Robert Ludlum
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Dalia Uržaitė
Prologas
Kartagina, Tunisas 3.22 val. ryto Visą naktį be perstojo pliaupė lietus, negailestingai stūgavo vėjai, plakdami sūkuriais į krantą plūstančias bangas. Tolėliau nuo kranto, seklumoje, įsikibę į neperšlampamus kelionmaišius ant bangų sūpavosi tuzinas vyrų, jie atrodė išsigelbėję iš nuskendusio laivo. Siaubinga audra vyrus užklupo netikėtai, bet nuo to tik geriau: ji tapo tokia gera priedanga, kokios nė vienas nesitikėjo. Nuo kranto du kartus sužybsėjo švieselė – komandos signalas – išsilaipinti saugu. Saugu! Ką tai reiškė? Kad to Tuniso pakrantės ruožo nesaugo Garde Nationale? Tuniso pakrantės apsauga nepajėgtų taip kankinti, kaip gamta. Blaškomi ir mėtomi plūduriuojančių kelionmaišių, vyrai skynėsi kelią pakrantės link. Vienu puikiai suderintu judesiu visi tyliai iškopė ant smėlio prie punų uosto griuvėsių. Nusivilko guminius kostiumus, po jais vilkėjo tamsiais drabužiais, veidai nutepti juodai. Iš kelionmaišių
6
ro b e rt l ud l u m
išsiėmė ginklus ir pradėjo skirstyti savo arsenalą: Heckler & Koch MP-10 automatus, kalašnikovus ir snaiperių šautuvus. Iš bangų kilo kiti ir stojo už jų. Viską labai tiksliai reguliavo pastaruosius mėnesius sekinamai ir be poilsio treniravęs vyras. Al-Nahda laisvės kariai, vietiniai tunisiečiai, ėjo vaduoti savo šalį iš priespaudos. Tačiau jiems vadovavo užsieniečiai – patyrę teroristai, tikintys Alachą, maža elitinė kuopelė iš radikaliausio Hezbola sparno. Šios kuopelės ir maždaug penkiasdešimties tunisiečių vadas – profesionalus teroristas Abu. Kartais buvo vartojamas visas slapyvardis: Abu Intiquab – keršto tėvas. Nesugaunamas, paslaptingas ir nuožmus Abu treniravo AlNahda kovotojus Libijos stovykloje netoli Zuvaros. Strategija buvo tobulinama natūralaus dydžio prezidento rūmų modelyje, taktika daug žiauresnė ir suktesnė, negu jie buvo įpratę. Vos prieš trisdešimt valandų Zuvaros uoste vyrai sulipo į penkių tūkstančių tonų Rusijoje pagamintą krovininį laivą, juo paprastai buvo gabenama tekstilė ir kitos Libijoje pagamintos prekės tarp Tripolio ir Bizertės Tunise. Senas, apdaužytas ir nutriušęs krovininis laivas plaukė šiaurės vakarine Tuniso pakrante pro Sfakso ir Suso uostus, apsuko Kap Boną ir pro karinio jūrų laivyno bazę La Gulete įplaukė į Tuniso įlanką. Budriai stebėdami pakrantės patrulių judėjimo grafiką, vyrai išmetė inkarą už penkių mylių nuo Kartaginos pakrantės ir skubiai nuleido į vandenį tvirtas pripučiamas valtis su galingais varikliais. Per kelias minutes jie įsiveržė į šėlstančius Kartaginos vandenis, šis miestas penktame amžiuje prieš Kristų buvo toks galingas, kad buvo vertinamas kaip stiprus Romos konkurentas. Jeigu Tuniso pakrantės apsauga būtų stebėjusi laivą radaruose, būtų mačiusi
Prometėjo apgaulė
7
