Skip to main content

Ruta staliliunaite istrauka

Page 1

S VA J Ū N A S S A B A L I A U S K A S

R Ū T A

STALILIŪNAITĖ AŠ ESU BARBORA ATSIMINIMAI APIE SCENOS KARALIENĘ


Tautvyda Marcinkevičiūtė Lengva kaip vėjas Rūtai Staliliūnaitei Tuomet, kai turėjo būti pašarvota, Ji buvo lengva kaip vėjas, barstantis pelenus Kopūstlapiuose net ant vikšro jų pūkuoto, Kuris gražiu drugiu pavirst nepasivėlina. Užgrūdinta galingoje Gamtos Aukštakrosnėj, Kur temperatūra prilygsta vien tik dieviškai, Ji išgyveno už visus, net ir už tą, kurs ne Gyveno, vien besiblaškydamas be tėviškės. Ji ir mylėjo už visus degimo karštinėj Aukštai iškilusia liepsna, tik vieną žiežirbą Tepasilikus sau, tačiau bet kokią karšatį Atmetus, nes širdis, galva ir rankos dirba! Ir dirbo, dirbo, taip suradus prasmę Mažyčio didelio Gyvenimo, išlaikius Paslaptį Už ką visi jai Amžinybės prašome Ir dar prašysim, nors ji kūną paslėpė. 2011-05-12


R Ū TA S TA L I L I Ū N A I T Ė

Rūtos Staliliūnaitės karalystė Apie vieną iš žymiausių Lietuvos aktorių Rūtą Reginą Staliliūnaitę-Matulionienę (1938−2011) ją pažinojusiųjų atsiminimus rinkau ilgiau nei dvejus metus. Pasakojimuose atskleidžiamas aktorės vidinis pasaulis, jos siekiai ir svajonės, pasiaukojanti meilė Mamai bei artimiesiems, dvasios atgaivos paieškos ir skaudūs likimo kirčiai, mylimųjų išdavystės… Knygoje ne viena fotografija publikuojama pirmą kartą. Jose įamžintos mažiau žinomos ir visai nežinomos Rūtos Staliliūnaitės gyvenimo akimirkos, jos išgyvenimai, sukrečiančios istorijos, triumfo Lietuvos teatro scenoje akimirkos. Jos ypatingas ryšys su gimtąja žeme. Jono Jurašo spektaklyje „Barbora Radvilaitė“ suvaidinusi legendinę Lietuvos asmenybę daugeliui bičiulių ir gerbėjų Rūta Staliliūnaitė išliko Barbora Radvilaitė. Būtent šis vaidmuo ir sąlygojo artistės asmeninio gyvenimo lemtį. Ji visiems laikams liko mūsų Karalienė. 2008 m. artistei paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už aukštąjį teatro meną, už vaidmenis, tapusius Lietuvos teatro simboliais. Už Barborą, Kleopatrą, Norą, Jurgą, Mortą... Privačiuose pokalbiuose R. Staliliūnaitė yra prisipažinusi: kai vaikščiojo Krokuvos karalių rūmų koridoriais, į ją įžengė Barboros Radvilaitės dvasia. Pagal išlikusią ikonografinę medžiagą artistė buvo užsakiusi Barboros Radvilaitės nešioto žiedo kopiją, kurią labai brangino. Visa tai žavėjo jos gerbėjus ir piktino nedraugus. Kai dirbau dienraštyje „Šiaulių kraštas“, rengiau straipsnį apie Rūtą Staliliūnaitę. Ji sakė: „Niekaip negaliu suprasti, kodėl 6


