Issuu

Šių salų grožis – tarsi kontrastas ką tik Airinės išgirstoms naujienoms. Gal tas grožis Raselą ir suviliojo? Airinė geriau už visus žino, kad patyręs, ką reiškia gyventi šiame rojuje, padarysi viską, kad jame liktum. ELIN HILDERBRAND (g. 1969 m.) – Nantaketo kurorte gyvenanti amerikiečių rašytoja, dvidešimt dvejų parašiusi pirmąjį bestselerį, spaudos vadinama „paplūdimio romanų karaliene“. „Rūpesčiai rojuje“ – trečioji Karibų trilogijos dalis. Į lietuvių kalbą jau išversta šios serijos knygos „Žiema rojuje“, „Sugrįžimas į rojų“, taip pat ir kiti skaitytojų pamėgti rašytojos romanai: „Tobula pora“, „Miestelis prie vandenyno“, „Dvynės“ ir „28 vasaros“.

Airinė Stil neteko visko: savo vyro, kurį manėsi visapusiškai pažįstanti, namų Ajova Sityje, kuriems statyti sugaišo šešerius metus, ir vilos Sent Džono saloje, kurioje tikėjosi pradėsianti naują gyvenimą. Aplinkui ėmus sklisti kalboms apie Raselo neištikimybę, Airinė nusprendžia išsiaiškinti jai nežinomą vyro gyvenimo pusę bei paslaptingas jo žūties aplinkybes. Moteris iki šiol tikra dėl vieno dalyko – Raselas buvo geras žmogus, tad kas ryžosi jam kenkti? Tačiau pamažu vis gausėja įrodymų, jog Airinės vyro mirtis nebuvo nelaimingas atsitikimas. Po prabangią Raselo vilą vaikšto FTB agentai. Saloje iš rankų į rankas keliauja jo nesantuokinio vaiko motinos dienoraščiai. Aplink Stilų šeimos namus ima sukiotis juodas visureigis tamsintais langais. Netrukus paaiškės visos paslaptys, atvedusios Airinę ir jos sūnus į Karibų jūros pakrantes. „Kiekvienas veikėjas ir epizodas, ką jau kalbėti apie susitikimų vietas ar gardžius valgius, aprašyti su daugybe vaizdingų detalių. E. Hilderbrand jau yra paskatinusi tiek daug skaitytojų aplankyti Nantaketą, o dabar padarė tą patį su Sent Džonu.“ – Bookreporter

Sala vis mažiau primena rojų – artinasi audra ir Stilų šeimos istorijos atomazga

Elin HILDERBRAND TROUBLES IN PARADISE Little, Brown and Company, New York, 2020

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © 2020 by Elin Hilderbrand © Jovita Liutkutė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022 © „Tyto alba“, 2022 ISBN 978-609-466-673-5

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

AUTORĖS PASTABOS

Karibų trilogija baigiasi. (Ak, labai tikiuosi, kad tarp tų, kurie atsivertė šią knygą, nėra tik dabar supratusių, jog tai – trečia trilogijos dalis. Jei vis dėlto yra, patarčiau pirmiausia perskaityti pirmą ir antrą dalis – „Žiema rojuje“ ir „Sugrįžimas į rojų“, tada bus lengviau suprasti šio romano siužetą!) Nuoširdžiai ilgėsiuosi Airinės, Hako ir kitų trilogijos veikėjų, tikiuosi, kad jūs – taip pat. Dauguma jūsų tikriausiai supranta, kad romane aprašomas uraganas yra išgalvotas, nors šio pramano pagrindas – tikri 2017-ųjų rudenį Mergelių Salas užklupę penktos kategorijos uraganai Irma ir Marija. Šiuo atveju tikri, nors ir neįtikėtini įvykiai gerokai pranoko romano siužeto vingius. Niekada nebūčiau galėjusi baigti šios trilogijos ne vienu, o dviem atūžusiais pražūtingais uraganais; niekas nebūtų patikėjęs, kad taip būna. Kaip ir pirmose dviejose trilogijos dalyse, šios knygos puslapiuose aprašomas Sent Džonas egzistuoja tik mano vaizduotėje. Minėti uraganai salą nusiaubė keli mėnesiai anksčiau, nei pradėjau rašyti šią trilogiją, tad, nelikus kuo kliautis, išskyrus savo prisiminimus, sukūriau salą, kuri iš dalies yra tokia, kokia buvo prieš Sent Džoną užgriūvant uraganams, iš dalies – tokia, kokia liko po jų. Svarbiausia, kad Mergelių Salos atsigavo; amerikietiškas rojus vėl laukia turistų, ir dėl to, ką jam teko patirti, yra tik dar geresnis. 7

