Ana Arutiunyan
Iš anglų kalbos vertė sandra brikaitė
5
Įžanga Noriu, kad Rusijos Federacijos prezidentas savo dekretu nurodytų, kaip aš turiu galvoti, kokią religiją išpažinti, kur dirbti, kiek vaikų pagimdyti* ir kada numirti. Priklausomai nuo to, ar jo aukščiausi nurodymai bus man naudingi ar žalingi, aš arba prisieksiu ištikimybę jam, stabilumo garantui, arba išvadinsiu jį nuožmiu despotu, gangsteriu ir korumpuotu opričniku**. Nesvarbu, kas būčiau – jo vasalas, baudžiauninkas, auka ar jo priešas, visada galiu jį kaltinti dėl šioje nepakenčiamoje šalyje vyraujančios banalios gyvenimo tėkmės. Jau dešimt metų renku medžiagą apie Putino viešpatavimą rankraščiui, skirtam skaitytojams, besidomintiems tik jo branduoliniais ginklais ir šnipais ir nesiliaujantiems klausinėti „kas yra ponas Putinas?“ Jie visiškai nemato esmės, nes nei jo „nepakartojamas“ „apvalių žydrų akių“ žvilgsnis***, nei pačios akys neslepia jokios paslapties. * Vladimiras Putinas tokį klausimą iškėlė 2011 metais per jaunimo forumo „Seliger“ klausimų ir atsakymų sesiją. Natalija prisistačiusi mergina Putinui kukliai pasisakė, kad norėtų ištekėti už karininko, ir pasiteiravo, kokios būtų jos ateities perspektyvos, jei taip atsitiktų. „Galiu užtikrinti, kad turėtumėte du arba tris vaikus“, – atsakė jai Putinas. Pagal oficialią stenogramą ir vaizdo reportažą, skelbiamus ministro pirmininko interneto svetainėje http:/premier.gov.ru/events/news/16080/ ** XVI amžiaus septintajame dešimtmetyje opričnikas buvo caro Ivano Rūsčiojo slaptosios policijos narys. Modernioje Rusijoje šis terminas dažnai vartojamas neigiamai apibūdinti saugumo pareigūnus. *** Ignatius, Adi. „A Tsar is Born“, Time, 2007 m. gruodžio 19 d. Amerikiečių žurnalistus taip sužavėjo Putino žvilgsnis, kad jam paskyrė įvadinę straipsnio pastraipą.
6
Ana Arutiunyan
Dešimt kartų buvau ten, kur buvo ir valdovas. Jo niūrų aliumininį žvilgsnį atlaikiau maždaug trisdešimt sekundžių. Mano protas nebandė nuslėpti jokių išdavikiškų minčių, nesumokėtų mokesčių, neįgyvendintų įsipareigojimų, ir svarbiausia – jokių klastingų juokų, ir dėl to nesustingo iš siaubo. Neįžvelgiau tame žvilgsnyje jokios sielos, visiškai nieko „įdomaus“*. Tiesą sakant, tai, ką pamačiau tuomet, kai jis keletui sekundžių įsistebeilijo į mane, tarsi žiūrėtų į sienų apmušalų raštą, ir vėliau nuobodžiaujamai, nekantriai peržvelgė likusį kambarį, apibūdinčiau kaip atspindį to, ką aš pati norėjau pamatyti. „Tie, kurie norėjo suprasti, kas yra Putinas, jau suprato, – mįslingai kalbėjo Putino spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas, šypsodamas į ūsą ir įsmeigęs tokį patį aliumininį žvilgsnį. – Na, o nenorintieji suprasti, niekada ir nesupras.“ Paslaptį slepia žmogus, į kurį yra įsmeigtas tas žvilgsnis, – drebantis pareigūnas, nepaklusnus žurnalistas, lojalus karys ar išdavikas, draugiškas ar korumpuotas verslininkas, ar protestuojantis prašymų teikėjas, glamžantis rankose kepurę ir laukiantis, kol valdovas išspręs jo problemas. Rusijos dalyvavimas Ukrainos krizėje ir Krymo aneksija sukrėtė tarptautinę bendruomenę ir apstulbino, kokia šalis iš tikrųjų yra Rusija ir ko tiksliai siekia jos valdovas. Kai daugiau kaip 20 metų šalis vystėsi demokratijos linkme, vadovaujant Putinui, kuris dar