­gas sve­čias

Bu­vo sku­biai su­šauk­tas fir­mos darbuotojų pa­si­ta­ri­mas. Vi­si su­si­grū­do po­sė­džių ka­bi­ne­te. Pir­mas į su­si­rin­ku­siuo­sius kreipėsi se­nu­kas Har­din­gas. Jis tada pasakė: „Tu­riu jums blo­gų nau­jie­nų. Va­kar Džu­lia­nas Mant­lis, ves­da­mas At­lan­to oro li­ni­jų by­lą, pa­ty­ rė sun­kų šir­dies smū­gį. Da­bar jis gu­li in­ten­sy­vio­sios prie­žiū­ros pa­la­to­je, laimei, gy­dy­to­jai pra­ne­šė, kad jo būk­lė sta­bi­li­za­vo­si ir jis pa­sveiks. Vis dėl­to Džu­lia­nas ap­si­spren­dė – ma­nau, jūs vi­si tai ži­no­te. Jis pa­lie­ka mū­sų šei­mą, bai­gia ad­vo­ka­to kar­je­rą ir čia nie­kada ne­be­grįš.“ Bu­vau su­k rės­tas. Ži­no­jau, kad Džu­lia­nas tu­ri rū­pes­čių, ta­čiau nie­kad ne­ti­kė­jau, kad jis ga­li mes­ti dar­bą. Be to, ma­niau, kad jis vi­sa tai ga­lė­jo pra­neš­ti man as­me­niš­kai – juk mus sie­jo il­ga drau­ gys­tė. O jis net­gi ne­lei­do man ap­si­lan­ky­ti li­go­ni­nė­je. Kas­kart man už­ėjus, se­se­lės pranešdavo, kad „Džu­lia­nas mie­ga ir ne­no­ri bū­ti truk­do­mas“. Jis net­gi ne­at­sa­ky­da­vo į ma­no te­le­fo­no skam­bu­čius. Gal­būt aš pri­mi­niau jam gy­ve­ni­mą, ku­rį jis no­rė­jo pa­mirš­ti. Kas ži­no? Ta­čiau pa­brėšiu vie­na: tuo­met tai bu­vo skau­du. Vis­kas įvy­ko maž­daug prieš tre­jus me­tus. Pas­ku­ti­nis da­ly­kas, ku­rį gir­dė­jau apie Džu­lia­ną, bu­vo tas, kad jis su eks­pe­di­ci­ja iš­vy­ ko į In­di­ją. Vie­nam part­ne­riui jis prasitarė, kad „no­ri gy­ven­ti pa­ pras­čiau, kad jam rei­kia at­sa­ky­mų į vieną kitą klau­si­mą ir kad jis ti­ki­si ras­ti juos šio­je pa­slap­tin­go­je ša­ly­je“. Jis par­da­vė sa­vo na­mą, sraigtasparnį ir visa kita. Net­gi „Fer­ra­rį“. „Džu­lia­nas Mant­lis – in­ dų jo­gas, – top­te­lė­jo. – Taip, Die­vo spren­di­mai mįs­lin­gi.“

