Issuu

Mat s Strandberg Sara B. Elfgren

Rata s

S kandinavijos paaugli킬 bestseleris

UDK 821.113.6-93 St276

Versta iš: Mats Strandberg, Sara B. Elfgren CIRKELN Rabén & Sjögren, Stockholm, 2011

Knygos vertimą parėmė Švedijos meno taryba (The Swedish Arts Council)

ISBN 978-609-441-164-9

© Tekstas, Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren, 2011 © Viršelio iliustracija, bürosüd°, Miunchenas Pirmą kartą 2011 metais išleido Rabén & Sjögren, pavadinimu Cirkeln. Išleista susitarus su Grand Agency ir OKNO Literary Agency, Švedija. © Vertimas į lietuvių kalbą, Raimonda Jonkutė, 2013 © Leidykla „Nieko rimto“, 2013

M at s S t ra n d b e r g Sara B. Elfgren

Ratas Iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė

Vilnius 2013

1 Ji laukė, bet Elijas nežinojo, ką atsakyti. Pagaliau koks skirtumas, ką pasakys. Vis vien ji bus nepatenkinta. Tai užuot kalbėjęs jis spoksojo sau į rankas. Jos tokios blyškios, kad ryškioje liuminescencinių lempų šviesoje buvo matyti kiekviena gyslelė. – Elijau? Ir kaip ji apsikenčia šitam priplėkusiam užkabory? Segtuvai, vystančios gėlės vazonuose, pro langą – vaizdas į mokyklos automobilių stovėjimo aikštelę. Kaip ji pati save pakenčia? – Ar gali paaiškinti, apie ką tu galvoji? – paklausė ji. Elijas pakėlė akis į direktorę. Aišku, kad ji viską pakenčia. Tokie žmonės be vargo randa vietą po saule. Jie daro tik tai, kas normalu. Tai, ko tikisi kiti. Jie įsitikinę, kad žino, kaip išspręsti kiekvieną problemą. Svarbiausia mokėt prisitaikyti ir laikytis taisyklių. Mokyklos direktorė Adriana Lopes – šia filosofija grįsto pasaulio valdovė. – Man neramu dėl tavęs, – pasakė nekeldama balso, nors Elijas matė, kad ji rimtai pyksta, kam jis nesuima savęs į nagą. – Nepraėjo nė trys savaitės nuo mokslo metų pradžios, o tu spėjai praleisti pusę pamokų. Kalbuosi su tavim apie tai jau dabar, nes nenoriu, kad visai paleistum vadžias. Elijas galvojo apie Linėją. Mintys apie ją dažniausiai apramina, bet šįkart jis prisiminė tik viena – kaip juodu naktį šaukė vienas ant kito. Kaip skaudu buvo matyti jos ašaras. Jis net nesugebėjo jos paguosti, nes pats buvo kaltas. O kas, jei ji dabar jo nekenčia? Tik Linėja gali atitolinti nuo jo tamsą. Tik ji neleidžia jam pasitraukti pro atsarginius išėjimus – griebtis skutimosi peiliuko, kuris padėtų suvaldyti baimę ar norą apsirūkyti. Kuris padėtų tą baimę užmiršti. Tačiau vakar jis nepajėgė atsilaikyti, ir Linėja tai pastebėjo, kaipgi kitaip. Ir dabar galbūt jo nekenčia. 9

– Gimnazija – tai tau ne pagrindinė, – toliau dėstė valdovė. – Laisvės duodama daugiau, bet kad jos nusipelnytum, turi prisiimti atsakomybę. Niekas čia su tavimi nesiterlios. Tu vienas sprendi, kaip susiklostys tavo gyvenimas ateityje. Apsispręsti turi jau dabar. Dėl tolesnės savo ateities. Negi tikrai nori viską susigadinti? Eliją suėmė juokas. Ji mala tokį šūdą ir pati tuo tiki? Jis jai ne žmogus, o tik dar vienas mokinys, išklydęs iš doros kelio. Ji aiškiai mano, kad kalta čia paauglystė ir brendimas. – Galima ir savarankiškai pasiruošti brandos egzaminams. Nė pats nepajuto, kaip prasižiojo. Direktorė kietai sučiaupė lūpas. – Tačiau disciplinos tam reikia ne mažesnės. Elijas atsiduso. Pokalbis jau baigia užknisti. – Taip, aš žinau, – pasakė nežiūrėdamas jai į akis. – Aš ir pats nenoriu, kad nuplauktų visi šansai. Maniau, gimnazijoj prasidės naujas gyvenimas, bet ne taip lengva, pasirodo... Aš juk baisiai atsilikęs nuo kitų. Bet pažadu pasitempti. Direktorei tai buvo netikėta. Ji nusišypsojo. Pirmą kartą nuo pokalbio pradžios nuoširdžiai išsiviepė. Elijas pataikė pasakyti tai, ką ji norėjo išgirsti. – Puiku, – vis dar šypsodamasi tarė ji. – Pats pamatysi, kai apsispręsi, visa kita pasiduos savaime. Staiga ji pasilenkė ir nuėmė nuo juodo Elijo megztinio plaukelį. Pasukiojo tarp pirštų. Plaukelis sutviskėjo pro langą įsiveržusiuose saulės spinduliuose. Vos vos šviesesnis prie šaknų, kur per kokį centimetrą matėsi natūrali ataugusių plaukų spalva. Adriana Lopes kaip apžavėta spoksojo į plauką. Eliją apėmė kvaila nuojauta, kad tuoj susigrūs jį į burną ir ims kramtyti. Pastebėjusi jo žvilgsnį ji atsargiai įdėjo plauką į šiukšlių dėžę. – Atsiprašau, aš iš prigimties truputį pedantiška, – pasiteisino. Elijas šypsojosi. Tokia šypsena, kuri gali reikšti bet ką, nes jis vėl nežinojo, ką atsakyti. 10

