Romanas vaikams
Pagal Craig Schulz, Bryan Schulz ir Cornelius Uliano scenarijų adaptavo Maggie Testa Iš anglų kalbos vertė Živilė Bilotaitė
UDK 821.111-93 Ve205
Versta iš: The Peanuts Movie Simon Spotlight, 2015
ISBN 978-609-04-0018-0 © 2016 Peanuts Worldwide LLC © 2016 Twentieth Century Fox Film Corporation. All rights reserved. Vertimas į lietuvių kalbą, Živilė Bilotaitė, 2016 Viršelio adaptacija, Agnė Sinkevičiūtė, 2016 Maketo adaptacija, Jolita Marcinkėnė, 2016 Išleido UAB MEDIA INCOGNITO, 2016
PIRMASIS SKYRIUS
SNIEGO DIENA!
Švintant iš dangaus pabiro pirmosios snaigės. Jos sklendė žemyn iš pilko dangaus, o kartu su jomis – ir pūkuotas geltonas paukštelis. Vudstokas vikriai nardė ore, stengdamasis išvengti snaigių, tačiau šios leidosi ant sparnų ir plasnoti darėsi vis sunkiau. Galop jis vargais negalais nutūpė ant sniego krūvos. Didelės, šuns pavidalo sniego krūvos. Staiga sniego kalva po mažuoju paukšteliu sprogo ir išsviedė Vudstoką į orą. Nusileidęs jis atsitūpė ant šuns būdos – akis į akį su juodmargiu bigliu. Snūpis džiaugsmingai sušuko ir du geriausi draugai apsikabino. Ši diena tikrai bus nuostabi.
-5-
Snūpis ir Vudstokas nubudo pirmieji, tačiau nuo jų neatsiliko ir kiti kaimynystės gyventojai. Tai viename, tai kitame name buvo girdėti skambantys žadintuvai, vaikai kilo iš lovų ir ruošėsi keliauti į mokyklą. Marsė netvirtai atsisėdo, užsidėjoo akinius ir išjungė žadintuvą. Tuo metu savo namuose strazdanė Pipirmėtė Petė pašokusi čiupo šalia lovos gulinčią ledo ritulio lazdą ir atsivadėjusi taip tvojo į žadintuvą, kad šis išlakstė į šipulius. Kaimynystėje šviesiaplaukis berniukas lėtai nubudo pažadintas ramių klasikinės muzikos garsų, sukurtų jo mėgstamiausio kompozitoriaus. Šrioderis atsisėdo ir nusišypsojo: – Ach, Bethovenas. O gretimame name Liucija Van Pelt kaip visada nėrė iš lovos it kulka ir nukūrė į brolio Lino kambarį. Šis saldžiai miegojo, apsikabinęs savo žydrą apklotėlį. – Linai, metas keltis, – sušnabždėjo Liucija. Bet Linas tebemiegojo. – Juk nenori pavėluoti į mokyklą, – švelniai perspėjo sesuo.
-6-
Tačiau Linas nereagavo. Tamsios Liucijos akys prisimerkė. Ji nutraukė brolio apklotėlį ir sukliko: – KELKIS! Linas išvirto iš lovos. – Ak! Mano apklotėlis! Kaimynystėje, Čarlio Brauno namuose, suskambo telefonas. Atsiliepė jaunesnioji sesuo Salė. – Alio, – tarė ji. – Vaa vaa vaaa, – pasakė balsas kitame telefono laido gale. – Sniego diena? – pakartojo Salė. Ar tai gali būti tiesa? Taip! Sniego diena! Salė paleido telefono ragelį ir pašoko į orą! – Šiandien nereikia į mokyklą! – džiaugsmingai sušuko. Tada pagriebė nuo virtuvės stalo vadovėlius ir džiaugsmingai nusviedė juos į šiukšlių dėžę. Žinia apie sniego dieną kaimynystėje žaibiškai pasklido. Jau po kelių minučių iš visų namų pabiro vaikai su žieminiais paltais, pirštinėmis ir šalikais, nešini ledo ritulio lazdomis ir pačiūžomis. Snūpis su Vudstoku stebėjo juos bėgančius pro šalį ir traukiančius prie Čarlio Brauno namo. Snūpis iš laimės pradėjo šokti. Sniego dienos visada būdavo labai smagios!
