Iš anglų kalbos vertė Ieva Sidaravičiūtė
Vilnius, 2021
Anne Glenconner
ąsotėliai. Žmonės dėl jų kraustėsi iš proto. Queen Mary prisišvar tavus Sautamptone, manęs jau laukė mama ir pulkas žurnalistų bei fotografų. Mojavau užsakymų registracijos žurnalu, prekybos sėkme džiaugdamasi kur kas labiau nei freilinos statusu. Išlipu sią iš laivo, mane užgriuvo klausimų lavina. Atsidūriau dėmesio centre.
60
ketvirtas skyrius
Karūnavimas
Gegužę mudvi su mama persikraustėme į Londoną pas Ga, kad antroje mėnesio pusėje galėtume dalyvauti dvylikoje repeticijų Vest minsterio abatijoje. Atsisveikinant Carey stypsojo nukabinusi nosį, bet tėtis nepaprastai didžiavosi ir ilgai mojo mums pavymui. Freilinos buvome šešios, kelias iš jų puikiai pažinojau: Rosė Spen cer-Churchill buvo susižadėjusi su mano mamos pirmos eilės pus broliu; Mary Baillie-Hamilton tėvai, Hadingtono grafas ir grafienė, artimai bičiuliavosi su mano tėvais; o su Jane Vane-Tempest-Stewart mane siejo dar glaudesnis ryšys: jos dėdė vedė mano tetą Silvią, o Janės sesuo Annabela buvo geriausia Carey draugė. Jų draugystė buvo tokia stipri, kad, Janės ir Annabelos motinai susirgus, mūsų mama su rengė bendrą Carey ir Annabelos debiutinį šokių vakarą Londonderio 61
Anne Glenconner
rūmuose Londone. Tik pačios debiutantės pokylyje neužsibuvo: kai Glosterio hercogas pasiprašė būti joms pristatytas, mama pasibaisėju si suprato, kad nenaudėlė mano sesuo su drauge vogčiomis išspruko į naktinį klubą. Aš apie tokią šunybę nebūčiau drįsusi net pagalvoti, bet Carey visada buvo padykusi. Kitų dviejų freilinų, Janės Heathcote-Drummond-Willoughby ir Moyros Hamilton, iki tol nepažinojau. Artimiau susipažinome tik po kurio laiko, nes Norfolko hercogo vadovaujamos repeticijos, į ku rias – kaip ir mūsų motinos – susirinkdavome vilkėdamos juodais kostiumėliais, skrybėliuotos ir su pirštinėmis, buvo labai oficialios. Šnekoms nelikdavo laiko. Paveldimas erlo maršalo pareigas einančiam Norfolko hercogui jau buvo tekę rengti karaliaus Jurgio VI karūnavimo iškilmes. Pasimokęs iš patirties, jis neketino palikti vietos atsitiktinumui. Hercogas turėjo devyniasdešimt keturis grafikus, skirtus įvairioms ceremonijoms. Vis kas buvo suplanuota minutės tikslumu, reglamentuotas menkiausias dalyvių krustelėjimas. Jis įžvalgiai numatė net ir tai, kad retkarčiais rei kės jam pačiam papudruoti plikę, kitaip blizgėtų televizijos kameroms filmuojant iš viršaus. Reikėjo aptarti ir suderinti begalę įvairiausių smulkmenų smulkmenėlių, tad repeticijose dalyvavo gausybė žmonių, įskaitant ir Richardą Dimblebį, BBC apžvalgininką, vesiantį tiesioginę ceremonijos transliaciją. Jis buvo labai atsidavęs: vykstant parengia miesiems darbams net persikraustė gyventi į savo motorlaivį, prišvar tavo jį Vestminsterio prieplaukoje, kad būtų kuo arčiau abatijos. Freilinų užduotis buvo nešti veik šešių su puse metro ilgio violetinį aksomo šleifą, kraštuotą šermuonėlių kailiukais. Visos šešios proce sijoje eisime iškart už karalienės. Paskui mus žingsniuos vyriausioji rūmų dama, Devonšyro hercogienė našlė, jai iš paskos seks vyriau siasis drabužininkas, už jo eis dvi vyresniosios rūmų damos – mano 62
