Skip to main content

Rožinė dėžutė

Page 1

Tupėdamas už aukštos Pravieniškių tvoros, negalėjo sau atleisti. Už žioplumą. Už neryžtingumą. Juk jau tuomet, ligoninėje, galėjo aktyviau pasisukti aplink Milą. Kas žino – gal būtų pasisekę...Tiesa, suktis su pradurtais šonais būtų buvę sunkoka. Tuo labiau – padaryti tinkamą įspūdį, kai už palatos durų dieną naktį sėdi pareigūnas. Nepaisant nepalankių aplinkybių, Olego svajonėse Mila buvo tokia gyva, kad nejučiomis riba tarp svaičiojimų ir realybėsišsitrynė. Rodėsi, kad ji visu kūnu persikėlė į čia ir dabar, kad ne tik ji jam, bet ir jis jai šį tą reiškia. Vieną vakarą primetęs, kada maždaug ji baigs darbą, išdrįso nuvažiuoti iki ligoninės autobusu. Pasisekė – pamatė ją iš tolo, smagiai žingsniuojančią link stotelės. Atsargiai pasekė iki pat namų. Koks sutapimas: ji gyveno ne per toliausiai nuo jo pusiaukelės įstaigos. Nuo to vakaro bent kartą per savaitę Olegas išslinkdavo iš pusiaukelės namų, ir, užsivožęs gobtuvą ant kepuraitės, gūrindavo Milos namų pusėn. Troškimas pamatyti ją nors akies krašteliu buvo toks stiprus, kad nieko nepaisydavo. Stipriau susigūždavo nuo šlapdribos, giliau į plonos striukės kišenes susigrūsdavo rankas, ir – pirmyn. Eidavo greitai, nesidairydamas. Mat iš patirties žinojo – jei dairaisi, būtinai kas nors užkibs. Kas nors, ko jam nereikia, su kuo neturi ir vėl susidėti. Per kelias savaites matė ją vos du sykius. Kartą ryte, tikriausiai ėjo į darbą. Apsivilkusi alyvinės spalvos pusilge pūkine striuke, garbanas pasibrukusi po balta kepuraite. Atpažino iš eiklios šokčiojančios eisenos – Mila turėjo įprotį lakstyti it maža mergaitė. Pati vikriausia skyriaus slaugytoja. Neatrodė nei laiminga, nei nelaiminga. Tiesiog skubanti. Antrą kartą ją išvydo prieš mėnesį, kai popiet trynėsi aplinkui. Mila grįžo su kažkokiu vyru, apsirėdžiusiu juodu paltu. Akimirksnį Olegui užkaito smilkiniai, tačiau, geriau įsižiūrėjęs, baisiai nustebo. Tas vyriškis, pagal amžių tinkantis Milai į tėvus...Kur jam matytas? Negali būti, ne, ne... Olegui net pilvą susuko. Čia jis – tas gydytojas?! Chirurgas, išrinkęs iš jo kūno armatūros strypus? Mažai šansų, kad klystų, –nors pirmomis paromis pusiaumiga skrajojo ant debesies reanimacijoje, neužfiksuodamas nė vieno veido, vėliau šitas žmogus ne kartą jį aplankė. Ir ranką jam spaudė. Žinojo, kad tai –jo gelbėtojas. Kad tai jis ištraukė jį kone iš kapo, kuriuo galėjo tapti ta garažo duobė. Olegas ne juokais susinervino. Nejau Milai patinka pagyvenęvyrai? Ar gali būti, kad jį operavęs chirurgas – jos meilužis?! Tą pavakarę į pusiaukelės namus grįžo nukabinęs nosį. Keliai pas Milą dar labiau susivingiavo. Na, žinoma, kam jai susimesti su tokiu nevykėliu nusikaltėliu ir dar nelaimėliu, bėdžiumi, nesugebančiu išnešti sveiko kailio iš nusikaltimo vietos,


