Savanoriai

PRANAS SASNAUSKAS

R omana s

PRANAS SASNAUSKAS Romano SAVANORIAI anotacija

Anotacijoje apie P. Sasnausko epinį kūrinį SAVANORIAI pabrėžiu romano reikšmingumą ne tik mūsų istorinio romano panoramoje, bet ir Lietuvos likimo XX amžiuje suvokime. Autoriui pavyko raiškia prozos kalba atverti skaitytojui, kas lėmė tautos sutelktomis savanorių jėgomis tiek likiminę, tiek ir dvasios pergalę. Autoriui taip pat pavyko atskleisti, kas dedasi žmogaus vidiniame ir išoriniuose pasauliuose, kada įprasta buitis, ugdžiusi ištvermę įveikti kasdienius rūpesčius, tampa fronto buitimi, kur drąsa kautynėse ir kiekviena akimirka, dvelkianti mirtimi, kančia, negailestingumu, net nužmogėjimu, reikalauja pasiaukojimo ir pergalės vardan Tėvynės laisvės. Reikalauja ne karo lauko teismo griežtumu, bet įteigdama, kad Tėvynei paaukotas gyvenimas yra šventas. Nesistebėjau, kad romane SAVANORIAI jutau, jog pagrindinis personažas čia yra paslaptinga Laisvę, Tiesą, Žmogiškumą ginanti Dvasia. P. Sasnauskas apie sumanymą parašyti romaną, skirtą Lietuvos savanoriams, man užsiminė dar 1976 metais. Jis atkakliai rinko

PRANAS SASNAUSKAS

6

medžiagą. Jo aplankuose buvo St. Butkaus istorinis metraštis „Savanoris 1918–1920 m.“, P. Rusecko „Savanorių žygiai“ (1937 m.), L. Dovydėno apsakymų knyga „Buvo žmogus be kojų“ (1932 m.), L. Sakalinio eilėraščių rinkinys, du „Karo archyvo“ numeriai, St. Raštikio atsiminimų fragmentų kopijos. Greta glaudėsi keleto tuo metu dar gyvenančių savanorių atsiminimų. Iš mano Tėvo pasakojimų apie savo brolių kovas su bolševikais 1918–1919 metais Pranas romane paliko pasakojimą, kaip durtuvų kautynėse sužeistas į petį devyniolikmetis mano Tėvo brolis parbėgo namo. Motina trejetą dienų paglobojusi, įsakė sūnui grįžti į frontą, peržegnojo ir paprašė niekados neteršti Lietuvos ir savo giminės garbės. P. Sasnauskas parodė vieną St. Raštikio atsiminimų fragmentą, kuriame buvo pabraukti keli sakiniai. 1919–1920 metų ginkluotos kovos už Lietuvos nepriklausomybę sudarė garbingiausius puslapius Lietuvos istorijoje. Tai buvo pasiaukojančios dvasios pergalė prieš žiaurią fizinę jėgą, nes Lietuvos priešai buvo gausesni negu Lietuvos gynėjai. Taigi svarbiausias Lietuvos pergalės pagrindas buvo galinga savanorių pasiaukojimo Dvasia. Skaitydamas P. Sasnausko SAVANORIUS supratau, kad šis St. Raštikio atsiminimų fragmentas tapo romano moto, vedusiu sukurti visomis kūrybinėmis galiomis epą – paminklą Lietuvos Laisvės gynėjams. Džiaugiuosi, kad užsibrėžtą savo kūryboje svarbiausią tikslą jis pasiekė. Rašytojas Robertas Keturakis

I DALIS

Su pavasariu reikia suspėti. Jau saulė vėliau užsimerkia. Eina vyrai keliais klumpėti Nuo Šventosios, Ventos ir nuo Merkio. Ir vyrai nuo Nemuno renkas, Nuo Dubysos, Neries ir nuo Mūšos. Ima šautuvus drąsiai į ranką Ir pėsti išeina į mūšį. Antanas Miškinis

