I Labas rytas, „čmo“! – Podjom, suki! Vychodi iz vagona i strojsia!1 Ausį rėžiantis riksmas privertė atsimerkti. Čiupęs už kušetės krašto, Lukas atsisėdo ir pajuto, kaip krūtinę perveria skausmas. Įkvėpus troškaus, degtinės tvaiku persisunkusio oro, nerimas tik sustiprėjo. Iš pradžių Lukas dairėsi, stengdamasis susivokti, kur atsidūrė. Paskutiniu metu busdamas iš įkyriai persekiojančio košmaro, pirmiausia suskubdavo nužvelgti tamsoje skendinčius daiktus, miegančius žmones ir nustatyti, ar čia – šauktinių surinkimo punktas, ar jau kareivinės. Iš šviesos, krentančios pro pusiau uždengtą langą, suprato, kad yra traukinyje. Siauras pluoštas spindulių krito ant bendrakeleivio. Neryški juosta lietė vatinuku užklotą, atrodytų, gyvybės apleistą kūną, išryškindama plikai skustą galvą. – Rupūže, ar užkimš kas nors tą? – gulintis žmogus apsivertė ant nugaros ir atsiduso. – Jei dar kartą cyptelės, duosiu į snukį! – Nereikia. Keliamės! – riktelėjo Lukas. – Keliamės, vyrai, atvažiavom. Viršuje pasigirdo šnaresys ir priešais nosį sutabalavo batai. Kažkas suvaitojo: „Jėzau, Jėzau...“ Kitoje pusėje, antrame aukšte, sujudėjo sunkiai įžiūrima figūra. Neilgai trukus atsidarė durys. – Podjom, suki! Vychodi iz vagona i strojsia! – dar kartą subliuvo priešais išdygęs į Rygą juos lydintis uniformuotas asilas. Vidutinio ūgio žmogysta su tankisto „mandavoškėmis“2 atlapuose ir brendimo spuogų paliktomis duobutėmis veide nuo kelionės pradžios elgėsi įžūliai. Su pasidygėjimu žiūrėjo į lietuvius. Beprasmiška buvo ko nors klausti, nes atsakydavo vienodai: „Nežinau“ arba: „Ne mano reikalas“. Gal jo elgesys ir nebūtų taip erzinęs, jei ne po nosimi murmami žodžiai: „Fašistskije nedobitki“!3 Kliūdami vienas už kito, jie puolė ieškoti kuprinių. Radęs savąją, Lukas nėrė lauk. Iššokę į peroną, jaunuoliai susispietė į būrelį, kad apsigintų nuo šalčio. Lukui žnaibė tik
blauzdas, nes nugarą patikimai saugojo pusbrolio dovanota jūreiviška kelius siekianti milinė. Kareiva galvos linktelėjimais ėmė juos skaičiuoti. Ne vienas pagirių kamuojamas vaikis griežė dantimis, svajodamas išspardyti jam subinę. Pajudėjus iš šauktinių surinkimo punkto, juos dar lydėjo majoras ir du leitenantai, tačiau naktį jie dingo iš traukinio. Dabar seržantėlis galėjo dėkoti Dievui, kad niekas to nesužinojo anksčiau. Būryje pasigirdo šurmulys, ir Lukui dingtelėjo, kad plikagalviai puls ir iš seržanto padarys antpečiais papuoštą blyną. – Išsirikiuokit! – matyt, pajutęs pavojų, nedrąsiai liepė jis. Staiga prie būrio išdygo įspūdingo stoto majoras. Žvarbus vėjas veržėsi po angarą primenančiu stoties kupolu, leidosi žemyn ir žnaibė ausis. Bet karininkas, atrodo, pamiršo, kad artinasi žiema. Kumpa nosis, priekin atsikišę skruostikauliai jį darė panašų į „ilgiesiems peiliams“ nepasidavusį indėnų vadą, užsivožusį šiltuoju metų laiku nešiojamą uniforminę kepurę. Akivaizdžiai laukė, kada jį pastebės seržantas, o tas klaidžiojo akimis po peroną. Neiškentę lietuviai ėmė šūkčioti: „Ei, tu!“, „Aū, asile!“, kol pagaliau atkreipė jo dėmesį. – Lygiuok! Ramiai! Lygiavimas į kairę! Naujokai net nekrustelėjo. Soldafonas4 pražygiavo, aukštai keldamas kerzinius ir trenkdamas kulnais per asfaltą. Viskas vyko taip oficialiai, kad atrodė, jog yra surepetuota. Seržantui baigus raportuoti, majoras riktelėjo: „Volno!“5 ir suskubo jam dėkoti. Po pagyrų tirados soldafonas gavo leidimą keliauti sau. Iš pradžių sparčiai atšoko šalin, bet greitai sumažino tempą. Žiūrėdamas į jį, Lukas jautė pavydą, nes seržanto tarnyba ėjo į pabaigą. Majoras įkyriai aiškino, kur jie eis, kaip eis ir ką nuėję darys. Pagaliau liovęsis malti liežuviu paliepė visiems išsirikiuoti ir sekti paskui. Vaikėzai sustojo ne pagal ūgį ir kulniavo nesilaikydami rikiuotės. Labiausiai išsiskyrė vienas juodbruvas vaikis, kaip ir Lukas vilkintis jūreivio milinę. Jis išdidžiai ėjo atokiai nuo kitų. Majoras tai pajuto negreitai. – Tak. Ne ponial. Vy što, postrojitsia ne umejete? Razve vas etogo v škole nenaučili?6 – užbaubė. – Pozdna, diadi. Ne choteli učitsia, pridiotsia marširovatj! A nu ka vstali v dve šerengi!“7 „Aš norėjau mokytis! Aš! Tai jūs neleidote!“ – vos nesuriko Lukas. Ir tai buvo tiesa.