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

SENT DŽONAS

Pastaruoju metu sklido gandai, – sultingi kaip papaja, sutrūkstanti nuo švelnaus spustelėjimo, skleidžianti malonų aromatą, atverianti neprilygstamą gelsvai rausvą minkštimą su daugybe juodmedžio karoliukus primenančių sėklų. Jei nepatinka papaja, įsivaizduokite aštriu peiliu kryžmai įpjautas prinokusio mango puseles arba Šventojo Kryžiaus salos plantacijoje ką tik nuskintą aukso spalvos ananasą, kurio gabalėliai saldesni už čiulpiamus saldainius. Sklidusioms šnekoms – kaip ir šiems salų vaisiams – buvo neįmanoma atsispirti. Ši drama Naujųjų metų dieną prasidėjo tragedija: per kelis kilometrus nuo salos, Britanijos teritoriniuose vandenyse sudužo sraigtasparnis. Žuvo Rouzė Smol, – kai kurie iš mūsų ją prisimena dar visiškai mažytę, nešiotą Li An įsčiose. Pirmasis Li An sutuoktinis Levis Smolas išvyko iš salos, kai Rouzė dar tik mokėsi vaikščioti, tad mes visi padėjome auginti mergaitę. Užjautėme Li An, kai gražutė Rouzė, kurią visi taip mylėjome, virto išstypusia paaugle, kurią Li An sunkiai sekėsi suvaldyti. Būdama vos penkiolikos, Rouzė ėmė susitikinėti su Oskaru Kobu – vaikinu iš Šventojo Tomo salos, važinėjusiu „Ducati“ motociklu ir nuo 107-ojo kelio vos nenustūmusio mūsų bičiulio Ruperto tiesiai į Koralų įlanką. Visi džiūgavome, kai Oska11

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

ras atsitūpė už tai, kad peiliu sužalojo savo geriausią draugą. „Uždarytas – ir gerai! – sakėme. – Išmeskime raktą!“ Būrelis mūsiškių net nusivedė Li An į „Miss Lucy“ užeigą atšvęsti. Manėme išvengę pavojaus; tikėjomės, kad Rouzė nešvaistys gyvenimo su tokiu niekam tikusiu, nešvariais darbeliais užsiimančiu vyru kaip Oskaras Kobas. Bet netrukus Rouzė susidėjo su dar pavojingesniu tipu. Li An mirus, – nuo tos dienos jau praėjo penkeri metai, – Rouzė susirado slaptą meilužį. Vadinome Nematomu Žmogumi, nes niekas iš mūsų nebuvo jo matęs – nebent probėgšmiais ir tik akies krašteliu. Bet Poletė Vikers, Deari grožio salone sėdėdama po plaukų džiovinimo gaubtu, prasitarė apie „Rouzės Smol poną“. Paskui Poletė staiga prikando liežuvį, ir tai mums pasirodė įtartina. Poletė buvo truputį išpuikusi, nes jos tėvai įkūrė sėkmingai veikiančią nekilnojamojo turto agentūrą „Sveiki atvykę į rojų“. Ji mėgo šnekėti. Kai nutilo, visi suklusome. Nematomas Žmogus buvo vardu Raselas Stilas. Jis žuvo sudužus sraigtasparniui kartu su Rouze ir pilotu – teisininku iš Kaimanų vardu Stivenas Tompsonas. Jie skrido į Anegadą. Tie, kurie buvo didžiausi beširdžiai, kalbėjo, girdi, jiems reikėjo sėsti į laivą kaip normaliems žmonėms, juolab kad orai buvo audringi. Bet nuovokesni mūsiškiai atkreipė dėmesį, kad nors Naujųjų rytas nebuvo ramus, į pietus ir vakarus nuo Sent Džono griaudėjo ir žaibavo, tačiau šiaurės rytuose – ne, o į Anegadą sraigtasparnis turėjo skristi būtent ta kryptimi. Ir Mergelių Salų paieškos ir gelbėjimo tarnyba, ir FTB turėjo pagrindą manyti, kad sraigtasparnis sprogo. Gal tai buvo nelaimingas atsitikimas – gal sugedo variklis, – o gal kažkas kita. Jei jau šis faktas sukėlė žmonėms smalsumą, įsivaizduokite, kaip jie susidomėjo išgirdę, kad atvyko Nematomo Žmogaus 12

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

šeima. Nes taip, iš tiesų, Raselas Stilas buvo vedęs, turėjo du suaugusius sūnus ir anūką. Ar tikrai sausio trečią dieną jo žmona ir sūnūs, perėję Sent Džono keltų prieplauką, įlipo į automobilį, priklausiusį Poletei Vikers, kuri nuvežė juos į niekieno akyse neregėtą prabangią, nuošalią Raselo Stilo vilą? Taip. Taip, įlipo. Ar Raselo Stilo šeima sužinojo apie Rouzę? Taip. Taip, sužinojo. Vienas iš taksistų vardu Šonsis savo akimis matė Nacionalinio parko tarnybos prieplaukos krantine ryžtingai žingsniavusią moterį, kuri garsiai šaukė kapitoną Semą Pauersą (mes visi pažįstame jį kaip Haką), buvusį ištikimą Li An antrą vyrą, Rouzės įtėvį, o paskui įsiprašė į „Misisipe“ pavadintą Hako laivą. Šonsis prisimena tyliai švilptelėjęs, mat ir anksčiau buvo matęs taip įžūliai besielgiančių moterų ir žinojo, kad jos visada gauna, ko nori. Abu sūnūs klaidžiojo po Kruz Bėjų, lankydamiesi turistams įprastose vietose: „La Tapoje“ mėgavosi midijomis, per laimingąją valandą sėdėjo „High Tide“ bare. Šiuos du jaunus vyrus (vienas buvo aukštas, trumpai kirptais plaukais, su duobutėmis skruostuose, kitas – žemesnis, kresnas, vešliais šviesiais plaukais) matėme bendraujant su dviem jaunomis mūsų labai mėgstamomis moterimis (žaviąja ir mieląja Ersa Vilson, kuri buvo Rouzės geriausia draugė, ir Tilda Pein, kurios tėvams priklausė vila tik turtingiesiems įkandamoje Piterio įlankoje), tad, suprantama, pradėjome apie tai šnekėti, nors ir žinojome – būna, kad jauni ir gražūs žmonės randa vieni kitus, nepaisydami jokių aplinkybių. Išgirdę, kad vienas iš sūnų, Beikeris Stilas, atsivedė savo vaiką apžiūrėti Gifthilo mokyklos, o kitas, Kešas Stilas, papildė „Lobių salos“ įgulą, ėmėme svarstyti: ar tik jiedu neketina čia likti? 13