1

Kai įsismarkavęs vėjas vis labiau pradėjo daužyti tvartų duris ir triukšmingai landžioti pastogėje, Adomas Kairys pabudo iš miego ir tuojau šoko iš lovos. Gruodžio rytmečio šaltis stvėrė už nuogų kojų, pakuliniais marškiniais vos pridengtos krūtinės ir degte nudegino liesą vaikinuko kūną. Adomas paskubomis vilkosi palaikius drabužius, susiveržė pančiu apspurusią skrandutę ir nedelsdamas įgrūdo autais apvyniotas kojas į daug kartų lopytus sulopytus veltinius. Vienu brūkštelėjimu užsismaukė ant galvos zuikinę kepurę ir strimagalviais nustriuoksėjo į virtuvę, kad čia iš rusenančių žarijų įpūstų ugnelę ir uždegtų vienintelę visame ūkyje liktarną, kuriai mirksint vilko ugnies ugnele būtų galima pašerti gyvulius. Jaunystė šilumos nestokoja. Ji pati ir šviesa, ir šiluma, o Adomui dar tik devyniolika. Tai aukštas, tęvas berniokas, mėlynakis ir šviesiaplaukis, kurių susiraitę kuokštai ir dabar lenda iš po kepurės. Kai šypsosi, balti dantys puošia ir šiaip dailų veidą. Būtų gražus stotingas vyrukas, jei ne tas liesumas, daugiau dėl neprivalgymo, o ne dėl jaunystės. Jis miega prie arklidės bernų kamaroje, tačiau šalčiu niekuomet nesiskundžia. Žino, kad tai netiktų tokio didelio, visoje

10

PRANAS SASNAUSKAS

parapijoje turtais ir šlove garsaus Andziulynės ūkio bernui. Ne vaikas, kad kalentų dantimis ir inkštų. Pusnynais prislėgti tvartai ir kluonas gūžėsi lediniame šaltyje, glausdamasis prie žemės. Abidvi klėtys traukėsi prie didžiulio sodo pakraščio lyg norėdamos pasislėpti obelų ir aplink jas sustojusių eglių šešėlyje. Tik šulinio svirtis, aukštai pakilusi į dangų, rodė kelią žvaigždėms ir mėnulio pjautuvui, blizgančiam lyg nugludinto plieno ašmenys. Mėnulis mirkčiojo žalsvai žvaigždei, žėrinčiai rytinėje dangaus pusėje, pakilusiai virš ežero ir miško. „Matyt, bus pūga“, – pamanė Adomas, įsiklausydamas į vis didėjantį vėjo ūkavimą siūbuojančiose obelų šakose ir linguojančiose eglių viršūnėse. Dangaus ryškumas blėso akyse, o vakaruose jau juodavo kylanti debesų siena, pasirengusi griūti su vėjais, sniegu ir ledo kruopomis ant Andziulynės ir viso Andziulių kaimo, išliedama žiemos rūstybę ir jėgą. Reikia paskubėti, nes šiandien bus begalės darbų. Taip būna, kai į namus atsėlina mirtis, paliesdama išrinktą šios žemės gyventoją ir sumaišydama ne tik mirštančio, bet ir jo artimųjų planus. Adomas gerai žino, kad didelės permainos laukia ir Andziulynės, kurios šeimininkas – Mykolas Andziulis – dar tik šiąnakt užmerkė akis. Pro galinės trobos langą, kuris pirmas nušvisdavo keliantis šeimininkui iš miego, dabar mirksi rausva žvakės šviesa, apšviesdama mirusiojo veidą. Suvargusį, išsekusį po sunkios, negailestingos ligos. Gumbas! Nuo jo niekas neišsigelbėja. Neišsigelbėjo nei Andziulis, nors žmona rūkė jį žolelėmis ir girdė juoda kaip žemė, karčia kaip čemerys arbata, o pamiškėje gyvenantis Juravičius, pramintas Gyvatiniu, bumbėdamas vaikščiojo apie ligonio lovą, žiūrėdamas į jį traiškanotomis, trachomos išėstomis akimis, nuo kurių pašiurpdavo kiekvienas, sutikęs jo žvilgsnį. Rudeniop šeimininko sūnus Juozas važiuodamas iš Marijampolės parvežė net du daktarus,

