Nelson Johnson
Iš anglų kalbos vertė Virginija Šileikienė
Jei miesto svečiai būtų norėję skaityti Bibliją, būtume davę jiems Bibliją. Tačiau niekas jos neprašė. Visi norėjo alkoholio, prostitučių ir azartinių lošimų. Mes davėme jiems tai, ko jie prašė. Murray Fredericks
Įžanga
Vėsų 1987 metų rugpjūčio rytą, vos patekėjus saulei, vaikštinėjome su draugu Krisu Atlantik Sičio pakrante. Mums iš dešinės dunksojo Bordvolko su kazino viešbučiais siluetas. Atsirišę kaklaraiščius, pilnais pilvais ir tuščiomis kišenėmis po nakties lošimo, lėbavimo ir kvailiojimo buvome be skatiko, tačiau be galo laimingi. Laimingesni būti negalėjome. Klampojome pajūriu, bangos daužėsi mums į kojas. Aš išsitraukiau iš kišenės paskutines monetas – buvo likę dvidešimt trys centai – ir nusviedžiau į Atlanto vandenyną. Atsisukęs į Krisą pasakiau: „Dabar mes tikrai be skatiko kišenėje.“ Smagiai pasijuokėme, paskui pasukome Bordvolko link ir pradėjome ilgą kelią namo, du prasilošę herojai, patyrę linksmą nuotykį, kuris jiems dar ilgai primins Atlantik Sityje praleistą naktį. Nežinojau tik viena: nuotykis, kurį patyrėme, kartojosi jau daugiau nei šimtą metų. Nuo tų dienų, kai geležinkelis tapo prieinamas paprastam žmogui, Absikono sala – arba Atlantik Sitis – buvo pasaulio 7
Nelson Johnson
žaidimų aikštelė, ant smėlio pastatyta svajonių karalystė, kurioje kiekvienas vyras, moteris ar vaikas galėjo už prieinamą kainą pasijausti karališkos šeimos nariu. Bordvolke su išsirikiavusiais prabangiais viešbučiais, teatrais ir restoranais, nebuvo nieko, legalaus ar nelegalaus, ko miestas negalėtų pasiūlyti: maisto, gėrimų, įvairiausių pramogų, pigių ir skirtų rafinuotam skoniui. Jei ko nors negalėjote rasti Bordvolke (ar vienoje iš daugumos šalutinių miesto gatvių), vadinasi, to nebuvo niekur kitur. Kai HBO pirmą kartą į mane kreipėsi dėl Nelsono Johnsono knygos adaptacijos TV serialui, sudėtingiausia man buvo pasirinkti laikotarpį. Knyga apima ilgą laikotarpį. Visų laikų – nuo pramonės baronų aukso amžiaus, siautulingo trečio dešimtmečio, prohibicijos eros iki žavaus Skinio D’Amato šešto dešimtmečio, miesto nuosmukio ir jo atgimimo legalizavus azartinius lošimus aštuntame dešimtmetyje – Atlantik Sitis ir jo žmonės žadino daugelio smalsumą. Galų gale nusprendžiau pasirinkti trečią Atlantik Sičio dešimtmetį, legendinio Nakio Džonsono (Nakis Tomsonas HBO seriale) karaliavimo laikus, kurie labiausiai kurstė mano kūrybinę vaizduotę. Atlantik Sitis tuo metu buvo prabangos, magijos ir, visų svarbiausia, galimybių miestas. Triukšmingas, nepadorus, spalvingas, kupinas vilčių, jis buvo Amerikos mikrokosmosas. Buvo įspūdingų reginių, pigių moterų, slaptų susitarimų, bet taip pat gyveno tikri žmonės, kurie ėjo į bažnyčias, lankė mokyklas, buvo miesto bendruomenės nariai. Tai tikras amerikietiškas miestas – kunkuliuojantis idėjų ir kultūrų katilas. 8
b o r d v o l ko i m p e r i ja
