1 SKYRIUS
BALTA BULDOGO ALIOCHINO ŽYMA Londonas. Prieš penkis mėnesius. Liepa
J
inai ir mergaitės nematė jo jau daugiau kaip trejus metus. Šešiolika metų su juo ir treji – be jo... kitas, antras gyvenimas. Tas „antras“ gyvenimas atrodė kelis kartus ilgesnis už pirmą. Sotus, ramus, sklandus, pasiturintis, lyg pasakoje. Bet be jo. Mergaitės, kurioms jau sukako šešeri ir septyneri metai, seniai liovėsi klausinėti apie tėvą. Nastia daugiau nerodė joms nuotraukų. Sergejus griežtai įsakė jai neimti su savimi nė vienos senos šeimyninės nuotraukos. Vestuvių albumas, visos nuotraukos su ja ir vaikais – šašlykai, žūklės, Egiptas, Kipras – viskas liko Maskvoje. Maskvoje, iš kurios jie spruko, kaip jis pašmaikštavo jų paskutinio susitikimo metu, kaip Napoleono armija. Praeitis buvo visiškai ištrinta. Visas pasaulis, visas gyvenimas. Lyg išdeginta žemė. Degėsiai. Ji slapta išsaugojo vieną jo paso nuotrauką ir dar vieną, kurioje buvo jie abu. Jauni, linksmi, įkaušę. Ir dar vieną. Pačią mylimiausią ir brangiausią. Kurioje visi kartu. Su mažomis dukrelėmis. Dabar naujame gyvenime buvo erdvus butas antrame Viktorijos stiliaus name Hampsted Hite. Šalia parkas su ąžuolais ir triušiais, šiek tiek tolėliau – ežeras su antimis ir gulbėmis. Kieme, gretimo namo pievelėje, ištisas dienas pačiomis juokingiausiomis pozomis gulinėjo trys įmitę, išauklėti rusvo plauko katinai, kurie elgėsi taip, lyg jiems priklausytų
1 skyrius. Balta buldogo Aliochino žyma
visa apylinkė, tai yra dieną naktį drybsojo ant vejos – letenos iškėtotos, šapelis tarp dantų. Tokius juos vienąkart nutapė guvernantė Liza, dailininkė pagal išsilavinimą ir pašaukimą, gyvenanti kitame Londono gale, Ilinge, dažnai liekanti pas juos nakvoti. Mergaitės labai juokėsi ir paprašė įrėminti piešinį. Taip Lizos nupiešti juokingi katinai persikėlė ant židinio. Kiekvieną dieną žilas, orus aštuoniasdešimties, o gal ir vyresnis džentelmenas, kurį – pagal jo aristokratišką išvaizdą – vargu ar galima pavadinti nusenusiu, lygiai dešimtą, minutės tikslumu, išeidavo iš namo priešpriešiais. Ir jeigu Nastia tuo momentu žiūrėdavo pro langą ar laistydavo gėles vazonuose ant palangės, džentelmenas visada jai nusišypsodavo, lyg vyriausiasis būgnininkas kilstelėdavo virš galvos savo neatskiriamo skėčio lazdelę ir mandagiai nulenkdavo žilą galvą. Lietsargis visada buvo su juo, nepriklausomai nuo oro. Pagal nusistovėjusį ritualą jis traukdavo į parką, kur vaikštinėdavo lygiai dvi valandas. Būdavo, kad sutikęs jas gatvėje arba parke nepažįstamasis vėl nusišypsodavo, atidarydavo visada su savimi turimą skardinę ledinukų dėžutę, vaišindavo jais mergaites ir kalbindavo jas apie medžius, paukščius, orą – lietų, debesis ir saulę. Lizos pastangomis Tanečka ir Veročka jau visai laisvai čiauškėjo angliškai. Nastia irgi mokėsi kalbos su dėstytoja, pagyvenusia dama, kuri su anglišku humoru prisistatė jai kaip mis Prizm, nors ji buvo kitu vardu. Nastia jau galėjo pakenčiamai skaityti ir rašyti, suprato, ką skelbia BBC naujienos, suprato mis Prizm ir savo kaimyną bei galėjo su jais šiaip taip kalbėtis. Bet, kaip besistengė, ji vis dar nesuprasdavo nė žodžio iš kitų Londono gyventojų lūpų, kaip, beje, ir per televiziją transliuojamų filmų, šou ir kitų laidų herojų kalbos, veikiau tarmės. Mis Prizm ir apšvietė Nastią, kad jos impozantiškas kaimynas buvo ne kas kitas, o Jos didenybei tarnavęs šnipas, o dabar visame pasaulyje žinomas rašytojas Džonas Le Kare. Nesusipažinusi su šio autoriaus kūryba Nastia nusipirko jo knygą ir gavo autografą, kurį jis maloniai užrašė su savo nuolatine baltų dantų šypsena ir fraze: „Ah, never mind. It is really rubbish.“6 Nesąmonės ar ne, bet Nastia taip ir nepajėgė jos įveikti ir paliko matomoje vietoje su skirtuku dešimtame puslapyje geresniems laikams. Netrukus paaugs mergaitės ir perskaitys, galvojo ji. Sesutės ir šiaip jau 6 Ak, menkniekis. Tai tokios nesąmonės (angl.).
