Issuu

Robert Levine (Robertas Levinas) – tarptautinį pripažinimą pelnęs tekstų apie klasikinę muziką autorius, vyriausiasis ClassicsToday.com redaktorius.

Kol yra žmonių, mėgstančių muziką, audringas fantazijas apie nužudymus, viešpatavimą, pavydą, viską nustelbiančią meilę ir geismą, nepaaiškinamas ekstazės akimirkas, pykčio ir emocinio atgimimo arba žlugimo išraiškas – tol bus priežasčių klausytis operos. „Raudok, drebėk, mirk“ – puikiu stiliumi parašytas vadovas, skirtas ir tiems, kurie mano, kad apie operą nesupranta nieko, ir ilgamečiams šio žanro gerbėjams. Opera per ilgai buvo laikoma uždaru melomanų prieglobsčiu, žanru, suprantamu tik išrinktiesiems. Tačiau dabar ji keičiasi, atsinaujina, stulbina, žavi – o drauge išlieka nesenstanti klasika. Tačiau pirmą kartą susidūrus su opera gali būti nelengva. Autorius, užbėgdamas už akių, pats klausia: „Kodėl opera ir išjuokiama, ir tuo pat metu nuolat garbinama? Jei bilietai tokie brangūs, kaip operos teatrai surenka pilnas sales žiūrovų? Kodėl yra tiek daug skirtingų „Madam Baterflai“ arba „Don Žuano“ pastatymų variantų? Kodėl operos mėgėjai žiūri – arba klauso – tą pačią operą daugybę kartų?“ Visa tai ir dar daugybė dalykų paaiškės, perskaičius šią knygą.

Roberto Levine’o vadovas po žymiausius operų spektaklius, tapusius šio žanro simboliais, pasakoja apie garsiausius kompozitorius, padeda suprasti operų siužetus, įdomumu kartais nenusileidžiančius romanams. Tai knyga, kuri padės suprasti operą, suvokti jos didybę bei žavesį ir pamėgti ją, jei iki šiol to dar nepadarėte.

UDK 792.5 Le379

Robert LEVINE WEEP, SHUDDER, DIE !t Books, an imprint of HarperCollins Publishers, New York, 2011

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2011 by Robert Levine All rights reserved. Published by arrangement with !t Books, an imprint of HarperCollins Publishers. © Aidas Jurašius, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 © „Tyto alba“, 2016 ISBN 978-609-466-189-1

Galim dainuodami eit, taip dar lengvesnė kelionė. Vergilijus „Bukolikos“*

Operinis dainavimas turi priversti jus raudoti, drebėti, mirti. Vincenzo Bellini

* Vergilijus „Bukolikos. Georgikos“, vertė Antanas Dambrauskas, Vilnius, 1971.

Turinys Autoriaus žodis

Įvadas

Opera vokiečių kalba

Christophas Willibaldas von Gluckas

50 51

Ludwigas van Beethovenas

55 56

Johannas Straussas

61 62

Engelbertas Humperdinckas

65 66

Richardas Straussas

69 70 73

Albanas Bergas

76 77

„Orfėjas ir Euridikė“ „Fidelijas“

„Šikšnosparnis“

„Jonukas ir Grytutė“ „Salomė“ „Rožės kavalierius“ „Vocekas“

Richardas Wagneris

„Skrajojantis Olandas“ „Lohengrinas“ „Niurnbergo meisterzingeriai“ „Nibelungo žiedas“ „Reino auksas“ „Valkirija“ „Zygfrydas“ „Dievų žuvimas“