A Š ESU BARBORA

mes taip žemai nuriedėjome. Juk vertybės, kuriomis mes džiaugėmės, liko tokios pačios, jos niekur neišnyko. Kodėl mums reikėjo suklupti? Matau, kas ne taip, matau, kas taip, bet nežinau atsakymo.“ Knyga pradedama Rūtos Staliliūnaitės laišku mamai. Artistė jautė mirtį, ir nors nebuvo linkusi labai atvirauti, paprašyta kraštiečių sutiko parašyti prisiminimus – tarsi tiltą tarp šio gyvųjų ir anapilinio pasaulio, kuriame kalbasi su Mama, išpasakoja šeimos istoriją, regi ženklus ir vizijas. Tai skaudus, bet kartu ir itin šiltas atsisveikinimas, o gal pasisveikinimas? Žinoma, ne visi atsiminimai pateko į šią knygą. Kai kas liko stalčiuje ar jau išėjusių anapilin žmonių atminty. Ne visos Didžiosios Aktorės paslaptys yra ir bus atskleistos. Bet ar būtina, pagaliau – ar įmanoma viską žinoti apie Karalienę? Ypač dėkoju Lietuvos literatūros ir meno archyvo archyvarei Egidijai Kaulakytei, kuri visą tą laiką, kol buvo sudarinėjama ši knyga, prisidėjo patarimais ir gelbėjo ieškant medžiagos. Dėkoju Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai už knygai rašyti skirtą stipendiją. Už visuomet jaučiamą dvasinį ir moralinį palaikymą tariu nuoširdų ačiū aktorei Virginijai Kochanskytei, „Lietuvos žinių“ žurnalistui Audriui Musteikiui, Seimo narei Rasai Juknevičienei, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorei Aldonai Ruseckaitei, Pašušvio pagrindinės mokyklos direktorei Romaldai Šiurnienei. Už nuoširdžią pagalbą rengiant knygą dėkoju Kauno miesto muziejaus direktorei Ritai Garbaravičienei, pavaduotojai Redai Žekienei ir vyr. fondų saugotojai Lilijanai Jocienei; Lietuvos te7


R Ū TA S TA L I L I Ū N A I T Ė

atro, muzikos ir kino muziejaus direktorei Reginai Lopienei bei Teatro skyriaus fondų saugotojai Reginai Kazlauskaitei; Kauno miesto Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos direktorei Nomedai Domeikienei, bibliografijos informacijos skyriaus darbuotojoms Vidai Statulevičienei, Sigitai Dubosaitienei ir Sabinai Dudienei; Nacionalinio Kauno dramos teatro generaliniam direktoriui Egidijui Stancikui ir archyvarei Danguolei Baukaitei; Kauno menininkų namų direktoriui Viktorui Valašinui; Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui, referentei Almonei Elenai Baltrūnienei; Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriui Osvaldui Daugeliui ir dizainerei Mildai Kairaitienei; fotografams Onai Pajedaitei, Romualdui Rakauskui ir Jonui Tamuliui. Žurnalistams Audriui Antanaičiui, Živilei Kavaliauskaitei, Oksanai Laurutytei, Lidijai Jankauskienei, Ritai Žadeikytei; rašytojams Vytautui V. Landsbergiui, Sergejui Kanovičiui, Mažeikių literatų klubui „Erdvė“ ir jo vadovui Aleksandrui Vismantui. Už pagalbą dėkoju Daliai Stakutienei, Romai Baristaitei, Ramunei Rakauskaitei, Skirmantui Jankauskui ir kitiems, kuriems padedant knyga įgavo fizinį pavidalą. Ačiū leidyklai „Obuolys“ ir knygos kuratorei Ramintai Nagelytei, padėjusiems šiai atsiminimų knygai susitikti su skaitytojais. Svajūnas Sabaliauskas 2014 sausio 14 d., Kaunas 8


A Š ESU BARBORA

Dailininkas Vytautas CIPLIJAUSKAS (g. 1927). Aktorė Rūta Staliliūnaitė, vaidinanti Barboros Radvilaitės vaidmenį. 1974–1977 m. Drobė, aliejus, 152 x 113 (iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių). (Audriaus Kapčiaus nuotr.)


EINAM PASIKALBĖTI, MAMA

Mama ir dukra visą gyvenimą buvo neišskiriamos. (Romualdo Rakausko nuotr.)

