Jolita Koruklu
SAVAS
STAMBULAS
Stambulas –
įžanga ir istorija Stambulas – didžiausias Turkijos miestas, 675 m. pr. Kr. įkurtas Bizantijaus Plotas – 5 512 km² Gyventojų skaičius – 14 025 646 (2014 metų duomenimis)
Dabartinis meras – Kadiras Topbaşas Per metus apsilanko apie 11 milijonų turistų Sudarytas iš 39 rajonų
STA MBUL A S – ĮŽANGA IR ISTORIJA
STAMBULAS akli, jei neįvertino europinės dalies pranašumų, taigi ilgai nelaukdamas ten įkūrė savo miestą ir pavadino pagal save – Byzantion.
Įsikūręs tarp Rytų ir Vakarų, jungiantis tai, kas sena ir nauja, tradicijas ir šiuolaikiškumą, Stambulas yra energija trykštantis miestas, vis dažniau pavadinamas hipiškiausiu pasaulio miestu. Iš tiesų, dviejuose žemynuose, ant septynių kalvų stovintis miestas gali pasiūlyti kvapą gniaužiančių vaizdų ir vietovių, kelis tūkstančius metų menančią istoriją bei nepamirštamų nuotykių kiekviename posūkyje.
Žinios apie pirmuosius gyventojus Stambulo teritorijoje yra labai menkos, bet manoma, kad pirmieji čia apsigyveno atvykėliai iš Afrikos žemyno. Neolito laikotarpio (7000 m. pr. Kr.) radinių buvo aptikta dabartiniame Kadıköy rajone, o Bronzos amžiaus (3200 m. pr. Kr.) radinių – dabartiniame Sultanahmet rajone.
Stambulas dažnai pristatomas kaip unikalus miestas, įsikūręs Europos ir Azijos žemynų sandūroje, bet greičiausiai yra visai atvirkščiai – būtent vietovės istorija lėmė žemyno padalijimą į Europą ir Aziją. Dar V amžiuje pr. Kr. Herodotas, aprašydamas graikų ir persų konfliktus, gyventojus apibūdino kaip „jie ir mes“. Taigi skirstymas į Rytus ir Vakarus vis dar išlikęs kalbant apie šių dviejų žemynų gyventojus, o Stambulas yra lyg tiltas tarp jų.
Apie 1600 m. pr. Kr. graikų laivams pradėjus plaukti iš Jonijos pusiasalio, prasidėjo Egėjo ir Viduržemio jūrų pakrančių kolonizacija. Apie 750 m. pr. Kr. laivai pasiekė Juodosios jūros krantus. Pirmoji graikų kolonija pavadinimu Chalcedonas buvo įkurta apie 675 m. pr. Kr. dabartiniame Kadıköy rajone, Azijos dalyje. Nepraėjus net porai dešimtmečių, europinėje dalyje, dabartinėje Topkapi rūmų vietoje, įsikūrė kita graikų gyventojų grupė. Trikampio formos pusiasalis, iš dviejų pusių apsuptas vandens, buvo natūrali tvirtovė. Auksinio Rago iškyšulys buvo ideali vieta uostui, o Bosforo sąsiauris tapo keliu į Juodąją ir Viduržemio jūras, Afrikos žemyną, sausuma tapo kryžkele tarp Europos ir Azijos. Stambulo įkūrėju laikomas jūreivis Bizas, nuo kurio vardo ir kilo Bizantijaus miesto pavadinimas.
Daugelio miestų įkūrimo istorija siejama su mitologinėmis būtybėmis, ne išimtis ir Stambulas. Remiantis graikų mitologija, Dzeusas pamilo gražiąją nimfą Ijo. Siekdamas apsaugoti nuo žmonos Heros įniršio, Dzeusas Ijo pavertė balta telyčia. Sužinojusi apie niekšybę, Hera pasiuntė didžiules muses paerzinti priešininkės. Nenurimdama Ijo pradėjo bėgioti pirmyn ir atgal vietovėse, kurios dabar vadinamos Bosforu. Pribėgusi Auksinio Rago pusiasalį, Ijo susilaukė dukros Keroesos, kuri vėliau ištekėjo už jūrų dievo Poseidono ir susilaukė sūnaus Bizo. Užaugęs Megaroje, Graikijoje, kartą Bizas apsilankė pas orakulą Delfuose, o šis jam liepė keliauti ir surasti Chalcedoną, aklųjų miestą. Išplaukęs iš Megaros, perplaukė Dardanelų sąsiaurį ir pasiekė Bosforą. Artėdamas prie istorinio pusiasalio, pamatė dabartinėje Azijos dalyje, Kadıköy, įsikūrusią gyvenvietę. Bizas nusprendė, kad jie tikriausiai
Tik įkūrus Bizantijaus miestą, visi iš karto suprato strategiškai svarbią miesto poziciją, todėl ne kartą buvo stengiamasi jį užpulti ir perimti į savo rankas. Pirmieji pradėjo persai 546 m. pr. Kr., tada spartiečiai, vėliau atėniečiai. Bizantijaus miesto valdžia klasikiniu laikotarpiu privalėjo greitai išmokti diplomatijos subtilybių, pasirašę 10
STA MBUL A S – ĮŽANGA IR ISTORIJA
