VIRŠELIS
nes įprastomis aplinkybėmis jis elgdavosi padoriai. Jei būtų vedęs prielankesnę moterį, veikiausiai būtų buvęs dar padoresnis, gal net tapęs malonus, nes vedė labai jaunas ir labai mylėjo žmoną. Bet ponia Džon Dašvud buvo vyro karikatūra – dar negailestingesnė ir savanaudiškesnė. Duodamas pažadą tėvui, jis ketino padidinti įseserių turtą tūkstančiu svarų kiekvienai. Tuo metu nuoširdžiai manė, kad tai įmanoma. Mintis, kad jo pajamos padidės keturiais tūkstančiais per metus, kad jam pagaliau atiteks antroji motinos turto pusė, šildė jaunajam Dašvudui širdį, ir jis jautė, kad gali būti dosnus. Taip, padovanos joms tris tūkstančius svarų, nepašykštės ir pasielgs gražiai. Tiek užteks, kad joms nieko netrūktų. Trys tūkstančiai svarų! Jis gali skirti tokią didelę sumą, nepajusdamas bemaž jokių sunkumų. Taip jis mąstė kiaurą dieną, paskui dar daug dienų, ir nesigailėjo savo sprendimo. Iškart po laidotuvių, nieko nepranešusi apie savo ketinimus, atvyko ponia Džon Dašvud su sūnumi ir tarnais. Niekas neginčijo jos teisės atvykti, namas priklausė jos vyrui nuo tėvo mirties akimirkos, tačiau dėl to netaktas buvo dar didesnis ir būtų užgavęs net ne per daug jautrią moterį, atsidūrusią našlės Dašvud padėtyje, o pastarosios garbės samprata buvo tokia griežta, dosnumo – tokia romantiška, jog toks įžeidimas, nesvarbu, kas ir su kuo taip pasielgė, jai kėlė neįveikiamą pasišlykštėjimą. Ponia Džon Dašvud vyro šeimoje niekada nebuvo mėgstama, bet proga parodyti, kaip menkai ji paiso kitų žmonių gerovės, jeigu jai tai naudinga, pasitaikė tik dabar. Ponia Dašvud baisiai pasipiktino tokiu nemandagumu ir pajuto posūnio žmonai tokią panieką, kad šiai atsikrausčius būtų visam laikui palikusi namus, jei ne vyriausios dukters maldavimai, priminę, jog taip staiga išvykti nepadoru, o paskui iš meilės trims dukrelėms ji ryžosi likti ir dėl jų nenutraukti santykių su posūniu. Elinora, vyriausia duktė, kurios patarimo motina paklausė, buvo guvaus ir blaivaus proto, todėl vos devyniolikos tapo motinos patarėja ir dažnai suskubdavo visų jų labui pažaboti neapP r o t a s i r J A U S M AI
7
dairų ponios Dašvud veržlumą. Ji buvo geros širdies ir meilaus būdo, o jos jausmai buvo gilūs, bet ji gebėjo juos tramdyti. Šio gebėjimo jos motina dar nebuvo išmokusi, o viena iš seserų – tvirtai pasiryžusi neišmokti. Marianė turėjo daug Elinoros privalumų. Ji buvo nuovoki ir protinga, bet nekantri, o jos sielvartas ir džiaugsmas besaikiai. Ji buvo kilni, miela, įdomi, bet... neapdairi. Jos panašumas į motiną stulbino. Elinorai perdėtas sesers jausmingumas kėlė susirūpinimą, bet ponia Dašvud brangino jį ir puoselėjo. Dabar jos skatino viena kitą audringai atsiduoti skausmui. Pirmasis sielvartas buvo sąmoningai aitrinamas, trokštamas ir gaivinamas. Abi atsidėjo kančiai, stengdamosi visais įmanomais būdais ją didinti, ir pasiryžo amžinai likti nepaguodžiamos. Elinora irgi nuoširdžiai liūdėjo, bet tvardėsi ir nepasidavė gėlai. Ji tarėsi su broliu, pasitiko atvykusią brolienę ir dėmesingai su ja elgėsi. Ji skatino motiną valdytis ir kantriai nešti savo naštą. Trečioji sesuo, Margareta, buvo miela, gero būdo mergaitė. Marianės romantiškumas padarė jai didelę įtaką, bet proto ši trylikametė turėjo daug mažiau ir anaiptol neprilygo vyresnėms seserims.