prieš jam įsiveržiant į kaimyninę Ukrainą įvardytas galingiausiu pasaulio lyderiu, kyla abejonių, ar Rusijoje apskritai esama demokratijos. Taip pat aiškėja, kad demokratija tiesiog „neims ir neatsitiks“, kai Vladimiras Putinas pasitrauks. Priežastis analizuojančioje literatūroje vis dažniau minima viena sąvoka: valstybė apibrėžiama kaip dvilypė šalis. Pavyzdžiui, Rusiją nagrinėjantis mokslininkas Ričardas Sakva aprašo valstybę, draskomą legaliosios-racionaliosios ir neopatrimonialinės valdžių tarpusavio kovos.** Sociologas Vladimiras Šliapentochas Rusiją apibūdina * JAV prezidentas Džordžas Bušas teigė pamatęs Putino sielą, o Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, palaimindamas savo įpėdinį, jo akis pavadino „įdomiomis“. ** Sakwa, Richard. „The Crisis of Russian Democracy: The Dual State, Factionalism, and the Medvedev Succession“, Niujorkas, Kembridžo universiteto leidykla, 2001.
P u t i n o pa s l ap t i s
kaip susiskaldžiusią visuomenę, turinčią ir liberalių, ir feodalinių elementų.* Teisininkas, politikos analitikas Vladimiras Pastuchovas įdomiai aprašė išorės ir vidaus valdžių konkurenciją: jei išorės valstybė – žlugusi teisinė sistema ir neveikiančios politinės institucijos, vadinasi, vidaus valstybė ir jos religinė, suasmeninta valdžia (kaip opozicija teisinei) nuolat bando perimti šalies valdymą, kaip antrasis pilotas, perimantis vairalazdę iš girto ar miegančio savo partnerio.** Legaliosios-racionaliosios valstybės atveju visa valdžia priklauso įstatymams, institucijoms ir biurokratijai. Valstybės tarnautojai dažnai piktnaudžiauja savo pareigomis siekdami asmeninės naudos. Tai su korupcija susijęs reiškinys, vienaip ar kitaip egzistuojantis bet kurioje šalyje. Kai dėl valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo savo pareigomis masto institucijos nustoja funkcionuoti, paprastai griūva vyriausybė ir dėl to šalis gali tapti žlugusia valstybe. Patrimonialinės valstybės atveju valdžią išlaiko asmeniškai lyderis. Įtraukus feodalinį elementą, reiškia, kad valdžia priklauso oligarchui arba vietos ar rajono valdžios atstovui, kuris daugeliu atvejų gali kontroliuoti tam tikrą teritoriją kaip savo asmeninę tėvoniją. Žiūrint iš šalies, Rusiją valdo legalioji-racionalioji valdžia. Šalis turi teisinę sistemą, institucijas ir biurokratiją, kuri, iš pirmo žvilgsnio, stengiasi valdyti šalį, tačiau valdžia piktnaudžiaujama taip, kad Rusijai nuolat iškyla grėsmė tapti žlugusia valstybe. Vis dėlto panagrinėjus įdėmiau tampa aišku, kad visi įstatymai ir institucijos veikia nuolat konfliktuodami su realia situacija šalyje. Vienaip ar kitaip, Rusija nėra žlugusi valstybė. Iš tikrųjų ji nežlunga pirmiausia dėl to, kad lanksčiausia, neformaliausia ir dažniausiai neracionaliai veikianti patrimonializmo sistema imasi valdyti valstybę. Šia knyga siekiama pakviesti skaitytoją į vidinę kelionę per modernią patrimonialinę-neracionaliąją valdžią, kuri imasi valdyti Rusiją: paprotine teise grindžiama, tarsi sudievinta vidaus administracija, kurios nerašytos taisyklės * Šliapentoch, Vladimir. „Rasija kak feodalnoje obščestvo“, Stoličnaja pečat, Maskva, 2008. ** Pastuchov, Vladimir. „Restavracija vmesto reformaciji. Dvacat let, kotoryje potriasli Rasiju“, OGI, Maskva, 2012, p. 229.