– Tai šiandien turbūt ir viskas, – pasakė direktorė. Elijas pakilo ir išėjo. Durys liko šiek tiek praviros. Atsigręžęs jų uždaryti jis pažvelgė į viduje likusią direktorę. Ji pasilenkė ir ilgais laibais pirštais kažką ištraukė iš šiukšlių dėžės. Tą kažką įkišo į nedidelį voką ir užlipino. Elijas nustėro, nors ir nebuvo tikras dėl to, ką iš tikrųjų matė. Pastarosiom dienom jis nebepasitikėjo savo juslėmis. Jei nebūtų visiškas absurdas, jis būtų pamanęs, kad tai plaukas, kurį ji ką tik nuėmė jam nuo megztinio. Tą akimirką direktorė pakėlė akis. Žvilgsnis sugriežtėjo, bet ji tuoj pat prisivertė nusišypsoti. – Ar dar ko norėjai? – paklausė. – Ne, – sumurmėjo Elijas užstumdamas duris. Klanktelėjo rankena, ir jis pajuto neapsakomą palengvėjimą, tarsi būtų išsigelbėjęs iš mirtino pavojaus. Mokykloje buvo tuščia ir nyku. Jausmas kažkoks nenatūralus. Prieš pusvalandį, kai ėjo į direktorės kabinetą, čia knibždėte knibždėjo mokinių. Dundėdamas spiraliniais laiptais žemyn Elijas surinko Linėjos numerį. Ji atsiliepė kaip tik pasiekus apatinę pakopą ir atplėšus pirmojo aukšto koridoriaus duris. – Alio, čia Linėja. – Čia aš, – pasakė jis. Jis taip nervinosi, kad net skaudėjo. – Taip, čia tu, – pagaliau ištarė ji, kaip visada. Elijas bent kiek lengviau atsipūtė. – Atleisk, aš labai labai atsiprašau dėl vakar. Tai jis norėjo pasakyti jau šįryt, kai tik ją pamatė. Bet nepasitaikė progos. Linėja šalinosi jo visą dieną. O prieš pat paskutinę pamoką visai prapuolė. – Ane, – ji nesileido į kalbas. 11

Bet balsas skambėjo nepiktai. Net ne liūdnai. Jos balsas buvo tuščias ir nevilties kupinas – tarsi ji būtų pasidavusi. Ir tai Eliją išgąsdino labiau už viską. – Aš ne... aš nepradėjau vėl. Aš nežadu pradėti. Tik tą vieną suktinę... – Tu man jau vakar sakei. – Nepanašu, kad būtum patikėjus. Elijas praėjo rūbinės spintelių eiles, kietus, prie grindų prisuktus suolelius, kuriuos per pertraukas liaudis tūpte užtupia, skelbimų lentą. Linėja dar nepratarė nė žodžio. Staiga jo ausis sugavo kitą garsą. Žingsnius, kurie buvo ne jo. Jis atsigręžė. Tuščia. – Tu prisiekei, kad metei, – pasakė Linėja. – Žinau. Atleisk. Aš suprantu, kad išdaviau tave... – Ne, – pertraukė Linėja. – Tu išdavei pats save, bliamba! Tu ne dėl manęs turi mesti. Nes taip niekada... – Žinau, žinau, – pertraukė jis. – Aš visa tai žinau. Elijas priėjo savo spintelę, atrakino, įsimetė keletą knygų į juodą drobinį maišelį ir užtrenkė plonas metalines dureles. Ausis vos spėjo pagauti svetimus žingsnius prieš pat jiems nutykstant. Jis atsigręžė. Nieko. Ničnieko. Ir vis vien jautėsi stebimas. – Kam tu tai padarei? To paties ji klausė ir vakar, net kelis kartus. Tačiau tiesos jis taip ir nepasakė. Tiesa per daug baisi. Per daug beprotiška. Net tokiam psichui kaip jis. – Juk sakiau. Apėmė baimė, – jis stengėsi neparodyti susierzinimo. Dabar jokiu būdu negalima susirieti. – Aš žinau, kad yra dar kažkas. Elijas dvejojo. – Gerai, – pasakė tyliai. – Aš tau viską papasakosiu. Galim pasimatyti šįvakar? – Gerai. – Išsėlinsiu, kai tik užmigs tėvai. Linėja... 12

