SEPTYNETAS

R omana s

Vilnius, 2022

Ryški šviesa plūsta pro didžiulius langus. Vėjo gūsis ple­ vendamas užuolaidas įsiskverbia į kambarį ir priverčia pra­ merkti akis. Dieve, kaip skauda galvą. Kiek dienų lėbavau, sunku ir pasakyti, tik aštrūs tvinksniai smilkiniuose primena, kad aš vis dar gyvas. Čežantis juodas šilkas, nuogos krūtys, alkoholis... Viskas, ką sugebu prisiminti. Kelinta valanda? Velniai žino, ko gero, jau po pietų. Iš gatvės sklindantys au­ tomobilių signalai tik patvirtina mano spėliones. Persiverčiu per šalia miegančią nuogą būtybę ir ant naktinio staliuko susirandu mobilųjį. Jis tarsi gyvas, pajutęs delnų šilumą, at­ gyja ir ima zvimbti, ekrane apšviesdamas Federikos vardą. Šūdas! Nekelsiu! Susiraukiu, ši mintis nebeatrodo tokia pui­ ki išvydus aparatėlio kampe mirksintį skaičių 16. Tik pra­ dink keletą dienų ir visiems tavęs prireikia. Šūdas. Telefonas vibruodamas delne dar kartą suzvimbia ir, nors sunku ryti seiles perdžiūvusioje burnoje, pasiryžtu atsiliepti. – Klausau. – Antoni, gal tau galvoj negerai? – kimus sesers balsas perkreiptas pykčio. – Dingęs tris paras kaip į vandenį, užsi­ mušk nerasi! Nejau vėl su savo demonais? – Na na... Kokie ten demonai, maži velniūkščiai ir tiek, – bandau juokauti. – Nenusukinėk temos! Žinau tuos tavo velniūkščius. Vos iš proto neišsikraučiau! Vos aš į Japoniją, tu vėl prie savo.

6

Donata Kontenienė

– Gerai, nezyzk, sakyk, koks reikalas. – Pagalbos tavo reikia, – Federikos balsas tampa švelnesnis. Visada taip. Iš pradžių kaltinimai, priekaištai, paskui sal­ dūs prašymai. – Kiek šį kartą? – atsidusęs krentu atgal į patalus. – Na, ko tu iškart apie pinigus? Ne pinigų – tavo pagalbos man reikia. – O kur Deividas? Jo pagalbos negana? – atsidūstu į ragelį. Viena iš nuogų būtybių, gulinčių šalia manęs, atmerkia ryškiai dažytas akis ir nusišypso. – Deividas man ne brolis. Taip ir maniau, kad be reikalo į tave kreipiuosi. – Gerai gerai. Neverkšlenk, dėstyk problemą, – surimtėju. – Pameni tą mano susitikimą Lietuvoje? – Tarkim. – Pasakojau, kad ten per konferenciją susipažinau su viena mergina. Žodžiu, reikia tai panelei padėti įsikurti Londone. – Gerai, bet kuo aš čia dėtas? – švelnus šalia gulinčios merginos delnas slysteli nuogu mano pilvu žemyn. Akys su­ sitinka su dailiai išpieštomis žydromis akimis. Ji šypsosi ir žvelgia į rudakę, besiilsinčią man ant kito peties. – Sakyk greičiau, turiu reikalų, – sunkiai iškvėpdamas jaučiu, kaip slėpsna atgyja ir ima maloniai mausti. – Gal galėtum ją trumpai pagloboti? – Juokauji? – Ne, tik porą savaitėlių, kol grįšiu iš Tokijo. – Tau galvoj negerai? – šoku iš lovos lyg šaltu vandeniu nutvilkytas.

Septynetas

7

– Nešauk, tik porą savaičių, galėtų pas tave pagyventi, vis tiek namuose esi retas svečias. Antoni, prašau, padėk, – atsi­ dūsta į ragelį lyg ruošdamasi pravirkti. Trinu smilkinius, bandau mąstyti, bet galvoje vien skau­ dūs tvinksniai. Siųsti ją velniop? Bet juk sesuo. Ne kartą aša­ ras liejo, kai man bloga buvo. Be to, jos tiesa – retas svečias esu savuose namuose, vis tušti stovi. – Velniai nematė jūsų, bobų, su bobiškom bėdom, – per­ braukiu veidą ranka netikėdamas, ką tuoj pasakysiu. – Padė­ siu. Deividas viską suorganizuos, – sunkiai atsidūstu. – Antoni, aš tavęs prašau, ne Deivido! – Gana! Taip arba niekaip! – surinku, o merginos lovoje įsmeigia į mane klausiančias akis. Mosteliu, kad rengtųsi. Vis tiek nuotaika nebe ta. – Porą savaičių ir nė dienos daugiau. Aišku, Federika? – Taip, – sumurma liūdnu vaikišku balseliu. – Beje, kaip reikalai su japonais? – trindamas smilkinius pakylu ir suku į vonią. – Puikiai, kaip žuvytė ant kabliuko. – Šaunuolė mergytė, taip ir toliau. Susiskambinsime, – šiek tiek aprimstu nuo gerų naujienų. Popietės spindulių užlietas butas atrodo tarsi po karo. Ant grindų merginų apatiniai, voliojasi tušti viskio buteliai. Svetainės stalas tarsi apsnigtas cigarų pelenais ir baltais mil­ teliais. Nusipurtau. Eidamas link vonios stabteliu prie sve­ čiams skirto miegamojo. Norėdamas šnektelėti su Adamu praveriu duris.

8

Donata Kontenienė

Plačioje lovoje visu ūgiu išsitiesęs jis giliai šnopuoja, del­ nais stipriai spausdamas virš tarpkojo palinkusios merginos galvą. Ši, įnirtingai darbuodamasi burna, nekreipia į mane jokio dėmesio. – Adamai, aš išeinu. Šiam kartui man pakaks. – Taip greitai? – užsimerkęs švokščia pro sukąstus dantis. – Taip. Turiu reikalų. Pasirūpink, kad kas sutvarkytų visą šį šūdą, – nužvelgiu kambarį, jis atrodo ne ką geriau nei li­ kusieji. Palikęs Adamą ilsėtis, patraukiu į vonią. Vos įžengus į vėsų šokoladinių atspalvių kambarį, akimis užkliūvu už savo atspindžio dideliame veidrodyje. Juodi paakiai, po au­ dringų naktų susivėlę plaukai ir pagiringos akys – tai viskas, ką galiu įžiūrėti dėbsančio į mane italo veide. Nė kruopelės gėdos ar atgailos. Nuo kada aš toks? Nejaugi išdavystė gali taip pakeisti žmogų? Po velnių, jau daug vandens nutekė­ jo, o ji lyg košmaras vis dar tūno mano galvoje ir širdyje. Ne, širdyje nebeliko nieko. Ta harpija išplėšė viską. Kaip ir kaskart, vos prisiminus dailų Andrėjos veidą, ima purtyti drebulys, rankos gniaužiasi į kumščius. Kalė! Lyg angis su­ šilo užantyje, o tada gėlė tiesiai į širdį, suleisdama mirtinų nuodų dozę, sunaikinančią paskutinius švelnumo lašelius. Šilta srovė kiek nuramina įsitempusius raumenis. Apsi­ juosęs klubus rankšluosčiu grįžtu į miegamąjį, čia švelniųjų nuogalių lyg nebūta, tik sujauktos paklodės primena jų sal­ džius, mano aistrai pavaldžius kūnus. Zvimbteli telefonas, suprantu, kad realybė tuoj užgrius visu svoriu.