7
8
Ana Arutiunyan
ir psichologija arba slepiamos nuo Vakarų pasaulio, arba jo klaidingai suprantamos. Siekdama suvokti, kodėl taip yra, nagrinėju, kaip piliečiai (arba pavaldiniai) supranta valstybės valdžią, ir gilinuosi į pirmapradžius žmonių ir jų valdovo santykius, besibaigiančius legaliosios-racionaliosios valdžios pažeidimu. Iš tokių santykių dažnai randasi nuostabą keliantis polinkis sudievinti aukščiausiąją valdžią ir netyčiomis prisidėti prie galios kulto. Patrimonialinėje valstybėje, kur socialinės rolės apsiriboja tik santykine individo stiprybe arba silpnybe, nuo žmonių nutolusiai centrinei valdžiai, siekiančiai autokratiniu keliu užtikrinti tvarką tokioje milžiniškoje šalyje, priskiriamos beveik antgamtinės galios net tais atvejais, kai ji būna tikrai silpna ir neefektyvi. Tai nėra sudievinimas bendrąja prasme ir toli gražu ne transcendentinis, religinis Visagalio garbinimas. Tai greičiau jėgos, stipresnės už įtaką ir logiką, pripažinimas. „Rusijoje sakrali yra valdžia, ne įstatymai“, – rašo Pastuchovas. Rusai valdžią supranta kaip „mistinę esmę“, „gyvybingą materiją“, „dievybę“, iš kurios jie tikisi sprendimų ištikus negandoms. Kad ir kas užimtų tą šventą sostą, jo bus tuo pat metu ir bijoma, ir juo žavimasi, jis bus nekenčiamas arba net ignoruojamas ir išjuokiamas dėl to, kad jam vis tiek nepavyksta gyventi pagal tai, kuo yra apdovanotas. Vladimiro Putino kadencija man suteikė unikalią galimybę studijuoti šiuos ryšius ir įvykius. Akivaizdu, kad dirbdama žurnaliste Rusijoje Putino valdymo laikotarpiu turėjau galimybę rašyti apie jo, o ne kieno kito, administraciją. Tačiau unikalumo esmė tokia, kad Putinas – smulkus, švelniakalbis, niekuo neimponuojantis buvęs žvalgybininkas – niekada nebuvo apdovanotas natūralia charizma, neturėjo ambicijų, nebuvo populiarus, kitaip tariant, neturėjo to, kas laikoma tipiškais sėkmingo patrimonialinio lyderio bruožais. Jis niekada nevadovavo valdžios perversmui ir nedarė ilgalaikės politinės karjeros, kuri būtų sukūrusi sąlygas jam išplėsti savo galias, laimėjus rinkimus. Iš tikrųjų 1999 metais Rusijos valdžios viršūnėje jis atsidūrė didžia dalimi per atsitiktinumą, nes jį pasirinko pinigingas elitas, supęs prezidentą
P u t i n o pa s l ap t i s
Borisą Jelciną, Putiną įvardijusį kaip savo įpėdinį ir skubiai atsistatydinusį. Vėliau Putino populiarumą greitai sukūrė Jelcino administracijai lojalūs politologai, siekdami sklandžiai perduoti valdžią. 2000 metų rinkimuose didelė dalis rusų (53 procentai) pritarė tam, kas jiems buvo pasakyta, – taip, kaip būtų pripažinę naują carą, nepaisydami to, kad jį parinko vis nepopuliaresniu tampantis jo pirmtakas. Putinas, regis, mėgavosi tomis autokratinėmis akimirkomis, kai kontroliuodavo nepriklausomas televizijos stotis ar persekiodavo arba įkalindavo nelojalius oligarchus, tačiau palyginti su visu Rusijos valdovų spektru, jis yra ne toks autokratiškas, kaip manydavome. Istoriniame kontekste Putinas pademonstravo aiškiai identifikuojamos ideologijos ar net politinės darbotvarkės nebuvimą, išskyrus tai, kad siekia išlikti valdžioje, kaupti turtą lojaliems elito atstovams ir, kur įmanoma, atkurti išlaikomos tvarkos ir imperinės didybės vaizdą (šiuo atveju, vaizdas yra svarbiausias žodis). Nors jis aiškiai demonstravo norą „klausimus spręsti“ neteisminėmis priemonėmis ir, kur reikia, imtis represijų, nepasirodė iš prigimties esąs stiprus