R omana s
Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys
Vilnius, 2021
Versta iš: Gary Shteyngart Lake Success Random House, New York, 2018 This translation published by arrangement with Random House, a division of Penguin Random House LLC.
Vertimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-487-094-1 Copyright © 2018 by Gary Shteyngart All rights reserved. © Laimantas Jonušys, vertimas į lietuvių kalbą, 2021 © Tadas Šaučiulis, viršelio dizainas, 2021 © SHUTTERSTOCK, viršelio iliustracijos © BALTO leidybos namai, 2021
1
KELIONĖS KRYPTIS – AMERIKA
Baris Koenas, žmogus, valdantis 2,4 milijardo dolerių aktyvų, įsvirduliavo į Uostų administracijos autobusų stotį. Regimai girtas ir kruvinas. Matėsi nesena įpjova virš kairio antakio, kur jam odą prarėžė auklės nagas, o žmona paliko ašaros formos įdrėskimą po akimi. Buvo 3.20 nakties. Pastarąjį kartą šioje stotyje jis buvo prieš dvidešimt ketverius metus. Tada važiavo autobusu į Ričmondą Virdžinijos valstijoje pasimatyti su koledžo drauge. Ta jaunystės kelionė autobusu išsis kleisdavo atmintyje, kai tik prislėgdavo „Standard & Poor’s“ in deksas arba kai sužinodavo naujų baisių faktų apie sūnaus būklę. Užsimerkęs Baris regėdavo plento polėkį, iš abiejų kelio pusių jį šaukė tėvynė. Įsivaizduodavo save sėdintį ant kieto medinio suo liuko prie kokios nors pakelės būdos. Stora moteris, vėžlinanti kaip krabas, pasakojanti daugybę istorijų, atneš jam actu atsiduodančių pupelių su plėšyta kiauliena. Šnekėsis kaip lygūs, aiškindamiesi, kur jųdviejų gyvenimai pasukę negeru keliu, ir ji pasakys už valgį neim sianti pinigų, bet jis vis tiek sumokės. Ir ji tars: „Ačiū, Bari“, – nes, kad ir kokie skirtingi jų valdomi aktyvai, jie jau vadins vienas kitą vardu. Jis įgožino į eilę policininkų ir policininkių, saugančių nakti nes barikadas, skirtas nukreipti keleiviams nuo gatvės į autobusų aikšteles. 5
Gary Shteyngart
– Kur autobusai? – paklausė jis. – Aš noriu išvažiuot iš čia. Farams jis atrodė kaip eilinis niujorkietis. Sukruvintas, apkultas, nuo naktinio prakaito sulipusiais plaukais; vilkintis „Patagonios“ liemenę ant „Vineyard Vines“ marškinių su vienu žodžiu: CITI. Aukštas, plataus plaukiko stoto, nuo drūtų pečių rankos nusmai lėjusios į du moteriškus riešus – kliūtis visais laikais, bet ypač 2016 metais, prasidėjus pirmajai Trumpo vasarai. Jis sunkiai alsavo, atvilkęs rankinį lagaminą su ratukais iš savo buto Madisono aikštės parke, iš viso dvidešimt kvartalų. Naktis buvo šilta ir vėjuota, pui ki Manhatano naktis, kai nesinori mirti, ir su kiekvienu praeina mu kvartalu jis jautėsi vis labiau įsitikinęs, ką reikia daryti su savo santuoka. – Apačioj, – tarė vienas faras. Baris patraukė, kur nurodyta, lagaminėlis vinguriavo iš pas kos. Oras čia buvo kitoks. Jis drąsiai galėjo teigti, kad pastaruoju metu, o ir apskritai kiek prisimena, tokio bjaurumo oru nekvėpa vo. Lengviausia jį būtų apibūdinti sakant, kad tvoskė kaip žmogaus kojos. Bet kieno? Juk nesi įpratęs uostyti pėdų, nebent tai būtų „Equinoxo“ drabužinėje, ten jo paties kojos atsidavė chloru, nes jis plaukiojo. Buvo tikras, kad žmonos pėdos, kaip ir ji visa, kvepia sausmedžiu, bet apie ją dabar negalvos. Jis pamatė „Greyhoundo“ autobusų kasą, tik buvo uždaryta, ir joks užrašas neskelbė, kada veiks. – Socializmas, – balsu tarė Baris, nors žinojo, kad „Greyhound Lines“ yra Dalase veikiantis Škotijos bendrovės „FirstGroup“ pa dalinys, o ne valdžios teikiama paslauga. Tą naktį buvo išgėręs dvi dešimties tūkstančių dolerių vertės „Karuizawos“ viskio. Tad galėjo klysti. Pamatęs „Hudsono“ spaudos kioską, Baris priėjo prie ten dir bančio seno pietų azijiečio. 6