-7-
Vaikai ėmė linksmai krykštauti. – Franklinas ir Pipirmėtė Petė bus mano komandoje! – pareiškė Liusė. Žaidžiant ledo ritulį Liusė visada būdavo kapitonė ir pasistengdavo pirmoji išsirinkti komandos narius. – Aš turiu ledo ritulio lazdą! – sušuko Šrioderis, mojuodamas lazda. – Aš turiu pačiūžas! – pasigyrė Franklinas. – Kas turi ritulį? – paklausė Pipirmėtė Petė. Šalia jos stovėjo mergaitė, vardu Petė – tiesiog Petė. Nors jųdviejų vardai buvo beveik vienodi, atskirti jas nebuvo sunku. Pipirmėtė Petė – strazdanota rudaplaukė, o Petė – šviesiai rusvų plaukų, be jokių strazdanų. Petė parodė į besiartinantį berniuką. Nors snigo, jam einant kilo nešvarių dulkių debesėliai. – Štai ir mūsų vartininkas! – sušuko ji, artinantis Berniukui Kiauliukui. Geriausia Petės draugė Violeta palingavo galva: – Berniuk Kiauliuk, nejaugi tu nuo gimimo toks purvinas? Berniukas Kiauliukas nuleido pastabą negirdomis ir pažvelgė į Čarlio Brauno namą:
-8-
– Kurgi jis pradingo? – Nagi, Čarli Braunai! – ėmė šaukti ir kiti. Namie Čarlis Braunas iš paskutiniųjų stengėsi apsivilkti savo žieminę aprangą. Pavasarį, vasarą ar rudenį apsirengti būdavo kur kas lengviau. Jis tiesiog užsitempdavo juodus šortus, mėgstamiausius geltonus marškinėlius su juodo zigzago piešiniu, ir viskas. Bet žiemą viskas kur kas sudėtingiau. Žiema reiškė batus, į kuriuos neįmanoma įkišti kojos, storus megztinius su užtrauktukais, kurie nuolat užstringa, ir dar pirštines, kurios visada kažkur pradingsta. Draugų balsai lauke nutyko, kol Čarlis Braunas paskubomis avėsi batus, vilkosi paltą ir maukšlinosi kepurę. Pagaliau apsirengęs jis išgriuvo lauk. – Ei, bičiuliai, palaukite manęs! – sušuko. Bet lauke jau nieko nebuvo. Visi išėjo prie tvenkinio ir jį paliko. Čarlio Brauno džiaugsmas subliuško kaip pradurtas balionas. Tuomet jis pažvelgė į dangų. Sniego krito vis mažiau ir pro retėjančius debesis skverbėsi saulė. – Šiandien galėtų būti toji diena, – viltingai ištarė jis. Sugrįžęs į namus pačiupo savo naujausią aitvarą ir pasileido į atvirą lauką, puikiausiai tinkantį aitvarams
-9-
leisti. Įsmeigęs aitvarą į sniego pusnį, jis pamažu traukėsi atbulas, vyniodamas virvę. – Naujas aitvaras, švelnus vėjelis – viskas taip, kaip reikia, – tarė pats sau Čarlis Braunas. – Dabar, kai Medis Aitvarų Rijikas užmigo žiemos miegu, nebėra ko bijoti. Čarlis Braunas mėgo leisti aitvarus, tačiau visą smagumą sugadindavo Medis Aitvarų Rijikas. Pavasarį, vasarą ir rudenį medis atgydavo. Čarlis Braunas buvo tikras, kad medis savo šakomis tarsi nagais sučiupdavo jo aitvarus danguje. Tačiau dabar, atėjus žiemai ir medžiui tyliai miegant, galėjo pavykti. Vyniodamas virvelę Čarlis Braunas dar kartą pažvelgė į dangų. Saulė spindėjo dar skaisčiau. – Būna dienų, kai tiesiog jauti, kad viskas eisis kuo puikiausiai, – tarė jis. Laikydamas aitvaro virvelės ritę, jis pažvelgė į pusnyje smygsantį aitvarą. Tuomet giliai įkvėpė, apsisuko ir visu greičiu pasileido pirmyn. – Kylam! – sušuko. Aitvaras šaute iššovė iš sniego pusnies ir Čarlis Braunas atsisukęs pamatė, kaip jis velkasi sniegu.