2
skyrius
Norlando šeimininke tapo ponia Džon Dašvud, o jos vyro pamotė ir įseserės buvo pažemintos iki viešnių. Tačiau su jomis šeimininkė elgėsi santūriai ir mandagiai, o jos vyras žiūrėjo tik savęs, žmonos ir sūnaus. Jis beveik nuoširdžiai ragino giminaites laikyti Norlandą namais, ir jo kvietimas dar pasisvečiuoti buvo priimtas, nes ponia Dašvud nesugalvojo nieko geresnio kaip likti čia, kol susiras namelį netoliese. Tolesnis gyvenimas namuose, kuriuose kiekvienas daiktelis primena buvusius džiaugsmus, jos polinkius visiškai atitiko. Palankiais laikais niekas nebūtų prilygęs jai linksmumu, niekas 8
Jane Austen
nebūtų turėjęs tiek laimės vilties, kuri savaime jau yra laimė. Bet sielvartavo ji ne mažiau entuziastingai ir nejautė skausmo saiko kaip anksčiau laimės. Ponia Džon Dašvud nepritarė vyro ketinimams dėl įseserių. Atimti tris tūkstančius svarų iš brangiojo sūnelio – tai siaubingai jį nuskurdinti. Ji maldavo vyrą apsigalvoti. Kuo jis pateisins tokį baisų savo vaiko, savo vienturčio apiplėšimą? Juk suma didžiulė. Kokią teisę turi panelės Dašvud, viso labo įseserės, – tokios giminystės ji apskritai nepripažįstanti, – tikėtis jo dosnumo? Puikiai žinoma, kad to paties tėvo, bet skirtingų motinų vaikai nejaučia vieni kitiems jokios meilės, tai kodėl jis ketina sužlugdyti save ir vargšą mažąjį Harį, visus pinigus atiduodamas įseserėms? – Tėvas mirdamas prašė padėti našlei ir dukterims, – atsakė vyras. – Matyt, nebenutuokė, ką šneka. Statau dešimt prieš vieną, kad kliedėjo. Jei būtų buvęs sveiko proto, jam nebūtų toptelėję prašyti tavęs atimti pusę turto iš savo sūnaus. – Jis nesakė sumos, mieloji Fane, jis tik prašė joms padėti, palengvinti jų gyvenimą, nes pats jau nieko padaryti nebegalėjo. Būtų buvę geriau, jei būtų nutylėjęs. Negi manė, kad aš paliksiu jas likimo valiai. Bet jis paprašė, ir aš daviau žodį; tada maniau, kad negaliu atsisakyti. Taigi pažadėjau ir turiu tesėti pažadą. Reikės jomis pasirūpinti, kai išvyks iš Norlando ir įsikurs naujuose namuose. – Gerai, pasirūpink, bet rūpinimasis nebūtinai reiškia tris tūkstančius svarų. Neužmiršk, – pridūrė žmona, – kad pinigai, kuriuos atiduosi, nebegrįš. Tavo įseserės ištekės, ir prarasi juos visam laikui. O jei jie atitektų mūsų vargšui sūneliui... – Taip, žinoma, – labai rimtai pritarė vyras, – skirtumas būtų didelis. Gali ateiti laikas, kai Haris gailėsis, kad atidavėm tokius didelius pinigus. Pavyzdžiui, jei jis turėtų gausią šeimą, toks priedas būtų labai pravartus. – Be abejo. – Turbūt visiems suinteresuotiems asmenims bus geriau, jei suma sumažės perpus. Penki šimtai svarų gerokai padidins jų turtą. P r o t a s i r J A U S M AI
9