Kai paskutinį kartą buvau mieste, vaikštinėjau gatvėmis, kuriomis vaikščiojo Nakis, stoviniavau jo viešbučio vestibiulyje, valgiau viename iš jo pamėgtų restoranų, vaikštinėjau Bordvolku žvelgdamas į platų vandenyną, kuris priklausė jam. Nusikėliau į anuos laikus, mėgavausi vaizduotėje susikurtu miestu, ir man buvo be galo malonu. Nereikėjo toli keliauti, nes puiki Nelsono Johnsono knyga mane jau buvo nukėlusi į anuos laikus. Terence Winteris, „Emmy“ apdovanojimą pelnęs serialo Sopranai scenarijaus autorius ir vykdomasis Boardwalk Empire serialo prodiuseris
b o r d v o l ko i m p e r i ja
Prologas
Prabangiuose viešbučiuose ji nesilankydavo. Nė karto nebuvo užėjusi į Ritz Carlton. Viešbutį ji matydavo tik iš išorės, vaikštinėdama Bordvolku. Bet štai dabar ji sėdėjo beveik paskendusi fotelyje prabangaus viešbučio apartamentų vestibiulyje. Ją kaustė baimė, tačiau kelio atgal nebuvo. Virpėdama ji tai sulankstydavo, tai vėl išlankstydavo savo šaliką. Namų šeimininkė, sezono metu dirbanti pensione skalbėja, jautėsi nesavame kailyje. Buvo akivaizdu, kad ji labai jaudinasi. Visa išraudusi, suprakaitavusi, ji pastebėjo, kad suknelę ir megztinį reikėtų lopyti, ir dar labiau susidrovėjo, bet neturėjo, kur dingti. Luisas Keselas pasakė, kad ponas Džonsonas netrukus ją priims, ir paprašė palaukti. Būtų buvę nemandagu dabar išeiti, dar blogiau, ji būtų įžeidusi poną Džonsoną. Jei dabar nebūtų buvusi žiema ir jei ne tie nesumokėti mokesčiai, ji nieku gyvu nebūtų čia atėjusi. Neturėjo pasirinkimo: jos vyras buvo tikras kvailys, o ji neišmanė, kaip išlaikyti šeimą. Vėl pasirodė Luisas Keselas ir moteriai pamojo. Ji nusekė jam iš paskos, nežinodama, ko tikėtis. 11
Nelson Johnson
Įėjus į svetainę, ponas Džonsonas paėmė ją už rankos ir šiltai pasisveikino. Vėliau, kai po kelerių metų ji dar kartą susitiks su Džonsonu per savo tėvo šermenis, šis nebus jos pamiršęs ir kreipsis vardu. Džonsonas vilkėjo prabangiu chalatu ir buvo įsispyręs į šlepetes. Jis paklausė, kas neduoda ramybės. Jos nerimas akimirksniu dingo. Greitakalbe moteris papasakojo, kad jos vyras praeitą naktį pralošė visą algą viename iš miesto lošimo salonų. Jis buvo kepėjo padėjėjas, žiemos mėnesiais uždirbdavo 37 dolerius per savaitę. Tai buvo vienintelis jų šeimos pragyvenimo šaltinis. Paskui ji kalbėjo apie mokesčius, apie tai, kad bakalėjininkas nebeparduoda jai skolon. Džonsonas įdėmiai išklausė, paskui išsitraukęs iš kišenės padavė 100 dolerių. Susijaudinusi moteris ėmė karštai jam dėkoti, bet jis liepė liautis. Luisas Keselas pamojo jai ir pasakė, kad laukia mašina, parvešianti ją namo. Prieš viešniai išeinant, Džonsonas pažadėjo pasirūpinti, kad joks lošimo salonas mieste neįsileistų jos vyro. Paskui pridūrė, kad ji galinti bet kada ateiti, jei ištiktų kokia bėda. Enochas Nakis Džonsonas buvo ryškiausias Atlantik Sičio simbolis. Norint suprasti šiandieninį kurortą, būtina suprasti jo valdymo erą. Džonsono valdžia, kartu ir miesto populiarumas, pasiekė apogėjų Sausojo įstatymo laikotarpiu, nuo 1920 iki 1933 metų. Jokiame kitame šalies mieste taip laisvai nebuvo prekiaujama alkoholiu kaip Nakio mieste. Atrodė, kad Volstedo aktas taip ir nepasiekė Atlantik Sičio. Sausojo įstatymo laikotarpiu Nakis buvo didžiausias respublikonų partijos ir nusikalstamo pasaulio autoritetas. Jis bendravo ir su prezidentais, ir su mafijos gangsteriais. Bet vargu ar Atlantik Sičio 12
