GEDIMINAS KULIKAUSKAS
Turinys Labiau karas nei taika (Įžanga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7 I. Mykolas Glinskis, garsiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maištininkas . . . . . . . . . . . . . . . . . 19 II. Karas dėl Smolensko: kaip sudužo rytinis LDK skydas .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63 III. Oršos mūšis – skambiausia LDK pergalė prieš Maskvą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 95 IV. Pirmasis rusų disidentas – Andrejus Kurbskis .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 131 V. Mūšis ties Ūla: maskvėnų šarvų paslaptis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 161 VI. Pramintas Perkūnu – Kristupas Radvila ir jo žygiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 193 VII. „Kruvinosios vestuvės“ – užsieniečių skerdynės Maskvoje 1606-aisiais .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 219 VIII. Marina Mnišek – Rusijos Sumaišties deivė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 281 IX. Paskutinis Vilniaus pilių šturmas .. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 311 X. LDK belaisviai Sibiro užkariavime . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 341
Labiau karas nei taika (Įžanga)
„Pas mus valdovai šitaip nežemina ir paskutinio dvariškio! Dėkui Aukščiausiajam, kad gimėme laisvoje šalyje, Dievo apdovanotoje teisėmis!“ – garsiai šaipėsi Lietuvos ir Lenkijos Respublikos bajorai, svečiavęsi Maskvoje, 1606-ųjų gegužės vestuvėse. Bajorus šventė stebino „vergiškumu“: mat lenkų didiko dukrą vedantis caras vestuvinių ceremonijų metu nė nekrustelėjo be pašalinių pagalbos. Jam net kepurę nuimdavo bojarinas (o kitas perdėliodavo nutirpusias kojas). Maskvėnai, anot istorikų, tas pašaipas „matė, girdėjo ir neketino atleisti“. Tad Respublikos ir Maskvos „susitaikymą“ turėjusios lemti vestuvės galų gale baigėsi tokiomis skerdynėmis, prieš kurias blanksta fantasto George’o R. R. Martino „Kruvinųjų vestuvių“ scenos. Ir kurios beveik prilygsta Šv. Baltramiejaus nakčiai Paryžiuje... O Respublikoje tarp bajorų po to dar kelis dešimtmečius sklandė niūrus juokelis – ironiškas palinkėjimas „sudalyvauti maskvietiškose vestuvėse“. Žudynių, beje, neišgyveno ir pats caras, už kurį įnirtusi nuotaka keršijo tiek ir taip, kad rusų iki šiol dažniau vadinama ragana nei pirma karūnuota Rusijos cariene. Nieko apie tai negirdėjote? 7
GEDIMINAS
KULIKAUSKAS
8
RESPUBLIKA
PRIEŠ
MASKVĄ
LDK ir Lenkijos vėliavos mūšio lauke, Giedriaus Kazimierėno paveikslo fragmentas, Medininkų pilies muziejus
9
GEDIMINAS
KULIKAUSKAS
O apie LDK „Džeimsą Bondą“ – Filoną Kmitą (Černobylietį)? XVI a. lietuvių (kontr)žvalgybos vadą, tik per plauką nesučiupusį paties caro Ivano Rūsčiojo?.. Ar karštakraujį maištininką – galvų kapotoją, totorių ir Lietuvos didikų siaubą Mykolą Glinskį?.. Apie maskvėnų naudotą biologinį ginklą prieš lietuviškojo Smolensko gynėjus? Kuriuos po daugybės puolimų galų gale tepalaužė itališka pabaisa – „Povas“?.. Ar LDK revanšą Oršos mūšio lauke, kur jau rusus sudorojo klastingosios ilgavamzdės „lauko gyvatės“?.. Carui „špygą