R omana s
Iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė
Vilnius, 2024
2 Noisas, 1949-ųjų birželis
Kairė akis nejudri. Ji stiklinė. Jozefas jau ketvirtį amžiaus ne matė tos stiklinės akies ir buvo ją pamiršęs. Jie trumpam apsikabina, ne per silpnai, iškilmingai spustelė dami. Nors ir kaitra, Karlas vilki kostiumą, o ant viršaus dar baltą pardavėjo chalatą. – Na ir sulysai, mielasis mano! – šūkteli Karlas. – O mes ma nėm, kad Amerikoje tikrai nieko netrūksta. Jozefas šypsosi ir eina paskui brolį į raudonų plytų namą, kurio nuotraukas matė prieš karą, namas siauras ir aukštas, bet akmenys išsiklaipę. Karlas rašė, kad buvo pigus, bet ne arizuotas*, tokio Karlas jokiu būdu nenorėjo, „iš tokių dalykų nieko gero nelauk“. Jis trepsi laiptais aukštyn broliui iš paskos. Karlas užšukavo pražilusius plaukus atgal ant atsirandančios plikės, prie sprando jie garbanojasi. Prie buto durų Karlas sustoja. * Nacionalsocialistų valdymo laikais konfiskuoto ar skubiai pusvelčiui parduoto žydų turto perėmimas arijų nuosavybėn buvo vadinamas arizavimu. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 10
R a d i s ta s
– Turėsim šitiek kalbos! Tiek nesimatę! Editai taip ir pasakiau: tikėkimės, kad jis pabus ilgiau. – Tai reiškia, kad geriau ilgai neužsibūti? – klausia Jozefas mirktelėdamas, bet pamatęs Karlo žvilgsnį labai norėtų tuos žo džius atsiimti. – Ne, norėjau pasakyti tai, ką pasakiau, – Karlas kaip tik ati daro duris ir praleidžia Jozefą. Viduje pasitinka valiklių ir pyrago kvapas. – Edita kepė. Kaip tik išėjo į parduotuvę, tuoj tuoj turi grįžti. Dėdamas kelioninį krepšį ant kėdės Jozefas pastebi, kad Karlo žvilgsnis lydi jo rankas. – Daugiau nieko neturi? – Tik šitą. – Kadangi Karlas nieko daugiau nesako, Jozefas vėl kilsteli krepšį ir šįsyk nedrįsta jo padėti. Karlas paima iš jo krepšį ir nuneša į gretimą kambarį, savotišką saloną: rudos aksominės užuolaidos, tamsūs stilizuoti baldai, tapyti peizažai, tapetai su teat rališku lašelių ornamentu. – Visa tai per karą išsaugojom, – nusprendžia padėti Karlas, mat Jozefas tyli, neprisiversdamas girti. Pajunta užeinant skausmą ir priešinasi jam. – Einam, – tyliai pakviečia Karlas. – Tu miegosi mažajame kambaryje, gale. Kambarys užgrūstas: sofa, krėslas, sekreteras. Telefono nėra ir čia. O reikės skambinti Diorzamui. – Edita iš sofos padarys lovą. Kaip manai, ar ištversi čia? – Tai žinoma. Viskas taip gerai išlaikyta. – Vis Editos darbas. Tikra namų šeimininkė, nelengva tokią rasti. 11
Ulla Lenze
