REALYBĖS VADOVĖLIS
KAIP UGDYTI
ROSITA KANAPECKAITĖ
REALYBĖS VADOVĖLIS
KAIP UGDYTI PSICHOLOGINĮ
ATSPARUMĄ IR IŠLIKTI
VILNIUS 2026
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
© Rosita Kanapeckaitė, 2026
© „Tyto alba“, 2026
ISBN 978-609-466-929-3
ĮVADAS
Jeigu į gyvenimą išmoktume žvelgti kaip į mums duotą patirčių ir pamokų rinkinį, pasijustume ramesni ir patirtume mažiau streso. Vieni žmonės stengiasi kontroliuoti viską aplink save – nuo planų ir tikslų iki santykių ar kasdienių įvykių. Kontrolė suteikia saugumo jausmo iliuziją, tačiau ši gali subliūkšti akimirksniu: netikėtas pokytis, praradimas ar kitoks gyvenimo smūgis parodo, kad valdome kur kas mažiau, nei manome. Būtent tokie momentai atveria akis: gyvenimas keičiasi, kad ir kokie būtų mūsų norai.
Kiti žmonės, priešingai, yra įsitikinę, kad nuo jų niekas nepriklauso, todėl dažnai tarsi stebi gyvenimą iš šalies ir mano, kad jų veiksmai nieko nepakeis. Nė vienas iš šių požiūrių nėra visiškai teisingas ar klaidingas – kiekvienas žmogus realybę priima atsižvelgdamas į savo patirtį, aplinką ar sukauptas žinias. Nors negalime numatyti visų įvykių, bet galime pasirinkti, kaip į juos reaguosime. Verta sutelkti dėmesį į tai, ką galime pakeisti, ir priimti tai, kas nepriklauso nuo mūsų valios.
Man ypač artima psichologės Carol Dweck suformuluota fiksuotos ir augimo mąstysenos koncepcija. Fiksuotos mąstysenos žmonės linkę manyti, kad jų gebėjimai, intelektas ar
talentai yra įgimti ir iš esmės nekintantys. O augimo mąstyseną puoselėjantieji suvokia, kad gyvenimas mus nuolat moko –per klaidas, kritiką ir net praradimus. Kiekviena patirtis jiems tampa pamoka, vedančia į tobulėjimą ir vidinį augimą.
Šią mintį galima iliustruoti vairavimo metafora. Žvelgdami į kelią per galinį automobilio stiklą, priimame sprendimus remdamiesi vien praeities patirtimi, o žiūrėdami per priekinį stiklą matome tik dalį kelio – mūsų matomumas ribotas, bet vis tiek judame į priekį, net jei nežinome, kas laukia už posūkio.
Panašiai ir gyvenime – galime turėti aiškų planą, tačiau negalime numatyti visų aplinkybių ar pokyčių, su kuriais susidursime. Bet augimo mąstysena leidžia išlikti atviriems naujoms patirtims, pasitikėti savimi ir žengti į nežinomybę.
Ilgą laiką tikėjau, kad mano gyvenimo planas yra aiškus ir, neslėpsiu, idealus: susituokti su tuo vieninteliu, su kuriuo eičiau ta pačia kryptimi, kartu auginti vaiką, vėliau jį išleisti į savarankišką gyvenimą ir mėgautis ramia kasdienybe. Paradoksalu – šiandien man keturiasdešimt šešeri, aš išsiskyrusi, auginu paauglį ir rašau knygą apie psichologinį atsparumą. Ir žinote ką? Nors susidėliotas idealus planas neišsipildė, ši nauja tikrovė suteikė patirties, kurios iš anksto suplanuoti neįmanoma.
Per šiuos metus sužinojau daug – ir apie save, ir apie kitus. Išsigryninau, kokie žmonės man svarbūs ir kokią įtaką jie daro mano gyvenimui, net kai jų nėra šalia. Gyvenimas retai atitinka tą, kurį kūrei svajonėse. Jis keičiasi, o kartu keičiamės mes. Troškimai transformuojasi, kai kurie dalykai iš mūsų gyvenimo išnyksta visam laikui, kai kurie grįžta stipresni, nei buvo anksčiau.
Daugelis žmonių jaučiasi tarsi įstrigę nuolatiniame darbų ir kasdienių rūpesčių sūkuryje. Dienos, savaitės, mėnesiai, metai
pilni užduočių, veiklų, pareigų, o socialiniai tinklai bei aplinkos spaudimas neleidžia lėtinti tempo. Tačiau kartais netikėti įvykiai išmuša iš vėžių: planai griūva, santykiai keičiasi, praradimai verčia sustoti ir susimąstyti: kas aš esu, ką iš tiesų noriu veikti ir kodėl mano gyvenimas klostosi būtent taip?
Ši knyga – apie tai. Apie gebėjimą sustoti ir pažvelgti į savo gyvenimą atviromis akimis. Ji moko, kaip priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir kaip ugdyti psichologinį atsparumą – susidurti su sunkumais, išgyventi baimę, bet vis tiek judėti į priekį. Atsparūs žmonės siekia daugiau, rizikuoja, mokosi iš klaidų ir nebijodami klysti pasitinka gyvenimo iššūkius. Jie nebėga nuo sunkumų, jie renkasi veikti ir žengti pirmyn, net jei kelias atrodo klampus ir sudėtingas.
Realybė dažnai būna nepatogi. Ji gali skaudinti, kelti baimę ar pyktį. Tačiau tik ją priėmus galima pasiekti vidinę pusiausvyrą – tokią, kokios nesuteiks jokia kontrolė ar iliuzinė amžinos laimės būsena. Ramybė šiuo atveju kyla ne iš to, kad viskas klostosi pagal planą, o iš gebėjimo išlikti savimi, net jei gyvenimas griūva.