Rūmų dama
mama ir Justono grafienė, o už jų dar keturios rūmų damos. Mamos statusas tebuvo formalumas, o štai Devonšyro hercogienė našlė tu rėjo rimtą užduotį: vyriausiosios rūmų damos pareiga buvo asistuoti 5-ajam Čolmlio markizui, vyriausiajam rūmų kamerherui, atsakin gam ir už pagalbą karalienei keičiantis drabužius. Čolmlio markizas buvo itin dailus ir, regis, labai didžiavosi savo iš vaizda – visada sėdėdavo tiesus it žvakė, kiek pakreipęs galvą. Vis dėl to jis turėjo ir trūkumą: niekaip nesugraibydavo drabužių kabliukų ir auselių – markizui, ko gero, gyvenime nebuvo tekę apsirengti pačiam, ką jau kalbėti apie kitą žmogų. Norfolko hercogas kelis sykius jam parodė, ką ir kaip daryti, bet kiekvienas bandymas baigdavosi tik dar ilgesne krapštalyne. Galiausiai neapsikentęs Norfolko hercogas liepė kabliukus ir auseles pakeisti spaustukais. Po karūnavimo ceremonijos pasiteiravau karalienės, kaip marki zui sekėsi užsagstyti suknelės nugarą. Ji pasiskundė, jog segiodamas spaustukus jis kiekvieną skaudžiai įmygdavo į nugarą. Atrodė, niekada nekeliavau po Ameriką, netupėjau ant grindų parduotuvėse ir nepakavau pardavinėjamų keramikos dirbinių. Da bar mokiausi, kaip eiti, stovėti, kaip laikyti šleifą, kaip procesijoje prisitaikyti prie karalienės žingsnio ir tinkamai išskleisti šleifą jai už nugaros. Būsima karalienė dalyvavo dešimtyse įvairių repeticijų, mat jai reikėjo įsiminti begalę skirtingų ceremonijos etapų, tad su mu mis ji repetavo tik vieną paskutinių kartų. Paprastai vaikščiodavome paskui Norfolko hercogienę. Vėliau princas Charlesas man pasakojo, kaip sykį užėjęs į motinos kabinetą aptiko ją prie stalo su karūna ant galvos. Paklausta, ką veikianti, ji paaiškino, kad pratinasi prie nemen ko karūnos svorio. Vienintelė mūsų repeticija, kurioje dalyvavo ir būsimoji kara lienė, vyko Bakingamo rūmuose. Viską, regis, be jokių pastangų 63
Anne Glenconner
perprantanti karalienė berte apibėrė Norfolko hercogą taikliais klau simais ir atidžiai klausėsi atsakymų. Mūsų lydima, ji kelissyk perėjo Baltąją svetainę apsigobusi užuolaida, imituojančia šleifą. Po dešimties dienų repeticijų, kuriose dalyvavome vilkėdamos juo duosius kostiumėlius, nepaprastai apsidžiaugiau sulaukusi ir sukne lės. Visų šešių freilinų suknelės buvo vienodos, pasiūtos iš dramblio kaulo spalvos šilko ir siuvinėtos auksu. Jas kūrė Normanas Hartne llas. Suknelės buvo be pamušalo, todėl siuviniai nemaloniai braižė odą. Ir dar jos buvo beprotiškai ankštos. Šiaip ar taip, visos buvome laimingos, nes suknelės atrodė išties stulbinamai. Diademos taip pat buvo nuostabios: iš aukso ir perlų, panašios į pamergių karalienės vestuvėse prieš penkerius metus. Nors suknelę matavausi ne sykį, pirmą kartą ilgesnį laiką ją vilkė jau tik per generalinę repeticiją Vestminsterio abatijoje. Norfolko her cogas liepė jas pridengti viršutiniais drabužiais, kad modelis kol kas liktų paslaptis. Deja, po repeticijos lipant laiptais pūstelėjęs vėjas kils telėjo