– Ką? – Tu manęs nekenti? – Nekenčiu. Ko klausinėji kaip nenormalus? – purkštelėjo ji. Pagaliau. Štai Linėja, kurią jis taip gerai pažįsta. Elijas išjungė telefoną. Jis stovėjo koridoriuje ir šypsojosi. Vilties yra. Kol ji nejaučia jam neapykantos, viltis nežlugo. Jis viską jai papasakos. Linėja jam kaip sesuo, tik kad ne vieno kraujo. Jam nereikės to ištverti vienam. Tą pačią akimirką palubėje užgeso lempos, tik pro langus kitame koridoriaus gale į vidų skverbėsi silpna šviesa. Elijas sustingo. Kažkur netoliese užsivėrė durys. Paskui įsiviešpatavo tyla. Čia nėra ko bijoti, drąsino jis pats save. Tada pasuko išėjimo link. Stengėsi žengti ramiai ir tvirtai. Nepasiduoti viduje augančiai panikai. Jis išėjo iš už rūbinių kampo. Kažkas ten stovėjo. Tai ūkvedys. Elijas matė jį tik porą kartų, bet tokio žmogaus kaip gyvas nepamirši. Ypač didelių, mėlynų kaip upės ledas akių. Žvilgsnio, kuris gręžė Eliją, tarsi kiaurai permatytų visas jo paslaptis. Eidamas pro šalį Elijas nuleido galvą, bet vis vien jautė tą žvilgsnį. Tarsi sprandą svilintų. Gerkle kilo šleikštulys. Pulsas kaip pašėlęs plakė kaklo duobutėje ir vertė žiaukčioti. Elijas paspartino žingsnį. Pastarąjį pusmetį viskas pagerėjo. Jis jautė, kad viduje kažkas vyksta, kad jis keičiasi. Naujoji jaunimo psichologinės pagalbos centro psichologė pasirodė ne tokia prietranka kaip pirmoji. Iš visko sprendžiant, ji šiek tiek jį supranta. Tačiau svarbiausia – jis turi Linėją. Ji leidžia jam pasijusti gyvam ir lenkia išsiveržti iš dusinančios, bet sykiu jaukios ir įprastos tamsos. Todėl ir keista, kad tai vyksta dabar. Dabar, kai jis pagaliau pradėjo neblogai miegoti naktimis, kai kartais net pasijunta laimingas. Prieš tris dienas jis veidrodyje matė, kaip persimaino veidas. Neatpažįstamai įsitempia ir persikreipia. Jis suvokė, kad iš tikrųjų kraustosi 13

iš proto. Kaip tie, kurie girdi balsus ir regi haliucinacijas. Eliją suėmė klaikus siaubas. Tris dienas jis atsispyrė tiek skutimosi peiliukui, tiek Jončio gėrybėms. Jis vengė veidrodžių. Tačiau vakar akis vis vien sugavo atvaizdą vitrinoje: išvydo virpantį ir išsiliejantį tarsi vanduo veidą. Ir jis iškart paskambino Jončiui. Tu atleidai vadžias. Svetimo šnabždesys galvoje. Elijas apsidairė. Pastebėjo, kad vėl užlipo sraigtiniais laiptais ir grįžo į koridorių prie direktorės kabineto. Pats nesuprato, kaip čia atsidūrė. Plykstelėję užgeso šviestuvai. Už nugaros iš lėto užsivėrė laiptinės durys. Prieš pat joms trinktelint vėl pasigirdo minkštų puspadžių žingsniai sraigtiniuose laiptuose. Slėpkis. Elijas bėgo tamsiu koridoriumi. Tikėdamasis, kad kas nors išdygs iš už kurios nors rūbinių eilės. Vos užsukęs už kampo išgirdo, kaip tolumoje už nugaros girgžtelėjo laiptinės durys. Žingsniai artėjo. Iš lėto, bet tiesiai į jį. Jis pasiekė didžiuosius akmeninius laiptus, mokyklos stuburą. Bėk laiptais aukštyn. Elijo kojos pakluso. Šoko per du laiptelius iš karto. Pasiekęs patį viršų jis metėsi tolyn į siaurą koridorių, kurio gale yra durys į mokyklos palėpę. Jos visada užrakintos. Tai aklavietė, viena iš nedaugelio mažai lankomų mokyklos vietų. Šalia – tualetai, kuriais niekas nesinaudoja. Išskyrus juodu su Linėja: čia jų susitikimų vieta. Žingsniai artėjo. Slėpkis. Elijas atplėšė tualeto duris ir įsmukęs į vidų atsargiai jas pristūmė. Stengėsi kvėpuoti kuo tyliau. Pasiklausė. Jokių garsų. Tik motociklas padidino greitį ir nutolo. Elijas priglaudė ausį prie durų. 14