| 15
16 | Sergei Loiko. R e i sas
tarpusavyje bendravo anglų kalba ir net suprato kokni7 dialektą, o rusiškai kalbėjo vis labiau nenoriai, tik su ja. Su atsiradusiu (ir kasdien stiprėjančiu) akcentu. Dabar, užkėlusi kojas ant krėslo pufo ir atsilošusi į minkštos odos atlošą, ji užmerkė akis ir ištiesė rankas į šalis, liesdama mergaites, kurios įsitaisė abipus jos ir įsispoksojo į ekranus. Jai paprašius stiuardas nuėmė parankes tarp krėslų ir jos visos trys lengvai sutilpo ant dviejų. Nastia jokiu būdu negalėjo sutramdyti jaudulio, kuris užvaldė ją vos lėktuvui pakilus. Sėdėdama prabangiame Londonas–Bankokas reiso MA-71 pirmos klasės salone negalėjo atsipalaiduoti. Visos jos mintys buvo tik apie jį. Apie tolimąjį Seriožą, kuris po dviejų dienų penkių žvaigždučių bungale8 egzotiškoje Samujaus saloje vėl, po trejų išsiskyrimo metų, turi tapti vyru ir tėvu – mylimu, brangiu ir artimu. Nastios pirštai, lietę į multikus įnikusių mergaičių plaukus, savo lytėjimu tarsi stengėsi prisiminti prisilietimus prie jo plaukų, neskusto veido, kaklo, sprando, lūpų. Bet, kiek besistengė, taip ir nesugebėjo išvysti jo atvaizdo, suuosti kvapo, išgirsti balso. Sekundėlę jai pasirodė, kad sąmonės krašteliu išgirdo jo tolimą juoką, bet ir jis ištirpo, išgaravo „lyg sapnas, rytmečio rūkas“, jau įprastas, londoniškas. – Lena, dabar su mergaitėmis tu lieki viena, – pasakė jai Serioža prieš trejus metus atsisveikindamas Frankfurto oro uoste, kur jie išsiskyrė paskutinį kartą. – Aš negalėsiu tau nei rašyti, nei skambinti. Bet aš būsiu šalia. Butą tu turi. Tau nieko nestigs. Pinigų tau ir mergaitėms užteks trims gyvenimams. Visus sąskaitų numerius tu turi. Aš jus surasiu, kai suprasiu, kad visi mes galime laisvai kvėpuoti. Negaliu pasakyti kada, bet... Aš visada būsiu šalia. Sergejus apglėbė mergaites, palietė lūpomis jos kaktą. Nusisuko ir neatsigręždamas greitai nuėjo į kito terminalo pusę, pakeliui į vieną šiukšlių dėžę įmetė į laikraštį suvyniotą telefoną, į kitas, kiek tolėliau, SIM korteles. Sergejus neapsiriko. Tada ji buvo Lena. Jelena Aliochina. Bet jau tada, pirmą kartą kirsdama sieną, ji tapo Anastasija Jarmolnik. Mergaičių vardai nepasikeitė. O pavardes, atsidūrusios kitame pasaulyje ir panirusios į naują gyvenimą, jos netrukus pamiršo. 7 Britų darbininkų klasės dialektas. 8 Lengvas užmiesčio pastatas su verandomis, dažniausiai užmiestyje.