Einam pasikalbėti, Mama, 2010 m., balandis 2011 m., vasaris Mama, brangiausioji mano, ––– man reikia papasakoti apie Tave, Tavo jaunystę, Tavo tėviškę, Tavo Tėvus, mus visus ir visas ir aš bijau. Bijau Tave prisišaukti 11


R Ū TA S TA L I L I Ū N A I T Ė

ir vėl būti šalia... Bijau, kad skaudės. Bet žinau, kad turiu skubėti tai padaryti, antraip išnyks ir tai, ką man pasakojai ir ką dar išsaugojau atminty. Net po ranka pakliuvęs parduotuvėje tas bloknotas su violetiniu irisu šaukte šaukia – skubėk. Juk tai ne šiaip sau ženklas. Tai Tavo mylimiausia gėlė. Jų sodindavai ir sau po langais darželiuose, ir kapuos–––– Seniai nebėr to kaimelio, kaip Tu sakydavai, ir kurio vardas buvo Kaciuškai. O gal Kasčiuškai? Taip ir neišsiaiškinau to pavadinimo kilmės. O jis buvo įsikūręs toliau mūsų sodybos, bet irgi ant Šušvės kalnelio netoli miško. Kaip ir pasakojai, ten į pievas leidosi nedidelė gatvelė su mažom sodybėlėm – Litvinų, Beinortų, Kleinų, Smogių ir Reutų. Kai Tavo mama Ona Beinortaitė ištekėjo už Juozo Reuto nuo Kėdainių. Ten Tu ir gimei su abiem savo broliais – Vaclovu ir Medardu. Buvai jauniausia. Tai buvo XX a. pati pradžia. 1905–1906–1907 metai. Dabar jau niekas man nebepasakys, kada kaimynai išsiskirstė į urėdi-

Rūtos Staliliūnaitės tėvų namai. Pašušvys. 2013 m. (Svajūno Sabaliausko nuotr.) 12


A Š ESU BARBORA

jas. Reutai įsikūrė arčiau Pašušvio miestelio, ant aukšto Šušvės skardžio, kur ir dabar atminimas gyvas, nors gyvena ten jau kiti, gražiai suformavę naują sodybą, bet pagarbiai išsaugoję net buvusios dviejų galų trobos pamatų akmenis, beveik pavertę juos meno kūriniu po vasaros dangum–Nei Beinortų, nei Kleinų, nei Smogių, nei Pilėnų, nei Šivickių sodybų nebėr nė ženklo. Tik ąžuolai, beržai ir eglės, saugojusios nuo vakarių vėjų. Tiesa, gražiausiu Atminimu Tėvų gyvenimui alsuoja Pupkų namai. Tai dukterų – gydytojų Vandos ir Zitos, žento architekto Algio Žirono ir jų vaikų – Raselės ir Pauliaus (radijo diktoriaus) meilės ir prisirišimo prie tėviškės žemės [ženklas], žydintis laukas vietoj senojo sodo –– Pašušvys karui baigiantis. Vasara. Kamuolinių debesų pilnas dangus. Vidudienis. Praskrenda tolumoj lėktuvas ir užsiliepsnoja Grinkiškio bažnyčios bokštai... nėra baisu – aš ne viena. Esmės dar negaliu suprasti – maža. Kitas lėktuvas numeta bombą beveik virš mūsų. Nukerta daug pakrantės medžių, išrausia didžiulę duobę Kleinų lankoj. Palendu po stalu su rūgštaus pieno puodyne – pietavom sodely. Išlikom. Visas Pašušvys laimingai išliko, nors Grinkiškis už 4 km – sugriautas. Baimės dar vis nejaučiu – Tėvai ir seneliai greta! Bet, vieną iš tų vasaros dienų, grįžtu iš krikšto mamos Elenos Guscevičienės sodybos iš ano minėto kaimelio ir sutiktas keliukyje žmogus man sako: Tavo Tėvą suėmė! Pasileidau bėgti rėkdama, ir iš tikrųjų – Tėvo nebėr, babūnės trobelėj kraupi krata – viskas išmėtyta, ištaškyta, išrausta. Jau suprantu, kad baisu, bet kodėl ir ką tai reiškia – nežinau... Senelis Juozas Reutas reumato išsukinėtom kojom įsodinamas į ratus ir važiuoja gelbėti žento. Važiuoja pas savo draugus Ro13