Kultūros mokykloje jis mokėsi vos tris mėnesius, kai išsigandusi budėtoja atnešė šaukimo armijon lapelį. Buvo pikta ir skaudu, nes linksmų plaučių praporščikas komisariate aiškino, kad svarstoma galimybė vis dėlto leisti jam mokytis „tos režisūros“. Pikčiausia, kad ir mamai mykė, jog sūnus galės baigti bent pirmą kursą. Melagiai. Tą pat dieną „linksmasis“ praporščikas jam riktelėjo iš paskos: „Vojenkomat – strana čudies, tuda popal i tam isčez!“8 Vaikėzai galutinai pakriko. Lukas irgi ėjo nesilygiuodamas. Karininkas atsisuko tik tada, kai pranėręs tarp kolonų atsidūrė aikštelėje priešais bėgius ir perskaitė ilgą litaniją, kad nuo šiol jie privalės besąlygiškai paklusti karininkams, o rūsti kareivio tarnyba privers pamiršti mamos barščius. Jo žodžius nustelbė dundėjimas. Tolumoje pasirodė nedidelė žibanti akis. Artėdama ji plėtėsi tarsi sugeriamuoju popieriumi prispausta rašalo dėmė ir greitai virto dviem kelią sau skinančiomis žibintų šviesomis. Pro būrį ėmė slinkti, atrodytų, niekada nesustosiantys tramvajaus vagonai. Majoras tarė: – Tak. Teperj, kogda otkrojutsia dveri, vy, s pravoj šerengi, po odnomu...9 – Rot zakroj!10 – nuskambėjo instruktažą nutraukiantis riktelėjimas. Karininko veidas persimainė, bet aprimęs jis vėl pamėgino parodyti, kad čia vadovauja pats: – Povtoriaju. Bez sujety zaidiote v vagon i siadete na skameiki po dva...11 – Pošol na...***!12 Majoras krūptelėjo. – Ne ponial? Kto zdes gavkajet? A nu ka – vyidti iz stroja!13 Majoras pratrūko. Rėkė ir grasino visus susodinti į „disbatą“14. Jo balsas aidu atsimušdavo į geležines konstrukcijas ir priversdavo krūptelėti praeivius. Aplink šauktinius greitai išdygo gretos smalsuolių. Staiga vienas išėjo į priekį ir laužyta rusų kalba suriko: – Chvatit oratj, koziol! Ne na svojej zemle nachodišsia!15 Akimirką Lukas nustebęs žiūrėjo į jį, kol sumojo, kad tas milinę vilkintis ir megztą kepuraitę su stebėtinai ilgais raišteliais užsimaukšlinęs vaikis yra demobilizuotas kareivis. Prie jo tuoj išdygo dar keli panašiai apsirengusieji. Vienas, pakėlęs kumštį, suriko: – Lai dzīvo brīva Latvija! Lai dzīvo brīvu Lietuvu!16 Pasigirdo pritarimo murmesys. Vaikinukai šyptelėjo ir pamojavę dingo. Šarma ant
tramvajaus šonų bylojo, kad tuoj baigsis 1989-ieji. Lukas žiūrėjo į karininką ir vylėsi, kad su juo susijęs epizodas yra trumpas, greitai nutrūksiantis sapnas. Lietuvoje jau sklandė Nepriklausomybės nuojautos... Majoras sutriko. Už garnizono ribų jo valdžia neturėjo galios, tad, įgrūdęs ranką į kišenę, užsičiaupė. Tramvajaus durys atsivėrė. Tas pats įžūlus vaikis suriko: – Į vagoną, žengte marš! Eina, eina, eina... Jie sulipo. Paskutinis, suraukęs antakius ir nesidairydamas į šalis, įšoko karininkas. Tramvajus truktelėjo ir nuskriejo tolyn. Tamsiuose languose atsispindėjo susigūžę siluetai. Naujokai ieškojo atsakymo į labiausiai kamuojantį klausimą: „O kas toliau?“ Po užsitęsusios pauzės pagirių iškankinti kūnai atsitiesdavo ir ratų trinksėjimas prarydavo iš krūtinių besiveržiančius atodūsius. „Ne. Negali būti. Nėra ten jokios „diedovščinos“17, – bandė ramintis Lukas. – Anksčiau tarnavusieji taip bando bauginti naujokus, ir tiek. O jeigu ne?.. Nepasiduosiu.“ – Vsio! Vychodim!18 – staiga pažadino majoro riktelėjimas. Vaikigaliai čiupo daiktus. Vėl stotis. Lukui pasirodė, kad karininkas tyčia apsuko ratą mieste ir grįžo atgal. Priešais stovėjo traukinys, būrelis kareivių ir keli karininkai. Majorą pasitiko kapitonas. Kol jie kalbėjosi, lietuviai žiūrėjo į priešais stovinčius seržantus. Dvi stovyklos įkyriai varstė viena kitą akimis. Seržantai neslėpė šypsenų. Kas vertė juos šypsotis? Susiglamžę po neramios kelionės naujokų drabužiai? Paklaikusios akys? O gal vaikėzų veidai priminė juos pačius, tokius, kokie patys buvo prieš metus? Kita barikadų pusė irgi paniekinamai šnairavo į „vėvėšnikus“19. Nė