DŽINE Shin Kyung-sook
RI DŽINĖ Shin Kyung-sook R omana s
Iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas–Kačinskas
Vilnius, 2019
1 skyrius
Visuose varduose slypi juos nešiojančių būtybių būdas.
1 Du žmonės
N
uvykti į uostą užtruko lygiai keturias dienas. Keliavo ir vingiuotu kalnų taku, ir dulkėtu naujuoju, ir žvyrkeliu, nuo kurio matėsi upėje plūduriuojantys keli mediniai lai vai. Praėjo ir laukų ežiomis, nuo vėjo virpėjo ką tik pasodintų ryžių žali stiebai. Pro šalį praplaukė žagreniai, vyšnios, guobos, serenčiai, vilkdalgiai, pienės. Trumpam stabteldavo priešais laukinius bijūnus. Ji akimis sekė pro palankino langą slenkančius vaizdus ir viską dėjosi į atmintį. Galvodama, jog nežinia, kada vėl tai pamatys. Ji pirmą kartą išvydo kiek akys užmato toli besitęsiančią pilką dumblynę*. Danguje – nė vieno debesėlio, vėjas irgi nurimęs. Primerkus akis, tolumoje, mėlynoje jūroje, it sapnas plūduriavo daugybė mažų salelių, * Geltonojoje jūroje, prie kurios ką tik atvyko romano herojė, atoslūgio metu ma tyti tik jūros dugnas. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.) 11
Shin Kyung-sook
tarsi nė nenumanančių, kas laukia Čosono karalystės*. Rąstų ir kitų įvairiausių dalykų prikrauti laivai suposi jūroje, lyg juos kažkas būtų pastūmęs ir vėl prisitraukęs. Kvapas, sklindantis iš džiovintų žuvų sandėlio, gaubė visą uostą. Ką tik pagautos žuvys išdėliotos ant me dinių stalų. Virš judančių ir krutančių, darbais užsiėmusių žmonių liejosi skaidri, karščių dar neužgožta ankstyvos vasaros saulės šviesa. Jam, diplomatui, kiekvienais metais po porą mėnesių tekdavo kur nors plaukti, o ji, buvusi rūmų šokėja, koją į laivą įkėlė pirmą kartą. Mūvintį plazdančias laisvas kelnes iki kulkšnių, vilkintį trumpą lie menę, ant viršaus užsimetusį diržu suveržtą kelioninį paltą aukštą bal taveidį ūsuotą prancūzą ir korėjietę, vilkinčią melsvą suknelę, rankose laikančią rožėmis siuvinėtą skrybėlaitę bei paltą, kurį ruošėsi užsivilkti, jei pūstų vėjas, kaipmat buvo galima pastebėti tarp visų uoste buvusių žmonių. Ne tik ilgas pypkes rūkantys senukai, medinių batų prekei viai, chuliganus primenantys jaunuoliai, rąstus plukdantys vaikai, bet ir užsieniečiams nuomojamoje teritorijoje arbatą pardavinėjantys ar ant sielių malkas kraunantys kinai, prieplaukose ryžiais prekiaujantys japo nai į juodu spoksojo lyg į nepažįstamą pasaulį, kurio durys prasivėrė ir galima žvilgtelėti vidun. Ypač į moterį. Į moterį, kurios tankūs juodi plaukai spindėjo, buvo sušukuoti sluoksniais, todėl atrodė kaip juodmedis, gilios akys skaisčiame veide panašios į juodai mėlynus karoliukus. Kadangi tais laikais niekas dar nenešiojo vakarietiškų šukuosenų, savaime suprantama, ji iškart krito visiems į akis. Jos melsva suknelė nuo pečių pro liemenį leidosi iki kulkšnių ir priminė raidę S. Labai skyrėsi nuo prieplaukos moterų, kurios segėjo medvilninius baltus sijonus ir dėvėjo džogorius** iš to paties audi * Korėjos pavadinimas nuo 1392 iki 1897 metų. ** Korėjiečių tradicinis drabužis – marškiniai. 12
Ri Džinė
nio. Jai žengiant žingsnį, smalsuoliai būriavosi priekyje ir už nugaros. Pradžioje smalsumo pilni žvilgsniai spoksojo lyg abejodami: Gal užsienietė? Supratę: A, korėjietė, – nesidrovėdami nužiūrėdavo jos veidą, nužvelgdavo kiek snobišką Koleno nosį, baltą odą ir garbanotus ru dus plaukus. Buvo ir tokių, kurie negalėjo akių atitraukti nuo akina mai spindinčių nėrinių, puošiančių gilią suknelės iškirptę. Bijodami netyčia užminti ant suknelės, žengdavo žingsnį atgal, bet visų prie plaukoje buvusių, ją ir Koleną stebinčių žmonių akyse galėjai išskai tyti tą patį klausimą: Kodėl korėjietė vilki vakarietiškus drabužius? Kai kurie nepatenkinti merkdavo akis ir piktai atkišdavo lūpas. Jos žavesys sklido ne tik nuo drabužių, kuriuos vilkėjo. Ir ne nuo nuostabiai gražaus kaklo, gilių akių, dėl kurių ją iškart pastebėdavo, net jei būtų stovėjusi tarp nesuskaičiuojamos daugybės moterų. Jos atviras kaklas atrodė švelniai palenkus galvą, oriai – ją išsitiesus, dai liai pasisukdavo dairantis į šalis, toks geidulingas, kai ji pasilenkdavo, kad norėdavosi palytėti. Kaip atrodė jos spindinčios akys, slypinčios po lygiais antakiais? Gilios, lyg linksėtų galva, ką tik supratusi ilgą sudėtingą pasakoji mą, paslaptingos, lyg slėptų jūros gelmes, į kurias dar niekas nebu vo įkėlęs