fantastika
Iš anglų kalbos vertė MONIKA VAIČIULIENĖ
Vilnius, 2026
Romantinė
1 skyrius
Pro savo grotų tarpus stebėdama nuogų kūnų reginį, prie lūpų
keliu aukso taurę.
Apšvietimas menkas, apgalvotas. Geidulingu tandemu judančias ištvirkusias figūras apšviečia tik spragsinti ugnis. Septyni kūnai darbuojasi, siekdami vienintelės atomazgos, kol aš tūnau čia, atskirta lyg sporto varžybų žiūrovė.
Karalius mane čia pasikvietė prieš keletą valandų, pradėjęs siausti ir dūkti su savo nuolat besikeičiančiu sugulovų haremu, kitaip dar vadinamu jo karališkaisiais balneliais. Šįvakar malonumais mėgautis jis nusprendė atrijuje, veikiausiai dėl akustikos. Turiu pripažinti, dejonės čia aidi išties gražiai.
– Taip, mano karaliau! Taip! Taip!
Oda aplink akis įsitempia, todėl paskubomis išmaukiu dar gurkšnį vyno ir prisiverčiu nusisukti, verčiau įsistebeilydama į nakties dangų. Atrijus didžiulis, visos jo sienos ir kupolo formos lubos stiklinės, tad iš čia atsiveria pats gražiausias vaizdas visuose rūmuose. Na... Kai tik paliauja snigti pakankamai ilgam, kad išvis ką nors įžiūrėtum.
Dabar, kaip įprasta, lauke siaučia pūga. Iš dangaus krenta baltos snaigės, žadėdamos rytui išaušus būti uždengusios visus langus. Bet kol kas, tarp slogių debesų ir beribės baltumos matau nežymiai spingsinčią vienintelę žvaigždę. Kaip visada, dangų lyg kokia šykštuolė sergi puri ledinė migla, iš manęs nugvelbdama visą vaizdą ir pasilaikydama jį sau. Bet gaunu bent akies krašteliu į jį žvilgtelėti ir jaučiuosi už tai dėkinga.
Svarstau, gal kadaise karaliavę monarchai iš seniai užmirštų laikų šį atrijų pastatė tam, kad galėtų nupiešti visą žvaigždžių žemėlapį ir iššifruoti dievų mums danguje paliktas istorijas? Bet tuomet jiems sutrukdė pati gamta – debesys, lyg kokie sargybiniai, pašiepė jų triūsą ir užkirto kelią pažinti tiesą.
Arba galbūt seniai mirę karaliai šį kambarį įrengė vien tam, kad galėtų stebėti, kaip stiklą aptraukia šerkšnas ir šėlsta pūgos, patys stovėdami čia, nė nepaliesti šaižios baltos žvarbos. Orėjos karaliai pakankamai išdidūs, kad taip pasielgtų. Štai ir pavyzdys... Akys nukrypsta į karalių, kuris kaip tik iki pat kiaušų panėręs į vieną iš savo balnelių, kol likusieji puikuojasi ir žaidžia kurstydami jo aistrą.
Visgi gali būti, kad klystu. Gal ši erdvė buvo įrengta ne tam, kad mes žvelgtume į viršų, bet, veikiau, kad dievai galėtų žiūrėti žemyn. Gal tie seni karaliai čia atsivesdavo savuosius balnelius, dangui lyg auką dovanodami galimybę gėrėtis ištvirkavimais. Sprendžiant iš kai kurių skaitytų pasakojimų, dievai yra kaip reikiant geidulinga kompanija, todėl, nuoširdžiai kalbant, nenustebčiau, jei taip ir yra. Kad ir kaip ten būtų, aš jų nesmerkiu. Karališkieji balneliai išties talentingi. Nepaisant to, kad dabar esu priversta stebėti ir klausytis gašlaus akto, ir to, kad atrijaus kupolas paprastai būna uždengtas sniegu, man vis vien patinka čia būti. Nieko kito, labiau primenančio jausmą būti lauke, kai veidą glosto vėjas, o krūtinė kilnojasi grynam orui plūstant į plaučius, man patirti neleidžiama.