80 81 85 90 95 99 102 106 109

Mozarto operos

113

„Figaro vedybos“ „Don Žuanas“ „Visos jos tokios“ „Užburtoji fleita“

115 119 124 128

Operos anglų kalba

132

Henry Purcellas

136 137

Benjaminas Brittenas

141 142

„Didonė ir Enėjas“ „Piteris Graimsas“

Operos italų kalba

146

Claudio Monteverdi

147 147

Gioacchino Rossini

152 154 158

Vincenzo Bellini

163 164

Gaetano Donizetti

169 170 173

Giuseppe Verdi

179 180 184 190 194 198 203 207

Amilcare Ponchielli

212 213

„Orfėjas“

„Sevilijos kirpėjas“ „Pelenė“ „Norma“

„Meilės eliksyras“ „Liučija di Lamermur“ „Rigoletas“ „Trubadūras“ „Traviata“ „Kaukių balius“ „Don Karlas“ „Aida“ „Otelas“ „Džokonda“

Pietro Mascagni

219

„Kaimo garbė“

220

Ruggero Leoncavallo

223 224

Umberto Giordano

227 228

Giacomo Puccini

„Manon Lesko“ „Bohema“ „Toska“ „Madam Baterflai“ „Mergina iš Vakarų“ „Turandot“

232 233 236 240 244 248 251

Operos prancūzų kalba

255

„Pajacai“

„Andrė Šenjė“

Charles’is Gounod

256 256

Georges’as Bizet

261 262

Camille’is Saint-Saënsas

267 268

Jacques’as Offenbachas

272 273

„Faustas“

„Karmen“

„Samsonas ir Dalila“ „Hofmano pasakos“

Opera rusų kalba

278

Modestas Musorgskis

280 281

Piotras Iljičius Čaikovskis

287 288

„Borisas Godunovas“

„Eugenijus Oneginas“

Epilogas

292

Autoriaus žodis

Visada mėgau dainavimą ir domėjausi vokalo galimybėmis. Iki paauglystės turėjau gražų balsą ir dvejas Kalėdas paeiliui Bronkso 64-osios vidurinės mokyklos scenoje atlikau „Tylią naktį“, taigi žinojau, ką reiškia dainuoti, nors, pripažinkim, šią giesmę sudaro tik kelios natos, o diapazonas vos viršija oktavą – ir būtent todėl ji tokia populiari. (Vienintelis sunkumas buvo tinkamai pakelti balsą išdainuojant pirmąjį žodžio „nešdama“ skiemenį; prasti popieriai, jei pradedi jį per aukštai.) Tuo metu turėjau nešiojamąjį radijo imtuvą, pasidėdavau jį naktimis po pagalve ir tyliai paleisdavau: „The Platters“ dainos Only you ir The Great Pretender (su kintamai aukštomis as ir b reprizų pradžioje – tai jau viršijo mano gebėjimus), „The Five Satins“ In the Still of Night ar netgi nuostabioji „Johnnie & Joe“ Over the Mountain, Across the Sea buvo puikus priešnuodis Perry Como aštuonių natų tesitūrai*, kuri prikaustydavo * Tesitūra – dainininko balso arba muzikos instrumento diapazono dominuojanti dalis. (Čia ir toliau pastabos vertėjo.)

