Issuu

TOMAS VALIŪNAS (g. 2005 m.) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas, 2024 m. debiutiniu romanu „Lažybos prie karsto“ atkreipęs skaitytojų dėmesį. Istorinis detektyvas „Sąmokslas karalių mieste“ – antroji jaunojo autoriaus knyga.

TOMAS VA LI Û N A S

Ar caras Peterburge kada nors pagailës lietuviø, lenkø, ukrainiečiø? Sotus alkano ir tuo labiau svetimo niekada neužjaus.

T O M A S VA L I Û N A S

1863-ieji. Pulkininkas Teofilis Lapinskis Londone buria sukilėlių desantą, kuris su amunicijos atsargomis turi išplaukti į Juodkrantę, ir laukia iš Lenkijos labai reikalingų pinigų. Krokuvoje grafaitė Elžbieta Trojanovska atidaro garsaus dailininko parodą ir nustebina sukviestą margą draugiją paveikslu, kuriame žmonės nutapyti be šešėlių. Tačiau per prašmatnią kavos gėrimo ceremoniją nunuodijamas Simono Konarskio brolis Stanislovas ir dingsta grafaitės surinkti pinigai, kuriuos jis turėjo perduoti sukilėliams. Nusikaltimą tirti ėmęsis Austrijos imperijos karininkas vengras Barnatas Almasis turi įminti keletą galvosūkių – kas tikrasis žudikas, kodėl paveikslo personažai tokie panašūs į rūmų svečius ir ar šie yra tokie žmonės, kokie sakosi esantys. Jis turi rasti ir atsakymą į savo paties klausimą – tarnauti jo tautą pavergusiai imperijai, kad išlaikytų šeimą, ar paremti istoriškai artimų lenkų ir lietuvių kovą už laisvę. Romane istoriniai faktai, aplinka ir detalės įpinami į detektyvinį pasakojimą, o skaitytojas sumaniai vedžiojamas po istorines Krokuvos gatves. Prašmatnių rūmų tamsiose kertėse pamažu išryškėja lemtingi kovos už laisvę ir sąžinę pasirinkimai, ne visi ir ne visada vedantys prie pergalės.

1863–1864 M. SUKILIMAS, V I E N O PAV E I K S L O I S T O R I J A IR PRAŽÛTINGA MEILË ISTORINIS ROMANAS

VILNIUS 2026

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © Tomas Valiūnas, 2026 Viršeliui panaudotas paveikslo fragmentas: Marcin Zaleski „Rynek w Krakowie“ (1836), Muzeum Historyczne Miasta Krakowa © „Tyto alba“, 2026 ISBN 978-609-466-930-9

Prologas Iš grafo Aleksandro Trojanovskio prisiminimų Netikėtai prasidėjus atlydžiui Temzė smarkiai patvino, užliedama akmenimis grįstas upės uosto krantines. Medinės baržos be perstojo zujo pirmyn ir atgal, gelbėdamos krante sukrautus krovinius ir keldamos į kiek tolėliau vandenyse prišvartuotus galingus burinius laivus. Pulkininkas Teofilis Lapinskis buvo įsakęs visą karinę amuniciją susandėliuoti laivo triume iki sutemstant, tad lengvoji ginkluotė – kardai, ietys, šimtas tūkstančių šovinių bei tūkstantis muškietų – jau buvo atsidūrusi denyje. Paskutinės krante liko tik trys gremėzdiškos patrankos. Jūreiviai itin atsargiai, palengva šias kelias tonas sveriančias plienines pabaisas po vieną perkėlė ant rąstinių baržų, ir jos girgždėdamos pavojingai grimzdo į stingdantį, purviną upės vandenį. Šią keblią operaciją stebėjau nuo viršutinio denio netoli kapitono tiltelio. Prieš pakeliant bures turbūt kiekvieną jū5

reivį apima nepaprastas jaudulys. Vis dėlto šį kartą buvo justi kažkas daugiau. Už tūkstančio mylių Lietuvoje pokšint sukilėlių šūviams ir čia, Londone, atrodė, kad žvarbus šiaurys iš lėto apleidžia žemyną, o jam įkandin veržliai braunasi pakilus, svajingas laisvės ir permainų vėjas. Ne vien lietuvių ar lenkų, bet ir prancūzų, belgų, italų, anglų, vokiečių, šveicarų savanoriai mynė nuzulintas Ward Jackson dviejų denių škunos lentas. Gal seni Lapkričio sukilimo* dalyviai ir pašieptų mane dėl neva jaunatviško naivumo, bet mano širdyje nė akimirką neužgeso Respublikos atgimimo viltis. Išgirdau sparčius žingsnius už nugaros. Į kapitono tiltelį siaurais laiptais lipo aukštas, tamsiais rudais plaukais, vešliais ūsais vyriškis karininko munduru. Romantiška avantiūristo aureolė gaubė pulkininką Lapinskį, kalnų saulėje įdegusiu veidu grįžusį iš Kaukazo, kur tarsi koks kondotjeras vadovavo čerkesams kovoje su Peterburgo caru. Gerbiau jį kaip nieką kitą. Būtent jo žygiai tapo priežastimi, nebeleidusia ramiai sėdėti Krokuvos rūmų salonuose ir gurkšnoti Moravijos vyną. Protėviai sužlugdė valstybę, bet aš jaučiau, kad mūsų kartos pareiga – ją atkurti. Kariškai pasveikinau pulkininką. – Aleksandrai, laiškas jau čia? – paklausė jis. Papurčiau galvą. Laukėme slapto pasiuntinio, turinčio atgabenti laišką nuo mano sesers Elžbietos, pasilikusios *

Lapkričio sukilimu Lenkijoje vadinamas 1830–1831 m. sukilimas. (Čia ir toliau – aut. past.)