patys nebūtų paaiškinę, kodėl. Paspaudę vienas kitam rankas, karininkai atsisveikino. Majoras pasisuko į lietuvius. Skruostikauliai sutrūkčiojo, bet atidavė pagarbą ir nuėjo. Vadovavimą perėmęs kapitonas nesnaudė: – Taip. Į vagoną, po vieną, žengte marš! Niekas nesipriešino. Seržantai išsižergė lyg siena. Raginami naujokai nuolankiai ėmė lipti į plackartinį vagoną. Viduje juos pasitiko vyresnieji leitenantai ir be skrupulų puolė sodinti. – Pašol na lievo! Bystrej, bl***!20 – suriko Lukui vienas jų. „Vėvešnikai“ taip pat užėmė vietas. Seržantai įsitaisė kampuose, leitenantai
praėjime, o kapitonas atsistojo vagono vidury. Traukinys truktelėjo, ir jie įsitempė, pasirengę tramdyti neklusniuosius. Be reikalo. Vaikėzai kapituliavo dar šauktinių surinkimo punkte. Išvargino laukimas, kada per garsiakalbį nuskambės komanda eiti į sporto salę, ten spėlioti, ar ištars tavo pavardę, ir į kurį „plačiosios tėvynės kampą“ išsigabens „pirkliai“21. Taip surinkimo punkte prabėgo viena, antra diena, ir jie vis grįždavo atgal ant narų. Lukui tai patiko. Kiekviena para, praleista saugioje vietoje, trumpino tarnybą. Lukas džiaugėsi, kad spėjo parašyti kelis laiškus. Vieną mamai, kitą Linai. Išsiuntė nujausdamas, kad atsakymo negaus. Žinutė iš Linos būtų pakėlusi ūpą, bet tas atsisveikinimas... Aplinkui šurmuliavo, liejosi ašaros, išlydinčios merginos prisiekinėjo laukti. Lukui nesisekė ištrūkti iš glėbesčiuojančių artimųjų rankų. Staiga nuskambėjo komanda baigti, jis skubiai prišoko prie Linos, pasilenkė, bet ši kryptelėjo. Jau įlipęs į autobusą, tikino save, kad kažkas ją stumtelėjo, ir todėl spėjo tik lūpomis paliesti jai skruostą. Tai buvo ne bučinys. Jis prisiminė bemaž kiekvieną, kai ant savųjų pajusdavo jos lūpų saldumą. Buvo kitaip. Ritmingai siūbuojantis traukinys migdė. Leitenantai išėjo, liko tik kapitonas. Stulbinamai plačių pečių karininkas vaikščiojo tarp snūduriuojančiųjų ir šypsojosi. Staiga prie jo priėjo seržantas ir tarė: – Drauge kapitone, jiems negalima miegoti. Reikia pažadinti. Net tada kapitono veidas nepasikeitė. Jis papurtė galvą ir tarė: – Tegul miega. Tegul, kol dar gali. Lukui dingtelėjo, kad ir jam reikėtų pamiegoti. „Soldat spit, a služba idiot“22, – prisiminė posakį. Tačiau norėjo įrodyti seržantams, kad jis ne iš kelmo spirtas. Laikė aukštai iškėlęs galvą. Nusibodus žiūrėti į knabsinčiuosius, dirstelėjo kitapus durų. Ten sėdintys civiliai tingiai vadavosi iš rytinio snaudulio. Ramybe dvelkiančioje kaimynystėje gyvenimas suaktyvėdavo tik sustojus traukiniui, kai išlipdavo arba įlipdavo keleiviai. Lukas jiems pavydėjo. Kultūros mokykloje kažkas leptelėjo, kad niekad negalėtų dirbti monotoniško darbo, įpareigojančio kasryt skubėti į kabinetą ar prie staklių. Dabar Lukas mielai būtų pasikeitęs vietomis su bet kuriuo civiliu darbininku. Staiga į vagoną įsiveržė leitenantai: – Keliamės! Ruošiamės lipti! Būrys vėl atsidūrė perone, priešais seną raudonų plytų stotį. Aikštelėje, palei
gyvatvorę, tarsi sargybiniai, saugantys centre įkastą iš betono išlietą masyvų indą, kėpsojo „Uralai“. Iš vagonų pasipylė kiti plikagalviai. Seržantai juos vedė prie mašinų ir laipino į priekabas. Lukas kantriai laukė eilės. Staiga atsidarė vienos kabinos durys ir išlindo seržantas. Atsirėmęs į stogą, jis taip suriko, jog Lukui pasirodė, kad pritilo net burzgiantys „Uralai“. – Drauge kapitone! – užbaubė jis. – Vienam sunkvežimiui trūksta vyresniojo! Kapitonas tarsi minų ieškikliu perbėgo aikštę akimis. Pastebėjęs jo susirūpinimą, seržantas mostelėjo ranka: – Et... Išsiversime be jo, drauge kapitone! – Ne. Negalima. Ei, jūreivėli, būsi mašinos vyresnysis! – kreipėsi į Luką. – Kad aš ne jūreivis... – nedrąsiai paprieštaravo šis. – Nesvarbu, – numojo kapitonas. – Apsivilkai milinę, vadinasi, jūreivis. Vykdyk! – Sveiki! – įvirtęs į kabinos vidų, pasisveikino Lukas. Į vairą įsikibęs kareiva net nekrustelėjo. Buvo šiek tiek vyresnis už Luką. Iš po kokarda23 papuoštos dirbtinio kailio kepurės lindo ilga rausvų garbanotų plaukų sruoga. Strazdanoti skruostai ir plonytė ūsų linija po nosimi darė jį panašų į vilkintį vatinuku husarą. „Bent pirstelėti galėjai!