tik trumpam stabtelėjusį ir Bizertės link nuplaukusį krovininį laivą. Krante šviesos signalus perdavęs vyras tyliai ir užtikrintai šnypštė komandas ir keiksmus. Barzdotas vyras ant arabiškos kefijos buvo užsimetęs karišką striukę nuo lietaus. Abu. – Tylos! Nekelkite triukšmo! Ką, negi norite sukelti visą Dievo pamirštą Tuniso Garde? Paskubėkite. Judinkitės, judinkitės. Netašyti kvailiai! Jūsų vadas pūva kalėjime, o jūs gaištate! Sunkvežimiai laukia! Šalia vado žmogus su naktiniais žiūronais lėtai žvalgė vietovę. Tunisiečiai žinojo tik tiek, kad jis – Technikas. Vienas geriausių Hezbola karo ekspertų, dailus, gelsvos odos, tankių antakių ir žibančių akių vyras. Žmonės mažai žinojo apie Abu, bet dar mažiau apie jo patikimą patarėją Techniką. Sklido gandas, kad jis gimė turtingų sirų šeimoje, augo Damaske ir Londone, čia išmoko karo ir sprogmenų gudrybių. Technikas užsitraukė neperšlampamą juodą gobtuvą nuo liūties, tada tyliai ir ramiai prabilo: – Brolau, bijau tvirtinti, bet operacija eina sklandžiai. Techninių įrenginių prikrauti sunkvežimiai paslėpti pagal planą. Važiuodami Habib Borguiga prospektu kariai nesulaukė pasipriešinimo. Ką tik gavome pranešimą iš pirmojo vyro – jie atvyko į prezidento rūmus. Prasidėjo valstybės perversmas, – kalbėdamas pažvelgė į laikrodį. Abu valdingai linktelėjo. Jis – tas žmogus, kuris tikisi tik sėk mės. Tolimų sprogimų serijų aidas pranešė Abu ir jo patarėjui, kad mūšis vyksta. Prezidento rūmai neišvengiamai bus užimti, per kelias valandas islamo kovotojai kontroliuos Tunisą. – Nesveikinkime savęs iš anksto, – Abu balsas tylus ir įsitempęs. Nustojo lyti, po akimirkos audra liovėsi taip pat staiga, kaip
8
ro b e rt l ud l u m
prasidėjo. Staiga tylą perplėšė šaižūs, rėžiantys arabiški šūksniai. Smėliu bėgo tamsios figūros. Abu ir Technikas įsitempė ir siekė ginklų, bet pamatė Hezbola brolijos žmones. – Nulis – vienas! – Pasala! – Dieve! Galingasis Alache, jie apsupti! Uždusę ir išsigandę pribėgo keturi arabai. – Nulis – vienas – nelaimės signalas, – šnopavo vienas, nešinas PRC-117 lauko radiju ant nugaros. – Jiems tik pavyko pranešti, kad juos apsupo ir sulaikė rūmų apsaugos pajėgos. Perdavimas nutrūko! Sako, kad juos apgavo! Abu sunerimęs atsigręžė į patarėją. – Kaip čia gali būti? Jauniausias, priešais stovėjęs vyras, aiškino: – Visi vyrams likę techniniai įrenginiai buvo sugedę – prieštankiniai pabūklai, ginklai, C-4 sprogmenys – viskas! Niekas neveikė! Vyriausybės pajėgos gulėjo ir laukė jų! Mūsų vyrus apgavo iš pat pradžių! Abu akivaizdžiai įsižeidė, dingo įprasta ramybė. Pamojo pagrindiniam savo patarėjui: – Ya Sahbee*, reikia tavo išmintingo patarimo. Prieidamas prie patyrusio teroristo, Technikas pasitaisė laik rodį. Abu apkabino jaunuolį per pečius. Kalbėjo tyliai ir ramiai. – Tarp mūsų yra infiltruotas išdavikas. Mūsų planai buvo atskleisti. Abu vos pastebimai pajudino smilių ir nykštį. Jo pasekėjai pastebėjo ženklą ir nedelsdami čiupo Techniką už rankų, kojų, pečių. Technikas galingai kovėsi, bet negalėjo prilygti jį laikantiems * Mano drauge (arab.).
