Vilnius, 2026
TURINYS ĮŽANGA
PIRMA DALIS
KASDIENIAI PYKČIO PAVIDALAI
Sveiki atvykę į Pykčio klubą 17
Trumpalaikė beprotybė 19
Tie nelemti kiviai 23
Lenkimo filosofija: kai kelyje susiduria ego 24
Eilės pas gydytojus: kantrybės meditacija ar egzistencinis siaubas? 26
Kodėl jis nedovanoja gėlių? 30
„Labanakt“ kaip įžeidimas 33
KAI PYKSTASI ARTIMIEJI
Broliškas manifestas 38
Mama, nuo kurios nepabėgau (nors bandžiau) 40
MAŽO ŽMOGAUS DIDELI MYGTUKAI
Riksmu virtusi meilė: tėvystės paradoksas 49
Neveikiančių ausų drama 52
„Mama, ačiū, kad nenumirei“ 55
VEIKLA IR PYKTIS
Kritikos privilegija 59
Darbo susitikimai: pyktis kaip sistemos dalis 61
Pyktis biurokratijos absurdo teatre 64
Kas ir kur veda? 70
Kai mandagumas susitinka su pykčiu 72
PYKTIS IR KŪNAS
Valgymo sutrikimai 77
Raumenys pirmieji pasako „ne“ 85
ANTRA DALIS
SAVĘS VERTINIMO PARADOKSAI
Palyginimo mechanika: kaip išmokome save matuoti pagal kitus 94
Savigraužos ironija (kai net poilsis tampa pasirodymu) 96
Autentiškumas: apie tikrą odą, tikrą tylą, tikrą balsą 100
ŽMOGUS, KURIS BANDĖ BŪTI SĄMONINGAS
Dvasinių praktikų ir psichoterapijos maratonas 107
Optimizuoto „aš“ projektas 110
Tobulėjimo nuovargis 112
Kristus, Buda ir psichoterapeutas bare 115
KAI VISATA KIKENA
Patarimų pandemija 119
Kaip nesusitvarkyti gyvenimo: antipatarimų gidas 122
Dialogai su visata 125
Gyvenimo improvizacijos 129
Per didelio rimtumo priešnuodis 132
ŽMOGIŠKUMO LABORATORIJA
Palaikymo deficitas 139
Empatijos problema 141
Trumpas kursas, kaip nustoti gelbėti pasaulį 143
Menas švęsti: mikro- ir makrolygmuo 145
Poilsio skola sau 148
KAS LIEKA PO PYKČIO
Spalvomis išlietos emocijos 149
Menas išlaikyti pauzę 153
Tylos balsas 155
Mano trumposios pykčio valdymo praktikos 161
EPILOGAS
Kai gyvenimas nusišypso ir sako: „Na, gerai, užteks“ 165
LITERATŪROS SĄRAŠAS 170
PADĖKOS 173
APIE AUTORĘ 177
ĮŽANGA
Kartais viskas prasideda ne nuo įkvėpimo, o nuo riksmo. Ne nuo vizijos, o iš nuovargio. Parašiau šią knygą, nes pavargau nuo to, ko mokiausi visą gyvenimą: gražiai tylėti, paklusti, suprasti, prisitaikyti, kompensuoti. Kaip ir dauguma moterų, tikėjau, kad moteriškumas matuojamas ramybės decibelais. Nenorėdavau pasirodyti esanti dramatiška, tiesmuka, nemaloni, per garsi. Vos tik pajusdavau, kad tuoj pratrūksiu, šypsodamasi sakydavau: „Viskas gerai.“
Pykau ant žmonių, ant darbo, ant sistemos, ant savęs už tai, kad turiu visur ir viską suspėti neprarasdama savitvardos. Man sekėsi sukurti įspūdį, kad taip ir yra. Girdėdavau sakant: „Tu tokia stipri, tokia rami, tokia įžvalgi.“ Tačiau ten, kur niekas nematė – virtuvėje ar automobilyje, kai vėl kur nors vėluodavau ar kai sūnus nevalgydavo sriubos, o meilė remdavosi grafiku, sudarytu pagal taisyklę, kas šiandien labiau pavargęs, – liepsnojo pykčio ugnis. Ne dekoratyvinė, ne iš instagramo žvakidės, o gyva ir svilinanti.