R Ū TA S TA L I L I Ū N A I T Ė

mančikus, kurių sodybų Grinkiškio kelyje irgi seniai nebėr. Kaip ir Pavličenkos. Broliai Romančikai buvo kažkokie pareigūnai ir Tėvą seneliui „atidavė“ – grįžo abu. Vėliau, jau Baisogaloj, kur išvykom po karo gyventi, Tėvą suėmė dar kartą, o per 1948 m. vežimą turėjom būti išvežti, bet pabėgom, perspėjo. O tas Baisogalos kalėjimas miestelio pakrašty, apžėlęs dilgynėmis, usnimis, o aš su savo sočiais draugais iriuosi per jas ir šaukiu: Tetyti, kur Tu?! Daug vėliau sužinojau, kad a. a. Tėvą persekiojo kažkas iš Joniškėlio, kai grįžome karui prasidėjus pas senelius. Tėvas buvo šaulys. Mano gyvenimo VASARA bręsta. 1946 m. vasario 12 d. į Baisogalą, kur gyvenom pas ponią Kšivickienę medinio gražaus namo (dabar jau sudegusio) antrame aukšte, kartu su saugumiečių Azovų ir Baškatovų šeimomis pirmame aukšte, atvažiuoja iš Pašušvio kaimynų dukra Birutė Pilėnaitė ir jau lipdama laiptais praneš mamai – sužeistas dėdė Vacius, mamos brolis mokytojas Vaclovas Reutas. Mamos nuojautos nepaguodžiamos – Ji rauda ir prašo – sakyk tiesą! Taip, dėdę Vacių Grinkiškyje peršovė girti stribai ir vežamas į Kėdainių ligoninę jis mirė. Tai buvo laikai, kai garsėjo apylinkėse siautėjantis stribas Rapolas. Dešimt metų sūnaus ir brolio atminimą ašaromis laistė Babūnėlė ir mama. Dėdė Vacius buvo pirmagimis sūnus ir labiausiai mylimas, ir stipriausiai prisirišęs prie Babūnėlės, kaip paskui man pasakojo. Ir iš veido tikras jos portretas – labai panašus. Mano krikštatėvis atsiuntęs savo seseriai, mano jaunai Mamai ypatingą pasveikinimą Motinos dienai 1939 m. V. 7 d. Mama išsaugojo jo atvirutes, siųstas iš visur, kur tik keliavo su mokytojais. O mokytojavo dėdė Vacius daugelyje mokyklų, važinėjo su 14


A Š ESU BARBORA

mokytojų ekskursijom po Lietuvą, artimuosius dažnai lankydamas atvirlaiškiais. O ta ypatingoji atvirutė su tokiu palinkėjimu: Labūnavėlė 1939. V. 7 d. „Tau, Ance (Onute), kaip motinai Rūtelės savo linkiu jai, Rūtelei, įskiepyti teisybės ir lygybės dvasią, meilę Tėvams ir Tavo Rūtelė bus geras žmogus ir patriotas Lietuvos. Jos dėdė Vacius“ Daug tokių atviručių išsaugojo Mama. Savo gyvenimo PAVASARY jų neskaičiau, o perskaičiusi nelabai gilinaus – gražu ir tiek. Kad tai turtas, supratau ne taip seniai – jau RUDENY, kai VASARA tolo, kai visus Juos išlydėjau tolyn ir aukštyn –Senelis Juozas Reutas išėjo 1951.V.1 d. šešiasdešimt aštuonerių. Mirė staiga, medicinos felčerei suleidus vaistus nuo reumato skausmų – pakėlė ranką, pašaukė Babūnę ir mirė –– Raudojau Jo nenumaldomai, rašydama atsisveikinimus ant paprastų, perkelinių vainikų kaspinų. Gražus buvo. Ir padūkęs – bohemos vyras. Babūnėlė pasakojo, kad kartą, išvažiavęs kažkur gražiais kaštoniniais arkliais, grįžo baltai širmais ir nelygios poros. Vienas jų – didysis buvo Klakas, o mažasis – Mažiukas. Klakas buvo išdidus ir pasipūtęs ir niekad nesistengdavo laikyt šieno vežimo, kai leisdavomės nuo kalno... Gi Mažiukas tiesiog sėsdavo ant užpakaliuko, saugodamas, kad tik neapsiverstume. Buvo jautrus ir labai persigąsdavo, išgirdęs šūvius miške. Auselės tik strykt ir stačios, o pats sustoja, sustingsta ir laukia –– Kai arklius atėmė į kolchozus suvarę, o dėdė Medardas, išėjęs dirbti į melioraciją, grįždavo vakarais pro ganyklas namo ir 15