tik iš Romos, todėl, imperiją padalijus, dalis valdymo galių buvo perduota Bizantijaus miestui. Pasikeitimai imperijoje sukėlė kovas dėl įtakos ir valdžios. 324 metais Vakarų imperatorius Konstantinas nugalėjo Rytų imperatorių Licinijų pirmajame Marmuro jūros mūšyje, kuris vėliau persikėlė į Azijos dalį, vadintą Chrysopolis, dabartiniame Üsküdar rajone. Konstantino pergalė suvienijo Romos imperiją, prisidėjo prie krikščionybės įsitvirtinimo regione ir paskelbė ją oficialia imperijos religija, o imperijos sostinė buvo perkelta iš Romos į Bosforo pakrantę. Naujoji Roma, labiau žinoma kaip Konstantinopolis, iš karto buvo pradėta puošti, buvo statomi įspūdingi statiniai, kuriems kolonos, aukščiausios kokybės marmuras, krikščioniškos relikvijos buvo atvežamos iš įvairiausių imperijos kraštų. Šv. Irenos bažnyčia (turk. Aya Eirene) tapo pirmąja krikščioniškąja katedra, o netoliese buvo statomi didžiuliai rūmai, sujungti su Hipodromu. Siekdamas užtikrinti sostinės saugumą, Konstantinas pastatė naujas miesto sienas ir net keturis kartus praplėtė miesto ribas. Iš Konstantino laikotarpio iki šių laikų išlikusi tik Konstantino, dar vadinama Sudegusia, kolona (turk. Çamberlitaş) Beyazit rajone, bet jam valdant priimtos reformos padėjo pagrindus imperijai, kuri gyvavo daugiau nei 1000 metų.
Septimijaus Severo biustas
bendradarbiavimo sutartis su daugeliu kaimynų, sugebėjo palaikyti taiką, o jei kas ir puldavo, miesto sienos ir puiki geografinė padėtis padėdavo atsilaikyti. 73 metais Bizantijus tapo nepriklausoma romėnų provincijos Bitinijos dalimi. 196 metais vykstant mūšiams tarp Romos didikų, bizantiečiai pasirinko palaikyti ne tą pusę. Po ilgų kovų ir miesto apsiausties Bizantijus neatsilaikė, čia įžengęs Septimijus Severas nugriovė ir sudegino beveik visą, kas buvo jo kelyje, taip pat išžudė daugiau nei pusę gyventojų. Įvertinęs apylinkes, imperatorius negalėjo leisti miestui tiesiog sunykti, todėl po kelerių metų buvo pradėta miestą atstatyti, tik šį kartą nuspręsta jį statyti daug didesnį ir prabangesnį. III amžiaus pabaigoje Romos imperija tapo per didelė, kad būtų galima ją sėkmingai valdyti 11
STA MBUL A S – ĮŽANGA IR ISTORIJA
Justiniano žmona Teodora, kuri, teigiama, buvusi gatvės linksmintoja. Vis dėlto ji buvo atsakinga už savo vyro sosto ir gyvybės išsaugojimą Nikos maišto metu. Žaliųjų ir mėlynųjų grupuotės, atstovaujančios skirtingoms pirklių gildijoms, paprastai buvusios priešininkėmis, 532 metais susivienijo protestuodamos prieš kelių narių egzekucijas. Maištautojai šaukdami „Nika, nika!“ (liet. „Pergalė, pergalė!“) užplūdo miesto gatves ir niokojo viską, kas pasitaikė jų kelyje. Kai Justinianas jau ruošėsi pabėgti iš miesto, Teodora įtikino jį, kad geriau mirti būnant imperatoriumi, nei gyventi kaip pabėgėliui. Šių riaušių metu vos 20 metų sulaukęs Belisarijus sugebėjo Hipodrome daugiau nei 30 tūkstančių maištautojų paspęsti spąstus ir vėliau juos išžudyti – taip jis įvedė tvarką mieste.
Ambicingi projektai, pasiekimai ir stabilumas imperijoje baigėsi su Konstantino mirtimi 337 metais. Jo trys sūnūs, nepasidaliję sostu, imperiją suskaldė į rytinę ir vakarinę dalis, kurios, nors ir bandė bendradarbiauti, daug dažniau kariavo. Laimei, Konstantinopolis per šiuos neramumus daug nenukentėjo. Imperatoriaus Teodosijaus II valdymo metais (408–450 m.) miesto sienos netgi buvo išplėstos ir jų statybos baigtos prieš pat Atilos kariuomenės puolimą. Miestas augo, gražėjo ir pasiekė apogėjų Justiniano valdymo metais (527–565 m.). Valdant Justinianui imperijos teritorija išsiplėtė aplink visą Viduržemio jūrą, o anksčiau prarastos žemės buvo atgautos. Imperatorių supo savo darbą puikiai išmanantys žmonės, todėl didelė dalis nuopelnų atitenka jiems. Pavyzdžiui, kariuomenei tuo metu vadovavo daugelį mūšių laimėjęs generolas Belisarijus. Gebėjimais ir išmanumu išsiskyrė
Pasibaigus neramumams, Justinianas, siekdamas atgauti gyventojų pasitikėjimą, pradėjo didelio masto rekonstrukciją. Tuo metu buvo
Šv. Sofijos soboras, apie 1900 m. 12
STA MBUL A S – ĮŽANGA IR ISTORIJA
Karolio Didžiojo ir Bizantijos imperatorės Irenos santuokos sudarymo, o dėl to nepatenkinta diduomenė imperatorienę nuvertė nuo sosto, todėl santuoka taip ir neįvyko.