Šviesioji pusė? Man bent jau niekad nereikia nerimauti, kad nuo vėjo suskirs oda arba imsiu drebėti spaudžiant lediniam speigui. Šiaip ar taip, pūga išties atrodo žvarbiai.
Stengiuosi išsaugoti teigiamą požiūrį į gyvenimą net tūnodama savo žmogaus dydžio paukščių narve. Dailus kalėjimas dailiam suvenyrui.
– Ak, dieviška! – viena iš balnelių – Risa, man regis, – išleidžia palaimos šūksnį, išblaškydama mano mintis. Jos balsas kimus, plaukai šviesūs, o veido grožis, regis, nereikalauja jokių pastangų.
Negalėdama susivaldyti, žvilgsnį vėl nukreipiu į vaizdą priešais. Šeši balneliai iš visų jėgų stengiasi padaryti įspūdį. Šeši – laimingas karaliaus skaičius, nes jis yra Šeštosios Orėjos karalystės valdovas. Tiesą sakant, jis tuo net kiek apsėstas. Šis skaičius jį supa visur ir visada. Pavyzdžiui, visuose siuvėjo jam pasiūtuose marškiniuose būna šešios sagos. Arba šešios smailės jo karūnoje. Šeši balneliai, kuriuos jis šiąnakt dulkina.
Šiuo metu jo kūno geidulius bando patenkinti penkios moterys ir vienas vyras. Tarnai čia atnešė lovą, kad mėgaujantis aistromis jam būtų patogu. Atrodytų, tikra kankynė išardyti milžinišką lovą, užnešti tris aukštus į viršų ir ją surinkti tik tam, kad netrukus vėl išardytų. Bet ką aš išmanau? Esu tik mėgstamiausias karaliaus balnelis.
Vien šie žodžiai verčia suraukti nosį. Man mieliau patinka, kai mane vadina karaliaus numylėtine. Taip daug gražiau skamba, nors reiškia tą patį.
Esu jo.
Iškėlusi kojas, įsispiriu į narvo grotas ir patogiai įsitaisau ant pagalvėlių, ant kurių guliu. Spoksau, kaip juda karaliaus užpakalis šiam narstant į vieną iš merginų, gulinčių po juo; kitos dvi klūpi lovoje abipus, kad šiam būtų lengva prieiti prie nuogų jų krūtų, kurias šiuo metu kaip tik minko abiem rankomis.
Karalius yra krūtų žmogus.
Nuleidžiu akis į savo krūtinę, šiuo metu apvyniotą auksiniu šilku. Apdaras veikiau primena togą nei suknelę: ant abiejų pečių suimtas ir susegtas audinys laisvai krenta žemyn, o ties juosmeniu apjuostas auksiniu kilpų diržu. Viskas, ką dėviu, liečiu ir matau, yra iš aukso.
Visi iki vieno augalai šiame atrijuje, kadaise buvę derlingi ir žaliuojantys, dabar yra bedvasiai ir metaliniai. Visas kambarys, nepaisant skaidraus stiklo langų, yra iš aukso. Kaip ir auksiniai patalai, kuriuose karalius šiuo metu dulkinasi; lyg aukso dulkėmis nubarstytas ir medinis lovos rėmas. Aukso spalvos grindų marmuras, kurio tamsesnės gyslelės ryškėja lyg užšalę dumblini upeliai. Auksinės durų rankenos, blizgančios vynuogių gijos, besistiebiančios paauksuotomis sienomis, ir spindinčios arkas siekiančios kolonos, išlaikančios visus šiuos turtus.
Čia, karaliaus Mido Aukštaskambio pilyje, auksas užima svarbią vietą.
Auksinės grindys. Auksiniai langų rėmai. Kilimai, paveikslai, gobelenai, pagalvėlės, drabužiai, indai, riterių šarvai, – po velnių, – net augintinis paukštukas sustingdytas negyvo blizgesio. Kiek tik akys aprėpia, visur tik auksas, auksas, auksas, neišskiriant net pačios pilies infrastruktūros – kiekvieno akmenuko, laiptų pakopos ir stulpo.