Krokuvoje, ir tūkstantį tris šimtus svarų, skirtų sumokėti už škunos nuomą. Mirus tėvui, daugiau nei pusę paveldėtų dvarų skyriau būtent sukilimui remti, nors beveik visa Krokuvos grietinėlė nuoširdžiai baisėjosi mano „švaistūniškumu“. Tiesą sakant, gal ir šių žvėriškų sumų nebūtų pakakę, jei ne stulbinantis Elžbietos gebėjimas suskaičiuoti viską iki paskutinio sudilusio varioko – turėjau pripažinti, kad ji kur kas geresnė dvarininkė nei aš. – Iš Sierakausko jokių naujų žinių? – paklausiau. Pulkininkas gūžtelėjo pečiais. – Kol kas ne, bet buvome patikinti, kad jo vyrai lauks mūsų prie Juodkrantės, – ir kiek patylėjęs pridūrė: – Šimto septyniasdešimties karių įgula... Žinai, kartais apima neviltis, kad mes – tik lašas jūroje, o jūra... tame pačiame imperijų vandenyne. – O iš kur mes žinome, kad tas vienas lašas neperpildys vandenyno? – Taip manai, Aleksandrai? – kilstelėjo dešinį antakį pulkininkas. – Graikų buvo dar mažiau, tiesa? – priminiau. – Keturios dešimtys achajų, pasislėpusių medinio arklio viduriuose prie karaliaus Priamo galingosios Trojos vartų. Kodėl gi mes negalime būti naujieji achajai prie Rytų meškos irštvos? Pulkininkas Lapinskis šyptelėjo, sukdamas pirštu ūsą. – Žinai, gal tu ir teisus. Galų gale, kas kitas, jei ne mes? Man patinka tavo nusiteikimas, sakyčiau, net įkvepia, – 7

tarė jis uždėdamas ranką man ant peties. – Jei lenkai karalystėje ar lietuviai kunigaikštystėje būtų turėję bent dalelytę tavo ryžto, gal būtume buvę laisvi jau prieš trisdešimt metų arba nė nebūtume tos laisvės praradę... – Tačiau niekada nevėlu ją susigrąžinti, – atsakiau. – Išties... – numykė jis, – geriau kartais nekreipti dėmesio į seno kario bambėjimą. Tai taręs, lyg ruošėsi eiti, bet prie laiptukų į žemutinį denį stabtelėjo ir nebeatsigręždamas rimtai pasakė: – Vis dėlto mūsų Trojos arklys turi paskubėti išplaukti, kol Baltijos jūros šiaurėje dar neištirpo ledas ir kol caras nepaleido Peterburgo flotilės į jūrą... Laiko nebe tiek daug. Kaip matai – Anglijoje sniegas beveik ištirpęs ir vargu ar bepašals. Tad, tikiuosi, tavo sesers siunta mus pasieks jau netrukus. Per daug pastatyta ant kortos, kad turėtume prabangą nusivilti, supranti? – Pulkininke, tai mūsų šeimos garbės reikalas. Gerai žinote, kad mano šeima per šimtus metų niekada nenuvylė Respublikos, – ir giliau įkvėpęs pridūriau: – Lygiai taip ir Elžbieta niekada nenuvylė manęs. Pulkininkas nieko nebeatsakęs nulipo laiptais žemyn.

I Žvelgiau pro ledo gėlėmis žiemos išpieštą langą. Senojo Vienos miesto panoramą skėlė tik gotikinė Šv. Stepono katedros bokšto smailė. O vos prieš penkerius metus miestą supo smailūs tvirtovės bastionai, ir Viena priminė pasišiaušusį ežį. Vis dėlto kadaise osmanams šiurpą kėlusios sienos laikui bėgant nebeteko prasmės, neprižiūrimos apgriuvo ir jau mano tėvų laikais virto saulėlydžiuose skendinčia romantiška pasivaikščiojimų vieta. Paskui imperatorius, vaikydamasis paryžietiškų madų, nusprendė senuosius įtvirtinimus sulyginti su žeme, o jų vietoje pastatydinti naująjį Žiedo bulvarą – dar vieną nesibaigiančią spindinčių vitrinų, restoranų virtinę. Pats neseniai persikrausčiau į naująjį Karališkąjį Arsenalą miesto pietryčiuose. Šis milžiniškas kareivinių kompleksas atrodė kaip nukritęs iš dangaus: vidury laukų – aštuoni raudonų plytų barakai, išsidėstę simetriškai, juosiantys stačiakampio formos kiemą. Tarp jų – dar aštuoni bokštus 9