A u t o r i a us žodis 11

mano tėvus prie televizoriaus ekrano. Žvelgiant plačiau, minėtų atlikėjų vokalas ir emocingumas – jie dainuodavo aukštais ir žemais balsais, šnabždėdavo ir aimanuodavo – kažkaip pavertė jų muziką asmeniškesne, jausmingesne, labiau jaudinančia nei Perry Como, Vico Damone’o, Eddie Fisherio ar Andy Williamso dainos. Būtų galima tarti, kad tai susiję su to meto juodųjų ir baltųjų santykių problemomis, – dėl to juodaodžiai dainininkai atrodė egzotiškesni ir todėl įdomesni, – bet Paulo Ankos Diana ir Buddy Holly That’ll Be the Day kažkodėl man taip pat patiko. (Elvis Presley tada su dainavimu dar neturėjo nieko bendro; tuo metu pagrindinis jo užsiėmimas buvo maištauti, kalbėti apie Jamesą Deaną, kelti jaunuolių tėvams sielvartą ir tiesiog būti Elviu.) Vėliau pasirodė aukšta desperatiška gaida (tenoro B) prasidedanti Percy Sledge’o daina When a Man Loves a Woman, panašiu metu iškilo ir Roy Orbisonas. Šis atlikėjas turėjo žemoką balsą, kaip ir aš tuo laiku, taigi maždaug tris ketvirtadalius jo dainų, ypač nuostabiąją Crying, galėjau dainuoti jam pritardamas. Bet jo balsas pasižymėjo ypatybe, atrodžiusia lyg triukas – keistu, nepakartojamu gebėjimu pakilti virš įprastinės tesitūros: ar daug dainininkų gali išgauti des (tai aukščiau nei c) žodyje crying tobulai sujungdami keletą dainavimo būdų (nei falcetas, nei krūtininis balsas)? Ta gaida skambėjo lyg dainuojama alpstant, ir nuo jos aš pats beveik alpdavau. Tuo laikotarpiu, o gal net kiek anksčiau, vyko keli man įsimintini ir sunkiai išvengiami „Mis Amerika“ grožio konkursai. Pasirungusios vakarinėmis suknelėmis ir maudyRaudok, drebėk, mirk 12

mosi kostiumais, merginos imdavo rodyti savo talentus. Daugelis šokdavo stepą, kai kurios atlikdavo interpretacinius šokius (mojuodamos šalikais rankose), dažnai būdavo dainuojamos populiarios dainos, skambinama pianinu ar griežiama smuiku; pamenu, viena mergina parodė puikų būdą supakuoti lagaminą (tai ne pokštas). Tačiau vienais metais ar porą metų buvo dainuojamos operos arijos arba jų ištraukos: Un bel dì iš „Madam Baterflai“ buvo mėgstamiausia, Džildos Caro nome iš „Rigoleto“ taip pat buvo populiari. Šie garsai mane tiesiog pakerėjo; pirmoji arija išreiškė didžiulę dramą, jos pabaigoje buvo išdainuojama galinga aukšta gaida, o antroji reikalavo iš dainininkės nežymių, varpelius primenančių tonų. Ar tokiam balsui buvo kas nors neįmanomo? Tuo pat metu televizijoje pasirodė muzikiniai filmai su Mario Lanza, atliekančiu pagrindinį vaidmenį. Lanza buvo vunderkindas – dabar dėl to nėra jokių abejonių; netgi Luciano Pavarotti, José Carreras ir Plácido Domingo nurodė jį kaip įkvėpimo šaltinį. Lanza pradėjo karjerą nuo operos, bet paskui jį prisiviliojo MetroGoldwyn-Mayer kino studija; „Didysis Karuzo“ ir „Princas studentas“ buvo vieni populiariausių jo filmų. (Antrajame Lanza nepasirodo, jis pasitraukė susipykęs su režisieriumi; tačiau girdėti jo balsas.) Lanza buvo gražus ir charizmatiškas moterų dievaitis (skurde augęs vaikinukas, kuriam pavyko tapti žvaigžde), o jo stiprus, niūrus balsas, bent mano ausims, galėjo išreikšti didingas emocijas; jo intonacijos atrodė antžmogiškos, nors ir kitaip nei Roy Orbisono. Lanzos įrašai buvo parduodami milijoniniais tiražais. A u t o r i a u s ž o d i s 13