SAVANORIAI

11

iš kurių vienas raukė didelę plikę ir vis glostė ant krūtinės gulinčią lyg kastuvas plačią barzdą, o antrasis šypsojosi storomis lūpomis ir greblavo žodžius, neištardamas „r“, kaip kalba visi žydai. Jie išklausė ir apčiupinėjo ligonį, pasitarė vienas su kitu, išrašė vaistų ir, susižėrę į kišenę auksinių rublių skrituliukus, išlėkė savo Marijampolėn. Adomas juos tada vežė ir iš jų kalbų nuotrupų, nors kalbėjo rusiškai, suprato, kad šeimininkui likę gyventi tik keli mėnesiai. Taip ir buvo! Kas galėjo pamanyti, kad viskas vyks taip greitai: atsigulė į lovą vos nupjovus kviečius, o į karstą – nesulaukęs net Kristaus užgimimo – šv. Kalėdų. Juk šiandien Kūčios, o jo jau nebėra. Adomui nuoširdžiai gaila šeimininko, ir vakar vakare jam užgesus bernas ilgai verkė pakluonėje saugodamasis, kad niekas jo nepamatytų. Atrodo, svetimas žmogus, o širdis prie jo prisiriša kaip prie motinos ar tėvo. Prisirišo ir Adomas prie Mykolo Andziulio, kuris taip mažai kalbėjo liežuviu, bet mokėjo viską taip išraiškingai pasakyti akimis ar mostu. Kai šešioliktaisiais šiltinė nusinešė į kapus motiną (tėvo neprisimena, nes jį užplakė kazokai per maištą), Adomą priglaudė Andziulis, pasiūlęs mokėti šitam liesam nuo nepriteklių ir ligų vaikinukui berno algą – kaimas suprato, kad Andziulis ištiesė našlaičiui pagalbos ranką. Dirbti visur reikia, niekas už dyką duonos kąsnio neatkiša, net raišas elgeta turi už jį giedoti ir poteriauti, o čia – jaunas vyrukas. Taip pradėjo tarnystę Adomas ir, ačiū Dievui, greitai bus treji metai. Atkuto, prasisiekė. Pirmaisiais metais už algą šeimininkas įtaisė milo kostiumėlį, o pernai – blizgančio juchtkromio batus, kuriuos apsiavus pačios kojos kyla į viršų, norisi šokti ir šokinėti. Auliniai batai! Tai didžiausia kaimo berniokų svajonė, ir juos reikia saugoti labiau nei savo akį. Tik kelis kartus juos apsiavė Adomas, o po to gražiai nuvalęs suriša į ryšulėlį ir užkiša už lovos lentų. Kad niekieno akis nepamatytų, ypač vokiečių žandarų. Šeimininkas juos