skarą, kuria buvau apsisiautusi, ir atidengė suknelę. Ant laiptų tykančių fotografų tuo metu nė nepastebėjau. Kitą dieną pirmuo siuose laikraščių puslapiuose karaliavo mano nuotrauka, o antraštės skelbė: „Ji nežinojo, kad tai paslaptis“. Mirtinai persigandau, neabe jojau, kad Norfolko hercogas bemat paskambins ir pašalins mane iš pamergių. Laimei, telefonas taip ir nesuskambo, o hercogas nė neuž siminė apie mano nelaimę. Likus vos kelioms dienoms iki karūnavimo iškilmių, į Londoną atvažiavo ir mano seserys. Jos apsistojo pas Ga ir šioji labai sten gėsi, kad viešnios nesijaustų paliktos nuošaly. Bute visoms nepaka ko vietos. Gyvenanti vien repeticijomis mama per vėlai susigriebė ieškoti kambario viešbutyje – laisvų vietų nebuvo visame Londone. Apsistojome pas prosenelio brolį Jacką; jo butas buvo labai patogioje 64
Rūmų dama
vietoje – prie Berklio aikštės, visai netoli Bakingamo rūmų. Deja, bute buvo tik vienas miegamasis, jis atiteko mamai. Man teko miegoti ant čiužinio, patiesto ant grindų, o vargšui dėdulei Jackui prisiėjo net išsikraustyti. Jis buvo pratęs stojiškai tverti sunkumus: tarnaudamas karalienei Marijai, lydėdavo ją į provincijos dvarus ir vadovaujamas entuziastingai nusiteikusios valdovės, kad ir nenoriai, kirsdavo medžius, kapodavo gebenes. Ne aš viena susidūriau su nepatogumais: Moyros Hamilton moti na paskutinę minutę skubomis dažė rudus kaliošus aukso spalva, nes taip ir nerado didelėms Moyros pėdoms tinkamų auksinių batelių. Karūnavimo išvakarėse Bakingamo rūmų pažas atnešė deimantinę segę, vaizduojančią karalienės ranka rašytus inicialus ER. Trumpame raštelyje karalienė siūlė pasipuošti ja rytojaus iškilmėse. Dar labiau susijaudinau, puikiai suprasdama, kaip man pasisekė, kad turiu gali mybę dalyvauti istoriniame įvykyje. Tąnakt iš džiaugsmo ir nerimo beveik nesumerkiau akių – užmigti menkai padėjo ir nepatogus guolis. Stebėjau, kaip pro langus įsiskver busi brėkštanti aušra pamažu išryškina kambario kampe kabančią suknelę. Po kelių vienatvės valandų, kurias praleidau vaizduodamasi rytojaus dieną, mintyse kartodamasi nurodymus, jaudindamasi, ar nesuklysiu, išaušo bruzdus rytas. Penktą valandą į nedidelį butą prigužėjo žmonių ir puolė man ir motinai daryti makiažo, krauti mums ant veido neapsakomai daug dažų, kad deramai atrodytume televizijos lempų šviesoje. Dienos švie soje mūsų lūpdažio raudonumo skaistalai ir platūs tamsūs antakiai veikiau priminė George’ą Robey’į, pagarsėjusį komediniais poniučių vaidmenimis. Prisistačiusi kirpėja primygtinai reikalavo leisti susukti man plaukus. Užtrukome visą amžinybę, o pažvelgusi į veidrodį min tyse pasibaisėjau: „Jergutėliau, atrodau kaip avis!“ 65
Anne Glenconner