lyderis. Nepaisant plačiai pagarsėjusių veiksmų kritikuojant suklydusius oligarchus, matome, kad Putinas pademonstravo silpnumą, priimdamas sprendimą atleisti ir nubausti korumpuotus valstybės tarnautojus net per kovos su korupcija kampaniją. Dėl savo charakterio ir užimamų pareigų (ir ypač dėl pagarsėjusio bruožo mėgdžioti toną, gestus ir nuotaiką asmens, kurio klausosi) Putinas elgiasi kaip visuomenės veidrodis, savo laikmečio produktas, atspindintis tai, ko pats nesąmoningai trokšta. Jei jis mėgino, kaip pats teigia, įvesti „teisės diktatūrą“, o iš tikrųjų Vėberio legaliąją-racionaliąją valstybę, tai jam nepasisekė. Iš esmės, jam pavyko išryškinti kompleksus, kuriuos rusai buvo pamiršę turintys. Putinas įžvelgė gerojo caro ir patrimonialinio valdovo, despoto, kurio būtų bijomą, poreikį ir kvalifikuotai atliko šiuos vaidmenis. Reikalui esant, jis, žinoma, buvo verslininkas, galintis lengvai sudaryti sandėrį arba suteikti apsaugą šalyje, kurioje neveikia teisinė sistema. Atlikdamas veidrodžio vaidmenį, Putinas pademonstravo ir įtvirtino niekada neišnykusius senuosius įpročius, kurie niekada nebuvo išnykę, ir suteikė
9
10
Ana Arutiunyan
mums galimybę pamatyti, kaip jie veikia. Iš tikrųjų jis buvo lengvai atpažįstama pačios Rusijos valdžios karikatūra – sudievintos, korumpuotos, kartais brutalios ir kartu atsakingos už milžiniškus šalies ekonominius išteklius. Stengdamasis vadovauti, būdamas legaliosios-racionaliosios valstybės viršūnėje (pavyzdys – jo pastangos įvesti „teisės diktatūrą“), jis didžiąja dalimi leido save valdyti vidinei patrimonialinei valdžiai. Valdant Putinui, patrimonialinė valdžia savo ruožtu užvaldė legaliąją-racionaliąją valdžią, ypač jos susiskaldžiusį, painų biurokratinį aparatą. Galiausiai, veikdamas pagal nerašytą patrimonialinės valdžios paradigmą, Putinas leido visuomenei paversti jį savotišku šventu karaliumi, suteikti vaidmenį, kurį natūraliai įgyja visi Rusijos lyderiai. Taigi šioje knygoje nagrinėju vidinę Rusijos patrimonialinę valdžią. Nuo 2008 metų maždaug ketverius metus ėmiau interviu ir atlikau socialinius tyrimus, bandydama nušviesti modelius ir lūkesčius, formavusius Rusijos lyderį. Iš arti stebėdama Putino santykius su žmonėmis, nagrinėjau, kaip jis atsiliepė į jų lūkesčius ir kaip sustiprino bei pasinaudojo egzistuojančiais psichologiniais ir ekonominiais modeliais. Pastarieji ketveri metai buvo keistas periodas, kurį Rusijos stebėtojai vadina „tandemokratija“: legaliojo-racionaliojo ir neopatrimonialinio pasaulių susidūrimo išaukštinimas. Rusiją de jure* valdė išrinktas prezidentas Dmitrijus Medvedevas, bet de facto** – ministras pirmininkas Vladimiras Putinas. Galimybė tuo laikotarpiu stebėti Putiną iš arti man buvo beprecedentis eksperimentas: kaip mes, jo pavaldiniai, žurnalistai, verslininkai, valstybės pareigūnai, pasąmonėje žinome, kad mūsų tikrasis lyderis yra ministras pirmininkas Putinas, o ne prezidentas Medvedevas? Knyga „Putino paslaptis“ sudaryta taip, kad atspindėtų, kaip aukščiausiąją Rusijos valdžią supranta skirtingos žmonių grupės, užimančios skirtingą vietą socialinėje hierarchijoje. Sudarant keturių knygos dalių pavadinimus, remtasi XVI amžiaus luomų terminologija, taip pabrėžiant patrimonialines paraleles ir istorines šaknis, tačiau jie neturėtų būti suprasti tiesiogiai. * lot. teisiškai, pagal įstatymus – Vert. past. ** lot. faktiškai, iš tikrųjų – Vert. past.
