TURINYS Vienos provincijos nuotraukos ⯎6 Kaime ⯎ 12 Miestai ir miesto gyvenimas ⯎ 36 Šiaurės Rytprūsių miestai ⯎ 42 Semba ⯎ 60 Prie Priegliaus ⯎ 70 Frydlandas, Šipapilė, Girdava, Darkiemis ir Raistpilis ⯎ 80 Landsbergas, Prūsų Ylava ir Barštynas ⯎ 94 Alenšteinas ir Varmė ⯎ 106 Mozūrija ⯎ 138 Elbingas ir Aukštutinė Prūsija ⯎ 166 Rytų Prūsijos vandenys ⯎ 182 Vaikai – Rytų Prūsijos turtas ⯎ 208 Karaliaučius Vokietijos imperijos laikais ⯎ 228 Darbai ⯎ 258 Geležinkelis, tiltai ir vėjo malūnai ⯎ 274 Turgūs ir turgaus aikštės ⯎ 292 Senieji namai ⯎ 304 Paminklai ⯎ 316 Pilys, dvarai, bažnyčios ir rūmai ⯎ 328 Vietovardžių rodyklė ⯎ 356 Fotografijų šaltiniai ⯎ 360
Senoji Rytų Prūsija
VIENOS PROVINCIJOS NUOTRAUKOS Kai virš vangiai tekančios provincijos upės traukinys nubilda aukštu sulig bažnyčios bokštais Vyslos tiltu, kai geležis ima vibruoti ir iš gelmių ataidi duslus griausmas, o horizonte išnyra didingiausias Rytų statinys – raudonų plytų pilis, jauti, kad sugrįžai namo.* „Keturiasdešimt ketvirtųjų vasara“ (vok. Sommer vierundvierzig)
Piliavos švyturys ir didžiojo kurfiursto, Prūsijos kunigaikščio Frydricho Vilhelmo (1620–1688) paminklas, apie 1937 m.
Grįžimo namo jausmas apims ne vieną, kuris vartys šios knygos puslapius. Kas provincijoje gyveno nuo vaikystės arba kieno tėvai ar seneliai kilę iš Rytprūsių. Net tie, kurių su šiuo kraštu niekas asmeniškai nesieja, neliks abejingi, nes vaizdai primins praėjusį gyvenimą ir namus, kuriuos visi turime. Kai palėpėje, seno namo rūsyje ar sandėliuke aptinkamos šimtmečio senumo nuotraukos, tai visada būna nepaprastas įvykis. Sustabdyti vaizdai įtraukia, atveria langą į praeitį, parodo statinius, gatves, kraštovaizdžius ir žmones, kurių jau nebėra. Fotografija užfiksuoja tai, kas laikina, suteikia tam amžinybę. Per ją milijonai žmonių pergyvena savo fizinę mirtį, išlieka albumų ir knygų dabartyje, atgyja ant namų sienų. Stebint gali persmelkti jausmas, kad vaikštai po kapines, nes daugumos atvaizduotų asmenų jau seniai nėra tarp gyvųjų. Liūdnasis Antrojo pasaulinio karo palikimas yra nuotraukos iš visos provincijos – regiono, kuris kadaise vadinosi Rytų Prūsija, o šiandien kartu su Lenkija ir Lietuva viena jo dalis priklauso Europai, o kita dar laukia Europos kaip Rusijos Federacijos eksklavas – Kaliningrado sritis. Senoji Rytų Prūsija atgyja daugiau nei 8 tūkst. nuotraukų iš praeities. Tai – ne * 6
Šioje knygoje pasviruoju šriftu išskirti tekstai yra cituojami iš paties autoriaus kūrinių.