Nieko negirdėti. Tačiau jis žino. Kažkas stovi. Kitoje durų pusėje. Elijau. Šnabždesys garsėjo, tačiau Elijas tikras, kad jis galvoje. „Štai ir išsikrausčiau iš proto“, – pamanė, ir kitą mirksnį išgirdo: Taip. Tu išsikraustei iš proto. Jis atsisuko į langą, į melsvą dangų. Blizgėjo balti kokliai. Buvo šalta. Jį užplūdo begalinė vienatvė. Atsigręžk. Elijas nenorėjo, bet vis tiek iš lėto atsigręžė. Lyg nebevaldytų savo paties kūno. Jį valdė anas balsas, tarsi Elijas būtų tapęs marionete iš kūno ir kraujo. Priešais jį – trys praustuvai su veidrodžiais. Išvydęs savo blyškų veidą, norėjo užsimerkti, bet neįstengė. Sudaužyk veidrodį. Elijas pakluso. Tvirčiau sugniaužė drobinio maišelio rankeną ir įsuko jį ore. Veidrodis sueižėjo, koklinėmis sienomis nusirito dūžtančio stiklo aidas. Į praustuvą sukrito atsiklijavusios didžiulės šukės ir žvangėdamos pažiro į smulkesnes šukeles. „Kas nors turėjo išgirsti, – dingtelėjo Elijui. – Labai prašau, išgirskite kas nors.“ Bet niekas neatėjo. Jis buvo vienas su balsu. Elijo kūnas priėjo prie praustuvo ir paėmė didžiausią šukę. Jis suvokė, kas dabar bus. Iš siaubo apsvaigo galva. Tu sudužęs. Tavęs pataisyti neįmanoma. Jis iš lėto atbulas įslinko pro praviras tualeto kabinos duris. Netrukus viskas baigsis. Ir tau niekada nebereikės bijoti. Balsas tarytum guodė. Elijas užsirakino ir susmuko ant unitazo. Jis iš visų jėgų stengėsi surikti. Ranka vis tvirčiau gniaužė šukę, aštrios briaunos susmigo į delną. Jokio skausmo. 15

Skausmo jis ir nejuto. Jis matė, kaip iš delno prasisunkęs kraujas laša ant pilkų koklinių grindų, tačiau nieko nejuto. Kūnas nutirpęs. Liko tik mintys. Ir balsas. Gyvenimas nepasitaisys. Nutrauk jį dabar ir bus ramu. Išvengsi skausmo. Išvengsi išdavysčių. Elijau, vis tiek geriau niekada nebus. Gyvenimas – vien pažeminimas. Laimingi yra tik mirusieji. Elijas nebesipriešino. Stiklo šukė perrėžė ilgą megztinio rankovę ir apnuogino randuotą odą. „Mama. Tėti, – ištarė jis mintyse. – Jie ištvers. Jie turi savo tikėjimą. Jie mano, kad mes pasimatysim danguje.“ „Aš jus myliu“, – ištarė jis mintyse, kai odoje atsivėrė pirmas pjūvis. Jis tikėjosi, kad Linėja supras, jog tai ne jo sprendimas. Visi kiti manys, kad nusižudė, ir jam vienodai. Kad tik ji taip nemanytų. Jis pjaustėsi visai kitaip nei iki šiol. Rėžė giliai ir tikslingai. Greit viskas baigsis, Elijau. Pakentėk dar truputį. Taip bus geriau. Tu jau tiek iškentėjai. Iš dilbio srove plūdo kraujas. Jis matė, bet nieko nejuto. Akyse šoko juodi taškeliai. Jie šoko ir augo, kol užtemo visas pasaulis. Jis spėjo išgirsti paskutinį garsą – žingsnius koridoriuje. Jie nebesėlino. Sėlinti nebebuvo ko. Elijas bandė galvoti apie Linėją. Kaip mažas būdamas vildavosi, kad nesapnuos košmarų, jei įstengs sugalvoti bent vieną šviesią mintį. Atleisk man. Jis nežino, ar tai jis pats, ar balsas ištarė šiuos žodžius. Tą akimirką pervėrė skausmas.

2 Atgavusi sąmonę ji suvokė, kad guli susisukusi į kamuoliuką. Kampe, kur jie ją ir paliko. Rūsyje tvyrojo aklina tamsa. Gėlė visą kūną. Ji atsisėdo, įtraukė kojas po marška, apkabino kelius. Dešinioji ausis vis dar buvo užgulta. Iš lėto tvinksėjo akis, užgargėjusi pūliais ir krauju. Koridoriumi ataidėjo žingsniai. Prasivėrė sunkios durys. Celę apšvietė deglų liepsna. Ji nusuko akis išvydusi savo žaizdotas kojas, supančiotas stora grandine. Du sargybiniai sučiupę pakėlė ją ir surišo rankas už nugaros. Deglininkas gašliai dėbsojo į ją. Virvės įsigraužė į riešus, bet ji nė už ką neišsiduos, kaip jai skauda. Žmogysta su deglu prisiartino. Išsiviepus bedantė burna dvokė supuvusia mėsa. – Šiandien tu mirsi, kekše, – pasakė glamonėdamas jai veidą laisva ranka ir slysdamas žemyn krūtine. Širdį užplūdusi neapykanta suteikė jai jėgų ir įkvėpė beatodairiškos drąsos. – Prakeikiu tave, – sušnypštė ji, – kad tau pimpalas nupūtų! Mano viešpats šėtonas susiras tave ir mirties patale! Demonai kankins tave amžių amžius! Vyriškis atšlijo tarsi nuplikytas. – Dieve saugok, – sumurmėjo vienas sargybinis. Jų išgąstis teikė jai paguodą. Kažkas užmetė ant galvos maišą ir nutempė ją koridorių labirintais. Girgždėdami atsivėrė vartai. Ji buvo lauke. Gaiviai padvelkė rasa. Surambėjusi širdis buvo pasirengusi iškęsti padugnių užgauliojimus, tačiau ji išgirdo tik paukščių čiulbėjimą. Pro maišinį audeklą prasiskverbė raudoni aušros spinduliai. Pietuose sukukavo gegutė. Pietų gegutė – mirties motutė. 17

