Issuu

Š t a i j u m s paprasčiausias, kasdieniškiausias Briuselio vaizdelis. Sėdite kavinėje ir net ne pietaujate – priešpiečiaujate, užkandžiaujate ar kaip ten, Vakaruose, sakoma – lančiaujate. Stebite vietinius, nes patys nesate vietiniai, todėl jums ir įdomu. Vilniuje irgi – dažniausiai stebite ne vietinius. Vietinių ir taip prisižiūrite darbo metu. O čia – atvirkščiai: jūs ne vietiniai, todėl jums ir smalsu – ei, vietiniai, kaip gyvenate? O jie irgi priešpiečiauja. Ant stalo, dar prieš atvykstant, lūkuriuoja butelis vyno – vietoj vandens, taip sakant. Štai dviese atėję užkandžiauti, beužkandžiaudami, pasikalbėdami išgeria šitą butelį vyno – kaip vandenį. Tada atvyksta pagrindiniai patiekalai, o prie jų – puikusis, įžymusis belgiškas alus. Tai galėtų būti bet kuris iš

500 belgiškųjų alaus rūšių, na, bet paprastumo dėlei tarkime, kad tai – Duvell, 8,5 laipsnių stiprumo. Kramsnodami patiekalus, abu ponai išgeria po vieną bokalą. Jei užsišneka – apie politiką, apie Belgijos vienybę ar separatistinį padalijimą į tris valstybes, gali išgerti ir po du bokalus. Paskui – kava ir desertai. O, tie briuseliškieji pyragaičiai, tirpstantys burnoje, kvepiantys, dar šilti! Kaip čia neišgėrus po taurelę konjako – desertui, apvainikuojant malonų pasisėdėjimą. Ir tada jūs vėl valgote ir stebite, ir netgi šiek tiek stebitės, kad tiedu veikėjai, tiedu abudu prisiužkandžiavę Briuselio ponai, sėda prie savo SAAB’ų vairo ir vairuoja tiesiai į darbą. Darbo dienelės užbaigti. Ne visai vietinis, bet jau daug metų gyvenantis Briuselyje Sergejus sako, kad po pietų ne visada pavyksta užmegzti dalykinius kontaktus su papriešpiečiavusiais vietiniais. Jie jau būna tingūs, kviečia susitikti rytoj, o jų balsuose jau girdėti saulėlydžio gaidos. Verslininkų problemos yra verslininkų problemos, pasakysite jūs. Bet kaip su saugaus eismo problemomis, kurios yra visų žmonių problemos, kadangi vos išėję pro duris visi tampa eismo dalyviais? O tie belgai, pietų metu prisigėrę šitiek alkoholio, ar nepavirsta kruvinais žudikais ir karo keliuose dalyviais? Ar nereikėtų, pamačius tokius belgus, skambinti į policiją ir juos visus areštuoti, bent jau kol išsiblaivys? Pasirodo, ne. Beveik vietinė Jurgita tau aiškina, kad, taikant tokius griežtus principus, reikėtų po pietų areštuoti visus belgus, o tada užsidarytų visa Belgija ir visos Europos Sąjungos įstaigos ir kontoros. O šitaip papietavęs belgas visai nepavojingas: jis tampa dar lėtesnis, ramesnis, lipšnesnis, mandagesnis.