Ši knyga – vadovas, kaip žengti į realybę, o ne nuo jos bėgti. Kaip ugdyti psichologinį atsparumą, kuris leidžia priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, kaip pasitikėti procesu ir nemėginti išspręsti visų uždavinių iš karto. Iššūkiai tampa galimybe stebėti situaciją iš arti, reflektuoti ir analizuoti: ką man gali duoti šis išbandymas, ko galiu iš jo pasimokyti?
Gyvenimas susideda iš ciklų – džiaugsmo ir skausmo, pakilimų ir nuopuolių. Kai viskas klostosi palankiai, kaupti jėgas ir patirtį lengviau. Tačiau sunkumai neišvengiami: praradimai, skausmas, nežinia dėl ateities kelia stresą ir įtampą. Užklupus sunkiam
etapui, būtent psichologinis atsparumas padeda išlikti lankstiems ir gyvybingiems, priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir, nepaisant iššūkių, tęsti savo kelią.
Vienas svarbiausių principų, apie kuriuos kalbu šioje knygoje, skamba paprastai: į gyvenimą viskas įskaičiuota. Šalia džiaugsmo visada bus praradimų, šalia meilės – netekčių, o šalia pasitikėjimo – nusivylimų. Sunkumų ir nemalonių patirčių turbūt neįmanoma išvengti, bet galima išsiugdyti gebėjimą juos priimti ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą.
Realybę galima atskleisti dviem būdais. Vienas jų – tiesmukas, be užuolankų, rizikuojant žmogų supurtyti. Kitas – empatiškas, atsižvelgiant į tai, kiek žmogus pasiruošęs išgirsti. Šioje knygoje stengiuosi kalbėti antruoju būdu – ne kaip mokytoja, o kaip bendrakeleivė, einanti tuo pačiu keliu. Kartu tyrinėsime, kaip priimti realybę, mokysimės dėkoti už tai, ką turime, net kai skauda, ir imtis veiksmų tada, kai ateina tam tinkamas laikas.
Bet pirmiausia reikia išmokti priimti realybę, nes tik po to ateina tikroji ramybė. Esmė paprasta: daryk, ką gali šiandien, ir leisk gyvenimui vykti sava eiga. Dažnai būtent tuomet, kai nustojame desperatiškai kontroliuoti, gyvenimas pradeda tekėti natūraliai. Psichologinis atsparumas nėra nejautrumas – tai gebėjimas išlikti gyvam, smalsiam ir veikti, nesibaiminant iškilusių kliūčių.
© Laura Žvirgždė
Vidinė ramybė ir emocinis stabilumas šiuolaikiniame pasaulyje tampa tikra prabanga. Nuolat skubame, siekiame viską kontroliuoti, atitikti lūkesčius ir būti tobuli, pamiršdami paprastą, bet esminę tiesą: į gyvenimą įskaičiuota viskas – ne tik džiaugsmas ir sėkmė, bet ir skausmas, netektys, netikėti posūkiai bei sudėtingi išbandymai.
Ši knyga siūlo ne vengti nepatogios realybės, o ją suprasti ir priimti kaip vertingą patirtį. Kai išmokstame priimti tai, kas neišvengiama, sunkumai nebeatrodo tokie grėsmingi, o mūsų kasdienybė tampa aiškesnė ir prasmingesnė. „Realybės vadovėlis“ kviečia pažvelgti į gyvenimą be iliuzijų, pasitikėti savo sprendimais ir veikti net tada, kai žemė slysta iš po kojų.
Knygoje „Realybės vadovėlis“ autorė dalijasi praktiškais įrankiais –tarsi kasdieniais receptais, kurie padeda ugdyti psichologinį atsparumą, išlikti tvirtiems, gyventi sąmoningai ir lengviau orientuotis nuolat besikeičiančioje realybėje.
Dr. Rosita Kanapeckaitė – atsargos majorė, 23 metus tarnavusi Lietuvos kariuomenėje. Išsilavinimas – teisė ir psichologija. Kognityvinės elgesio terapijos ir schemų terapijos praktikė, dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) instruktorė bei psichologinio atsparumo ekspertė. Specializuojasi asmeninio ir organizacinio atsparumo, lyderystės, sunkumų ir savireguliacijos srityse.
Gydytojas psichoterapeutas dr. Julius Neverauskas: „Realybės vadovėlis“ – brandi, empatiška, kupina išminties knyga apie gyvenimo pilnatvę be iliuzijų. Tai ne greitos savigalbos vadovas, o svarbus psichologinis kelrodis, padedantis atrasti ramybę ir pasitikėjimą ten, kur anksčiau buvo įtampa, nerimas ir pasipriešinimas. Tai šviesi, terapinė knyga, kuri gali tapti patikimu palydovu kiekvienam, siekiančiam vidinės pusiausvyros ir išminties.
Laidų vedėja, knygų autorė Beata Nicholson: Šios knygos labai reikėjo. Man atrodo, kad psichologinis atsparumas yra būtent tai, kuo mes skiriamės nuo mašinų, ir tai, ką turime ugdyti nuo mažens – savyje ir savo šeimoje. Tai nuostabus, tikras įrankis, kai trūksta jėgų ar susikaupimo. Jei norite geriau prisitaikyti prie iššūkių, kurių kasdien pamėtėja pasaulis, ir kartu daugiau sužinoti apie savo psichologinę būseną – ši knyga kaip tik jums.
Nebūkime smegenų įkaitai – valdykime savo gyvenimą.