Buvo daugybė naktų, kai sunkiai sekėsi užmigti, nes mintyse sukosi per daug projektų, terminų ir lūkesčių. Mano galvoje skambėjo per daug kitų žmonių balsų, ir tik vienas tylus balsas klausė: „Gal jau užteks būti pavyzdinei?“ Nesiklausiau jo.
Dėl užgniaužtų neigiamų emocijų buvau visokia – per stipri, per jautri, per daug pavargusi, per stropi, per gera visiems, išskyrus sau. Sprogau įvairiausiomis spalvomis: valgymo sutrikimais, noru išnykti ir nesibaigiančiais šiuolaikinio žmogaus bandymais atrasti pusiausvyrą.
Įpratau žiūrėti į save kaip į projektą, kurį reikia nuolat tobulinti, kad atitiktų kitų žmonių požiūrį, visuomenės normas ir nerašytas taisykles.
Mano praktikų sąrašas ilgas: tradicinė psichoterapija, vaikystės traumų, pasąmonės ir karmos narstymas, atsiskyrimo praktikos, meditacijos, sąmoningas kvėpavimas, gongai, afirmacijos, aurosoma, laiko juostų terapijos, bodhisatvų iniciacijos, įvairių tradicijų mokymai ir ritualai, žadantys ramybę ir nušvitimą.
Kartais atrodydavo, kad jau užčiuopiau esmę, bet neretai pasijusdavau klaidžiojanti. Užgniaužtas pyktis niekur nedingo – tūnojo susisukęs kažkur tarp šonkaulių, laikė įtempęs sprando raumenis, virsdavo galvos skausmu.
Niekas man nebuvo sakęs, kad pyktis nėra nuodėmė, defektas ar klaida. Kad galima supykti ant Dievo, ant sistemos, ant pasaulio ir likti žmogumi. Kad galima būti moterimi – be prievolės įsprausti savo emocijas į visuomenei priimtinas formas, lyg egzistuotų pykčio ISO standartas.
Mano kūnas vilko pykčio naštą tol, kol burna neišdrįso prabilti: Man nepatinka. Man skauda. Man netinka.
Nepasakosiu jums, kaip nurimti ir viską paleisti, nors kartais pagalvoju, kad sveikatingumo industrijai kiltų rimta grėsmė sunykti, jeigu visuomenė pakeistų nerašytas taisykles, pagal kurias pyktį išreikšti leidžiama tik vyrui. Vyro pyktis pateisinamas lyderyste, atsakomybe ir netgi rūpestingumu, o moters traktuojamas kaip emocinė problema ir neprofesionalumas. Ši nelygybė tokia sena, kad ją būtų galima įrašyti į mūsų civilizacijos instrukciją.
Pasaulis liepia moteriai tylėti, ir mes sutinkame nutilti. Paklūstame visuotiniam terapiniam tonui, absurdiškiems lūkesčiams ir „taikos su savimi“ kultui. Tampame emocijų diplomatėmis – mokomės piktintis subtiliai, tyliai, švelniai, brandžiai, ramiai, estetiškai, tarsi emocijos būtų interjero detalė, o ne gyvybės jėga. Jeigu galėtume saugiai ją išlaisvinti, mums nebereikėtų aromaterapinių vonių, paleidimo praktikų, afirmacijų, dėkingumo mankštų ir kursų, kuriuose mokoma kvėpuoti meilę.
Nuo savigraužos ir pykčio destrukcijos mane išgelbėjo ironija.
Šioje knygoje noriu jums apie tai papasakoti. Kiekviena smulkmena gali suerzinti, bet gali ir prajuokinti. Kai pradėjau juoktis iš įvairių situacijų, kuriose man kildavo pyktis, atradau savo tiesą. Išmokau būti tikru, o ne tobulu žmogumi. Triukšmingu ir gyvu kaip nuolatinis vyksmas.