SĖKMĖS EŽERAS
– Kur autobusai? – paklausė. – Apačioj, – atsakė senolis. – Aš ir esu apačioj. Senasis indas gūžtelėjo pečiais. Jis prisimerkęs stebeilijo Barį ir jo sukruvintą veidą, tarsi norėdamas prisidėti prie jo žlugimo. Ba ris jo nekentė. Galėjo nekęsti turėdamas žmoną indę. – Ar turit žurnalą WatchTime? – Ne. – Watch Journal? – Ne. – Ką nors apie laikrodžius? – Ne. Čia nebebuvo ką veikti. Jis vėl apsidairė. Socialistinė „Grey houndo“ kasa vis dar buvo uždaryta. Iškaba skelbė: Į AIKŠTELES 1–78. Tai gal ten autobusai. Eskalatorius į apačią buvo sugedęs, ant viršutinių jo laiptelių sėdėjo dar vienas indas su „Hudson News“ lieme ne, susiėmęs už galvos. Atrodė, kad verkia. Vienas iš svarbiausių Bario biržos brokerių vadinosi Akašas Singhas, bet jis buvo biržos žudikas. Baris vilko lagaminėlį sugedusiu eskalatoriumi, nerimaudamas dėl ten sudėtų laikrodžių. Automatiniai „Swiss Kubik“ su prisu kamaisiais mechanizmais buvo saugūs, bet mechaninių nevertėtų šitaip kratyti, ypač „Universal Genève Tri-Compax“, pagaminto penktojo dešimtmečio pradžioje ir esančio silpnokos būklės. Baris į pakeleivius paprastai imdavo mažiausiai tris laikrodžius, senus retus draugus, tik norint įveikti šią kelionę jam reikėjo ne mažiau kaip pustuzinio tokių. Paėmė lagaminėlį, tačiau vos jį pakėlė, ėmė py kinti. Atsisėdo ant eskalatoriaus laiptelio ir pasižiūrėjo į tą verkiantį indą, sėdintį viršuje. Turės iškęsti. Pats Baris gali viską iškęsti po šių sunkiai išgyventų metų. Žmona jo nemyli. Negeidžia jo. O jis, kad ir nori jos, taip pat nėra tikras, ar ją myli. Vėl pagalvojo apie 7
Gary Shteyngart
tą seną kelionę į Ričmondą pas savo koledžo draugę Leilą ir apie plaukus taršantį vėją, autobusui švilpiant į Linkolno tunelį ir paskui į Naująjį Džersį. Ar tikrai plaukus taršė vėjas? Ar anuomet autobuso langai buvo atviri? Taip, tikriausiai. Ar bus atviri dabar? Turbūt ne. Bet jis įsivaizdavo vėją plaukuose, kurių nedaug belikę, nes, kad ir ką būtų sakiusi žmona, jis turi vaizduotę. Atsistojo ir, priglaudęs la gaminėlį su laikrodžiais prie krūtinės, nusileido likusiais laipteliais. Čia nebuvo gera. Visai ne. Kvapas lyg kažkam valgius sumuš tinį su žuvimi. Žmonės sėdėjo ant suoliukų, ant savo lagaminų, ant grindų linoleumo. Matėsi vartai su numeriais ir kryptimis, kaip oro uoste, o už vartų dvokiančioje prietemoje laukė autobusai. Štai taip. Mūsų šalyje gali važiuoti kur nori. Kelias atviras! Kartą su Džo Goldblatu iš „Ikaro kapitalo vadybos“ Baris dėl iššūkio „Acelos“ ekspresu nuvažiavo į Bostoną – traukinys buvo greitesnis ir smages nis, bet čia atviras kelias, o į jį išvažiavus visa šalis bėgs pasitikti ir papildyti tau šaltosios arbatos. Tapsi keliautoju, ir niekas nesakys, kad neturi vaizduotės ar sielos, ar dar ko nors, kaip įžeidinėjo jį žmona prie rašytojo iš Gvatemalos ir jo antrosios pusės, gydytojos iš Honkongo, jų butą jis vos prieš kelias valandas paliko apgėdintas naktinio viskio kvaitulyje. Būti