Septynetas

9

Ekrane mirksi Deivido vardas – nors tokia paguoda. – Labas, Deividai, kaip tik ruošiausi tau skambinti, – lengviau atsikvepiu, laisva ranka spintoje ieškau kostiumo į darbą. – Pagaliau, – atsidūsta. – Tu kaip visada, nors įspėtum prieš eilinį atotrūkį. – Kas per rytas? Vieni priekaištai, – sumurmu. – Nieko! Nenumirsi. Kalbėjau su Fede. Reikalai su japo­ nais pajudėjo. – Žinau, jau skambino. Turiu tau darbelio. Šiandien po pietų Hitrou oro uoste pasitiksi merginą. Pristatysi į mano biurą. Surasi butą ar namą nuomai. Žiūrėk pats, kas geriau. Paskui suderink laiką dėl susitikimo su prancūzais. – Maniau, derėsimės su austrais. – Prancūzai rimčiau šneka, ir viskas jau suderėta. Žodžiu, vykdyk, pakalbėsim vėliau.

• Oro uosto terminalas pilnas laukiančiųjų. Atvykimo sa­ lėje vieni stovi su gėlėmis, kai kurie laiko plakatus su pa­ sitinkamųjų vardais, šypsosi. Iš nusileidusių lėktuvų pabirę žmonės lyg skruzdės pasklinda po man neregėto dydžio salę. Atvykusieji žvalgosi, baimindamiesi pražiūrėti verslo partne­ rius, artimuosius, o gal mylimuosius. Su kiekvienu atodūsiu jaučiu, kaip visas kūnas prisipildo šio malonaus gaudesio. Baigėsi sunkios vertėjavimo už centus dienos. Londonas man bus nauja pradžia. Naujas darbas, draugai, gal net širdis čia ras ramybę. Ilgai delsiau, bet vis ta atkaklioji Federika.

10

Donata Kontenienė

Prisiminusi jos veidą negaliu nesišypsoti. Lieku jai skolin­ ga. Tik nuolatiniai jos įtikinėjimai, kad esu per jauna, per talentinga vergauti už grašius, padėjo galutinai apsispręsti. Kas galėjo pagalvoti, kad darbo santykiai išaugs į išties šiltą ir artimą draugystę. Pagaliau tik jos įkalbėta ir pasiryžau vienam iš didžiau­ sių gyvenimo žingsnių. Pripažinsiu, nelabai turiu ko praras­ ti. Vertėjų paslaugas teikiančioje įmonėje, kur dirbu daugiau kaip trejus metus, pasiprašiau ilgalaikių atostogų, tad nepa­ sisekus į darbą visada galėsiu grįžti. Savo mažutį vos vieno kambario butą užrakinau ir raktą patikėjau senyvai kaimy­ nei tetai Liucei. Daugiau lyg ir niekas manęs nebelaikė toje ašarų pakalnėje. Tėveliai, nors ir per anksti, atgulę amžinojo poilsio. Rimto vaikino niekada neturėjau. Vienadieniai nuo­ tykiai ir vibruojantis draugas – štai ir visa mano dvidešimt ketverių metų patirtis. Miniai ėmus pamažu skirstytis, išplėtusi akis bandau įžiūrėti bent vieną vyrą, kuris atitiktų gan stačiokišką Fede­ rikos apibūdinimą. Pagal trumpą nupasakojimą, mane pasi­ tikti turėtų aukštas, tamsaus gymio ir tikrai juodai vilkintis vyriškis. Akimis sekioju tokius, lyg ir atitinkančius draugės apibūdinimą, bet vis veltui. Atvykimo salėje pasirodžius dailiam jaunuoliui tobulu smėlio spalvos kostiumu šmėsteli mintis, kad yra pasaulyje žmonių, kurių laiką, gerovę ir, be abejo, pinigus saugo tokie nepriekaištingos išvaizdos vyrukai. Užgniaužiu kvapą, kai vaikinas ima sparčiai žingsniuoti link manęs.

Septynetas

11

– Gab­riela Keinaitė? – mandagiai kreipiasi į mane. – Taip, Gab­rielė, – bailiai šypteliu ir virpančiomis ko­ jomis pakylu nuo minkštasuolio paspausti ištiestos rankos. – Prašau man atleisti, panele Gab­riele. Deividas Blakto­ kas, – švelniai spusteli man ranką, jo delne atrodančią dar menkesne. – Eime, – mandagiai linkteli ir paėmęs mano mažytį bagažo krepšį, į kurį tilpo visas mano pasaulėlis, di­ deliais žingsniais patraukia per salę išėjimo link. Baimė lyg nuodai nutirpdo man visą kūną. Lietuvos spau­ doje ne kartą buvau skaičiusi apie merginas, pagrobtas užsie­ nyje, ir griovyje aptiktus išniekintus jų kūnus. Virpančiomis kojomis vos spėju nepažįstamajam iš paskos. Prie pagrindinių durų dar labiau virpteliu – čia saulėje tviska juodas bentlis. Naujasis pažįstamas atveria dureles ir aš lyg pelė, nujausdama tuoj užsitrenksiančius spąstus, imu gūžtis ir žvalgytis pagalbos. – Panele Keinaite, ponas Barikeli jūsų jau laukia, – šyp­ sena vaikino veide išduoda, kad mano panika jam kelia tik linksmumą, tad sukaupusi drąsą šmurkšteliu į prabangaus automobilio vidų. Nugirsta Federikos pavardė šiek tiek nuramina ir leidžia patikėti dailiojo vaikino žodžiais. – Tikriausiai jūs alkana po skrydžio? – Ne, ačiū, – šypteliu vaikinui, atidžiai stebinčiam mane galinio vaizdo veidrodėlyje. – Gaila. Visada malonu papietauti dailios merginos drau­ gijoje, – švelnūs bruožai ir šiltos akys tirpdo nerimą. Ne­ jučiomis šypteliu, išgirdusi jo balse menkutę nusivylimo gaidelę.