Žodį tikra vis matydavo laiškuose, kur buvo rašoma apie Editą, kitokio žodžio savo žmonai Karlas nė neieškodavo. Iš nuotraukų žvelgė graži tamsiaplaukė moteris nustebusiomis akimis. Jis spėjo, kad Edita truputį aukštesnė ir Karlas fotografuojamas pasistiepda vo, kaip ir anuomet. – Štai, atsigerk vandens. Jozefas geria ir žiūri į Karlą, kuris žingsniuoja tai pirmyn, tai atgal, dabar jau pasakodamas apie didmeninę prekybą muilu, kad jo verslas vis labiau įsivažiuoja. Jozefas apsiriboja patikslinančiais klausimais: – ...naujieji skalbimo milteliai geresni, klientai irgi taip sako? – Taip, o aš perduodu gamintojui. Pauliui dabar trylika. Jis irgi dirba, popiet. Kitais metais į mokyklą jau neleisim, galės dirbti visą dieną. Karlas trumpam nutyla, pataiso paveikslą ant sienos, kad tiesiai kabėtų. – Su vaikais tuoj susipažinsi. Šiandien visai nenorėjo į mokyk lą, kai vakar sužinojo, kad atvažiuos dėdė iš Amerikos! To šokola do, kurį atsiuntei, jie niekada nepamirš! Trisdešimtyje siuntinių buvo ne vien šokoladas. Pirmas siuntinys: kava, taukai, pieno milteliai, sviestas, kiauši nių milteliai, muilas, skutimosi muilas, tabakas, cigaretės, adatos ir siūlai, aspirinas, sacharinas, „Maggi“, šokoladas, pipirai, muska to riešutai, gvazdikėliai, adymo siūlai. Antras siuntinys: avižiniai dribsniai, miltai, cukrus, krakmolas, ryžiai, želatina, tvarsčiai, aspirinas, kepimo milteliai, šokoladas, siūlai, lipni juosta, adatos, mezgimo siūlai, tabakas, šukos, pusko jinės, skutimosi peiliukai. 12
R a d i s ta s
Trečias siuntinys: lęšiai, tabakas, šokoladas, taukai, cukrus, la šiniai, medus, kava, pipirai, želatina. Ketvirtas siuntinys: kvietiniai miltai, kava, saldintas sutirštintas pienas, medus, miltai blynams, muilas, tabakas, šokoladas, cigare tės, aliejus. Penktas siuntinys: kava, cukrus, saldintas pienas, taukai, ka kava, šokoladas, skutimosi peiliukai batraiščiai, vanilės ekstraktas, siūlai, adatos. Ir t. t. Tiems siuntiniams išleido advokatui numatytus pinigus, 600 do lerių. Jo byla vis tiek buvo beviltiška. Trisdešimt siuntinių nuo 1946 iki 1949 m.; pagal užsakymą juos siuntė agentūra. Karlas įsitaiso krėsle aukštu atlošu ir užsigalvojęs glosto jau nu gremžtą krėslo plotelį. – Sunkiausias metas jau baigėsi. Bet keturiasdešimt septintųjų žiema buvo baisiai nepakeliama. Daug kas šilto maisto gaudavo, tik kai jį dalydavo, o pasišildyti galėdavo tik specialiose salėse, kai mynai krosnyje sukūreno fortepijoną. O vasarą – potvyniai ir kru ša, visiškai sunaikino derlių. Tokiais laikais reikia sukąsti dantis, daug ko atsisakyti, daug ką paaukoti, taupyti. Negi ne taip? Jis klausiamai žiūri į Jozefą. Pauzė siūbuoja tarp jųdviejų kaip sūpynės tai į vieną, tai į kitą pusę, dabar ant jų reikėtų sukrauti Jo zefo paaiškinimus, kodėl iš turtingos Amerikos jis grįžta kaip koks vargšelis. Ne tik kad nieko nepelnė, bet netgi nusirito į minusą. Krūtinėje ir vėl pajunta nestiprų skausmą. Tą pauzę nutraukia sugirgždėjusios grindlentės. Abu sužiūra į duris, tarpduryje stovi moteris. 13
Ulla Lenze