pažemintam prie žmonių, paniekin tam prieš menkesniuosius – jis ir anksčiau buvo matęs taip elgian tis savo draugų finansininkų žmonas, ir tai visada būdavo pirmas žingsnis skyrybų link. Jo veiklos sferoje orumas nediskutuotinas. Baris pasižiūrėjo į išvykimo kryptis. Vašingtono ekspresas. Klivlando ekspresas. Kazino ekspresas. Visur ekspresai. Tada rado ko ieškojo. Aikštelė su užrašu RIČMONDAS, VIRDŽINIJA. Vienintelis ne ekspresas. Puiku. Jis važiuos į Ričmondą. Per pas taruosius du mėnesius po sūnaus diagnozės įsijautęs uoliai pa šniukštinėjo feisbuką, ir paaiškėjo, kad Leila, tik pamanykit, gyvena El Pase, Teksaso valstijoje. Bet pradžioje Ričmondas. 8
SĖKMĖS EŽERAS
Ričmondas – prisiminimų miestas. Gal ten tebegyvena jos tėvai. Juk būtų šis tas, jeigu jis ten tiesiog pasirodytų. Ir ne atskridęs pri vačiu „NetJets“ skrydžiu, o atvažiavęs „Greyhoundo“ autobusu? Jis kai ką prisiminė iš tos senos kelionės autobusu pas Leilą. Kaip išvykstantis „Greyhoundas“ sukosi ir sukosi paslaptingais tamsiais stoties pasažais, o paskui išniro į tą auksinį viaduką, po kuriuo mies tas švytėjo visu art deco metalu, – viliojantis ir kviečiantis. Apie tą išvyką, apie dangun kylančią išvažiavimo estakadą per pastaruosius trejus metus Baris pagalvodavo vis dažniau, kai tie sielą draskantys raudoni skaičiukai įsigaudavo į jo Bloombergo tinklalapį monitoriu je, prie kurio jis buvo pasidėjęs didelę įrėmintą savo sūnaus Šivos, tamsiaakio gražuolio, nuotrauką: Šiva paniuręs laiko rankose vai kišką lėlę, vardu Morisas, bet į ją visai nežiūri. Rėmelių apačioje Baris kičinėmis auksuotomis raidėmis įrašydino žodžius „AŠ TAVE MYLIU, TRIUŠIUK“, kad primintų sau, jog myli jį labiau už viską. Prie Ričmondo vartelių stovėjo juodaodis žalia liemene. Buvo sunku pasakyti, ką jis čia veikia, bet – su žalia liemene. – Aš noriu nusipirkti bilietą, – tarė jam Baris. – Velniai griebtų, – tarė tas vyras. – Kas nutiko jūsų veidui? Per visą naktį pirmą kartą buvo pastebėtas jo skausmas. – Man smogė žmona, – paaiškino Baris. – Ir sūnaus auklė. – A-ha. Jo veidą keverzojo virtinė spuogų. – Noriu važiuoti į Ričmondą. – A-ha, – tarė vyriškis žalia liemene. – Neturiu bilieto. – Eikit aukštyn į bilietų kasą. – Ji uždaryta. – Aha, bet bus atidaryta. – Kur tualetas? 9
Gary Shteyngart
– Sugedęs. – Sugedęs? – Dar vienas yra trečiam aukšte, tik lifto raktą turiu aš. – Verčiau iš pradžių pasirūpinsiu bilietu. – Autobusas niekur neišvažiuos. Gal aš paleisiu liftą, ir jūs užva žiuosit viršun. Veidas suvarpytas. Reikėjo užbaigti sandorį, lyg šis žmogus būtų potencialus investuotojas. – Aš Baris Koenas. Tikrai malonu su jumis susipažinti. – Aš Veinas. Jūs tikrai nenorit į tualetą? – Pirmiausia įsigysiu bilietą, Veinai. Jūs tikrai šaunus vyras. No rėčiau, kad toksai dirbtų mano komandoje. – Jūs dirbat „Citibanke“? – Veinas pastebėjo jo „Citi“ liemenę. – Ne. – Tai aš turiu suabejoti jūsų skoniu dėl drabužių, – tarė Veinas. Jis nusišypsojo, ir Baris jam atsakė. Pirma jo šypsena šią naktį. Baris su savo ratuotu lagaminu nuėjo atgal prie eskalatoriaus. Vyras, vilkįs „Hudson News“ liemenę, nebeverkė ir dabar tuščiomis paburkusiomis akimis žiūrėjo į sustojusius eskalatoriaus laiptelius. Ričmondo autobusas turėjo išvažiuoti po dvidešimties minučių, bet bilietų langeliai dar buvo uždengti