12

Donata Kontenienė

Bentlis slysteli nuo šalikelės ir neria į mirgantį automo­ bilių srautą. Pro akis slenka milijoninis miestas, galvoje nenoromis sukirba klausimas, ar tikrai rasiu vietą po šiais dangoraižiais. Ar miestas manęs neprarys ir sukramtęs neišspjaus kaip dar vienos nieko vertos imigrantės? Atsidūrus Londono verslo rajone galva ima suktis nuo stiklinių architektūros šedevrų, viršūnėmis pjaustančių žy­ drą dangų. Mašinai pririedėjus ir sustojus prie milžinišką sti­ klo šukę primenančio pastato, aikteliu iš susižavėjimo. – Štai ir atvykome, panele Keinaite, – atidaręs dureles ga­ lantiškai ištiesia man ranką palydovas. Ilgai kylame stikliniu liftu iki aštuoniasdešimto, viršutinio, aukšto. Neregėta prabanga ir akivaizdūs didžiuliai pinigai ma­ nyje pasėja nerimą. O kai atsiveria lifto durys, pajuntu, kad mano nuostabos taurė perpildyta. Juodo marmuro grindyse pro milžiniškus langus atsispindi giedras dangus su baltais lyg pūkas debesimis. Stalas primena vientisą akmens luitą, mi­ nimalistiniai juodos odos baldai kviečia prisėsti, o sidabrinis užrašas ant raudonmedžio sienos „Barikeli.Ltd.“ išduoda, ko­ kiais pinigais disponuoja draugės šeima. Marmurinėmis grindimis atkaukšėjusi nepriekaištingo grožio blondinė galutinai palaužia mano ir taip menkutį pa­ sitikėjimą savimi. Liūdnai nužvelgiu savo džinsus ir sportinę palaidinę, puikiai suvokdama, kad nei apranga, nei kūno li­ nijomis neprilygstu net Federikos brolio sekretorei. – Deividai, – prabyla glotniu it šilkas balsu. – Panele Kei­ naite, ponas Barikelis jūsų jau laukia, – perliniais dantukais

Septynetas

13

šypteli gražuolė ir atveria mums matinio stiklo duris. – Pone Barikeli, Deividas ir panelė Keinaitė, – linkteli mums duo­ dama ženklą užeiti. – Septintos valandos susitikimas, kaip prašėte, perkeltas į rytojaus rytą, – kreipiasi į vyrą, stovintį prie milžiniško lango. – Kuo dar galėčiau būti naudinga? – Ačiū, Sofi, šiandien viskas, – neatsigręžęs tarsteli sodriu balsu. – Prašom prisėsti, kaip skrydis? – Dėkoju, ilgas, kaip ir buvo galima tikėtis, – sunkiai at­ pažįstu drebantį savo balsą. – Tikiuosi, Deividas jumis tinkamai pasirūpino? – vis dar neatsitraukia nuo lango, povyza aiškiai sako: šis miestas pri­ klauso tokiems kaip jis. – Taip, kuo puikiausiai. – Džiugu girdėti, – pagaliau atsisuka. Griežtas pietietiškų bruožų veidas, skruostus puošia tam­ sūs šeriai – neabejotinai priverstų aikčioti bet kurią mergi­ ną, tad nenuostabu, kad mano žandikaulis nutįsta beveik iki juodų blizgančio marmuro grindų. Juslios, tvirtai sučiaup­ tos lūpos slepia velnišką šypsenėlę, kai beveik juodos akys susminga į mane. Prisiekiu, tamsiose jų gelmėse gali įžvelgti pačias pragaro liepsnas. Pajuntu kelias sekundes pamiršusi kvėpuoti, mirkčioti ir net baugštūs širdies dūžiai buvo pritilę nuo šio priešais stovinčio graikų dievo. – Deividai, tikiuosi, pavyko ką nors sugalvoti dėl panelės Keinaitės apgyvendinimo? – perbraukęs juodus plaukus ran­ ka, priėjęs atsiremia į sunkios medienos stalą priešais mane. Sukryžiuoja rankas ant plačios krūtinės, o aš kiekviena ląste­ le jaučiu skvarbų jo akių žvilgsnį.

14

Donata Kontenienė

– Šiandien nieko doro nepavyko rasti, na, nebent galime užsakyti viešbutį. – Nemanau, kad tai gera mintis, juolab Federika primyg­ tinai prašė panele pasirūpinti kaip šeimos nare. – Ką siūlai, Antoni? – Nežinau, ar jums, panele Keinaite, sesuo minėjo apie galimybę apsistoti mano apartamentuose? – jo akys žybteli, o aš sunkiai nuryju seiles perdžiūvusioje burnoje, jaučiuosi lyg baltavilnis ėriukas, atiduodamas tiesiai vilkui į nasrus. Krumpliai pabąla nuo nevaldomo pirštų gniaužimo. – Ne, – žemė slysta iš po kojų kaskart, vos šis vyras žvilg­ teli į mane. Dieve, neištverčiau nė minutės su juo likusi kambaryje viena, o ką kalbėti apie naktį jo namuose. Mintis apie viešbutį menkai vilioja, nes džinsų kišenėje vos keli šim­ tai svarų, kurių vargu ar pakaktų padengti nakvynės sąskaitą, o ir ateityje jų man, be abejonės, dar prireiks. – Na, jei panelei Gab­rielai tinka, tada nuspręsta, – atsi­ traukia nuo stalo. – Deividai, ačiū už pagalbą. Panele Kei­ naite, – vos šypsodamasis nužvelgia mane ir aš rimtai imu dvejoti savo sprendimu. – Jei neprieštaraujate, norėčiau pa­ sikalbėti su Deividu asmeniškai, – galantiškai ištiesta jo ran­ ka padeda man pakilti iš minkšto odinio krėslo. Nuo jo prisilietimo pajuntu, kaip kūnu persirita elektros srovė. Nespėju nė kvėptelėti, o mano londonietiško gyvenimo pradžia jau nuspręsta šio, be abejonės, nepaprastai valdin­ go žmogaus, kuriam stovint priešais mano protas atsisako veikti. Stovėdama ant juodo marmuro grindų didžiuliame biuro laukiamajame negaliu atsikratyti jausmo, kad būtent

Septynetas

15

susitikimas su Antoniu Barikeliu keičia mano gyvenimą iš esmės, tik nežinia, ar į gera.