kojos. Lengvas raudonis, dengiantis skruostus, kalbėjo apie drovumą, o iš siauros pailgos nosies, kyšančios tarp akių, juntama išmintis. Ypatinga harmonija. Šalia nei plonų, nei storų kietai su čiauptų lūpų lyg pavasario daigai spindėjo švelnūs pūkeliai, ji atro dė tokia miela, kad norėjosi stipriai apkabinti, net jei būtų iškrėtusi kokią kvailystę. Tačiau žavesį kėlė netgi tas meilumas. Jis sklido ir iš aštraus žvilgsnio, ir iš gebėjimo eiti tiesiai, elegantiškai. Ji nesijaudino dėl daugybės kreivai į ją žiūrinčių žmonių. Labai skyrėsi nuo kitų korėjiečių moterų, kurios veidą dengdavo džangotu*, eidavo susikū prinusios, lyg norėtų nuo kažko pasislėpti. Jos žingsniai niekada ne * Ilgas drabužis: šydas, kurį Čosono laikotarpiu korėjietės dėvėdavo ne namuose. 13
Shin Kyung-sook
prarasdavo pusiausvyros. Ji netgi nebandė apsimesti, kad žiūri kažkur toli, į jūrą, tam, kad išvengtų daugybės klausiamų žvilgsnių. Iš jos eisenos atstačius krūtinę buvo galima pajusti stiprybę žengti priekin nieko nepaisant, neprarandant savęs jokioje situacijoje. Tvirta eisena, iš kurios pajunti, kad ši moteris galėtų susikivirčyti dėl menkiausio dalyko, užgožė ir jos gilias akis, ir elegantišką kaklą, ir meilumu spin dintį veidą. Žmonės spoksojo, o ji nė nevirptelėjo dėl tų skersai išil gai varstančių žvilgsnių, todėl spoksantieji tik giliai atsidusdavo ir vėl sužiurdavo į jūrą. Toji meili moteris, toji moteris, kuri dabar žvelgė į kalno papėdėje esantį uostą, nė nenumanė, kad vos prieš keliolika metų, prieš pasi rašant Čemulpo sutartį, šis uostas tebuvo ramus kaimelis, kuriame stovėjo vos keli namukai šiaudiniais stogais. Gyvenime ir bet kokioje situacijoje, kurios daugiau nebeįmanoma pakęsti, pokyčiai ateina sa vaime. Bangų skalaujamas mažas žvejų kaimelis po sutarties pasirašy mo ėmė staigiai mainytis. Iš pradžių čia įsikūrė japonai, vėliau kinai, o paskui juos ir kitų šalių žmonės. Tuo metu iš dešimties Čemulpo gyventojų vienas buvo jei ne japonas, tai kinas. Niekas negalėjo žino ti, ar jie Čemulpui suteikė liūdesio, ar gyvybinių jėgų.
h Prieš laivui išplaukiant iš uosto ji, pagalvojusi, kad oras geras, kaip mat mintis nukreipė kita linkme. Vietos valdininkas, kurį Užsienio ir prekybos reikalų ministras Čo Biongšikas buvo paprašęs išlydėti Koleną, vietoj atsisveikinimo išta rė, kad prieš lipant į laivą negalima sakyti: Oras geras. Užsiminė, kad taip pasakius, beplaukiant oras gali netikėtai subjurti. Tarp atėjusių išlydėti žmonių matėsi keli prancūzų misionieriai, jūros muitinės pri žiūrėtojai. Buvo ir kelios Čosono karalystėje gyvenančios vienuolės iš Prancūzijos. 14
Ri Džinė
Apsidairius nesimatė nei aukštų pastatų, nei didžiulių laivų. Nors tai buvo išorinis uostas, panėšėjo į vietą švartuotis. Bangos toli ir arti – visiškai mažytės. Tarp namukų žemais stogais maišėsi balti eu ropietiško stiliaus pastatai. Kadangi nebuvo didelių statinių, šiaudais dengti namai rikiavosi tarsi susirėmę vienas kitam į petį. Pro tarpus sklido šilti saulės spinduliai. Ji laiką leisdavo rūmų gilumoje, siuvinė dama vėžlius ar šokdama, todėl dabar džiaugėsi švelnia šviesa, užlie jusia uostą. Rūmuose aukštos atbrailos beveik lietė viena kitą, palenki galvą – visur šešėlis. Kol pasiekė uostą, ji daugybę kartų išsiskyrė su pirmą kartą sutiktais žmonėmis, pirmą kartą matomais daiktais, žeme, ant kurios atsistojo pirmą kartą. Kur buvo toji vieta? Pirmą naktį po to, kai paliko sostinę, su palydovais nakvojo pa kelės užeigoje. Ten, kur tvora padaryta iš sausų medžių kamienų, šei mininkai augino gal dvylika ponių. Jie prunkštė, lyg norėtų bėgioti pievomis, tačiau buvo uždaryti už tvoros. Naktį į kambarį be langų atsklisdavo kalnų žvėrių balsai. Kartais šilti žodžiai pabudina meilę tarsi į žemę pasėtas sėklas. Kalnuose įsikūrusioje pakelės užeigoje Ri Džinė, buvusi rūmų šo kėja, iš Prancūzijos pasiuntinio išgirdo: Mano angele. Ne prancūziš kai, o kuo švariausia korėjiečių kalba. Ją labiau nustebino ne žodžiai „Mano angele“, o tai, kad Kolenas juos ištarė beveik be akcento. Nors jis mokėsi korėjiečių kalbos, tačiau tariant visuomet vis ko nors trūk davo, žodžiai kartais tarsi pakibdavo ore. Kelionė į jo šalį už jūros reiškė, kad nuo šiol teks būti su žmonė mis, kurių kalba visiškai kitokia. Ar ji pati suprato, kad kažkur giliai širdyje slypi nerimas? Toje pakelės užeigoje, esančioje jos šalyje – Čo sono karalystėje, Kolenas pirmą kartą kuo gražiausia korėjiečių kalba ištarė: Mano angele. Kai iš jo lūpų pasigirdo tie švelniai tariami žodžiai, ji patyrė, kaip kalba gali pakeisti jausmus. Tą akimirką, kai vis dar sunkiai 15