Prometėjo apgaulė
9
treniruotiems teroristams. Abu staiga pakėlė ranką. Blykstelėjo metalas ir lenktas dantytas peilis susmigo į Techniko pilvą. Truktelėjęs žemyn, Abu ištraukė geležtę, norėjo kuo stipriau sužeisti. – Tu – išdavikas! – spjovė. Technikas žioptelėjo. Skausmas buvo nepakeliamas, bet jo veidas liko tvirtas, lyg su kauke. – Ne, Abu! – prieštaravo. – Kiaulė! – tėškė Abu, vėl dūrė dantytu peiliu, šį kartą taikė į kirkšnį. – Niekas nežinojo laiko, tikslaus plano! Niekas! Tu žymėjai techniką. Niekas kitas negali būti. Staiga pakrantę užliejo ryški, akinama šviesa. Atsisukęs Abu suvokė, kad juos apsupo nesuskaičiuojama daugybė kareivių rusvai žalsvomis uniformomis. Tuniso Guarde Nationale komandosai, atkišę kulkosvaidžius, staiga pasirodė horizonte, kurtinantis triukšmas virš galvų pranešė apie sraigtasparnių puolimą. Automatinių ginklų šūvių papliūpos skynė Abu vyrus, jie virsdavo trūkčiojančiomis marionetėmis. Kraują stingdantys riksmai nutrūkdavo, o kūnai krito ant žemės keistomis sudarkytomis pozomis. Dar viena šūvių papliūpa, paskui viskas liovėsi. Netikėta, klaiki tyla. Nesušaudytas tik teroristų vadas bei jo ginkluotės specialistas. Atrodė, kad Abu sutelkė dėmesį tik į žmogų, kurį pavadino išdaviku. Pasisuko ir dar vienam smūgiui paruošė riesto rytietiško kardo formos peilį. Sunkai sužeistas Technikas stengėsi apsisaugoti nuo užpuoliko, bet susmuko ant žemės. Neteko daug kraujo. Abu šoktelėjo pirmyn, norėjo jį pribaigti, tačiau galingos rankos iš už nugaros pagriebė barzdotą Hezbola vadą, partrenkė ant žemės ir prispaudė prie smėlio.
10
ro b e rt l ud l u m
Vyrus suėmė vyriausybės kariai, Abu akys degė atviru nepaklusnumu. Jis nebijojo jokios vyriausybės. Dažnai sakydavo, kad vyriausybės bailios: paleis jį tarptautinės teisės ir ekstradicijos bei repatriacijos įstatymo pretekstu. Bus susitarta užkulisiuose, Abu bus tyliai paleistas, jo buvimas šalyje taps rūpestingai saugoma paslaptimi. Jokia vyriausybė nenorėtų užsitraukti teroristinės Hezbola kampanijos įniršio. Teroristų vadas nesipriešino, leido savo kūnui suglebti, kareiviai buvo priversti jį vilkti. Velkamas pro Techniką spjovė jam į veidą ir sušnypštė: – Tu – nebe šio pasaulio gyventojas, išdavike! Kiaule! Mirsi už išdavystę! Vos tik nutempė Abu, keli vyrai, laikiusieji Techniką, švelniai jį paleido ir paguldė ant paruoštų neštuvų. Paklusdami bataliono kapitono įsakymui ir pamatę ateinantį kapitoną, jie atsitraukė. Tunisietis priklaupė prie Techniko ir apžiūrėjo žaizdą. Technikas suvirpėjo, bet neišleido nė garso. – Dieve, stebuklas, kad tu iki šiol nepraradai sąmonės! – kapitonas kalbėjo angliškai su labai ryškiu akcentu. – Tu labai sunkiai sužeistas. Praradai daug kraujo. Vyras, vadinamas Techniku, atsakė: – Jeigu jūsų vyrai būtų skubiau atsakę į mano signalą, nebūčiau sužeistas. – Nesąmoningai palietė laikrodį su miniatiūriniu aukšto dažnio siųstuvu. Kapitonas nepaisė replikos. – Šis SA-314, – parodė į danguje sukantį ratus sraigtasparnį, – nuskraidins tave į ypač saugią vyriausybinę medicinos įstaigą Maroke. Man neleista sužinoti tikrosios tavo tapatybės ar tikrųjų tavo darbdavių, todėl nė neklausiu, – pradėjo tunisietis, – bet manau, kad man kilo gera mintis.