12

PRANAS SASNAUSKAS

mokėjo pamaloninti kumpiais, lašiniais ir kiaušiniais, bet ką čia gali žinoti, kas jiems šautų į galvą pamačius blizgančius batus? Geriau toliau nuo pagundos. Atsargų ir Dievas saugoja, sakydavo jo mama, o mamos pamokymus Adomas atsimena kaip poterius. Nedidelis turtas, – galvoja Adomas, bet užgyventas savo prakaitu ir rankų darbu, o dabar, kai visko trūksta, vokiečiai šluoja iš kaimo ir geresnį daiktą, ir geresnį kąsnį – tik spėk saugoti. Šiemet gaus naujus kailinaičius ir pasidabinęs nuvažiuos į bažnyčią, pasivaikščios po miestelį prieš rimtą ketinimą, kuris kirba galvoje nuo rudens. Pažiūrės į smalsias moterėles ir išgirs su pavydu ištartus žodžius: „Kas čia toks?“ „Velionės Kairienės Adomukas, kuris tarnauja bernu Andziulynėje.“ „Vaje, vaje, kaip gražiai išsidabinęs.“ „Taigi taigi. Ir aš taip sakau!“ Adomas šeria arklius ir laimingai šypsosi, tik staiga prisiminęs, kad troboje guli miręs šeimininkas, vėl apsiniaukia. Toks vyras, toks vyras! Nė šešiasdešimties neturėjo, dar galėjo gyventi, o čia dabar – trakšt, ir nebėra. Kaip žvakelė užgeso, ir viskas. Šiandien dar savo namuose, o už poros dienų į kapus, kur paguldys šalton žemelėn kartu su ledinėmis sniego kruopomis. Br-r-r! „O jeigu ir man taip bus?“ – svarsto Adomas, norėdamas nuvyti šią mintį šalin, bet ji lyg įkyri musė vis grįžta ir grįžta atgal. Per ketverius okupacijos metus vokiečiai šluote iššlavė gyvulius iš kaimų. Ne vieną kartą Adomas matė, kaip žandarai išsivarė paskutinę karvutę ar rūpestingai slėptą paršelį, kuriuos palydėjo moterų ir vaikų verksmai lyg brangiausią šeimos narį. Ir kaipgi neverksi tų gyvulėlių, jeigu jų netekus badausi visą žiemą, misdamas skysta putra arba bulvėmis su burokais, nuo kurių pilvai išpampsta, o valgyti norisi dar labiau. Juk ne vieną, išdrįsusį prieštarauti, žandarai nušovė kiemo viduryje, ne vieną areštavę išvežė į Vokietiją, iš kurios niekas negrįžo namo. Palietė ši neganda ir Andziulio ūkį, bet vis dėlto mažiau

SAVANORIAI

13

negu kitų. Kiek medaus, kiek rūkytos mėsos ir auksinių „nikolaškų“ nukeliavo į vokiečių pilvus ir kišenes, kad išsilaikytų tvartuose šie gyvulėliai: dvi poros arklių, šešios karvės ir nemažas pulkas veršelių bei avių. Juk prieš karą jų čia buvo kelis kartus daugiau. „Ačiū Dievui ir už šiuos“, – sakydavo šeimininkas, o dabar taip antrina ir Adomas, pašėręs arklius, karves, veršius, avis ir sustojęs valandėlei atsipūsti. Greitai visi sukils, ir darbams nebus galo, todėl dabar galima niekam netrukdant prisiminti šeimininką. Adomas nutraukia nuo galvos kepurę ir pradeda kalbėti „Tėve mūsų“, šnekėdamas su Dievu Tėvu ir Tėvu – šeimininku. Prunkščia arkliai, dūsauja karvės ir trepsi avys, šlamšdamos šeimininko suvežtą šieną, o Adomui atrodo, kad visi gyvulėliai meldžiasi kartu su juo už mirusį žemės artoją.

2

Mažai kas šią naktį miegojo Andziulynėje, o jeigu ir miegojo, tai tik sėdėdami ir snausdami. Iš vakaro pašaukta Kotrė Krolienė nuprausė ir aprengė velionį naujais lininiais marškiniais ir juodo milo kostiumu. Norėjo apauti jau gerokai panešiotais batais, bet Juozas rūsčiai žvilgtelėjo į motiną ir padavė savo pačius naujausius, lyg veidrodis žvilgančius pusbačius. Taip aprengtas šeimininkas staiga pajaunėjo ir išbalęs, gražus, kviečių spalvos ūsais atrodė vienmetis su savo mokytu, šauniu, šviesiaplaukiu, visados giedro veido sūnumi Juozu ir gerokai jaunesnis už vyriausiąjį sūnų Saliamoną, dramblotos figūros ir niūraus veido pliktelėjusį vyrą. Saliamonas daugiau maišosi po kiemą, tvartus, o ne seklyčioje budi prie tėvo. Tik neramios vyriausiojo sūnaus akys laksto iš kampo į kampą, nuo vieno prie kito, tarsi stebėdamos, ar kas nepradeda pustyti Andziulynės turto. O kaipgi! Juk Saliamonas – naujasis šeimininkas, kuris dabar, po tėvo mirties, perims visą ūkį. Motina ir vyriausioji duktė Bronė laksto užsiėmusios ūkio reikalais ir laidotuvių ruoša, o jauniausioji duktė Liucė nesikiša į jokius pokalbius ir pasitarimus. Ji ir negalėtų, nes per ašaras nemato kelio.