b o r d v o l ko i m p e r i ja
gyventojai Džonsoną laikė gangsteriu. Jiems jis buvo herojus, miesto klestėjimo simbolis. Atlantik Sitis, miestas, kurį gydytojas įkūrė kaip sveikatingumo kurortą turtuoliams, labai greitai tapo triukšmingu darbininkų klasės kurortu. Atvykę pailsėti žmonės žinojo, kad čia nebūtina paisyti normų, kurių privalu laikytis namie. Atlantik Sitis klestėjo, nes davė savo svečiams tai, ko jie norėjo – galimybių smagiai pašėlti už prieinamą kainą. Dažnai anų laikų Atlantik Sitis vaizduojamas kaip elegantiškas pajūrio kilmingųjų kurortas, panašus į Niuportą. Tai tėra iliuzija. Visų pirma miestas buvo pramoninės Filadelfijos darbininkų kurortas. Žmonės dažnai atvykdavo tik dienai ar dviem. Neturtingi darbininkai, norėdami pabėgti nuo vasaros karščių ir monotoniško darbo, kasmet atvykdavo į miestą pailsėti. Atlantik Sitis buvo miestas, kuriame visi jautėsi nevaržomi. Kurorto sėkmę nulėmė keturi veiksniai ir kiekvienas buvo labai svarbus. Be nors vieno iš šių veiksnių Atlantik Sitis nebūtų išsivystęs į tokį miestą. Pirmas, lėmęs miesto suklestėjimą, buvo geležinkelio transportas. Be geležinkelio Absikono sala būtų atsilikusi mažiausiai penkiasdešimčia metų. Antras veiksnys buvo Filadelfijos ir Niujorko nekilnojamojo turto investuotojai, kurie atvežė į miestą pinigų ir patirties. Be jų nebūtų išdygę šimtai viešbučių ir tūkstančiai pensionų saloje ant smėlio. Trečias veiksnys buvo pigi darbo jėga, be kurios kurortas nebūtų galėjęs funkcionuoti. Vienintelis miesto darbo jėgos šaltinis buvo laisvę atgavę vergai ir jų vaikai. Paskutinis veiksnys buvo miesto gyventojai, kurie taip rūpinosi savo svečiais, 13
Nelson Johnson
jog net nepaisė įstatymų. Nuo XIX amžiaus pabaigos septyniasdešimt XX amžiaus metų kurortą valdė miesto politikų ir reketininkų aljansas. Šią sąjungą pagimdė miesto ekonominis ir politinis poreikis. Jau iš pat pradžių Atlantik Sičio ekonomika orientavosi į verslą, teikiantį greitą pelną. Šiuo požiūriu miestas buvo unikalus – miesto ekonomika buvo orientuota vien į kurortinį verslą. Vienintelis pajamų šaltinis buvo iš turizmo paslaugų gaunamas pelnas. Atlantik Sičio ekonomika visiškai priklausė nuo turistų atvežamų pinigų. Taigi buvo labai svarbu, kad poilsiautojas paliktų kurortą patenkintas, antraip jis niekada negrįš. Svarbiausia buvo patenkinti nuolatinių miesto svečių poreikius, o legalu tai ar nelegalu, buvo nesvarbu. Kad išpildytų atostogautųjų aistras, kurorto prekeiviai ir verslininkai siūlė nelegalias pramogas, steigė nelegalias institucijas. Vos įsikūręs Atlantik Sitis labai greitai ėmė garsėti kaip nevaržomų linksmybių miestas. Kurorto suklestėjimą lėmė tai, kad dalį turistams siūlomų paslaugų sudarė nelegalios pramogos. Taigi Atlantik Sičio valdžia turėjo sudaryti tinkamas sąlygas nelegaliam verslui. Anksčiau ar vėliau miesto politiniai lyderiai turėjo sudaryti sąjungą su šešėlinės ekonomikos veikėjais. Be šių dviejų jėgų susitarimo padaryti Atlantik Sitį patrauklų turistams būtų buvę sunku ir labai brangu. Kurortas negalėjo būti šykštus besilinksminantiems kurorto svečiams. Tai būtų pakenkę verslui. Tai, kad azartiniai lošimai, prostitucija, prekyba alkoholiu sekmadieniais buvo valstybės įstatymų draudžiami malonumai ir moralės princi14