“ – pasijutęs nejaukiai, pamanė Lukas. Kai priekabon įlipo paskutinis vaikinukas, kareiva kyštelėjo ranką po vairu ir paleido variklį. Nutaikęs momentą, Lukas dėbtelėjo į jo juosmenį. Per vatinuko klostes nesimatė, odinį ar paprastą24 diržą užsijuosęs. „Ką, „zapadlo“25 su „duchu“26 kalbėtis?..“ – pyktelėjo. Neilgai trukus, kolona pajudėjo. Sunkvežimiai iš pradžių slinko palei bėgius, kur matėsi sąstatai su anglių kupromis. Kitapus stiebėsi jaunų medžių parkas. Pervažiavusi per bėgius, kolona pasuko kairėn ir nedidindama greičio nuvažiavo palei geležinkelį iš kitos pusės. Prieš akis atsivėrė erdvė, o tolumoje dunksojo iš raudonų plytų sumūrytas bokštas ir sandėliai. Pasigrožėti jais Lukas nespėjo, nes jie vėl pasuko. Priekyje pasirodė kareivines primenantys pastatai. Greitai išdygo blokų tvora, ant kurios puikavosi kadaise ryškiai švietusios žvaigždės. Už nežinomą gyvenimą slepiančio statinio kilo kareivinės. Eilėmis augantys beržai ženklino į dalinio centrą šaunančias gatveles, kurios baigėsi aikšte. „Viskas. Atvažiavom“, – dingtelėjo Lukui. Priekyje išniro KPP27. Kitoje pusėje ant postamento kiurksojo tankas „T-34“. „Tai ką? Būsiu tankistas? Aš net traktorininko teisių neturiu“, – nusistebėjo jis ir užsimerkė, bet
„Uralai“ nemažindami greičio nuvažiavo tolyn. Iš džiaugsmo jis vos neapkabino vairuotojo. Sekundę šmėstelėjo beprotiška mintis, kad „Uralai“ apsuks ratą ir nuveš juos atgal į stotį, o tada... Labai to norėjosi. Panašiai viskas ir klostėsi. Kiek pavažiavusi miesto pakraščiu, kolona pasuko į centrą. Neramiai suspurdėjo širdis, kai jie privažiavo tą pačią sankryžą, bet pranėrė pro posūkį į stotį ir ėmė slinkti palei parką. Tarp medžių, ant raudonų plytų sienos, švietė marmuro plokštės, žyminčios per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių sovietinės armijos kareivių kapus. Sunkvežimiai čia sulėtino greitį. Artėjant prie centro, namai, lyg pabūgę riaumojančių „Uralų“, ėmė spaustis, sukurdami ramaus, iš tolimą praeitį vaizduojančio paveikslo nužengusio miesto vaizdą. Netrukus kolona persirito per tiltą ir ėmė kilti į kalną. Lukas dirstelėjo ir nustebo. Viršuje tarp rudens išrengtų medžių lyg vaiduoklis lindo viduramžių pilies liekanos. Jis nieko nežinojo apie šį miestelį, bet prisiminė plonytį, pilkais viršeliais aprengtą Lietuvos istorijos vadovėlį. Viename skyriuje tilpo viskas apie Livonijos ordiną. Matydamas ištrupėjusius pilies kuorus, primenančius retus dantis senio burnoje, Lukas pagalvojo, kad ji kadaise priklausė kalavijuočiams, kuriems lietuviai iškaršė kailį. Seniai jau sudūlėjo paskutinio riterio kaulai, ir šiame krašte šeimininkauja nauji „valdovai“. Tačiau mintis, jog protėviai įveikė stipresnį priešą, Luką drąsino, kad ir jis įveiks naujų atėjūnų į garnizonus atneštą tvarką. Pilis liko už nugaros. Pro retus medžius lindo horizonto link tįstantys laukai. Bet tuoj eglės susimetė krūvon ir virto mišku. Pagaliau proskynoje išdygo vieniša iš raudonų plytų sumūryta stotelė. Tada tarp medžių pasirodė daugiabutis. Į jo nugarą žvelgė kitas, o už jo – dar ir dar. Griežtas pastatų išdėstymas bylojo, kad netoliese garnizonas. Ir iš tiesų tuoj išniro blokų tvora, už kurios augo didelės sniegu apibertos eglės. Pastatai, KPP, prie kurio sukinėjosi raudoną raištį ryšintis kareivis. Bet „Uralai“ nuriedėjo tolyn. Lukas neiškentė ir paklausė vairuotojo: – Klausyk, gal žinai, kur mus veža? Tyla. Nejauki, susigūžti verčianti tyla. „Ech, tu, duslintuvo gabale. Nenori kalbėtis? Nereikia! Išgyvensim ir be tavęs“, – nusisuko į langą Lukas.