• – Prancūzijos kompanijai puikiai tinka mūsų sąlygos. Tiesa, susitikimą suorganizuoti šią savaitę nepavyko. – Prancūzai, japonai... – klesteliu ant odinės sofos. – Gal­ va šiandien tuščia, nesigalvoja visai. – Galva tuščia? Atrodo, tavo galvoje pilna minčių, tik ne visai su tais reikalais susijusių, – sarkastiška šypsena iškreipia Deivido veidą. – Nepradėk, – rankomis suspaudžiu vis dar tvinksinčius smilkinius. – Graži, bet visiškai ne mano skonio. Puikiai ži­ nai, kad pirmenybę teikiu blondinėms. – Taip, ir puikiai žinau, kodėl. – Deividai, būk žmogus, nepradėk, – atsidūstu. – Toni, kiek laiko dar reikės? Tave vis sunkiau atpažinti. Tau net milijoniniai kontraktai nebeįdomu? Nejau manai, kad, išdulkinęs visas pasaulio moteris, rasi ramybę? – Geriau būtume kalbėję apie tuos prakeiktus prancū­ zus, – sumurmu jausdamas, kad Deivido kalba tuoj virs am­ žinais priekaištais. – Ką žadi daryti su mergina? – kiek patylėjęs nukreipia temą, puikiai žinodamas mano ugningą charakterį. – Nežinau. Apgyvendinsiu fabrike, paskui bus matyti. – Juokauji? – plati šypsena nubraukia priekaištus nuo jo veido. – Fabrike? – Taip, – šypsausi. – Nebijok, nesuvalgysiu jos. Na, ne­ bent pati paprašytų, – abu nusišypsome.

16

Donata Kontenienė

– Nedraskyk mergaitės. Matai, kad naivi, o dar ir graži. – Kaip nors, – šypsausi Deividui puikiai suprasdamas, ką jis turi galvoje. – Savaitgalio planai nesikeičia? – Ne. – Tai šiam kartui tiek, – spustelim vienas kitam ranką at­ sisveikindami. Deividui pravėrus duris į laukiamąjį mane pasitinka dvi išsigandusios tarsi gazelės akys. Šmėsteli mintis, kad bičiulis neklydo sakydamas, kad ji graži. Juodos sruogos raitosi pe­ čiais iki standžių krūtų. Liaunas liemuo ir nepadoriai išraiš­ kingi klubai. Lyg pajutusi mano vertinantį žvilgsnį, mergina sodriai nurausta, priversdama mane šyptelėti. Visada žinojau darantis įspūdį moterims, bet seniai bu­ vau sutikęs merginą, kuri taip aiškiai drovėtųsi mano drau­ gijos. Įsėdusi į mano maseratį, ir taip nekalbi ji tarsi visiškai prarado kalbos dovaną. – Ką planuojate veikti Londone? – galiausiai neištvėriau spengiančios tylos. – Lietuvoje dirbau vertėja. Gal ir čia pavyktų imtis pana­ šaus darbo, – balsas virpa, o maži pirštukai nenustoja gniau­ žyti rankinės raištelių. – Tada aišku, iš kur tokia nepriekaištinga anglų kalba, – žvilgteliu į dailų jos veidelį. Neįtikėtina, kad tokias gražias žalias akis gali turėti ne katė, o moteris. – Taip. Vertėjaudama ir susipažinau su jūsų seserimi, – droviai šypteli. – Jaučiuosi jai skolinga už pagalbą, na ir, be abejo, jums, – vėl sodriai nurausta ir nudelbia akis.

Septynetas

17

– Tai vienintelė kalba, kuria laisvai kalbate? – jos drovu­ mas mane pralinksmina. – Ne, dar moku prancūzų, rusų, na, ir šiek tiek vokie­ čių, – kilsteli smakrą aiškiai didžiuodamasi. – Šaunu. Tiesa, jūs, panele, pirmoji viešnia fabrike, tad turiu kai ko paprašyti. Atitraukusi žvilgsnį nuo vaizdų už lango, ji vėl įsmeigia žalias akis į mane. – Tikiuosi, galėsiu jums padėti, pone Antoni. – Norėčiau, kad mano namuose neavėtumėte jokios ava­ lynės. – Nuostaba ir klausimas atsispindi jos veide, bet nieko neaiškinu. – Gerai, pone Antoni, – dar labiau susigūžia tarsi į spąs­ tus viliojama. Niekaip negaliu suprasti, ar ją gąsdinu aš, mano prašymas, ar tiesiog fabriku praminti mano namai. – Gyvensime po vienu stogu, tai gal galėtume apsieiti be to „pone“? – Mielai, – sukužda lyg ir mažiau virpančiu balsu. – Gab­ rielė, draugams tiesiog Gabė. – Antonis, trumpiau Tonis. Bet, jei galima, Gab­riela, aš tavo vardo netrumpinsiu. Labai jau saldžiai jis skamba.

• Rimtas veidas, tik kartais nuskaidrinamas vos įžiūrimos šypsenos. Niekaip negaliu suprasti, kodėl šis šalia sėdintis tvirtas kūnas žadina jaudulį. Niekada nebuvau drąsuolė, bet ir nedrebėdavau nuo menkiausio vyro dėmesio. Laukas tarp šio grobuonies ir manęs tarsi įelektrintas. Taip, būtent šis

18

Donata Kontenienė

žodis tinkamiausias apibūdinti tam moterų dėmesio išlepin­ tam vyrui. Nepriekaištingas, kaip Federika ir minėjo, juodu­ tėlis kostiumas. Prabangus laikrodis, ant kairės rankos žybsi auksinis žiedas su deimantais, inkrustuotais septyneto forma. Veidas nuožmus, nė menkiausios abejonės. Apie ką mąsto, nė nebandyk spėti, o ir tos akimirkos, kai šaltą veidą nuskai­ drina menkutis šypsnys, bent kol kas tokios retos. Įdomu, kaip skamba jo juokas? Toks pat sodrus, kaip ir balsas? O gal jis visai nesijuokia, visada toks paslaptingas ir rimtas? Ramybės neduoda ir žodis „fabrikas“, nuslydęs nuo jo lūpų. Nerimas dar labiau ima augti, kai mašina, pasiekusi se­ nąjį Londono pramoninį rajoną, besidriekiantį netoli Tem­ zės, ima lėtinti greitį. Pririedėjus iš pažiūros apleistą fabriką variklis užtyla ir Antonis visu ūgiu pasisuka į mane. – O štai ir fabrikas, – akinanti šypsena nušviečia jo dailų veidą, į šipulius sugriaudama visas mano teorijas. – Fabrikas? – žvelgiu į jį su nuostaba. – Taip draugai praminė mano namus, nes, kitaip nei dau­ gelis, negyvenu name. Čia buvusi spaustuvė. Nebijok, ten seniai nebėra įrenginių ir tau, Gab­riela, tikrai bus pakanka­ mai patogu, – jo tariamas mano vardas išties verčia kraują venose pulsuoti greičiau. Apėjęs automobilį Antonis atidaro dureles ir paduoda man ranką. Žengiant senovinių tamsaus medžio durų link, nė sekundę jos nepaleidžia. Nebandau jos ištraukti – kad ir kaip būtų keista, šiluma, sklindanti nuo jo delno, ramina mano virpantį kūną. Pakeliu akis į išties įspūdingą seną spaustu­ vę. Nuo laiko raudonų plytų sienos patamsėjusios, kai kur