Shin Kyung-sook
korėjietiškai kalbantis Kolenas be menkiausio akcento ištarė jos var dą: Ri Džinė, – iki tol rami jos širdis ėmė tankiau plakti. Kaip kad vakare į šiltą vandenį pamerkus kojas, nuplaunamas nuovargis po varginančios kelionės palankinu, taip jos krūtinę užliejo ilgesys. Iš nyko net tas nesuprantamas atstumo jausmas, atsiradęs tą dieną, kai pirmą kartą sutiko Koleną, vertęs nuolat trauktis atgal, nors Kolenas vis labiau norėjo būti kartu. Ji paleido savo juodus plaukus, kurie it debesys apgaubė kaklą, ir, Kolenui ištiesusi šepetį, pasakė: – Peignez-moi*. Šis išplėtė akis. Vyrui patiko šukuoti juodus moters plaukus. Netgi pirmoji do vana, kurią jai įteikė po žiedo, buvo iš tėvynės atvežtas plaukų še petys. Tačiau, nelaimei, moteris dar nuo tų laikų, kai buvo mažoji naìnė**, nemėgo, kad prie jos plaukų kas liestųsi, išskyrus karalie nę našlę Čorinę ir ponią So. Netgi tada, kai kitos rūmų merginos garsiai juokdavosi, šukuodamos viena kitą, pindamos kasas, kurias susukdavo ir perrišdavo violetiniu kaspinu, tik ši moteris atsiskir davo ir iš visų jėgų bandydavo pati pasidaryti šukuoseną. Todėl kai norėdavo sušukuoti mylimą moterį, šis vyras visuomet turėjo žiū rėti maldaujamai. Tačiau dabar ji pati paleido plaukus, ištiesė jam šepetį ir jo šalies kalba paprašė sušukuoti. Kolenas paėmė šepetį ir atsisėdo už jos. Nė nesitikėjęs, kad ji ga lėtų paprašyti ją sušukuoti, jis pasinėrė į blizgančius juodus plaukus. Jo veidą nušvietė šypsena. Atrodė taip pat kaip ji, kai stengdavosi nuslėpti juoką, išgirdusi keistai tariamą savo vardą: Ri Džinė. Pakėlęs galvą ir keldamas ranką, mėgdžiodamas jos kalbėseną: Peignez-moi? – iš priekio prikišo savo veidą. * Pranc. Peignez-moi – sušukuokite mane. ** Korio ir Čosono laikotarpiais rūmuose gyvenusios, karaliui ir karalienei patar navusios moterys. Duodavo griežtus įžadus, negalėdavo bendrauti su kitais vyrais, visą gyvenimą turėjo saugoti skaistybę. 16
Ri Džinė
Jai atsisukus, vešlūs juodi plaukai subangavo lyg jūra. Abi ran kos suėmė plaukų šepetį laikančio vyro besišypsantį veidą, lūpos apgaubė jojo lūpas. Ūsai prisilietė prie įkaitusių jos skruostų. Ji ap graibomis susirado jo rankas. Plaukų šepetį jis padėjo ant grindų. Prr, pasigirdo arklio, kuriuo Kolenas jojo visą dieną, prunkštimas. Sostinėje kartu su arklininkais išsinuomojo tris arklius. Du iš jų – kroviniams. Už kiekvieną dvidešimtį ri* sumokėjo po šimtą niangų**. Vienam iš tų arklių pilve atsivėrė žaizda. Gerai pašertas, dabar jis tikriausiai jau giliai miega kartu su užeigoje auginamais poniais. Besiklausydama miegančio arklio šnopavimo, ji atsegė Koleno vir šutinių drabužių sagas. Pasirodė paraudusi jo krūtinė. Ji paguldė Koleną. Pirštai paniro ir švelniai vėlė rudus Koleno plaukus. Įtempu si jėgas, ji suspaudė jo galvą. Rankos kaklu, nugara leidosi žemyn, spausdamos atitinkamus taškus pagal akupunktūros taisykles. Kur tik sustodavo jos pirštai, ten atsileisdavo įtampa, kūnas atsipalaiduo davo. Ri Džinės delnai išsiskleisdavo lyg rabarbarų lapai ir vėl susi gniauždavo į kietą kumštį. Vis besikeičianti delnų jėga Koleno kūnu paskleidė malonią šilumą. Toji šiluma nutekėjo iki pat pėdų ir vėl uždegė jo aistrą, kurią buvo užgesinęs nuovargis po dienos, praleistos ant arklio. Dar jos rankoms nenusileidus žemiau, Kolenas atsigulė ant nugaros. Prisitraukė jos veidą ir bučiuodamas pro plonus naktinius marški nius prisilietė prie krūtinės. Jos liežuvis švelniai raitėsi. Jis nuvilko jos kūną dengiančius drabužius. Lyg susigėdusios krūtys pasislėpė del nuose. Koleno pilvu kilo deginantis karštis. Jis, staigiai ją prisitrau kęs, apkabino. Sulipę jų kūnai kaipmat susipynė. Rankos klaidžiojo tamsoje, jiedviem ieškant vienam kito. Paglostęs veidą, perbraukęs * Senovinis Korėjos ilgio vienetas, maždaug 393 metrai. ** Senovinis piniginis vienetas. 17
Shin Kyung-sook