Už lango pilkavo niūri diena. Dėl kiaurą naktį nesiliovusio lietaus atvėso iki 12 laipsnių – anot meteorologų, tai buvo vėsiausia šį šimtmetį birželio diena. Radijo pranešėjas Johnas Snagge’as grįžo prie naujienų apie pasirengimą ceremonijai. Jo žodžiai apie tūkstančius žmonių, kurie nakvojo gatvėse, kad užsiimtų geresnes vietas procesijai stebėti, dar la biau pakurstė mūsų jaudulį. Kol mudvi su mama vilkomės sukneles, Johnas Snagge’as paragino klausytojus neišjungti radijo imtuvų ir priminė, kada prasidės tiesioginė BBC televizijos transliacija. Nuo minties apie milijonus žiūrovų man net kojas pakirto. Iš nervų neįstengiau nuryti nė kąsnio. Mama jau buvo iškeliavusi į Bakingamo rūmus pusryčiauti. Ten ji prisidės prie Justono grafienės ir viena iš pro cesijos karietų važiuos į Vestminsterio abatiją. Mamai išėjus, netrukus pasirodė automobilis į abatiją nuvežti ma nęs. Toji penkiolikos minučių kelionė priminė sapną ir įstrigo atmintyje visam gyvenimui. Lietaus merkiamos Londono gatvės buvo sausakimšos sėdinčių ir stovinčių žmonių. Po tamsių ir niūrių pokario metų džiū gaujančios minios atrodė neįtikimai įspūdingai. Dar ypatingesnė diena tapo tą rytą pasklidus žiniai, kad Edmundas Hillaris įkopė į Everestą. Džiaugsmui nebuvo galo. „Hillaris pasiekė viršūnę!“ – šaukė žiūrovai. Automobiliui sustojus prie abatijos, minia ir mane pasveikino sma giais šūksniais. Jaudindamasi išlipau. Tvarkdarių skubiai buvau nuvesta prie specialiai sukonstruoto priestato durų. Kol kas abatija buvo apytuštė, valytojai šepečiais valė mėlynus kili mus, Norfolko hercogas derino paskutines pasirengimo detales. Tūks tančiai kėdžių, eilėmis kylančių iki pat lubų, dar apie valandą stovės tuščios. Richardas Dimblebis, BBC apžvalgininkas, čia atvyko vos pra švitus ir dabar dairėsi po abatiją iš savo vietos triforijuje. Klauptuose 66
Rūmų dama
jau nekantravo ir berniukų choro giesmininkai. Jutau jų skleidžiamą nervingą energiją: dienos įvykiai atrodė jau čia pat ir vis dėlto dar taip toli. Rosė Spencer-Churchill ir Janė Vane-Tempest-Stewart, išrinktos vyresniosiomis freilinomis, iš Bakingamo rūmų važiavo karalienės procesijoje. Ne toks svarbus mūsų ketvertas stoviniavo abatijoje ste bėdamas, kaip renkasi žmonės. Nors mums pasiūlė atsisėsti, aplinkui stovėjo tiek senutėlių išsipuošusių vyrų, – kai kurie vilkėjo sunkias uniformas, – kad jautėme pareigą užleisti vietas jiems. Į abatiją suvažiavo penkios procesijos, po ceremonijos jos susilies į vieną. Dalyvavo Britanijos Tautų Sandraugos valstybių vadovai, kara liškosios šeimos nariai, kilmingiausi aristokratijos atstovai, pasidabinę uniformomis ir spalvingomis sukniomis. Abatija skendėjo pasakiško je šviesoje, televizijos lempos kūrė saulės spindulių iliuziją, ir nors diena buvo darganota, vitražiniai langai buvo skaisčiai nutvieksti, o jų atspindžiai žaidė siuvinių ir juvelyrikos gausoje. Žmonės patyliukais kuždėjosi, jų vis daugėjo – į abatiją pro duris plūdo tūkstančiai. Jaučiausi, lyg žvelgčiau į viduramžių gobeleną. Vienu metu regėjau begalę įvairiausių smulkmenų: dalyviai timp čiojo ir glostė savo ar kaimynų drabužius, didikams karūnos, kurių dėvėti buvo nevalia, kol nebus karūnuota karalienė, pravertė it ko kie krepšeliai – aukštuomenė traukė iš jų ir vėl juose slėpė visokius dalykėlius, pradedant sumuštiniais ir baigiant siuvimo reikmenų rinkinukais. Cecilis Beatonas, įsitaisęs aukštai, fotografavo ir škicavo. Prieš pat dešimtą valandą choras užgiedojo litaniją. Likus tik valandai, įtampa didėjo, ore pakibo bemaž apčiuopiamas laukimas. Tuomet nuo altoriaus iki didžiųjų vakarinių durų pajudėjo regali jas nešanti kanauninkų ir kitų dvasininkų procesija su gedulingą veidą 67