atsitiktiniai asmeninio gyvenimo kadrai, o meniškai reikšmingos fotografijos, įamžintos profesionalių fotografų. Karaliaučiuje (vok. Königsberg, dab. Kaliningradas)**, Rytų Prūsijos provincijos sostinėje, jau 1893 m. buvo įkurta Kultūros paveldo tarnyba. Anksti suvokta, kad fotografija suteikia unikalią galimybę dokumentuoti kultūros paminklus, siekiant muziejuose ir archyvuose juos išsaugoti ateities kartoms. Pirmasis šios užduoties ėmėsi Adolfas Böttcheris, iki pat mirties 1901 m. keliavęs po provinciją ir fiksavęs aplinką per fotoobjektyvą. Jį lydėjo architektas Fritzas Heitmannas, daugiausia rengęs pastatų planus. Böttcherio darbus tęsė architektas, medinių pastatų žinovas Richardas Dethlefsenas. Būtent jo dėka į fotografijų archyvą įtraukta tiek daug gražių istorinių medinių ir šiaudiniais stogais dengtų trobesių. Kultūros paveldo tarnyba savo kolekciją stengėsi papildyti ir senesnėmis nuotraukomis. Taip į archyvą pateko XIX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių kadrai. Tarnyba dažnai nusisamdydavo ir fotografų iš šalies arba įsigydavo privačių fotoateljė nuotraukų. Taip Karaliaučiaus kolekcija pasipildė labai įspūdingais fotografo Oscaro Bittricho iš Vėluvos (vok. Wehlau, dab. Znamenskas) darbais. Kas paskatino tokį paveldosaugininkų entuziazmą, šiandien galime tik spėlioti. Tikriausiai buvo siekiama suregistruoti kultūriškai vertingą paveldą, kad sunaikinimo atveju išliktų bent archyvuose. Apie karo negandas Karaliaučiaus paminklosaugininkai veikiausiai mažai tegalvojo, nes per ankstesnius karus kultūros vertybių niekas neniokojo, o ir plataus masto teritorijų bombardavimas tuo metu dar nebuvo išrastas. Bažnyčios nuo karo veiksmų nukentėdavo nebent per klaidą, dažniau būdavo taikomasi į vėjo malūnus, nes puolantiesiems šie atrodė svarbūs kariniu aspektu – kaip stebėjimo punktai. Tik po smarkiai Rytų Prūsiją nuniokojusio Pirmojo pasaulinio karo (kai Karaliaučiaus kultūros paveldo tarnyba savo nuotraukų kolekcijoje jau buvo užfiksavusi daug karo padarytų nuostolių) fotografų darbas veikiausiai imtas laikyti ** Tekste pirmą kartą minimi vietovardžiai pateikiami ir originalo kalba. Nuotraukų prierašuose minimi vietovardžiai pateikiami knygos pabaigoje esančioje vietovardžių rodyklėje. (Red. past.) 7
Bažnyčios gatvė Vėluvoje, 1893 m.
Vienos provincijos nuotraukos
Senas olandiškas vėjo malūnas prie Luko miesto, 1937 m.
ir išankstiniu ruošimusi galimoms karo negandoms. Po kraštą nusiaubusio Antrojo pasaulinio karo tapo akivaizdu, kad toks požiūris pasiteisino. Anksčiau labiausiai baimintasi ugnies sukeliamų nuostolių. Gaisrų įsiplieksdavo dažnai. Pavyzdžiui, 1682 m. sudegė Johanisburgo miestas (vok. Johannisburg, dab. Pišas), o 1854 m. – Mėmelis (vok. Memel, dab. Klaipėda), tai smarkiai paveikė visą provinciją. Panašaus masto buvo ir didelis gaisras Karaliaučiuje 1811 metais. Išpopuliarėję mediniai statiniai šiaudiniais stogais greitai užsiliepsnodavo. Draudimo kasos net nedrausdavo pastatų kai kuriose Mozūrijos (vok. Masuren) srities vietovėse, nes čia gaisrai įsiplieksdavo dažniau nei kitur. Kitas motyvas, kodėl paveldosaugininkai taip uoliai fotografavo šį kraštą, galėjo būti provincijos atokumas. Rytų Prūsija buvo labai nutolusi nuo „imperijos“, juokais net vadinta „Mažuoju Sibiru“. Dokumentuojant Rytprūsių kultūros paminklus, norėta pabrėžti, kad ir provincija turi ką parodyti. Fotografai ėmėsi ir kitos užduoties. Jie fiksavo prūsų priešistorinių