Be to, jis nuolat atsidurdavo žiniasklaidos dėmesio centre: Lanza per daug valgė ir gėrė, maištavo prieš kino studiją, ir buvo kalbama, kad turėjo ryšių su mafija; kai 1959-aisiais sulaukęs trisdešimt aštuonerių Lanza mirė, jis turbūt buvo garsiausias tenoras pasaulyje. Jo mirtis taip pat sukėlė daug triukšmo žiniasklaidoje. Studijai (ar mafijai) reikalaujant, Lanza periodiškai buvo guldomas į ligoninę ir laikomas dirbtinės komos būsenos, kad numestų svorio. Jis mirė netrukus po vieno iš tokių gydymų Romoje nuo plaučių embolijos. Bet aš nukrypau nuo temos. Nors domėjausi to meto „populiariąja muzika“, vėliau mane apėmė susižavėjimas folkmuzika ( Joan Baez, „The Weavers“, „The Greenbriar Boys“, Pete’as Seegeris ir kiti): šiuos atlikėjus buvo lengviau pamėgdžioti, jų kūryba atrodė savotiškai tyra ir „senoviška“, ir tai darė įspūdį. Dalyvavau Niuporto folkmuzikos festivalyje tais metais, kai Bobas Dylanas pasirodė scenoje su elektrine gitara ir pusė auditorijos tiesiog įsisiautėjo: galėjai pamanyti, kad Mozė nusileido nuo kalno nešinas kinų restorano meniu. 1964 metais išgirdau operų „Pajacai“ su tenoru Jussi Björlingu ir „Liučija di Lamermur“ su Maria Callas įrašus, o tada jau kelio atgal neliko. Björlingo balsas buvo toks graudus ir gražus, kad iš tikrųjų pajutau užuojautą jo personažui, o ko nors panašaus į Callas apskritai nebuvau girdėjęs – jos reiškiamos emocijos atrodė tiesiog pirmapradės. Šie atlikėjai privertė mane drebėti. Paskui perklausiau visą Richardo Wagnerio „Valkirijos“ įrašą – tai buvo labai drąsus žingsnis – ir mane pakerėjo beveik tūžmingai Raudok, drebėk, mirk 14

skambanti orkestro muzika ir ją perrėžiantys neįtikėtinai galingi, stiprūs balsai. Ar gali dainavimas priblokšti, sukelti liūdesį, malonumą ir nuostabą, priversti žmogų, pasak kompozitoriaus Vincenzo Bellini, „raudoti, drebėti, mirti“ ir kartu teikti pramogą, šilumą ir džiaugsmą? Ir tada, 1965 metais, pagaliau nuėjau į operą: tai buvo senajame Metropolitan Opera pastatyta „Valkirija“. Mano vieta buvo blogiausia, kokią tik galima įsivaizduoti: pigiausio viršutinio balkono šone, ten tiesiogine prasme turi kabėti persisvėręs per kraštą, kad matytum sceną, nors ir tuo atveju matai tik jos priekį. Ta vieta kainavo beveik 5 dolerius; bilietas į kiną kainuodavo dolerį. Dainininkai buvo beveik tie patys kaip vienoje iš mano plokštelių, ir po kelerių metų sužinojau, kad tai buvo geriausia atlikėjų sudėtis 7-ajame dešimtmetyje: Votaną vaidino George’as Londonas, Zygmundą – Jonas Vickersas, Zyglindą – Leonie Rysanek, o Brunhildą – Birgit Nilsson. Opera buvo labai ilga, kai kurios atkarpos mane trikdė ir kėlė nuobodulį (tais laikais nebuvo titrų, padedančių suprasti veiksmą, o aš nebuvau itin gerai susipažinęs su libretu), bet grynas garsas ir reginys mane pribloškė ir sukėlė beveik isteriją; nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos ir visą 8-ąjį dešimtmetį vaikščiojau į operą (Metropolitan Opera ir City Opera) po tris kartus per savaitę. Nuo to laiko, kad ir neatsižadėdamas meilės „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Who“, „The Beach Boys“, Stevie’ui Winwoodui (kalbu apie vokalą!) ir pirmam Stingo išdainuojamam Roxanne skiemeniui, esu ištikimas operinio vokalo gerbėjas. Jame, A u t o r i a u s ž o d i s 15

nuo boso iki soprano, slypi kažkas keistai didingo, kas kelia intuityvią reakciją – pyktį, liūdesį, užuojautą, pakilią nuotaiką – ir tučtuojau reikalauja palyginimų: tamsus, šviesus, švelnus, sidabrinis, primenantis varpą, šokoladinis, šiltas, auksinis, ledinis, tarytum lazeris, lygus. Labiausiai šis dainavimas primena gospelą, tik vietoj religinio įkarščio čia randame daug kitokių aistrų. Po kiek laiko dainavimas ima atrodyti kaip natūrali kalbos tąsa, dar vienas laiptelis į viršų komunikacijos kopėčiomis. Iki šiol nesuprantu, kodėl žmonės nedainuoja visą laiką – operos ar ko kito. Robert Levine