primenantys trijų aukštų rezidenciniai korpusai, o stačiakampio centre – armijos vadovybės rūmai, padabinti mažais bokšteliais bei dantytais kuorais, keliančiais viduramžiškos vokiečių pilies įspūdį. Dar prieš šešerius metus studijavau mediciną ir farmaciją, bet žlugo šeimos verslas, mirė tėvas, nebeliko pinigų ir studijas teko mesti. Po kelių mėnesių savo noru įstojau į imperatoriaus armiją. Keistu laikė šį mano poelgį – esu vengras. „Parsidavė priešui!“ – kalbėjo daugelis šeimos pažįstamų. Parsidaviau? Pripažįstu – nemalonų, nejaukų draskymąsi kažkur giliai širdyje jaučiau, tačiau ką kiti žmonės gali suprasti? Ne jiems teko šeimą gelbėti nuo skurdo. Sesuo slapčia turbūt irgi nepritarė šiam mano žingsniui, bet alkis, baimė dėl ateities ir ją privertė idealus nustumti į šalį. Vis dėlto tai, kad tarnauju austrams, ji, kiek galėjo, stengėsi slėpti ar švelninti pažįstamų akyse. Taip ir pradėjau savo – kareivio gyvenimą tarsi samdinys, atėjęs dėl trylikos sidabrinių. Iš pradžių, kaip ir kiekvieną vengrą, armijos vadovybė mane varstė įtariais žvilgsniais, tačiau per porą metų jų akyse tapau „lojaliu“ ar bent jau tokiu žmogum, kuris nebūtų pirmą pasitaikiusią akimirką mėginęs nupyškinti imperatorių. O dabar karjera, sakyčiau, klostėsi ir visai neblogai. Šiais metais gavęs generolo Mauerio adjutanto pareigas, ne tik pelniau sunkesnę piniginę, bet ir leidimą įsikurti nedideliuose, bet vis dėlto nuosavuose apartamentuose trečiame vakarinio rezidencinio korpuso aukšte. Visuomet mėgau tvarką ir švarą, tad kambaryje stovėjo tik 10

paprastas ąžuolinis darbo stalas su kėde, geležinė kariška lova bei spinta su skrynia daiktams laikyti, nedidelė krosnelė, per menka žiemą prišildyti kambarį. Vienintelė puošmena buvo langas su smiltainio arka viršuje, tačiau ir jį šią kaulus laužančią žiemą vakarais uždengdavau audeklais, kad atsibusti ryte būtų bent kiek šilčiau. Tarnauti generolui Maueriui buvo nei lengva, nei malonu. Plepus, išdidus ir pats lyg išpūstas zalcburgietiškas Nockerl orinis pyragėlis baronas Maueris mėgavosi imperijos grietinėlės pagarba. Didžiausias pavojus dirbant jam būdavo uždusti prirūkytuose generolo apartamentuose. Dieną naktį įsikandęs pypkę jis ne veltui buvo pravardžiuojamas Ponu Garvežiu. Todėl nenuostabu, kad išėjus iš jo apartamentų apimdavo dieviškas palengvėjimas, nes įkvėpdavau gryno oro. Išvakarėse man pranešė, kad šiandien generolui nebūsiu reikalingas, todėl naudodamasis reta proga nusprendžiau su draugais nujoti iki miesto centro, nes porą dienų nesnigo ir kelias turėjo būti gana nesunkiai įveikiamas. Deja, nemaloniai nustebau, kai į duris pasibeldęs pasiuntinukas pareiškė: manęs nedelsiant laukia generolas. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik sukąsti dantis ir nuslėpti nusivylimą. Galų gale, ką sunkiu darbu užsitarnavau, tą tik sunkiu darbu ir išlaikysiu, todėl apsivilkęs šiltai pamuštą žieminę mėlyną adjutanto uniformą geltonais antpečiais išskubėjau žvarbų žiemos rytą pas Poną Garvežį į armijos vadovybės rūmus Arsenalo centre. 11

Spėriai perėjau švariai nukastą rikiuotės aikštę, juosiamą suverstų sniego krūvų, arklides, tuomet nedidelį apsnigtą sodą, kol atsidūriau priešais centrinius rūmus. Tarsi slėpdamas savo toli gražu ne visada kariškai asketišką gyvenimą, kariuomenės elitas rūmų išorę dekoravo gana kukliai – viso labo trys gotikinės rozetės puošė įėjimo frontoną. Tačiau įėjus į vidų vien vestibiulio vaizdas galėjo priblokšti: spindinčio marmuro grindys, paauksuoti kolonų kapiteliai ir kvapą gniaužiančios lubų freskos, vaizduojančios senas, beveik užmirštas Habsburgų pergales. Vis dėlto tik išėjęs iš šio spindinčio vestibiulio pasijusdavai lyg mauzoliejuje – rodos, nesibaigiančioje auksu išpuoštoje kolonų salėje su penkiasdešimt šešiomis pilkomis mirusių austrų karvedžių ir valdovų statulomis, savo negyvomis akimis nė nesivarginančiomis pažvelgti į einantįjį. Centriniai Arsenalo rūmai nuo kitų kareivinių pastatų skyrėsi ir tuo, kad buvo kur kas geriau šildomi – dieną naktį būrys žemesnio rango kareivių pamainomis turėjo rūpintis, jog visose iki vienos koklinėse krosnyse kūrentųsi ugnis. Generolo apartamentai buvo pačiame ilgos antro aukšto galerijos gale, ir artėjant prie jų su kiekvienu žingsniu buvo justi vis aitresnis tabako kvapas. Pasibeldęs įžengiau vidun, o į galerijos koridorių prasiveržė nemenkas dūmų kamuolys. Generolas Garvežys sėdėjo tamsiai žalia oda aptrauktame krėsle. – Galėjai labiau pasiskubinti, Barnatai, – gergždžiančiu balsu pasisveikino. Žiojausi atsiprašyti, bet generolas per12