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

Paskui sužinoję, kad Nematomo Žmogaus našlė Airinė Stil Hako žvejybiniame laive dirba kapitono padėjėja, pagalvojome: „Kas gi čia iš tiesų vyksta?“ Susitikę „Pine Peace Market“ maisto prekių parduotuvėje arba laukdami savo eilės pašte negalėjome pašnibždomis vieni kitų neklausinėti: „Girdėjai ką nors naujo?“ Koralų įlankoje gyvenanti Sedė sužinojo, kad FTB agentai buvo atvažiavę ieškoti Poletės ir Daglo Vikersų, bet Poletė ir Daglas jau buvo spėję pasiimti savo šešerių metų sūnelį Vindzorą ir pasipustyti padus. Jie nuvyko į Šventojo Kryžiaus salą ir pasislėpė pas Frederikstede gyvenančią Daglo seserį. Gal kuris nors iš mūsų atskleidė FTB agentams, kur jie? Šito niekas tikrai nežino, bet kitą dieną Poletė ir Daglas buvo suimti. Dar nespėjus atitokti nuo šios mus sukrėtusios naujienos, FTB šiaurinės pakrantės keliu išsiuntė savo pareigūnus keturiais juodais visureigiais į nuošalią Raselui Stilui priklausiusią vilą pranešti Airinei Stil, kad namas ir visas beveik penkiasdešimt šešių hektarų žemės sklypas, mūsų vadinamas Mažąja Cinamono įlanka, nuo šiol yra JAV vyriausybės nuosavybė, nes buvo įsigytas neteisėtai gautomis lėšomis. Tai bent! Kitą rytą pabudome jausdamiesi taip, lyg iš vakaro būtume stipriai persivalgę. Išpampę nuo gandų. Net, galima sakyti, jų persisotinę.

Bet jaučiame pareigą patikinti, kad mums, gyvenantiems Mergelių Salose, tokie skandalai toli gražu nėra įprasti. O kas yra įprasta? Pokalbį pradėti žodžiais „labas rytas“, „laba diena“ arba „labas vakaras“. 14

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

Saulės spinduliai, kartais užleidžiantys vietą iki siūlo galo merkiančiam lietui. Laukiniai asilai ant Pagrindinio salos plento. Turistai saulėje nudegusia oda, per laimingąją valandą plūstantys iš „Woody“ užkandinės su baru. Sidabrinės užneriamos apyrankės, kuriomis garsėja mūsų sala. Kalvos. Ošiančios palmės ir saulėlydžiai. Žygeiviai, užsimaukšlinę skrybėles plačiais kraštais. Nuomojami visureigiai. Vėžliai Druskos ežero įlankoje. Šviečiant mėnesienai „Miss Lucy“ užeigoje vykstantys vakarėliai. Moskitai Maho įlankoje. Iguanos. Ilgos eilės prie kasų „Starfish Market“ prekybos centre. Vėžlių įlankoje pasiplaukiojimus siūlančio laivo laukianti turistų minia. Metalinių būgnų muzika ir firminiai „Chester’s Getaway“ blyneliai. Paviršinio nardymo entuziastai, meiliai mūsų vadinami „vienaragėmis medūzomis“. Automobilių eismas kaire kelio puse. Romo ir ananasų sulčių kokteilis su muskato riešuto pabarstais. Kapitonas Stivenas, skambinantis gitara ant „Giedančio šuns“ denio. „Aštuonių tufo mylių“ bėgimas, kurio finišas – prie „Skinny Legs“ baro. Džiūsnos, kuriam miesto centre priklauso automobilių stovėjimo aikštelė, šypsena. 15

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

Saulės voniomis besimėgaujantys nudistai Saliamono įlankoje. Romo punšas ir Kenis Česnis. Popiečio pasatai. Vištos kiekviename žingsnyje. Sent Džone nėra nei šviesoforų, nei dideliems prekybos tinklams priklausančių parduotuvių, nei greitojo maisto restoranų, nei naktinių klubų, – nebent skaičiuotumėte „Paplūdimio“ barą, kuriame pagal grupių „Miss Fairchild“ ir „Wheeland Brothers“ muziką galite šokti smėlyje. Sent Džonas – rami, nepaliesta, žmonių nesugadinta vieta. Kai kas mūsų salą net vadina „rojumi“. Bet mes jiems tuoj pat primename, kad ir rojuje yra savų rūpesčių.