18

Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“

Per tuos tre­jus me­t us aš iš per­si­dir­bu­sio jau­no ad­vo­ka­to vir­tau nu­si­ka­ma­v u­siu ir ci­niš­k u se­nstančiu teisininku. Su žmo­na Dže­ ne stū­mė­me šei­my­ni­nės bū­ties die­nas. Ga­liau­siai ir aš pra­dė­jau ieš­ko­ti sa­vo gy­ve­ni­mo pras­mės. Ma­nau, ją tei­kė vai­kai. Aš vi­sai ki­taip ėmiau žvelg­ti į pa­sau­lį. Ma­no tė­vas kar­tą la­bai ge­rai pa­ sa­kė: „Džo­nai, gu­lė­da­mas mir­ties pa­ta­le tik­rai ne­si­gai­lė­si, kad per ma­žai lai­ko pra­lei­dai dar­be.“ Tai­gi pra­dė­jau skir­ti lai­ko na­ mams, ėmiau gy­ven­ti ge­rą, įpras­tą gy­ve­ni­mą. Įsto­jau į Ro­ta­r y klu­bą, šeš­ta­die­niais žaisdavau gol­fą su part­ne­riais ir klien­tais. Bet tu­riu pa­sa­ky­ti, kad ra­my­bės aki­mir­ko­mis daž­nai pri­si­min­ da­vau Džu­lia­ną ir vis spėliodavau, kaip jis pa­si­kei­tė po ne­ti­kė­to mū­sų iš­si­sky­ri­mo. Gal­būt jis ap­si­gy­ve­no In­di­jo­je, ko­kio­je nors be ga­lo mar­go­je vie­to­je, kur net­gi to­kia ne­rims­tan­ti sie­la kaip jo ga­lė­jo tikėtis ras­ti na­mus. O gal pės­čio­mis kla­jo­jo po Ne­pa­lą ar nar­dė su ak­va­lan­gu Kai­ma­nuo­se. Vie­na bu­vo aiš­ku: ad­vo­ka­to dar­bo jis ne­be­dir­bo. Jis sa­vo no­r u me­tė tei­sę, ir nie­kas ne­ga­vo iš jo nė at­vi­r u­ko. Maž­daug prieš du mė­ne­sius į ma­no ka­bi­ne­to du­ris pa­si­gir­do bel­di­mas, ir aš grei­tai ga­vau at­sa­ky­mus į dau­ge­lį ma­ne ka­ma­vu­sių klau­si­mų. Die­na bu­vo sun­ki, iš­lei­dau pas­ku­ti­nį klien­tą, ir štai į ne­di­du­ką, dai­liai ap­sta­ty­tą ka­bi­ne­tą įki­šo gal­vą Že­nev­je­va, ma­no šau­nio­ji asis­ten­tė. – Džo­nai, vie­nas žmo­gus no­ri su ju­mis su­si­tik­ti. Jis sa­ko, kad tai sku­bu ir kad jis ne­iš­eis, kol su ju­mis ne­pa­si­kal­bės. – Aš jau ei­nu pro du­ris, Že­nev­je­va, – ne­kan­triai at­kir­tau. – No­ riu nu­si­pirk­ti ko nors už­kąs­ti, be to, turiu baigti ruošti Ha­mil­to­no by­lą. Ne­tu­riu lai­ko su­si­ti­ki­mams. Te­gul jis už­si­re­gist­r uo­ja kaip ki­ti, o jei­gu dar ta­ve truk­dys, kviesk ap­sau­gą. – Bet jis sa­ko, kad jam bū­ti­nai rei­kia jus pa­ma­ty­ti. „Ne“ jam ne at­sa­ky­mas! – Ge­rai, įleisk jį, – pa­si­da­viau. – Pa­žiū­rė­si­me.

Pa­slap­tin­gas sve­čias

19

Ka­bi­nė­to du­r ys lė­tai pra­si­vė­rė, pas­kui at­si­la­po­jo, ir tarp­du­r y­je iš­dy­go be­si­šyp­san­tis žmo­gus, ro­dės, įpu­sė­jęs ket­vir­tą de­šim­tį. Jis bu­vo aukš­tas, lie­sas ir rau­me­nin­gas, jo kūnas spin­du­liavo gy­vy­bę ir ener­gi­ją. Jis pri­mi­nė man tuos šau­nius ber­nio­kus, su ku­riais mo­kiau­si tei­sės mokykloje. Vi­si jie bu­vo iš gar­sių šei­mų, ku­rios vi­sos tu­rė­jo pui­kius na­mus, pui­kias ma­ši­nas ir pui­kią kil­mę. Ta­ čiau šis lan­ky­to­jas iš­si­sky­rė ne tik jau­nat­viš­ka iš­vaiz­da – jis bu­vo die­viš­kai ra­mus. O jo akys... Skvar­bios žyd­ros akys per­vė­rė ma­ne tar­si skus­tu­vas minkš­tą pir­mą­kart be­si­sku­tan­čio pa­aug­lio odą. „Dar vie­nas ap­suk­r us ad­vo­ka­tas me­džio­ja ma­no klien­tus, – pa­ gal­vo­jau sau. – Die­vu­lė­liau, ko jis taip spokso? Ti­kiuo­si, ne jo žmo­nai at­sto­va­vau to­je stam­bio­je sky­r y­bų by­lo­je, ku­rią lai­mė­jau aną sa­vai­tę. Gal tikrai iš­si­kvies­ti ap­sau­gą?“ Sve­čias te­be­žiū­rė­jo į ma­ne kaip Bu­da į my­li­mą mo­ki­nį. O po il­gos, sun­kios pau­zės jis pa­ga­liau įtai­giai ta­rė: – Ar taip su­tin­ki sa­vo lan­ky­to­jus, Džo­nai? Net­gi tuos, ku­rie kažkada at­sklei­dė tau vi­sas ad­vo­ka­to dar­bo pa­slap­tis? Ge­riau bū­ čiau pa­si­li­kęs jas sau, – ir jo vei­dą nu­švie­tė šyp­se­na. Pil­ve pa­ju­tau keis­tą ku­te­ni­mą, šir­dis ėmė dau­žy­tis. Iš­kart at­pa­ ži­nau tą kimų, bet ra­mų bal­są. – Džu­lia­nai, tu? Ne­ga­liu pa­ti­kė­ti! Tik­rai tu? Ma­no spė­lio­nes pa­tvir­ti­no gar­sus lan­ky­to­jo juo­kas. Žmo­gus, sto­vin­tis prie­šais, bu­vo iš tie­sų se­niai pra­puo­lęs Džu­lia­nas Mant­lis. Ne­įti­kė­ti­nas jo pa­si­kei­ti­mas ap­stul­bi­no. Vai­duok­liš­ka vei­do spal­va, ašt­r us ko­su­lys ir ne­gy­vas žvilgs­nis, – toks jis bu­vo anuo­met. O da­bar li­guis­tos iš­vaiz­dos ne­bu­vo li­kę nė žen­klo. Prie­šin­gai – prieš ma­ne sto­vin­tis žmo­gus tryš­ko svei­ka­ta, jo ly­gus jau­nas vei­das švy­tė­jo, links­mos akys spin­du­lia­vo ne­pa­pras­tą gy­vy­bin­gu­mą. Dar la­biau stul­bi­no iš Džu­lia­no sklin­dan­ti gied­r u­ma. Sė­dė­jau, žvelgiau į jį ir jau­čiau­si vi­siš­kai ra­mus. Jis ne­be­bu­vo rū­pes­čių sle­gia­mas vy­ res­ny­sis ko­le­ga, kles­tin­čios tei­si­nių pa­slau­gų fir­mos ad­vo­ka­tas.