– Kur jau ten! Koks brolis padarytų bent pusę tiek dėl seserų, tikrų seserų! O dėl įseserių... Bet tu toks dosnus! – Nederėtų smulkintis, – atsakė jis. – Tokiais atvejais geriau padaryti per daug negu per mažai. Bent jau niekas nemanys, kad jomis nepasirūpinau. Vargu ar jos pačios tikisi daugiau. – Ko jos tikisi, nežinia, – atsiliepė žmona, – bet mums nėra reikalo galvoti apie jų viltis. Svarbu, kad tu išgalėtum. – Žinoma, ir man atrodo, kad įstengčiau duoti joms po penkis šimtus. Bet ir be mano pinigų kiekviena po motinos mirties turės per tris tūkstančius svarų: nemažas turtelis jaunai merginai. – Aišku. Žinai, man dingtelėjo, kad jokių priedų joms nereikia. Jos pasidalys dešimt tūkstančių svarų. Jei ištekės, gyvens turtingai, o jei neištekės, gyvens drauge iš procentų nuo tų dešimties tūkstančių. – Auksiniai žodžiai. Turbūt reikėtų verčiau pasirūpinti pamote, kol gyva, o ne įseserėmis. Gal skirti rentą iki gyvos galvos. Bus naudos ne tik jai, bet ir įseserėms. Šimto svarų per metus jai visiškai užtektų. Tačiau žmona neskubėjo pritarti ir šiam pasiūlymui. – Tiesą sakant, – tarė ji, – tai geriau negu iškart netekti pusantro tūkstančio svarų. Bet jei ponia Dašvud gyventų penkiolika metų, patirtume kaip tik tokį nuostolį. – Penkiolika metų! Mieloji Fane, ji nė pusės tiek neištemps. – Tikriausiai, bet gal pastebėjai, kad žmonės, kuriems mokama renta iki gyvos galvos, gyvena amžinai, o ji tvirta, sveika keturiasdešimtmetė. Renta – labai rimtas reikalas, ją reikia mokėti kasmet, ir galo nėra. Tu nesuvoki, ką darai. Puikiai žinau, koks vargas yra renta, nes mano motina ją mokėjo trims nukaršusiems tarnams pagal tėvo testamentą, ir tiesiog neįtikėtina, kaip jai tai įkyrėjo. Mokėk du kartus per metus ir dar rūpinkis, kad jie gautų pinigus. Kartą pasklido gandas, esą vienas iš tarnų mirė, paskui paaiškėjo, kad ne. Motinai mirtinai nusibodo. Ji sakydavo, kad pajamos jai nepriklauso, nes kažkas nuolat reikalauja savo dalies. Tėvo kietaširdiškumas itin išryškėja prisiminus, kad, išskyrus rentas, motina galėjo daryti su pinigais ką nori, be jokių 10
Jane Austen
apribojimų. Aš taip pasibjaurėjau rentomis, jog dabar nieku gyvu neįsipareigočiau mokėti nė vienos. – Tikrai, kasmet taip išeikvoti dalį pajamų iš tiesų nemalonu, – sutiko ponas Dašvudas. – Turtas tau nepriklauso, anot tavo motinos. Įsipareigoti kasmet skirtą dieną išmokėti tokią sumą nepatogu – daraisi priklausomas. – Be abejo. Ir niekas tau net ačiū nepasakys. Jos mano, kad yra aprūpintos, o tai, ką dėl jų darai, lyg ir savaime suprantamas dalykas, už kurį nėra reikalo būti dėkingoms. Tavim dėta, elgčiausi savo nuožiūra. Nesusisaistyčiau kasmetinėmis išmokomis. Būna metų, kai nelengva sumažinti išlaidas net šimtu ar penkiasdešimčia svarų. –Tu teisi, mieloji. Verčiau sukimės be rentos. Pinigai, kurių joms retkarčiais duočiau, būtų kur kas didesnė parama už kasmetinę rentą, nes jos, turėdamos didesnes pajamas, tik pradėtų gyventi išlaidžiau ir metams baigiantis turtingesnės nebūtų. Aišku, taip bus geriausia. Kartkartėm padovanosiu joms po penkiasdešimt svarų, kad neskurstų, ir pažadą tėvui būsiu ištesėjęs. – Be abejo. Tiesą sakant, širdies gilumoje neabejoju, kad tavo tėvas nė nesitikėjo, jog duosi joms pinigų. Turbūt jis galvojo apie pagalbą, kokios iš tikrųjų galima iš tavęs tikėtis, kaip antai: paieškoti joms jaukaus mažo namelio, padėti persikraustyti, sezono metu nusiųsti žuvies, žvėrienos ar panašių dovanų. Galvą