Tai prabanga, kurią sau gali leisti tik tie, kurie nebeapsimetinėja.
PIRMA DALIS
PYKČIO FENOMENOLOGIJA
(pykstu, ironizuoju, skauda, bet vis dar kovoju)
KASDIENIAI PYKČIO PAVIDALAI
SVEIKI ATVYKĘ Į PYKČIO KLUBĄ
Pirmiausia prisipažinkime – pyksta visi. Darbe, santykiuose, net per atostogas. Pyktį nešiojamės tarsi nematomą kuprinę, kad ir kur eitume. Kai autobusas vėluoja jau penkiolika minučių ir pagaliau atvažiuoja pilnas tarsi skardinė silkių, sunku nesusinervinti. Kai sausakimšame visuomeniniame transporte kažkas kosti tau tiesiai į pakaušį, pyktis smogia taip aštriai, kad, regis, tuoj imsi švilpti it balionas, iš kurio reikia išleisti orą, antraip jis sprogs. Tokiais atvejais kyla tik vienas klausimas: kiek dar pykčio gali tilpti į mano kraujagysles?
Todėl atidarome Pykčio klubą. Trumpas intarpas apie mane: nesu psichologė, todėl kviečiu ne į terapiją, o į klubą, kuris atviras visiems. Be nario mokesčio, tik su viena taisykle: priimame save tokius, kokie esame – su pykčiu, kuris kartais būna teisingas, o kartais – absurdiškas.
Mūsų klube nėra pozityvumo trenerių, bet laikomasi tam tikrų ritualų:
• Stovėjimo eilėse joga – lėtai, išlaikydami kvėpavimo ritmą, judame vorele iš vieno eilės galo į kitą. Kiekvienas naujas žmogus priekyje reiškia dar vieną sustojimą, dar vieną kūno persiderinimą. Pagaliau priėjęs kasą, supranti, kad tavo kūnas jau išmokęs daugiau asanų nei jogos studijoje.
• Telefono baterijos meditacija – speciali praktika, skirta stebėti, kaip tavo telefono baterija senka greičiau už viltį. Tai budistinė pamoka apie laikinumą, tik be Budos.
• Internetinio ryšio malda – klubo nariai vieningai kartoja: „Jungiasi... jungiasi... jungiasi...“ Iki kol įvyksta transcendencija –prisijungimas atmetamas.
O dabar paklauskime savęs: kam mums tas klubas? Galbūt todėl, kad pyktis – kaip oras, egzistuojantis nepriklausomai nuo mūsų norų. Neigti pyktį – komiška. Tai būtų tas pats, kas laukti saulėtekio užmerktomis akimis ir stebėtis, kad nematome patekant saulės.
Užgniaužti pyktį pavojinga – esame trapios žmogiškos būtybės, ir jei per ilgai sulaikome kvėpavimą, rizikuojame suskeldėti. Buda pasakytų: „Laikyti pyktį – tai laikyti karštą anglį rankoje.“ Mūsų klube tą anglį metame į bendrą laužą, kad virš karštų žarijų galėtume kepti zefyrus, klausydamiesi Leonardo Coheno, dainavusio apie šviesą, patenkančią į mūsų vidų per įtrūkimus.
Pykčio mums nepavyks ir sunaikinti, galime jį tik nuginkluoti, pasikvietę į pagalbą ironiją. Pakvieskime jį į sceną sakyti monologo – virtęs žodžiu, juoku ar judesiu, jis praranda dantis. Nustoja draskyti ir pradeda kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų svarbu.
Mano pasakojimus šioje knygoje sudaro trys sluoksniai – patyriminis, ironiškasis ir paleidimo. Tai ne metodika, o natūralus ciklas,
kurį suprasti bus lengviausia palyginus su kvėpavimo ciklu: įkvėpimas – pauzė – iškvėpimas.