Ją užvaldė nenugalimas gyvuliškas instinktas. Ji turi bėgti. Tučtuojau. Geležiniai pančiai daužėsi į kojas. Niekas nė nesistengė jos sulaikyti. Žinojo, kad to neprireiks. Netoli tenubėgusi ji parvirto kniūbsčia ant drėgnos žemės. Jai už nugaros kvatojo sargybiniai. – Žiūrėk tik, kaip skuba pas savo šėtoną! – išgirdo bedančio balsą. Stiprios rankos griebė už pažastų, kažkas šiurkščiai sučiupo už kojų. Ir staiga paleido. Akimirką ji sklendė oru, paskui žnektelėjo ant kieto paviršiaus ir neteko amo. Suprunkštė arklys, pasaulis susiūbavo. Ji vežime, bent tiek susigaudė. – Ar čia kas nors yra? – sušnibždėjo. Niekas neatsiliepė. Ir nereikia, pamanė, mirties akivaizdoj visi mes vieniši. Minu pabudo krečiama drebulio. Kūnas sustiręs, tarsi būtų miegojusi prie atviro lango. Kvėpuoti sunku, lyg kas didelis būtų užgulęs krūtinę. Ji užsitraukė antklodę iki smakro ir susisuko į kamuoliuką. Ir anksčiau ne kartą yra sapnavusi košmarų, bet nė vienas nesukrėsdavo taip kaip šis. Dar niekada ji nejautė tokio palengvėjimo išvydusi gerai pažįstamą kambarį su geltonai ir baltai dryžuotais sienų apmušalais. Po valandėlės ėmė kvėpuoti lygiai ir ramiai, kūnas iš lėto sušilo. Ji dirstelėjo į mobilųjį. Greitai septynios. Metas keltis. Minu išlipo iš lovos ir pravėrė spintą. Nė vieno stilingesnio drabužio, tik iki gyvo kaulo įgrisę džinsai, marškinėliai ir megztukai. Tikra vidutinybė. Nusitraukusi nuo pakabos tamsiai mėlyną palaidinę pati savimi pasišlykštėjo. Ji tokia siaubingai... nepiktybinė. Net šukuosena tokia pat kaip kūdikystėj. Antra vertus, ką žmonės pasakytų, jei staiga į pamokas ateitų pasikeitusi? Mokyklos neformalai, kurių stilius jai slapčia patiko, pamanytų, kad nori prisigerinti. Be to, jai kančia pirkti naujus drabužius. Jaučiasi kaip beraštė, patekusi į knygyną. Vertindama kitus ji turi savo nuomonę – tas gražu, tas negražu, tas skuduras tinka, tas ne. Bet pati vartydama katalogą arba 18

stovėdama parduotuvėje renkasi tik tai, kas išbandyta. Juoda. Mėlyna. Nutįsę ilgi megztiniai. Ne per siauri džinsai. Ne per didelė iškirptė. Jokių ornamentų. Drabužiai jai – tarsi kalba, kurią ji supranta, bet pati ja kalbėti nemoka. Ji pasiėmė drapanas ir išėjo į koridorių. Tėvų miegamojo durys buvo uždarytos, vonios praustuve vandens klanelyje gulėjo tėčio skustuvas. Minu spėjo, kad jis jau darbe. Mamos rankšluostis buvo drėgnas, vadinasi, ir ji atsikėlusi, nors jai šiandien laisvadienis. Minu pasidėjo drabužius ant taburetės, įlipo į vonią ir užsitraukė dušo užuolaidas. Staiga į nosį tvokstelėjo gaisro dūmų tvaikas. Suėmusi ilgų juodų plaukų sruogą truktelėjo nosimi. Teko net du kartus išsitrinkti galvą šampūnu, kad iš plaukų dingtų nežinia iš kur atsiradęs smarsas. Apsukusi galvą rankšluosčiu kaip turbanu ji išsivalė dantis. Akys užkliuvo už seno įrėminto žemėlapio virš veidrodžio. Tai Engelsfošo – Angelų krioklio – žemėlapis. Pernai ji tikėjosi, kad tėvai leis persikraustyti pas tetą Baharą į Stokholmą ir lankyti gimnaziją ten. Neleido. Tad dabar kas rytą ją užvaldo baisi neapykanta žemėlapiui, nuolat primenančiam apie tai. Taigi – Engelsfošas. Pavadinimas gražus, miestas – skylė. Toli nuo viso pasaulio, apsuptas gūdžių miškų, kur neretai žmonės paklysta ir pradingsta amžiams. Trylika tūkstančių gyventojų, nedarbingumas – 11,8 procento. Plieno gamykla uždaryta prieš dvidešimt penkerius metus. Centre – daugybė nenaudojamų patalpų. Išsilaiko tik picerijos. Miestą riboja greitkelis ir geležinkelis. Rytuose – Tvenkinio ežeras, degalinės, mechaninės dirbtuvės, uždarytoji gamykla ir keli depresiją varantys daugiabučių mikrorajonai. Vakarinėj daly – centras, bažnyčia ir klebonija, sublokuotų namų rajonai, seniai apleistas dvaras ir padorus nuosavų namų rajonas – idilė šalia kanalo. Čia ir gyvena Falkų Karimių šeima. Šviesiai pilkoje dviaukštėje funkcionalistinio stiliaus viloje. Sienos išmuštos brangiais apmušalais, beveik visi baldai parsigabenti iš interjero dizaino parduotuvių Stokholme. 19