-10-
– Minutėlę... – tarė jis, graibydamas ritę. Užvyniojus šiek tiek virvelės, aitvaras lėtai pakilo į orą. O tada... ūūūūžt! Jį pačiupo vėjo gūsis ir pakėlęs nešė vis aukštyn. – Jis skrenda, – ištarė berniukas, negalėdamas tuo patikėti. – Jis skrenda! Laikydamas virvelę Čarlis Braunas nuskuodė ant artimiausios kalvos viršūnės. Aitvaras sklendė virš jo, palaikomas švelnaus vėjelio. Kalvos papėdėje berniukas matė savo draugus, ant užšalusio tvenkinio žaidžiančius ledo ritulį. – Ei, bičiuliai! Žiūrėkit! Žiūrėkit! Man pavyko! – šūktelėjo jis. Tačiau draugai buvo pernelyg įsitraukę į žaidimą ir nieko nematė. Bet tai buvo nesvarbu. Šypsena Čarlio Brauno veide vis platėjo. Jam pavyko! Staiga kažkas truktelėjo jo kojas. Pažvelgęs žemyn berniukas pamatė, kad aitvaro virvelė apsisuko apie batus! Praradęs pusiausvyrą jis slystelėjo ir nučiuožė nuo kalvos, iki pat tvenkinio, o tada nuslydo ledu ant pilvo tarsi ruonis. Sustoti pavyko tik priešais savo bičiulio Lino kojas.
-11-
Tebespausdamas savo apklotėlį, Linas pažvelgė į draugą. – Sveikas, Čarli Braunai. Tai vis dar negali paleisti to savo aitvaro? Tuo momentu pūstelėjo stiprus vėjo gūsis, aitvaras tvojosi į vargšo Čarlio Brauno galvą ir vėl pakilo į orą, iš paskos vilkdamas ir jį patį. Linas stebėjo, kaip jie tolsta. – Atmink, svarbiausia nepasiduoti! – sušuko pavymui. Aitvaras milžinišku greičiu vilko Čarlį Brauną ledu. Ritulio žaidėjams teko mikliai trauktis iš kelio, kad išvengtų susidūrimo. Čarliui Braunui pavyko atsistoti ant kojų ir tvirtai įsikibti virvelės. Jis pamėgino nuvairuoti aitvarą į krantą. Tiesiai priešais jį dailiojo čiuožimo figūras mokėsi atlikti Liusė, apsupta būrelio kitų vaikų. Ji atliko suktuką ir vis didindama greitį nučiuožė ledu. – O dabar – mano mėgstamiausias trigubas šuolis! – sušuko. – Pasiruoškite būti apstulbinti! Stryktelėjusi ant dešinės kojos, ji pasirengė šuoliui. Bet tada... bum! Tiesiai į ją įsirėžė Čarlis Braunas! Vaikams plojant ir džiūgaujant, ji triskart apsisuko ir plojosi ant užpakalio.