per krūtinę, stipriai apkabinęs nugarą, jis spustelėjo jos pilvą. Koleno lūpos švelniai prisilietė prie kaklo, apžiojo ausų spenelius. Bematant jos skruostus išpylė karštis. Gilias akis temdžiusi melancholija išnyko, lūpos paraudo. It besigrumiantys jų keliai susilietė ore. Tą akimirką tarp jų nebuvo jokių tamsių minčių. Bėgančio arklio kanopos niekada visos kartu nebūna ant žemės. Jųdviejų kūnai jautriai reagavo į aistringas glamones, krėtė drebu lys. Abiejų kaktos rasojo smulkiais prakaito lašeliais, iš vieno kitam persidavė lengvas virpesys. Nebebuvo galima atskirti: ar paraudęs moters kūnas įsiskverbė į vyro, ar, atvirkščiai, tvirtas vyro kūnas – į moters. Kažkurią akimirką jųdviejų galvose kažkas tarytum sprogo. Kulminacijos metu, kai atrodė, kad nugara tuoj lūš, ji abiem ranko mis užsidengė veidą. Nenorėjo jam parodyti savo ašarų. – Džine! Ji neatsakė. – Myliu jus! Jis liežuviu nulaižė jos ašaras. Gal tai elnias? O gal vanagas? Gal netgi ūdra. Iš kažkur arti atskli do gyvūno skleidžiamas garsas. Užmerkusi drėgnas akis ji įsiklausė į garsą, sklindantį iš lauko. Tai nebuvo arklio kvėpavimas. Pakelės užeigoje, kurioje į gilų miegą nugrimzdo du suprakaitavę žmonės, į kiemą atropojo nuo mamos paklydęs žvėries jauniklis, palindo po molinėmis grindimis ir inkštė ten iki pat aušros. Paskutinę naktį Korėjoje ji kartu su Soa miegojo uosto viešbutyje „Daebul“, kuriam vadovavo japonas. Taip Kolenas parodė dėmesį, kad jiedvi galėtų atsisveikinti. Soa – jos kambario draugė, su kuria rūmuose augo nuo šešerių metų. Dvi merginos kartu davė įžadus, 18
Ri Džinė
drauge šoko. Soa dirbo sengvabange*, ji – subange**, miegojo tame pačiame kambaryje. Jiedvi kartu praleido visus tuos metus: nieko negalėdavo dirbti, nerimaudavo, jei viena kitos nematydavo. Tik ži nodamos, kur ir ką veikia kita, jos galėjo ramiai išeiti ant scenos prieš svečius, nedrebėdavo rankos ir kojos, kad ir ką būtų šokusios: „Te piongmu“, „Čojongmu“ ar „Musanhiangą“***. Ri Džinė tik būdama tikra, kur tuo metu yra Soa, galėjo neklysdama siuvinėti bijūnus ar vėžlius ant maišelių ir bosonų****. O Soa tik žinodama, kur ir ką daro Džinė, galėjo ramiai pjaustyti vaisius, tiekiamus karališkajam stalui. Tą naktį Soa jai davė vazoną su žeme ir gėlių sėklomis. Jas kartu augino subange. Pamačiusi mėlyną orchidėją Ri Džinė užmerkė akis. Soa liepė ją persodinti į kitą vazoną, kai perplauks jūrą ir pasieks Ko leno šalį. Tam reikalui netgi žemių prikasė. Padavė ir rūmuose žydė jusių gėlių sėklų, liepė pasėti nepažįstamoje žemėje, kurią pasieks po dviejų mėnesių kelionės laivu. Rūpinkis jomis kaip šita, kai išleis ūglius ir sužydės, – kalbėjo. Sakant, kad žemių pakasė nuo subango, kur ji siuvinėdavo, kad tos žemės – iš rūmų, Soa akys virpėjo. Jos išdavė tai, ko negalėjo pasakyti žodžiais. Kol į laivą buvo kraunami kroviniai, ji pati nusinešė Soa duotas orchidėją, žemes, gėlių sėklas ir pasidėjo kajutėje. Ilgoje kelionėje bū sią lengviau, jei šalimais bus kas nors, kas primins Soa. Paryčiais į rūmus sostinėje turėjusi išvykti Soa netgi po to, kai ji įlipo į laivą, stovėjo žmonių minioje ir, rankomis gniauždama džangotą, be perstojo mojavo. Kai Ri Džinė buvo laive, o Soa stovėjo prie plaukoje, tik tada galiausiai suprato, kad iš tikrųjų palieka Korėją. * Čosono laikotarpiu karališkųjų rūmų dalis, kurioje būdavo ruošiami desertai ir kiti užkandžiai. ** Čosono laikotarpiu karališkųjų rūmų dalis, kurioje būdavo siuvinėjama. *** Korėjietiškų šokių, šoktų karališkuosiuose rūmuose, pavadinimai: „Didžiosios taikos šokis“, „Čojongo šokis“ (Čojongas – legendinis šamanas, šokis šoktas ir per šamanų ceremonijas, išvarant piktąsias dvasias), „Šokančio kalno kvapas“. **** Korėjiečių kojinės. 19
Shin Kyung-sook
Visi uosto vaizdai išnyko. Jos akyse stovėjo tik be paliovos ranka mojuojanti Soa. Netikėtai pažvelgusi į uosto pusę, prie balto pasta to pastebėjo vyrą, kuris stovėjo nejudėdamas. Visi aplinkui krutėjo, netgi Soa mojavo ranka, tik tas vyras stovėjo it prikaltas. Kai laivas dar kartą paskelbė išplaukiantis iš uosto, tas vyras žengė kelis žings nius balto uosto smėlio link. Pastebėjo tik dabar, o jis uoste buvo nuo ankstyvo ryto. Dar prieš aušrą nuėjo prie jūros ir vaikštinėjo po dumblyną. Netgi patekėjus saulei, kai Ri Džinė ir Kolenas, varstomi daugybės žmonių žvilgsnių, pasirodė uoste, kai ji, stovėdama šalia Koleno, linktelėjo galva, atsisveikindama su misionieriumi iš Pran cūzijos, netgi tada, kai prie rikšos pasirodžiusios vienuolės prisiartino ir ją žegnojo, jis tiesiog ten stovėjo ir žiūrėjo į ją. Kang Jonas? Ramios ir