Septynetas

19

šiek tiek aptrupėjusios. Tamsūs arkiniai langai antrame aukšte primena neregio akis, tarsi žvelgiančias į tolyje plytintį miestą. Norėdama nutraukti tylą, einant link durų paklausiu: – Saugu čia gyventi? Smulkios raukšlelės aplink Antonio akis išduoda, kad klausimas jį pralinksmino. Pasijuntu visiška neišmanėle ir mintyse subaru save už kvailumą. – Visi šie pastatai, kuriuos matai aplink, – mosteli į ga­ nėtinai didelį rajoną, – tokie kaip šis. Tik iš pirmo žvilgsnio primena apleistus sandėlius, fabrikus ar dirbtuves. Išties tai puikiai saugomas rajonas, daugiausia gyvenamas bohemiš­ kų sielų. Nepriklausau šiam luomui, bet man čia patinka, aš vertinu istoriją. Šiame pastate kažkada buvo spausdina­ mas laikraštis „The Daily Courant“. – Pasakodamas Antonis atsipalaiduoja ir šis jausmas tarsi laidais, jungiančiais mūsų rankas, persiduoda man. Atsivėrus sunkioms durims netenku žado. Jau buvau spė­ jusi įsitikinti, kad naująjį pažįstamą supa tik juodos atspal­ viai. Biuras, mašina, apranga – viskas juoda, bet už durų slypi visiška priešingybė. Milžiniškas koridorius nuo aukštų lubų iki grindų, nuklo­ tų minkštais kilimais, akinamai baltas. Ekskursija po senąją spaustuvę truko bent pusvalandį. Per ją mano galvoje žo­ dis „fabrikas“ tapo „baltos“ sinonimu. Viskas, net baldai, in­ dai ir buitinė technika, buvo angeliškai tyros spalvos. Mano nuostabai, erdvų pirmą aukštą užėmė tik virtuvė ir poilsio zona su nepadoriai dideliais odiniais baldais. Antras aukštas dar labiau pribloškė. Čia įrengtas miegamasis ir salonas nuo

20

Donata Kontenienė

pirmo aukšto neatskirti jokių turėklų. Panorėjęs gali prisėsti ant krašto ir nuleidęs kojas pro vidinio kiemo langus, einan­ čius per visą fabriko aukštį, valandas stebėti vakarėjantį Lon­ doną. Vonios kambaryje dušas privertė šiandien eilinį kartą nurausti – matinio stiklo siena aiškiai matyti iš svetainės. Tereikia pakelti akis nuo minkštutės sofos ir erotiškas besi­ maudančiojo siluetas kaip ant delno. Antonis užsiminė miegamąjį užleidžiantis man, o aš nie­ kaip negalėjau suvokti, ką vienam žmogui veikti tokio dy­ džio lovoje. Naivuolė! Nejau manai, jis miega vienas? Bet ką tada reiš­ kia jo žodžiai, kad aš pirmoji viešnia fabrike? – Matau, bagažo ne per daugiausia, – tempdamas nuo kaklo juodą kaklaraištį, sumurma įstabiųjų namų savininkas. – Taip, tai viskas, – gūžteliu pečiais ir bandau išspausti kažką panašaus į šypseną. – Jei tu nieko prieš, paprašysiu rytoj Deivido pasirūpinti tavo garderobu. Jis čia tikrai neprastas žinovas. – Nemanau, kad reikia. Turiu viską, kas būtina, – ne juo­ kais susierzinu nuo minties, kad šis vyras aiškiai mane nu­ vertina ir mano galįs nurodinėti, kaip turiu rengtis. – Nepagalvok nieko netinkamo, – tarsi perskaito mano mintis. – Tiesiog tavo, vertėjos, paslaugos man gali pravers­ ti per susitikimą Prancūzijoje, žinoma, jei tu nieko prieš. Beje, pati minėjai, kad ieškosi panašaus darbo į tą, kurį dir­ bai Lietuvoje. Nepalaikyk manęs įžūliu, bet kol svečiuosiesi pas mane, labai norėčiau, kad man darbiniais klausimais pa­ vertėjautum. Žinoma, jei nesunku?

Septynetas

21

– Mielai, jei tik sugebėsiu, – trūkteliu pečiais. Kodėl jo akivaizdoje elgiuosi kaip paskutinė kvailė? – Na, ir puiku, rytoj liepsiu Sofijai paruošti reikiamus do­ kumentus. O dabar, jei leisi, norėčiau kai kam paskambinti. Antoniui išėjus pro stiklines duris į terasą, iš pokalbio nuotrupų suprantu, kaip lengvai iš gan paprasto vyruko jis virsta tironu. Griežtas veidas tampa dar šaltesnis. Akimirką, kai mūsų žvilgsniai susitinka, jo akyse žybteli kažkas pana­ šaus į aistrą, bet netrukus jos tampa tokios pat neįskaitomos ir juodos.

• – Klubas „Septynetas“, Ana Trakovskaja klauso. – Kiek suprantu, užsakymas buvo išdėstytas ganėtinai aiškiai, Ana? – Pone Barikeli, – suveblena išgąstingai. – Šį kartą mums tikrai nepavyko atitikti aukštų jūsų standartų. – Už pinigus, kokius moku „Septynetui“, tikiuosi aukš­ čiausios klasės aptarnavimo. – Taip, pone, mes tikrai stengsimės, kad tokie nepato­ gumai daugiau nesikartotų, – administratorės balsas virpa. – Tikiuosi, – pasisukęs lange pamatau liauną Gab­rielos siluetą. Jai pasilenkus pakelti nuo grindų lagamino, jaučiu, kaip burna ima salti, o kūnas virpteli nuo dailaus jos užpa­ kaliuko vaizdo. Telefonas nuslysta nuo ausies ir keletą aki­ mirkų jaučiuosi tarsi užburtas jos lengvų judesių, aptakių šlaunų, kurių oda, be abejonės, turėtų būti neįtikėtinai švel­ ni. Balsas ragelyje priverčia atsitokėti.