P u t i n o pa s l ap t i s
Knygą pradedu apžvelgdama, kaip žmonės, įskaitant ir mane pačią, elgiasi, dalyvaujant valdovui. Pateikdama pavyzdžių iš kelių toliau nuo Maskvos esančių rajonų, pirmoje dalyje ekonominiu požiūriu nagrinėju tai, kaip rusai yra susiję su vietos, rajono, federaline ir galiausiai aukščiausiąja valdžia. Kai institucinė valdžia patiria nesėkmę, žmonės atsigręžia į aukščiausiąją valdžią ir reiškia kartais visiškai neracionalias pretenzijas, prilygstančias reikalavimams dievams. Antroje knygos dalyje nagrinėju valstybės saugumo ir represinį aparatą bei feodalinį „protą“, valdantį tą aparatą teisinės valstybės silpnumo akimirką. Galima teigti, kad tai skyrius apie korupciją, tačiau tie keli mano aprašyti atvejai rodo, jog korupcija galbūt šiek tiek netinkamas žodis apibūdinti tą specifinį „mokesčių“ rinkimo ir reketo „apsaugos“ fenomeną bei mechanizmus, kurie padaro savo darbą tuomet, kai neveikia institucijos, saugančios nuosavybės teises. Trečioje dalyje detalizuoju verslininkų santykį su valdžia ir kokį vaidmenį atlieka jų asmeniniai ryšiai su Vladimiru Putinu. Atsižvelgiant į miglotas taisykles pasaulio, kuris bando veikti vadovaudamasis mistišku, prieštaringu formalių teisės aktų tinklu, verslas Rusijoje gali būti mirtina avantiūra, priklausanti nuo protekcijų, sėkmės ir ypač nuo teismo malonės. Paskutinėje, ketvirtoje dalyje nagrinėju mitinį, psichologinį ir ideologinį sudievintos, sakralios Rusijos aukščiausios valdžios, linkusios į asmenybės kultus, kurie XXI amžiuje įgavo kuriozišką seksualinę dimensiją, aspektus. Patrimonialinėje aplinkoje susižavėjimas gali būti demonstruojamas spontaniškai. Pati įdomiausia medžiaga, kurią sugebėjau surinkti, buvo prokremliškų jaunimo grupuočių narių, kuriuos valdžia suviliojo glamūru, pinigais ir galimybe palaikyti pirmapradžius santykius su vadovybe, pasakojimai. Neseniai vykusios visuotinės demonstracijos, nukreiptos prieš Putino grįžimą į Kremlių 2012 metais, įrodė, kad patrimonialinė galia suvokiama iš disidentų perspektyvos. „Pussy Riot“ byla (trys pankroko grupės narės įkalintos dėl to, kad dainavo antiputinišką dainą ant Šv. Maskvos Kristaus Išganytojo katedros altoriaus laiptų) išjudino pačius mistinius patrimonialinės-neracionaliosios
11
12
Ana Arutiunyan
valdžios pamatus ir yra svarbus šios knygos pavyzdys. Priešpaskutiniame skyriuje nagrinėju Kremliaus artumo Bažnyčiai arba greičiau Bažnyčios, kaip Kremliaus apendikso, padėtį istoriniame jėgos kulto kontekste. Iš pirmo žvilgsnio, ekonominė mikrovadyba, korupcija, asmenybės kultas ir dieviškasis mandatas atrodo nesusijusios temos. Išties iš pradžių maniau, kad knyga bus neambicingas Putino asmenybės kulto apraiškų tyrimas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tos apraiškos negali būti suvokiamos, neįsigilinus į patrimonialinę valstybę, egzistavusią jau prieš Putiną. Supratau, kad ekonominė priklausomybė ir endeminė korupcija yra