guldau, velionis tik tai turėjo omeny. Būtų labai keista ir neprotinga tikėtis daugiau. Tik pagalvok, mielasis pone Dašvudai, kaip prašmatniai gali gyventi tavo pamotė su dukterimis iš palūkanų nuo septynių tūkstančių svarų, o juk kiekviena duktė turi dar po tūkstantį svarų, vadinasi, per metus jos gauna dar po penkiasdešimt svarų ir, žinoma, iš jų moka motinai už maistą. Jų visų metinės pajamos – penki šimtai svarų, o kokiam galui keturioms moterims daugiau? Juk jų pragyvenimas pigus! Ūkio reikalų tvarkymas joms nieko nekainuos. Jos neturės nei karietos, nei arklių, beveik neturės tarnų, draugijoje nesirodys, taigi jokių išlaidų! Tik pagalvok, kaip patogiai jos gyvens! Penki šimtai per metus! Negaliu įsivaizduoti, kaip jos išleis net pusę šios sumos. Duoti joms pinigų tiesiog juokinga. Veikiau jau jos galėtų duoti tau. P r o t a s i r J A U S M AI
11
– Garbės žodis, tu teisi! – pritarė ponas Dašvudas. – Žinoma, tėvas turėjo omeny tik tai, ką sakei. Dabar aiškiai supratau ir tesėsiu pažadą, geranoriškai rūpindamasis jomis taip, kaip patarei. Kai pamotė kraustysis į kitus namus, mielai jai padėsiu kiek galėsiu. Gal padovanosiu vieną kitą baldą. – Žinoma, – pritarė ponia Džon Dašvud. – Beje, reikia atsižvelgti į vieną aplinkybę. Kai tavo pamotė ir tėvas persikėlė į Norlandą, Stanhilo baldai buvo parduoti, bet liko visi porceliano bei sidabro indai ir patalynė, kuriuos dabar paveldi tavo pamotė. Jos namas iškart bus beveik apstatytas, kai tik jinai jį išsinuomos. – Be abejo, tai labai svarbi aplinkybė. Iš tikrųjų didžiai vertingas palikimas! Kai kuriuos sidabro indus mielai pridėčiau prie mūsiškių. – Taip. O arbatos servizas kur kas gražesnis už mūsų, mano nuomone, per gražus namui, kurį jos įstengs išsinuomoti. Bet nieko nepadarysi, tavo tėvas galvojo tik apie jas. Negaliu nepridurti, kad neprivalai būti jam itin dėkingas ir atsižvelgti į jo prašymus, juk puikiai žinome, kad jis, jei būtų galėjęs, beveik viską būtų palikęs joms. Šis argumentas buvo neatremiamas ir suteikė ponui Dašvudui reikiamo ryžto. Jis nutarė, kad visiškai nebūtina, o gal net nepadoru padėti tėvo našlei ir jos vaikams daugiau, negu padėtų geras kaimynas. Padorias, teiktinas paslaugas išvardijo žmona.
3
skyrius
Ponia Dašvud gyveno Norlande dar kelis mėnesius, bet ne todėl, kad nenorėjo išvykti. Kai taip gerai pažįstami kampeliai nustojo kelti jausmų audrą, kai dvasia atkuto, o protas pradėjo skirti pastangų ne vien liūdesingiems prisiminimams, didinantiems sielvartą, ji ėmė nekantrauti kuo greičiau išvykti ir nenuilsdama ieškojo tinkamos buveinės Norlando apylinkėse, nes neįsivaizdavo galėsianti gyventi toli nuo numylėtos vietos. Bet našlei nie12
Jane Austen
motina tylėdama užjaučiamai spustelėjo jai ranką, nebeištvėrė, apsipylė ašaromis ir išbėgo iš kambario. Ji baisiai kankinosi visą vakarą. Neteko jėgų, nes nė kiek netroško tvardytis. Menkiausia užuomina apie Vilobį iškart ją priblokšdavo, ir nors motina bei seserys elgėsi su ja rūpestingai ir dėmesingai, joms nepavyko išvengti draudžiamų temų, nebent būtų tylėjusios.
