vaikai žaidžia
vaikas žaidžia žaidimus kokia graži vaikystė suskaidyta į fragmentus įteisintus suklysti
kada statysime pilis tokias kokių norėjom ir vėjas jų neišpustys nebus šalia griovėjo
gatve
gatve prašvilpia blizgančios mašinos
dangum praplaukia geležies laivai
ir žmonės filmuose gerai vaidina
gyvenime taip pat labai gerai
tik mano mintys dar karietoj rieda
sustoja pakely gana dažnai
ir būna kartais truputėli gėda
jei pasibaido traukiantys arkliai
momentas gerai kad neišsiunčiau suknisto laiško
gerai kad jis man nepavyko
turiu amžinybėje man skirto laiko
kurio nežinia kiek dar liko
gerai kad suplėšiau ir viską velniop
ką grindžiau pigiais sentimentais
kažkas man ar aš pats sau ištariau stop
gal bus tai reikšmingas momentas
šimtas kelių
tavo rankose šimtas kelių
ir jų nevalia nekeliaut
kinkyti tik ko neturiu
ir eit neturiu kuo apsiaut
tavo lūpos apaustos randais
nuo šnekų šypsenų ir kandimų
ir negydyti jų nevalia
tik kaip negaliu rast sprendimo
tavo kas gali būt tiktai tavo
tau siunčiu tiktai savąjį niekį
tu sugrįši ar eisi ir liksi
aš sugrįšiu ar eisiu į priekį
buvau tavo šypsenų priežastim
buvau klausąs tavo linksmų kalbų
buvau tas kuriam tarei eikim
buvau jaukūs namai tavo akių
buvau pėdsekys grakštaus silueto
buvau to silueto vedliu
buvau žvaigžde tavo teatro
buvau gavėjas tavo gėlių
buvau tavo pirštinės delnu
buvau nuokalne po ilgos kelionės
buvau nesibaigiančiu kalnu
buvau tavo visi sutikti žmonės
buvau minkšta sofa prieš atsisėdant
buvau kietas ir ištroškęs krėslas
buvau paskutinis pievoje žiedas
buvau tavo bičių apsėstas
buvau tavo sielos kančia
buvau sausa tavo burna
buvau tavo stiklo taure
buvau atspindžiu jos viduje