esminiai veiksniai, be kurių būtų neįmanoma atsakyti į pagrindinį klausimą: kaip modernioje visuomenėje įmanoma sudievinti valstybę ir personifikuotą valdžią? Rašant knygą išryškėjo problema, persmelkianti Rusijos istoriją, bet turinti ir platesnę reikšmę ir, kaip parodė Ukrainos krizė, peržengianti valstybių sienas ir galinti būti būdinga ne vien tik Rusijai, – painiojami cezario ir Dievo vaidmenys. Ši painiava paliečia tuos, kurie yra valdžioje, bet ją išlaiko tie, kurie atsisako savo galių mainais į tvarką, perteklių ir teisingumą. Tai painiava, sukliudžiusi pastariesiems jaunos Rusijos opozicijos bandymams sukurti veikiančios pilietinės visuomenės pamatus. Bet koks bandymas Rusijoje sukurti veikiančią legaliąją-racionaliąją valstybę tampa nuolatiniu paradoksu: pokyčiai negalimi tol, kol tokie milžiniški lūkesčiai keliami tiesiogiai pačiai vyriausybei, laikomai tokia absoliučia visagale, kad tikimasi, jog ji peržengs per save ir pažabos savo galias. Nesant aiškios takoskyros tarp pasaulietiškosios ir žemiškosios galios, teisinei valstybei nelieka daug vietos, nepriklausomai nuo to, kas imasi cezario vaidmens. Galiausiai turiu aptarti kelis klausimus ir nesusipratimus, kilusius išspausdinus pirmąjį knygos leidimą daniškai. Dalis šios knygos kompleksiškumo (šalia jos eklektiškos sandaros) kyla iš to, kad šiuolaikinį fenomeną nagrinėju per istorinę prizmę, taip tapdama žurnaliste, atsispiriančia nuo akademinio pagrindo. Rašau apie Putiną ir jo pavaldinius taip, tarsi jie būtų seniai mirę; taip, kaip autorius, atsiribojęs nuo nagrinėjamo dalyko ne tik laike, bet ir erdvėje. Iš ti-
P u t i n o pa s l ap t i s
krųjų būdama rusė ir gyvendama Putino valdomoje šalyje aš, žinoma, visur dalyvauju pati. Ši knyga nesiekia būti akademinė modernaus patrimonializmo ir jo priežasčių studija. Iš tikrųjų knyga siekia perteikti realią, objektyvią ir subjektyvią gyvenimo patrimonialinėje valstybėje patirtį. Dėl šios priežasties, manau, turėčiau atsakyti į vieną labai svarbų klausimą: kokia mano asmeninė nuomonė apie Vladimirą Putiną? Ar ši knyga – tai kritika, atsiprašymas ar kaltinimas? Skaitant šią įžangą, gali pasirodyti, kad dėl dabartinių Rusijos problemų kaltinu ne Putiną, o pačius šalies gyventojus. Rašydama, kad Putinas paverčiamas šventu karaliumi, galiu sudaryti klaidingą įspūdį, jog jis yra nekaltas ir bejėgis šio proceso dalyvis. Žinoma, taip nėra – Putinas gudriai išnaudoja jau anksčiau egzistavusį socialinį fenomeną, siekdamas pagerinti savo draugų gyvenimo sąlygas ir užsitikrinti išlikimą valdžioje. Vis dėlto jo veiksmų šiame procese nederėtų pervertinti: vertindami lyderius esame linkę koncentruotis ties noru valdyti, pamiršdami, kad tam, jog vienas žmogus galėtų viešpatauti, reikia milijonų, kurie juo sektų. Šios knygos tema – ne Putino iškilimas į valdžią, kadangi siekiu žengti toliau nei politika ir politikai ir panagrinėti, kaip patrimonialinėje valstybėje žmonės