Leisdamasi laiptais Minu pamatė mamą, sėdinčią prie virtuvės stalo. Dienraščiai, kuriuos rytais perverčia tėtis, gulėjo sudėti į dailią krūvelę. Mama, panirusi į sveikatos apsaugos darbuotojų laikraštį, mėgavosi įprastiniais pusryčiais – juoda kava. Minu prisipylė dubenėlį braškinio jogurto ir atsisėdo priešais. – Ir tai visi pusryčiai? – paklausė mama. – ...kad katilas juodas, – atsakė Minu. – Jogurtas, košė, sumuštinis, jogurtas, košė, sumuštinis. Kaip tau neatsibosta? – O kava – neatsibosta? – Vieną gražią dieną pati suprasi, – nusišypsojo mama. Ir staiga pažvelgė į Minu anuo žvilgsniu, kuris, rodos, kiaurai permato. – Blogai miegojai? – Sapnavau košmarą, – tarstelėjo Minu. Ji perpasakojo sapną, kaip jautėsi atsibudusi. Mama ištiesusi ranką palietė jai kaktą. Minu atšlijo. – Aš nesergu. Čia ne karštinė. Minu aiškiai matė, kaip mama persijungia į gydytojo režimą. Balsas nežymiai pasikeitė, tapo rimtas ir profesionalus. Kūno judesiai ir gestai – formalūs. Taip būdavo net Minu vaikystės laikais. Susirgusią ją slaugydavo ir saldainiais bei komiksais lepindavo tėtis. Mama elgdavosi kaip ligonio apžiūrėti iškviestas daktaras. Minu dėl to liūdėdavo. Paaugusi ėmė įtarti, kad sveikatos apsaugos darbuotoja mama pavirsta norėdama apsisaugoti. Ji nepajėgtų būti tiesiog mama, nes turi per daug žinių apie tai, kas gali ištikti pasiligojusį žmogų. – Koks pulsas? – Dažnas. Bet jau praėjo. – Sunku kvėpuoti? Minu linktelėjo. – Gal tai panikos priepuolis. 20

– Man nebūna panikos priepuolių. – Nieko čia keisto, Minu. Tu ką tik pradėjai lankyti gimnaziją. Tai didžiulė permaina. – Tai buvo ne panika. Tai dėl sapno. Šie žodžiai jai pačiai nuskambėjo keistai, bet tai tiesa. – Nesveika jausmus užgniaužti savyje, – nesiliovė mama. – Jie vis vien kokia nors forma ištrūks į paviršių. Kuo labiau žmogus bando juos suvaldyti, tuo smarkiau jie išsiveržia. – Kada chirurgė persikvalifikavo į psichologę? – paerzino mamą Minu. – Jei atvirai, kadaise galvojau apie psichiatriją, – mestelėjo mama kiek aštriau. Paskui kažkas jos akyse pasikeitė. – Aš žinau, kad nesu tau labai geras pavyzdys. – Mama, nereikia. – Ne, tu paklausyk. Aš esu tipiška gera mergaitė. Ir nenoriu, kad tau tas persiduotų. – Tai nepersiduoda, – sumurmėjo Minu. – Tik pasakyk, jei vėl pasikartos. Pažadėk man. Minu linktelėjo. Nors mama kartais per daug visur kaišioja nosį, vis tiek labai gera, kad jai rūpi. Be to, ji dažniausiai supranta Minu. „Apgailėtina, – pamanė Minu nurydama paskutinį jogurto šaukštą. – Mano geriausia draugė – mama.“ *** Vanesą pažadino gaisro dūmų tvaikas. Nubloškusi antklodę pašoko iš lovos ir atplėšė duris. Svetainėje buvo ramu. Užuolaidų nelaižė liepsnos. Iš virtuvės nevirto juodi nuodingų dūmų kamuoliai. Ant sofos prasižiojusi kėpsojo picos dėžė, mėtėsi kelios alaus skardinės. Aviganis Frasis tingiai tysojo saulėtame grindų plotelyje. Mama, Nikis ir jaunesnysis Vanesos broliukas 21