gilios, tarytum jūrų paslaptis saugančios jos akys aki mirką suraibuliavo. Jis atėjo? Kai pabandė pasisukti, Kolenas ant jos kaklo uždėjo ranką. Staiga pusiausvyrą praradęs jos drebantis baltas kaklas kaipmat išsitiesė ir įsitempė. Tik akys klajojo po uostą, ieškodamos Kang Jono. – Džine. Kolenas kvietė, o ji nieko negirdėjo. Būtent Kang Jonas kartu stebėjo, kaip gražiai storėja slyvos kamie nas: ją pasodino, kai Ri Džinei buvo penkeri. Ji be paliovos žiūrėjo į žmones, vaikštančius po uostą. Paskubomis nužvelgė į tolį nusidrie kusią dumblynę ir saulės nutviekstus pastatus. Neradus Kang Jono, jos akys prisipildė nevilties, ištuštėjo. Tam, kad Soa galėtų atkeliauti į uostą palydėti Ri Džinės, ypač pasistengė sangungė* So. Tikriausiai pasirodė, ji švelniai prikando lūpą. Kaip Kang Jonas, kuris irgi nebu vo laisvas žmogus, būtų galėjęs atvykti čia, juk kelionė nuo sostinės trunka net keturias dienas? Be to, likus keletui dienų iki išvykimo, jo * Rūmuose dirbančių moterų rangas. 20
Ri Džinė
niekur nesimatė. Kažkur slėpėsi, lyg norėdamas pasakyti, kad neatsi sveikins. Tikriausiai tik pasirodė, ji užmerkė akis. Kai vėl atsimerkė, akys jau buvo nurimusios. – Myliu jus… Ji ant Koleno delno uždėjo savąjį. Kiek šis šalia jos stovintis vyriškis skiriasi netgi nuo uoste sutiktų japonų ar kinų? Jo skruostikauliai neišsišovę, kaip korėjiečių, nepanašus į laukinį, kaip žmonės iš šiaurės, akys ne įstrižos, nebuvo karštakošis ar eks presyvus. Nuo korėjiečių jį labiausiai skyrė tai, kad labai natūraliai, nedvejodamas sakydavo: Myliu jus. Visus šiuos skirtumus atspindėjo ir jo dėvimi vakarietiški drabužiai. Nors jiedu įlipo į tą patį laivą su daugybe kitų žmonių, atrodė, kad jis ir ji buvo atskirai nuo kitų. Visų laukė ilga kelionė, bet rodėsi, lyg tik jiedu būtų į ją išsiruošę. Spindinčios, giliai įsodintos rytietiš kos jos akys susitiko su didelėmis vakarietiškomis jo akimis dvigubais vokais ir vešliais antakiais. Gilus jos žvilgsnis perpildytas skausmo, o skaisčios jo akys švietė džiaugsmu. – Džine. Laivas galingai pajudėjo jūros link. – Tikriausiai nė neįsivaizduojate, kaip spindi jūsų siela. Jūs ir čia pakankamai graži, o mano šalyje, už jūrų, tapsite dar ir laisva. Mano kraštiečiai jumis bus sužavėti. –… – Kai pasieksime mano šalį, iškelsime vestuves. Pakviesiu daugybę žmonių ir visiems kuo aiškiausiai parodysiu, kokia graži mano myli ma nuotaka. Jai užėmė kvapą. Rūmuose dirbančioms moterims įžadai reiškia tą patį, ką ir vestuvės. Jau daug laiko praėjo, kai ji juos davė. Tą die ną užsivilko sangungės So paruoštus žalius apeiginius drabužius su dviem spindinčiais feniksais, išsiuvinėtais ant krūtinės ir nugaros, jos 21
Shin Kyung-sook
kambario draugė Soa prie jų prikabino norigę*, ant kurios buvo kutas su lotoso pumpuro formos mazgu, o viduje – smilkalų maišelis iš žalio šilko. Ant rūpestingai prisegto peruko užsidėjusi karūną, per ap eigas davė priesaiką. Kaip per šventes, pagaminusi hvadžonų**, padėjo jų ant karališkojo stalo, paukščių turguje nusipirkusi kalnų fazaną, į vaišes pakvietė kambario drauges. Griežtai tariant, po visų tų apeigų ji turėjo būti karaliaus moteris. Tačiau karalius ją atidavė kitam. – Pažadu. Jos mintys nuskriejo toli. Užplūdo keistas jausmas: lyg liūdesys, lyg džiaugsmas. Kai vyras pasakė „mano šalis“, pabandė ją įsivaiz duoti, bet viskas veltui. Kai tik rasdavo laiko, bandydavo išmokti to krašto, kurį vyras vadina „mano šalimi“, gatvių pavadinimus, skaity dama knygas, tikėjosi pažinti ten gyvenančius žmones, tačiau galėjo prisiminti tik vieną vienintelį dalyką: tos valstybės prezidento vardą – Sadis Karno. Ar toji šalis, kurią valdo ne karalius, o prezidentas, kaž kur už šitos jūros? Norint pasiekti to vyro šalį, reikia jūra plaukti du mėnesius, kas bus jos gatvėse, kaip atrodo jos kalnai ir upės, kokius batus avi žmonės? Jos akys vėl suvirpėjo iš nerimo, dėl lūkesčių, ką atneš ateinančios dienos. Kai jis, dirbęs nuolatiniu pasiuntiniu jos šalyje – Čosono kara lystėje, buvo pakviestas grįžti į tėvynę, karalius palinkėjo laimingos kelionės. Kai grįši namo, nepamiršk Korėjos, – paprašė. Pažiūrėjęs į Ri Džinę, stovinčią šalia pasiuntinio, švelniai užmerkė akis. Karalius buvo išbalęs, atrodė išvargęs. Diena po dienos būdamas tarp Kinijos ir Japonijos, tarp paprastų žmonių ir savo vasalų, tarp tėvo ir žmonos, silpnėjo, atrodė vis vienišesnis ir baisiai nuliūdęs. Ji pakėlė galvą ir pažvelgė į raudoną karaliaus goliongpą***, ant kurio rangėsi auksinis * Tradicinis drabužių papuošalas, nešiotas korėjiečių moterų. ** Blynelis iš ryžių miltų su gėlių, dažniausiai azalijų, žiedais. *** Karaliaus dėvimi drabužiai, siūti iš geltono bei raudono šilko, ant krūtinės, nu garos ir rankovių buvo išsiuvinėjami drakono atvaizdai. 22