Už kelių kilometrų kolona įlindo į mišką. Toliau kavalkada riedėjo asfaltuotu keliu. Vairuotojas išsitraukė pakelį cigarečių. Pačiupo vieną lūpomis ir nepaleisdamas vairo prisidegė. Lukas irgi norėjo rūkyti, bet kartu bijojo atsidurti pakelėje. Už vieno iš posūkių išniro grupelė kareivių, šluojančių asfaltą beržų šakomis. Netoliese, atsirėmęs į medį, stovėjo karininkas, gliaudydamas ir spjaudydamas saulėgrąžų lukštus. Metę darbą, visi pasitraukė į kelkraštį ir akimis nulydėjo sunkvežimius. Kareivių laikysena atrodė nenatūrali. Visi vilkėjo vienodas tamsiai rudas uniformas ir vatinukus. Bet drabužiai tarsi neklausė šeimininkų, negulė prie kūno. Nenatūraliai atrodė ir batai, lyg gelžbetonio luitai slegiantys laibas kojas. Staiga, iš sąstingio pažadintas vairuotojo riksmo, Lukas krūptelėjo. Viską suprato, pažvelgęs į asfaltą. Ant kelio gulėjo plastikinis maišelis su obuoliais. Pavažiavus toliau pasirodė į popierių suvynioti lašiniai, paskui – dar vienas maišelis. Pasiekę kelionės tikslą, vaikėzai suskubo atsikratyti maistu, nes kažkas šnipštelėjo, kad jų jau laukia kareiviška košė. Netrukus sunkvežimiai įskrido į spygliuota viela aptvertą teritoriją. Už nugaros liko perkrypę it lauką sauganti kaliausė vartai. Niekur nesimatė KPP. Kiek pavažiavus, tarp pušų išniro vieno aukšto namas. Dar keli metrai, ir sunkvežimiai įriedėjo į proskyną, kur miškas erdvę dovanojo armijai. Dešinėje stiebėsi garažai. Kitame pakraštyje glaudėsi dviaukštis, panašus į kareivines. Šalia – asfaltuota aikštė, sužymėta kvadratais, lengvinančiais pratybas žygiuojantiesiems. Greta buvo dar viena aikštė, kur dangų rėmė milžiniškų palapinių stogai, su nosis virš jų kišančiais kaminais. Lukas nėrė iš kabinos. Karininkai juos išrikiavo ir nuvedė prie palapinių. Ten jau stovėjo keli kareiviai, o greta trypčiojo majoras, vilkintis melsvos spalvos bušlatą28. Nuskambėjo komanda: „Lygiuot, ramiai“, ir kapitonas atsidūrė prie majoro. Išklausęs raportą, tas padėkojo karininkui ir paspaudęs ranką kažką pasakė. Kapitonas šyptelėjo ir pasisukęs suriko: – Šauktiniams, laisvai! Seržantai, į automobilį! Šiems išvykus, vadovavimą perėmė karininkas: – Sveiki. Aš – majoras Karaganovas, Dmitrijus Aleksandrovičius. Kol būsite čia, vadovausiu jums. Noriu pasveikinti atvykus atlikti šventos pareigos – ginti mūsų tėvynės. Neslėpsiu, kareiviška tarnyba rūsti, kupina žiaurių išbandymų. Padedami karininkų, sustiprėsite, tapsite kovinio ir politinio pasirengimo pirmūnais.
„Viešpatie, ką jis kalba?“ – stovėdamas rikiuotėje galvojo Lukas. – Žinau, kad jūs – civilizuoti žmonės, bet siūlau atsikratyti peilių! Čia buvo keletas atvejų, kai šauktiniai iš Vidurinės Azijos aiškindamiesi paleido juos į darbą. Todėl padarysime taip. Neišeidami iš rikiuotės, mesite juos priešais save! Perspėju! Jei rasiu pas ką nors vieną geležtę, galėsite kaltinti tik save. Vienas po kito, atsimušdami į asfaltą, ėmė kristi peiliai. Lukas be gailesčio švystelėjo savo: neturėjo ką juo pjaustyti. – Dabar jums patikrins sveikatą, – tęsė majoras. – Tada suskirstys į palapines, pagal abėcėlę. Iš jų išeiti negalima. Laukite, kol jūsų ateis pasiimti. Sveikatos patikrinimas. Kam? Nuo šešiolikos Lukas su draugais kulniuodavo į komisariatą. Ten, nepakeldami galvų, gydytojai dėliojo antspaudus į korteles ir raitė sveikumą patvirtinančius parašus. Niekas neklausdavo: „Kuo skundiesi?“, nes tuoj atsirasdavo prastai matančių, kankinamų nervinių tikų ar nevalingai besišlapinančių į lovas. Į tai niekas nekreipė dėmesio. Nebent po Černobylio avarijos būtų išdygusi trečia ranka ar trūktų kojos. Cha. Niekas nenustebtų, pėstininkas su trimis rankomis būtų net privalumas: armija didžiuotųsi kareiviu, kuris vienu metu gali šaudyti ir mėtyti granatas. O vienakojis? Ne bėda. Vienu batu reikės mažiau! Karinė mašina tarnybon ėmė ir su iškrypusiais stuburais, prastu regėjimu ar kitais „tarnauti netrukdančiais dalykais“. Labiausiai Luką prajuokino paskutinioji komisija. Praslinkęs pro gydytojus, salėje jis rado komisarą, „linksmąjį“ praporščiką ir baltą chalatą vilkintį karininką. Greta sėdėjo du vyrai ir moteris. Nepakeldami akių, jie plepėjo tarpusavy. Šalia kiurksojo medalį įsisegęs karo veteranas. Jis skaitė laikraštį. Komisarui pranešus Luko pavardę, moteris pareiškė, kad komjaunimas klausimų neturi, karo veteranas dirstelėjo per akinių viršų ir atsivertė naują puslapį. Tuo viskas ir baigėsi. Tinkamas!