16
skyrius
Marianė nebūtų sau dovanojusi, jei pirmą naktį po išsiskyrimo su Vilobiu būtų sumerkusi blakstienas. Rytą ji būtų gėdijusis pažvelgti į akis motinai ir seserims, jei būtų atsikėlusi bent kiek pailsėjusi. Nusiraminti Marianei būtų buvusi didžiausia gėda, bet jaudinosi ji be reikalo: kiaurą naktį nesudėjo bluosto ir beveik visą laiką verkė. Atsikėlė skaudama galva, nebeapvertė liežuvio, negalėjo nuryti nė kąsnelio, kas akimirką skaudino motiną ir seseris ir priešinosi bandymams ją paguosti. Jos jausmai buvo iš tiesų gilūs. Po pusryčių ji viena išėjo paklajoti aplink Alenemo kaimą ir beveik visą rytą raudojo prisimindama buvusius džiaugsmus. Vakarą Marianė irgi skyrė liūdesiui. Paskambino visas melodijas, kurias kadaise skambindavo Vilobiui, visas dainas, ne kartą dainuotas kartu su juo, ir sėdėjo prie pianino, įsmeigusi akis į gaidas, kurias jis jai užrašė, plėšydama širdį tol, kol daugiau liūdesio nebeįstengė išspausti. Ir taip jos sielvartas buvo penimas kasdien. Valandų valandas ji sėdėdavo prie pianino, pakaitom dainuodama ir verkdama, nes gerklę dažnai užsmaugdavo ašaros. Marianė šaukdavosi kančios ne tik muzika, bet ir knygomis, – ir prisišaukdavo, nes praeitis labai skyrėsi nuo dabarties. Ji skaitė tik tai, ką juodu skaitydavo kartu. Toks siautulingas skausmas negali trukti amžinai. Po kelių dienų jis virto ramesniu liūdesiu. Bet Marianė kasdien prisiminP r o t a s i r J A U S M AI
61
davo tas pačias dainas ir knygas, viena eidavo pasivaikščioti ir tylėdama mąstydavo, todėl kartais ją vėl ištikdavo audringo sielvarto priepuolis. Vilobis nerašė, bet atrodė, kad Marianė ir nesitiki laiškų. Motina stebėjosi, o Elinora vėl pradėjo nerimauti. Tiesa, ponia Dašvud panorėjusi mokėdavo viską paaiškinti, bent sau. – Prisimink, Elinora, – tarė ji, – kaip dažnai seras Džonas pats nuveža mūsų laiškus į paštą ir parveža. Mes jau sutarėm, kad reikia laikyti paslaptį, o tai vargu bau pavyktų, jei laiškus gautume iš trečiųjų rankų – sero Džono. Elinora neneigė, kad taip gali būti, ir stengėsi patikėti, jog tokio motyvo pakanka. Tiesa, buvo vienas būdas, aiškus ir paprastas, be to, jos nuomone, pats tinkamiausias, užuot spėliojus, sužinoti, kokia tikroji padėtis, ir ji pasiūlė motinai juo pasinaudoti. – Kodėl jums tiesiai nepaklausus Marianės, susižadėjusi ji su Vilobiu ar ne, – tarė ji. – Jei paklausite jūs, jos motina, tokia gera, tokia atlaidi, ji neįsižeis. Toks klausimas tik parodys, kad ją mylite. Marianė niekada nieko neslepia, ypač nuo jūsų. – Neklausčiau tokio dalyko už jokius pinigus. Jei juodu nesusižadėję, nors taip negali būti, toks klausimas baisiai ją įskaudintų. Be to, taip elgtis būtų bjauru. Ji niekada manimi nebepasitikėtų, jei išplėščiau prisipažinimą dabar, kol ji nenori niekam sakyti. Pažįstu Marianės širdį, žinau, kad ji labai mane myli ir kad ne paskutinė išgirsiu apie sužadėtuves, kai aplinkybės joms paskelbti bus palankesnės. Neversčiau prisipažinti nieko, juolab savo vaiko, nes pareigos jausmas neleistų jai nutylėti, kad ir kaip to norėtų. Elinora pamanė, kad toks didžiadvasiškumas perdėtas, nes sesuo labai jauna, ir toliau spyrėsi, bet tuščiai: sveikas protas, susirūpinimas ir apdairumas neatsilaikė prieš romantišką ponios Dašvud delikatumą. Prabėgo kelios dienos, kol motina ir seserys išdrįso ištarti Vilobio vardą girdint Marianei. Tiesa, seras Džonas ir ponia Dženings nebuvo tokie taktiški, ir nuo jų sąmojų daug skaudžių valandų pasidarė dar skaudesnės. Bet vieną vakarą ponia Dašvud, netyčia paėmusi į rankas Šekspyro tomelį, sušuko: 62