pastatyta daugiau nei 30 bažnyčių, miestas buvo modernizuotas pastačius didžiules vandens cisternas (pvz., bazilikos cisternas), o didžiausias Justiniano pasididžiavimas – Šv. Sofijos soboras (turk. Sancta Sophia arba Aya Sofia). Istorikas ir kronikininkas Prokopijus savo raštuose teigė, kad „pats Dievas leido maištininkams suniokoti šventovę, žinodamas koks didingas grožis čia iškils!“
Bazilijaus II valdymo metais (976–1025 m.) imperija išsiplėtė iki Armėnijos ir Gruzijos. Garsėjęs kaip griežtas ir sąžiningas valdovas, jis labiausiai žinomas dėl vienos iš žiauriausių bausmių, kuri buvo įvykdyta bulgarų belaisviams. 1014 m. po pergalės prie Balatistos (Makedonijoje) jis paėmė į nelaisvę ir apakino apie 14 tūkstančių karių. 99 iš 100 belaisvių buvo apakinti, o kiti buvo palikti su viena akimi, kad galėtų parvesti akluosius namo. Sakoma, pamatęs taip išniekintą savo kariuomenę, bulgarų caras Samuelis parkrito ir po kelių dienų mirė. Neatsitiktinai Bazilijus II dažnai vadinamas Bulgarmušiu.
Po Justiniano mirties buvo ilgas nuopuolio periodas. Konstantinopolis vis dar išliko traukos centru, kur link ne kartą traukė slavai, avarsai, persai, arabai, bulgarai, rusai, perčenegai. Kai kurios armijos, vos pamačiusios milžiniškas miesto sienas, apsisukdavo, kitos bandė pulti, bet nė vienai nepasisekė. Išties miestas buvo puikiai apsiginklavęs, galingas karinis jūrų laivynas ir įtvirtinimai užtikrino saugumą. 726 metais Leonui III Isaurui tapus imperatoriumi, prasidėjo nesutarimai tarp vietinių šventikų. Ikonoklazmas buvo paskelbtas oficialiąja Bizantijos religijos forma. Ikonoklastai priešinosi ikonų garbinimui, siekė visiškai panaikinti graikišką tradiciją puošti bažnyčias įspūdingomis freskomis, mozaikomis, ikonomis, šventųjų statulomis ar paveikslais. Prasidėjęs tamsusis amžius tęsėsi daugiau nei 120 metų ir per tą laiką visos bažnyčios buvo nupuoštos, freskos ir mozaikos uždengtos, ikonos išvežtos, o tie, kas išliko ištikimi ikonoms, turėjo išvykti iš imperijos arba slėptis tolimuosiuose vienuolynuose rizikuodami būti pasmerkti arba nužudyti. Nesantaika dėl ikonų tęsėsi iki 845 metų, o Šv. Sofijos sobore esanti Madonos ir kūdikio mozaika (lig šiol eksponuojama) buvo atidengta visuomenei tik 867 metais.
Didžiausias Bazilijaus II įnašas į istoriją yra tai, kad 989 metais ištekino seserį Aną už Kijevo didžiojo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus, šiam pažadėjus priimti krikščionių ortodoksų tikėjimą. Vladimiras pažadą ištesėjo ir įkūrė Rusijos bažnyčią, pakrikštijo rusus, todėl vėliau buvo paskelbtas šventuoju. Po Bazilijaus II mirties prasidėjo Bizantijos nuopuolis, kuris ypač paspartėjo po Manzikerto mūšio 1071 metų rugpjūčio 26 d., kai turkų seldžiukai sutriuškino Bizantijos imperijos armiją. Lemiamas pralaimėjimas smarkiai susilpnino Bizantijos įtaką Anatolijoje ir Armėnijoje, o turkų seldžiukai vis labiau stiprėjo. Didėjant krikščionybės įtakai Vakarų Europoje, didėjo įtampa tarp Vakarų ir Bizantijos, o 1054 metais Romos popiežiaus atstovų ir Konstantinopolio patriarcho susitikimas baigėsi ekskomunikacija. Susipriešinimas lėmė krikščionybės skilimą į Romos katalikų ir ortodoksų bažnyčias, kurios egzistuoja lig šių dienų.