b o r d v o l ko i m p e r i ja
pų nepaisymas, niekam nerūpėjo. Buvo svarbu, kad klientas liktų patenkintas ir kitąmet sugrįžtų į kurortą. Atlantik Sičio šeimininkai nepaisė įstatymų ir leido atvirai veikti nelegaliam verslui. Kurortas turėjo vienintelį interesą, todėl reikėjo bendro sutarimo, kaip administruoti miestą. Šis bendras interesas ir tai, kad respublikonų partija Naujojo Džersio pietuose dominavo jau daugelį dešimtmečių po pilietinio karo, lėmė, kad mieste susiformavo politinė netolerancija tradicinėms vertybėms. Reformatoriškos idėjos ir kritika buvo pernelyg didelė prabanga, kurios miestas negalėjo sau leisti. Vienintelė politinė ideologija buvo ekonominė gerovė. Mieste nebuvo vietos nei „opozicijai“, nei gerajai demokratų partijai. Kiekvienas turėjo priklausyti sistemai, jei nenorėjo būti sutraiškytas. Taigi XX amžiaus pradžioje susiformavo politinio valdymo mašina, paženklinta respublikonų partijos simboliu, finansuojama reketininkų pinigų. Pirmasis Atlantik Sičio „bosas“ buvo Luisas Komodoras Kunlis, valdęs miestą maždaug nuo 1890 iki 1910 metų. Komodoras greitai suprato, kad pajamos, gaunamos iš nelegalaus verslo, gali būti pastovus partijos pajamų šaltinis. Būtent Kunlis sukūrė mokesčių apskaičiavimo ir surinkimo iš reketininkų nelegalaus verslo mechanizmą. Valdant Komodorui azartinių lošimų salonai, nelegalūs alkoholiu prekiaujantys barai ir viešnamiai veikė visiškai atvirai. Miesto policija nelegalia verslininkų veikla susidomėdavo tik tada, kai jie laiku nesumokėdavo mokesčio. Pinigai, gaunami iš nelegalaus verslo, taip pat kyšiai, verslininkų ir prekiautojų dėkingumo mokesčiai už kontraktus su municipalitetu sudarė pajamas, iš kurių buvo fi15
Nelson Johnson
nansuojamas Kunlio aparatas. 1910 metais, po lemiamos dvikovos su Vudrou Vilsonu per gubernatoriaus rinkimus, Kunlis sėdo į kalėjimą už rinkimų įstatymo pažeidimus. Kunlio palikuonis Nakis Džonsonas buvo absoliutus Atlantik Sičio politinis lyderis trisdešimt metų. Džonsonas pažinojo žmones ir gerai išmanė valdymo mechanizmą. Jis mokėjo bendrauti ir naudotis valdžia. Mieste nebuvo nė vieno oficialaus pareigūno, kuris dėl turimo posto nebūtų dėkingas Nakiui. Nakis pelnėsi iš kiekvieno municipalitete sudaryto kontrakto ir kiekvieno azartinių lošimų verslo mieste. Kunlis prieš sėsdamas į kalėjimą savo įpėdiniu pasirinko Džonsoną todėl, kad šiuo pasitikėjo ir politikai, ir reketininkai. Atlantik Sičio žmonės tuo metu jau buvo įpratinti prie politinių bosų valdymo sistemos, tad sveikino Nakį kaip naująjį kurorto valdytoją. Jie tikėjosi, norėjo tokio lyderio, koks buvo Kunlis, ir Džonsonas jų