AIRINĖ

Tabako dūmai. Skrudinama šoninė. Kažkas, dvokiantis kaip tris dienas šilumoje laikyta žuvis. Airinė atsimerkia. Kur ji? Ji apsiklojusi mėlynu, languotu pledu. Guli ant sofos. Kai mėgina pasukti galvą, skauda kaklą. Čia yra virtuvė, o ant spintelės – butelis aštuoniolika metų brandinto „Flor de Caña“ romo. Hako namai. Airinė atsisėda, padais paliečia medines grindis. Ant kavos stalelio padėtas lagaminėlis, jame – visa jos manta. 16

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

Jos ausis pasiekia sunkių žingsnių garsas, o paskui žodžiai: – Labas rytas, Žvejūnėle, gal kavos? Airinė delnais užsidengia veidą. Ir kaip Hakas gali galvoti apie kavą? Airinės gyvenimas... baigtas. Vakar tokiu metu ji dar turėjo tvirtą pagrindą po kojomis, ir tai buvo didžiulis laimėjimas, juolab turint galvoje, kad praėjo tik truputį daugiau nei mėnuo nuo tos dienos, kai jos vyras Raselas Stilas žuvo sudužus sraigtasparniui, ir Airinė, tikėjusi, jog Rasas Floridoje žaidžia golfą ir užkalba dantis klientams, sužinojo, kad jos vyras čia, Mergelių Salose, gyvena slaptą gyvenimą: turi meilužę, iš meilės gimusią dukterį ir penkiolika milijonų dolerių vertą vilą. Šią žinią Airinė, – jei tik gali objektyviai save vertinti, – sutiko velniškai gerai. Kitą moterį veikiausiai būtų ištikęs nervų priepuolis. Kita moteris, ko gero, būtų padegusi tą vilą arba vietiniame laikraštyje (Airinės atveju, „Iowa City Press-Citizen“ dienraštyje) užsakiusi visą puslapį užimantį skelbimą, kuriame būtų visiems atskleidusi savo sutuoktinio išdavystę. Bet Airinė prisitaikė prie staiga pasikeitusių aplinkybių. Jai taip patiko Mergelių Salos, kad grįžo čia gyventi, – tegul ir ne visam laikui, o tik laikinai, kol atgaus kvapą ir susivoks. Dar vakar ji žvalgėsi po Raso vilą galvodama, kaip ją pertvarkys, ir svarstė, kad galėtų paversti ją svečių namais, kuriuose būtų laukiamos panašaus į jos likimo moterys, patyrusios dramatiškų gyvenimo pokyčių. Dar vakar vakare Airinė jautėsi kaip pirmą kartą įsimylėjusi paauglė, mat įvykiams susiklosčius taip, kaip jiems, rodos, įprasta klostytis tik romanuose ir romantinėse komedijose, ji suprato puoselėjanti romantiškus jausmus Hakui Pauersui, Raso meilužės įtėviui. Kaip pasakytų Kešas ir Beikeris, pasaulis „padarė jai paslaugą“ ir suvedė su Haku. Jis – ir santūrus žvejys, ir atsidavęs senelis, ir mielas pliušinis meškis, jo žavesiui sunku 17

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

atsispirti. Ką Airinė dabar darytų, jei nebūtų susidraugavusi su Haku? Nė neįsivaizduoja. Bet mintys apie santykius ir meilę yra prabanga, kurios ji nebegali sau leisti. Vakar vakare FTB agentai perėmė Raso vilą. Dabar tie namai priklauso Jungtinių Valstijų vyriausybei. Jei Airinė būtų sau visiškai atvira, turėtų pripažinti, kad vos atvykusi čia suprato, jog verslas, į kurį buvo įsisukęs Rasas, tikrai negalėjo būti sąžiningas. Vos išvydusi vilą, Airinė pasijuto lyg stovėtų ant stebuklingo kilimo: „Ar jis tikras? Ar jis skris?“ Tai buvo... atogrąžų rūmai. Devyni miegamieji su kiekvienam iš jų įrengtu atskiru vonios kambariu. Erdvus kiemas su viršutiniu ir apatiniu baseinais, sujungtais vingiuota čiuožyne, kilnojamas karšto vandens kubilas žalumoje skęstančiame sode, lauko virtuvė, stumdinio aikštelė (kuria Airinė nė karto nesinaudojo) ir aštuoniasdešimt laiptų pakopų, kuriomis leidžiamasi į nedidelį privatų, cukrų primenančio smėlio paplūdimį (kuriuo ji naudojosi). Žvelgiant į jūrą vėrėsi įspūdingas, kvapą gniaužiantis vaizdas į Tortolos ir Josto van Daiko salas. Vila buvo tokia prabangi, kad Airinei pavyko susitaikyti su mintimi, jog Rasas joje gyveno su meiluže Rouze ir jųdviejų dukra Maja. Ji nekantravo šiame name palikti savo pėdsaką: išrinkti lengvesnius, šviesesnius sienų apmušalus, pertvarkyti ir jūros motyvais dekoruoti keturmečiam jos anūkui Floidui skirtą vonios kambarį, parūpinti pagal užsakymą pagamintą prie lango įmontuojamą kušetę, ant kurios ji arba Maja galėtų skaityti, o gal ir nusnūsti. Gerokai labiau Airinę pribloškia ir nuliūdina FTB agentės Koletės Vasko perduota žinia, kad kaip tik dabar pareigūnai perima ir Ajova Sityje, Bažnyčios gatvėje esantį 1892 metais pastatytą karalienės Viktorijos epochos stiliaus jai priklausantį namą, 18