Raudok, drebėk, mirk 16

Įvadas DABINTIS BRANGENYBĖMIS NEREIKIA

Ši knyga skirta visiems, kuriuos sudomino opera – kad ir kokia būtų to susidomėjimo priežastis: galbūt jums netikėtai patiko filme arba reklamoje išgirsta arija, galbūt dėmesį patraukė afišoje ar televizijos laidoje pamatytas patrauklus dainininkas, gal jus kamuoja klausimas, kodėl šis žanras gyvuoja daugiau kaip keturis šimtmečius ir, rodos, pastaraisiais metais atgimsta su nauju įkarščiu, galbūt norite išmokti suprasti operą nepatirdamas nei fizinės, nei dvasinės žalos, o gal tiesiog pavargote nuo to, ką girdite tokiose laidose kaip „X faktorius“. Ar opera – įsipareigojimas visam gyvenimui, kaip kadaise vedybos? Ar operos mėgėjai, tarsi ištikimybe garsėjančios gulbės, susisaisto su šiuo žanru iki dienų galo? O gal tai panašiau į atsitiktinius santykius? Kodėl opera ir išjuokiama, ir kartu nuolat garbinama? Jei bilietai tokie brangūs, kaip operos teatrai surenka pilnas sales žiūrovų? Kodėl esama keturiasdešimt „Madam Baterflai“ arba „Don Žuano“ įrašų? Kodėl opeĮvadas 17

ros mėgėjai žiūri – arba klauso – tą pačią operą daugybę kartų? Ši knyga taip pat skirta žmonėms, kurie nori susilaukti protingesnių palikuonių, išmokti laisvalaikiu uždirbti krūvą pinigų, gauti naudos iš turto įkeitimo be teisės išpirkti, perkrimsti užsienio kalbą ar neišeidami iš namų išsitreniruoti puikų pilvo presą. Ir prisiminkite, ką 1963 metų lapkritį Johnas Lennonas pasakė klausytojams, tarp kurių buvo karalienė Elžbieta, karalienė motina ir princesė Margarita: „Noriu paprašyti, kad padėtumėte mums atlikti paskutinę dainą. Sėdintieji pigiose vietose – plokite. Visi kiti – tiesiog žvanginkite brangenybėmis.“

Visų pirma... Paprastai šnekant, opera – tai dainuojamoji drama, kurios veiksmas perteikiamas balsais ir instrumentais, dažnai pasinaudojant kostiumais ir dekoracijomis. Kitais žodžiais tariant, tai kažkas panašaus į teatro spektaklį, skirtumas tik tas, kad personažai ne kalba, o dainuoja. XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje būrys italų, turėjusių pinigų, aukštą padėtį ir idėjų, nutarė, kad antikinės Graikijos pjesės, kurias jie garbino (seni geri laikai?), buvo ne deklamuojamos, o dainuojamos. Tiesą sakant, ši prielaida buvo klaidinga, bet kai visi apie tai sužinojo, opera jau buvo įsitvir-