traukė: – Nesvarbu. Tikiuosi, neturėjai jokių planų šiandienai, a? – sunkiai užsikosėjo. – Po velnių, prakeikti plaučiai! Bet jei turėjai, štai geresnis pasiūlymas. Žiūrėk, – tarė jis paduodamas voką. Netrykšdamas dideliu džiaugsmu paėmęs užmečiau akį – laiškas, atsiųstas iš Paryžiaus nuo... mesjė Ševalo Malė. – Kas tas ponas Malė, generole? – Kas jis toks?! – pasipiktino generolas. – Dievaži, Barnatai, ar tu akis turi? – tarė eidamas prie paveikslo, kabančio ant sienos. Smalsiai pažvelgiau į jį. Turėjau pripažinti, kad tapybos technika buvo nepriekaištinga, vis dėlto kompozicija atrodė keistoka – samanota pamiškė, kelias per laukymę, o ant jo besimėtanti ruda neišvaizdi skrybėlė. – Argi ne pasaka? – supapsėjo pypkę generolas. – „Naivumas“. Įsigijau jį prieš metus aukcione ir nuo to laiko negaliu atitraukti akių. Bet nenuostabu. Pasirodo, ponas Malė – vienas geriausių šių dienų Vakarų Europos realistų! O kilęs iš tokios mažos Belgijos! – Įdomu, – numykiau, – nesu apie jį girdėjęs. – O derėtų! Jo paroda buvo atkeliavusi ir į Vieną, ir... ir į kitas Europos sostines. Esu tuo visiškai tikras. Beje, argi savo akimis nematai tikro talento? – Norėjau atsakyti, kad tokioje tabako ūkanoje sunku bet ką įžiūrėti, tačiau sunkiai atsidusęs generolas pridūrė: – Ak, bet ką aš tau kalbu. Suprantu tave, Barnatai, nelengva, kai neturi meninio polėkio... Negalėjau leisti sau prieštarauti, nes užsispyręs senis 13

Garvežys visuomet teigė esąs nepaprastai kūrybingos prigimties. Dar pirmą mano tarnybos dieną susijaudinęs demonstravo man savų eskizų kolekciją. Suprantama, nei tąkart, nei kada nors vėliau atvirai to jam nepasakiau, bet net mano „neįgudusiai“ akiai jie didelio susižavėjimo nekėlė – labai gerai pamenu vieną jo darbą, kuriame dailų eržilą pavertė nukaršusiu kuinu sulaužytu stuburu... – O ar žinai, kas gi ten? – pertraukė tylą generolas vėl besdamas pirštu į savo numylėtą „Naivumą“. Tik dabar atkreipiau dėmesį, kad tolumoje kelyje vos matyti baltas žirgas. – Turite omeny ristūną? – Ne, raitelį! Pažiūrėk! – sušuko. Žiūrėjau vienaip ir kitaip, bet mačiau tik neryškų žmogaus siluetą. – Atleiskite, generole, nei vardo, nei pavardės nepasakysiu, – ironiškai tariau, – bet akivaizdu, kad kažkoks vyras. – Sakai, vyras?.. – keistai susidomėjo generolas. – Sprendžiu iš skrybėlės ant kelio – ji vyriška... Tačiau tikrai nesuprantu, kodėl tai turėtų būti svarbu, jūsų kilnybe, – pridūriau. – Ir kas gi tame voke? – Ak, taip! – džiaugsmingai šūktelėjo generolas, ta proga net išėmęs pypkę iš burnos. – Barnatai, negaliu patikėti, kad esu kviečiamas į privačią Ševalo Malė parodą, kurią pristatyti atvyks jis pats! Vienintelis reikalavimas – mokėti prancūziškai, nes susirinks tarptautinė publika. Tad, tikiuosi, moki ja keletą žodžių? 14

– Be abejo, – patvirtinau. Kone visi išsilavinę ar bent kiek aukštesnio statuso žmonės šiais laikais ja kalbėjo. – Nuostabu! Taigi gali nė nedėkoti ir priimti tai kaip premiją už atsakingą tarnybą – reikalausiu, kad mane lydėtum. – Į Paryžių? – neslėpsiu, tokia perspektyva spėjo išsklaidyti visus apgailestavimus. – Paryžių? Dieve mano, nejau manai, kad teikčiausi kelti koją pas prakeiktus revoliucionierius! Ir taip esu priverstas diplomatiniuose reikaluose jų kalba laužyti liežuvį. Ne, keliaujame arčiau – į Krokuvą. Ponas Malė atvyksta būtent ten!