Jane Austen
– Mes taip ir nebaigėm „Hamleto“, Mariane. Mūsų mielas Vilobis išvažiavo nespėjęs jo perskaityti iki galo. Taigi padėsime knygą į šalį, kol jis grįš... Bet laukti, ko gero, teks kelis mėnesius. – Mėnesius?! – sušuko apstulbusi Marianė. – Ne. Kelias savaites. Ponia Dašvud gailėjosi prasitarusi, o Elinora nudžiugo, nes toks Marianės atsakymas reiškė, kad ji pasitiki Vilobiu ir žino jo ketinimus. Vieną rytą, praėjus maždaug savaitei po jo išvykimo, seserims pavyko įkalbėti Marianę pasivaikščioti kartu, užuot basčiusis vienai. Iki tol ji atkakliai klajodavo be palydovų. Jei seserys išsiruošdavo į kalvas, Marianė tučtuojau pasprukdavo keliuku į laukus. Jei jos kalbėdavo apie slėnį, ji žaibiškai dingdavo tarp kalvų, seserims dar neišėjus iš namų. Bet galų gale Elinora, kuriai labai nepatiko sesers noras nuolat būti vienai, ją įkalbėjo. Panelės nuėjo keliu per slėnį beveik nesikalbėdamos, nes Marianė vos valdėsi, o Elinora kol kas tenkinosi viena pergale. Už slėnio, derlingoje ir vis dar gražioje, nors jau nebe tokioje laukinėje lygumoje, jos išvydo kelią, kuriuo pirmą kartą atvažiavo į Bartoną. Seserys anksčiau niekada nebuvo taip toli nuėjusios, todėl sustojo apsižvalgyti ir pasigrožėti vaizdu, kuris labai skyrėsi nuo matomo pro kotedžo langą. Netrukus kraštovaizdyje jos pastebėjo kažką judant. Prie jų jojo vyriškis. Po kurio laiko jos įžiūrėjo, kad tai džentelmenas, o dar po akimirkos Marianė džiaugsmingai sukliko: – Tai jis, tikrai jis, aš žinau, kad jis, – ir nuskubėjo pasitikti, nors Elinora šaukė: – Mariane, tu apsirikai, tai ne Vilobis. Šis džentelmenas ne toks aukštas, jo ir laikysena kitokia. – Ne, tai jis, jis, – nesutiko Marianė. – Tikrai jis! Jo laikysena, jo apsiaustas, jo arklys. Žinojau, kad jis netrukus grįš. Ji kalbėjo sparčiai žingsniuodama, ir Elinora, norėdama apsaugoti seserį nuo nesmagumo, nes beveik neabejojo, kad atjoja ne Vilobis, ją pasivijo. Netrukus jas nuo džentelmeno skyrė vos trisdešimt jardų. Marianė įsižiūrėjo, ir jai sugėlė širdį. Staiga apsisuko ir nuskubėjo atgal, bet seserys ėmė šaukti, kad sustotų, o P r o t a s i r J A U S M AI
63
prie jų prisidėjo trečias balsas, pažįstamas beveik taip pat gerai kaip Vilobio. Ji nustebusi atsigręžė ir pamatė Edvardą Ferarsą. Tą akimirką tik jam vienam visame pasaulyje ji galėjo atleisti, kad jis – ne Vilobis, jam vienam galėjo nusišypsoti. Ir ji nusišypsojo pro ašaras ir trumpai užmiršo savo nusivylimą, pamačiusi sesers laimę. Edvardas nušoko nuo arklio, padavė tarnui pavadį ir palydėjo paneles Dašvud iki Bartono, nes jojo pas jas į svečius. Visos jį pasveikino labai nuoširdžiai, ypač Marianė. Atrodė, kad jo atvykimas jai malonesnis negu pačiai Elinorai. Tiesą sakant, Marianė vėl pastebėjo, kad Edvardo ir sesers susitikimas dvelkia nepaaiškinamu šalčiu, kaip anksčiau Norlande. Ypač