laikų pėdsakus, šventuosius ąžuolus, akmenis ir kalvas, fotografavo vazas, žvakides, skulptūras, medžio drožinius ir paveikslus bažnyčiose, dvaruose. Įsigalintis pramonės amžius taip pat tapo įkvėpimo šaltiniu. Imta fotografuoti tiltus, gatvių žibintus, geležinkelio stotis, mokyklas, ligonines, fabrikus ir elektrines. Įamžintos beveik visos provincijos bažnyčios, taip pat ir vėjo malūnai – iš toli matomi Rytų Prūsijos kraštovaizdžio orientyrai. Tikras stebuklas, kad nuotraukų archyvas nesudegė liepsnose per 1944 m. bombardavimą, o ir vėliau, jau baigiantis karui, nesunaikintas. Išvežti archyvą iš Karaliaučiaus susigriebta pernelyg vėlai. Traukinys, kuriame gabentos dėžės su fotografijų kolekcija, liko stovėti neprivažiavęs Torunės (vok. Thorn) miesto. Pasibaigus karo veiksmams, šis radinys buvo aptiktas prekiniame vagone ant atsarginių geležinkelio bėgių linijos. Iš Varšuvos atvykę meno istorikai perėmė Karaliaučiaus kolekciją ir pervežė ją į Lenkijos sostinę. Kitos jau vėliau rastos nuotraukos buvo perduotos Lenkijos valstybiniam archyvui Olštyne (vok. Allenstein). 8
Originalai iki šiol saugomi Lenkijos mokslų akademijos Meno institute Varšuvoje ir Olštyno valstybiniame archyve, kur juos gali apžiūrėti ir lankytojai. Beveik 40 procentų visos kolekcijos yra dingę. Retkarčiais vis pasigirsta gandų, esą dalis didžiulio fotografijų archyvo po 1945 m. buvo išvežta į Sovietų Sąjungą ir laukia, kol kas nors suras ją Maskvos rūsiuose. Nuotraukose įamžinta dauguma provincijos vietovių, netgi mažesni kaimeliai. Stebina, kad kai kurių įžymių miestų fotografijų gana nedaug. Matyt, šios ir priklausė dingusiai kolekcijos daliai. Vietovardžiai nurodyti vokiečių kalba, nes atspindi „Senosios Rytų Prūsijos“, o ne vėlesnius laikus. Pasirinkti nuotraukų sukūrimo metu galioję pavadinimai, o ne vėlesni, suvokietinti po 1938 m. vykdytos didžiosios vietovardžių pervadinimo akcijos, kai, pavyzdžiui, Pilkalnis (vok. Pillkallen) buvo pervadintas Šlosbergu (vok. Schloßberg, dab. Dobrovolskas). Dabartinių atitikmenų lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis reikėtų ieškoti, konkrečias geografines koordinates lyginant su šiuolaikiniais žemėlapiais. Kai kurios senosios vietovės jau nebeegzistuoja. Kur neįmanoma tiksliai nustatyti nuotraukos sukūrimo metų, nurodytas tarpsnis, pavyzdžiui, 1904–1914 m. reiškia, kad fotografuota šiuo laikotarpiu. Kai kur nėra nei laiko, nei vietos nuorodos. Čia skaitytojai kviečiami pasvarstyti, kur ir kada galėjo būti užfiksuotas kadras. Nuotraukų prierašai parengti pagal fotografų pateiktus aprašus. Be to, įtrauktos fotografijos iš buvusių Vakarų Prūsijos apskričių: Marienburgo (vok. Marienburg, dab. Malborkas), Štumo (vok. Frauenburgo parapijos Stuhm, dab. Štumas), Marienverderio (vok. Marienwerder, dab. Kvidzy- bažnyčia su vaizdu į nas) ir Rozenbergo (vok. Rosenberg, dab. Sušas), nuo 1920 m. kartu su marias, 1894 m. Elbingo miestu (vok. Elbing, dab. Elbingas) atitekusių Rytų Prūsijai. Pokario metais nuotraukos gulėjo archyvuose, kultūrinė ir istorinė kolekcijos vertė pripažinta tik žlugus komunistiniam režimui. Lenkija šį paveldą, kaip savaime suprantamą savo praeities dalį, visai „nešališkai“ prisiskyrė sau. Regionas, iš kurio kilusios fotografijos, visais laikais buvo daugiatautė teritorija, kuriai būdinga nepaprasta religinė, kalbinė ir 9
Vienos provincijos nuotraukos
Keturios mergaitės su lankais ir lazdelėmis Marungo turgaus aikštėje, 1910 m.