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

kurio renovacijai ji sugaišo šešerius metus. Namą Bažnyčios gatvėje Airinė vadina namais. Ten jos nuotraukų albumai, receptų knygos padažu aptaškytais ir ranka rašytomis pastabomis išmargintais puslapiais, jos drabužiai, arbatinukas ir kalėdinės dekoracijos. Ji viliasi, kad galbūt, jei pasiseks, kai kuriuos iš tų daiktų pavyks susigrąžinti, tik kaip susitaikyti su mintimi, kad amžiams prarasta trečio aukšto laiptinė tamsiomis riešutmedžio plokštėmis apkaltomis sienomis, su vitražu rytinėje pusėje, arba valgomojo sienas puošianti freska, vaizduojanti peizažą Viskonsino Doro apygardoje? Šios jos namo detalės neįkainojamos, jų nėra kuo pakeisti. Apimta ilgesio, Airinė mąsto apie svečių kambarį, dekoruotą žydrai violetiniais, ametistą primenančiais atspalviais, aksominę apiblukusią sofą, beprotiškai brangius persiškus kilimus, Prabangiuosiuose apartamentuose stovinčią vėlyvojo karalienės Viktorijos laikotarpio stiliaus lovą su kutais puoštu baldakimu, praustuvą, nespalvotą 1928 metais darytą sepijos technika sendintą Raso motinos Milės nuotrauką. Prisiminusi tą fotografiją, Airinė pakyla nuo sofos. Pasirodo, Hakas visą laiką ją stebėjo. – Kavos? Apsidairiusi po kambarį, Airinė pamato savo mobilųjį, padėtą prie sienos kambario gale, paliktą krautis. Viskas gerai. Airinė prisimena skrupulingai susidėjusi lagaminą ir kelis kartus patikrinusi, ar pasiėmė gyvybiškai svarbius asmeninius daiktus, tokius kaip telefono kroviklis. Agentė Vasko įtariai ją stebėjo, lyg būtų maniusi, kad Airinė gali slapta įsidėti plytą kokaino ar kelias tūtas susuktų šimto dolerių banknotų. Airinei įkėlus koją į Hako namus, jiedu išgėrė po vieną – o gal du ar tris? – stiklus „Flor de Caña“ romo, tad Airinė lyg per miglą prisimena prieš eidama miegoti įjungusi telefoną krautis. 19

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

Iš to, kas vyko vakar vėlai vakare, ji apskritai tiek nedaug pamena, kad, ko gero, turėtų būti dėkinga atsibudusi ant sofos, o ne Hako miegamajame. Jis – džentelmenas. – Reikia paskambinti, – sako Airinė. – Gal turi... aspirino? – Ji pirštu paliečia smilkinį. – Labas rytas, – priduria, mat jau spėjo išmokti svarbiausią Mergelių Salose galiojančią taisyklę: kiekvienas pokalbis pradedamas žodžiais „labas rytas“, „laba diena“ arba „labas vakaras“. – Tuoj atnešiu dvi tabletes aspirino, – prabyla Hakas. – Tris, – paprašo Airinė ir pagalvoja: „Keturias.“ – Prašau... – Labiausiai padėtų denis ir grynas oras, – sako Hakas.

Iš malonios oro kondicionieriaus palaikomos Hako namo vėsos (nors ir supranta, kad vakar vakare vėsinimą jis įjungė tik dėl jos), pro stiklines stumdomąsias duris Airinė žengia į vis stiprėjančią priešpiečio kaitrą. Jos mobilusis rodo septintą valandą, vadinasi, Ajova Sityje dabar penkta ryto. Penkta ryto. Ar penktą valandą Lidija jau bus pabudusi? Jai jau prasidėjo menopauzė, ji skundžiasi nemieganti per naktis, tad galbūt? Net jei miega, Airinei teks ją pažadinti. Daktarė Lidija Christensen – geriausia jos draugė, tikinanti, girdi, dėl Airinės gali padaryti bet ką. Artimos jųdviejų draugystės ryšio tvirtumas tikrinamas retai, juolab kad Airinė tikina pati puikiai susitvarkanti su savo problemomis. Bet šiandien viskas kitaip. – Klausau... – atsiliepia Lidija. Ji kikena. Airinė išgirsta šiugždant patalus, o po akimirkos jos ausis pasiekia sodrus vyriškas balsas. Tai veikiausiai baristas 20

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

Brendonas, naujasis Lidijos partneris. Airinė nenori galvoti, ką jiedu veikia tokį ankstų rytą. – Lidija, čia Airinė. – Ji porą akimirkų patyli. – Labas rytas. – Airine, – nustemba Lidija. – Ar viskas gerai? Gal kas nors atsitiko? Turiu galvoje... dar kas nors? – Atsitiko, – sako Airinė.