-12-
Čarlis Braunas skriejo tolyn. Perčiuožęs tvenkinį, jis artėjo prie didžiulio medžio. Aitvaras įstrigo medyje, o berniukas liko įsipainiojęs virvelėje. Ši apsivijo visą medį, o jos gale liko kyburiuoti Čarlis Braunas. Šiūpt! Nuo šakų siūbtelėjo tikra sniego lavina ir atidengė įstrigusių senų aitvarų liekanas. Kai Čarlis Braunas pagaliau nustojo suktis aplink medį, liko kaboti žemyn galva ant šakos, greta savo aitvaro. – Och, tas kvailas Medis Aitvarų Rijikas! – sudejavo jis. Čia pat pričiuožė vaikų lydima Liusė. – Tu mulki! – spiegė ji. – Iš karto supratau! Kas dar galėtų sugalvoti vidury žiemos leisti aitvarą? Tavo aitvaras niekada nepakils. Žinai, kodėl? Nes tu esi Čarlis Braunas!
ANTRASIS SKYRIUS
MUŠĖJAS PASIRUOŠĘS!
Liusė pabaksnojo Čarliui Braunui į pakaušį ir šis, kabėdamas ant šakos, ėmė sūpuotis pirmyn atgal. Tuomet mergaitė apsisukusi nučiuožė, o visi vaikai nusekė jai iš paskos. Tik Linas pasiliko. Priėjęs sustabdė besisūpuojantį Čarlį Brauną. – Ačiū, Linai, – padėkojo Čarlis Braunas. – Klausyk, Čarli Braunai. Tik nekreipdamas dėmesio į tai, ką sako mano sesuo Liusė, sugebėjau tiek daug pasiekti gyvenime. Čarlis Braunas pasistengė nusišypsoti.
-14-
– Tu pats geriausias, Linai. Ir ką gi aš daryčiau be tokio puikaus draugo kaip tu? Tuo momentu prie Lino pričiuožė Snūpis. Pačiupęs Lino apklotėlį, nusitempė jį ant ledo ir ėmė tąsyti aplink save. – Eeeeiiiiii! – sušuko Linas. Jis netyčia pačiupo Salės ranką. Mergaitės akys įsižiebė: Linas, kuriuo ji buvo susižavėjusi, laikė ją už rankos! – Ak, mano mielas Bubuli! – sušuko Salė, pavadindama jį savo mėgstamiausia pravarde. Atsigręžęs ir išvydęs, į kieno ranką įsikibo, Linas spygtelėjo ir tuojau pat ją paleido, o Salė sukdamasi nuskriejo į sniego pusnį. Atsisėdusi ji nusipurtė sniegą. – Argi jis ne pats mieliausias pasaulyje? – paklausė ir atsiduso. Lėtai svirduliuodama tvenkiniu čiuožė Marsė. Su ledo ritulio lazda rankoje aplink ją nardė Pipirmėtė Petė. – Och, atsargiai, tamsta, – pavymui savo strazdanotai draugei ištarė Marsė. Pro šalį praskriejo Snūpis su Linu, ir šis spėjo pačiupti Pipirmėtės Petės ranką. Tuomet Pipirmė-
-15-
tės Petės lazda užkabino Marsę. Susidarė vis ilgėjanti susikibusių žaidėjų virtinė, skriejanti ledu. Vienas po kito prie grandinės jungėsi vis nauji čiuožėjai: garbanė Frida, tamsiaplaukis Šermis, Šrioderis, Liusė, Franklinas ir pagaliau Berniukas Kiauliukas su iš paskos nusidriekusiu dulkių šleifu. Švyst! Čiuožėjų virtinė skriejo tvenkinio ledu. Vudstokas jiems pamojavo, vairuodamas ledo valymo mašiną. Vaikai skriejo taip greitai, kad nebegalėjo vieni kitų nulaikyti. Grandinė suiro, ir čiuožėjai pažiro po visą ledą. O tuo metu Čarlis Braunas pagaliau išsilaisvino iš Medžio Aitvarų Rijiko žabangų. Vis dar apsivyniojęs virvelės liekanomis, jis pėdino per tvenkinio ledą, kol jo draugai linksmai suko ratus aplink. Palikęs tvenkinį užnugaryje, Čarlis Braunas per sniegą patraukė į beisbolo aikštę. Prisėdęs ant suolo, ėmė painiotis iš virvelės ir vynioti ją į ritinį. Pabaigus darbą, virvelės ritinys buvo visiškai tokio dydžio kaip beisbolo kamuolys. Pralinksmėjęs Čarlis Braunas atsistojo.