– Na, – sako Karlas, – laiko juk turim, galėsim apie viską ra miai pasikalbėti! Štai, pirmiau susipažink su Edita. Ji liesa. Pirmas įspūdis „liesa“, o paskui „graži“. Šiek tiek į ma doną panaši asketiška gražuolė. Jei būtų truputį geriau maitinusis, galėtų dirbti fotomodeliu. Bet šito jai sakyti nevalia, o ji paduoda ranką labai dorybingai ir kietai. Jis suspaudžia ir nepaleidžia, kiek pasūpuoja; tegu mano, kad čia amerikietiškai. Dar kartą spusteli, o paskui padaro tai, dėl ko ir pats nustemba: kelia ranką prie lūpų pabučiuoti. – O, jaunuolis tenai išmoko gerų manierų, – šūkteli Karlas. Edita nurausta, raudonį veide jaučia ir Jozefas. – Ar jau norit valgyti? – klausia ji. – Iškepiau vyšnių pyragą. Jozefai, o gal tau ko nors kitko? – Jis jaučia, kad ji turi prisiversti kalbėti, slėpdama veidą ji jau pasisuko į duris. – Pyragas – tiesiog nuostabu, – sako siaurutei jos nugarai. – Jis kalba su akcentu, girdi, Edita? Pasakei kaip tikras ameri kietis, – juokiasi Karlas. – Kava bus po dešimties minučių! – šūkteli iš virtuvės Edita. Pakilęs iš krėslo Karlas spusteli Jozefui petį. Spusteli stipriai, tarsi norėdamas pasakyti, kad dabar viskas gerai. Tu esi čia. Tu esi čia, taip būdavo anksčiau, jie tiesiog buvo – ir staiga, trumputę sekundę, vėl viskas kaip anksčiau. Tada Jozefas atsistoja ir paskui brolį nueina į virtuvę. Jozefo žvilgsnis vis krypsta prie Editos. Ji vilki ploną gėlėtą vasarinę suknelę, toji atsistojus sulenda tarp kojų. Plaukai sudėti bangomis, senamadiškai, jis jau seniai nematė moterų tokiomis 14
R a d i s ta s
šukuosenomis. Ji ir drovi, ir saviklioviška – tokia būna pirmiausia dengdama stalą ir dėdama į lėkštes, daro tai kone žvitriai. Jie valgo labai jau rūgštų pyragą su gausybe vyšnių. Mums stin ga sviesto ir cukraus, – aiškina Edita. Vaikai, berniukas ir mergai tė, tokie tylūs ir taip akivaizdžiai įsibauginę, kad vėliau, prigulęs ant sofos, jis neprisimena, kaip jie atrodo. Bet prisimena, kad ber niukas nervingai mirkčiojo, greičiausiai tikas, o Karlas kilstelėjęs ranką sušnabždėjo: „Liaukis!“ Bet sūnus nesiliovė. Jozefas trumpai užsnūsta, jį pažadina Karlo balsas „Nereikia, prieis karščio! Palik duris uždarytas!“ Paskui išgirsta švelnų Editos balsą, tada vėl užrinka Karlas: „Tai tegu eina į lauką, jei taip pa tinka saulė!“ Karlo rėkavimas. Dvidešimt penkerius metus negirdėjo brolio balso. O dabar jis toks panašus į tėvo. Kai jie prieš dvidešimt penkerius metus išsiskyrė, žaizda buvo dar šviežia – akį po to nelaimingo atsitikimo darbe greitai paša lino. Ko nors smulkiau apie tą nelaimę iš Karlo tada negalėjai išpešti; iš pradžių riksmas, tada pratisas kaukimas, taip vėliau pa sakojo kolegos suvirintojai, o Karlas – ligoninės lovoje – tylėjo. Tame tylėjime – nebylus priekaištas, gal skirtas pačiam gyvenimui, o gal Amerikos imigracijos įstatymams. Pirmas dalykas, kurį reiškė prarasta akis: negaus leidimo įvažiuoti į šalį. Jiedu kartu mokėsi anglų kalbos, tačiau Karlui Eliso saloje ant peties balta kreida būtų nupaišę kryžiuką ir išsiuntę atgal. Pirmuosiuose laiškuose Jozefas apsiribojo pasakodamas apie migrantų gyvenimą, apie tai, kaip čia nemėgsta vokiečių, kokia sunki situacija su darbais, kiek daug prašo nuomos. Bet taip ir buvo. 15