žaliuzėmis. Moteris su violeti nėmis tinklinėmis triušio ausytėmis ir aptemptais marškinaičiais, kurių priekyje deimantinėmis raidėmis puikavosi užrašas PARIS, įsikibusi į žaliuzių groteles, žvelgė tuščių bilietų kasų pusėn, lyg ka rinio laivyno jūreivio žmona, žiūrinti į išplaukiantį laivą. – Man reikia išvažiuot, – pasakė jai Baris. Moteris nužvelgė jo veidą. Jai buvo trisdešimt ar penkiasde šimt – sunku pasakyti; Baris įsivaizdavo, kad kiekviena jos gyveni mo sekundė skausminga. – Be šansų, – tarė ji. 10
SĖKMĖS EŽERAS
– Kodėl neatidaro? – Viena bilietų kasa yra viršuj, bet toks vyras pasakė, kad ji už daryta dėl technikos nesklandumų. – Technikos nesklandumų? – Taip jis pasakė. – Tai neteisinga. Mano autobusas išvažiuoja po dvidešimties minučių. – Jūs tik pamanykit. – Tai neteisinga, – pakartojo Baris. – Ko jūs iš manęs norit? – paklausė moteris. Viena triušio ausis užluzgo jai ant veido. Atrodė, kad jos apati niai dantys ten, kur turėtų būti viršutiniai, ir kad apatinių ji netu ri. Baltaodė. Jau pirmą keliavimo valandą Baris ėmė šį tą suvokti apie Trumpo fenomeną. Kaip koks idiotas buvo išmetęs 1,7 mili jono, kone du, Marco Rubio kampanijai. O kokį turėjo pasirinki mą? Su Tedu Cruzu išsėdėjo penkių valandų vakarienę privačiame „Gramercy“ tavernos kambaryje, o paskui Džo Goldblatas pasigrę žė į jį ir sušnibždėjo: Jis psichopatas. Tai jie savo milijonus paklo jo Rubio labui. Gaila, kad prieš tai nesusipažino su šia moterimi. Rubio jai niekuo nebūtų galėjęs padėti. Jis negali sėsti į autobusą be bilieto. Bet bilietų kasos niekas ne atidaro. Jis apčiuopė savo telefoną. Ne. Liaukis. Šios kelionės esmė ta, kad spręsti savo problemų jis leisis į pa saulį vienas, kaip štai ši moteris su triušio ausimis ir kaip jis pats, devyniolikmetis Prinstono universiteto antrakursis. Kur jis prarado tą devyniolikmetį? Tą, kuris visas buvo pasirengęs meilei, pasirengęs širdies skausmui – ne tokiam, kokį jam sukėlė sūnus Šiva, o tokiam, kuris užgyja. 11
Gary Shteyngart
Moteris tinklinėmis ausimis šnekėjosi su translyte, uoliai šlemš čiančia pakelį „Lay’s“ traškučių. Baris stovėjo per pėdą nuo jų, bet buvo visiškai ignoruojamas. Jis paskambino Sendei skubaus iškvietimo numeriu. Buvo pusė keturių ryto, tačiau ji, žinoma, atsilieps, ir nereikės nė dviejų sekun džių, kad jos balse neliktų mieguistumo. Sendė dirbo dar guberna toriui Patakiui – tai rodo, kaip gerai ji tvarko reikalus. Jis įsivaizdavo ją gulinčią subinė į subinę su stambių kaulų partnere iš Dominikos. Baris buvo respublikonas, bet už vienalytes santuokas pasisakė nuo 2014 metų trečio ketvirčio. Apie vienalytes santuokas negalėdavo užsičiaupti. Iš tiesų Sendei kartą pritauškė, kad ji su... koks ten jos vardas... turėtų susituokti, nes mūsų šalies problema... – Kas atsitiko? – paklausė Sendė. – Man reikia, kad užsakytum „Greyhoundo“ autobuso bilietą į Ričmondą – dabar pat. – Pastebėjau, – tarė Sendė, – kad neatrodai labai žvalus. Greitakalbe ji susakė dar keletą dalykų. Pasidomėjo, ar nėra ko nors tokio iš teisinių klausimų, neaptartinų telefonu, bet tuoj pat atlėksianti „Uberiu“, tik šiek tiek kantrybės. Kad ir kas tai būtų, šį rytą „išsispręs“. Ji paminėjo „optiką“. Ar jis žinąs, ką reiškia važiuoti „Greyhoundu“? Jeigu jau būtiniausiai reikia, tai galima „NetJets“ iš Teterboro. Jis