parodžiusį“ perbėgėlį Andrejų Kurbskį, savo dygiais laiškais taip įsiutinusį rusų valdovą, kad Ivanas Rūstusis ėmė nekęsti visų bibliofilų. Ar „atvirkštinį perbėgėlį“, išdaviką Vilniaus patrankų meistrą Bogdaną? Apie maskvėnų šarvų paslaptis (jų net dvi) Ūlos mūšyje? Žmogienos taukų naudojimo ypatumus šiurpaus Polocko šturmo metu ar žmogėdriškas Kremliaus apsiausties baisybes? Budelio kirvį kraugeriškam vilniečių žudikui maskvėnų vadui Danilai Myšeckiui apšaudymais iš Aukštutinės pilies terorizavusiam LDK sostinę? Ar į nelaisvę maskvėnams patekusius lietuvių karius, kuriems teko prisidėti prie „rusų konkistadorų“, nukariaujant Sibiro tolius? Tai dešimt istorijų iš LDK, o vėliau – bendros Lietuvos–Lenkijos Respublikos gyvenimo ir bandymų sugyventi su vienu aršiausių abiejų valstybių to meto priešininkų – Maskva. Ar žinote, kad Ilją Muromietį, mitinį rusų karžygį, kai kurios senovinės rusų epinės dainos (bylinos), tiesą sakant, vadina „narsiosios Lietuvos gyventoju“? Negana to, viename pirmų Muromiečio raštiškų paminėjimų (1574 m.) jis aiškiai įvardijamas kaip LDK karžygys! Ar teko girdėti, kad paskutinis iš maskvėnų kunigaikščių, žuvusių mūšio lauke – 1248 m. mūšyje kritęs Maskvos kunigaikštis Michailas Jaroslavičius Narsusis, buvo paklotas lietuvių – Mindaugo (tuomet dar kunigaikščio) karių? 10
RESPUBLIKA
PRIEŠ
MASKVĄ
LDK bajoras – karo atsiminimų rašytojas. Piešinys iš J. Vilčinskio „Vilniaus albumo“, 1842–1862
11
GEDIMINAS
KULIKAUSKAS
Ar jus nustebintų žinia, kad Vedrošos mūšyje lietuvių kariams vadovavo rusiškasis Riurikaičių dinastijos kunigaikštis, o maskvėnams... LDK Gediminaičių palikuonis? Arba – kad būtent LDK kunigaikščių Glinskių giminei Rusija turi būti „dėkinga“ už Ivaną Rūstųjį?..
Pažadu, kad tokių ir panašių, kartais – paradoksalių įdomybių šioje knygoje netrūks. Taip pat skubu pridurti, kad neturėjau pretenzijų papasakoti visą Maskvos–Respublikos kovų istoriją. Čia ne vadovėlis, iš šios knygos mokytis nereikės. Ji tiems, kurie istoriją tiesiog mėgsta (na ir tiems, kurie mėgsta įdomias istorijas). Kaip ir dviejose ankstesnėse savo knygose (apie tarpukario Lietuvą – „Apelsinų kontrabanda“ ir „Elektros boikotas“), ketinu tik praverti duris, kad skaitytojas dirsteltų į tą spalvingą praeities pasaulį. Su jo avantiūristais, meilės, keršto, išdavysčių, apgulčių ir mūšių istorijomis. Jei tai ką nors suvilios toliau gilintis į šio pasaulio gelmes – manysiu, kad pasiekiau, ko norėjau. O praeities pasaulis daugel kuo stebėtinai primena mūsų laikus – kad ir LDK bei Respublikos nesugebėjimu susiimti grėsmės akivaizdoje, priešui jau žengiant per slenkstį. Niūriai mirkti vidinių rietenų pelkėje, kai valstybė ỹra per siūles. Kai tenka kautis didvyriškose, bet neretai beviltiškose kovose prieš galingą Rytų priešininką... Su kuriuo, be to, dar iš už Respublikos nugaros, iš Vakarų, kuždasi koks Šv. Romos imperatorius. Gal išties žmonės ir valstybės nesikeičia – tiesiog lėtai girgždant istorijos dantračiams, mes nebepastebime jų ciklų, kartais apimančių toli gražu ne dešimtmečius. Kurie kaip kokia mistinė Nibiru planeta švysteli prieš akis taip retai, kad sunku pastebėti besikartojančius dėsningumus. 12