Jaučiausi suplukęs – turėjau per porą valandų pasirūpinti generolo kelioniniu bagažu, kuris dydžiu nenusileido jo paties stotui. Aišku, pasirūpinau ne visais daiktais – generolas pageidavo tabakinę kelionei išsirinkti pats (patikėkite, rinktis tikrai turėjo iš ko). Prieš auštant karieta jau stovėjo kieme. Dėkojau Dievui, kad šį kartą generolą įkalbėjau vykti į Krokuvą būtent traukiniu. Buvo nelengva, nes generolas Maueris vis dar mieliau keliaudavo žirgų traukiamomis karietomis. Bet šiais laikais ir dar žiemą tris šimtus mylių dardėti palaikėmis vežėčiomis būtų buvusi tikra beprotybė. Taigi vos išaušus atvykome į Vienos traukinių stotį, sėdome į pirmos klasės vagoną ir patogiai pajudėjome pirmyn. Buvo šalta. Ūksmingose vietose – kalnai sniego. Ištrū15

kus iš suodinos imperijos sostinės, už lango driekėsi bekraščiai Dunojaus žemumų laukai. Tačiau kuo labiau tolome nuo Vienos, tuo pastebimiau keitėsi ir kraštovaizdis. Moravija pasitiko miškingomis kalvomis, o šiaurinėje krašto dalyje jos perėjo į Karpatų prieškalnes. Pats geležinkelis sukosi lanku, aplenkdamas rytuose stūksančias aukščiausias Karpatų viršūnes – Tatrus, bet nepriartėdamas prie vakaruose esančių Sudetų. Todėl Oderio aukštupio slėnis, palei kurį pūškavome, priminė apledėjusį tunelį, iš abiejų pusių apsuptą snieguotų kalnų masyvų. Kelionė būtų buvusi dar malonesnė, jei generolas nebūtų be paliovos bėręs istorijų – pritariamai linksėdamas galva turėjau klausytis jų beveik dešimt valandų, tad nepaprastai apsidžiaugiau, kai pervažiavome tiltą per Vyslą. Į Krokuvą atvykau pirmą kartą. Nors abu mano tėvai buvo vengrai, nejaučiau didelio austriško, vengriško, čekiško, kroatiško, ar koks ten dar būtų, kraujo skirtumo. Nuoširdžiai nesupratau, kam reikia jėga griauti vieną valstybę, kad sukurtum kitą. Juk tvarka duoda daug, o chaosas – nieko. Bet lenkai tikrai galvojo kitaip, todėl iš dalies man buvo smalsu pamatyti, kaip atrodo miestas, po sena karališka kauke, kaip maniau, slepiantis žirondisto veidą. Išlipęs iš traukinio, pasijutau lyg nedidukėje Vienoje – lygiai kaip ir sostinės stoties rūmai, Krokuvos traukinių stotis buvo iš gelsvo smiltainio, klasicistinio stiliaus, tik mažesnė, dviejų aukštų, su trimis smailiomis arkomis bei lengvais plytų bokšteliais. 16

– Laiške rašė, kad stotyje mus turėtų pasitikti, – tarė generolas. Ir išties, dar nespėjus iškrauti viso bagažo, pamačiau mūsų link skubantį tarną juoda livrėja, lakuotais juodais batais. Pasveikino jis mus vokiškai, bet su ryškiu lenkišku akcentu. – Generole Maueri, man didelė garbė perduoti pačius šilčiausius mano šeimininkės, jos kilnybės grafaitės Trojanovskos linkėjimus... – Kieno? – šiurkščiai paklausė tarną generolas. – Aš atvykau susitikti su garsiuoju mesjė Malė! – Be abejo, jūsų kilnybe. Puikieji Trojanovskių rūmai ir priima Ševalą Malė bei naujausią jo parodą, jau susirinko visi svečiai, ir mano šeimininkė nenustygdama laukia jūsų, mat pats ponas Malė jai minėjo itin nekantraujantis susipažinti su didžiuoju austrų karvedžiu. Tarno meilikavimai man kėlė šypseną, nes visos generolo karinės pergalės buvo pasiektos kabinete, mūšio lauko žemėlapyje stumdant figūrėles. Tačiau, priešingai nei aš, generolas visus komplimentus priėmė labai rimtai ir pasijuto gana pamalonintas. – Ką gi, tuomet važiuokime kuo greičiau! – supapsėjo pypkę generolas, ir tarnas mostelėjo vežikui nešti gausų generolo bagažą į mūsų laukiančią keturkinkę karietą, viduje išklotą brangiais kailiais. Vos apvažiavus stotį, mus apgaubė priemiesčio skurdas. Duobėtos, purvinos, dvokiančios gatvės, pilnos sniego, su17