20

Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“

Tre­čias sky­r ius

Ste­buk­lin­gas Džu­lia­no Mant­lio per­si­mai­ny­mas Nau­ja­sis Džu­lia­nas Mant­lis ma­ne pri­bloš­kė. „Kaip ga­li žmo­gus bū­ti toks jud­r us ir gy­vy­bin­gas. Juk vos prieš ke­le­rius me­tus jis at­ro­dė kaip su­var­gęs se­nu­kas? – svars­čiau ne­ga­lė­da­mas pa­ti­kė­ti sa­vo aki­mis. – Ar įvy­ko ste­buk­las ir jis ga­vo gurkš­te­lė­ti iš jau­nys­ tės šal­ti­nio? Ko­kia jo ne­pa­pras­to per­si­mai­ny­mo prie­žas­tis?“ Džu­lia­nas pra­bi­lo pir­mas. Jis pa­pasa­ko­jo, kad tei­sės pa­sau­lis su savo mil­ži­niš­ka kon­ku­ren­ci­ja smar­kiai su­dar­kė jo kūną ir dar labiau – dvasią. Ne­žmo­niš­kas tem­pas ir be­ga­li­niai rei­ka­la­vi­mai jį iš­se­ki­no ir nu­ka­ma­vo. Jis pri­si­pa­ži­no, kad jo kū­nas bu­vo pa­lū­žęs, o pro­tas pra­ra­do ašt­r u­mą. Anas šir­dies smū­gis bu­vęs tik vie­nas di­des­nės bė­dos po­žy­mis. Taip, nuo­la­ti­nis spau­di­mas ir pertempta pa­sau­li­nio garso ad­vo­ka­to dar­bo­tvarkė pa­lau­žė svar­biau­sią (gal­ būt žmo­giš­kiau­sią) jo tur­tą – dva­sią. Kai dak­ta­ras pa­tei­kė jam ul­ti­ma­tu­mą „kar­je­ra ar gy­vy­bė“, jis su­pra­to tu­rįs auk­si­nę pro­gą vėl įžiebti dva­si­oje ug­nį, ku­ria de­gė bū­da­mas jau­nes­nis ir ku­ri už­ge­so, kai tei­sė iš ma­lo­nu­mo vir­to dar­bu. Džu­lia­nas jau­din­da­ma­sis pa­sa­ko­jo, kaip par­da­vė vi­są sa­vo tur­tą ir iš­vy­ko į In­di­ją – ša­lį, ku­rios se­no­vi­ne kul­tū­ra ir mis­ti­nė­ mis tra­di­ci­jo­mis se­niai ža­vė­jo­si. Jis ke­lia­vo iš kai­me­lio į kai­me­lį, kar­tais pės­čias, kar­tais trau­ki­niu, mo­kė­si nau­jų pa­pro­čių ir gė­rė­ jo­si lai­kui ne­pa­val­džiu gro­žiu. Jis pa­mi­lo In­di­jos žmo­nes, nes jie spin­du­lia­vo ši­lu­mą, ge­r u­mą ir sa­vo būtimi bu­vo įkū­ni­ję tik­rą­ją gy­ve­ni­mo pras­mę. Net di­džiau­si varg­šai at­ver­da­vo na­mų du­ris ir