Sutemus alkani ir pavargę jie įžengė į palapinę. Prie įėjimo stovėjo „buržuikė“29 su viduje degančia ugnimi. Po vietnamietiškas kepures primenančiais gaubtais švietė lempos, blausiai nušviečiančios praėjimą tarp dviaukščių medinių gultų. Netrukus pasirodė „pirkliai“. Naujokų pasiimti ateidavo tankistai, medikai ir vairuotojai, o Luko „nepirko“. Toks atidėliojimas jį džiugino. Jei likimas būtų pasiūlęs rinktis tarp palapinės ir kazarmų, mielai būtų likęs čia. Prieblandoje išnyko laiko nuojauta. Norėjosi rūkyti. Spjovęs į viską, išlindo lauk. Ten jau rūko „buržuikės“, iš kaminų verčiančios dūmų juostas ir pavojingai ant brezentinių stogų žeriančios
kibirkščių fontanus. Lauke karaliavo tamsa, pro kurią prasimušusios krito švytinčios snaigės. Lukas rūkė ir gūžėsi nuo šalčio. Pastate, kur tikrino sveikatą, švietė vieniša, viską stebinti lango akis. Staiga priešais išdygo žmogus. Lukas dėl visa ko paslėpė cigaretę rankovėje. Jonas! – Ei, kur droži? – linksmai paklausė Lukas. Tas sustojo, pakėlė liūdną veidą ir žvilgtelėjo į jį. – A, čia tu? – nutęsė. – Savų ieškau. Pasvaliečių. – Kas nutiko? – Mane išveža. Noriu atsisveikinti. – Kur? – Į „učebkę“30. Būsiu virėjas, – kaltai ištarė. – O ko liūdnas? Džiaugtis reikia! – Manai? – Žinoma! Nei tau į mankštą, nei tau į sargybą! Suksies prie puodų ir vargo nematysi. Kaip sakoma: „Podalše ot načialstva – pobliže k kuchne!“31 – Gal... – nutęsė Jonas, įlindo į palapinę ir greitai grįžo. – Na, iki! Laikyk frontą! – paspaudęs ranką, pasuko kitos palapinės link. Nulydėjęs jį akimis, Lukas šmurkštelėjo į palapinę, užsiropštė ant gultų, užlindo kitiems už nugarų ir išsitiesė. Žiūrėdamas, kaip vėjas plazdena brezentą, pagalvojo, kad Jonui ne taip ir pasisekė. „Dvejus metus virti košę... Nuobodu, – mąstė. – Neturės ką grįžęs namo papasakoti.“ Pakišo kuprinę po galva ir užsimerkė. Kai ją pakėlė, pasirodė, kad palapinėje trūksta žmonių. – Ei, klausyk, – nuo priešingos „laktos“ riktelėjo. – Ar ne Poškus būsi? – Poškus, – kiek nustebęs atsakė Lukas. – Čia turbūt tavęs ieškojo... Rėkė, šaukė, bet neatsiliepei. Tada atsirado kitas su tokia pat pavarde, ir jį išsivežė. Gal išsiaiškink? „Velniai nematė!“ – mintyse numojo Lukas. Žinia jį nudžiugino. Kol išsiaiškins, kol supras, dar viena naktelė praeis toli nuo kareivinių.
Lauke šėlo pūga. Vėjas tarsi muilo burbulą išpūsdavo palapinę. Įlindęs vidun, purtė brezentą ir pasiūbavęs lempas apiberdavo visus snaigėmis. Staiga prasiskleidė įėjimą dengianti uždanga. Vidun įvirto du kareiviai.
– Sveiki, „kraštiečiai“, kaip gyvenat? – pagiežingai pašiepė vienas jų. – Sveikinam jus, čia, tipo... Atvykus atlikti šventos pareigos. Jie susižvalgę prunkštelėjo. – Čia toks reikalas... – tęsė kitas. – Kas norit mainytis laikrodžiu? Antrasis tuoj atkišo savo laikrodį ant nudrengto dirželio. Vaikigaliai suskubo sukti akis šalin. – Nesupratau! – sušvokštė kareiva. – Nagi, bl***, rodykit rankas! Lukas krūptelėjo. Reikėjo priešintis. Protas ragino veikti, bet kūnas neklausė. Jis dirstelėjo į kitus tikėdamasis, kad jie pakils. Deja. Visi traukėsi bijodami, kad jų neužkabintų. – Ei, nereikia! – staiga sušuko vienas. – Žiūrėk! Visų akys bemat susmigo į vaikinuką. Šis puolė slėpti laikrodį po rankove. – Geras! – čiupęs jam už rankos, sušuko antrasis. – „Komandirskije“32? Nagi, keičiam tavo šūdą į mūsų gerą daikčiuką! Vaikinukas papurtė galvą. – „Bl***, kale“... – pasiuto jį laikantis tipas. – Duokš čia, „čmo“33! Ir smogė kelis kartus į krūtinę. Kirčiai tapo svariu argumentu, ir vaikis atidavė laikrodį. „Tėvynės gynėjai“, numetę savąjį, čiupo atimtąjį ir nėrė lauk. Nusileidus palapinės uždangai, Lukas išgirdo, kaip vienas suriko: „Atas!“34 Šūksnį palydėjo skubiai po kojomis minamo sniego gurgždesys. Palapinėje pakibo tyla. Kiti, tarsi nieko nebūtų įvykę, puolė kuistis krepšiuose. Buvo gaila to santūraus vaikio, kuris irgi prisitraukė kuprinę, išsitraukė gabalą kumpio ir brūkštelėjo per jį išsaugotu peiliu. Kramtė neskubėdamas. Valgė turbūt ne iš alkio, o norėdamas numalšinti nuoskaudą. Luką erzino ta plati raudonos mėsos juosta, kuria vaikinukas nesiruošė dalytis. Pilve žarnos seniai pešėsi su skrandžiu, bet kuprinėje Lukas neturėjo nė trupinio. Paskutinius likučius paaukojo išgertuvėms traukinyje. Buvo pikta ant tų, kurie maistą iššvaistė ant kelio. Bet labiausiai širdo ant savęs. „Ir už ką jis turėtų mane vaišinti? Kad išsigandęs nusukau akis, nes bijojau, jog ir aš būsiu užkabintas? Pirmas susidūrimas su „seniais“, ir išsigandau. Skystimas. Štai kas aš.“ Lukas nusigręžė, kad nematytų kumpio. „Taip ir jie pasigardžiuodami mus ės, kol laikysimės po vieną“, – pagalvojo. Staiga palapinė prasiskleidė. Įėjo du majorai ir papulkininkis. Tai buvo pirmas