nenuvylė. Nakis Džonsonas, sumaniai naudodamasis pinigais, išgautais apgaule, manipuliacijomis ir kitokiais turto prievartavimo būdais, įsitvirtino dviejuose skirtinguose pasauliuose. Jis tapo įtakingiausiu Naujojo Džersio respublikonu, nuo kurio priklausė gubernatorių, senatorių likimai, ir reketininku, kurį gerbė ir kuriuo pasitikėjo organizuoto nusikalstamo pasaulio veikėjai. Nakis Džonsonas buvo būtent toks lyderis, kokio reikėjo Atlantik Sičiui. Korupcija buvo įsišaknijusi visoje politinėje ekonominėje miesto struktūroje. Jei Džonsonas būtų atsisakęs bendradarbiauti su reketininkais, jis tiesiog būtų buvęs pašalintas. Sudaręs sąjungą su nusikalstamo pasaulio pramonin16
b o r d v o l ko i m p e r i ja
kais, Nakis nuėjo daug toliau nei jo pirmtakas Komodoras. Džonsonas inkorporavo svarbiausius nelegalaus verslo žaidėjus į respublikonų partiją ir ėmė vadovauti ne tik politiniam aparatui, bet ir reketininkams. Valdant Nakiui abi šios valdžios susijungė į vieną. Sausojo įstatymo atšaukimas 1934 metais buvo Atlantik Sičio nuosmukio pradžia. Po dvejų metų, pasiūlius Viljamui Randolfui Herstui, prezidentas Franklinas Ruzveltas į miestą atsiuntė FTB agentus ir jie išvyko iš miesto tik pasodinę Džonsoną į kalėjimą už vengimą mokėti mokesčius. Prireikė net penkerių metų nuversti Džonsonui nuo sosto. Buvo atlikta daugybė tyrimų, dešimčiai Džonsono bendrininkų pareikšti kaltinimai, daug liudytojų patraukti atsakomybėn už melagingus parodymus, net kelis kartus buvo pakeistas prisiekusiųjų teismas. 1941 metais Džonsonas buvo nuteistas kalėti ketverius metus. Nakio palikta politinės valdžios struktūra buvo nepalyginamai sudėtingesnė nei Komodoro. Naujasis Atlantik Sičio bosas turėjo rasti bendrą kalbą tiek su politikais, tiek su reketininkais. Džonsono sosto įpėdinis Frankas Hapas Farlis, airių kilmės amerikietis, buvo puikus advokatas ir politikas. Kalbant apie jo karjerą ir veikimo metodus, Farlis stebėtinai panašus į Edvino O’Konerio romano The Last Hurrah personažą Franką Skefingtoną. Dar prieš mieste pasirodant FTB agentams, 1937 metais Džonsonas buvo pasiūlęs Farlį į valstijos asamblėją. Per kelerius metus Hapas Farlis pelnė palankumą iš dviejų ištikimų Džonsono adjutantų – Džimio Boido, friholderių tarybos klerko, ir Hermano Ormano-Stampio, 17
Nelson Johnson
Džonsono dešiniosios rankos, apsukraus nekilnojamojo turto agento, neblogai pasipelniusio Sausojo įstatymo laikais ir turėjusio stiprius ryšius su šalies nusikaltėlių sindikatais. Farlis, Boidas ir Ormanas sudarė tobulą sąjungą. Farlis vykdavo į Trentoną ir atstovavo visuomenei. Boidas buvo smogikas ir rūpinosi, kad būtų įgyvendinama politinė valia, kitaip tariant, drausmino savo karius. Ormanas bendravo su reketininkais ir rinko pinigus, kuriais buvo finansuojama partija. Boidas ir Ormanas Farliui buvo tarsi buferis, saugantis nuo nemalonumų ir kalėjimo. Džimį ir Stampį Hapas paveldėjo iš savo pirmtako. Net jei ir būtų norėjęs, nebūtų galėjęs jų atleisti. Boidas ir Ormanas sudarė puikias sąlygas Farliui dirbti įstatymų