Dėl Airinės Lidija padarytų bet ką. Na ir kas, kad dabar penkta valanda ryto, na ir kas, kad Ajova Sityje spaudžia dvylikos laipsnių šaltis ir pučia žvarbus vėjas, na ir kas, kad Airinė nutraukė jaukų savo draugės ir baristo pokalbį lovoje. Lidija ir Brendonas apsivilks pūkines striukes ir dabar pat nuvažiuos į Bažnyčios gatvę pažiūrėti, kas ir kaip. Nuvykusi prie namo, ji Airinei paskambins. Grįžusi į vidų, Airinė išgeria tris tabletes aspirino ir stiklinę šalto vandens. „Flor de Caña“ romo butelis jau paslėptas, o vietoje jo padėtas puodelis kavos, kaip Airinė supranta, skirtas jai. Ant viryklės kepa kiaušinienė. – Nenoriu pasirodyti nemandagi, bet valgyti tiesiog negaliu, – sako Airinė. – Kiaušiniai – Majai, – paaiškina Hakas. „Teisybė, – pagalvoja Airinė. – Majai reikia į mokyklą. Visiems, išskyrus mane, šiandien įprasta darbo diena. Ketvirtadienis.“ – Turime užsakytą plaukimą, – primena Hakui Airinė. – Turime, – pritaria jis. – Šį kartą plauksiu vienas. Svarsčiau, ar ne perleisti klientus „Laimikiui“, bet dabar, rodos, didesnis uždarbis mums būtų ne pro šalį. Lik namuose ir apmąstyk tai, ką turi apmąstyti, o aš po pietų grįšiu ir padėsiu tau, kuo tik galėsiu. – Hakas nedrąsiai jai nusišypso. – Gal net parvešiu ką tik sužvejotą korifeną. 21

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

Airinė nuleidžia galvą. Ji atkreipia dėmesį, kad Hakas vartoja įvardį „mes“, toks kapitono elgesys jai patinka, bet ir trikdo. Jis tiesiog nesupranta, kad nėra jokių „mes“. Airinė prarado ir vilą, ir savo namus Ajova Sityje. Ji jaučiasi kaip tas kojotas iš seno animacinio filmuko, pakibęs virš kanjono, malantis ore kojytėmis, spoksantis žemyn ir suvokiantis, kad po juo – tuštuma. Airinės problemos išspręsti neįmanoma. Ant grotelių vakarienei iškepta korifenos filė padėties nepagerins. Airinės problema ta, kad jos sutuoktinis, su kuriuo ji gyveno trisdešimt penkerius metus, ne tik turėjo meilužę, pradėjo su ja vaiką ir nuolat meluodavo, kur išvyksta, bet ir vengė mokesčių bei plovė pinigus. – Ar pasakojau tau, kad Naujųjų metų dieną Rasas atsiuntė man gėlių? – klausia Airinė. – Nuostabią kalijų puokštę. Matyt, tą paslaugą jis užsakė ir už ją sumokėjo iš anksto, nes per šventes gėlių salonas nedirbo. Ir žinai, ką pagalvojau gavusi gėles? Pamaniau: „Koks mielas žmogus tas Raselas Stilas. Kaip man pasisekė, kad jį turiu.“ – Žvejūnėle... – ištaria Hakas. Sumažinęs viryklės liepsną, kad kiaušinienė nesviltų, jis žingteli link Airinės, bet ji, kilstelėjusi ištiestą delną, jį sulaiko. – Kai kurjeris pristatė gėles, jis jau buvo miręs. – Airine, – sako Hakas, – turi teisę jaustis nusiminusi. Ko gero, ir Airinė neišvengė nervų priepuolio fazės, nes dabar nori sušukti: „Po galais, tu teisus, turiu teisę jaustis nusiminusi! Ir gerai, kad tas žmogus miręs, nes jei būtų gyvas, aš pati jį nudėčiau!“ Bet Airinė prikanda liežuvį, ir po akimirkos virtuvėje pasirodo Maja. Ji mūvi rožinius šortus, vilki pilkus sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis su priekyje ant audinio nupiešta iguana, avi juodus „Converse“ sportbačius. 22

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

Išvydusi Airinę, mergaitė net išsižioja iš nuostabos. – Hm... Labas... Ponia Airine... – Labas rytas, Maja, – pasisveikina Airinė. Ji blausiai vypteli, lyg kęstų skausmą. Paskui, lyg norėdama parodyti, kad viskas gerai, viskas kaip visada, išgeria gurkšnelį kavos. Kava stipri. Bent tokia paguoda. Pakėlusi antakius, Maja pažiūri į Haką, o tada jos žvilgsnis vėl nukrypsta į Airinę. – Ar jūs... čia nakvojote? Airinė vos nenusijuokia. Neišmano, ką atsakyti. Giliai širdyje norėtų paaiškinti, kad ką tik atvažiavo paimti Hako, nes jiedu turi užsakytą plaukimą, bet po minutės kitos Maja vis tiek pamatys ant kavos stalelio padėtą atidarytą jos lagaminą. – Taip, – sako Airinė. – Hakas buvo toks malonus, kad leido man miegoti ant sofos. – Gerai... – ištaria Maja. Hakas šaukštu įdeda į lėkštę kiaušinienės ir spusteli skrudintuvo mygtuką. – Airinė ir vaikinai prarado vilą, Pupa, – paaiškina jis. – Kilo... bėdų dėl mokesčių. „Bėdos dėl mokesčių... labai patogi frazė“, – dingteli Airinei. Niekam nekelianti įtarimų. Maja įsitaiso prie stalo. – Vadinasi, negalite likti viloje? Išsijungdamas dzingteli skrudintuvas. Hakas išima iš šaldytuvo sviestą, indelį džemo ir padeda ant stalo šalia skrudintos duonos ir lėkštės su kiaušiniene. – Turiu ruoštis, – sako jis ir pradingsta koridoriuje, palikęs Airinę aiškinti tai, kas nepaaiškinama. – Negalime, – pripažįsta Airinė. 23