Ri Džinė
drakonas. Trumpam stojo tyla. Netikėtai iš karaliaus lūpų atsklido šie žodžiai: – Duosime tau vardą: nuo šios dienos tavo pavardė bus I*. O vardas – Džinė. Stovint šalia vyro, kuris žadėjo ją išsivežti už jūrų, kūnas sudrebė jo, lyg kas būtų trenkęs. Užplūdo įvairiausi jausmai, galvoje tiesiog virte virė, ir viskas, ką išdžiūvusios lūpos galėjo pasakyti karaliui, te buvo: Visuomet liksiu jums skolinga. Karalius, pažvelgęs į pirmąjį Prancūzijos pasiuntinį Koleną, kuris atvyko į Čosoną tuo metu, kai šalį purtė užsienio jėgos, tarė: – Nuo šiol jos pavardė tokia pat kaip mūsų. Tikiuosi, kad toks mūsų sprendimas padės paimti ją į žmonas, kai grįšite į Prancūziją. Į bet kurios būtybės vidų iš pradžių pažvelgiame per jos vardą. Kolenas nedvejodamas sutiko su karaliaus jai duotu vardu ir ėmė vi suomet ją taip vadinti. Šokant į ją kreipdavosi jorionge** So, siuvinė jant – naine So, Soa ji buvo Džindžinė, Kang Jonui – Pakalnutė, o nuo dabar tapo Ri Džine. Tą vakarą, kai karalius jai davė vardą ir pavardę, karalienė ją pa sikvietė į Viduriniuosius rūmus. Praėjus trejiems metams po to, kai ji persikėlė gyventi į Prancūzijos pasiuntinybę. Tarp jos ir karalienės buvo padėta kavos ir pyragaičių. Karalienė pasakė: Prisislink arčiau. Prie drabužių prikabinta norigė su žalios spalvos chrizantemos žiedo formos mazgu. Ri Džinė taip arti karalienės buvo sėdėjusi taip seniai, ir dabar stebėjo, kaip siūbuoja švelnus norigės kutas. Karalienė pasakė: Kadangi jo didenybė tau davė karališkos šeimos pavardę I***, tai reiškia, kad laiko tave savo dukra. Ri Džinė negalėjo tiesiai žiūrėti į karalienės, smeige iš nefrito persismeigusios plaukus, baltą veidą, todėl žemai nulenkė galvą. * Pietų Korėjoje iki XX a. vidurio, Šiaurės Korėjoje ir dabar ši pavardė rašoma Ri, o tariama I. ** Moterys, kurios per puotas šokdavo ir dainuodavo svečiams. *** Čosono karalystę valdė I dinastija. 23
Shin Kyung-sook
– Todėl, išleisdama tave, jaučiuosi taip, lyg būčiau kažkurių namų ponia, ištekinanti savo dukrą. Ri Džinė dar labiau palenkė galvą. – Priklausomai nuo to, kaip gyvena savininkas, vardas įgyja pras mę. Gyvenk gražiai, taip, kad žmonės, minėdami tavo vardą, jaustų dėkingumą ir pagarbą. Ji kuo aiškiausiai juto dėmesingumą, slypintį pačios karalienės varde. – Nieko nenori man pasakyti? Jos širdyje susikaupė daugybė dalykų, apie kuriuos norėjo pasikal bėti su karaliene: po to, kai prieš trejus metus netikėtai paliko rūmus, jos taip ir nebuvo susitikusios vienos dvi. Apie kaltinimus ir meilę, rūpestį ir liūdesį. Ri Džinė užgniaužė besiveržiančius žodžius. – Noriu sušokti jums „Čunengmu“*. Liesas karalienės veidas paskendo mintyse. Visuose rūmuose bū tent karalienė labiausiai gėrėdavosi jos šokiu. Gyrė sakydama, kad iš visų rūmų šokėjų būtent joriongė So gražiausiai šoka „Čunengmu“. – Taip ir padaryk. Ji nuolankiai atsitraukė. Švelniai atsistojo ant hvamunsoko**. „Čunengmu“ – šokis vienam žmogui, kurį per pavasario pokylius moterų pusėje atlikdavo dažniausiai. Biri, taptapko, nakhvajusu, hvadžontė***… Visi karališkųjų rūmų šokių judesiai tiesiog tirpte tirpo „Čunengmu“. Nors ji šoko be muzikos, neužsidėjusi karūnos, nevil kėdama tinkamų drabužių, tačiau judėjo nuosaikiai ir nuoširdžiai. Nežinia, gal tai paskutinis kartas, kai šoka karalienei. – Taip svajoju patekti į atsinaujinusį pasaulį, bet mano padėtis tokia: iš šių rūmų niekur negaliu nė žingsnio žengti, neįsivaizduoji, kaip tau pavydžiu. * Vienas karališkųjų rūmų šokių, „Pavasarinės lakštingalos šokis“. ** Kilimėlis, siuvinėtas gėlių ornamentais. *** Karališkųjų rūmų šokių judesiai. 24
Ri Džinė