Apšviesta saulės, pilis iš išorės turėtų akinamai spindėti. Visų, gyvenančių už pilies ribų, laimei, – saulė, man regis, dar niekada nebuvo jos apšvietusi. Jei nesninga, tada krinta šlapdriba, o jei nevyksta nei viena, nei kita, dažniausiai tai reiškia, jog artinasi pūga. Artinantis pūgai, čia visuomet skambinama varpu įspėjant žmones likti viduje. O tas milžiniškas varpas, stūksantis aukščiausiame pilies bokšte? Aha, jis taip pat iš gryno aukso. Ir, velniai griebtų, koks jis skardus.
Nekenčiu jo. Varpo gausmas garsesnis už stiklines lubas daužančią krušą, bet, turint omenyje Aukštaskambio pilies pavadinimą, manyčiau, joje neturėti visus erzinančio varpo būtų šventvagystė.
Esu girdėjusi, kad žmonės girdi jį skambant už ištisų mylių. Tad savo triukšmingu varpu ir akinamu auksu Aukštaskambio pilis šiek tiek rėžia akį iš čia, kur dunkso ant aukšto, sniegu nukloto uolėto kalno. Karalius Midas netiki subtilumu. Jis puikuojasi savo plačiai pagarsėjusia galia, o žmonės jam lankstosi arba gėrėdamiesi, arba iš alkano pavydo.
Prieinu prie savo narvo krašto, norėdama įsipilti daugiau vyno, bet pamatau, kad ąsotis jau tuščias. Piktai į jį šnairuoju, stengdamasi ignoruoti iš už nugaros sklindančius spygavimus ir vyriškus kriūkimus. Dabar karalius joja jau kitu balneliu – Pole; jos sekso metu leidžiami garsai mane erzina lyg skaudantį dantį brūkštelėjęs ledas, o krūtinę gniaužia pavydas.
Tikrai norėčiau turėti daugiau vyno.
Bet vietoj jo nustveriu keletą vynuogių nuo sūrio bei vaisių padėklo ir susigrūdu į burną. Galbūt jos fermentuosis mano skrandyje ir nuo jų šiek tiek apgirsiu? Juk mergina turi teisę svajoti.
Susikimšusi dar vieną saują, kad pasisektų, grįžtu atgal į kampą ir įsitaisau ant ištaigingų auksinių pagalvių, gulinčių ant grindų. Sukryžiavusi kulkšnis įsistebeiliju į besirangančius kūnus, šiems atliekant savo žavingą pasirodymą karaliui.
Trys iš balnelių yra nauji, tad dar nežinau jų vardų. Naujasis vyras stovi ant čiužinio visiškai nuogas, ir, o aukščiausioji Dievybe, koks jis patrauklus. Jo kūnas tobulas. Suprantu, kodėl karalius jį pasirinko: į tuos nulietus pilvo raumenis ir kiek moterišką veidą išties labai gera žiūrėti. Akivaizdu – kai nereikia aptarnauti Mido, jis mankštinasi, lyg iš molio lipdydamas kiekvieną savo raumenį.
Šiuo metu jis dilbiais atsirėmęs į viršutinę lovos baldakimo siją
laižo ant jos, lyg voverę ant šakos, tupinčią moterį, plačiai išskėtusią kojas. Jųdviejų triukų ir gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą neįmanoma ignoruoti.
Trečioji naujokė klūpo ant kelių priešais vyrą ir lyg nuodus iš gyvatės įkandimo čiulpia visą jo ilgį. Ir... Oho, jai tai tikrai puikiai sekasi.
Dabar žinau, kodėl ją pasirinko. Pakreipiu galvą, į ją dėdamasi visas smulkmenas. Niekada negali žinoti, kada tokios žinios gali praversti.
– Tavo putė man jau atsibodo, – staiga prabyla Midas, priversdamas Polę skubriai iš po jo išlįsti. Tada pliaukšteli priešais jį papus atstačiusiai merginai. – Dabar tu. Noriu tavo subinytės.