Išgyvendami daugybę skirtingų patirčių, kai užsiliepsnojame pykčiu, tarsi įkvepiame ir sulaikome kvėpavimą. Ši pauzė reikalinga, kad į tą pačią istoriją galėtume pažvelgti tarsi iš šalies – su šypsena ir švelniu „na, taip, čia aš, ir ką?“. Trečioje ciklo dalyje pyktį paleidžiame tarsi iškvepiamą orą: gyvenimas niekada nebus idealiai sutvarkytas. Ir galbūt tai geriausia žinia.
Kai kuriose vietose rasite mitologinius intarpus – tai ne tikslus jų perpasakojimas, o metaforinė interpretacija, padedanti man kalbėti apie emocijas. Ir, tikiuosi, padėsianti jums geriau jas suprasti.
TRUMPALAIKĖ BEPROTYBĖ
Pyktis yra trumpalaikė beprotybė, kaip teigė vienas garsiausių visų laikų filosofų Seneka. Man kartais atrodo, kad turiu ilgalaikį pykčio abonementą, bet galiu patvirtinti: pykčiui užvaldžius kūną, jaučiuosi lyg būčiau apsėsta mažo, bet labai atkaklaus velniūkščio.
Biologiniu lygmeniu viskas paprasta: supykę trumpam virstame gyvūnu, pasirengusiu kautis už savo teritoriją. Kūną užlieja adrenalinas, kvėpavimas pagreitėja, širdis daužosi, pumpuodama kraują į raumenis, kurie tuoj duos deramą atsaką įsibrovėliui.
Vis dėlto būna daugybė atvejų, kai pyktis rodo ne jėgą, o skausmą ir pažeidžiamumą. Įsibrovėlis jau mūsų teritorijoje, o mes jaučiamės nepajėgūs gintis. Kai tai suvokiau, į savo „abonementą beprotybei“ ėmiau žvelgti kaip į galimybę mokytis.
Tapęs mano mokytoju, pyktis privertė perrašyti visus mandagius sakinukus į tikrus. Iš „ačiū už pamoką“ į „ne, tai man netinka“. Sakyti „ne“, kai visi tikisi „taip“, ir nesijausti dėl to kalta.
Manau, kad pyktis – tai tiesos forma. Šiurkščiai sąžininga, aiški, be filtro. Tai energija, kuri nori būti išgirsta ir panaudota veiksmui. Kai esi pavargęs, išsigandęs ar nusivylęs, ji tau sako: „Gana vaidinti, kad viskas normalu.“ Ji neleidžia užsikasti po dvasinio „pozityvumo“ sluoksniu, nes žmogus be pykčio – ne šviesus, o apatiškas.
Pykčio užduotis – priminti, kad reaguojame, nes mums rūpi. Todėl kiekvieną kartą, kai leidžiu sau supykti dėl neteisybės, kuri tikrai negali likti vien „diskusijos tema“, jaučiu, kaip mano balsas grįžta į kūną įrodymu, kad dar nesupuvau.
Tikiu, kad galime mažiau kovoti su pasauliu, daugiau šokti su juo, nes šokis, kaip ir juokas, yra daug artimesnis gyvenimui nei nuolatinis mūšis.
Tikiu, kad emocija, kurią esame įpratę vadinti neigiama, radusi savo vietą, nustoja veikti destruktyviai. Pyktis ne visada nori sprogti – kartais jis nori būti apkabintas ir pripažintas: „Aš tave girdžiu.
Tu turi teisę jausti.“
Kai nustojau neigti savo pyktį, jis tapo mano laikrodžiu, kuris rodo ne valandas, o ribas. Neignoruojamas jis atskleidė, kur slepiasi mano trapumas. Ir kai tą trapumą pripažinau, padvelkė laisve.