1 skyrius. Balta buldogo Aliochino žyma
*** Nastia atsargiai nukėlė rankas nuo vienu metu užsnūdusių mergaičių, apglėbė save per pečius, dar giliau nugrimzdo į minkštą krėslą, ir staiga prisiminė pirmą, prieš dvidešimt vienus metus įvykusį susitikimą. Kai ji, tada dar Maskvos srities pedagoginio instituto studentė neakivaizdininkė, gyveno pas maskviškę draugę ir dienomis dirbo priėmėja Marjina Roščios skalbykloje. Kas tada galėjo pamanyti, kokį vaidmenį jų gyvenime suvaidins ta skalbykla ir išblukusi baltai žyma su vos įžiūrimu numerėliu ant paklodės gabalo su vyno ar uogienės dėmėmis. Ilgainiui visi artimieji ir pažįstami šią istoriją mokėjo atmintinai ir teigė, kad taip atsitinka tik kine. Kartą į skalbyklą užėjo simpatiškas jaunas trumpai kirptais plaukais žmogus, pavarde Aliochinas (vardo ji iškart neįsiminė), vilkintis suglamžytą pilką kostiumą, baltus užskalbtus marškinius be kaklaryšio, ir parodė jai raudoną knygelę – tarnybinį pažymėjimą. Geologas Fedia Suvorovas per pažįstamą žmogų išnuomojo vasaros sezonui savo vieno kambario butą studentui iš Machačkalos. Kai Suvorovas rugsėjo mėnesį grįžo namo, jis rado butą švariai sutvarkytą, o nuomininkui palikti raktai buvo pas kaimynę. Ji pasakė, kad studentas išvažiavo dar liepos mėnesį. Tai buvo keistas dalykas, nes jis ketino gyventi iki rugpjūčio imtinai ir iš anksto sumokėjo už tris mėnesius. Keista, bet tiek to. Išvažiavo – vadinasi, išvažiavo. Pasitaiko. Kitos dienos rytą, kai Suvorovas išėjo iš buto ketindamas keliauti į darbą, jis staiga gavo stiprų smūgį į galvą, atsidūrė ant betoninių grindų, pajuto, kaip į nugarą ir kojas įsirėmė kažkieno sunkūs keliai, kaip rankos užlaužiamos už nugaros ir uždedami antrankiai. Suvorovą pristatė į miliciją, ir vadovavęs operacijai jaunas operatyvininkas Sergejus Aliochinas, tas pats, kuris atnešė į skalbyklą žymą, pareiškė Suvorovui, kad norėdamas palengvinti savo likimą jis privalo nedelsdamas prisipažinti įvykdęs nusikaltimą sunkinančiomis aplinkybėmis. Visiškai priblokštas Fedia neturėjo ko prisipažinti. Ir nors jį neskubėdamas ir pasimėgaudamas mušė visas skyrius, jis neprisipažino. Ir teisingai
| 17
18 | Sergei Loiko. R e i sas
padarė. Juk virtuviniu peiliu negyvą kūną Suvorovo vonioje supjaustė visai ne jis, o jo nuomininkas, tas pats studentas medikas iš Dagestano, kuris paskui išvežiojo kruvinas kūno dalis į kelis Maskvos sąšlavynus. Visa tai atsitiko, kai buto šeimininkas taikiai šėrė uodus ir mašalus su kirtikliu rankose ieškodamas Rytų Užuralėje vario ar geležies nikelio pirito, nes troško užsimiršti po išsiskyrimo su mylimąja – Suvorovo draugė prieš šį įvykį paliko jį pareiškusi, kad jis tegu sau gyvena su savo „raišakoju lagaminu“. Jokie mentai niekada nieko nebūtų suradę ir byla visiems laikams būtų likusi „kabėti neatskleista“, jeigu pačioje ankstyvojoje stadijoje nebūtų pasireiškęs Aliochino profesionalumas – skyriuje greitai prie jo prilipo Buldogo pravardė – dėl jo geležinių gniaužtų. Jeigu Aliochinas aptikdavo pėdsaką, jis eidavo iki pat galo, sustabdyti jo negalėdavo niekas: nei banditai, nei vagys ir žudikai, nei patys mentai, kurių daugumai visada į viską, išskyrus savo užpakalį, nusispjauti. Po trylikos metų Aliochinas jau buvo papulkininkis, žmogžudysčių skyriaus viršininkas. Bet tai jau buvo ne tas Aliochinas, kuris atnešė priėmėjai Lenai į skalbyklą likimą lėmusį ženklą. O kol kas jis