būtų „ore“ po dviejų valandų. Tiesiogiai į Ričmondą skrenda „JetBlue“, „Delta“ ir „United“. Yra „Acela“ ir regioniniai traukiniai. Kam jam to reikia? Žavinga ta jos kompetencija. Sendė buvo vienintelė moteris jo firmoje, išskyrus pupytes santykių su investuotojais skyriuje. Jie buvo įdarbinę aštrialiežuvę biologę iš Oksfordo vadovauti rizikos valdymo skyriui – dar vieną lesbietę, kuri kartą jį tiesiai į akis pavadino nevispročiu, bet po trejų katas trofiškų metų, jų aktyvams sumenkus daugiau nei perpus, o dar ir dėl to, ji išskuodė į kažkokį startuolį Silicio slėnyje. 12
SĖKMĖS EŽERAS
Telefono pokalbyje Sendės kompetencijai augant platyn ir aukš tyn, Baris žiūrėjo į moterį su tinklinėmis triušio ausimis ir translytę su „Lay’s“ traškučiais, o šios ir toliau jį ignoravo. Gyslomis tebe pulsavo pyktis, ką tik galėjęs kainuoti šeimos praradimą. Vyrai ir moterys, moterys ir vyrai. Jo pyktis nenumaldomas. – Kai mane pasamdei biuro vadove, aš pasakiau tau, kad turiu pasitikėti savo viršininku, – kalbėjo Sendė. – Tą aš ir noriu sužinoti. Ar galiu dabar tavim pasitikėti? – Tik atlik savo sušiktą užduotį! – sušuko jis. Šalia jo translytė liovėsi valgiusi traškučius. Ji ir jos pašnekovė sužiuro į sužeistą jo veidą. Jiedvi instinktyviai apsidairė apsaugos, bet, nors tai vadinasi Uostų administracija, giliai po gerai organi zuotu imperiniu miestu jokios administracijos nesimatė. Tad štai kuo jis virto – vyru, rėkiančiu ant moterų. Bauginančiu neįgalius vaikus. Jis išvydo išsigandusius Symos ir Šivos veidus. Reikia bėgti, kol nepridarei daugiau žalos. – Gerai, gerai, – tarė Sendė. – Tik palauk. Dabar jos partnerė tikriausiai visai pabudusi, blizgančiomis lū pomis gulėdama jai už nugaros, išsigandusi sambrūzdžio, skam bančio aštuoniasdešimties kvadratinių metrų 1,3 milijono dolerių vertės stiklinėje dėžėje Bruklino vidury, galvodama, ką visi niujor kiečiai galvoja kilus neramumams: Ar man teks palikti šį būstą? Taigi, sudorojęs žmoną ir auklę filipinietę, jis sugadino naktį dar dviem moterims. Translytė „Lay’s“ moteris ir Triušio Ausytės perėjo į kitą salės pusę ir pakaitomis dirsčiojo į jį. Jiedvi kažką murmėjo – turbūt, kad jis pamišęs, kad tokius jos pažįstančios, galbūt su tokiais eidavusios į pasimatymus, tik tie bent nevilkėję kvailos „Patagonios“ liemenės su užrašu „Citi“. Jam reikia nusiraminti. Tūžmastis tebėra – raudo nai pulsuoja pirštų galiukuose. Kai tik pasijusdavo nesivaldąs, kai 13
Gary Shteyngart
pasaulis aplink jį imdavo siūbuoti, o paties kūnas atrodydavo netik ras, prisimindavo, ką patarė psichoanalitikas: „Pasižiūrėkite į savo laikrodį.“ Jis pasižiūrėjo. Tai buvo „Nomos Minimatik“ su šampano spal vos ciferblatu. „Nomos“ – jo naujas daikčiukas. Šie laikrodžiai nėra brangūs, neperžengia 20 tūkstančių, bet gaminami Vokietijoje, Glashiutės miestelyje, toli nuo visos tos pernelyg išbrangintos švei cariškos pompastikos, ir su žaisminga Bauhauso estetika. Laikrodis atliko savo darbą. Apramino jį. Kreminis ciferblatas, puikūs tušti plotai tarp arabiškų skaičių, ir svarbiausia – mažame vidiniame ci ferblate elegantiškai skrieja oranžinė sekundžių rodyklėlė, išties lyg vaiko rankutė, tarsi bylodama, kad gyvenimas lengvas ir šviesus. Laikrodis susiurbė nežmonišką aplinkinės erdvės švytėjimą ir pakei tė jį grožiu bei viltimi. Jis prisiminė jam ant rankų miegantį trejų metų Šivą, mielą rudą triušiuką, ir net tada, pamynęs netikinčio žydo marmalus, sušnibždėjo: „Maldauju, Dieve, nieko blogo jam nepadaryk, gerai? Mano nuodėmės priklauso tik man.