etninė įvairovė. 1850 m. Karaliaučiaus provincijos vyriausybės metraštyje buvo įrašyta, kad šio krašto pietinėse apylinkėse vyrauja lenkų kalba, šiaurėje – lietuvių, o Karaliaučiuje ir provincijos viduryje – vokiečių kalba. Ši harmonija suiro tik dėl XX a. nacionalistinių tendencijų. O štai XXI a. pradžioje įsigalintis europinimo procesas leido atkurti ryšį su tais laikais, kai nacionalizmas dar nebuvo įsigalėjęs. Rytprūsių regionas yra iš esmės europietiškas, todėl, vertinant iš tarptautinės perspektyvos, ši fotodokumentacija gali būti laikoma bendru lenkų, lietuvių, rusų ir vokiečių paveldu. Karaliaučiaus kultūros paveldo tarnybos pavedimu po provinciją keliavę fotografai dažnai įamžindavo ne tik kultūros paminklus, bet ir žmones, nors jiems pagal pareigas tai nepriklausė (laisvė, kurios mes visiškai nesitikėtume iš pareigingųjų Prūsijos tarnautojų). Į kadrą dažniausiai patekdavo ir vaikai, kad tuščios turgaus aikštės ir gatvės atrodytų gyvesnės. Taigi kultūrinės istorijos aspektai fotografijose persipina su to meto kasdieniu gyvenimu; šiuo aspektu jos tampa unikalia senosios Rytų Prūsijos gyvenimo dokumentine medžiaga. Anuomet savo iniciatyva įamžinti žmonių atvaizdai, fotografams atrodę kaip nereikšmingas priedas, šiandien atsiduria dėmesio centre. Dabartinis pasaulis labiau orientuotas į žmones, o ne bokštus ar mūrus. Iš gausios medžiagos atrinkti šiam leidiniui tinkamus kadrus buvo ypatingas iššūkis. Daugybės vazų, ąsočių, žvakidžių, skulptūrų ir paveikslų atvaizdų buvo atsisakyta. Daugelis šių daiktų per karo sumaištį sunaikinti, todėl jų įamžinimas turi kultūrinę istorinę vertę, bet neatitinka šios knygos tikslo – parodyti senovės Rytų Prūsijos gyvenimą. Todėl pirmenybė teikiama žmonių fotografijoms. Tarsi būtų numanę artėjančių karų negandas, Karaliaučiaus fotografai mums paliko dokumentuose užfiksuotą praeitį. Rytų Prūsijos provincija du kartus buvo nusiaubta pasaulinių karų, daug statinių ir paminklų per karo klaikumą neišliko. Ypač nuniokotos Šiaurės Rytprūsių bažnyčios. Jei kurios šiuo laikotarpiu ir atsilaikė, tai pokariu vis tiek buvo pasmerktos: 10
ateistinės ideologijos komunistų paliktos nykti arba išgriautos ir išardytos dėl statybinių medžiagų. Sovietmečiu bažnyčios provincijos šiaurėje taip pat buvo naudojamos kaip karo filmų kulisai ir dėl to vėliau uždarytos. Karaliaučiaus centras buvo visiškai sugriautas per 1944 m. rugpjūčio bombardavimus ir 1945 m. balandžio Raudonosios armijos puolimą. Tikra laimė, kad išliko daug nuotraukų būtent iš šiaurinės Rytų Prūsijos, ir šiandien jas pamatyti gali kiekvienas. Po Antrojo pasaulinio karo smarkiai nuniokotas kraštas buvo atkirstas nuo likusio pasaulio ir pusei amžiaus dingo iš žemėlapio. Senosios fotografijos tarsi grąžina šią Rytprūsių dalį į civilizuotą pasaulį. Kai kurie skaitytojai „savo“ kaimo ar „savo“ miesto taip ir neras. Vieni nė nebuvo įamžinti, kitų nuotraukos veikiausiai dingo. Neliko nieko, kas būtų galėjęs papasakoti apie praėjusius laikus. Nebent vėjas ar švilpiančios, šiugždančios smiltys ir lūžtančios bangos. Alėjose nebemirgavo šešėliai. Kur ne kur styrojo vienas kitas medis, vis dar menantis praeitį. Mūrai pramoko kitos kalbos, taip pat ir gatvės. Nebeliko bokštų ir kaimų. Dievas išsikraustė, ar kas žino, kur? Iki pat miestų plytėjo dykros. Prasidėjo kitas pasaulis, senasis buvo pasibaigęs. Žuvys nekalbėjo jokia kalba, upės tylėjo, ir kapinės pagaliau gavo savo ramybę. Ar kas dar galėjo dainuoti? Senasis dangus išsaugojo savo žydrynę, o viršum marių kas vakarą kildavo mėnuliai – balinti kopų. Tikriausiai reikėtų klausti paukščių, kurie nesiliaudami vis parskrisdavo ir vėl išskrisdavo. „Keturiasdešimt ketvirtųjų vasara“ (vok. Sommer vierundvierzig)
11
Šiaurės Rytprūsių miestai Tilžė prie Mėmelio upės buvo Rytprūsių vartai į Lietuvą ir Rusiją. Literatūrinę šlovę miestui pelnė poetas Maxas von Schenkendorfas ir Hermanno Sudermanno novelės „Kelionė į Tilžę“. Iš Tilžės kilęs ir rašytojas Johannesas Bobrowskis. Nuotraukoje įamžinta Vandens gatvė Tilžėje, apie 1910 m.