22

Donata Kontenienė

– Pageidausite pateikti naują užsakymą, pone Barikeli? – Ne, viską, ko man reikia, jau gavau, – apsilaižau lūpas, tarsi jau būčiau jos paragavęs. Paslėpęs telefoną švarko kišenėje, keletą kartų giliai įkve­ piu bandydamas nuvyti nepadorias mintis. Neprisigalvok nesąmonių! Subaru save puikiai suvokdamas, kad su savo įgeidžiais tokią trapią būtybę tiesiog sudraskyčiau. Sunkiai atsidusęs pakeliu akis į žemą, rudeninės saulės nuspalvintą vakaro dangų, purpuriniais atspalviais iš lėto, lyg skraiste, gaubiamą miestą. Atsipalaidavę raumenys ima maloniai mausti atsigulus ant paklotos odinės sofos. Ji tikrai patogumu neprilygs­ ta mano lovai, bet nemanau, kad teks ilgai taip kankintis. Nė neabejoju, Gab­riela čia ilgai neužsibus. Tyloje girdžiu, kaip po jos kūnu šnara baltos paklodės. Kodėl vos prieš kele­ tą valandų pasotintas kūnas atgyja šiai merginai esant šalia? Užmerkus akis mintys vis grįžta prie žaliųjų akių, aptakių formų. Girdžiu, kaip basomis nusileidžia į virtuvę. Įsipila stiklinę vandens. Jaučiu, kaip geria. Vaizduotė ima piešti drėgnas jos lūpas, išsprūdusį lašelį, riedantį kaklu, krūti­ ne. Šūdas! Slėpsniai ima tvinkčioti nuo nepadorių minčių. Blaškydamasis bandau mąstyti apie artėjantį susitikimą, bet mintys vis grįžta prie Gab­rielos. – Nesimiega? – tylus klausimas priverčia krūptelėti ir pramerkti akis. Kraujo raudonumo šilkiniai naktiniai tam­ soje menkai paslepia mano nemigos priežastį. – Ne. Pervargau, – meluoju bandydamas nuslėpti jos ke­ liamą susijaudinimą. Juodos garbanos, krentančios ant trapių

Septynetas

23

pečių, taip ir prašosi sutaršomos. Mėnesienos šviesoje jos oda atrodo tarsi aksominė. Apsilaižau lūpas, nes burnoje beveik jaučiu jos odos skonį. Ant kaklo likęs drėgnas ruoželis tik patvirtina mano saldžias spėliones, dar labiau sužadindamas geismą. Akivaizdu, laikas, kol aš jos paragausiu, suskaičiuo­ tas, nors, žinant mano tamsią prigimtį, tai ją pražudys. Mano nuostabai, mergina prisėda ant sofos kraštelio ir susikėlusi kojas prisitraukia prie krūtinės. Stebiu ją gėrėda­ masis. Gab­riela padeda savo dalią galvutę ant kelių ir atviro­ mis akimis žvelgia į mane. – Negaliu užmigti, – balsas tylus. – Prastai jaučiuosi, kad užsikoriau tau ant sprando, – švelnus šypsnys ir aš tarsi ap­ girtęs negaliu atitraukti nuo jos akių. Kelias sekundes ge­ riu grožį akimis ir šiaip ne taip pasiryžtu atsakyti, kad neva viskas gerai. Ji grakščiai permeta plaukus ant vieno peties, apnuogindama kaklą, lengvu judesiu prikaustydama mano žvilgsnį. – Tu labai graži, – išsprūsta neapgalvotai. Kelis kartus sumirksėjusi, dideliam mano nusivylimui, ji pakyla. Pykteliu ant savęs, kad nesugebėjau prikąsti liežuvio. – Labanakt, Antoni, – ištaria kiek sutrikusi. Sušnara patalas viršuje ir lengvutis atodūsis išduoda, kad jos mintys skaidresnės nei manosios. Gulėdamas tyloje pri­ siekiu, kad tai tik akimirkos silpnumas, ne tikras geismas, o tik vos pridengto moters kūno išprovokuota reakcija na­ muose, kur tokio vaizdo nebuvau regėjęs. Visa naktis tarsi trumpų sapnų užburta. Blaškausi po pa­ talus vos prisnūsdamas. Galvoje besisukančios mintys apie

24

Donata Kontenienė

viršuje gulinčią švelnią būtybę neduoda ramybės. Rytas ir maudžiantis lyg nepasotintas žvėris kūnas nežada geros die­ nos. Niekada nebuvau iš tų, kurie miega iki pietų, bet pra­ busti penktą ryto man nebūdinga. Pakylu iš patalo ir jaučiu, kad ne vien viršutinės smegenys niekaip negalėjo užmigti. Kuo toliau, tuo gražiau. Jei jos buvimas šiuose namuose ir toliau mane taip veiks, vargu ar ilgai ištversiu nepalūžęs.

• Pramerkusi akis virš savęs matau mėlyną dangų. Keista, vakar nė nepastebėjau, kad Antonio miegamojo lubos iš sti­ klo. Ko gero, nuostabu tokį vaizdą ragėti kas rytą. Oi, galėčiau priprasti. Šypsausi, jaučiuosi žvali kaip nie­ kada. Galvoje kelis kartus prasuku nakties pokalbį. Niekaip negaliu suprasti, jis juokavo ar kalbėjo rimtai. Ko gero, te­ norėjo, kad palikčiau jį ramybėje, nes protu nesuvokiama, kad tokiam vyrui kaip Antonis Barikelis galėčiau atrodyti graži. Išsiropščiu iš lovos ir nutipenusi į vonią imu prieka­ biai tyrinėti save veidrodyje. Oda lyg ir skaisti, bet va nosy­ tė galėtų ir nebūti tokia riesta. Dar mokykloje dėl jos mane vadino Pinokiu, pravardė ne juokais erzino. Už gražiąsias žalias akis turėčiau dėkoti mamytei. Taip, jos tikras mano koziris. Tėtis visada sakydavo, kad tai dėl jų iš pirmo žvilgs­ nio įsimylėjęs mamą. Sudėjimas, na, ką čia ir pridursi. Toli gražu ne „Victoria’s Secret“ modelio. Krūtinė gal nieko, bet užpakaliukas galėtų būti ir dailesnis. Ech, velniai nematė! Nusišypsau sau, pasisukinėjusi prieš veidrodį. Esu, kokia esu. Per daug į galvą imi to italiūkščio tauškalus, panele