R Ū TA S TA L I L I Ū N A I T Ė

pašaukdavo savo baltuosius, jie žvengdami atbėgdavo prie Jo, atpažinę šeimininko balsą –– Taigi ėmiau kartą Babūnės ir paklausiau, – tai kaipgi už to padūkėlio senelio tekėjai nebijodama?.. Teatsakė šyptelėjusi – mylėjau –-

Rūtelė su artimaisiais. Pašušvys. 1961 m. (Kauno miesto muziejaus archyvo nuotr.) 16


A Š ESU BARBORA

Turiu puikius Jų abiejų portretus – padidinau iš mažų. Tikrai abu gražūs, jauni ir laimingi, epochiniais elegantiškais rūbais, orūs. Manau, tuoj po vestuvių. Babūnėlei – 19, Seneliui – 21-eri. Nežinau, kokiais keliais ir kada jiedu iškeliavo iš kaimo į Baisogalos dvarą pas ponus Kamarus. Senelis buvo pono vairuotojas, o Babūnėlė tvarkė kažkuriuos ūkio reikalus. Gal ekonomė buvo, vaikai maži. Prasidėjo 1914 metų karas, ir Kamarai pasitraukė į Rusiją. Gyveno Minske kurį laiką, o paskui Smolenske. Mama pasakodama vis kartodavo adresą – Okolnaja ulica 3, Elivata pereulok, jei neklystu (Okolnaja ulica 3, Elivata pereulok). Iš to laiko Babūnėlė atsiminė puikų gydytoją, kuris gelbėjo jos mamą – mano prosenelę Reginą Beinortienę ir teigė, kad spės pargrįžti į Lietuvą. Išsipildė. Babūnėlė davė įžadus, kad Lietuvoj aplankys Šiluvos Mariją ir keliais apeis Šventąjį akmenį, jei Mama pasveiks... Tą įžadą Jai pavyko ištesėti, kai jau buvo apie 80-ies. Giminaičiai nuvežė, parvežė, o kai sutikau ją mūsų keliukyje – niekados daugiau nemačiau taip Šviečiančio Veido. Niekad. O grįžot iš Rusijos turbūt apie 1920-uosius. Galėjo tai būti laikas, kai įsikūrėte Kėdainiuose. Babūnė laikė nedidelę virtuvėlę ir maitino Kėdainių mokytojų seminarijos seminaristus. Dėdė Vacius lankė tą seminariją. Bet savo būsimą žmoną Eleną Motiejūnaitę sutiko jau Vilniaus universitete –– O kaip toliau, Mama? Žinau, kad lydėdavai savo brolį vis į naujas mokyklėles. Iš Dotnuvos laikų yra nuotrauka, kurioje dėdė Vacius vaidina mokytojų spektaklyje. 17