-16-
– Nesvarbu, ką sako Liusė. Net jeigu man iki šiol nesisekė leisti aitvarus ir laimėti beisbolo varžybas, tai tikrai ne dėl to, kad būčiau per mažai stengęsis, – garsiai pasakė. Jis apėjo beisbolo aikštę ir sustojo prie apsnigtos metėjo plokštelės. – Aš tikrai tapsiu geresniu metėju, jei kasdien ateisiu prie savo ištikimosios sniegu užverstos plokštelės, – pasakė jis, stovėdamas plokštelės viduryje. Tuomet patraukė tiesiai link namų bazės. Nužėręs sniegą ėmė statyti sniego senį. Šis išėjo panašus į mušėją – su kepurėle ant galvos ir lazda rankose. – Čarlis Braunas nemeta ką pradėjęs, – garsiai tarė, gėrėdamasis savo kūriniu. Grįždamas atgal prie plokštelės apsidairė. Kažko čia trūko... Tada nulipdė dar vieną sniego senį. Baigus darbą, aikštėje stovėjo aštuoni reikiamas pozicijas užėmę beisbolo žaidėjai ir trys bazių bėgikai. Snūpis su Vudstoku smalsiai jį stebėjo. Vudstokas pasilypėjęs įsitaisė žiūrovo kėdutėje, apsuptas mažų sniego senių – žiūrovų. Snūpis užsimaukšlino beisbolo kepuraitę – kiekvienai gerai komandai reikalingas geras vadovas.
-17-
Snūpis išėjo į aikštę, sulipdė gniūžtę ir padavė ją Čarliui Braunui. Šis linktelėjęs paėjėjo atgal, ant metėjo plokštelės. – Devintosios apačioje. Du užribiai. Bazės pasirengusios, – tarė Čarlis Braunas, žvilgčiodamas į sniego senį mušėją. Ausyse jis girdėjo įaudrintos įsivaizduojamos minios šėlsmą. – Viskas priklauso nuo vieno vienintelio padavimo, – tarė Čarlis Braunas. Jis pažvelgė į ant komandos suolelių sėdintį Snūpį, ir šis iškėlė į viršų antrąjį pirštą. Gerai, trajektorija kreiva, – pagalvojo Čarlis Braunas ir vėl užsimojo. Tuomet Snūpis iškėlė keturis pirštus ir pamosavo. O kas gi čia dabar? – nustebo Čarlis Braunas. Bet, jam nespėjus net pagalvoti apie kitą metimą, Snūpis parodė taikos ženklą. Tuomet sukryžiavo pirštus. O tada iškėlė visus pirštus ir jais pamosavo. Čarlis Braunas papurtė galvą. Snūpio ženklai buvo visiška nesąmonė, be to, jam visai nereikėjo Snūpio aiškinimų, kaip atlikti metimą. Jis pats žinojo. Už nugaros laikydamas kamuolį, Čarlis Braunas įsistebeilijo į mušėją.
-18-
– Pažiūrėkime, ar sugebėsi atmušti mano staigų metimą. Jis užsimojo ir išsviedė kamuolį... bet šis parskriejo atgal! Sniego mušėjas atmušė kamuolį net nesujudėjęs! Pokšt! Sniego gniūžtė parvertė Čarlį Brauną ir nuplėšė jo drabužius. Pokšt! Sniego gniūžtė pataikė į centro gynėją ir sniego senis virto sniego dulkėmis. O tada pramušė skylę tvoroje! Čarlis Braunas lėtai atsisėdo. Visi mažyčiai sniego seniai žiūrovų kėdėse nusiminė. Susinervinęs Snūpis sviedė žemėn savo kepuraitę. Čarlis Braunas išsitiesė ant sniegu nuklotos plokštelės ir stebeilijo į žiemišką dangų. – Žiema bus ilga, – atsiduso.