Septynetas

25

Keinaite! Subaru save ir užsimetusi šilkinį chalatėlį traukiu į virtuvę. Būdama visiškai tikra, kad namuose likau viena, nes An­ tonis darbe, labai nustembu pamačiusi lauke kažką sujudant. Išsižioju – terasoje prie baseino nuogas šių namų šeiminin­ kas. Lyg Apolonas nesivaržydamas neria į žydrą vandenį pa­ skleisdamas į šalis purslus. Negalėdama atitraukti akių nuo tvirtų besiiriančių jo rankų, įsikimbu į virtuvės stalą. Keletą kartų apiplaukęs baseiną išlipa ir, apsijuosęs klubus rankš­ luosčiu, neskubėdamas patraukia į vidų. Kvėpuok, Gab­riele, nepamiršk kvėpuoti, kartoja mano sąmonė. Kelis kartus įtraukiu į plaučius oro, bet akies krašteliu vis dar jį stebiu. – Gėritės reginiu, panele Gab­riela? – velniška šypsenėlė papuošia jo glotniai nuskustą veidą. Apėjęs mane įsipila skli­ diną stiklinę apelsinų sulčių. – Maniau, sutarėme vienas į kitą nesikreipti oficialiai? – Bandau suktis iš nepatogios padėties, nors žinant, kad jis beveik nuogas visai šalia, sunku. Tylomis džiūgaudama, kad pavyko nenurausti, įsipilu puodelį kavos. Jis nieko neatsako, tik trūkteli pečiais ir su lengva šypsena žvelgia į mane juo­ domis akimis. Vogčiomis stebiu jo raumeningą kūną. Platūs pečiai, siauri klubai. Nė gramo riebalų, tik tvirti lyg plienas puikiai treniruoti raumenys. Drėgna karamelės atspalvio oda tiesiog prašosi nulaižoma. Nuryju susikaupusias seiles ir virpančio­ mis rankomis pakeliu puodelį prie lūpų. Taip. Turiu pripa­ žinti, iki šiol tokias vyriškas linijas teko matyti tik filmuose ar madų žurnaluose.

26

Donata Kontenienė

– Girdėjau, kava kenkia odai, – eidamas pro šalį linksmai tarsteli Antonis. Mano akys užkliūva už jo kairės blauzdos. Tarsi žvėries nagais raumenyje įrėžtas randas kyla aukštyn ir dingsta po rankšluosčiu, vos besilaikančiu ant klubų. Mėgaudamasi kavos aromatu išslenku į terasą, jos me­ dinės grindys dar drėgnos nuo Antonio pėdų. Giliai įkve­ piu ir plaučiai prisipildo vėstančio rudens oro. Prisėdusi ant šezlongo ir užmerkusi akis mėgaujuosi gal paskutinėmis už­ silikusios vasaros akimirkomis. Mintys vis grįžta prie nuogos vyro blauzdos. Įdomu, kas galėjo taip sužaloti tobulą kūną. – Atleisk, kad trukdau. Ar nesutiktum septintą su manimi pavakarieniauti, – sodrus balsas grąžina į realybę. Atsimerkusi matau petimi į durų staktą atsirėmusį Antonį juodu kostiumu. Rankos valdingai sukryžiuotos ant krūtinės. Vos įžiūrima šyp­ sena gražiame veide. Juodi plaukai, dar šlapi nuo maudynių, krinta ant išraiškingos kaktos, apgaubdami valiūkiška aura. – Mielai, jei tik nereikės valandų valandas klausytis vers­ lo plėtojimo subtilybių, – šypsodamasi prisimerkiu, iš po blakstienų stebiu jo reakciją. Vakarykščio nerimo tarsi nebūta. Sunku patikėti, kad taip greitai pajutau prielankumą šiam mįslingam ir gražiam vyrui. Meluočiau sakydama, kad jo spinduliuojamas seksua­ lumas manęs neveikia. O kurios neveiktų? – Matau, Gab­riela, šiandien puikiai nusiteikusi, – žvilg­ teli į laikrodį ant riešo. – Turiu eiti. Šįryt atrodai nepapras­ tai žavi, – plačiai nusišypso ir dingsta namo viduje. Po kelių akimirkų išgirstu trinktelint lauko duris ir suriaumojant ga­ lingą automobilį.

Septynetas

27

Aukso dulkėmis ant širdies nusileidžia pasitenkinimas. Kas galėjo pagalvoti, kad dar vakar pabudusi pilkame, ku­ kliai apstatytame savo bute šį rytą leisiu prabangaus ir ori­ ginalaus namo terasoje, gurkšnodama dievišką kavą. O ką kalbėti apie tai, kad vos prieš akimirką, ko gero, gražiausias iš kada nors matytų vyriškių pakvietė mane vakarienės. At­ sidūstu ir užsimerkusi mėgaujuosi tuo, kad bent kol kas ne­ reikia sukti galvos, kur gyventi, o ir darbą vėl tik Barikelių šeimos dėka gavau lyg akla višta grūdą. Baigusi kavą grįžtu į virtuvę ir ant stalo randu vyriška ra­ šysena išmargintą raštelį, o šalia jo mobilųjį telefoną. „Tavo šypsena nuskaidrins mano dieną. Noriu visada žinoti, ką veiki.“ Žvelgiu į jį netekusi žado. Kaip suprasti? Tai reikalavimas ar noras? Ir ar tikrai jam tokia svarbi paprastutė mano šypsena?

• Susitikimai su akcininkais ir partneriais keičia vienas kitą. Milijoninės sumos prie derybų stalo dalijamos, lyg būtų kal­ bama apie keletą apgailėtinų svarų. Laikrodžiui neišvengiamai artėjant prie septintos, per telefono garsiakalbį išgirstu Sofiją – dar vienas susitikimas. Pakylu nuo krėslo ir priėjęs prie lango stebiu gatvėmis plūs­ tančius po darbų išvargusius žmones. Atmintyje iškyla neįti­ kėtinai greitai mielu tapęs veidas. Nepaliaudamas žvilgčioju į laikrodį – vakaro planai griūva tarsi kortų namelis. Mo­ biliojo adresinėje susirandu Deividą. Delsiu, bet akivaizdu, kad išeitis tik viena.