Raudok, drebėk, mirk 18

tinusi, ir šitaip buvo išrasta nauja meno – ir pramogos – forma. Ankstyviausių operų temos buvo perimtos iš mitologijos ir folkloro; manoma, kad pirmoji, deja, neišlikusi, opera pasakojo apie driadę Dafnę, kuri buvo paversta lauro medžiu ir šitaip apginta nuo dievo Apolono. Operos muziką sukūrė Jacopo Peri, Giulio Caccini ir Jacopo Corsi, o premjera, pasiūlius poetui Ottavio Rinuccini, parašiusiam libretą pagal Ovidijaus „Metamorfozes“, įvyko Florencijoje XVI amžiaus pabaigoje. 1607 metais Mantujos dvare buvo pastatytas Claudio Monteverdi „Orfėjas“ (tai mitinis muzikantas, nusileidęs į pragarą ir išlaisvinęs iš jo savo mylimąją Euridikę), ir ši data žymi tikrąją operos žanro pradžią. „Orfėjas“ statomas net ir šiandien. 1637 metais Venecijoje duris atvėrė pirmas viešas operos teatras, o amžiui baigiantis šis mažas miestas, kuriame gyvena 125 000 gyventojų, jau buvo matęs 350 skirtingų operų septyniolikoje teatrų. Paprastai „sezonas“ trukdavo nuo dvylikos iki trylikos savaičių; turtingieji išsipirkdavo ložes visam sezonui, paprasti žmonės pirkdavo bilietus į atskirus spektaklius. Operą, tokią, kokią ją sukūrė Claudio Monteverdi ir jo įtakingieji draugai, iš esmės sudarė du dainavimo tipai. Pirmasis jų – rečitatyvas (kitaip tariant, „deklamavimas“): personažai, užuot atlikę „dainą“ apie ką nors konkretaus, rutulioja siužetą dainuodami sakinius pagal kompozitoriaus užrašytas natas (ne savavališkai), bet jos nebūtinai primena melodiją. Ši operos dalis iš pradžių klausytojams kelia nejaukumą – kalbėjimas pagal muziką skamba neĮvadas 19

įprastai. (Brodvėjaus miuzikluose personažai didžiąją laiko dalį kalba, o paskui staiga pradeda dainuoti. Nesuprantu, kodėl tai turėtų būti mažiau keista, bet taip jau yra. Jei jau apskritai ketinate dainuoti, kodėl to nedarius visą laiką?) Rečitatyvo dialogas gali būti kad ir toks: „Aš esu Apolonas, užmušiau gyvatę ir dabar trokštu Dafnės.“ – „O aš esu Kupidonas, paverčiau ją medžiu, kol nespėjai prie jos prikišti nagų.“ Kitas operinio dainavimo tipas – arija. Ji turi melodiją, kurią galite įsiminti (paklausę kartą kitą, kaip ir bet kokią muziką), ji labiau struktūruota, sustabdo veiksmą ir yra sutelkta į konkretų jausmą, įvykį ar situaciją. „Mano merginai įkando gyvatė, dabar ji negyva, o aš labai nelaimingas, tad einu maldauti pragaro dvasių, kad ją man grąžintų“, – štai tinkama priežastis sukurti ariją. (Monteverdi „Orfėjuje“ tokių žodžių nerasite, jie mano sugalvoti, bet mintį turbūt supratote.) Arija gali būti strofinė, sudaryta arba iš dviejų dalių – viena sielvartinga, kita energingesnė, apibrėžianti tikslą, – arba iš vienos, arba iš daugiau. Arijai būdinga aiški forma ir ji tiesiogine prasme sustabdo operos veiksmą; netgi ankstyvieji kompozitoriai suvokė, kad arijos muzika turi užburti, nušviesti situaciją, pakerėti klausytoją savo grožiu ir dramatiškumu arba dainininko gebėjimais tą grožį ir dramatiškumą perteikti – geriausia, žinoma, ir vienu, ir kitu. Kartais scenoje pasirodo dar ir chorai – draugų, raganų, kareivių ar minios – ir pakomentuoja veiksmo posūkius. Šios svarbiausios operos sudedamosios dalys – paliekant nuošaly eksperimentinius kūrinius – iš esmės nekito daugiau kaip keturis šimtus metų. Raudok, drebėk, mirk 20

Robert Levine (Robertas Levinas) – tarptautinį pripažinimą pelnęs tekstų apie klasikinę muziką autorius, vyriausiasis ClassicsToday.com redaktorius.