Edvardo išvaizda ir kalbos tokia proga nebuvo panašios į įsimylėjėlio. Jis buvo sumišęs, lyg visai nesidžiaugtų jas matydamas, nelinksmas, kalbėjo mažai ir tik paklaustas, o Elinorai nerodė jokio išskirtinio dėmesio. Marianė žiūrėjo, klausėsi, ir jos nuostaba augo. Edvardas jai net pradėjo nepatikti, ir galų gale kaip visada ji vėl susimąstė apie Vilobį, kurio elgesys taip smarkiai skyrėsi nuo būsimojo svainio. Po nustebimo šūksnių ir pirmųjų klausimų stojo trumpa tyla. Paskui Marianė paklausė Edvardo, ar jis atvykęs tiesiai iš Londono. Pasirodo, jis jau dvi savaitės viešėjo Devonšyre. – Dvi savaitės! – pakartojo ji nustebusi, kad jis taip seniai šiuose kraštuose, o susitikti su Elinora atjojo tik dabar. Jis nelinksmai pridūrė apsistojęs pas draugus Plimute. – Gal neseniai buvot Sasekse? – paklausė Elinora. – Maždaug prieš mėnesį buvau Norlande. – Ir kaip atrodo mūsų mielasis Norlandas? – sukliko Marianė. – Mielasis Norlandas, – įsiterpė Elinora, – turbūt atrodo taip kaip visada šiuo metų laiku – miškai ir takai storai nukloti nukritusių lapų. – O! – sušuko Marianė. – Su kokiu džiaugsmu kadaise žiūrėdavau, kaip jie krinta! Kaip grožėdavausi jais, sūkuriuojančiais vėjyje, išėjusi pasivaikščioti! Kokius jausmus man žadindavo lapai, ruduo ir oras! Dabar nebėra kam jais žavėtis. Dabar tai tik šiukšlės, kurias reikia skubiai sušluoti ir kur nors nudanginti, kad niekas nematytų. 64
Jane Austen
– Ne visi taip žavisi nukritusiais lapais kaip tu, – tarė Elinora. – Taip, mano jausmams retai pritariama, jie net suprantami ne visada. Bet kartais pasiseka. – Ji trumpai įsisvajojo, bet atsikvošėjo. – Žiūrėkite, Edvardai, – tarė rodydama jam vaizdą prieš akis, – tai Bartono slėnis. Žiūrėkite ir likite ramus, jei galite. Pažvelkite į kalvas! Ar matėte kur nors tokias gražias? Kairėje, tarp miškų ir laukų, stovi Barton Parkas. Matyti namo galas. O už tolimiausios kalvos, kuri taip didingai stūkso, slepiasi mūsų kotedžas. – Gražus kraštas, – atsiliepė jis, – bet žiemą turbūt baisus purvynas. – Kaip galite galvoti apie purvą, kai prieš akis toks vaizdas? – Nes, – atsakė jis šypsodamasis, – matau purve skendintį šunkelį. – Kaip keista! – sumurmėjo Marianė ir žingsniavo toliau. – O kokie jūsų kaimynai? Ar Midltonai – malonūs žmonės? – Kur jau ten, – pasiskundė Marianė. – Blogesnius sunku įsivaizduoti. – Mariane, – sušuko sesuo, – kaip gali taip sakyti? Tai neteisinga. Labai padori šeima, pone Ferarsai, ir su mumis elgiasi labai draugiškai. Jau užmiršai, Mariane, kiek malonių dienų jie mums padovanojo? – Ne, – tyliai atsakė Marianė, – bet nemalonių akimirkų irgi. Elinora praleido jos žodžius pro ausis ir bandė pakalbinti svečią. Ji pasakojo apie naujuosius namus, o jis kartais ko nors paklausdavo ar pridurdavo. Jo šaltumas ir santūrumas skaudžiai ją žeidė, erzino ir beveik supykdė, bet, nusprendusi elgtis su juo kaip anksčiau, ji vengė parodyti apmaudą ar nepasitenkinimą ir laikėsi taip, kaip dera su giminaičiu.
17
skyrius
Išvydusi Edvardą, ponia Dašvud nustebo tik akimirką. Jos nuomone, jo atvykimas į Bartoną buvo savaime suprantamas dalykas. Nuostaba dingo, bet džiaugsmas ir meilumas liko. Ji priP r o t a s i r J A U S M AI
65