Prometėjo apgaulė
11
Technikas griežtai sušvokštė: – Gult! – žaibiškai išsitraukė iš dėklo prie šono pusiau automatinį pistoletą ir paleido penkis skubius šūvius. Iš palmių giraitės pasigirdo riksmas, negyvas vyras, rankoje suspaudęs snaiperio šautuvą, nukrito ant žemės. Al-Nahdos kariui kažkaip pavyko pasprukti iš skerdynių. – Visagali Alache! – lėtai keldamasis sušuko išsigandęs bataliono kapitonas ir pakėlęs galvą apsidairė. – Manau, kad dabar likome tik mudu. – Klausyk, – silpstančiu balsu kalbėjo arabas ne arabas, – pasakyk savo prezidentui, kad jo vidaus reikalų ministras – slaptas Al-Nahdos šalininkas ir kolaborantas. Jis sudaręs sąjungą su gynybos ministro pavaduotoju. Kiti... Bet jis neteko per daug kraujo. Nebaigęs sakinio Technikas prarado sąmonę.
PIRMA DALIS
PIRMASIS SKYRIUS
Vašingtonas, po penkių savaičių Pacientas užsakomuoju skrydžiu buvo atgabentas į privačią nusileidimo aikštelę už penkiolikos mylių į šiaurės vakarus nuo Vašingtono. Nors pacientas buvo vienintelis lėktuvo keleivis, su juo kalbėjosi tik patenkindami būtiniausius jo poreikius. Niekas nežinojo jo vardo. Tik suprato, kad jis – ypač svarbus keleivis. Skrydis nebuvo užregistruotas nei kariniuose, nei civiliniuose skrydžių žurnaluose. Bevardis keleivis įsėdo į nepažymėtą sedaną, buvo nugabentas į Vašingtono centrą ir paleistas šalia automobilių garažo niekuo neišsiskiriančiame kvartale šalia Duponto žiedo. Vilkėjo jis neišvaizdžiu pilku kostiumu, avėjo gerokai nudėvėtais ir nublizgintais įmaunamais minkštos odos batais su kutais. Atrodė kaip tūkstantis kitų viduriniojo sluoksnio lobistų ar biurokratų – beveidis, bespalvis šiuolaikinio Vašingtono etatinis darbuotojas.
16
ro b e rt l ud l u m
Išėjęs iš garažo nepatraukė niekieno dėmesio, pastebimai šlubčiodamas nuskubėjo į pilkšvai rudą šešių aukštų pastatą 1324 K gatvėje, netoli Dvidešimt pirmosios. Cementinis, pilkai dažytais langais pastatas neišsiskyrė iš kitų nuobodžių mažaaukščių, išsidriekusių šiaurės vakariniame Vašingtone. Čia buvo nuolatiniai lobistų grupių, prekybos organizacijų, kelionių agentūrų ir pramonės tarybų biurai. Prie pagrindinio įėjimo stovėjo pora žalvarinių plokščių su užrašais INOVACIJŲ ĮMONĖ ir AMERIKOS TARPTAUTINĖ PREKYBA. Tik labai patyręs aukštos kvalifikacijos inžinierius galbūt pastebėtų keletą anomalių detalių – pavyzdžiui, prie kiekvieno lango rėmo buvo įrengtas pjezoelektrinis osciliatorius, perduodantis kiekvieną judesį lauke esančiam lazeriniam–akustiniam žvalgybos prietaisui. Arba aukštų dažnių baltojo triukšmo „liūtys“, iš visų pusių apsupusios pastatą radijo bangų kūgiu, galinčiu užkirsti kelią bet kokiam slaptam elektroniniam pasiklausymui. Tikrai niekada niekas nepatraukė K gatvės kaimynų – plinkančių grūdų tarybos teisininkų, pamažu žlungančios verslo konsultavimo firmos apskaitininkų niūrias veidais, vilkinčių