MITOLOGINIS INTARPAS: Eolo sandėlis
(apie sulaikytus jausmus ir pyktį, kuris kaupiamas kaip oras)
Kai Odisėjas po Trojos karo pagaliau leidosi namo, tai turėjo būti paprastas kelias – tiesus, ramus ir lydimas saulės. Švelnus vakarų
vėjas kreipė laivo bures tiesiai į Itakę. Tai buvo ypatinga vėjų valdovo Eolo dovana – visus pasaulio vėjus jis užrakino maiše, kad netrukdytų Odisėjui. Tačiau žmogus visada geba sugalvoti būdą, kaip iš savo laimės pasidaryti problemą.
Kol Odisėjas miegojo, laivo įgula nusprendė pažiūrėti, ką jis ten slepia. „Turbūt auksas“, – sakė vieni. „Arba lobis“, – spėjo kiti. Jie praplėšė maišą, ir visi vėjai, kuriuos Eolas buvo surinkęs, išsiveržė lauk.
Audros pakėlė bangas, laivas buvo nublokštas atgal, o kelias namo virto dar vienu išbandymu.
Kiekvienas žmogus nešiojasi tokį maišą. Tik ten ne vėjai, o audringos emocijos. Įsivaizduojame, kad jas valdome, kad galime susitvarkyti kaip archyvą: sudėlioti į lentynas, pažymėti spalva, vėl išsitraukti, kai bus laiko. Bet emocijos nėra dokumentai, tai dalis klimato. Kai bandome jas sukišti į maišą, nepasitikime savo pačių prigimtimi. Bijome paleisti vėjus. O gal reikėtų pasitikėti – kad nuneš ten, kur jau seniai turėjome būti?
Regis, visas mano gyvenimas buvo bandymas užrišti Eolo maišą. Suvaldyti balso toną, sukąsti dantis, nuryti repliką ir laikytis oriai, nepaisant to, kad viduje siaučia ciklonas. Tik po daugelio metų supratau: tai nėra brandos ženklas. Tai tiesiog nuovargio forma. Tu nebeputi, nes bijai sukelti vėją, nors jis ir skirtas tam, kad judintų.
Kai būna sunku, bandau įsivaizduoti, kad Eolas vis dar čia. Jis stovi stogo aikštelėje, laikydamas rankose mano maišą. Galbūt laukia, kol pasakysiu: „Gerai, atrišk.“ Tada paleidžiu viską – nusivylimą, nuovargį, tas tūkstančius kartų neišsakytas mintis. Viskas išskrenda lauk. Lieka tik švelnus dvelksmas, kuris pagaliau kvėpuoja vietoj manęs.
Pyktis labai panašus į vėją – turi savo geografiją, savo sezonus. Vieną dieną jis švelnus ir šiltas, kitą griauna viską, kas pasitaiko kelyje. Ir kuo labiau stengiesi jį sulaikyti, tuo garsiau jis švilpia. Didžioji gyvenimo ironija ta, kad pasikuisti emocijų maiše užsimanome net tada, kai mūsų laivas ramiai plaukia. Mus, kaip ir Odisėjo laivo įgulą, apima noras patikrinti, kas viduje. Gal dar ten liko kas nors, ką galima suvaldyti arba paleisti? Bet vėjams išskridus iš maišo, lieki stovėti viduryje audros, bandydamas įtikinti save, kad viskas pagal planą.
Eolas ant mūsų dėl to nesupyktų, nes kartais reikia audros, kuri išlaisvintų pykčio energiją. O po audros visada stoja keista tyla. Tokia tyla, kurioje net oras kvepia šviežumu. Ir tada supranti: nieko nesugadinai. Tu tiesiog paleidai vėjus.
Mūsų gyvenimai pilni sulaikytų kvėpavimų: neištartų žodžių, neišreikštų minčių, nutylėtų klausimų. Vaikštome pilni oro, kuris laukia, kol pagaliau jį paleisime. Vesdama balso ir kvėpavimo pratybas, dažnai sakau žmonėms: leiskite sau iškvėpti. Nes kol neiškvėpsi, nieko naujo neįkvėpsi.
ĮSIGYKIT
E
KNYGĄ DABAR