28

Donata Kontenienė

– Sveikas. – Labas, keistai tylus visą dieną. Nejau pavargai mane vaikyti? – nusijuokia Deividas. – Daug susitikimų, – perbraukiu veidą ranka. – Labai užsiėmęs? – Žiūrint koks reikalas. – Buvau pažadėjęs pavakarieniauti su Gab­riela, – atsidūstu. – Ką aš girdžiu? – atvirai juokiasi į ragelį. – Ar tik ne pa­ simatymas? – pasileidžia kvatotis. – Kvailys. Norėjau tik pasveikinti atvykimo proga, o da­ bar bus negražu prieš merginą, nes manęs laukia dar vienas susitikimas. – Paskambink ir atidėk vakarienę. – Nenoriu. Padaryk paslaugą, nusivesk ją į „The Ledbury“. – Mielai, – ištaria kiek patylėjęs. – Deividai? – Kas dar? – Neliesk jos. – Ragelyje įsivyrauja mirtina tyla. – Gerai, – ištaria pritilęs. – Akivaizdu, vilkas tapo ėriu­ ku, – jo tonas neleidžia abejoti, toks mano prašymas jam ke­ lią šypseną. – Kelintą susitaręs? – Septintą. – Laikyk frontą, viskuo pasirūpinsiu. Klesteliu į krėslą ir subjuręs stebiu miestą, kurio niekada taip ir nesugebėsiu pavadinti savu. Gerokai po septintos Sofija informuoja, kad derybinin­ kė atvyko. Vis dar žvelgdamas pro langą ne juokais širs­ tu – negaliu pakęsti nepunktualumo. Po kelių sekundžių už

Septynetas

29

nugaros pasigirdus aukštakulnių kaukšėjimui, jaučiu, kaip kraujas venose virsta klampia pykčio derva. Šių žingsnių nesupainiočiau su niekuo pasaulyje. Nuojauta neapgauna. Atsisukęs matau kaip visada nepriekaištingą plačiai besišyp­ santį Andrėjos veidą. – Antoni, mielasis, – dar labiau apnuogina tobulai bal­ tas iltis. Nuo paskutinio mūsų susitikimo neabejotinai pagražėju­ si. Plaukai dar baltesni nei prisiminiau. Žydros akys, juodos tankios blakstienos. Moteriškesnės linijos tobulam kūnui pridėjo sultingumo. Tie penkeri metai, akivaizdu, jai nebu­ vo sunkūs, kitaip nei man. – Andrėja, – šalčiau ištarti, ko gero, nesugebėčiau. – Matau, tau puikiai sekasi. Kaip laikaisi? – perbraukia trumputį dramblio kaulo spalvos sijonėlį ir prisėda priešais kitapus stalo. Užmetusi koją ant kojos įsitaiso, lyg kabi­ netas priklausytų jai. Lediniu žvilgsniu nužvelgia ant sie­ nų paveikslus. Baigusi vertinti kabinetą smeigia šaltas akis į mane. – Tai kokie reikalai atvedė? Lyg ir aiškiai viskas buvo išsa­ kyta per paskutinį mūsų pokalbį? – Na, ko tu taip? Pamenu tave švelnesnį, – papučia lū­ pas. – Pasiilgau. – Nebesvaik, Andrėja. Sakyk, ko nori, o iškviesiu apsau­ gą! – jos švytintis veidas kelia tik pasibjaurėjimą. – Atėjau derėtis dėl skalūnų naftos Japonijoje, – pakeičia toną supratusi, kad pirmas ėjimas buvo nevykęs. – Su tavim aš nekalbėsiu.

30

Donata Kontenienė

– Toni, kaip tau paprasčiau pasakyti, – apžiūrinėja dailiai lakuotus nagus. – Jei nekalbėsi su manimi, visos tavo pastan­ gos pasirašyti sutartį su „Jupix“ sprogs it muilo burbulas, – pergalinga šypsena nušviečia jos veidą. – Pavėlavai, brangioji. Mes atšaukėme derybininkus iš Ja­ ponijos, – meluoju nė kiek nesikrimsdamas. – Mūsų šis pro­ jektas nebedomina. Tad kelk šikną ir eik gerti kraujo kam nors kitam, – pasiremiu ant alkūnių ir stebiu ją iš padilbų. – Turiu šaltinių, kurie padės tau išsikovoti didžiausią ak­ cijų paketą. – Na, gerai. Tarkim, tai mane domintų. O kokia būtų tavo liūto dalis? – jau atvirai šypsausi, viduje trokšdamas pirštais suspausti jos gležną kaklą. – Antoni, – atsidūsta ir palinkusi į priekį bando paliesti man ranką. – Abu padarėme klaidų. Gal bandykime pradėti iš naujo? – pakreipia galvą ir nekaltai sumirksi blakstienomis. Nesusivaldęs prapliumpu juoktis. Buvo laikas, kai taip ji galėjo iš manęs iškaulyti ko užsigeidusi. – Kas nutiko, Andrėja? Meilužių guoliai per šalti? Išseko jų turtai? Ne, palauk! Žinau! Jie tau tiesiog nusibodo, – smei­ giu į ją pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį. Paimu popieriaus lapą ir imu rašyti telefono numerį. Baigęs pastumiu jai. – Kas čia? – nustemba. – Psichologo numeris. Niekas kitas tau padėti negalės. Jos veidą perkreipia keista išraiška. – Sofi, Andrėja pokalbį jau baigė. Palydėk iki apačios ir pranešk apsaugai, kad ponia čia nepageidaujama, – sausai iš­ dėstau nurodymus į aparatą.

Septynetas

31

Andrėja žiūri į mane nemirksėdama. Sunkiai pakyla ir nebe taip išraiškingai nukaukši link durų. – Antoni... – išlemena atsigręžusi. – Viskam buvo lemta baigtis tik prasidėjus, bet per aklai tave mylėjau. Tu, Andrėja, tuo meistriškai pasinaudojai, – neįtikėtina, kiek ji turi įžūlumo. – Nenoriu daugiau tavęs regėti, jei ne – imsiuosi kitokių veiksmų, puikiai žinai, aš galiu, – sekundės dalį pasirodo, kad jos akyse matau širdgėlą. Likęs vienas, pajuntu, kaip kūną ima purtyti virpulys. Nė nepastebiu, kaip rankose atsiranda mobilusis telefonas. – Klubas „Septynetas“, Ana Trakovskaja klauso. – Ana, VIP ložę ir dvigubą O klasės aptarnavimą, – jau­ čiu, kad balsas skamba grėsmingiau, nei norėčiau. – Pone Barikeli, užsakymas patvirtintas. VIP ložė jūsų patogumui bus paruošta tuoj pat. Tikimės, gerai praleisite vakarą. – Ačiū, Ana.