Karalienė balsas it baltas debesis sukosi nuo prakaito drėkstančio se Ri Džinės ausyse. – Tu pirmoji pažinai meilę, pirmoji išeini į atsinaujinusį pasaulį. Ri Džinė šokdama bandė tapti medžiu, bandė tapti ugnimi. – Kai pateksi į kitą pasaulį, nusimesk iki šiol slėgusias grandines, išmok naujų dalykų, suprask juos, gyvenk naują gyvenimą. Ri Džinė šokdama bandė tapti žeme, bandė tapti geležimi. – Tu – pirmoji moteris iš Čosono karalystės, kuri nukeliaus taip toli. Galiausiai ji pabandė tapti vandeniu. – Nepamiršk šios vargingos šalies, kuri tave išleido į pasaulį. Nepamirš. Tuo labiau nepamirš karalienės, kuriai teko tiek vargti, kuriai netgi laidotuves surengė, nes manė esant mirusią. Ri Džinė, panaši į lakštingalą, pavasario dieną čiulbančią ant medžio šakos, kojų judesiais meldė ramybės ir palaimos nefritiniam karalienės kūnui*. Permirkusi prakaitu, vėl nulenkė galvą priešais karalienę. – Rasiu būdų gauti laiškus, bet tu privalai pažadėti, kad aprašysi viską, ką toje tolimoje šalyje pamatysi ir išgirsi. Prieš Ri Džinės akis sumirgėjo drakonas ant balto nefrito smeigės: ją nešiojo karalienė. Visi puikiai žinojo, kad valdovė visuomet domė josi įstatymais, pagal kuriuos gyvena kitų šalių žmonės, tuo, kaip jie gydosi, kai suserga, ką valgo, kuo vilki, ko mokosi. – Ar taip padarysi? Ri Džinė pažadėjo, kad taip ir darys. – Kol pasieks laiškas, truks kokius du ar tris mėnesius, o aš jau dabar pradedu jo laukti. Karalienė Ri Džinei, kuriai prakaitas dar buvo nenudžiūvęs, o veidas – abrikosų spalvos, padovanojo bijūno piešinį. Per kiekvieną * Nefritiniu kūnu pagarbiai vadinamas karališkosios šeimos asmens kūnas ar pats asmuo. 25
Shin Kyung-sook
pokylį moterų pusėje karalienė ką nors padovanodavo geriausiai pa sirodžiusiai šokėjai. – Kai nukeliausi į tą šalį, pasikabink jį ant sienos ir gėrėkis. Karalienė savo rankomis paėmė piešinį ir įteikė jį Ri Džinei. – Geros kelionės. Nuo piršto nusimovė nikelio žiedą ir užmovė jį Ri Džinei.
h Kokia čia vieta? Atrodė, kad kūnas supasi, todėl Ri Džinė plačiai atmerkė akis. Vis dar prislėgta slogaus sapno, kakta ir palaidi juodi plaukai šlapi nuo prakaito. Delnu persibraukė veidą. Užkliuvo ant piršto mūvėtas nikelio žiedas. Atgniaužus delną, žiūrint į žiedą, jos vaikišką veidą užplūdo melancholija. Ri Džinė, pusiau atsisėdusi lovoje, apsidairė. Pro laivo, nugalė jusio ilgą laiką buvusio uždaryto Korėjos sąsiaurio klastingas sroves, plaukiančio atviros jūros link, iliuminatorius besiskverbianti mėnulio šviesa blankiai apšvietė kajutę. Ant sienos, priešais lovą, ant pakabos tvarkingai kabėjo oficialūs pasiuntinio drabužiai su itališka apykakle ir apvaliomis auksinėmis sagomis. Ant krūtinės ir rankovių blizgėjo trumpi auksiniai kutai, prisiūti antpečiai. Kolenas drabužius, kurių laive nė nenešiojo, pasiėmė atskirai ir pasikabino ant sienos. Net gi pasiuntinybėje, kai nevilkėdavo, juos tvarkingai kabindavo gerai matomoje vietoje. Ri Džinė ramiai žiūrėjo į savo art nouveau stiliaus melsvą suknelę, kuri prieplaukoje iškart patraukė visų dėmesį: ji buvo šalimais pasiuntinio uniformos. Juodos vilnos švarkas, vos siekian tis sėdmenis, dryžuota liemenė su maža apykakle, siaurokos kelnės, kelioninis paltas iki kelių kabėjo vieni ant kitų, šalimais – juoda jo skrybėlė siaurais kraštais ir rožėmis siuvinėta jos skrybėlaitė. Ri Džinė ištiesė ranką. 26
Ri Džinė
Ramiai perbraukė jam, norėjusiam prisiekti daugybę dalykų, per kaktą. Dieną, atmerktomis akimis, jis atrodė atsargus ir tvirtas, o miegantis naktį panėšėjo į nerūpestingą mielą žvėrelį. Pirmą naktį Šanchajuje, kai jiedu persėdo į garlaivį „Villa“, prieš užmigdamas jis vėl norėjo kažką pažadėti. – Ri Džine. Tamsoje jūra buvo nebe mėlyna, o juoda. Ri Džinė turėjo prikąs ti lūpas, kad nuslopintų besiveržiantį juoką. Kiekvieną kartą, kai jis tardavo jos vardą, išgirdus neįprastą tartį, jos kaklas net sustingdavo. Ji nuslopino kylantį juoką. Nes atrodė, kad nusijuokus jis daugiau niekada jos nebepavadins vardu: Ri Džinė. – Kolenai… Ji, pirmoji Čosono karalystės moteris, kuri laivu plaukė į Prancū ziją, lėtai tarė miegančio vyro vardą tam, kad į šalį nuvytų plaukimo baimę. Kolenas Viktoras Ogiustas de Plansi. Tas nepažįstamas vardas – šio vyro, kuriam dabar glosto kaktą, vardas, jį bandė tyliai ištarti. Visuose varduose slypi juos nešiojan čių būtybių būdas. Korėjoje, kurią jiedu jau paliko, Kolenas šimtus kartų sakė savo ilgą vardą, o ji norėjo jį taip pavadinti. Tačiau to vardo nė karto neištarė. Kuo labiau Kolenas geidė būti vadinamas pilnu vardu, tuo labiau ji negalėjo jo ištarti, nes atrodė, kad, pasa kius tą vardą, pasirodys visai kita Koleno pusė, toji, apie kurią ji nė nenutuokė, ir nieko nebebus galima grąžinti atgal. Po to, kai paliko Korėją, ji, Ri Džinė, stengdamasi, kad nepastebėtų visai šalimais stovintis Kolenas, kartais pati sau tyliai sumurmėdavo savo vardą: Ri Džinė… Ri Džinė, – net ji pati, vardo savininkė, vis dar negalėjo priprasti, kad šis vardas – jos. Pasukusi galvą, pažiūrėjo į bijūno piešinį, padėtą lovos galvūgalyje. Žmonių, su kuriais išsiskyrei, palikti pėdsakai ramina sielą, besiblaš kančią iš nerimo. Bijūnas, net ir blankiai apšviestas, nuostabiai gražus. 27