4 Noisas, 1949-ųjų birželis
Jis taip norėtų Karlui ir Editai išsipasakoti. Apie savo, laisvo žmo gaus, gyvenimą Niujorke. Bet jie neklausinėja. Gal jiems neramu, kad išgirs abejotinų ir nepadorių dalykų? Jis neišlaiko nenusijuokęs. Gal jie nė nesitiki ko nors įdomaus. Irgi gali būti. Jis prisitaiko, nie kuo neišsiskiria. Gal jie painioja tai su nereikšmingumu? Jis niekad nemokėdavo žmoniškai pasakyti svarbių dalykų. Loren stebėjosi, kad jis beveik neturi knygų. „Turiu, apie mė gėjišką radijo ryšį“, – ir droviai parodė šūsnį. Galiausiai ji rado paaiškinimą: „Žinai, kodėl tu nesi knygų skaitytojas? Nes tau ne reikalingas susidvejinimas.“ Ką ji tuo norėjo pasakyti? „Tu visur kur esi vientisas ir tau to užtenka.“ „Akivaizdu, kad tau irgi to užtenka.“ Ji garsiai nusijuokė. Loren juokdavosi kaip vaikas. „O kaip Toro?*“ – paklausė jis. * Henry David Thoreau 26
R a d i s ta s
„Tu vis su tuo savo Toro.“ Tada ji dar buvo mandagi. Vėliau pasakė, kad jis Toro nesuprato. Bet „Voldenas“ buvo jo knyga. Tokios užtenka visam gyvenimui. Toro gyvenimas miš ko trobelėje žadino jam ilgesį. Jis skaitė apie laimę būti gamto je. Miestą kartais regėdavo kaip medžius ir kalnus, kraštovaizdį iš akmens ir geometrijos. Jame galėjo pradingti, nes buvo pakanka mai didelis. Loren klausė, ar jis skaitė ir kitus amerikiečių poetus bei mis tikus, Emersoną, Vitmeną. Jis netgi jų pavardžių nebuvo girdėjęs. Trikdė jį ir žodis mistikai. Toro žodžiai smelkėsi vidun nesutikdami pasipriešinimo, Toro dėka suprato, ką pats galvojo. To pakako. Vis dėlto kalbėti apie kaž ką dažniausiai reikšdavo, kad to kažko nesupratai. Mėgstamiausias Toro sakinys Jozefui buvo toks: Žmogaus turtus galima matuoti dalykais, be kurių galima apsieiti neprarandant geros nuotaikos. Žinoma, jis galėtų jiems daug ką papasakoti. Kad „Cotton Club“ gyvai girdėjo Djuką Elingtoną ir kad išgirdus jo gydytojo dr. Veinrėbės pavardę prieš akis turbūt iškart iškyla vynuogių kekė, kad jis nebeina į bažnyčią ir tai niekam nerūpi. Kad buvo laisvas, nes kai aplink tiek daug įvairiausių žmonių, jau nebegali į vieną kurį žiūrėti pernelyg rimtai. Jis gyveno Rytiniame Harleme, viename iš nedaugelio gražių namų – platus plytinis stačiakampis be papuošimų, bet vis dėlto pačiame viršuje, ten be jokių sunkumų ant stogo galėjo iškelti an teną. Ta vieta jam patiko. Jos paviršius nebuvo išblizgintas. Čia ne jautė jokio spaudimo ką nors vaizduoti. Jis vis žingsniuodavo tomis 27
Ulla Lenze