Anne Glenconner
nutaisiusiu Vestminsterio dekanu priešakyje. Valdžios ženklai: taurė, skeptras, rutulys su kryžiumi, karaliaus Eduardo karūna – vienas po kito buvo sudėti ant specialaus stalo ir palikti išvaizdžiojo vyriausiojo rūmų kamerhero priežiūrai. Devynmetis jo pažas, Alsvoterio vikon tas, nemirksėdamas įsistebeilijo į regalijas ant stalo. Atvyko pirmieji karališkosios procesijos dalyviai. Aštuonių šir mų ristūnų traukiama paauksuota karieta pagal planą karalienę ir Edinburgo hercogą turėjo privežti lygiai vienuoliktą valandą, tad nuo Bakingamo rūmų pajudėti reikėjo tiksliai 10.26 val. Karietą lydėjo tūkstantis gvardiečių, tarp jų – ir Karališkosios kavalerijos būriai, kurių gretose jojo pareigą karalienei atliekantis Johnnis Althorpas. Pasirodė mama su vyriausiąja rūmų dama, Devonšyro herco giene našle, artimųjų praminta Moucher. Jos marti Devonšyro her cogienė, mažybiniu vardu Debo, vilkėjo XVIII amžiaus raudoną aksominę mantiją ir dramblio kaulo spalvos šilkinę suknelę didele apskrita iškirpte. Mama sakė, kad šiuos apdarus hercogienė apti ko skrynioje Čatsverto dvare. Jie priklausė Georgianai Cavendish, 5-ojo Devonšyro hercogo žmonai, anuomet vadintai „mados im peratore“. Visa aplinka ir pati proga buvo tokia nepavaldi laikui, kad čia keistai neatrodė net ir dviejų šimtų metų senumo drabužiai. Lauke įrengtose tribūnose susispietę žiūrovai vis garsesniais šūks niais sveikino vieną po kito atvykstančius svečius: juo aukštesnio rango įžymybė, juo didesnis triukšmas. Prie abatijos privažiavus Winstonui Churchilliui, pasipuošusiam Keliaraiščio ordino riterio apranga, minia suūžė. Garsiu riaumojimu ji pasitiko ir iš airiškosios karietos išlipusias Karalienę Motiną su princese Margareta, vilkin čia siuvinėta šviesaus aukso spalvos suknele. Jiedvi plaukte įplaukė į bažnyčią, abi atrodė lyg nužengusios tiesiai iš pasakos. Priebažnytyje 68
Rūmų dama
išsirikiavo garbės sargybos grenadieriai, pro juos pražingsniavo savo stotui deramą rimtą miną nutaisęs Glosterio hercogas su šeima. Kai atvyko Rosė ir Janė, visos šešios sustojome greta priestato laip tų laukti karalienės. Mums buvo padalyti flakonėliai su uostomąja druska, slėpėme juos ilgose baltose pirštinėse. Nelaimei, Rosė kiek per stipriai spustelėjo pasisveikinti priėjusiam Kenterberio arkivyskupui ranką ir netyčia sutraiškė buteliuką. Pasklido nepakenčiamas amoni ako dvokas. „Dėl Dievo meilės! – sušuko arkivyskupas. – Ką jūs padarėte?