leidėjo darbą ir tarnauti visuomenei. Hapas buvo iki ausų pasinėręs į miesto reikalus ir niekada nesidrovėdavo pasinaudoti savo valdžia, kai reikėdavo ginti Atlantik Sičio interesus. Jo indėlis į miesto ekonomikos kilimą didžiulis. Trisdešimt metų atstovaudamas Atlantik Sičiui senate, Hapas padarė puikią karjerą ir Toronte tapo legenda. Turėdamas tokį pranašumą, puikiai išmanantis įstatymų leidžiamojo organo subtilumus, Farlis dvidešimt penkerius metus politikoje buvo labai įtakingas asmuo, kurio negalėjo nepaisyti joks gubernatorius. Senate Farlis turėjo tiek daug valdžios, jog priešintis jam būtų buvusi politinė savižudybė. Jei koks gubernatorius neparemdavo Hapo, jis neturėdavo jokios galimybės įgyvendinti savų planų. Farlis, kaip įstatymų leidžiamojo organo narys, blokuodavo bet kokį gubernatoriaus pasiūlymą senate kaip nenaudingą visuomenei. Priešintis Farliui buvo tolygu priešintis gamtos 18
b o r d v o l ko i m p e r i ja
stichijai. Pokario metais modernėjant pasauliui, Atlantik Sitis pradėjo smukti, kartu ėmė silpti ir Hapo įtaka miestui. Hapas iki galo laikėsi įsikibęs valdžios, tačiau 1971 metų rinkimuose pralaimėjo oponentui demokratui. Farliui pasitraukus, Atlantik Sitis desperatiškai ieškojo išeities. Norėdamas susigrąžinti buvusią šlovę, miestas siekė įteisinti azartinius lošimus. 1976 metais įvykęs referendumas dėl Konstitucijos pataisos, kuria Atlantik Sityje įteisinti azartiniai lošimai, buvo duoklė miestui, ilgą laiką laikytam ne tuo, kas iš tiesų buvo. Azartinių lošimų verslas ir iš jo gaunami pinigai įkvėpė gyvybės skurstančiam kurortui. Atsigaunantis miestas ėmė siekti susigrąžinti nacionalinio kurorto vardą. Kad ir koks bus šio eksperimento rezultatas, viena aišku: Atlantik Sitis visada bus vertinamas dėl tų pačių vertybių, kurios jį kadaise išgarsino.
b o r d v o l ko i m p e r i ja
1 Džonatano Pitnio paplūdimio kaimas
Medicinos jam nepakako. Jis norėjo būti daugiau nei vien kaimo gydytojas. Džonatanas Pitnis gydė ligonius ir sužeistuosius daugiau nei 30 metų ir tai jam pradėjo nusibosti. XIX amžiaus Amerikoje mediko darbas nebuvo nei kelias į turtus, nei prestižo reikalas, o Pitnis norėjo turėti viena ir kita, bet žinojo, kad rūpindamasis pacientais nieko nepasieks. Aukštas ir liesas, beveik visada apsigaubęs juodu ilgu apsiaustu su gobtuvu, skvarbių žydrų akių ir ilgomis liesomis rankomis, kurias visi pastebėdavo pirmiausia, Džonatanas Pitnis priminė personažą iš Dikenso romano. Blyškios nelygios odos, kumpa nosimi ir aukšta kakta, ant kurios krito žilų plaukų sruoga, Džonatanas visiems darė stiprų įspūdį. Šabalo ir Džeinės Pitnių sūnus Džonatanas gimė Mendame, Naujajame Džersyje, 1797 metų spalio 29 dieną. Į šalį Pitnio šeima atvyko maždaug 1700 metais. Kaip Pitnis pasakojo savo biografui, 21
Nelson Johnson