trumparankoviais marškiniais ir ryšinčių kaklaraiščius, dėmesio. Į 1324 K gatvės namą žmonės atvykdavo rytą, o vakare išvykdavo, numatytomis dienomis į aklagatvio konteinerį išveždavo šiukšles. Kas dar kam nors galėjo rūpėti? Buvo taip, kaip norėjo Direktoratas: atvirai paslėpta. Apie tai pagalvojęs vyras beveik nusišypsojo. Kas galėtų įtarti, kad slapčiausios pasaulio priedangos agentūros būstinė įsikūrusi įprastai atrodančiame biurų pastate, atvirai ir aiškiai matomoje K gatvėje? Centrinės žvalgybos agentūra Langlyje, Virdžinijoje, ir Nacionalinio saugumo agentūra Fort Meade Merilende buvo įkurdin-
Prometėjo apgaulė
17
tos tvirtovėse su apsauginiais grioviais ir skelbė apie savo buvimą. Atrodė, kad jos sako: „Aš čia, tiesiog čia, nekreipkite į mane dėmesio!“ Jos tiesiog skatino savo priešininkus pažeisti jų saugumą – tokių įvykių pasitaikydavo. Vadinamoji slaptoji Direktorato biurokratija atrodė kaip nuošalus Jungtinių Valstijų pašto poskyris. Vyras stovėjo 1324 K gatvės namo vestibiulyje ir žvelgė į glot nią žalvario plokštę su visiškai įprastai atrodančiu telefonu, jis atrodė taip, kaip visame pasaulyje atrodo telefonai įstaigų vestibiuliuose. Žmogus pakėlė ragelį ir surinko iš anksto nustatyto kodo skaičius. Keletą sekundžių palaikė smiliumi nuspaudęs paskutinįjį # klavišą, išgirdo silpną skimbtelėjimą, vadinasi, jo piršto atspaudas nuskaitytas, patikrintas ir sulygintas su esama skaitmeninių pirštų atspaudų duomenų baze bei patvirtintas. Tada paklausė, kol telefono ragelis suskambėjo tris kartus. Bekūnis moteriškas balsas įsakė išdėstyti reikalą. – Man paskirtas susitikimas su ponu Makenziu, – pranešė vyras. Per kelias sekundes jo žodžiai buvo paversti duomenų bitais ir sulyginti su kitoje duomenų bazėje turimais balsų atspaudais. Tik tada tylus dūzgimas vestibiulyje pranešė, kad pirmoji stiklinių durų eilė bus atidaryta. Pakabino ragelį ir pastūmė sunkias neperšaunamo stiklo duris, įėjo į nediduką prieškambarį, pastovėjo kelias sekundes, kol trys aukštos skiriamosios gebos kameros nuskaitė jo veido bruožus ir sulygino su saugomais patvirtintais šablonais. Antroji durų eilė atsivėrė į nedidelį beveidį laukiamąjį baltomis sienomis, pilkais pramoniniais kilimais, prikimštą slaptų tikrinimo prietaisų, galinčių nustatyti bet kokį slepiamą ginklą. Ant kampe stovinčios spintelės marmuriniu stalviršiu gulėjo pluoštelis lankstinukų su Tarptautinės Amerikos prekybos lo-
18
ro b e rt l ud l u m