mišusio su arklių mėšlu. Vienas kitas mūrinis namas, o aplinkui – susigrūdusios medinės lūšnos. Pastatai žemi, prisiploję prie žemės, slegiami tos pačios juose gyvenančių nelaimėlių likimo naštos. Kairėje – bažnyčia, tokia pat suvargusi kaip ir visa aplinkui. Du gremėzdiški bokštai, vos aukštesni už centrinės navos kraigą, visai aptrupėję, pro tinką net švietė raudonos plytos. Langai arba purvini, arba išvis be stiklų, užkalti lentomis. Išklerusios durys buvo plačiai atlapotos. „Nerakina, bet ir mažai turi ką vogti“, – pamaniau. Pervažiavome aikštę, vieną, kitą siaurą gatvę. Moterys skersgatviuose džiaustė suplyšusius, papilkėjusius skalbinius. Tuoj už posūkio žirgai netikėtai sužvengė ir karieta sustojo. Pasigirdo šūksniai. Iškišau galvą pro langą. Viduryje gatvės stovėjo luošys. Viena ranka pasirėmęs beržo šaka, atstojančia lazdą, kitoje laikė apdriskusią skrybėlę, skirtą, matyt, išmaldai. Apsiblaususiomis akimis pamatė mane ir kažką nesuprantamo šaukdamas, sunkiai vilkdamas purvinais audeklais apvyniotą koją žengė pro žirgus manęs link. Nespėjau nė susivokti, o vežiko botagas perliejo liesus elgetos pečius, ir šis perkreiptu veidu parkrito po ratais. Vežikas dar kartelį šmaukštelėjo ir žirgams. Karieta pajudėjo iš vietos. Kažkas iš gatvės pripuolęs paskutinę akimirką nutempė luošį šalin. Purvini karietos ratai pervažiavo tik skrybėlę su keliais skatikais. Spaudė nemenkas šaltukas ir dangus buvo giedras. Horizonte jau pakibusi saulė liejo spiginančią žiemos pavaka18

rės šviesą. Apvažiavome, spėjau, miesto sargybinį – raudonų plytų Barbakaną, kurio septyni bokšteliai toje saulėlydžio šviesoje iš tolo liepsnojo žalvariu. Vaizdai už karietos lango ėmė keistis. Pastatai tapo aukštesni, atrodė tvarkingesni, spalvingesni. Elgetos nebedrįso bėgti į vidurį gatvės, o spaudėsi prie laiptų kertėse, kol juos nuvarydavo žandaras ar koks įpykęs krautuvės šeimininkas. Nepaisant žiemos šalčio, visur virė gyvenimas, ir žvalgydamasis nebegalėjau pasakyti esantis imperijos pakraštyje. Visi krašto dvarininkai ar turtingi miestelėnai iš užmiesčio rezidencijų buvo sugužėję į miestą peržiemoti, nes, kol privažiavome aukštą akmeninį miesto vartų bokštą bei gynybinę sieną, teko kantriai palaukti ilgoje keturkinkių ar net šešiakinkių karietų su šviečiančiomis iš tolo giminių monogramomis voroje. „Švento Florijono vartai!“ – didžiuodamasis paaiškino mums palydovas. Už tų vartų tiesi it styga plytėjo gatvė su įvairiaspalviais praeito amžiaus namais abiejose pusėse. Lėtai dardėdami akmenų grindiniu artėjome prie akį traukiančios ir viską aplinkui nustelbiančios milžiniškos raudonų plytų bazilikos aukštu bokštu, vainikuotu smaile. Privažiavus arčiau, už to grakštaus bokšto pamačiau besislepiantį dar vieną, žemesnį, masyvų, bet ne tokį išvaizdų. Pasiekę Katedrą, išnirome erdvioje, spėjau, Turgaus aikštėje, kurios centre stūksojo didžiulis gerų keturių šimtų pėdų ilgio halės pastatas. Pastato viršų ir galus puošė renesansinė ornamentika, lipdiniai, tačiau pati halė priminė didelį kluoną, aplipusį men19

kaverčiais, varganais priestatais, apleistais, neprižiūrimais trobesiais. Už halės išvydau dar vieną raudonų plytų bokštą. Akimirką pamaniau, kad tai vėl ta pati keista bazilika ir man paprasčiausiai susisuko galva, bet šis bokštas stirksojo vienas ir... buvau beveik tikras – bent pusmetrį pakrypęs į šoną. Užsiglaudusi prie pasvirusio bokšto stengdamasi sušilti trypčiojo kokių devynerių dešimties metų mergaitė, seginti rudą vilnonį sijonėlį ir vilkinti gerokai per didelę juodą skrandutę, išsidraikiusius, susivėlusius plaukus pridengusi purvina kepuraite. Rankose laikė raudonas megztas kojines ir stebėjo praeivius liūdnomis rudomis akimis. Akimirką pasirodė, jog ir mane pamatė karietos lange, bet suabejojau – toks atitolęs, lyg kiaurai tavęs žiūrėtų, buvo jos žvilgsnis. – Tai Rotušės bokštas, – staiga nerūpestingai paaiškino mūsų palydovas. – Viskas, kas liko iš burmistro būstinės. Laimei, jums parūpinti kambariai su geriausiu vaizdu į aikštę, – džiugiai pridūrė. – Kad jau taip, tikiuosi, kambaryje yra užuolaidos? – ironiškai atsiliepė generolas. Atsigręžiau. Supratau, kad Senajam Garvežiui vaizdas susižavėjimo nekėlė. Vis dėlto tarnas svečio kandumą nuleido negirdomis. – Sakykite, kas nutiko Rotušei? – paklausiau. Tarnas sutrikęs kostelėjo. – Nugriovė austrai. Bet dabar nebesvarbu, – suskubo pridurti. – Mes jau atvykome! 20