“ Jis atsiduso. Ir nusišypsojo. Tai juk kvailystė. Geras laikrodis pa skatina jį šypsotis, kaip paskatindavo sūnelis, kai dar buvo bejėgė tobula būtybė. Kaip Syma jam keldavo šypseną iki jųdviejų vedybų, kai ginčydavosi su viskuo, ką jis pasakydavo apie gyvenimą, politiką ir estetiką. Jam atrodė, kad jo statuso žmogui šaunu vesti moterį, kuri kiaurai prieštarauja. Lojali opozicija. „Ji gražiausia ir protin giausia iš visų mano sutiktų moterų“, – mėgdavo sakyti draugams, kai abipusė meilė baigėsi. Jis galėjo tiksliai pasakyti to pokyčio laiką. Juodu dalyvavo gimtadienio pobūvyje restorane „Eleven Madison“, dešimt porų iš apribotos rizikos fondų ir privačiojo kapitalo sferos, – jis kalbė josi su Džo Goldblatu ir naująja jo žmona, neseniai tapusia pil namete. Paaiškėjus Šivos diagnozei, Syma kiaurą dieną ieškodavo 14
SĖKMĖS EŽERAS
pagalbos ir Bariui beveik neskirdavo dėmesio. Jau dėl to jautėsi vienišas. Bet dabar pirmą kartą per kelias savaites aiškiai išgirdo jos balsą – kalbėjo per garsiai, pernelyg apgirtusi, Džo jaunajai žmonai sakė: „Mes leidžiame sau vienintelę tikrą prabangą – asme ninę virėją.“ Tipiškas finansininkų pasigyrimas neva kuklinantis. Nuskambėjo visai nenatūraliai. Ir visai nepanašiai į Symą. Tarsi atviras prisipažinimas visiems jo draugams: liko vienintelis mudu siejantis dalykas – pinigai. Tačiau kokiems draugams? Jis jų beturi taip mažai. Ji ir buvo ge riausia jo draugė. Per pusryčius ji skaitydavo jam Paulą Krugmaną, o jis lovoje jai skaitydavo Hemingwayaus apsakymus apie Niką Adamsą tvirtai jausdamas savo vyriškumą. Buvo jam geriausia drau gė, o prieš dvi valandas pareiškė, kad jis neturįs vaizduotės (o gal sielos?). Prieš valandą kibo jam į veidą, suleido nagus giliai į odą po kaire akimi ir nubloškė nuo rėkiančio jųdviejų sūnaus. Kaipgi po viso to atsigauti? – Ar jūs Baris Koenas? – paklausė priėjęs pusamžis lotynų amerikietis. Jis vilkėjo storą šviesiai violetinę liemenę su kažkokiu ženkliuku, matyt, žyminčiu aukštą statusą „Greyhound Lines“ dvasininkijoje. Net ir svilinančioje branduolinėje pašvaistėje, kuri sklido nuo oranži nių stoties sienų plytelių, jo pakili šukuosena atrodė tobulai. Jis atidarė žaliuzes prie kasų, mostelėjo Bariui sekti pavymui, pas kui vėl žaliuzes nuleido. – Palaukit! – sušuko Triušio Ausytės, priešais ją ir „Lay’s“ moterį užsitrenkus barjerui. – Mums irgi reikia bilietų! Neteisinga! Vyras priėjo prie kažko panašaus į monitorių su prijungtu spaus dintuvu. Tas aparatas Bariui priminė „Commodore 64“, kurį mėgo programuoti jaunystėje. – Jūs pažįstat Veiną, dirbantį apačioje? – paklausė Baris lotynų amerikiečio. – Su žalia liemene. 15
Gary Shteyngart