gotipu, ta organizacija egzistavo tik teisinių dokumentų registruose. Lankstinukuose buvo nuobodus, banalybių prikaišiotas straipsnis apie tarptautinės prekybos misiją. Sargybinis be šypsenos pamojo Braisonui eiti per dar vieną durų eilę į dailiai įrengtą salę, išmuštą ruplėtu riešutmedžiu, prie stalų sėdėjo gal tuzinas klerkų. Čia galėtų būti prabangi dailės galerija, kokių yra Penkiasdešimt septintojoje aveniu Manhatane, arba klestinti teisinė firma. – Nikas Braisonas, mano svarbiausias žmogus! – pakildamas iš savo krėslo priešais kompiuterio monitorių apsidžiaugė Krisas Edžkombas. Gimęs Gajanoje, lankstus, aukštas, rusvu mokos spalvos veidu vyras žaliomis akimis. Direktorato komunikacijos ir koordinavimo komandoje jau dirbo ketverius metus. Jis gaudė nelaimės signalus, esant reikalui rasdavo būdų perduoti informaciją veikiantiems agentams. Edžkombas šiltai paspaudė ranką Braisonui. Nikolas Braisonas žinojo esąs didvyris tokiems žmonėms kaip Edžkombas, kurie troško tapti slaptosios tarnybos agentais. – Įstok į Direktoratą ir pakeisk pasaulį, – daininga anglų kalba pajuokavo Edžkombas, turėdamas omenyje Braisoną. Braisonas žinojo, kad biuro darbuotojai retai susitikdavo su juo akis į akį, tai svarbus įvykis Edžkombui. – Kažkas tave sužeidė? – užjautė Edžkombas. Prieš jį stovėjo ką tik iš ligoninės išleistas stiprus vyras. Užuot klausinėjęs, paskubomis pridūrė: – Pasimelsiu už tave šventajam Kristoforui. Netrukus vėl būsi sveikas. Svarbiausias Direktorato tikslas buvo skaidymas ir dalijimas. Nė vienas agentas nežinojo tiek, kad keltų pavojų visos organi-
Prometėjo apgaulė
19
zacijos saugumui. Organizacijos schema buvo nežinoma net ir tokiam veteranui kaip Braisonas. Žinoma, jis pažinojo keletą už stalų sėdinčių darbuotojų. Tačiau išorės personalui buvo vadovaujama atskirai, per kiekvieno asmeninius tinklus. Jeigu tekdavo dirbti kartu, gaudavai tik maršruto legendą ir laikiną slapyvardį. Ši taisyklė buvo daugiau nei procedūra, tiesiog Šventasis Raštas. – Tu geras vyras, Krisai, – pagyrė Braisonas. Edžkombas kukliai šyptelėjo ir pirštu parodė į viršų. Žinojo, kad Braisonas susitinka – o gal jį iškvietė? – su pačiu didžiuoju žmogumi – Tedu Voleriu. Braisonas nusišypsojo, draugiškai paplojo Edžkombui per petį ir nuėjo prie lifto. – Nesikelkite, – nuoširdžiai paprašė Braisonas, įžengęs į Tedo Volerio kabinetą trečiajame aukšte. Voleris vis tiek pakėlė visas šešias pėdas, keturis colius ir tris šimtus svarų. – Gerasis Dieve, pažiūrėk į save, – Voleris akimis neramiai įvertino Braisoną. – Atrodai tarsi paleistas iš karo belaisvių stovyklos. – Taip atrodai po trisdešimt trijų dienų Jungtinių Valstijų vyriausybinėje klinikoje Maroke, – paaiškino Braisonas. – Truputį skiriasi nuo Ricc viešbučio. – Gal reikėtų, kad vieną dieną koks pamišęs teroristas mane perskrostų, – Voleris paplekšnojo platų savo juosmenį. Nuo paskutiniojo susitikimo jis dar padidėjo, nors apkūnumas ir buvo aptrauktas tamsiai mėlyno kašmyro kostiumu, buliaus sprandas apglėbtas Tumbul & Asser marškinių apykakle. – Nikai, labai kankinausi po to įvykio. Sako, kad panaudojo dantytą bulgarišką Verenskio durklą. Įsmeigė ir pasuko. Baisiai netechniška, bet tikslas pasiekiamas. Mūsų toks verslas. Nepamiršk, nugali tai, ko nesupranti.