“ Neišlaikiusios pratrūkome kikenti. Dvasininkui tai anaiptol nepasi rodė juokinga. Nosinaite nusišluostęs rankas, jis nudrožė vidun. Nuo Viktorijos krantinės atūžus neslopstančio triukšmo bangai supratome, kad artinasi karalienė. Nors karališkąją šeimą pažinojau nuo vaikystės, išvydusi iš už kampo išnirusią paauksuotą karalienės karietą pasijutau lyg sapne. Tą jausmą sustiprino ir kurtinanti minios reakcija karietai sustojus. Atrodė, tauta paklaiko iš džiaugsmo. Karietos durelių atverti priėjo du pažai. Edinburgo hercogas iš šoko kitoje pusėje ir apibėgęs aplink mus sukruto žiūrėti, ar viskas taip, kaip reikia. Greičiausiai tetroško garantuoti, kad tokią karalienei svarbią dieną nekils jokių nesklandumų, bet mes puikiai žinojome, ką ir kaip daryti, tad jo bruzdesys įtampą tik didino. Karalienė atrodė stulbinamai žavingai: švytėte švytėjo ir veidas, ir akys. Pagaliau su visa tauta išvydome karūnavimo iškilmėms skirtą suknią, apgobtą mums jau puikiai pažįstamu tamsiai raudono akso mo šleifu. Normano Hartnello kurta dramblio kaulo spalvos šilko suknia buvo meistriškai siuvinėta rožėmis, dagiais ir kitais Britų salų bei Tautų Sandraugos valstybių nacionaliniais augalais. Dažnai esu klausiama, ar karalienė labai jaudinosi. Ne, ji atrodė rami kaip visada. Puikiai žinojo, kaip elgtis. Jai jau buvo tekę stebėti 69
Anne Glenconner
tėvo karūnavimą ir, nors anuomet buvo dar nedidelė, neabejoju – pri siminė kiekvieną smulkmeną. Karalienei išlipus iš karietos, suėmėme vilnijantį tamsiai raudo no aksomo šleifą už specialių šilkinių kilpų. Norfolko hercogas, pa sidabinęs hercogiška mantija, laukė ant abatijos laiptų – visai kaip 1937 metų gegužę karūnuojant dabar jau velionį karalių. Anuomet jis pasveikino mažąją princesę Elžbietą, o dabar, po šešiolikos metų, pasitiko ją kaip karalienę Elžbietą II. Taręs sveikinimo žodį, herco gas atsitraukė. Stovėdamos karalienei už nugaros laukėme, kol Edin burgo hercogas viduje apsisiaus karališkojo hercogo mantija, o pažai pasirengs nešti regalijas. Norfolko hercogas buvo apskaičiavęs, kad karalienė iš savo vietos, pažymėtos į mėlyną kilimą įsiūtu raudonu siūleliu, gotikinę arką pasieks per penkiasdešimt penkias sekundes – tą akimirką sugaus trimitų fanfaros. Atvažiavusi karalienė į abatiją įžengė po penkiolikos minučių. Ce remonija prasidėjo. Stoviniuodama jai už nugaros, svaigau iš laimės. Man paprasčiausiai pasisekė, kad gimiau reikiamoje šeimoje, reikia mu metu, reikiamoje vietoje, ir štai – stoviu tiesiogine žodžio pra sme ištikimai susisaisčiusi su karaliene. Prieš valdovei pajudant, visi nuščiuvome. Nuo didžiųjų vakarinių durų mus skyrė bemaž dešimt metrų. Procesijos priešakyje stovinti karalienė pasisuko į mus ir pa klausė: „Pasirengusios, merginos?“ Linktelėjome ir patraukėme jai iš paskos. Labai susijaudinome supratusios, kad karalienė žingsniuoja kiek lėčiau nei Norfolko hercogienė, su kuria tiek laiko repetavome. Netikėtai teko sulėtinti tempą, bet drauge atvaikščiojusios daugybę repeticijų prisitaikėme lyg niekur nieko. Po penkiasdešimt penkių sekundžių karalienė pasiekė gotiki nę arką, suskardėjo trimitai. Susirinkusieji darniai pakilo iš vietų. 70
Rūmų dama