jei gali sau turėti vieną geriausių ligoninės chirurgų? Nors senas, užtat solidus ir turtingas. Kita vertus, taip jam ir reikia. Už savo nusikaltimą, galima sakyti, buvo nukryžiuotas. Pirmą kartą jam kilo tokia šventvagiška mintis. Tik va Jėzus kentėjo už žmoniją. Jis, Olegas, visuomet kentėjo dėl savo kvailumo. Po to sykio, kai išvydo Milą su daktaru, nustojo vaikščioti aplink jos namus. Tarsi kas per galvą plaktuku stuktelėjo ir privertė įsisąmoninti, kad ši mergina – ne šiaip sau desertas. Kad ji buvo ir tebėra siekiamybė. Kad jis, po velnių, turi ne tik išpirkti kaltes, bet ir iš naujo susikurti jos vertą gyvenimą. O dabar kasdien prieš akis šmėžavo tik toji keista būtybė nevienodomis galūnėmis, trūkčiojančiu veidu ir burnoje stringančiais žodžiais. Praėjo ne viena diena, kol su ja apsiprato. Ji turėjo savo įpročius, savo metodiką, kuriai Olegas nenorėjo pasiduoti. Desperatiška darbų paieška, raginimai mokytis...Kovodamas su sąžine, svarstė, ar ne verčiau vėl prasimanyti greitų pinigų. Nujautė, kad visi tie sąžiningi, teisingi būdai įsitvirtinti jį lėtai žudys. Nekalbant jau apie tai, kad prie Milos artimiausiu metu nepriartės nė per šviesmetį. Būtybė jo nelabai paisė – varė savo, ir tiek. Diena iš dienos matavo Olegą susirūpinusiu žvilgsniu, prisispausdavo prie kompiuterio ir, kilstelėdama galvą nuo ekrano, jį vis atakavo. Na, kaip tas? Na, kaip anas? O ką, jeigu?.. Olegas užsispyrusiai purtydavo galvą – niekas jam netiko. Nors ir skęsdamas apgailėtinoje situacijoje, dėjosi išrankiu. Laukė, kada būtybė susierzins. Galbūt ims jį gėdinti, žeminti. Akinti susiprasti, apsispręsti, surimtėti. O galbūt neištvėrusi vieną dieną jo atsisakys. Tačiau bėgo savaitės, o Ela laikėsi kaip akmeninė uola, skalaujama vandenyno bangų. Tada minkštėti ėmė Olegas. Taikstytis, linksėti galva ir priimti tai, ko anksčiau neįsivaizdavo priimsiąs. Galiausiai įsidarbino automechaniko padėjėju viename mažesnių servisiukų ne per toliausiai nuo stoties. Pėdindavo iki troleibusų žiedo ir, pavažiavęs keletą stotelių, išlipdavo Paneriuose, kur savo dienas laidojo surūdijusių garažų masyve, nuiminėdamas padangas ir merkdamas į specialų skystį oro pralaidumui tikrinti. Kankinosi, galvoje nuolat plakantis svajonių, malonių prisiminimų ir niūrios realybės kokteiliui. Pavydžiai pro troleibuso langą nužvelgdamas blizgančius automobilius, ilgėjosi savo BMW ir jausmo, užplūstančio čiupinėjant naujas kupiūras, leidžiančio būti dosniu sau ir kitiems. Dievaži, nuo to net veidrodyje pats sau gražesnis atrodydavo!