Melvinas jau pusryčiavo virtuvėje. Įprastas rytas jų namuose Erškėtrožių gatvėje Nr. 17, penktame aukšte, pirmame iš dešinės nuo lifto bute. Vanesa pakratė galvą ir suprato, kad kvapas sklinda nuo jos. Smirdėjo plaukai. Taip kadaise ji atsiduodavo, kai dar mažytė būdama stovėdavo ir žiopsodavo į kitiems žiovulį varantį Valpurgijos laužą ant Ulsono kalvos. Ji perėjo svetainę, paskui virtuvę, kur Melvinas ant stalo šokdino du šaukštus. Kartais jis toks meilutis, kad nors mirk. Galvoj netelpa, kad penkiasdešimt jo procentų sudaro Nikio genai. Ji nutrenkė naktinius marškinius ant vonios grindų ir atsuko dušo čiaupą. Vamzdžiai sukosėjo, čiaupas iššvirkštė ploną šalto kaip ledas vandens čiurkšlę. Nuo to laiko, kai Nikis užsispyręs pats pakeitė kelis vamzdžius ir prijungė naują maišytuvą, dušu pasitikėti negalima. Mama norėjo kviesti meistrą, bet galiausiai nusileido Nikiui, kaip visada. Vanesa įlipo į dušo kabiną. Kol pavyko nureguliuoti tinkamą temperatūrą, vos nenusiplikino. Ji išsiplovė galvą saldžiu, kokosais dvelkiančiu mamos šampūnu, bet dūmų tvaikas neišnyko. Ji prisispaudė pilną saują šampūno ir dar kartą išsitrinko plaukus. Grįžusi į savo kambarį užsimetė chalatą ir įsijungė radiją. Isteriški reklamos balsai grąžino gyvenimą į normalias vėžes. Ji pravėrė žaliuzes ir nuotaika išsyk pasitaisė. Jokių abejonių – oras kaip tik lengviems drabužėliams. Ji troško kuo greičiau ištrūkti į saulę. – Tuoj pat pritildai! – iš virtuvės subliuvo Nikis, nutaisęs griežto faro balsą. Vanesa jį ignoravo. „Ne mano reikalas, kad vakar prisiliuobei“, – pasakė sau mintyse rutuliniu dezodorantu įnirtingai trindamasi pažastis. Ji apsirengė, čiupo kosmetinę ir priėjo prie didžiulio veidrodžio, atremto į sieną. Jos ten nebuvo. Vanesa stebeilijo į tuščią veidrodį. Pakėlė ranką, ištiesė priešais. Štai ji, puikiausiai matoma ranka. Vėl pažvelgė į veidrodį. Tuščia. 22

Tik po kurio laiko Vanesa suprato, kad vis dar miega. Ji nusišypsojo. Jei suvokia, kad tai sapnas, gal pavyks jį ir valdyti. Paėmusi kosmetinę nuėjo į virtuvę. – Labas rytas, – pasisveikino. Niekas nereagavo. Ji tikrai nematoma. Nikis snaudė parėmęs galvą ranka. Nuo jo trenkė prarūgusiu alumi. Mama, ne mažiau apsimiegojusi, kimšo sumuštinį su kumpiu, vartydama prekių katalogą, parsineštą iš parduotuvės „Kristalų grota“. Tik Melvinas pasuko galvą, tarsi būtų ką nors išgirdęs, bet buvo akivaizdu, kad ir jis jos nemato. Vanesa atsistojo šalia Nikio. – Pagiringas šiandien? – sušnibždėjo jam į ausį. Jokios reakcijos. Vanesa sukikeno. Ją apėmė keista pakili nuotaika. – Nekenčiu tavęs, – pasakė ji. – Suknistas menkysta, tu pats nesupranti, koks esi menkysta. Tas ir blogiausia, kad įsivaizduoji esąs vienintelis ir nepakartojamas. Staiga ji pajuto ant rankos kažką šlapio ir šiurkštaus. Žvilgtelėjo žemyn. Tai Frasis laižė jai ranką. – Ką Fasi dajo? – plonu balseliu sučypė Melvinas. Mama pažvelgė į šunį. – Ką čia žinosi, ką tas Frasis daro, – atsakė, – gal muses gaudo, ar ką. – Išjunk tą sušiktą radiją, nes tuoj ateisiu ir sudaužysiu jį velniop! – subaubė Nikis Vanesos kambario link. Vanesa prunkštelėjusi permetė akimis virtuvę. Prie kriauklės stovėjo mėgstamiausias mėlynas Nikio puodelis su amerikietišku policininko ženkleliu ir baltomis raidėmis N. Y. P. D.* Jis aiškiai manė, kad Engelsfošo faro kasdienybė ne ką prastesnė už Niujorko gatvių patrulio. Vanesa užsimojusi tėškė puodelį į grindis. Jos džiaugsmui šis garsiai perskilo perpus. Melvinas krūptelėjęs pravirko. Vanesai akimirksniu sukirbėjo sąžinė. – Ak tu šūde! – suriko Nikis taip staiga pašokdamas, kad net kėdė apvirto. *

N. Y. P. D., New York Police Department, – Niujorko policija (angl.).

– Ot nenuskilo... Ir manęs negali apkaltint, – pasakė Vanesa triumfuodama. Nikis spoksojo tiesiai į ją. Jų akys susitiko. Šokas tarsi nestipri elektros iškrova nudilgino stuburą. Jis ją matė. – O ką kitą apkaltint, po velnių? – sušvokštė jis. Melvinas sriūbavo. Nikis, paėmęs jį ant rankų, glostė pasišiaušusius šokolado rudumo plaukus. – Mažuli, mažuli, – guodė skersakiuodamas į Vanesą. – Vanesa, kas čia dabar? – paklausė mama pavargusiu balsu. Vanesa nesumojo, ką atsakyti. Kur prasideda ir kur baigiasi šis sapnas, jei rimtai? – Tai jūs mane matėt visą laiką? – paklausė ji. Mamai beregint visi miegai išlakstė. – Gal tu kokių tablečių prisirijai? – O jūs išvis debilai! – suriko Vanesa puldama į prieškambarį. Ji bijojo, ji mirtinai išsigando, bet nė už ką to neparodys. Užtat paskubomis įsispyrė į batus ir čiupo krepšį. – Kad man nė žingsnio iš namų! – sušuko mama. – Tai gal man pamokas praleisti, ar ką? – suspiegė Vanesa ir taip trenkė buto duris, kad visa laiptinė nuaidėjo. Ji nubildėjo laiptais žemyn, išbėgo į lauką, įkypai kirto gatvę iki penktuko stotelės ir kaip tik spėjo į autobusą. Ačiū Dievui, šįkart nė vieno pažįstamo. Ji klestelėjo pačiame gale. Šį psichopatišką rytą galima paaiškinti dvejopai. Arba ji išprotėjo. Arba vaikščiojo per miegus. Kai buvo maža, tai pasitaikydavo gana dažnai. Mama baisiai mėgsta istoriją, kaip Vanesa kartą atsitūpusi pasisiojo ant prieškambario kilimėlio. Ir pasakoja ją visiems darydama Vanesai gėdą. Vanesa vis dar prisiminė, koks jausmas apima atsidūrus tarp miego ir būdravimo. Tačiau nujautė, kad čia kas kita. „Aš vaikščiojau per miegus“, – nutarė ji. 24