kartas, kai čia įžengia tokio aukšto rango karininkai. Jie ėmė skaityti pavardes. Šauktiniai ropštėsi nuo gultų ir rikiavosi į eilę. – Poškus! – staiga išgirdo savąją Lukas. – Aš! – suskubo į rikiuotę ir jis. Nuskambėjo dar trys pavardės, ir majorai grįžo prie Luko. – Pakartok pavardę, kareivi! – liepė vienas. – Poškus. – Vardas? – Lukas. Karininkai susižvalgė. – Pavardė ta pati, bet čia ne tas... – persimetė tarpusavy. – Įvyko klaida. Gali grįžti atgal. Jiems išėjus, šviesa buvo išjungta. Užmigti nesisekė. Kentėti buvo galima tik gulint ant nugaros. Trumpos milinės neužteko, kad uždengtų kojas. Kartais Lukas užsnūsdavo, o nubudęs suklusdavo. Atrodė, kad per vėjo kauksmą girdi žingsnius. Įsitempdavo. Mintyse rengėsi susikibti su plėšti atėjusiais išsigimėliais, bet odą šiurpti verčiantiems garsams ištirpus tamsoje ir vėl užmigdavo. Pasikartojančiame sapne matė krintančius obuolius, į kuriuos tiesdavo rankas bandydamas pagauti, ir vėl atsibusdavo. Prižadino šviesa. Lauke pasigirdo žingsniai, ir palapinės uždangą praskleidė odine pirštine apmauta ranka. Vidun įžengė karininkas, nosį pabalnojęs akiniais. Rūpestingai prižiūrimi ūsiukai jį darė panašų į instituto dėstytoją. Priešingai nei „vėvėšnikų“ kapitonas, šitas nedraugavo su sportu ir turėjo pilvuką, kurį dengė siuvėjo persiūta milinė. Nužvelgęs visus, jis ėmė suptis, atsistodamas tai ant pirštų galų, tai ant kulnų. – Poškus! – suriko. – Aš! – atsiliepė Lukas. – Lukas? – kiek prisimerkęs paklausė karininkas. – Tikrai taip. – Na, tada žengte marš paskui mane.
Išlindęs laukan, Lukas prisimerkė. Vakar iš dangaus snaigės tik biro. Dabar sniegas jau buvo užklojęs visą žemę. Švysčiodamas skvernais, karininkas spėriai ritosi nukastu takeliu vieno aukšto pastato link. Įėjęs liepė luktelėti, o pats nėrė pro duris su užrašu: „Dežurnij po poligonu“35. – Užeik, – neilgai trukus pakvietė. Viduje, prie telefono, kokį Lukas buvo matęs tik filmuose apie Antrąjį pasaulinį karą, sėdėjo raudoną raištį ryšintis nemalonaus veido jaunesnysis seržantas. – Na, „jūreivėli“? Pramigai? – nosine valydamas akinius paklausė karininkas. – Kad aš ne jūreivis... – vėl mėgino pasiteisinti Lukas. – Ei, tu... – netikėtai pragydo seržantas. – Kaip kalbi? Atsistok ramiai ir atsakinėk į karininko klausimus: „Taip“ arba „Ne“! – Nereikia, drauge jaunesnysis seržante, – suskubo raminti karininkas. – Kol kas jis civilis ir tvarkos nežino. Pagaliau jis ne šiaip sau eilinis paukštis! Karininko balse atsirado pašaipių gaidelių. – Matai, Vladimirai Nikolajevičiau, čia menininkas! – tęsė. – Tik nesuprantu, tave išmetė iš instituto? Ir už ką? Gėrei ar dėstytojų dukras graibei? Greičiausiai buvai pankas! – Tikrai ne! – ryžtingai atsakė Lukas. – Studijavau ne aukštojoje, o aukštesniojoje kultūros mokykloje, todėl ir paėmė tarnauti. – Ką sakai? Matai, Vladimirai Nikolajevičiau, – vėl tėvavardžiu į kareivą kreipėsi karininkas. – Prieš mus stovi „labusas“36, vienas iš tų, kurie laisvės užsimanė! – Ir aš sakau, Ivanai Sergejevičiau, išsigimėliai tie vokiečiai! Mes juos šeriam, duodam metalo, dujų, duonos, o jie apie laisvę gieda, – puolė pritarti karininkui raudonraištis. Lukas paniekinamai jį nužvelgė, ir tas liovėsi šypsotis. Atsirėmęs į stalą, ėmė krutinti lūpas, iš kurių galėjai perskaityti: „Bl***, kale, aš tave...“ – Na... – atsidusęs tarė karininkas. – Važiuosime. – Atleiskite... Gal galima sužinoti, kur? – neiškentęs paklausė Lukas. – Į „učebkę“. Mokytis, – kiek nenoriai ištarė vyresnysis leitenantas. Lukas užsimerkė. Paskutinės dienos atėmė nemažai jėgų. Naktis traukinyje, budėjimas ant gultų, alkis – ir jis buvo pasiryžęs viskam, nes norėjosi tik vieno. Paros laiko. Paros laiko jėgoms atgauti, o toliau – kas bus, tas.