supranta valdžią. Siekiu ne perkelti kaltę nuo valdžioje esančio asmens ant žmonių arba paneigti, kad Putinas yra atsakingas dėl to, kuo tapo, o panagrinėti anksčiau netyrinėtą procesą – koks yra žmonių vaidmuo formuojant patrimonialinį lyderį. Nepaisant surinktos kontraversiškos medžiagos, ši knyga nekaltina nei Rusijos lyderio, nei, svarbiausia, pačių rusų. Skaitytojai manęs klausia, ar pirmosios šios knygos eilutės turėtų būti suprantamos tiesiogiai. Aš jas parašiau labiau kaip kolektyvinės pasąmonės išraišką, o ne kaip racionalaus troškimo pareiškimą, kadangi tikiu, kad tokie suabsoliutinti tauškalai pažeidžia žmogaus sąžiningumą ir orumą. Ir vis tiek jie egzistuoja, egzistuoja mūsų visų viduje.
13
15
Prologas Kas ciesoriaus – ciesoriui Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Iš laiško romiečiams, 13:1.* Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui. Iš Evangelijos pagal Matą, 22:21.** Šūdas, šūdas, šventas šūdas. Šūdas, šūdas, šventas šūdas. Mergele Marija, Dievo motina, išvaryk Putiną, išvaryk Putiną, išvaryk Putiną. „Pussy Riot“, Pankų malda, 2012 metų vasaris.
1. Praėjus keliems mėnesiams po to, kai Rusija aneksavo Krymą – prieš tai tūkstančiams jos ginkluotų vyrų, samdinių ar savanorių, o galbūt ir vienų, ir kitų, suplūdus į Rytų Ukrainą 2014 metų pavasarį, nacionalistų pakrikštytą * „Šventasis raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas“, Lietuvos vyskupų konferencija, 2009, p. 2384. – Vert. past. ** Ten pat, p. 2127. – Vert. past.
16
Ana Arutiunyan
„Rusiškuoju pavasariu“, kovoti kartu su separatistais – viena moteris garsiai ištarė tai, ko pastaruosius šešiasdešimt metų ištarti nederėjo: „Amerika mus užpuolė. Putinas yra mūsų suverenas. Mes jį palaikome visa savo siela. Ir kūnu.“ Ji pasirinko tokį rusų kalbos posakį, kad nemirtingoji siela būtų paminėta pirma, o niekingas kūnas eitų po to, tarsi vėliau atėjusi mintis. Ta moteris, Tatjana Gruzdeva, buvo gerokai vyresnė nei trisdešimties ir galėjo būti buhalterė arba mokytoja, arba namų šeimininkė – kol kas tai buvo nesvarbu. Per lietų ji stovėjo mitinge laikydama iškėlusi plakatą, kuriame prašė Putiną suteikti pagalbą siekiančio nuo Ukrainos atsiskirti Donecko srities žmonėms ir apsaugoti juos nuo Kijevo „baudžiamosios operacijos“. Teiginys „Amerika mus užpuolė“ logiškai neišplaukia iš įvykių Ukrainoje ar „fašistų valdžios“, apie kurią moteris kalbėjo, ir to, kaip tai susiję su Putino buvimu mūsų valdovu. Moteris neketino nieko racionaliai paaiškinti: siuzerenitetas* Ukrainos atžvilgiu buvo metafizinė vienos imperijos būtinybė, akivaizdus likimas, toks pat, kaip būtinybė atiduoti savo sielą, o vėliau ir kūną, vienam tikrajam imperatoriui, Dievo vietininkui žemėje, tik vienas Dievas žino, kokiems tikslams. Tiesą sakant, gana nesunku suprasti tą dalį apie kūną, prisiminus, kaip modernus informacijos pateikimas nacionalinį lyderį iškėlė iki sekso simbolio. Ir padarė tai