Kiek kitokių religinių problemų kilo 800 metais Romos popiežiui imperatoriumi paskelbus frankų lyderį Karolį Didįjį pirmuoju imperatoriumi iš Vakarų po daugiau nei 400 metų. Siekiant suvienyti Romos imperiją, buvo suderėta dėl 13
Sultanahmet Šv. Sofijos soboro muziejus (Ayasofya Müzesi)
Topkapi rūmai (Topkapı Sarayı)
Stambulo archeologijos muziejai (İstanbul Arkeoloji Müzeleri)
Bazilikos cisterna (Yerebatan sarnici)
Roxelanos hamamas (Haseki Hürrem Hamami)
Sultono Ahmeto, arba Mėlynoji, mečetė (Sultanahmet Camii)
Stambulo didžiųjų rūmų mozaikų muziejus
(Büyük Saray Mozaikleri Müzesi)
Hipodromas
(Sultanahmet Meydanı)
Turkų ir islamo amatų muziejus, arba Ibrahimo Paşos rūmai (Türk ve İslâm Eserleri Müzesi)
S U LTA N A H M E T
(turk. Sultanahmet köftesi) ar didžiulius lietinius blynus primenančius paplotėlius su įdarais (turk. gözleme) užsigerdami jogurto gėrimu (turk. ayran) vienoje iš senų užeigėlių šiose apylinkėse, o gal net pasiduokite autentiškoms turkų tradicijoms ir papietaukite vienoje iš darbininkų užeigų (turk. esnaf lokantasi). Vėliau pabėkite nuo karščio į Bazilikos cisterną, tada pasigrožėkite Mėlynąja mečete ir Hipodromu su išskirtiniais monumentais. Jei norite nors trumpai pabėgti nuo turistų triukšmo, užsukite į Arastos turgų, kur gal rasite patinkančių suvenyrų, arba tiesiog apsižvalgykite Mozaikų muziejuje ir atsigaivinkite vienoje iš kavinių. Jei jus sužavėjo Bizantijos architektūra ir Šv. Sofijos soboras, nepraleiskite progos šiek tiek paėjėti toliau ir aplankyti Šv. Sofijos mažąją mečetę. Taigi toks tas Sultanahmet rajonas – kiekvienas kampelis yra istorinė vieta, tik spėkite dairytis!
Sultanahmet – seniausias Stambulo rajonas, matęs Bizantijos ir Osmanų imperijų didybę, kuriame rasite daugybę senovinių mečečių, sultono rūmus, ne vieną muziejų, tradicinius hamamus, prekeivių ir turistų šurmulį. Būtent Sultanahmet esantys pastatai paprastai puošia Stambulo atvirukus, taigi, jei jau atvažiavote, skirkite mažiausiai dvi dienas apžiūrėti visoms garsenybėms. Pažintį su Sultanahmet pradėkite ryte, kai eilės dar nedidelės ir dar turite daug energijos, o pavakarį geriau praleiskite hamame ar tiesiog gurkšnodami gėrimus vienoje iš kavinių ant stogo arba gal net nuvykite į kitą rajoną ir pasinerkite į ten siūlomas naktines pramogas. Pradėkite nuo Topkapi rūmų, užsukite į Archeologijos muziejus, Šv. Sofijos soborą, papietaukite vienoje iš kavinių, pvz., suvalgykite tradicinius Sultanahmet maltinukus
Šv. Sofijos soboro muziejus (Ayasofya Müzesi) SOK
Konstantinopolio patriarcho bazilika, Bizantijos architektūros įkūnijimas ir religijos centras. Daugiau nei 470 metų Osmanų imperijos laikais Šv. Sofijos soboras buvo pagrindinė mečetė Stambule. Pirmaisiais Turkijos Respublikos metais vis dar naudota kaip mečetė, o 1935 metais paversta muziejumi.
Ayasofya Meydanı, Sultanahmet, Fatih Tel. +90 212 5221750, +90 212 5220989 http://ayasofyamuzesi.gov.tr Dirba: balandžio 15 d. – spalio 1 d. 9:00– 19:00, spalio 1 d. – balandžio 15 d. 9:00– 17:00; nedirba pirmadieniais; pirmosiomis religinių švenčių dienomis atidaroma 13:00
Nors ir prabėgo daugybė amžių, išlikęs po maištų ir gaisrų, atlaikęs galingus žemės drebėjimus, Šv. Sofijos soboras lig šiol yra vienas iš įspūdingiausių Stambulo architektūros paminklų, kuris, kaip daugiau nei prieš 14 amžių rašė kronikininkas ir istorikas Prokopijus, vis dar „puošia miesto horizontą“.