Karininkas išėjo. Suskubęs jam iš paskos, Lukas atsigręžė ir tarė seržantui: – Viso jums geriausio! Kareivos akys išsiplėtė. Lukas nėrė už durų ir išgirdo, kaip į jas kažkas bumbtelėjo. Vydamasis vyresnįjį leitenantą, jis dirstelėjo į palapinių miestelį. Buvo gaila liekančiųjų, nes nežinia, kiek jie kęs alkį ir šaltį. Kentės, laukdami „pirklių“ arba plėšti juos įsėlinančių tipų.
1
„Kelkite, kalės! Lipkit iš vagono ir išsirikiuokit!“ (Rus.)
2
„Mandavoškės“ – ženkliukai, tvirtinami prie kareiviškos apykaklės siuvamuose stačiakampio formos,
įvairių spalvų audeklo gabalėliuose. Pagal juose pavaizduotus simbolius buvo galima nustatyti, kur tarnauja kariškis. 3 4
„Fašistinės atliekos“ (rus.). Soldafonas (žargonas) – tai stuobrys, mokantis tik keliolika rikiuotės komandų ir šventai įsitikinęs savo
pareigos reikalingumu, darantis viską taip, kaip parašyta įsakuose. 5
„Laisvai“ (rus.).
6
„Taip... Nesupratau. Ką – jūs išsirikiuoti nemokate? Argi jūsų to mokykloje neišmokė?“ (Rus.)
7
„Vėlu, dėdės. Nenorėjote mokytis, teks žygiuoti. Nagi, išsirikiuokite į dvi eiles.“ (Rus.)
8
„Karinis komisariatas – stebuklų šalis, ten pakliuvai ir pradingai.“ (Rus.)
9
„Taip. Dabar, kai atsidarys durys, jūs, iš pirmos eilės, po vieną...“ (Rus.)
10
„Užčiaupk burną!“ (Rus.)
11
„Kartoju. Nekeldami sumaišties užeisite į vagoną ir susėsite ant suolų po du...“ (Rus.)
12
„Dėjau ant tavęs by...!“ (Rus.)
13
„Nesupratau... Kas čia loja? Nagi, išeik iš rikiuotės!“ (Rus.)
14
Specialūs daliniai, į kuriuos patekdavo už kriminalinius ir kitus nusikaltimus nuteisti eiliniai ir
seržantai. 15
„Užteks šaukti, ožy! Ne savo žemėje esi!“ (Rus.)
16
Tegyvuoja laisva Latvija! Tegyvuoja laisva Lietuva! (Latv.)
17
„Diedovščina“ – nestatutiniai santykiai armijoje: antruosius metus tarnaujančių kareivių valdžia ir
naujokų engimas. 18
„Viskas. Išlipam!“ (Rus.)
19
Taip lietuviai, iškraipydami dvi rusiškas raides VV („vnutrenije voiska“), vadino vidaus kariuomenėje
tarnaujančius kareivius. 20
„Eik į kairę! Greičiau, bl***!“ (Rus.)
21
Taip pašaipiai buvo vadinami karininkai, kurie atvykdavo pasiimti jiems atrinktų šauktinių.
22
„Kareivis miega, o tarnyba eina.“ (Rus.)
23
Ant uniforminės kepurės nešiojamas ženkliukas.
24
Laminuotą, „mediniu“ vadinamą diržą juosi „duchai“ ir „salabonai“. Odinį – „samčiai“ ir „seniai“. Tapę
„dembeliais“, „seniai“ vėl užsijuosdavo „medinius“ diržus. 25
„Žema“ (rus.).
26
„Dvaselė“. Pirmuosius mėnesius tarnaujantis, ant žemiausios hierarchijos pakopos esantis kareivis.
27
„KPP“ („Kontrolno-propusknoj punkt“) – kontrolės ir praleidimo punktas, kur patekimą į dalinį
kontroliuodavo kareiviai su seržantais, o kai kur – ir karininkai. 28
Bušlatas – uniforminis dvieilis puspaltis ar striukė, paprastai Rusijos jūrininkų ar kareivių uniformos
dalis. 29
Iš ketaus pagaminta nedidelė krosnelė.
30
„Učebkė“ – „učebnoje zavedenije“ (rus.) – mokymosi įstaiga.
31
„Kuo toliau nuo valdžios – arčiau prie virtuvės.“ (Rus.)
32
Sovietų Sąjungoje Čistapolio mieste veikusios (ir dabar tebeveikiančios) laikrodžių gamyklos „Vostok“
gamintų ir prestižiniais laikytų mechaninių laikrodžių pavadinimas. 33
„Čmo“ – „čelovek Moskovskoj oblasti“ – žmogus iš Maskvos apskrities. Šį trumpinį pašiepiamai
iššifruodavo ir „čelovek moralno otstavšij“ – morališkai atsilikęs žmogus. Iš pradžių taip vadindavo iš Maskvos ir jos srities atėjusiuosius tarnauti dėl perdėto puikavimosi, kad gyvena SSRS sostinėje. 34
„Saugokis.“
35
Poligono budėtojas.
36
Rusams neįprastai skambėdavo lietuviškas pasisveikinimas „Labas“, tad lietuvius jie vadindavo
„labusais“.