R Ū TA S TA L I L I Ū N A I T Ė

Dėdė Vacius buvo talentingas – piešė, skambino gitara, dainavo. Mokeisi iš Jo ir Tu skambinti. Paimdavai priprašyta gitarą ir jausmingai uždainuodavai gruzinų SULIKO arba romansą ANT AUKŠTO EBRO KALNO... JAUNA ČIGONĖ SĖDĖJO. NUDEGĘS VEIDAS SKENDO Į DUGNĄ O AKYS JOS AŠAROJO –-–Mokei ir mane. Iš tų pamokų dabar liko (tik be gitaros) VAI GRAŽUS GRAŽUS RŪTELIŲ DARŽELIS, kurią užtraukiu atsidūsėjusi ir pačią netikėčiausią valandą. Kai priartėji. Motule mano, dėjai pastangas, ruošdama mane gyvenimui, pačias jautriausias. Tavo rūpesčio dėka net pianinu išmokau skambinti ir natas skaičiau, kai Krakėse suradai man muzikos mokytoją Joną Kisielių, kuris mokykloje režisavo spektaklius, ir mokykliniuose konkursuose mes užimdavom pirmąsias vietas. Mano muzikavimu Tu džiaugeisi, bet tas teatras ir mano polinkiai Tave gąsdino. Ir ne be reikalo. Tai itin sunki profesija. Bet einam atgal, Mama. Tavo jaunas gyvenimas – Rusijoj, Lietuvos dvaruose, mokyklose. Tu gerte gėrei visas kultūros apraiškas, Tu buvai puiki savo brolio mokytojo mokinė ir talkininkė ir, žinoma, perfekcionistė, kaip šiandien mėgstama sakyti. Man neatleisdavai menkiausio negrabumo – elgesy, kalbėsenoj, aprangoj, šukuosenoj. Turėjai įgimtą ar išlavintą skonį? Būdavo gera, kai pataikydavau ––– Vis neprieinu prie dėdės Medardo. Tavo jaunesniojo brolio, kuriam pagal senąją tradiciją buvo patikėtas ūkis, nors žinau, kad vedęs Teklę Kleivaitę, Kleivienės, kurios šaknys siekia Mikalojaus Katkaus iš Vaitiekūnų genties medį, Babūnėlės geriausios 18


A Š ESU BARBORA

draugės dukterį iš ano kaimelio, gyveno kurį laiką Šiauliuose ir taipgi dirbo vairuotoju. Bet neilgai. Gimus Jų dukrai, mano pusseserei Vandai Reutaitei ir pusbroliui Martynui Reutui, šeima išsiskyrė ir grįžo kiekvienas pas savo tėvus. Taip ir gyveno ant to Šušvės skardžio aukšto dėdė su Babūne. Mylėjau ir jį, mirusį vienišą sodyboj, nespėjusį pasiimti širdies vaistų – – Dukra jau buvo mirusi, o sūnus gyveno atskirai ir toli. Bet artėjo 1925–1927 metai – tai kada atvykote gyventi į Kauną? Kaip senelis tapo užsienio reikalų ministro Valdemaro Čarneckio vairuotoju ir mašinų ūkio vyr. mechaniku? Ir gyvenote Kanto gatvės nedideliam kiemely, kurio abi ieškojome – –Ir 1963-ieji, Mama, kai atvykau į Kauno Dramos teatrą ir susipažinau su Liucija Čarneckaite, iškentusia su šeima Laptevų pragarą! Moteris, kurios inteligentiškumas puošė visą dekoratyvinį cechą, kurio vedėja Ji buvo! Kai vieną rudenį po atostogų grįžusi atnešiau lauktuvių Mamos keptos duonos su kaimiškais lašinukais ir kumpeliais – Ji pravirko skaudžiai, prisipažinusi, kad už tokias dovanas Sibire galima buvo mokėti daug –– Taip sužinojau, kas Ji –– Atmenu p. Čarneckienės pokalbio su TV žurnalistais pabaigą, kai Jos paklausė, ką ji jaučianti savo kankintojams, trėmusiems, žudžiusiems, – 17 metų su mažais vaikais ištvėrusi Sibiro badą, šaltį ir NETEISYBĘ, išdidžiai ir švelniai atsakė – norėčiau, kad jie tokį gyvenimą iškęstų nors 17 parų. Liucija gi į tą patį klausimą atsakė slepiamom ašarom ir tyla – 1928 metai, kaip rašo dėdė Vacius, jau Joniškėlio Igno ir Marijos Karpių dvaras, taip? 19


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Ruta staliliunaite istrauka by knygos.lt - Issuu