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

Kešas paskambino savo draugei Tildai ir nakvojo pas ją. Airinė paprašė Kešo paskambinti Beikeriui ir papasakoti, kas atsitiko. Beikeriui, drauge su sūnumi Floidu ketinusiam persikelti gyventi į salą, veikiausiai teks keisti savo planus. Airinė viliasi, kad Beikeris nespėjo priimti sprendimų, kurių neįmanoma atšaukti. – Dabar vila priklauso valstybei. Nes Rasas... tavo tėtis... nesumokėjo visų mokesčių, o kadangi žuvo ir nebegali atsiskaityti, FTB agentai perėmė vilą. Tai ne visai tiesa, bet... ir ne melas. – Vadinasi, niekas iš mūsų negali joje gyventi? – Ne, – sako Airinė. – Jie liepė man palikti vilą ir leido pasiimti tik vieną lagaminą. Tik savo drabužius. Atgauti tavo kambaryje likusius daiktus... gali būti sunku. Majos pakelta šakutė sustingsta virš lėkštės su kiaušiniene. Šia akimirką mergaitė atrodo tokia panaši į Raso motiną Milę, kad Airinė nori suspausti ją glėbyje. Tos akys... Milės akys. – Vadinasi, jūs visi išvyksite iš salos? – virpančiu balsu klausia Maja. – Ak, Maja, – sako Airinė ir jos akyse pasirodo ašaros. – Gal ne? Nežinau. FTB perėmė ir mano namą Ajova Sityje. – Tikrai? – Tikrai, – patvirtina Airinė. Krečiama stipraus drebulio, ji negali ilgiau stovėti, tad atsisėda šalia Majos. – Tokie namai vadinami karalienės Viktorijos laikų namais, nuo jaunystės svajojau renovuoti tikrą to laikotarpio namą ir jame gyventi. Kai mudu su Rasu susituokėme, turėjau aplanką, kuriame kaupiau man patikusių atspalvių dažų, sofų, sienų apmušalų, senovinių praustuvų, sieninių šviestuvų, bumbulinių durų rankenų iškarpas. – Kaip „Pinterest“ paskyroje? – įsiterpia Maja. 24

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

– Taip, kaip „Pinterest“ socialiniame tinkle, – atsako Airinė. – O kai Rasas... tavo tėtis... pradėjo dirbti čia, radosi lėšų įsigyti tikram karalienės Viktorijos laikų, vadinamojo karalienės Onos stiliaus namui su įmantriais eksterjero elementais... – Ji žvilgteli į Mają. – Ar supranti, apie ką šneku? Maja papurto galvą. – Jis atrodo kaip pasakų namelis, su erdvia veranda, bokšteliu ir keliais vitražiniais langais. – Šaunu, – ištaria Maja. Airinei dingteli, kad galbūt Maja jai pataikauja, bet... tai tikrai šaunu. – Lyg visa mano virtuali „Pinterest“ nuotraukų galerija būtų atgijusi, – tęsia Airinė. – Tame name pilna antikvarinių baldų ir rankomis austų šilkinių kilimų. Ten yra sieninių spintų, kitos išlikusios namų įrangos, taip pat vitražų, sienas puošiančių freskų ir sietynų, be to, turiu durų varpelį, kadaise skambėjusį viename Italijos vienuolyne. – Jai reikia sustoti. Ką ji daro, kodėl pasakoja visa tai dvylikos metų mergaitei? – Gaila, kad nespėjau tau viso to parodyti. Airinė suvokia, kad tai tiesa. Ji norėjo, kad vieną gražią dieną Hakas ir Maja apžiūrėtų jos namus Bažnyčios gatvėje. Nes tas namas – jos viso gyvenimo darbas. Net, galima sakyti, Airinės įsikūnijimas. – Bet jie viską atėmė. Praradau savo baseiną, rožyną su visais paveldėtais rūšinių vynuogių sodinukais ir abu automobilius. Man nieko neliks. Jie viską konfiskavo, ir dėl to kaltas Rasas. Dabar aš nieko nebeturiu. Maja spokso į Airinę, o šiai dar pakanka sveikos nuovokos susigėsti. – Turite Kešą, Beikerį ir Floidą, – prabyla Maja. – Turite 25