jo prosenelis su broliu į JAV atvyko iš Anglijos, kad galėtų „mėgautis pilietine ir religine laisve, kurios gimtojoje šalyje neturėjo“1. Juodu įsikūrė Moriso grafystėje, Naujajame Džersyje. Baigęs medicinos mokslus Niujorko Kolumbijos koledže, Džonatanas iš tėvų namų Mendame persikėlė gyventi į pietinį valstijos kaimelį Absikono įlankoje. Jam tuomet buvo dvidešimt treji. Šiame Naujojo Džersio kaimelyje jis pragyvens visą likusį savo gyvenimą. 1820 metais Naujojo Džersio rajone, esančiame į pietus nuo Trentono, nevyko nieko įdomaus. Po Amerikos revoliucijos pasikeitė dvi kartos, tačiau čia beveik niekas nepasikeitė. Išskyrus Kamdeno miestą prie Delavarų upės ir sezoninį kurortinį Keip Mėjaus kaimelį piečiausiame Naujojo Džersio smaigalyje, visą Naujojo Džersio pietinę dalį dengė didžiulis pušynas, išraižytas tik siaurų smėlio keliukų karietoms ir takelių, pramintų ankstesnių šalies gyventojų – delavarų (angl. Lenni Lenape – vert. past.). Šiose žaliose platybėse nuo Delavarų upės iki įlankos Atlanto vandenyne buvo išsibarstę mažyčiai kaimeliai, kuriuose gyveno atvykėliai iš Britų salų ir Šiaurės Europos. Jie ūkininkavo, žvejojo, gamino stiklą, apdirbo pelkių rūdą ir medžio anglis. Šie pirmieji kolonistai bus praminti piniais (angl. Pineys – vert. past.). Šiame pasaulio krašte Džonatanas pradėjo mediko karjerą. Pitnis buvo atsidavęs savo profesijai ir dirbo negailėdamas jėgų. Jis sėsdavo ant arklio ir jodavo Pietų Džersio pakrante, užsukdamas į kiekvieną užkampį, kur joks gydytojas niekada nebuvo užsukęs. 1831 metų balandžio 21 dieną, prabėgus vienuolikai metų po atvykimo, Džonatanas Pitnis vedė Karoliną 22
b o r d v o l ko i m p e r i ja
Fouler, kurios motina buvo Rebeka Fouler, viešbučio Sailor Boy Inn savininkė iš Elvudo gyvenvietės, esančios už penkiolikos mylių į vakarus (vienos iš daugelio, kur Pitnis užsukdavo aplankyti pacientų). Daugybę metų Pitnis buvo vienintelis gydytojas, kurį pažinojo daugelis šeimų. Jis buvo įpratęs, kad jį iškviesdavo pietaujant, vidurnaktį prikeldavo iš lovos. Jis priimdavo naujagimius, guosdavo mirštančiuosius, siūdavo žaizdas ir atstatydavo kaulus nelaimingų nutikimų aukoms ar susižeidusiems žemdirbiams, žvejams, tad buvo mylimas visų šio krašto pacientų. Vis dėlto jo pajamos buvo labai menkos, todėl, kad galėtų pragyventi, jis dažnai buvo priverstas imtis mainų prekybos. Buvo kalbama, kad galą su galu sudurti jam padėdavo uošvienė. Bėgo metai ir Pitnio entuziazmas blėso. Jis atrodė taip pat apgailėtinai kaip jo vėjo nugairintas gydytojo lagaminėlis. Pitnio netenkino vien mediko profesija, tad po penkiolikos metų gydytojo karjeros jis nutarė imtis politinės veiklos. Būdamas demokratas krašte, kuriame dominavo respublikonai, Pitnis norėjo šį tą pakeisti. Jam pavyko pakeisti status quo. 1837 metais jo pastangomis buvo įregistruota nauja Atlantiko apygarda, sukurta iš tuometinės Glosterio apygardos. Po šios svarbios pergalės Pitnis buvo išrinktas pirmuoju naujosios apygardos tarybos pirmininku. 1844 metais Pitnis iš Atlantiko apygardos buvo deleguotas į Konstitucinį federacijos suvažiavimą. 1848 metais jis balotiravosi į JAV atstovų rūmus, tačiau Pietų Džersis dar nebuvo pasiruošęs turėti kongresmeno demokrato, tad Pitnis pralaimėjo, o politinė jo karjera pateko į aklavietę. 23