RESPUBLIKA
PRIEŠ
MASKVĄ
Knyga gausiai iliustruota – taip pat ir unikaliomis rusų XVI a. Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūromis, kurių daugelis Lietuvoje publikuojamos pirmąsyk. Tad istorijos gurmanai jose galės pamatyti, kad ir sąlyginius, bet tikrai senovinius daugelio asmenybių (pvz., to paties M. Glinskio) ar istorinių mūšių – Vedrošos, Ūlos ir kt. – atvaizdus. Už knygos viršelį esu dėkingas garsiam Ukrainos dailininkui Andrijui Cholomeniukui, nutapiusiam įspūdingą Oršos mūšio sceną. Tikiuosi, susidarėte įspūdį, kokia tai knyga. Tad kviečiu atsiversti, įsitaisyti jaukiau (galima įsipilti stiklą šiltos arbatos) ir... pasinerti į šlovingų praeities žygių laikus.
Papildoma informacija
-------------------------
Devyni karai su Maskva I karas (1487–1494) tarp LDK ir Maskvos dar vadintas Pasienio karu ir vyko dėl Okos aukštupio kunigaikštysčių (palaikiusių tai vieną, tai kitą pusę). Baigėsi lietuvių pralaimėjimu, po kurio prarastos ne tik minėtos kunigaikštystės, bet ir Viazma (iš viso apie 87 tūkst. kv. km teritorija). II karas (1500–1503), kuriame Krymo chanato remiami maskvėnai kovėsi su LDK ir Livonijos konfederacija. Kautynėse ties Vedroša (1500 m. birželį) lietuviai pralaimėjo, LDK prarado apie trečdalį teritorijos – Okos ir Dniepro upių aukštupius su 19 pasienio miestų (tarp jų – Černigovą, Gomelį, Starodubą, Brianską). III karas (1507–1508) pradėtas lietuvių, mėginant atsiimti antrame kare prarastas teritorijas. Karo metu LDK sukrėtė vieno žymiausių karvedžių – Mykolo Glinskio, perbėgusio į maskvėnų pusę, maištas. Bet nepaisant to, kovas pavyko baigti lygiosiomis. IV karas (1512–1522) dar vadintas Dešimtmečiu karu. Jį pradėjo maskvėnai, tris kartus šturmavę Smolensko tvirtovę, kurią užėmė 1514 metais. Bet tais pačiais metais rusai sutriuškinti Oršos mūšyje. V karas (1534–1537) arba Starodubo karas, kuriame LDK nesėkmingai mėgino atsikovoti Smolenską. Tačiau pavyko susigrąžinti Gomelį ir Starodubą. VI karas (1558–1583) arba Livonijos karas, kuriame bendra Lietuvos ir Lenkijos Respublika net 25 metus kovėsi su Ivano Rūsčiojo valdoma Maskva. Iš pradžių patyrusi ne vieną pralaimėjimą, LDK, po Liublino unijos (1569) suvienijusi jėgas su Lenkija, išvijo maskvėnus iš Livonijos. VII karas (1609–1618) vyko tarp Respublikos ir suirutėje atsidūrusios Maskvos. Jo metu Respublika atsiėmė Smolenską. O Klušino mūšyje (1610) Respublikos husarai sutriuškino maskvėnų ir švedų pulkus. 14
Papildoma informacija
-------------------------
VIII karas (1632–1634) dar vadintas Smolensko karu, jo metu maskvėnai mėgino susigrąžinti Smolensko tvirtovę, bet jų kariuomenė ten buvo apsupta ir kapituliavo. IX karas (1654–1667) arba Tvanas. 1648 m. sukilę Ukrainos kazokai 1654 m. kreipėsi pagalbos į Maskvą, kuri užpuolė sukilimo nualintą Respubliką. Tuo pat metu į ją dar įsiveržė ir švedai. Šalis buvo okupuota abiejų priešininkų, 1655 m. maskvėnai užėmė Vilnių. Tik po ilgų kovų lenkams ir lietuviams pavyko atsikovoti didesnę dalį prarastų teritorijų, bet Rusijai atiteko Smolenskas ir rytinė Ukraina.