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

Haką. Jis jus tikrai mėgsta. Žinote, kai grįžote į Valstijas, jis atrodė taip prastai nusiteikęs... Dar turite mane. – Ji paima skrebutį, aptepa jį sviestu, džemu ir paduoda Airinei. – Ir šį papajų džemą iš „Jake“ restorano – vieną didžiausių skanumynų, kokių man yra tekę valgyti. Paragaukite. Airinė paima skrebutį – kaip galėtų atsisakyti? – ir atsikanda kąsnelį. Džemas... na, tikrai gardus. – Geras, ar ne? – klausia Maja. Airinė linkteli ir atsikanda dar. – Galite pradėti pildyti naują virtualią „Pinterest“ galeriją, – pasiūlo Maja, – ir pirmiausia joje galėtų atsidurti papajų džemas iš „Jake“ restorano. „Ak, jei viskas būtų taip paprasta“, – pagalvoja Airinė. Ji žino, kad Maja teisi. Airinė tebeturi viską, kas tikrai svarbu. Šeimą. Draugus. Sveikatą. Sveiką protą. Na, bent jau jo likučius. – Mes neišvyksime, – sako Airinė. Tik nepriduria: „Nes neturime kur grįžti.“ Beje, tai nėra visiška tiesa. Hjustone Beikeris turi namą, įsigytą ne už purvinus Raso pinigus. Be to, garbaus amžiaus Airinės tetai Rutai priklauso šeimos vasarnamis Doro apygardoje. Tik Airinės nevilioja nei galimybė keltis į Hjustoną, nei mintis apsigyventi su devintą dešimtį pradėjusia teta. – Ką nors sugalvosime. – Galite likti čia, – sako Maja. – Ir jums nebūtina miegoti ant sofos, mes turime laisvą kambarį. Mano mamos miegamąjį. Mergaitė įsideda į burną kąsnelį kiaušinienės ir, rodos, tik dabar suvokia, ką prieš kelias akimirkas pasiūlė. – Kol kas pakaks ir sofos, – paskubomis patikina Mają Airinė. – Ką nors išsinuomosiu. Juk nelikau visai be cento kišenėje. Maja nuryja kąsnį. 26

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

– Senelis sakė, kad galėčiau persikelti į mamos kambarį. Vadinasi, galėtumėte užimti manąjį. – Ak, Maja... – Žinau, jis baisiai sujauktas, – priduria mergaitė. – Bet grįžusi iš mokyklos sutvarkysiu. Šiaip ar taip, po mokyklos man draudžiama kelti koją iš namų. Teisybė, Maja nusikalto ir jai paskirta bausmė. Melavo Kešui, įkalbėjo jį išleisti ją miesto centre, o tada pradingo. Dabar ši drama rodosi tokia pat menka, kaip apvalių pusryčių bandelių trūkumas „Titaniko“ virtuvėje. – Dėl manęs tau nebūtina niekur keltis, – sako Airinė, nors apie tai, kad galėtų miegoti Rouzės kambaryje, žinoma, negali būti nė kalbos. – Man pakanka sofos. – Bet aš noriu pakeisti kambarį, – pareiškia Maja. – Ir dabar, kai jūs čia, radosi puikus pretekstas tai padaryti. – Mergaitė prisimerkia. – Ar teisingai pavartojau šį žodį? Airinė nesusilaikiusi santūriai šypteli. – Teisingai. – Vadinasi, liksite pas mus? Airinė iš prigimties nelinkusi priimti pagalbos, bet tokio mielo siūlymo atmesti nesiryžta, juolab kad jos padėtis, galima sakyti, beviltiška. – Pagyvensiu pas jus, kol atsistosiu ant kojų. Staiga joms prieš akis išdygsta Hakas, apsivilkęs žydrais žvejo marškiniais, užsidėjęs skydelį nuo saulės, apsirišęs kaklą geltona kaklaskare. – Džiaugiuosi, kad šis reikalas sutvarkytas, – sako jis.

Elin Hilderbrand

Rūpesčiai rojuje

Airinei stovint prie lango ir žiūrint, kaip Hako pikapas vingiuodamas leidžiasi Jokūbo Kopėčiomis, pragysta jos mobilusis. Skambina Lidija. Ištiesusi pirštą virš ekranėlio Airinė stabteli. Ji norėtų likti čia – erdvėje, kurioje vis dar yra lašelis vilties. Galbūt agentas Kenetas Beketas, prieš kelias savaites atvykęs į Bažnyčios gatvę daryti kratos, ją užtarė? Juk filmuose visada būna geras ir paslaugus FTB agentas, tiesa? Pareigūnas, aklai nesilaikantis įstatymų raidės ir gebantis suprasti, kas iš tiesų teisinga, o kas – ne. Airinė niekuo nenusikalto. Ir nenusipelnė prarasti namo. – Sveika, Lidija, – atsiliepia ji. – Nusavino, – praneša Lidija. – Pakabino ant durų lentelę su užrašu, ir neseniai atvyko brigada paimti to, kas viduje. Paprašiau parodyti teismo sprendimą, ir... ką aš žinau, bet dokumentas atrodė tikras. Tas agentas namą pavadino „nusikaltimo vaisiumi“. Airinė pajunta šleikštulį, ji baiminasi, kad ims lupti ožius. Paėmė tai, kas viduje. „Nusikaltimo vaisius“. – O mano asmeniniai daiktai? – klausia Airinė. – O daiktai, kuriuos įsigijau už žurnalo redakcijos išmokėtą atlyginimą? Kas bus su daiktais, kuriuos turėjome prieš Rasui įsidarbinant „Ascension“ įmonėje? – Nežinau, – sako Lidija. – Dabar sėdime mano automobilyje kitoje gatvės pusėje, priešais tavo namą. Gal nueiti ir paklausti? Airinė pamėgina įsivaizduoti Lidiją, užduodančią šiuos sudėtingus klausimus. Bet agentai tokių dalykų turėtų būti klausinėjami kone nuolat – kaskart, kai atvyksta griauti kieno nors gyvenimo. – Prašau, paklausk, ar negalėtum pasiimti tik vieno daikto, – prabyla Airinė. – Milės nuotraukos. Ji mėlynajame svečių kambaryje, kabo ant sienos virš praustuvo. 28

Sala vis mažiau primena rojų – artinasi audra ir Stilų šeimos istorijos atomazga