Įėjimas: 30 TL (vasaros sezonu bilietai parduodami iki 18:00, žiemos sezonu – iki 16:00); vaikai iki 12 metų įleidžiami nemokamai
Transportas: tramvajus T1, Sultanahmet Šv. Sofijos soboro (turk. Ayasofya), arba Dieviškosios Išminties bažnyčios, durys buvo atvertos dar 537 metų gruodžio 26 dieną. Daugiau nei 9 amžius Šv. Sofijos soboras buvo
Dabartinis muziejus yra jau trečiasis toje pačioje vietoje stovintis pastatas. Pirmoji bažnyčia, vadinta Didžiąja bažnyčia (gr. Megale Ekklesia), 40
S U LTA N A H M E T
vienas iškiliausių to meto matematikų ir fizikų. Jo padėjėju tapo Izidorius iš Mileto, garsus geometrijos specialistas, pritaikęs Archimedo geometrijos principus išskirtinio dydžio ir dizaino Šv. Sofijos soboro kupolams sukurti. Kad būtų išvengta ateities gaisrų, nuspręsta statybai nenaudoti medienos, vietoj to iš įvairiausių imperijos vietų buvo suvežtas marmuras, kolonos atgabentos net iš Efeso, Heliopolio, Balbeko ir Delfų. Pagrindinės sienos ir kupolai, skliautai ir rūsiai buvo išmūryti iš plytų. Dirbo daugiau nei 1 000 meistrų, apie 10 tūkstančių darbininkų ir per 5 metus darbai buvo baigti. Mirus Antemijui iš Tralio, Izidorius tapo vyriausiuoju architektu ir paskutiniu asmeniu, jungiančiu senovės Graikiją su Bizantija. Kaip sakoma, kad Platono akademija yra išskirtinis klasikinės Graikijos kultūros simbolis, taip dėl Izidoriaus išmonės Šv. Sofijos soboras yra Bizantijos stiliaus krikščionybės triumfo simbolis.
buvo atidaryta 360 metais Konstantino II, Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo sūnaus ir jo sosto paveldėtojo. Kai 404 metų birželio 20 dieną maištininkai, protestuojantys prieš patriarcho Jono Auksaburnio nušalinimą, sukėlė gaisrą, pirmoji bažnyčia buvo visiškai suniokota. Renovacija buvo pradėta tik 408 metais, baigta 415 metais ir bažnyčia iškilmingai atidaryta imperatoriaus Teodosijaus I spalio 10 dieną. Antroji bažnyčia sulaukė panašaus į pirmosios likimo – 532 metais sausio 15 dieną per Nikos maištą Šv. Sofijos soboras vėl buvo suniokotas. Kronikininkas Prokopijus apie antrosios bažnyčios išniekinimą teigė, kad „pats Dievas leido tam įvykti, nes žinojo, kaip gražiai ir didingai ji bus restauruota“. Imperatorius Justinianas iš karto aprimus maištui, jau po 39 dienų, pradėjo renovaciją, negailėdamas išteklių ir sukvietęs visus gabiausius pagalbininkus. Vyriausiuoju architektu buvo paskirtas Antemijus iš Tralio, 41
S U LTA N A H M E T
Naujasis Šv. Sofijos soboras buvo baigtas 537 metų pabaigoje ir gruodžio 26 dieną garbingai atidarytas paties imperatoriaus Justiniano. Sakoma, kad, įžengęs į soborą ir priėjęs apsidę, jis išreiškė savo džiaugsmą ir pasididžiavimą sušukdamas: „Saliamonai! Aš tave aplenkiau!“ Po daugiau nei 20 metų galingas žemės drebėjimas pridarė daug žalos arkoms, iš dalies suniokojo kupolus, altorių, bet nieko nelaukęs imperatorius vėl atstatė, sutvirtino soborą ir išlaikė pagrindines architekto Izidoriaus struktūras. Šį kartą darbus organizavo Izidorius Jaunesnysis, Izidoriaus sūnėnas, kuris daugiausia dėmesio skyrė didžiausiam Šv. Sofijos soboro kupolui, sutvirtino kraštus, ištobulino visą struktūrą. Kitaip sakant, jo architektūriniai sprendimai buvo esminiai ir padėjo išsaugoti kupolus per kitus žemės drebėjimus, kurių įvyko ne vienas iki šių laikų.