Važiuoja dar lėčiau, dar atsargiau – jau visai niekur nebeskuba, net giriasi, grįžęs į kontorą: aš tai trisdešimt mašinų iš šalutinio kelio praleidau, o tu? O jo kolega, pasirodo, praleido daugiau nei keturiasdešimt. Vos į darbą nepavėlavo. Ir ištisus dešimtmečius – popiet – jokio avaringumo visoje Belgijoje. Ir tokia ramybė tuose keliuose, toks paprastas aiškumas: mylėk ir saugok artimą savo kaip pats save. O artimas, kaip minėta, tai tas artimiausias tau vairuotojas, kurį, jei išsaugosi, tai jis išsaugos tave. Ir abu būsite saugūs ir išsaugoti. Ir tada pagalvoji apie savo tėvynainį, gavusį, neduok Dieve, panašią alkoholio dozę. Jis tampa kelių ereliu, magistralių liūtu ir vieškelių teisėju. Jis lekia ir skrenda vos liesdamas ratais asfaltą. Jis ne vairuoja, o rodo, kaip vairuoja, ir dar visiems kitiems rodo, kaip reikia vairuoti. Jis rodo ir įrodinėja savo teisumą. Jis mirs kartu su jumis, bet įrodys, kad buvo teisus. Jis rodys, kokia galinga jo mašina, kaip greitai ir pavojingai jis moka vairuoti, ir dar jis parodys, kad jūs esate menkystos, nes važiuojate leistinu greičiu, o tai reiškia – vos velkatės, šliaužiate ir esate pagrindiniai kelio trukdžiai ir asmeniniai jo priešai. Ir todėl jis jus vieną dieną pamokys. Aišku, ir Belgijoje yra kelių policija, ir niekas čia dabar negiria girtuoklių. Kalba čia tikrai ne apie tai, kad reikia mokėti gerti ar kad reikia ar galima tapti belgais. Kaip žinoma, net ir leistinas promilių kiekis čia nieko nepasako. Toje pačioje Belgijoje leidžiamas kiekis yra 0,5 promilės, tačiau gaudo kelių policija ne papietavusius verslininkus, bet penktadieninį jaunimą, kurio kraujyje – ne promilės, o visai kiti dalykai. Europoje, kaip žinoma, didžiausiomis leistinomis promilėmis galėtų pasigirti Kipras – 0,9, Didžioji Britanija, Airija, Italija ir Šveicarija – 0,8 promilės. Ką tai sako apie

šalį? Iš tiesų apie šalį kalba visai kiti dalykai – ne kiek tau kas nors leidžia, bet kiek ir ko tu pats sau neleidi. Toje pačioje draudimų lentelėje visai šalia – Ukraina, Vengrija, Čekija, Rumunija, Turkija, Rusija, visose leistinas promilių kiekis – visiškas nulis: 0,0. Ne draudimai ir ne oficialieji leidimai svarbiausi visuomenių ir valstybių gyvenimuose. Kaip čia nepamiršus virtualiųjų vertybių, kurios ir nulemia tiek gyvenimo matymą pro specialius vertybių akinius, tiek ir patį gyvenimą. Juk, griežtai tariant, visos vertybės yra virtualios. Buvo filosofų, kurie mokė pamatyti vertybes tiesiog gamtoje ar realybėje, bet tikriausiai nedaug kam pavyko pamatyti dėsnį, krintantį nuo medžio, ar susitikti gatvėje istorinę tendenciją. Nuo medžių krinta obuoliai, o ne Niutono dėsniai, o gatvėmis, deja, vaikšto ne moraliniai principai ar progreso idėjos, bet paprasčiausi žmonės. Viskas atsiranda, įsitvirtina ir išsilaiko tik žmonių galvose – visi tie visuomeniniai reiškiniai ir tų reiškinių interpretacijos. Jeigu žmonių galvose nėra dėsnių, istorijos tendencijų, įstatymų ir tų abstrakcijų interpretacijų, tai šių dalykų nėra visai. O jeigu yra, tai nuo tų interpretacijų labai priklauso, kokį pasaulį mato tie žmonės ir kaip jie nori tame pasaulyje gyventi. Dar daugiau – žmonių sukurtos konstrukcijos, principai, dėsningumai, tendencijos labai dažnai atsiskiria nuo jas sukūrusių žmonių galvų ir pradeda gyventi savo atskirą, nepriklausomą gyvenimą. Visas tas trečiasis pasaulis, cituojant K. R. Poperį, pradeda veikti žmonių mintis, nuostatas, vertybes. Jei manai, kad verta, – tai atsiranda ir yra, ir pradeda veikti meilės ir moralės principai. Ir tie principai taip paveikia tave, kad tampa tavo asmeniniais principais, ir kitą kartą tu gali net ir galvą paguldyti gindamas juos, nes jie yra tavo. Atsiranda įstatymų, į