Suprato, kad ilgai taip netvers. Neviltis jį bandė ilgomis darbo valandomis, pasiraitojusi rankoves smaugė tepaluotomis rankomis... Ir ką ta mergšė galinti išmanyti, piktai galvojo, vieną pavakarę gūrindamas į pusiaukelės namus pėsčiųjų tiltu per geležinkelį. Jei jau kartą laižei to skonio – gausos, laisvės, nerūpestingo siautulio – ar įmanoma grįžti atgal, savanoriškai nusileisti ant dugno ir pradėti nuo nulio? Abejonės jį draskė kasdien. O po vienos darbo dienos sutiko Valerijų. Nusispjovęs po kojomis, šis įdėmiai nužvelgė Olegą nuo galvos iki kojų – akivaizdu, bus girdėjęs apie jo žygius zonoje. Olegas paraudo. Tačiau Valera jam ištiesė ranką. – Ko tik nebūna, broli, – pasakė. Olegui išsyk palengvėjo. Vadinasi, ne visi?.. Ne visi jį peržegnojo? Apsisukę drauge nuėjo į McDonald’s. Dar kiek patyrinėjęs Olego veidą, Valera krenkštelėjo. Žinąs puikiai visas jo nuodėmes. Tai, kad jo liežuvis tapo per ilgas, kad prišnekėjo, ko reikia ir ko nereikia. Suprantama – Olegas jaunas, norėjo ištrūkti, norėjo gyventi ir nesupūti. Tačiau kol sėdėjo, daug naujų skersvėjų pratraukė. Vieni žmonės pasikeitė, kiti – atėjo. – Senos chebros neberastum. – Mirktelėjo Valera, riebaluotais pirštais iš pakelio traukdamas bulvytes fri ir kimšdamasis burnon.– Kai ką pakišai – tas tiesa. O kai kam padarei paslaugą. Olegas linktelėjo. Kvaišalų biznis – kaip devyngalvis slibinas. Nukirtai vieną galvą, išauga dvi. Valera ilgai aplink nesuko. Davė Olegui suprasti – jis yra laukiamas. Su savo patirtim ir įdirbiu bet kada galįs prisijungti. Valera jį užstosiąs prieš naujus autoritetus. Išėjęs iš McDonald’s, Olegas paknopstomis pasileido į pusiaukelės namus. Suko vidurius – nežinia, ar nuo perdirbtos mėsos, ar iš streso. Kirbino kirbino tas pavojingas mintis, prašėsi prašėsi – še tau, ir prisiprašė. Su džiaugsmu nebevažiuotų į servisiuką tampytipadangų. Su džiaugsmu į užpakalinę kelnių kišenę greitai įsigrūstų pora šimtinių... O prakutęs... gal... gal pasirodytų Milai? Tačiau tuo pat metu jį kažkas stabdė. Ne, ne kažkas – tai ji. Gyvas priekaištas – šlubčiojanti, besimarkstanti mergina, kasdien sėdinti ant jo sprando ir už jį dėliojanti gyvenimo planus. Buvo ir dar kažkas. Mila. Ji nenusipelnė melu grįstos meilės.


Tik Mila kol kas buvo toli. Ela – čia pat. Ant jos buvo pasiryžęs išgręžti savo piktumu įmirkusius marškinius. Pasakys tai gyvatei. Niekur daugiau neis! Kad ją kur – kas ji tokia, kad jį mokytų?! Socialinė darbuotoja... Šliūcha, kad ją kur... Širsdamas ir mintyse besikeikdamas, jos laukė kitą rytą. Ela nepasirodė. – Susirgo, – sausai paaiškino socialinių darbuotojų vadovė. Susirgo? Po galais... Ir ji turinti teisę? Olegui iki šiol dingojosi, kad Ela – tik viena šios sistemos sudedamųjų. Įrankis, įgalintas įsriegti tokius atsipalaidavusius sraigtelius kaip jis ir Rička. Palaikyti tvarką. Tarnauti. Kokios dar ligos? Turėjo laisvadienį servise. Grįžo į kambarį ir išsitiesė ant lovos. Pyktis išgaravo palubėn. Apėmė nerimas. Anksčiau raukydavęsis, kad reikia keltis prieš aštuonias, kad ir vėl išgirs tą klibinkščiavimą koridoriumi ir atsivers durys, dabar jis ėmė... laukti. Neįtikėtina, bet taip – jis jos laukė! Kaip mamos laukia vaikas savaitiniame darželyje, skaičiuodamas dienas iki penktadienio popietės... – O tu nuvažiuok – padovanok jai gėlių, – veikiau liepė, nei pasiūlė Rička, – nuo mūsų. Tačiau niekas administracijoje nedavė jam Elos adreso. Ela sugrįžo po savaitės. Dar labiau išbalusi, pakeitusi plaukų spalvą. Olegui kaipmat atlėgo. – Tau... tai yra jums... tinka, – išlemeno, nors toli gražu taip negalvojo. Natūraliai šviesūs plaukai buvo vienintelis jos išvaizdoje akiai patrauklus dalykas. – Aš skubu. – Sutriko Olegas, vieną rytą už vartų pagautas Valerosir jo bendro. Šiedu nusižvengė – Olegas nei pro kur nebuvo panašus į žmogų, kuriam reikėtų kažkur skubėti. – Dabar pat prasukam vieną reikaliuką, ir pažadu – nesigailėsi. –Valera kilstelėjo jį už apykaklės ir prisikišęs stebeilijosi į akis. Iš jo burnos bjauriai dvokė. Tai reiškė tik viena: atsisakysi – dar ir kaip pasigailėsi.


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Rožinė dėžutė by knygos.lt - Issuu