Iš spausdintuvo išslinko bilietas į Ričmondą. Baris pasižiūrėjo į laikrodį. Sendė vos per tris minutes pertvarkė pasaulį jo labui. Triušio Ausytės ir „Lay’s“ purtė žaliuzių grandines reikalaudamos pagarbos, bet bilietininkas violetine liemene šios joms nerodė. Baris dar kartą eskalatoriumi nuvilko savo lagaminą prie aikš telių. Indas ant eskalatoriaus miegojo sėdėdamas, galvą įkniaubęs tarp kelių, dienos sielvartas buvo toli. Baris priėjo prie Veino žalia liemene, stovinčio ties Ričmondo aikštele. – Gavau bilietą! – tarė Baris. – Aš žinojau, kad jums pasiseks, – atsakė Veinas. – Ar galiu nueiti į tualetą? – Aha, bet jis sugedęs. Tai... – Aš žinau, kad jūs turite mane įleisti į trečią aukštą. – Jūs greit pagaunat mintį, Bari, – tarė Veinas. Trečiame aukšte – dar viename peizaže su oranžinėmis sie nomis ir geltonomis barikadomis – Bario pyktis užleido vietą liūdesiui. Nereikėjo skambinti Sendei! Šioje kelionėje jam nega lima kliautis Sende. Reikia pačiam prisiimti visą atsakomybę. Be Sendės, be Symos, be auklių filipiniečių, be virėjų esčių, be vai ruotojų iš Bangladešo. Jo likimas tik Bario Koeno rankose. Jis išsiėmė telefoną ir užrakino. Apsidairė. Tualetas tuščias. Atidengęs šiukšlių dėžę, įmetė į ją telefoną ir ant viršaus privarė popierinių rankšluosčių. Norėjo išmesti ir piniginę, bet kaipgi už viską mokės? Tad nuėjo į aplūžusią kabiną ir išsivėmė. Bario autobuso pneumatika aikštelėje sušnypštė – malonus gar sas, gerai prisimenamas iš tos studentiškos kelionės į Ričmondą. Netoliese kabojo nespalvota geresnių „Greyhoundo“ bendrovės laikų nuotrauka – kaspino perkirpimo iškilmės, prižiūrimos tikros 16
SĖKMĖS EŽERAS
greyhound, t. y. kurtų kalės, su žodžiais LADY GREYHOUND ant antkaklio. Autobusas skelbė maršruto kryptį: AMERIKA. Daugelis keleivių išsižioję tebemiegojo ant nešvarių suoliukų, nuo ryškių stoties šviesų ant akių užsimaukšlinę megztas kepures. Kam jiems vasarą žieminės kepurės? Gal dėl narkotikų? Ar tik ne nuo narkotikų jiems darosi šalta? Miegantys vargšai sukelia atjautą. Sena moteris priešais jį, sunkiai alsuojanti, įraudusi, nesveikomis akimis, turėjo lagaminą su kortele KLARKSDEILIS, MISISIPĖ. Tai jau, ko gero, ne vienos dienos kelionė. Dairydamasis Baris ėmė įsivaizduoti „Greyhoundą“ kaip afroamerikiečių transportą – būdą jiems sueiti draugėn viso šio nesvetingo krašto platybėse. Dar buvo keletas lotynų amerikiečių, buvusių kareivių su lauko uniformo mis, ir įvairių rasių žmonių su apyrankėmis, reiškiančiomis, kad jie išleisti arba pabėgo iš kokios nors įstaigos, marškiniai jų tvoskė. Jis dar gali išeiti iš čia. Dar gali pajusti savo krūtine glotnią it granitas žmonos nugarą. Tačiau negali to padaryti Šivai, kurio veidą, iškreip tą siaubo, jis paskutinį kartą pamatė, abiem moterims traukiant jį šalin. Jis instinktyviai įkišo ranką į kišenę – telefono nebebuvo. Jis laisvas. Veinas padėjo moteriai, vykstančiai į Klarksdeilį su nemenku ba gažu. Prieš studijas Prinstone Baris manė neblogai suprantąs gatvės kalbą, bet dabar jam reikėjo subtitrų. Gal Syma teisi. Daugiau kaip dvidešimt metų dirbus su finansais vaizduotė išseko. Jam reikia iš naujo išmokti, kaip šioje šalyje žmonės kalba. Veinas nešė senutės krepšius per salę prie autobuso. Kas, jeigu visa šalis būtų tokia ge ranoriška kaip Veinas? – Aš tik noriu padėkoti jums už viską, ką man padarėte, – praei damas tarė Baris ir ištiesė jam ranką. – Ką padariau? – Tiesiog pastebėjot mane. 17
Gary Shteyngart