Tas kitas paaiškinimas per daug baisus. Vanesa žvelgė pro langą. Autobusui įvažiavus į tunelį, ji išvydo stikle savo atvaizdą. Į ją dėbsojo dvi nepadažytos akys. – Bliamba, šūdas, – suniurnėjo ji ir ėmė raustis po krepšį. Rado tik seną lūpų blizgį. Kosmetinė liko namie ant grindų. Nepasidažiusi Vanesa mokykloje nebuvo pasirodžiusi nuo dešimties metų. Šį rytą irgi nebus pirmas kartas. Gana ir vienos traumos per dieną. Autobusas lingavo per apleistus pramoninius rajonus. Mama nuolat teigia, kad jos vaikystėje plieno gamykla buvusi miesto pasididžiavimas. Tada atseit galėdavai didžiuotis, kad esi iš Engelsfošo. Vanesai galvoj netilpo – būta čia kuo didžiuotis. Miestas, aišku, ir tada buvo apsnūdęs ir bjaurus kaip dabar. Pervažiavęs geležinkelio bėgius autobusas įsuko į vakarinę miesto dalį. Pro langą buvo matyti kvartalai, kuriuos mama su panieka vadina Beverli Hilsu. Didžiulės šviesiai dažytos vilos apsuptos išpuoselėtų sodų. Atrodo, tarsi šioje miesto pusėje net saulė šviečia skaisčiau. Čia gyvena piniguočiai. Gydytojai. Vienas kitas klestintis parduotuvių savininkas. Gamyklos patronų palikuonys. Iki gimnazijos dar buvo likęs galiukas. Ji įsikūrusi gana toli nuo centro. „Kaip kalėjimas, kuo toliau nuo civilizacijos“, – pamanė Vanesa.

Strandberg, Mats; Elfgren, Sara B. St276 Ratas: [romanas] / Mats Strandberg, Sara B. Elfgren; iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 472 p.: iliustr. Įtraukiantis pasakojimas apie šešias merginas, kurios keistų jėgų vedamos vieną naktį susirenka į apleistą kultūros parką. Čia jos sužino esančios raganos – Išrinktosios, turinčios nugalėti apsigyvenusį blogį. Ar joms pavyks? Ar visos išgyvens šioje gėrio ir blogio kovoje? Dviejų švedų rašytojų Matso Strandbergo ir Saros B. Elfgren romanas – ne vien fantastikos ir detektyvo mišinys, bet ir psichologinis kūrinys, atskleidžiantis paauglių gyvenimo ypatumus ir aktualias problemas. Sulaukusi begalės teigiamų atsiliepimų ir nominuota literatūrinėms premijoms, knyga jau išversta į daugiau nei 20 kalbų.

Redaktorė Giedrė Kmitienė Korektorė Danutė Ulčinskaitė Maketavo „Nieko rimto“ dizaino grupė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.knygubures.lt Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

„Mokykla – tai blogio buveinė.“ Jos –

šešios mažai ką bendra turinčios moksleivės iš to paties nedidelio miestelio mokyklos. Kiekviena kovoja su savo problemomis, kompleksais ir viduje kunkuliuojančiomis jausmų audromis. Tačiau jų gyvenimams lemta neatpažįstamai pasikeisti, kai kraujo klane randamas bendramokslis. Visi tiki, kad tai – savižudybė, bet ar tikrai?.. Prasidėję keisti įvykiai priverčia šešetuką susivienyti. Kodėl merginos sapnuoja keistus sapnus ir nubunda gaisro dūmų kvapo prisigėrusiais plaukais? Kas kartais įsibrauna į jų mintis ir priverčia besąlygiškai paklusti? Kodėl mokyklos direktorė jas vadina Išrinktosiomis? Tai – tik dalis klausimų, į kuriuos teks atsakyti prieš stojant į kovą su blogio demonais. atas – pirmoji pasauliniu bestseleriu tapusios trilogijos dalis, išversta į 25 užsienio kalbas.

„R

“

Knyga

apdovanota Knygų žiuri premija ir Didžiuoju skaitytojų apdovanojimu.

Nominuota

prestižinei Augusto premijai knygų paaugliams kategorijoje. Informacija, esanti šioje knygoje, gali daryti neigiamą poveikį

ISBN 978-609-441-164-9

asmenims iki 18 metų

9 786094 411649