Shin Kyung-sook
Po juo stovi balto porceliano indas, šalimais – vazonas su pasodinta mėlyna orchidėja. Dėžutė su žemėmis ir gėlių sėklomis įvyniota ir tvirtai surišta juodu kanapiniu audeklu, o šalia jos – į medvilninį dar tvirčiau suvyniotas vyskupo Blanko ranka rašytas prancūzų–korėjiečių kalbų žodynas. Jį patį pirmąjį supakavo, kai pradėjo ruoštis kelionei. Vyniodama ir rišdama šį nuo vartymo jau visiškai nusitrynusį žodyną juto, kad dabar juo naudotis teks daug dažniau nei iki šiol. Atsargiai, kad Kolenas nenubustų, atsisėdo lovoje. Ant naktinių marškinių užsimetusi pusilgį paltą, kurį vilkėdavo ant suknelės, vogčio mis pravėrė kajutės duris. Ovaliu „Villos“ deniu ėjo atviros jūros pusėn. Nors viso pasaulio vandenys suteka į jūrą, ji niekada neišsilieja per kraš tus. Daugiau nei septynis šimtus tonų sveriantis garlaivis plaukė per atšiaurius vandenis. Laivas milžiniškas, grimzlė didelė, todėl į jį galima daug prikrauti. Ji su nuostaba apžiūrinėjo garlaivį, kurį matė pirmą kartą gyvenime, o Kolenas paaiškino, kad į kapitono vietą negalėtų at sisėsti netgi prezidentas. Įdomu, o kaip karalius? Pridūrė, kad jūreiviai laive negali švilpauti. Nes tiki, kad švilpimas prišauks stiprų vėją. Iš variklių patalpos sklindantis duslus garsas sumišo su laivo šonus skalaujančių bangų ošimu. Laivo priekyje pučiantis, didžiules bures plazdenantis vėjas įsisuko į jos drabužių skvernus. Lyg norėdama pa rodyti, kad jam nenusileis, ji abiem rankomis sugriebė paltą. Kojos virpėjo. Bangos šiurkščios. Duždavo į laivo šonus ir atsitraukdavo. Pasitrauk, tamsioji jūra. Ji persisvėrė, sustojusi denyje. Virš begalinės jūros, juodų bangų danguje švietė apvalus mėnulis. Tik jūra ir apskritas mėnulis. Ji žiū rėjo į dūžtančių bangų putas, panašias į smulkiai suskaldytą ledą. Atrodė, lyg keli šimtai baltų arklių, pliekiamų botagais, būtų lėkę iš kairės bei dešinės ir netikėtai dingę. Jai įdėmiai stebint, stiprus vėjas nuplėšė paltą. Ji instinktyviai sumostagavo rankomis, bandydama sugriebti virš tamsaus vandens plazdenantį drabužį. Veltui. Paltas, palikęs ją stovėti ant denio, laisvai skriejo virš naktinės jūros. Tolo, 28
Ri Džinė
nešamas vėjo, tai pakildamas, tai nusileisdamas, lyg norėtų prisiliesti prie bangų, ir netrukus išnyko iš akių. Ji išsitiesė, lyg ketintų atstumti vėją. Abi rankas užsidėjusi ant pe čių, lengvai kilstelėjo koją. Jos judesiai tapo lengvi, tarsi būtų vilkė jusi muboką*, ant kurio poromis skraido siuvinėtos plaštakės. Atošė bangos. Atūžė vėjas. Virš jūros liejosi spindinčio mėnulio šviesa. Ji atsipalaidavo. Atstumdamas viską, kas ją užliejo, kūnas pasidavė šo kio ritmui. Veidą nušvietė šypsena. Kai paryčiais iš miego nubudęs Kolenas jos ieškodamas išėjo į denį, pamatė Ri Džinę šokančią taip, lyg jūra būtų ją pakerėjusi. Jei su žmogumi nori praleisti ilgą laiką, jokiais būdais negali bandyti jo pakeisti. Netgi Kolenas, ne, būtent todėl, kad jis buvo Kolenas, ne galėjo pašaukti jos, paskendusios šokyje šalia bangų, virš kurių liejosi mėnulio šviesa. Netgi pučiant jūros vėjui ant jos kūno spindėjo į rasą panašūs prakaito lašeliai. Nors vėjas buvo šaltas, jos veidu, kaklu, krūtine, juosmeniu, kojomis tekėjo šiluma. Dabar ji jau nebebijo jū ros, širdžiai nebesunku. Lengva lyg bangos, lyg vėjas, lyg mėnulio šviesa, ji panaši į plaštakę. Iš Šanchajaus išplaukęs garlaivis „Villa“ pro Saigoną, Singapūrą, Kolombą, Sueco kanalą Čosono karalystės šokėją nuplukdys į šio vyro šalį – Prancūziją. Ji, baigusi šokti, persisvėrė per turėklus. Giliai atsiduso. Kolenas, kuris sulaikęs kvapą stebėjo šokį, prisiartino ir jai ant kaklo uždėjo ranką. Atgavusi kvapą, ji atsirėmė į denio turėklus ir žvelgė į beribę jūrą, kuri vėrėsi priešais akis.
h 1891 metai. Ri Džinei buvo dvidešimt dveji. * Per apeigas šamanų vilkimi drabužiai.