Sustabdęs žirgus ir nulipęs nuo pasostės vežikas atidarė karietos duris. Išlipau pirmas ir padėjau generolui vargais negalais išsiropšti. Kol vežikas krovė lauk mūsų bagažą, spėjau dar kartelį apsižvalgyti. Aikštę supantys aukštuomenės namai atrodė prašmatniai, tačiau teko pripažinti, kad išliaupsintieji Trojanovskių rūmai spindėte spindėjo ir prie matyto tamsiojo miesto veido derėjo taip, kaip šilkinė skraistė ant purvinų elgetos pečių. Jaukių pastelinių spalvų, antikinės dvasios persmelktą trijų aukštų fasadą puošė įmantrūs korintiniai kapiteliai. Akį traukė virš aukštutinio karnizo išlipdytas herbas su baltu žirgu žaliame fone. Bareljefą iš abiejų šonų rėmė impozantiškos marmurinės karo dievo Marso bei jo žmonos Belonos skulptūros. – Visai neblogai kaip tokiame užkampyje, a? – sumurmėjo prigesusią pypkę įdegdamas generolas. Pritariamai linktelėjau. Tą pačią akimirką netikėtai išgąsdino šaižus trimito garsas, lėtai, girgždėdami prasivėrė geležimi kaustyti rūmų vartai, ir mes išvydome juodai vilkintį liokajų, skubantį mūsų link. Šis vėlgi pasveikino mus atvykus ir paragino nebesišaldyti, o greičiau keliauti vidun, patikindamas, kad kelioninėmis skryniomis bus pasirūpinta. Lydimi liokajaus žengėme pro vartus ir šie girgždėdami užsivėrė, o generolas atsiduso, pajutęs palengvėjimą po Turgaus aikštės tvaiko ir vaizdų. Netrukus atsidūrėme balto marmuro vestibiulyje, čionai mums pasirodžius suspindo dangaus melsvumo su jūros mėlio raukinių juostomis aksominė suknia su švarkeliu pūs21

tomis bei nėriniais dabintomis rankovėmis, derančiu prie krinolino sijono. Dama buvo užsimetusi kailinaičius balta it Karpatų sniegas baltosios lapės apykakle. Ji žengė prie mūsų tvirtais, užtikrintais žingsniais, duslų, ritmingą jų aidą lydėjo apdaro šlamesys, o žvakių šviesoje lyg šventųjų paveikslų aureolė sužibo auksiniai plaukai, pagal paskutinę paryžietišką madą tvarkingai perskirti, dengiantys ausis ir aukštai ant pakaušio sukelti į sunkų kuodą, padabintą spalvingais kaspinais. Ak, kaip šių rūmų šeimininkė man priminė pasakojimus apie Napoleono III žmoną Eugeniją de Monticho, kurios grožis ir stilius diktavo madą visoms Europos moterims, o kalbos apie tai pasiekdavo ne tik Vienos salonus, bet ir mūsų kareivines. Vis dėlto šiame šviesiame paveiksle išsiskyrė nelyg skubriais potėpiais nutapytos siauros, sučiauptos lūpos, tiesi, smaili nosis ir didelės, keistai mėlynos tarsi užšalęs ežeras akys. Generolas Maueris, pripratęs prie meilikavimų, nemaloniai nustebo, kai įspūdingoji dama nepriekaištinga prancūziška tartimi, tačiau gana keistu, kiek žemu moteriai balsu pasakė vos keletą formalių frazių, o apie kelionę pasiteiravo taip, lyg atsakymo nelauktų. Aš nė nebuvau pastebėtas. Priešingai nei vos prieš gerą pusvalandį tikino tarnas, rūmų šeimininkė toli gražu nelaukė mūsų nekantraudama. Su gerokai didesniu susidomėjimu ir rūpesčiu ji persmelkė klausiamu žvilgsniu mus lydintį liokajų, bet šis lyg žinodamas, kas turima omeny, iškart papurtė galvą. Rūmų šeimininkė kurį laiką mus vedė rūmų koridoriais, 22