Osmanų imperijos laikais Šv. Sofijos soboras buvo prižiūrimas, puošiamas islamo menais. Patys brangiausi atnaujinimo darbai vyko sultono Abdülmecido valdymo metais. Italų architektas Gasparas Fossati sutvirtino pagrindinį kupolą metalinėmis konstrukcijomis, taip pat buvo suremontuotas stogas, sutvirtintos kolonos, atidengtos ir restauruotos krikščioniškos mozaikos, prie sienų pritvirtintos didžiulės, apie 7,5 metro skersmens, plokštės su kaligrafo Hattato Izzeto Efendi užrašais iš Korano. Šiuo metu tokių įvairaus dydžio plokščių yra ant visų sienų ir jos išdabintos garsiausių Turkijos kaligrafų. 1934 metų spalio 24 dieną Šv. Sofijos soboras buvo paskelbtas nacionaliniu paminklu ir tapo muziejumi. Pagrindinis įėjimas yra vakarinėje Šv. Sofijos soboro pusėje, lengvai matomas iš pagrindinės aikštės tarp Mėlynosios mečetės ir Šv. Sofijos soboro, kuri ir vadinama Šv. Sofijos soboro aikšte (turk. Ayasofya Meydani). Įsigiję bilietus arba pasinaudoję muziejų kortele ir praėję apsaugą, pateksite į kiemą su architektūriniais fragmentais, rastais kasinėjant senąsias Stambulo vietas. Įžengę į soborą, prie pat įėjimo pradėkite žvalgytis į mozaikas. Tos, kurios nevaizduoja šventųjų, yra kildinamos dar iš Justiniano periodo, kitos yra iš vėlesnių amžių. Nors ekspertai vis dar nesutaria dėl konkrečių datų, manoma, kad daugelis iš jų pagamintos IX amžiuje, kai kurios vėliau. Jos vaizduoja Švč. Mergelę Mariją, Jėzų, šventuosius, imperatorius ir imperatorienes. Daugelis jų yra antrame aukšte, todėl nepraleiskite progos ten užlipti ir pasigrožėti šiuo architektūriniu paminklu iš įvairaus aukščio. Pietinės galerijos rytiniame gale, šalia apsidės, pamatysite išskirtinę mozaiką, kurioje vaizduojamas Kristus, sėdintis tarp imperatorienės Zojos, vienos iš nedaugelio moterų, valdžiusių Bizantijų, ir jos trečiojo vyro Konstantino IX. Pirmą kartą ištekėjusi 50 metų,
Bizantijos ir Osmanų imperijos laikais Šv. Sofijos soboras buvo restauruotas dar kelis kartus, bet esminių architektūrinių pokyčių nebuvo padaryta. Taigi pagrindiniai pastatai yra išlikę tokie patys nuo Justiniano valdymo laikų. 1261 metais imperatorius Mikalojus VII įsakė vienuoliui ir architektui Ruchasui dar kartą restauruoti bažnyčią. Papildomi pastatai, kontraforsai buvo pristatyti, siekiant sutvirtinti išorines sienas. 1453 metais turkams užpuolus Stambulą, Fatihas Mehmetas II rado bažnyčią suniokotą. Nepaisant to, pirmąsias penktadienio pamaldas jis surengė būtent Šv. Sofijos sobore ir tuoj pat įsakė pastatą paversti į mečetę. Taigi buvo įrengtas mihrabas – niša sienoje, nurodanti Mekos kryptį, – ir du mediniai minaretai. Pagrindinės struktūros ir mozaikos buvo nepaliestos, bet Süleymano Didžiojo valdymo metais jos buvo uždengtos, o mediniai minaretai perstatyti iš plytų. Kiti minaretai buvo pristatyti valdant sultonams Beyazitui II ir Selimui II pagal garsiojo architekto Sinano projektą. 42
S U LTA N A H M E T
kad imperatorius Justinianas kartą vaikščiojo po soborą su skaudama galva, priėjęs prie kolonos atsirėmė į ją galva ir netrukus pajuto, kad skausmas dingo. Greitai pasklido kalbos ir daugelis skubėjo paliesti kolonos. Sakoma, kad, nykščiu patrynus skylę ir palietus juo skaudamą vietą, skausmas nurims. Kita legenda pasakoja, kad kolonos skleidžiama drėgmė yra Švč. Mergelės Marijos ašaros. Pastaruoju metu daugelis turistų stengiasi sugalvoti norą ir įkišę į skylę bando nykštį apsukti ratu prieš laikrodžio rodyklę. Išskirtinė pastato istorija, architektūra, legendos nepaliks nė vieno abejingo.
Zoja mėgavosi naujai pažintu gyvenimu iki pat pabaigos, spėjo dar du kartus ištekėti ir garsėjo gerbėjų gausa bei grožio procedūromis, kurioms paruošti buvo įrengtos net kelios laboratorijos. Vaikščiodami pirmame aukšte greičiausiai pamatysite ne vieną turistą, apžiūrinėjantį ir liečiantį koloną, kurios viena dalis padengta bronzine lentele, o jos viduryje yra duobelė. Ši kolona vadinama Norų kolona, dar kartais randami Prakaituojančios ar Verkiančios kolonos pavadinimai. Sakoma, palietus kolona tampa drėgna ir turi antgamtiškų galių. Legenda byloja,
43
S U LTA N A H M E T
Soğukçeşme gatvė (Soğukçeşme sokak) Transportas: tramvajus T1, Gülhane Soğukçeşme gatvė (turk. Soğuk çeşme – šaltasis šaltinis) eina tarp Šv. Sofijos soboro ir Topkapi rūmų. Tai nepaprastai graži ir žavinga akmenimis grįsta gatvė su tradiciniais mediniais XVIII amžiaus osmanų stiliaus pastatais, kuriuos praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje restauravo Turkijos automobilių asociacija (turk. TTOK). Šiuo metu 9 pastatuose įsikūrę nedideli Aya Sofya Konaklari viešbučiai, kituose įrengta biblioteka. Gatvės pabaigoje ties Gülhane parku rasite tradicinių kilimų parduotuvių ir tradicinių restoranų, puikiausiai tinkančių greitiems pietums ar užkandžiui.