Maskvėnų raitelis
LDK raitelis
15
GEDIMINAS
KULIKAUSKAS
Beveik du šimtai metų karo Knygoje aprašomu laikotarpiu – nuo XV a. iki XVII a. pab. – tarp Maskvos ir LDK (vėliau – Lietuvos ir Lenkijos Respublikos) įvyko net devyni karai. Kai kurie jų truko ilgiau nei dešimtmetį. Pradedant nuo 1487-ųjų Pasienio karo, per vėlesnius 180 kaimynystės metų kariauta beveik pusę to laiko – net 82 metus. Ir čia neskaičiuojant gausių abipusių pasipuldinėjimų pasienio regionuose, kurie dažniausiai taip ir netapdavo „oficialiu“ karu. Tad į lietuvius („Lietuva“, „lietuviais“ ar „litvinais“ tuomet paprastai vadinti visi LDK gyventojai) maskvėnai žiūrėjo lygiai su tokia pat neapykanta, kaip į aršiausius savo priešus – totorius. LDK piliečiai neliko skolingi, savo ruožtu vadindami Maskvos valstybę „seniausiu ir svarbiausiu Lietuvos priešu“. Nenuostabu, kad tokiems kaimynams tik retais metais pavykdavo sugyventi taikiai. Taip pat ir su Krymo totoriais, kurie sudarydavo sąjungą ar kariaudavo tai su vienais, tai su kitais. Žinoma, devynių paminėtų karų chronologija nereiškia, kad tokių kovų su rytų kaimynais nebūta ir dar anksčiau ar vėliau. Bet vėlesnės (XVIII a.) kovos jau tebuvo beviltiški žlungančios Respublikos bandymai atsispirti Rusijos kišimuisi į vidaus reikalus. Šioje knygoje tos kovos plačiau neaptariamos. Kaip ir išties žili laikai – apie kuriuos teišliko žinių fragmentai. Juk senieji metraščiai mūsų tolimų protėvių susikirtimus su slavais mini dar nuo X a., kai į baltų genčių žemes „paraginti“ vietinius mokėti duoklę užsukdavo Kijevo Rusios kariaunos. Panašu, kad nuo jų labiausiai kentėjo jotvingiai su galindais, bet kartais ir atėjūnai gaudavo „grąžos“. Viename metraščių minima, kad 1106-aisiais žiemgaliai patykoję „išmušė“ per 9 tūkst. Kijevo Rusios karių, neišsigelbėjo nė priešų kunigaikščiai. 16
RESPUBLIKA
PRIEŠ
MASKVĄ
O nuo XII a. pabaigos jau lietuviai ėmėsi niokoti rusų kunigaikštystes – 1185 m. nusiaubė Polocką ir Pskovą. Jiems kelią mėginęs pastoti rusų kunigaikštis Iziaslavas Vasilkovičius, anot to meto sakmės: Po skydu raudonu / Ant žolės kruvinos / Lietuvių kalavijų / Liko paguldytas. Rusai atsikirsdavo vis rečiau, o pergales pasiekdavo jau tik suvieniję kelių kunigaikštysčių pajėgas. Šitaip 1226 m. ant Usviato ežero ledo jungtinei Novgorodo, Vladimiro-Suzdalės ir Toropeco kunigaikštysčių kariuomenei pavyko įveikti lietuvius. Tiesa, nuožmiame mūšyje žuvo ir Toropeco kunigaikštis Dovydas Mstislavičius. Bet XIII a. viduryje lietuviai jau ėmė tvirtintis net Smolensko (galutinai atitekusio LDK XIV a. pabaigoje) apylinkėse. O 1248 m. sausį mūšyje ties Protvos upe kunigaikščiai Mindaugas