kuriuos įsistatydamas tu ir tampi visuomenės ir politikos subjektu. Jei kas nors mano, kad verta rašyti ir skaityti poeziją, – tada ir atsiranda poezija. Ir atvirkščiai – jei manai, kad neverta, tai nėra, išnyksta ir nebūna: garbės, pasitikėjimo, draugystės. Net ir mokesčiai išnyksta, jei visi mano, kad neverta mokėti mokesčių. Ir atrodo, kad valdžios ir vėl to nesupranta. Kad valstybė ir visuomenė yra žmogaus galvoje. Kad žmonių negali priversti arba kad gali visus priversti trumpam, arba dalį – ilgam, bet negali priversti visų visam laikui. Kad jėga ir prievarta nesukursi visuomenės. Kad tik vidinė prievarta, tik vidinis įsipareigojimas sau pačiam gali sukurti bendriją. Ir dar kai kurie nesupranta, kad toji materialioji krizė, kuria čia visi vienas kitą gąsdina, yra juokas, tik paviršius, tik putelė ant krizės paviršiaus. Ta materialioji krizė net ir etimologiškai nelabai baisi, mat primena žodį krizenti. Niekas iš tikrųjų taip egzistenciškai netiki, kad jos negalima išgyventi ar kad ji ateina kaip kokia pasaulio pabaiga ar kaip būtinybė atsisakyti savęs. Esmingesnė ir baisesnė yra ta krizė, kuri gali atsirasti netikėtai ir nepastebimai – tai paviršinei krizei nusileidus iki žmogaus sąmonės apačios, iki paties lietuviškos sąmonės dugno. Blogiausia, kad čia yra dvi galimybės ir abi – nežadančios nieko gero. Pirmuoju atveju krizė gali žmogų paveikti taip, kad jis išmoks išgyventi labai paprastai – bet kokį savo neveikimą pateisindamas tuo stebuklingu žodeliu „krizė“. Neveikti, kai gali veikti, bet neveiki, – to gali išmokti iš bankininkų, kurie gal ir galėtų skolinti, bet gali ir neskolinti, o tiesiog palaukti – pasižiūrėti, kas bus. Ir tada, pasimokęs iš bankų, žmogus irgi gali sakyti: ai, ir aš dar neskolinsiu partneriams, neatiduo-

siu, nepirksiu – pažiūrėsiu, kas bus. Atleisiu darbuotojus, nors dar galėčiau neatleisti. Negrąžinsiu skolų. Galėčiau atiduoti skolas, mąsto žmogus, tik jeigu man neatiduos kiti, tai kodėl aš turėčiau. Tegu kiti dirba, rizikuoja, o aš palūkėsiu. Pažiūrėsiu, kas bus. Iš esmės, visi sako tą patį, nors ir neprisipažįsta: didinsiu neteisybę, nes vienintelė teisybė yra į neteisybę atsakyti neteisybe. Didinsiu nedarbą, nes atrodo, kad kalti yra tie, kurie dirbo, nes atrodo, kad darbas sukūrė nedarbą ir todėl dirbti neapsimoka. Ir tada atsitinka kaip toje pasakoje, kai susiruošė kaimas švęsti, matyt, kažkur Gruzijoje, ir sutarė visi atsinešti po kibirą vyno, ir supilti į bendrą statinę, ir visą vakarą gerti visi kartu iš vienos draugiškos bačkos. Paragavus pasirodė, kad statinėje – grynas vanduo, mat kiekvienas pagudravo – pagalvojo, kad jis tai sutaupys: atneš vietoj vyno kibirą vandens, tas jo vanduo nelabai atskies bendrą statinę ir niekas nieko nepastebės. Kiekvienas taip pagalvojo, bet nė vienas nepagalvojo, kad visi taip pagalvos. Ir tada statinė prisipildė gryno vandens. Antra, dar baisesnė, galimybė – išgyventi krizę, bet nusivilti iki beviltiškumo. O visiems žinoma, kad lietuviui nusivilti yra tiesiog pavojinga. Jis taip mėgsta ir nori, ir stengiasi nors kuo nors tikėti. Tik duok jam šansą, duok jam ką nors, bet ką – gelbėtoją amerikoną, Europos Sąjungą, eurą, moterį prezidentę, gerą valdžią. Duok taip, kad jis galėtų užsimerkęs tikėti. Iš jo galima atimti viską, bet reika palikti viltį. Ir jam – beveik, kuriam laikui, – užteks. Bet, neduok Dieve, iš jo atimti tikėjimą ir viltį. Jis tada numoja į viską ranka ir sako: pasikarkit visi, jūs man nerūpit, aš tiesiog nusispjausiu – nedirbsiu, niekuo nesirūpinsiu, nemokėsiu jokių mokesčių.