Žingsniuojant per bažnyčią, choras užgiedojo beveik septynių mi nučių trukmės Huberto Parrio himną I Was Glad. Berniukų choras, dabar jau susikaupęs, skambiais balsais šlovino šią dieną. Bėgant metams, mintimis dar nesyk nusikelsiu į tas istorines akimirkas. Žiūrėdama filmuotą medžiagą, kaskart pastebiu vis nau jų smulkmenų. Neišvengiamai sulaikau kvapą būgštaudama, gal aš ar kas nors kitas bus susimovęs. Nors žinau, kad ceremonija praėjo sklandžiai, filmui pasibaigus vis tiek lengviau atsikvepiu – visai kaip tądien. Buvo akimirka, kuri galėjo viską sugadinti. Apeigos prasidėjo nepriekaištingai. Pripažinimo ceremonijoje arkivyskupas pristatė karalienę, o ši reveransais pagerbė visose keturiose abatijos pusėse susirinkusius pavaldinius – gražus ir labai retas gestas (tiesa, ji du syk linkteli perams atidarydama parlamento sesijas). Paskui kara lienė davė priesaiką, jai buvo įteiktas Šventasis Raštas, ir prasidėjo iškilmingiausia apeigų dalis – šventasis patepimas. Tai svarbiausias visų karūnavimų ceremonijos ritualas. Nepatepto karaliaus ar kara lienės karūnuoti nevalia. Šis aktas toks reikšmingas ir šventas, kad net ir pridengus jos dalyvius tradiciniu baldakimu, iškeltu keturių Keliaraiščio ordino riterių, televizijos kameros buvo pagarbiai nu kreiptos į šalį – galimybę stebėti patepimą turėjo viso labo saujelė žmonių, tarp jų buvau ir aš. Po ritualo kameras vėl buvo leista atsukti, baldakimas buvo iš neštas. Chorui užgiedojus Zadok the Priest, vyriausiasis kamerheras, padedamas vyriausiosios rūmų damos, nusegė karalienei mantiją ir apgobė karūnavimo iškilmių suknią paprastu baltu drabužiu. Mes su freilinomis atsitraukėme ir dviem eilėmis sustojome netoli kolonos, remiančios abatijos skliautą. Stebinčiai, kaip karalienė artinasi prie altoriaus ir sosto, man susvaigo galva. 71
Anne Glenconner
Laimei, buvau gavusi vietą antroje eilėje, atokiau nuo žmonių akių. Greta stovėjo Juodojo Skeptro tvarkdarys, nuo galvos iki kojų apsidaręs juodu aksomu. Rankose jis laikė lazdą, iš pažiūros puikiai tinkančią biliardo rutuliams stumdyti. Jis ir kitos freilinos nenuleido žvilgsnių nuo karalienės, o aš iš visų jėgų kovojau su akis temdančiu svaiguliu. Prasidėjus įšventinimui, ėmiau svirduliuoti. Suvokdama, kad rizi kuoju sugadinti ceremoniją, vis dėlto sutraiškiau flakonėlį su uosto mąja druska. Deja, ji nepagelbėjo. Nepadėjo ir uoliai krutinami kojų pirštai. Galvoje sukosi vienintelė mintis: kad tik nenualpčiau, kad tik nenualpčiau. Žinojau, mane regi milijonai – dešimtys milijonų – žmonių. Ant kojų laikiausi tik iš baimės nugeibti visos Britų imperi jos akivaizdoje. Mano bėdą pastebėjo Janė Vane-Tempest-Stewart, laimei, Juodojo Skeptro tvarkdarys taip pat – jis ramiai, taktiškai mane apglėbė tvirta ranka ir padėjo man atsišlieti į artimiausią koloną, kad atgaučiau pu siausvyrą. Kas žino, kokios mintys tuo metu sukosi vargšelio galvoje. Juodojo Skeptro tvarkdario titulas priklausė generolui leitenantui se rui Brianui Horrocksui, daugkartiniam karo didvyriui, Eisenhowerio vadintam „geriausiu britų generolu Montgomerio armijoje“. Dabar jis stovėjo greta manęs, melsdamas visų šventųjų, kad nenualpčiau ir nesugadinčiau iškilmių. Nenutuokiu, kiek ir kokių pergalių jis padėjo iškovoti dykumų mūšiuose per Antrąjį pasaulinį karą, bet tądien ne abejotinai išgelbėjo visą šventę. Prilaikė mane, kol atsigavau. Abiem be galo palengvėjo. Kūną veikiausiai užplūdo adrenalinas – netrukus baimė nuleipti per ceremoniją išgaravo. Laikas skriete skriejo. Karalienė buvo ap vilkta aukso drabužiu, jai buvo atnešti pentinai, kuriais, kaip mote riškosios lyties monarchė, ji niekada nepasipuoš. Nė nekrustelėdami 72