SAVANORIAI

15

Liucė nežino pasaulyje geresnio žmogaus už tėvą, kuris nešiodavo ją mažytę, plaudavo šiltu vandeniu nuo rasos sutrūkusias kojeles ir visada jai pirmai paduodavo gražiausią kriaušę, obuolį ar liepomis kvepiantį medaus korį. Užkelta tėvui ant peties duktė mėgdavo velti didžiulį garbanotą jo kuodą, koks dabar pūpso ant brolio Juozo galvos, tik gražiai sušukuotas ir suglostytas. Lėtaeigis, tylenis Mykolas Andziulis pasikeisdavo tik būdamas su Liuce. Jai pasekdavo neįmantrią pasakėlę apie gaidelį ir vištelę, net padainuodavo dainelę apie katinėlį ir lydeką. Liucė neprisimena, kad kada nors sušalusi lovelėn ar išsigandusi ieškotų motinos užtarimo. Visada šaukė tik tėvą, globėją, užtarėją ir geriausią draugą. Dabar jo nebėra, ir Liucė verkia, žiūrėdama į suvytusias tėvo rankas, kurios daugiau nepaglostys galvos, sutikusios ją grįžtančią atostogų iš Marijampolės gimnazijos, kai sutikdavo kiekvieną kartą dar už kiemo vartų lyg patį garbingiausią svečią – kalėdojantį kunigą. O kaip bus dabar su mokslu? Tėvui mirus viskas pasikeis. Tėte, tėte, kaip bus dabar be tavęs? Nebent Juozas padės baigti mokslus, nes niekuo kitu ji pasitikėti negali. Saliamonas seniai burba, kad iš mergos kunigo nebus, o daugiau kam mokslas reikalingas. Liucė taip norėtų būti gydytoja, bet tai irgi nemoteriška profesija. Ji jaučia, kad motina tylėdama pritaria Saliamonui, o jau apie Bronę net kalbos nėra – šioji šaukia kiekvieną kartą, kad Liucė skriaudžia juos visus, mėtydama mieste sunkiai uždirbtus pinigus, suėsdama geriausius kąsnelius. Bronė mėgsta rėkti ir trankytis, lyg triukšmu geriau išsakytų, kas slepiasi širdyje. Tokia pat dramblota kaip Saliamonas, atsiduodanti virtuve ir tvartu, kiekvieną ne kaimo žmogų laikanti dykaduoniu ir veltėdžiu. Mirtinai bijodavo tik tėvo, prieš kurį nedrįsdavo išsišiepti, net garsiai aiktelti. Trankydavosi ir rėkdavo tik šiam negirdint. Dabar tėvas jau niekada nebegirdės.