Arba: et, paimsiu ir prasigersiu. Arba dar ryžtingiau – kaip istorijoje, kaip kokiuose Pilėnuose: jei prispausit mane dar labiau, atkeršysiu jums visiems – imsiu ir susideginsiu. Ir tada gali atsitikti daug baisiau, nes valdžios krizė ir net valstybės krizė vis dar yra išmatuojama pinigais. Sąmonės krizė, netikėjimo dugne atsidūrusios sielos krizė – bedugnė. Kaip išmatuoti ir kaip atstatyti tą verta, jei žmogui tiesiog pasidaro – neverta? Išsiskyrus nuomonėms, balsavimas čia nepadės. Net jei dauguma nubalsuos, kad verta, tai tų nebalsavusių, tų, kuriems neverta, neįtikinsi, kad verta. Tada galėsi jau įtikinėti ir prašyti, kad imtų paskolas, kad stengtųsi, kad dirbtų. Niekas neims ir nedirbs. Gausybė ir taip – nesistengė, nedirbo, o nieko neprarado. Kaip visada nukentėjo tie, kurie dirbo, kurie investavo, kurie stengėsi. Kurie susikrovė kažkokį turtelį, nes taupė ir vertėsi per galvą. Tai juos dabar gąsdina, kad reikia tą jų turtą apmokestinti. Apmokestinti jų narvelius blokinėse dėžutėse, surūdijusias transporto priemones (automobiliais jų nepavadinsi), apmokestinti jų gaunamas pajamas. Ir kuo daugiau apmokestinti tuos, kurie stengėsi dirbti ir padaryti daugiau. Atimti iš tų, kurie turi, iš tų, kurie dirba, ir išdalyti tiems, kurie neturi. Kur ir kada jau tai girdėta? Ir kodėl šiandien taip prilipo ta alkoholio metafora? Ar tik ne todėl, kad tas lotyniškas spiritus turi ne vieną pagrindinę reikšmę? Net ir užbaigti norisi dar vienu, tiesa, jau ne belgišku, bet lietuviškai alkoholišku vaizdeliu. Sėdi ryžtingų vyrukų kompanija ir pasiėmusi alkotesterį geria. Išgeria – ir pasimatuoja promiles. Ė, sako, dar tik po 1,5. Gersim, kol pasieksim po keturias, – ir

tada sustosim. Gal taip ir būtų padarę, bet įsiveržia moterys ir ima gėdyti vyrus: jau jūs, vyrai, visai berazumiai – šitas prietaisas sukurtas tam, kad žmonės negertų arba gertų mažiau, o ne kad gertų dar daugiau. Tų vyrų galvos visai atvirkščiai susisukusios. Va, ir kurk po to prietaisus, mažinančius alkoholizmą... Va, ir kurk tu, žmogau, įstatymus...