– Būkit geras sau, Bari, – tarė Veinas. Baris įsivaizdavo pritemusį miesto barą, kuriame jie su Veinu galėtų gerai įkalti, ir – neoninės palmės bei apvalių formų barme nės su „Coors“ marškinėliais fone – jis papasakotų jam apie Šivą. Aš turėjau tokį pusbrolį, galbūt sakytų Veinas glostydamas smulkų savo žalios liemenės audinį. Neištardavo nė žodžio. Sukdavosi ratais. Dabar dirba Veteranų reikalų departamente. Trys vaikai. Netikėk, ką jie sako. Niekas nieko nežino. Jau tie daktarai. Už vartelių jie turėjo paduoti bilietus autobuso vairuotojui – že mam juodaodžiui su saulės akiniais ir odiniu švarku, kuriame buvo užrašas JŪRŲ PĖSTININKAI. Baris parodė jam spaudinį tikėda masis, kad jis nuskenuos, bet vairuotojui reikėjo paties bilieto. – Pone! – tarė jis. – Aš turiu atiduot bilietą „Greyhoundui“. – Aš maniau, kad galėsiu jį pasidėti į savo archyvą, kaip suvenyrą. – Pone! Jūs privalot perleisti man šitą bilietą, kitaip nepateksit į autobusą. Baris dvejojo. Girtumas jau sklaidėsi, tik pyktis išliko. Kur, po velniais, dingo tokie mandagūs žmonės kaip Veinas? – Klausykit, aš nenoriu ginčytis dėl popieriaus skiautės... – Pone! Ar jūs čia stovėsit ir visus gaišinsit, ar perleisit man bilie tą? Jums reikia apsispręst. Baris iš viršaus nužvelgė vairuotoją. Tai buvo paprasta, nes jis bent pėda už vairuotoją aukštesnis. Bet nebeturėjo telefono, nebe turėjo Sendės, tad nieko nepadarysi. Tenka paklusti šiam mažam šiurkščiam Vietnamo veteranui, turinčiam pažymėjimą vairuoti Niujorko valstijos komercinį autobusą. Tenka atiduoti jam bilietą – vienintelį įrodymą, kad jis įleidžiamas į šį autobusą ir gali važiuoti iki pat Ričmondo. Tenka pasitikėti savo kontrahentu, autobuso vai ruotoju, kad kuriuo nors metu neišmes iš autobuso, kaip kad Bario vaikinai turi pasitikėti juo premijų laikotarpiu, baigiantis puikiems metams. Tik kad tų gerų metų nebepasitaiko. 18
SĖKMĖS EŽERAS
Jis padavė bilietą. – Oi kaip ačiū! – tarė vairuotojas, po saulės akiniais regimai var tydamas akis, kad kiti laukiantieji susiprastų, nes bus pažeminti. Jis net nepastebėjo, kad Baris sužeistas, sukruvintas. Viduje autobusas buvo blausiai apšviestas neono, lyg koks slaptas naktinis klubas. Dvokė šlapimu, taip pat dezinfekantu, ir tas savaip šleikštus mišinys dar labiau aitrino šlapimo kvapą. Baris nenorėjo klausti, ar tai normali padėtis, ar kas nors atsitiko, bet pastebėjo, kad dauguma keleivių šalinasi tualeto. Išmoko dar vieną „Greyhoundo“ taisyklę: visada sėdėk priekyje. Taip pat suvokė, kad jo ratuotas lagaminas su šešiais brangiais laikrodžiais į tokias viršutines lentynas niekaip netilps. Galėjo ati duoti jį į autobuso bagažo skyrių, kaip darė kiti, tačiau mintis, kad ten liks tie laikrodžiai, grumdomi grubaus kitų žmonių bagažo, buvo nepakeliama. Jis gali pasiduoti, gali paklusti, gali atverti savo šnerves „Greyhoundo“ kvapų imperijai, tiktai neleis, kad nukentėtų jo laikrodžiai. Įgrūdo lagaminą į gretimą sėdynę. Įlipo autobuso vairuotojas. – Aš esu [neaiškiai prisistatė], būsiu jūsų reiso į Ričmondą vai ruotojas. Ar elektros lizdai veikia? Tiesiai šviesiai: taip ar ne? Pasigirdo keli mieguisti „taip“, kai žmonės įjungė savo elektroni ką. Vairuotojas atsigręžė į moterį, sėdinčią pirmoje eilėje. – Ponia, šita vieta neįgaliesiems. Švelniai sukrankė lotynų amerikietės balsas: – Aš negaliuoji. – Jūs neįgalioji? Kas gi jums yra? – Aš vyyysada sėdžiu priekin. – Ponia, jeigu jūs atsikalbinėsit, šituo autobusu nevažiuosit. Pa tikėkit manim. Kad aš jūsų paklausiau, tai jūs man ir atsakysit. Koks jūsų neįgalumas? Kas jums yra? 19