Sultono Ahmeto III fontanas (Ahmet III çeşmesi) Sultono Ahmeto III fontanas, įrengtas 1729 metais, stovi priešais įėjimą į Topkapi rūmus, šalia Šv. Sofijos soboro. Tai vienas iš gražiausių fontanų mieste, pastatytas vadinamuoju Tulpių laikotarpiu (1718 07 21 – 1730 09 28), yra rokoko stiliaus ir jį puošia 5 nedideli kupolai, mihrabus imituojančios nišos bei gėlių motyvai. Osmaniškieji fontanai neprimena europiečiams įprastų fontanų, iš kurių į viršų trykšta vanduo. Jie panašesni į dekoratyvinius vandens čiaupus. Ahmeto III fontane, visose keturiose sienose virš marmurinio dubens įrengti nedideli čiaupai (turk. çeşme – šaltinis, čiaupas). Šiuo metu jie neveikia, bet osmanų laikais buvo įprasta iš tokių fontanų gerti vandenį. 44
S U LTA N A H M E T
Topkapi rūmai (Topkapı Sarayı)
SOK
Sultanahmet, Fatih Tel. +90 212 512480 http://topkapisarayi.gov.tr/en
osmanų kariuomenės šarvų, gobelenų, papuošalų, rankraščių, kaligrafijos darbų ir daugybę kitų daiktų, kurie kadaise priklausė sultonams. Skirkite šiai vietai mažiausiai 3 valandas, nors detaliai pažinčiai neužtektų ir kelių dienų. Beje, fotografuoti tiek rūmų, tiek haremo viduje draudžiama. Šeimos su mažais vaikais turėtų atkreipti dėmesį, kad į daugelį muziejaus dalių draudžiama važiuoti su vėžimėliais, o jei kartais prireiktų maitinimo kambario, jis yra trečiajame kieme prie išėjimo iš haremo. Taip pat lankantis šventųjų relikvijų salėje muziejaus administracija reikalauja dėvėti kuklius drabužius – tai reiškia, kad mini sijonus ar trumpučius šortus ir palaidines su plonoms petnešėlėmis arba visai be jų palikite viešbutyje ar namie.
Dirba: balandžio 15 d. – spalio 26 d. 9:00–18:45, spalio 26 d. – balandžio 15 d. 9:00–16:45; nedirba antradieniais; religinių švenčių pirmą pirmąją dieną atidaroma 13:00 Įėjimas: į muziejų – 30 TL, į haremą – 20 TL, į Šv. Irenos bažnyčią – 20 TL Transportas: tramvajus T1, Sultanahmet Šiaurinėje Šv. Sofijos soboro pusėje stovi didingos sienos, gaubiančios Topkapi rūmus, kurie daugiau nei tris šimtmečius buvo sultono namai. Čia rasite muziejų, išskirtinę porceliano kolekciją, 45
S U LTA N A H M E T
1856 m.) dalį rūmų nusiaubė gaisrai. Taigi, nors pagrindinė rūmų dalis ir planas išlikę iš Fatiho Mehmeto II laikų, daug pastatų buvo sugriauti, kai kurie perstatyti ar renovuoti.
Po to, kai 1453 metais užgrobė Konstantinopolį, sultonas Mehmetas II, vadinamas Užkariautoju, senuosius valdovų rūmus rado visiškai suniokotus, todėl naujiesiems netrukus išsirinko Trečiąją kalvą (šiuo metu tai Stambulo universiteto ir Süleymaniye mečetės apylinkės Beyazit rajone). Jie dabar žinomi kaip Senieji rūmai (turk. Eski Saray). Vis dėlto, nepraėjus net keleriems metams, 1459 metais, nusprendė pradėti statyti naujuosius rūmus šiaurinėje Pirmosios kalvos pusėje, Bizantijos akropolio vietoje, užimančioje 700 000 km² plotą. Taigi dabar rūmai stovi Stambulo pusiasalyje tarp Marmuro jūros, Bosforo sąsiaurio ir Auksinio Rago įlankos. Statybos prasidėjo nuo apsauginių sienų su bokštais, kurios buvo sujungtos su Bizantijos laikais pastatytomis gynybinėmis sienomis prie Marmuro jūros. Rūmų pavadinimas kildinamas iš pagrindinių jūros vartų gynybinėje sienoje – Topkapi (liet. patrankų vartai) – dėl juose įtaisytos ginkluotės. Fatihas Mehmetas II nusprendė statyti rūmus ant kalno viršaus, arba akropolyje, o pakalnėje įrengė didelius sodus ir parkus. Iš tiesų vargiai kas galėtų Stambule rasti didingesnę vietą rūmams!
Topkapi rūmų nereikėtų laikyti tik privačia sultono ir jo dvariškių rezidencija. Čia buvo įsikūrusi visa Osmanų imperijos administracija, Aukščiausioji imperijos taryba (turk. Divan), rūmų mokykla. Pirmajame kieme buvo atvira visuomenei ligoninė, kepykla, ginklų sandėlis, monetų ir papuošalų kalykla, saugyklos, gyvenamosios apsaugininkų ir rūmų darbuotojų patalpos. Antrasis kiemas skirtas Aukščiausiajai imperijos tarybai ir į jį galėjo įeiti tik turintys specialius leidimus. Šalia buvo įrengta didžiulė virtuvė, o priešais – arklidės ir haremas su hamamu. Hareme, be moterims skirtų kambarių, buvo įrengti priėmimo kambariai, privatūs sultono kambariai ir juodųjų eunuchų patalpos. Trečiasis kiemas skirtas išskirtinai tik aukščiausiems imperijos pareigūnams ir keliems sultono priėmimo kambariams. Ketvirtajame kieme buvo įrengtas didelis sodas ir keli privatūs kambariai. Rūmuose nuolat gyveno apie 4 000– 5 000 žmonių.