narstė savo pirmą bylą, pradžiai ant vieno kruvino paklodės gabalo pastebėjo skalbyklos ženklą. Pats asmeniškai su ta žyma rankose apėjęs trisdešimt skalbyklų, Aliochinas galų gale susitiko su Lena ir iš jos sužinojo numanomo žudiko adresą ir telefono numerį. Visiems laikams netekęs šešių dantų ir tikėjimo teisėtvarkos organų žmoniškumu geologas Suvorovas galų gale suvokė, kas galėjo įvykti jo bute jam nesant, ir papasakojo mentams apie tai, kad vasarą jo gyvenamuoju plotu „nemokamai naudojosi bičiulio pažįstamas“. Bėglį studentą mediką per jo pažįstamą identifikavo, rado gimtajame aūle, jam pateikė kaltinimą, ir jaunas kalnietis – kaip jiems įprasta, garbingas žmogus – prisipažino. Be jokių snukio talžymų. Paaiškėjo, kad aludėje prie instituto studentas susipažino su jaunu raketinės kariuomenės leitenantu, kuris iš Tolimųjų Rytų atvažiavo atostogų pas merginą į Maskvą, o ši jam parodė duris. Leitenantas ir studentas ten drauge išgėrė, o paskui pratęsė Suvorovo bute Marjina Roščioje, kur karininkas pasiūlė sulošti kortomis.
1 skyrius. Balta buldogo Aliochino žyma
Jie lošė patrauklų azartinį lošimą „seka“, populiarų tarp kriminalinių nusikaltėlių ir Maskvos inteligentų, vadinamą „Maskvos kvailiu“. Rusišką tinginių pokerį. Leitenantas, pasak studento, sukčiavo, tad „žodis po žodžio, ir susikibom“. Studentas taisyklingai, kone literatūrine kalba kalbėjo rusiškai. Taigi kilo konfliktas. Leitenantas griebė virtuvinį peilį, studentas gindamasis jį pastūmė. Kariškis krito ant peilio ir baigta. Po to jis supjaustė lavoną, supakavo ir išnešiojo į kelis sąšlavynus įvairiuose Maskvos rajonuose. Apie tai, kad ant paklodžių, į kurias suvyniojo kūno dalis, gali būti skalbyklos žymų, afekto apimtas studentas tiesiog nepagalvojo. Nėra žinoma, kokių (ir kiek) lengvinančių aplinkybių atvežė į Maskvą kaltinamojo giminės iš Dagestano, jų atvažiavo visas aūlas, bet studentas „gavo maksimumą“ – kalėti penkerius metus už nužudymą dėl neatsargumo. Suvorovas įsidėjo dantis, dalyvavo teisme kaip liudytojas, po to vėl išvažiavo į ekspediciją ir vis dėlto rado sulfidų rūdos, bet buto daugiau niekada niekam nenuomojo. O Lena ir Sergejus susituokė. Ir prasidėjo klasikinis mento šeimos gyvenimas. Iš pradžių jie nuomojo butą, paskui nusipirko savąjį, po to nusipirko „Žigulius“, vėliau, Lenai nežinant, Buldogas Sergejus drauge su rajono policijos valdybos viršininku suteikė „stogą“ prostitucijai ir prekybai narkotikais, netrukus – jau su srities valdybos viršininku ir prokuroru – lošimams. Jiedu su Lena nusipirko „Mercedesą“ ir persikėlė į namą užmiestyje. Po to viena po kitos gimė pametinukės dukterys. Paskui... Paskui įvyko tai, apie ką Lena irgi neturėjo nė mažiausio supratimo ir net nedrįso klausti. Ir visai paskui Jelena Aliochina, buvusi Maskvos skalbyklos (ketvirtos) priėmėja, virto Anastasija Jarmolnik, gavo užsienio diplomatinį pasą su JAV, Kanados ir Šengeno zonos vizomis penkeriems metams. Su leidimu gyventi Jungtinėje Karalystėje, prabangiu butu Hampsted Hite, su guvernante, kuri šypsojosi akinančia porceliano šypsena, „Mercedesu“ garaže ir keturiais milijonais dolerių šešių skirtingų bankų sąskaitose Anglijoje, Šveicarijoje ir Kipre. Bet be vyro, kurį kada nors pamatyti ji jau neteko vilčių, susitikti su kuriuo ji netikėtai skrido į Tailandą pirmos klasės salone su aprasojusia „Dom Pérignon“ šampano taure ant atlenkiamo stalelio.