Rūmų dama
stebėjome, kaip ji buvo visaip laiminama ir jai įteikiamos regalijos. Galiausiai vyriausiasis kamerheras užsegė jai karališkąją mantiją ir at sitiesęs darsyk išdidžiai pademonstravo dailųjį savo profilį. Įteikus karalienei regalijas, atėjo metas ją karūnuoti. 8 006 žmo nės sutartinai pakilo iš vietų. Šios akimirkos laukė visas pasaulis. Pa šiurpusia oda, užgniaužę kvapą stebėjome, kaip arkivyskupas iškelia karaliaus Eduardo karūną aukštai karalienei virš galvos. Vos karūnai palietus naujosios monarchės plaukus, įsivyravusią tylą sudrebino džiaugsmo šūksniai: „Dieve, sergėk karalienę!“ Subruzdę perai užsi dėjo savąsias karūnas. Netilstančiam balsų chorui pritarė aidinčios trimitų fanfaros. Gir dėjome, kaip lauke džiūgauja minios, tolumoje nugriaudėjo pabūklų salvės. Paskui pamaldas prisimenu kaip pro rūką. Didikams prisiekus iš tikimybę pasodintai į sostą valdovei, priėmėme šv. Komuniją. Gies mę All People That On Earth Do Dwell giedojau itin pakiliai, nes po jos prasidėjo pertrauka, ir mes nuėjome į Šv. Eduardo koplyčią. Joje karalienė tuoj pat nusiėmė net du kilogramus sveriančią šv. Eduardo karūną. Įsivaizduoju, kokį palengvėjimą pajuto. Vietoj karališkosios mantijos jai buvo prisegtas violetinio aksomo šleifas, o galvą vainika vo lengvesnė imperatoriškoji karūna – ta pati, kuria ji ir dabar pasi puošia pradėdama parlamento sesijas. Per pertrauką Kenterberio arkivyskupas išsitraukė butelaitį bren džio ir pasiūlė pasivaišinti. Karalienė ir kitos freilinos atsisakė, tik aš nurijau gurkšnelį. Nuo ryto nevalgiusi, vis dar jaučiausi keistokai, ti kėjausi, kad gėrimas pakels dvasią. Be galo džiaugiausi, kad ceremonija eina į pabaigą. Procesijai slenkant per bažnyčią, skambėjo Edwardo Elgaro maršas Pomp and Circumstance, puikiai paryškindamas šventišką atmosferą. Dar labiau 73
Anne Glenconner
jaudinanti akimirka išmušė, kai iš abatijos žengėme į lauką, kur mus garsiai pasveikino laukiantys žmonės. Atrodė, kad vienu balsu užriau mojo visa tauta. Nors reikėjo labai žiūrėti, kur statau koją, aiškiai prisimenu, kaip džiaugiausi esanti šitokio įvykio centre. Karalienė judėjo lengvai ir gracingai, laimei, nė viena iš mūsų nesuklupo. Įžengėme į priestatą, kuriame svečių jau laukė lėkštės su ypatingu vištienos patiekalu, su kurtu būtent šiai progai. Atrodytų, turėjau mirti iš bado, bet man vis dar labiau rūpėjo karalienei einant tinkamai prilaikyti šleifą. Londonas skendo lietuje, bet minios nesiskirstė, žmonės laukė an tro karalienės pasirodymo. Ilgai laukti neteko – netrukus padėjome jai įsėsti į paauksuotą karietą. Vėl išvydę savo karalienę, žiūrovai pri tariamai suošė. Karietai nuriedėjus, žiūrėjau, kaip lietaus merkiamos džiūgaujančių žmonių eilės moja jai pavymui.
74