Rūmų pastatas, kurį matome šiais laikais, išskyrus haremą ir ketvirtąjį kiemą, buvo pastatytas sultono Fatiho Mehmeto II valdymo laikais (1459–1478 m.). Haremo pastatas pristatytas sultono Murato III valdymo metais (1574–1595 m.). Sultonai Mehmetas IV (valdė 1648–1687 m.) ir Osmanas III (valdė 1754–1757 m.) jį rekonstravo ir pristatė papildomus kambarius. Ketvirtasis kiemas statytas ir renovuotas daugelio valdžiusių sultonų. Netgi tris kartus (1574, 1665, 46
S U LTA N A H M E T
Taigi Topkapi rūmai buvo Osmanų imperijos administracinis, švietimo ir menų centras beveik 400 metų nuo Fatiho Mehmeto II iki 31-ojo sultono Abdülmecido valdymo laikų. Netgi tada, kai sultonai išsikraustė pastačius Dolmabahçe rūmus XIX amžiaus viduryje, Topkapi rūmai išsaugojo savo svarbą. 1924 metų balandžio 3 dieną paskelbus, kad įkuriama Turkijos Respublika, Topkapi rūmuose buvo atidarytas muziejus. Šiuo metu jo plotas apie 400 000 m², taigi tai yra vienas iš didžiausių rūmų muziejų su išskirtinėmis architektūrinėmis detalėmis, kolekcijomis ir daugiau nei 300 000 archyvinių dokumentų.
Pirmasis kiemas Į Topkapi rūmus patenkama per pagrindinius vartus (turk. Bab-ı Hümayun), kurie yra šiaurės rytinėje Šv. Sofijos soboro pusėje, priešais sultono Ahmeto III fontaną. Pirmasis kiemas vadinamas Janyčarų, kitaip sakant, Osmanų kariuomenės kiemu – neatsitiktinai dešinėje pusėje čia buvo įrengta mokykla, ruošianti valstybės tarnautojus ir karius. Dalis mokyklos buvo skirta kepykloms, kuriose būdavo kepama ypatinga duona, skirta tik sultono rūmams. Šiuo metu netoliese įrengtos bilietų kasos, todėl iš karto pamatysite nusitiesusias ilgas eiles. Jei neturite muziejaus kortelės, geriausia atvykti anksti ryte, kai eilės dar trumpos, nes kitaip vien eilėje galite prastovėti ilgiau nei pusvalandį. Kartu su bilietais galite išsinuomoti audiogidą, kuris informacijos pateikia nedaug, bet taip visada paprasčiau žinoti, kurioje vietoje esi. Netoli kasų ir tualetų nepraleiskite pro akis nedidelio osmaniško stiliaus fontano, vadinamo Budelio fontanu (turk. Cellat Çeşmesi), prie kurio budelis atlikęs savo darbą nusiplaudavo kirvį, o nukirstas galvas padėdavo ant šalia buvusių kolonų. Išties, čia per daug romantikos nerasite!
(turk. Aya Irini Kilisesi), kuri iš tiesų turėtų būti vadinama Dieviškosios ramybės bažnyčia. Sakoma, kad tai buvusi pirmoji krikščioniška bažnyčia Bizantijuje. Vėliau ji, imperatoriaus Konstantino Didžiojo ir jo sūnaus Konstancijaus perstatyta ir išplėsta, tapo pagrindiniu ortodoksų patriarchatu, iki buvo užbaigtas Šv. Sofijos soboras. Ne kartą buvo apgriauta, suniokota ir atstatyta, osmanų laikais buvo paversta į audėjų ir sidabrinių ąsočių gamintojų dirbtuves, o jos kiemas naudotas kaip rūmų malkinė, vėliau tapo ginklų sandėliu. Šiuo metu ši bažnyčia yra atvira lankytojams kaip muziejus, Stambulo muzikos festivalio metu čia dažnai rengiami koncertai ar meno instaliacijos. Šalia bažnyčios pamatysite takelį į Archeologijos muziejus, o šalia – didžiulį XVII amžiaus Monetų kalyklos pastatą, kuriame daugiau nei 200 metų buvo pagrindinė pinigų kalykla. Sultono rezidencijai persikėlus į Dolmabahçe rūmus, pagrindinė kalykla buvo perkelta, bet ši veikė iki 1967 metų. Šiuo metu pirmasis kiemas panašus į didelį parką su pievomis, gėlėmis, poilsio suoleliais, keliomis suvenyrų parduotuvėmis, restoranu ir nedidele kavine.
Kairėje pusėje stovi VI amžiuje imperatoriaus Justiniano pastatyta Šv. Irenos bažnyčia 47