| 19
20 | Sergei Loiko. R e i sas
– Mom, what is behind that curtain, do you think?9 – šūktelėjo jai į ausį nubudusi Tanečka, rodydama ranka į užuolaidą, skiriančią saloną nuo likusio lėktuvo. Grįžusi iš užplūdusių prisiminimų Nastia pridėjo pirštą prie lūpų, parodė mergaitei į miegančią seserį, nuėmė Tanečkos ausines, ir jos abi patraukė pasivaikščioti didžiulio, kaip mažo miestelio, „Boeingo“ labirintais. Lėktuvu skrido tiek, kiek Tanečka negalėjo nė įsivaizduoti – du šimtai devyniasdešimt aštuoni žmonės. Vienoje vietoje. Vienoje uždaroje erdvėje. Dešimties tūkstančių metrų virš žemės aukštyje. Tiksliau, trisdešimt dviejų tūkstančių aštuonių šimtų aštuonių pėdų, kaip turėtų pasakyti dukteriai, jeigu Nastia galėtų tai ištarti be klaidų; kas yra metrai ir su kuo jie valgomi, Tanečka neturėjo supratimo. Trisdešimt aštuonerių metų Nastia atrodė bent dešimčia metų jaunesnė – grakščiomis, išpuoselėtomis rankomis, švaria veido, kuriame nebuvo nė vienos raukšlelės, oda, dailiomis lūpomis, rusvais (ne dažų, natūralios spalvos) kirpčiukais ir kiek riesta nosyte, dėl ko ji truputį drovėjosi. Mergaitės buvo lyg dvynės panašios viena į kitą ir į mamą. Nieko iš tėvo. Nė vieno Seriožos bruožo. „The girls will grow up soon enough and you will all look like Chekhov’s Three sisters“10, – pašmaikštavo neseniai apsiskaičiusi guvernantė Liza. Jos ėjo dešiniuoju ekonominės klasės pirmo trečdalio praėjimu, kai gigantiškas laineris pateko į nedidelės turbulencijos zoną ir salonas truputį susvyravo. Mama su dukterimi akimirką prarado pusiausvyrą. Mergaitė kryptelėjo prie krėslo iš dešinės, ant kurio sėdėjo juodaodė blondinė su Maltos bolone ant rankų. Tanečka ir bolonė spygtelėjo tuo pačiu momentu. Nastia pagavo dukterį už rankos, patraukė į save, ir jos visos, taip pat ir blondinė, linksmai nusišypsojo. Bolonė nurimo ir staiga išskriejo iš šeimininkės rankų pro „atsivėrusį“ „Boeingo“ iliuminatorių. Per saloną siūbtelėjo gražus volframo lietus, kuris suplėšė lėktuvą ir keleivius į gabalus. Nejausdama skausmo, nors jos kūną pervėrė skeveldros, apsvaiginta išretinto ledinio oro srovės Nastia instinktyviai spaudė prie savęs Tanečką. Tarp fiuzeliažo nuolaužų, krėslų, rankų, kojų ir kitokių keleivių 9 Mama, kas yra ten, už užuolaidos, kaip manai? (angl.) 10 „Mergaitės greitai užaugs, ir netrukus jūs visos kartu būsite panašios į Čechovo tris seseris“ (angl.).
1 skyrius. Balta buldogo Aliochino žyma
kūnų dalių krisdama toliau spaudė prie savęs mergytę ir gęstančios sąmonės krašteliu dar spėjo pagalvoti: „Kur Veročka? Kaip ji ten viena?“ Paskutinis dalykas, kurį matė Jelenos Aliochinos, pagal pasą Anastasijos Jarmolnik, akys, buvo ryškus mėlynas dangus. Ir greitai artėjantys balti debesėliai apačioje, į kuriuos, kaip pašauti paukščiai, iš dešimties tūkstančių metrų aukščio krito „Boeing 777“, skridusio „Micronesian Airways“ reisu MA-71 Londonas–Bankokas, dviejų šimtų devyniasdešimt aštuonių keleivių ir įgulos narių kūnai.
| 21