Liepų gatvė Tilžėje, apie 1910 m. XIX a. viduryje šveicarų sūrininkai netoli Tilžės įsteigė sūrio gamyklą, kurioje sukurtas ir garsiojo Tilžės sūrio receptas. Fotografija ankstesniame atvarte: Karalienės Luizės tiltas per Mėmelį ties Tilže, apie 1935 m. Pradėtas statyti 1904 m., o 1907 m., minint 100-ąsias Napoleono Bonaparto ir karalienės Luizės susitikimo Tilžėje metines, tiltas buvo atidarytas. 1807 m. įvyko Prūsijos karališkosios poros ir Napoleono derybos dėl Tilžės taikos. 44
Mėmelis – šiauriausias Rytų Prūsijos miestas, plytintis Kuršių marių ir Baltijos jūros sandūroje. Tai seniausias Rytprūsių miestas, įkurtas 1252 m. Livonijos ordino brolių. Nuotraukoje – pilies gynybinis griovys su marių burvaltėmis.
Mėmelio uoste 1818 m. pastatyta viralinė, 1890–1915 m. Upeiviams ir valtininkams kurti ugnį laive ir krante buvo draudžiama, tam skirta lauko virtuvė. Čia buvo galima nemokamai gaminti maistą, virti dervą ir degutą.
45
Šiaurės Rytprūsių miestai Šilokarčemos (dab. Šilutės) turgaus aikštė su viešbučiu „Germania“, apie 1910 m. Šilokarčemos miestas Tilžės–Mėmelio geležinkelio pusiaukelėje buvo laikomas Mėmelio krašto perlu. Apskrityje gimė rašytojas Hermannas Sudermannas. „Jei turgun važiuosi į Šilokarčemą, turi ir mane pasiimti, Fricke“, – pasakė močiutė. Į Šilokarčemos žuvų turgų Kuršių nerijos žvejai vykdavo noriai. Pardavę žuvį, užsukdavo į smuklę – pasistiprinti prieš kelionę namo. Tikras kuršis, tikintis Dievu, į jokias karčemas nevaikšto. Tiesa, šis priesakas galioja tik užmaryje. Žemyną kitapus marių žvejai laikė pagoniškuoju užsieniu, kur Viešpats primerkia akį, o kuršiui irgi leista pasigerti. „Keturiasdešimt ketvirtųjų vasara“ (vok. Sommer vierundvierzig)
46
Viešbutis „Kaiserhof“ Šilokarčemoje, vaizdas iš gatvės pusės, apie 1910 m.
Šaulių šventė miške ties Šilokarčema, apie 1910 m.
47
Rytų Prūsijos vandenys
194
Juodkrantė Kuršių nerijoje, apie 1910 m. XIX a. šioje Kuršių marių pakrantėje pramoniniu būdu buvo kasamas gintaras, todėl, pamėgdžiojant aukso karštinę Vakarų Amerikoje, ši vieta pavadinta „Prūsijos Kalifornija“. Po Pirmojo pasaulinio karo Juodkrantė tapo Prancūzijos karinės misijos būstine, kurią Lietuvai sąjungininkai paskyrė regionui administruoti.
195
Rytų Prūsijos vandenys
196
Pajūrio kurortas Krantas, apie 1910 m. Kairėje – viešbutis „Schloss am Meer“, dešinėje – koncertų estrada. Krantas buvo mėgstamiausia Karaliaučiaus gyventojų poilsio vieta, kurią miestelėnai Karaliaučiaus– Kranto geležinkeliu galėjo pasiekti greičiau nei per valandą.
197
Vaikai – Rytų Prūsijos turtas
218
Vaikai prie naujosios Karališkosios realinės bendrojo ugdymo mokyklos Piliavoje, apie 1912 m. Moteris dešinėje nuotraukos pusėje tikriausiai yra prižiūrėtoja. Tai viena gražiausių vaikų nuotraukų Karaliaučiaus fotografijų archyve.
219