PRANAS SASNAUSKAS

16

Seklyčioje dvi žvakės plevena gelsva šviesa prie pašarvoto šeimininko galvos ir spragsi nuo užbertos ant vaško druskos. Tai senosios Andziulienės darbas: vis ne taip greitai degs žvakė. Nėra čia ko švaistyti turto. Oho, kiek žvakių sudegs per kelis vakarus! Užteks numirėliui ir tokios šviesos, o Liucė maldaknygės neskaito; prieblandoje prie numirėlio sėdėti dar geriau. Vienintelis nesutrikęs ir nepasikeitęs mirus tėvui – Juozas. Jau mėnuo, kai grįžęs iš Marijampolės slaugė tėvą: girdė vaistus, keitė lovos skalbinius, prausė ir skuto barzdą. Kalbėdavosi su tėvu vienu du, o apie ką – niekas nežino, tik Saliamonas tokiomis valandomis įtariai žvilgčiodamas slankiodavo apie mažosios seklytėlės duris, kur merdėjo tėvas. Kunigą parvežė pats Juozas, neleisdamas to darbo atlikti bernui Adomui. Pasakė, kad negrįš mokytojauti Marijampolėn, kol serga tėvas. Geriau pabus prie jo, slaugys, o paskui bus matyti. Ką reiškė tas „bus matyti“, galbūt tik vienam tėvui pasakė. Per tas dienas, sėdėdamas prie sergančio tėvo, Juozas apsiprato su mintimi, kad greitai tėvo nebebus, o su jo mirtimi daug kas pasikeis. Dvidešimt dvejų metų Juozas tik pirmus metus dirba gimnazijos jaunesniuoju mokytoju, bet iš visų Mykolo Andziulio vaikų geriausiai supranta gyvenimą. Tą gyvenimą, koks supa jį ir visą Andziulynę. Jis seniai mato, kokie skirtingi tėvas su motina, ir stebisi, kaip jie galėjo sueiti į porą ir išgyventi beveik trisdešimt metų kartu, sukinkyti lyg višta su sakalu. Daug metų gyveno Uršė Stelmokienė su savo vienintele dukra Rože, kuri buvo į tokią pat gėlę panaši nebent spygliais, o ne žiedais. Garsi visoje parapijoje buvo Uršė Stelmokienė ne vien šimtamargiu ūkiu, sparčiai yrančiu po Stelmoko mirties. Per dešimt metų apiplyšo pastatų stogai, suiro tvoros, sumenko gyvuliai, suprastėjo laukai, nes rimti darbininkai iš tolo lenkėsi šio ūkio ir jo šeimininkės. Argi

SAVANORIAI

17

verta su ja prasidėti, jeigu kiekvieną kartą nusuks suderėtą užmokestį: neįpils kelių gorčių javų, išpeš iš vilnų ar linų kuodelio kelias saujas, užgins rublį ar nors ketvergę kiekvienam samdiniui. Net ubagai lenkdavosi šio ūkio kaip maru užkrėsto, įspėdami vienas kitą pasisaugoti Uršės namų, kuriuose vietoj duonos žiauberės ubagą šunimi užsiundo. Užsukdavo vienas kitas piršlys su neišvaizdžiais jaunikiais pas Rožę Stelmokaitę, bet nieko nepešę tuoj sukdavo ienas atgal. Tai per daug neturtingas, tai „neslaunos“ giminės, tai švaistūnas ar tinginys. Gerieji ir turtingieji nesiruošė tapti šimtamargės Andziulynės šeimininkais, nes pakakdavo tik pažiūrėti į išdžiūvusią, pageltusią ūkio paveldėtoją, jos žemai panertas bėginėjančias akis ir nevalyvus drabužius, kad pranyktų noras gauti didžiulį ūkį su tokiu priedu. Taip bėgo metai, vis labiau „noko“ Rožė, kol vieną dieną atvažiavo piršlys su jaunikiu, kurį pamačius sukrutėjo Rožės širdis: geltonplaukis, garbanotas, išnašus bernas tokiomis mėlynomis akimis, koks būna tik ežero paviršius karščiausią vasaros dieną. „Šitas!“ – tarė Rožė ir nuo tos dienos apie nieką daugiau negalvojo. Juozas girdėjo neaiškias istorijas, kuriose buvo minimas jo tėvas ir jauniausioji Ališausko duktė Emilija, dabartinė Eidimtienė, gyvenanti netoli Andziulynės. Juozas ne teisėjas tėvui, ne smalsautojas jo klystkelių ir kančių – laikas viską užklojo, o mirtis palaidojo užmarštyje. Ilsėkis ramybėje, tėve! Nelengvas tau buvo gyvenimas, jaučia mano širdis, bet tu buvai geras man, Liucei ir kiekvienam žmogui. Gal ne tiek geras svetimiems, kiek teisingas, nepasigviešęs nuskriausti, apgauti, įžeisti. Tu mylėjai ir Saliamoną su Brone, vyriausius savo vaikus, bet jie buvo per daug panašūs į motiną, kad galėtum jiems būti širdingas. Kaimiečiai viską mato ir jų išvados lemiamos, o kritika – aštri lyg gerai nušveistas noragas. Juk kaimas Saliamoną ir Bronę vadina „uršukais“, o Juozą su Liuce – „mykoliukais“, atitverdami