Ste­buk­lin­gas Džu­lia­no Mant­lio per­si­mai­ny­mas

21

šir­dis nu­si­ka­ma­vu­siam sve­čiui iš Va­ka­r ų. Bė­go die­nos, sa­vai­tės, Džu­lia­nas po tru­pu­tį ėmė at­gau­ti jė­gas ir pagaliau pa­ju­to to­kią pil­nat­vę, ko­kią jau­tė tik vai­kys­tė­je. Il­gai­niui grį­žo jo įgim­tas smal­ su­mas, vėl įsi­žie­bė kū­r y­bi­nė ug­ne­lė ir en­tu­ziaz­mas. Jis pa­si­ju­to ra­mes­nis, lai­min­ges­nis, prisiminė, kas tai yra juok­as. Džu­lia­nas gė­rė­jo­si kiek­vie­na aki­mir­ka, pra­leis­ta šio­je pa­sa­ kiš­ko­je ša­ly­je. Ke­lio­nė į In­di­ją jam bu­vo dau­giau nei pa­pras­tos atos­to­gos, nei ban­dy­mas at­gai­vin­ti per­si­dir­bu­sį pro­tą. Jis In­di­jo­je pra­leis­tą lai­ką pa­va­di­no „odi­sė­ja po sa­vo dva­sią“. Džu­lia­nas pa­si­ ry­žo su­ži­no­ti, kas iš tie­sų esąs ir ko­kia jo gy­ve­ni­mo pras­mė – kol ne vė­lu. Kad tai iš­si­aiš­kin­tų, pir­miau­sia jis nutarė per­im­ti įvai­rio­pą šios se­nos kul­tū­ros iš­min­tį, pradėti gyventi dva­siš­kai tur­tin­ges­nį, pra­smin­ges­nį ir švie­ses­nį gy­ve­ni­mą. – Ne­no­riu, kad nu­skam­bė­tų keis­tai, Džo­nai, ta­čiau aš pa­ju­tau tar­si ga­vęs nu­ro­dy­mą iš vi­daus. Vi­di­nis bal­sas pa­kuž­dė­jo, kad pri­ va­lau pra­dė­ti dva­si­nę ke­lio­nę ir įžieb­ti ug­ne­lę, ku­rią bu­vau pats už­pū­tęs, – kal­bė­jo Džu­lia­nas. – Ši ke­lio­nė man bu­vo nuo­sta­bus iš­si­lais­vi­ni­mas. Kuo dau­giau jis ke­lia­vo, tuo dažniau gir­dė­jo žmones kalbant apie in­dų vie­nuo­lius, pra­gy­ve­nu­sius dau­giau kaip šim­tą me­t ų. Net ir su­lau­kę to­kio am­žiaus, tie žmo­nės buvo jau­ni, ener­gin­gi ir gy­vy­bin­gi. Ke­liau­da­mas jis daug su­ži­no­jo apie pra­bu­du­sius ir ne­sens­tan­čius jo­gus, vi­siš­kai įval­džiu­sius savo pro­tą. Kuo dau­giau jis ma­tė, tuo la­biau no­rė­jo su­pras­ti šių žmo­giš­kų­jų ste­buk­lų prie­ žas­tis, ti­kė­josi nuspalvinti jais ir savo gyvenimą. Džu­lia­nas su­si­pa­ži­no su dau­gy­be ži­no­mų ir ger­bia­mų mo­ky­to­jų. Jie su­tik­da­vo jį iš­skės­to­mis ran­ko­mis ir at­vi­ra šir­di­mi ir da­li­jo­si per il­g us me­t us su­kaup­to­mis dva­si­nė­mis ži­nio­mis. Džu­lia­nas pa­sa­ko­jo apie se­no­vi­nes šven­tyk­las, iš­si­bars­čiu­sias pa­sa­kiš­ka­me In­di­jos kraš­to­vaiz­dy­je, apie di­din­gus sta­ti­nius, liu­di­jan­čius am­žių iš­min­tį. Ap­lin­kos sak­ra­lu­mas jį pri­bloš­kė.