sėkmingai, pasinaudodamas kontingentu, kuriam atstovauja Tatjana Gruzdeva. Sielos paminėjimą suprasti sunkiau, ir tai, tiesą sakant, prieš penkerius metus pastūmėjo mane pradėti rašyti šią knygą. Ukraina, Krymo aneksija, valstybinėje televizijoje verdantis šaltasis šventasis karas – visa tai buvo logiška Gruzdevos pareiškimo pasekmė. Tai, kad Putinas valdo aštuntadalį pasaulio naftos rezervų, didžiausius pasaulyje dujų telkinius, antrą pagal dydį pasaulio branduolinį arsenalą, Sočį ir ten surengtas žiemos olimpines žaidynes, buvo nieko verta tol, kol Tatjana Gruzdeva labai rimtai neištarė minėtų žodžių. Tačiau, kas iš tiesų ją privertė taip pasakyti? Be galo daug dalykų – nuo jos gaunamo atlyginimo iki kiekvieną vakarą per televiziją matomų žavėjimosi objektų. Norėdami suprasti tik Rusijai būdingos kūno, * Valstybės, kuriai pavaldi kita valstybė, teisių visuma – Vert. past.
P u t i n o pa s l ap t i s
sielos ir valdžios trejybės ryšius, turėtume grįžti kelis šimtus metų į praeitį; tačiau, laimei, Rusijos istorija šio fenomeno iliustraciją paskutinį kartą pateikė 2012 metais. • Tėvas Borisas žybtelėjo akimis ir tuoj pat nusisuko. „Įdomu. Bažnyčia ir valstybė. Kodėl gi ne? Kas čia blogo? Dvasios ir materialių jėgų [harmonija] visada egzistavo.“ Jis turėjo omenyje „valdžių simfoniją“ – dvasinės ir pasaulietiškos valdžios harmoniją ir tarpusavio priklausomybę, svarbiausią krikščionių stačiatikių skiriamąjį ženklą nuo pat Bizantijos imperijos laikų. Vis dėlto esama ir prieštaros: Rusijos Konstitucija aiškiai atskiria Bažnyčią nuo valstybės, bet netiesiogiai tas atskyrimas neturi jokios prasmės. Nei Bažnyčios vadovybei, kuri tą pačią vasarą pareiškė, jog Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės yra nenaudingas Rusijai ir iš tikrųjų neegzistuoja, nei pačiam šventikui. Sėdėjome ant vienintelio suolo pas popą kaimo cerkvėje. Jis akimirką tylėjo, tarsi ilgai galvotų apie mano klausimą, paskui atrodė nustebęs, lyg būčiau pas jį atkeliavusi iš kito realybės lygmens. Aš jo pasiteiravau apie Kremliaus ir Rusijos stačiatikių bažnyčios santykius turbūt keisčiausioje byloje per šių laikų Rusijos istoriją – „Pussy Riot“ byloje. „Biblijoje pasakyta, kad žmogus buvo sukurtas vienas [tai yra kūnas ir siela]. Aš neprieštarauju tai harmonijai, – atsakė popas, blizgindamas tiesiai į mane įsmeigtomis akimis. – Valdžia ateina iš Dievo; žmonės gauna tokį valdovą, kokio nusipelno.“ Buvo 2012 metų rugpjūtis. Jo kaimiška cerkvė su vaizdu į upę ir kalvota, žolinga pieva buvo karštligiškai remontuojama – barzdotas stačiatikiškos išvaizdos vyras kažką gręžė lauke. Mes buvome Maskvos srities pakraštyje maždaug už 100 kilometrų nuo sostinės, apie pusę valandos važiavimo motociklu dulkėtu keliu iki artimiausios gyvenvietės. Horizonte mėlynavo miškai, ir atrodė, kad gyvenimo būdas čia mažai pasikeitė per pastaruosius kelis dešimtmečius arba, galimas daiktas, net šimtmečius.
17
įsigykite
knygą dabar