ir Tautvilas sumušė tada dar nežymios Maskvos kunigaikštystės armiją. Vėlesnės LDK ekspansijos rytų kryptimi aprašymą, pasakojimą apie Mindaugo, Gedimino, Algirdo ir Vytauto Didžiojo kovas rytuose, atidėkime kitiems laikams. Nors kiek abejočiau, ar daugelis skaitytojų girdėję, pvz., apie Irpenės mūšį 1324 (ar 1325) m. Kur LDK didžiojo kunigaikščio Gedimino vedama kavalerija lemiamu mūšio momentu smūgiu iš flango sutriuškino jungtinę Kijevo, Voluinės, Briansko ir Perejeslavsko kunigaikštysčių armiją. O po mėnesio apgulties paėmė ir patį Kijevą, tad visa pietinė Rusia ilgiems amžiams atsidūrė LDK, vėliau – ir Respublikos valdžioje. Yra ką papasakoti ir apie „Litovščiną“ – LDK didžiojo kunigaikščio Algirdo karus (ar vieną ilgametį karą) su Maskvos kunigaikštyste 1368–1372 metais. Galbūt būtent tuomet praleista geriausia proga sutramdyti augančią maskvėnų jėgą, nors prieš Maskvą ir buvo surengti net trys lietuvių žygiai, įvyko daugybė žiaurių mūšių. Ko vertas vien Volokolamsko miesto šturmas (1370 m. lapkritį), kurio metu, maskvėnams pakilus į kontrataką, lietuvių karys ietimi nudūrė priešams vadovavusį rusų kunigaikštį Vasilijų Berezuiskį. 17
GEDIMINAS
KULIKAUSKAS
Ar apie kruvinąjį Vechros upės mūšį (1386), kuriame, stoję prieš kunigaikščių Vytauto, Skirgailos ir Kaributo vedamą LDK armiją, galvas paguldė Smolensko kunigaikščiai, o pati tvirtovė atiteko lietuviams. Nors smolenskiečiai dar bandė pasispardyti – sukilo po Vytautui Didžiajam nesėkmingo Vorsklos mūšio (1399), bet buvo greitai sutramdyti (jau 1402 m.). O 1408 m. su Maskvos kunigaikštyste sudaryta Ugros taika nubrėžė LDK ir Maskvos valstybių pasienį kone šimtmečiui – iki pat Pasienio karo 1487-aisiais.
Volokolamsko kunigaikščio Vasilijaus žūtis – miesto šturmo metu jį ietimi nudūrė LDK karys, XVI a. rusų Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra
I.
Mykolas Glinskis, garsiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maištininkas
Pasakojimą pradedame XV–XVI a. tarpukariu, kai tarp Pirmojo ir Antrojo LDK karų su Maskva sužibo talentingo karvedžio – Mykolo Glinskio – žvaigždė. Deja... Mykolas Glinskis tikriausiai niekad neužmiršo esąs garsiojo totorių karvedžio Mamajaus palikuonis. Tamsaus gymio išdidus karštakošis, turėjęs mažai sau lygių kovos lauke – pasižymėjęs mūšiuose Vakarų Europoje, pelnęs vieną skambiausių lietuvių pergalių prieš totorius, o maskvėnams atvėręs „nepaimamo“ Smolensko vartus... Tačiau toks velniškai kerštingas ir įžeidus, kad vien dėl galimybės nukirsti politiniam priešininkui galvą surizikavo įvelti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į nuožmų vidaus karą...
19