20
ro b e rt l ud l u m
Voleris sunkiai atsisėdo atgal į dygsniuotos odos krėslą prie ąžuolinio stalo. Ankstyvosios popietės saulė skverbėsi per poliarizuotą stiklą už jo nugaros. Neįprastai rimtai Braisonas atsisėdo priešais. Visada buvęs tvirtas ir stiprios sveikatos, Voleris dabar atrodė išblyškęs, po akimis – tamsūs ratilai. – Sako, nepaprastai greitai atsigavai. – Po kelių savaičių vėl būsiu kaip naujas. Taip kalba gydytojai. Taip pat sako, kad man niekada nebereikės apendektomijos, apie šį šalutinį naudingą poveikį nepagalvojau, – kalbėdamas jautė buką skausmą dešiniajame šone. Voleris išsiblaškęs linktelėjo. – Ar žinai, kodėl esi čia? – Mokyklos direktoriaus kviečiamas vaikas tikisi papeikimo, – Braisonas stengėsi kalbėti lengvabūdiškai, bet buvo niūrus ir įsitempęs. – Papeikimo, – Voleris atrodė paslaptingas. Minutę tylėjo, žvelgė į lentynose prie durų gulinčias knygas odiniais viršeliais. Tada atsisuko ir prabilo švelniu, skausmingu balsu: – Direktoratas nepateikia tikslios organizacijos schemos, bet manau, jog nutuoki apie vadovavimo ir kontroliavimo struktūrą. Sprendimai, ypač dėl svarbiausiojo personalo, ne visada gula ant mano stalo. Ištikimybė svarbi ir tau, ir man – po velnių, daugeliui žmonių šioje prakeiktoje vietoje, – tačiau viską valdo šaltakraujiškas pragmatizmas. Tu tai žinai. Braisonas gyvenime turėjo tik vieną rimtą darbą, pastarąjį, vis dėlto sugebėjo atpažinti kalbos apie darbo nutraukimą pustonius. Nugalėjo norą gintis, toks veikimo būdas netiko Direktorate, buvo nederamas. Prisiminė vieną Volerio mantrų: Nėra nesėkmės. Pagalvojo apie kitą sentenciją.
Prometėjo apgaulė
21
– Viskas gerai, kas gerai baigiasi, – ištarė. – Baigėsi gerai. – Vos taves nepraradome, – kalbėjo Voleris, – aš vos nepraradau, – gailiai pridūrė kaip mokytojas, kalbantis apie jį nuvylusį puikų mokinį. – Nelaiku, – tyliai ištarė Braisonas. – Vis dėlto būdamas kovos lauke negali perskaityti taisyklių ant dėžutės, tu žinai. To mokei mane. Improvizuoji, veiki instinktyviai, ne tik pagal numatytą protokolą. – Tavo praradimas reikštų, jog netekome Tuniso. Toks kaskados efektas: norėdami ką nors pakeisti, įsikišame labai anksti. Veiksmai rūpestingai titruojami, kalibruojamos reakcijos, įvertinami pokyčiai. Tu sukėlei pavojų kitoms neįslaptintoms operacijoms Magribe ir kitose smėlio dėžės vietose. Nikai, sukėlei pavojų kitų žmonių gyvybėms – kitų operacijoms ir gyvenimams. Techniko legenda buvo painiai susieta su kitomis mūsų sukurtomis legendomis, juk žinai. Tačiau leidai nuplėšti savo priedangą. Dėl tavęs sužlugo metų metus dirbtas slaptas darbas! – Palauk... – Davei jiems ginklus su defektais – kaip galėjai manyti, kad tavęs neįtars? – Prakeikimas, jie neturėjo būti su defektais! – Bet buvo. Kodėl? – Nežinau! – Ar patikrinai? – Taip! Ne! Nežinau. Niekada nekilo mintis, kad prekės gali būti kitokios nei nurodyta. – Rimta klaida, Nikai. Sukėlei grėsmę ilgamečiui darbui, įslaptintam planavimui, vertingų ryšių palaikymui. Pavojų vertingiausių žmonių gyvybėms! Po velnių, ką tu galvojai?