gatvėmis tai į vieną, tai į kitą pusę. Jam nebeatrodė, kaip pačioje pradžioje, kad grėsmingi bokštai iš jo šaiposi – jie tėviškai saugojo. Vienintelė jo prabanga buvo radijo įranga, gal dar Princesė. Aviganė, ji visą dieną kantriai laukdavo, kol Jozefas vakare pareis iš spaustuvės. Jis kasdien vesdavosi ją į piktžolėtą tuščią plotą netoli Har lemo upės, kur tarp apžėlusių sienų likučių ir senų padangų ji atlikdavo savo reikalą. Ten visada tvyrojo išsivadėjęs puvenų ir stovinčio vandens kvapas, Princesei jis sukeldavo didelį jaudu lį, viską reikėdavo apuostyti. Paskui jie eidavo į parduotuvę. Iki Leksingtono aveniu jiedu žingsniuodavo pro žaidžiančius vaikus, tie šokinėjo klases, mėtė kamuolį, ritinėjo akmenėlius. Vaikai glostydavo Princesę, šaukdavo ją vardu, ir atrodė, kad prasižiojusi Princesė šypsosi. Eidavo su ja į turgų, prašydavo nupirktą barzdotę suvynioti į laikraštį taip, kad žuvį dengtų stambiausių raidžių antraštė. „Ge neral Store“ nusipirkdavo „Kellog’s“ kukurūzų dribsnių, o pas Idrį – bean pie, tešlainių su pupelių įdaru, firminį juodaodžių Niujorko musulmonų sugalvotą kepinį. Ties sankryža juodukas policininkas su akiniais nuo saulės baltomis pirštinėmis diriga vo eismui, vitrinoje tarp siūbuojančių skerdienos pusių stovė jo mėsininkas, o italas kepurininkas – rūkydamas po markize. Jei pasisekdavo, pamatydavo šou merginą iš kurio nors klubo, nujausdamas po paltu striukas žvyneliais nusagstytas kelnaites. Grįžęs namo uždėdavo Etel Voters plokštelę – „Stormy Weat her“ ar „Georgia on my mind“. Etel Voters jis sykį matė Lek singtono aveniu. Aukšta ir aristokratiška, o į jo šypseną, nors jau buvo žvaigždė, atsakė nusišypsodama. 28
R a d i s ta s
* Bičiulis Artūras vieną dieną pasiūlė susikonstruoti radijo stotį. Jiedu prasėdėjo dienų dienas, savaites, skaitė vienas kitam iš kny gų, aptepė kartoninį cilindrą parafinu, vyniojo vielą ant siūlų ritės šerdies, paišė elektroschemas, karpė laidus. Kanifolijos dūmų ir degėsių kvapas, priešais ant stalo – krūva varžtų, viela ir izoliacinė juosta. Artūras pirštu raitė vario spalvos čapliniškus savo ūsiukus, kai staiga – Jozefas to niekada nepamirš – pasigirdo stiprėjantis garsas. Aukštas ūbavimas, gal ir čirenimas. Suktelėję apvalią dažnių rankenėlę jie išgirdo kažką panašaus į vėją ir lietaus barbenimą, o pasukus dar iškilo garsai, kokių niekada nebuvo girdėję – elektri niai, švilpiantys, silpnėjantys, garsėjantys, tilstantys. Jozefas pajuto palaimingą kirbėjimą viduje. Paskui jie pagavo balsus. Balsai šna rėjo kaip medžiai miške. CQ CQ, come quick. Virpantis virkau jantis vyriškas balsas dainavo „Sweet Sally of my dreams“. Jiedu susižvalgė tarsi apreiškę patį Dievą. „Visur balsai.“ „Dabar galima papasakoti apie viską. Kas iš tiesų vyksta pasau lyje. Kada nors nebeliks jokių paslapčių.“ Artūro veidas švytėjo. Jis ką tik buvo įstojęs į grupę, kuri skel bė kovą socialiniam neteisingumui, už krikščionišką tikėjimą. Artūras buvo imigrantų iš Airijos sūnus, bet visiškai netikintis. Jis tikėjo tik draugyste. Ir vokiečių darbštumu. Su Jozefu jam šia prasme nepasisekė, netrukus ir pats tai pastebėjo, bet vis tiek leido jam dirbti spaustuvėje ir priėmė pas save gyventi. Tik kai Artūras vedė, Jozefas išsikraustė į Rytinį Harlemą. Tenykščiuose baruose pardavinėjo alkoholį, nepaisant prohibicijos, dėl to Artūras dažnai 29