bet paskui netarusi nė žodžio netikėtai pradingo. Likome tik su liokajumi. Tariau generolui: – Ne itin dėmesingas sutikimas... – Sutikimas? – sušnypštė jis. – To net sutikimu nepavadinsi! Geriau jau išvis būtų nepasirodžiusi. Tik pamanyk – demonstruoti tokį abejingumą paties imperatoriaus draugui! Dievaži, Barnatai, mane šiurpas krečia vien nuo minties, kad lygiai taip pat jie priėmė ir mesjė Ševalą Malė! Tikėkimės esantys tik nemaloni išimtis... Pritariamai linktelėjau. – Kita vertus, galbūt nereikia stebėtis, jūsų kilnybe. Šis kraštas visuomet buvo kitoks. – Tačiau, Barnatai, pavyzdžiui, mūsų palydovas buvo malonus. – Jau šis tas, – atsakiau. – Vis dėlto apie mūsų šeimininkę, manau, netrukus sužinosime daugiau. Galų gale, jei ponas Malė iš tiesų turi skonį, tuomet, esu įsitikinęs, suprasime, kodėl parodai pasirinkti būtent šios ponios namai. Netrukus mano padedamas generolas įveikė paskutines raudonu kilimu dengtų laiptų pakopas. Trečiame aukšte mūsų laukė kambariai. Generolui teko erdvus, paauksuotais lubų lipdiniais puoštas kambarys, kurio aukštus langus dengė sunkios damasto užuolaidos, derančios prie lovos baldakimo uždangų. Kambaryje buvo pasirūpinta ir visais kitais patogumais: stovėjo sekreteras, masyvi ąžuolinė spinta, raižyta gyvūnų ir augalų motyvais, porceliano praustuvas, aksomu apmuštas krėslas bei kanapa. Be jokios abejonės, kam23

bario kampe stūksojo ir šildė nemenka rausvų koklių krosnis su balto žirgo atvaizdu centre. Ponas Garvežys krito į aksominį krėslą ir, braukdamas nuo kaktos ištryškusį prakaitą, paprašė pripilti stiklinę vandens iš grafino prie lovos. Kol jis gaudė kvapą, įkišau nosį į savo kambarį, manasis turėjo dvejas duris, vienas į generolo apartamentus, kitas – į koridorių. Buvo gerokai ankštesnis ir kuklesnis: blankūs, be jokių ornamentų apmušalai, siaura lova, metalinis praustuvas, apsitrynęs staliukas bei skrynia daiktams. Po pusvalandžio tarnai atnešė generolo daiktus ir pasisiūlė padėti juos iškraustyti, tačiau generolas nepasitikėdamas atsisakė ir pavedė darbą man. Kol visa tai atlikau, kambarys jau spėjo prisipildyti aitrių tabako dūmų. Kai jau ruošiausi eiti persirengti vakarienei, netikėtai pasirodęs vokiškai kalbantis į rūmus atlydėjęs tarnas pranešė, jog į bendrą vakarienę jau pavėlavome, tad teks pasistiprinti čia, kambariuose. Generolas labai nesiskundė, nes atrodė išsekintas kelionės. Pavargęs jaučiausi ir aš. Išragavęs įvairiausius, pripažinsiu, tikrai gardžius valgius, atneštus ant sidabrinių padėklų, daugiau ar mažiau patenkintas generolas leido man palikti jį vieną. Grįžau į savo vėsų kambarį, užsidegiau žvakę, pasiklojau siaurą kietą lovą kampe, nusirengiau ir nusiprausiau. Prieš guldamas dar priėjau prie lango. Viską jau gaubė beveik aklina tamsa, bet nakties danguje vis tiek nesunkiai įžiūrėjau bazilikos siluetą, svyrantį bokštą, o apačioje liepsnojančių laužų šviesoje – griūvančią turgaus halę, aplink kurią sutemus ėmė 24

spiestis dar daugiau benamių ir vargšų, burtis aplink ugnį ir tiesti link jos rankas. Mėginau įžiūrėti mergaitę, pardavinėjusią pirštines. Deja, buvo per tamsu. Sugraibęs užuolaidas mikliai jas užtraukiau ir kritau į siaurą, bet vis tiek minkštesnę nei kareivinėse lovą.

Naktį atsibudau nuo balsų koridoriuje. Lenkiškai kalbėjo moteris ir vyras. Pastarojo balsas iš pykčio net drebėjo. Tyliai atsikėlęs atsargiai priglaudžiau ausį prie durų. Iš dviejų lenkų, tarnaujančių mūsų dalinyje Vienoje, buvau šiek tiek pramokęs lenkiškai, tad stengiausi suprasti pokalbį kitapus durų. – Tu žinojai! – Ša! Tyliau, prašau... – susijaudinusi sušnabždėjo moteris, bet vyriškis ją nutraukė. – Atsakyk! – iškošė. – Nes jei tėvas sužinos, neįsivaizduoju, kaip mes jam pasiaiškinsim... Moteris sudejavo. – Prisiekiu tau, ne. Iš kur galėjau žinoti? Manai, esu tokia kvaila, kad rizikuočiau? – Kiek patylėjusi pridūrė: – Bet jeigu atvyko ir tas storas austras, tai gal mes be reikalo jaudinamės? – Matau, tu vis dar nieko nesupranti... tas austras... įdomu, ar jis pats suvokia, kas ir kaip... Tai taręs, vyriškis nuėjo. Netrukus pasigirdo ir tolstantys moters žingsniai. 25

TOMAS VA LI Û N A S

Ar caras Peterburge kada nors pagailës lietuviø, lenkø, ukrainiečiø? Sotus alkano ir tuo labiau svetimo niekada neužjaus.

T O M A S VA L I Û N A S

1863–1864 M. SUKILIMAS, V I E N O PAV E I K S L O I S T O R I J A IR PRAŽÛTINGA MEILË ISTORINIS ROMANAS