PRANAS SASNAUSKAS

18

neperžengiama siena vienus Andziulių vaikus nuo kitų, o gal greičiau patvirtindami tik tą, ką atskyrė pati Motina Gamta, vieniems meiliai šyptelėjusi, o kitus nužvelgusi šaltu žvilgsniu. Įėjęs seklyčion Juozas uždega dar dvi žvakes tėvo galvūgalyje, paglosto Liucės galvą. Apkabinusi mergina Juozo ranką dar labiau pravirksta. Išlaisvinęs ranką Juozas atsisėda už stalo ir pasitiesęs popieriaus lapą ima skaičiuoti. Jis palaidos tėvą kaip pridera turtingiausiam Andziulių kaimo ūkininkui. Jis to nusipelnė, per tiek metų apleistą Stelmoko ūkį pavertęs tvarkinga ir klestinčia Andziulyne. Nauji tvartai, klėtys, bulvinė, sodas... skaičiuoja Juozas ir prieš akis viskas iškyla, lyg pats būtų pastatęs trobas, sodinęs sodą, gerinęs žemę ir gyvulių bandas. Jeigu ne tas prakeiktas karas, ne vokiečių plėšikavimai – kiek daug tėvas būtų nuveikęs. Ką gi padarysi, žmogus šaudo – Dievas kulkas gaudo. Galvoji vienaip, o gyvenimas pasisuka visai kitaip ir niekuomet su juo nepasigalynėsi. Juozas skaičiuoja visus, ką reikės pakviesti į laidotuves: kaimas ateis pats, toks paprotys, kad kaimyną visi išlydi; visus gimines, mokytoją, visus tris kunigus; uždegti alei vieną žvakę bažnyčioje; apdalyti po penkias kapeikas ubagus... Tegul žino, kad laidojamas Mykolas Andziulis, niekam neatsakęs varge ar nelaimėje. Ne, jis nemetė be reikalo kapeikos, mokėjo ją išspausti iš kiekvieno dalyko, bet dėl tos pačios kapeikos žmogaus nestūmė į šoną. Tokį žmogų Juozas visada gerbtų, net jeigu jis būtų ne jo tėvas. Tuoj pasiųs Adomą į dvarą parvežti gėlių. Taip taip, gyvų gėlių, nors per tokį šaltį jas pargabenti bus nelengva. Parašys jaunajam ponui, kuris irgi grįžo iš Rusijos, kaip daugelis karininkų šiais neramiais laikais, o jis supras. Tikriausiai padės. Tėvo karstas žiemą skęs tarp gėlių, šito dar niekada nebuvo visame Andziulių kaime ir net

SAVANORIAI

19

parapijoje; žvakių šviesa, dėkingumo žodžiai žmonių lūpose – tai viskas, ką Juozas gali padaryti tėvui, atsilygindamas už jo meilę ir rūpestį. Tėvas taip norėjo, kad Juozas mokytųsi... Net Liucė... Negailėtų mokslo ir Saliamonui su Brone, jeigu jie būtų parodę nors mažiausią norą, bet to nebuvo. Gal ir geriau.

ĮSIGYKITE

KNYGĄ DABAR