Ulla Lenze
ateidavo į svečius ir jau netrukus guodėsi dėl santuokinio gyve nimo. „Ji komentuoja viską, ką aš darau. Kad ne taip pjaustau avokadą, skersai, o ne išilgai. Jau geriau būčiau vedęs tave.“ „Ar žinojai, kad Kalifornijoje mėginta pervadinti avokadus į krokodilų kriaušes?“ „Rimtai?“ „Dėl žievės. Bet neprigijo.“ „Tikrai kvailas pavadinimas.“ Kai tik gatvės nurimdavo, namuose jis įsijungdavo balsus. Pie tų Afrikoje ankstyvas rytas, Meksikoje audra, Helsinkyje ant kran to negyvos žuvys, praneša apie nestiprų šiaurės vakarų vėją Perte ir katastrofišką Geltonosios upės potvynį Kinijoje. Jis greitai įgudo dirbti Morzės abėcėle. Šokčiojantis ti-ty girdė davosi pro viską – kaimynų šūkavimą ar gatvės triukšmą. Iš pra džių sėdėdavo prie radijo stoties imtuvo su popieriumi ir pieštuku, kad būtų lengviau sujungti ženklus, paskui tai vykdavo jau savai me, iškart galvoje. Kai kuriuos siųstuvus atpažindavo iškart, iš tam tikrų tarpų, ištęsto ar itin risnojančio ritmo. Kiekvienas skambė davo truputį kitaip, kiekvienas turėjo savo braižą. Jam prireikė visų metų, kol įveikė save ir ėmė kalbėti pats. Nematydamas žmogaus. Ėmė pasikliauti. Šnekėjo, ir tiek. Siuntė pasauliui kokią nors žinią apie save, gal kas išgirs. O tada paju to, kad tai išties išlaisvina. Niekas jo nematė. Niekas nieko apie jį nežinojo. Nežinojo, aukštas jis ar žemas, ar gyvena kotedže su sodu Brukline, ar į kareivines panašiame Harlemo daugiabutyje. Būti tik balsu, visur, bet kuriuo metu. Iš pradžių norėjo sau įsi kalbėti, kad vien ši brangintina būsena apsaugo jį nuo bėdų, kaip 30
R a d i s ta s
kokia magija. Prasidėjus Didžiajai depresijai tapo aiškesnės uni versalios taisyklės; buvo jėgų, stipresnių už jo vidų. Artūrui teko kuriam laikui uždaryti spaustuvę. Jiedu kartais susitikdavo labdaringoje valgykloje Brajanto Parke. Jozefas rado prastai apmokamą darbą – platino didelės baldų parduotuvės skra jutes. Gerokas nuopuolis, juk lig tol tokias skrajutes pats gamino. Bet darbas jam patiko. Atradęs ritmą, kuris panėšėjo ne tiek į dar bą, kiek į svajojimą, jis pamiršdavo laiką. Smiliumi kilsteli laiš kų dėžutės dangtį ir įstumi vidun tarp nykščio ir didžiojo pirštų įspraustą lapelį, kita ranka lieka laisva cigaretei. Miestas tapo žvėri mi, o Jozefas turėjo tuos alkanus nasrus šerti. Ekonominei įtampai kiek atlėgus jis jau buvo pačiupinėjęs kone kiekvieną namą. Bet vis dar negalėjo pasiųsti motinai pinigų, tik pasakojo, kaip išsiverčia. Mama klausė, ar nenorėtų grįžti, Vokietijoje prasidėję nauji laikai, Vokietija vėl atsigauna. Ne. Nė už ką. Niujorkas buvo jo miestas, ypač, kai jį pamaitino.
31