– Žinoma, mano karaliau, – sumurkia ji, apsisuka ir atsiklaupia ant kelių, aukštai išriesdama savo sėdynę. Jis panardina į ją savo Polės syvais vis dar aptekusį kotą ir moteris sudejuoja.
– Apsimetėlė, – burbteliu po nosimi. Tai nieku gyvu negalėjo būti malonu.
Nors pati negaliu šito žinoti. Į mane, ačiū Dievybei, ten dar niekas nebuvo panėręs.
Triukšmas kambaryje sustiprėja, keletui balnelių patyrus orgazmą – neaišku, suvaidintą, ar tikrą, – o karalius šiurkščiai įsirėžia į savo moterį ir pagaliau kriūktelėdamas išlieja savo sėklą.
Tikiuosi, kad šįkart jis jau išties baigė, nes pavargau ir nebeturiu vyno.
Vos moteriai po juo susmukus, jis vėl pliaukšteli jai per sėdynę, šįkart ją nuvydamas.
– Visi galite grįžti į haremo sparną. Šįvakar su jumis baigiau.
Jo žodžiai pertraukia kitus balnelius, sutrukdydami jiems pasiekti atomazgą. Naujajam vyrui vis dar kaip reikiant stovi, bet nė vienas jų nesiskundžia, nesirauko ir neignoruoja jo įsakymo. Taip pasielgti būtų gryniausia kvailystė.
Visi greitai išsiraizgo vieni iš kitų ir nuogi išeina vienas paskui kitą; kai kurių šlaunys vis dar drėgnos ir lipnios. Buvo ilga naktis. Svarstau, ar balneliai patys pabaigs reikalus haremo sparne. Šito nesužinosiu, nes manęs ten neleidžia, todėl nežinau, kuo jie užsiima, kai karaliaus šalia nėra. Man niekur neleidžiama eiti: būnu tik savo narve arba palaikau draugiją karaliui. Kaip jo numylėtinė, esu laikoma saugiai užrakinta. Augintinė, kurią reikia saugoti ir globoti. Stebiu, kaip išėjus paskutiniam balneliui Midas rūpestingai apsigaubia savo auksiniu chalatu. Vien matant jį ten stovintį, menkai teapsirengusį ir patenkintą po kūniškų malonumų, mano skrandis įsitempia.
Jis dailus.
Nėra raumeningas, nes gyvena ištaigingą gyvenimą, bet iš prigimties yra lieknas ir plačiapetis. Kaip valdovas, gana jaunas – Midui tik per trisdešimt, jaunystė vis dar atsispindi jo veido bruožuose. Oda įdegusi, nepaisant to, kad čia visada tik sninga arba lyja, o plaukai šviesūs, turintys vario ir medaus gijų, – žvakių šviesa pabrėžia rausvą jų atspalvį. Akys tamsiai rudos ir jį supa ypatinga aura, tam tikras žavesys. Būtent tas žavesys mane visada paveikia.
Žvilgsnis krypsta smailėjančiu juosmeniu žemyn, per viso jo minkštėjančio ilgio kontūrą, kurį vis dar matau po šilkiniu audiniu.
– Grožiesi, Aurėne?
Išgirdus savo vardą, žvilgsnis nuo kirkšnių iškart nukrypsta prie jo kvailai išsiviepusio veido. Skruostai nukaista, bet susigėdusi stengiuosi tai nuslėpti.
– Na, vaizdas išties gražus, – atsakau jam gūžtelėdama pečiais ir kreivai šyptelėdama.
Sukikenęs jis išdidžiai žengia artyn mano narvo grotų atrijaus gale. Kaip man patinka, kai jis šypsosi. Tada pilve tarsi ima ropinėti
vikšrai – ne, ne drugeliai. Pavydžiu tiems laisvėje skraidantiems šunsnukiams.
Jis akimis perbėga mano kūną nuo basų pėdų iki pat krūtinės.
Stengiuosi nė nepasijudinti iš vietos, kurioje sėdžiu, nors jam taip akylai į mane spoksant norisi nerimastingai muistytis; vildamasi pakreipiu galvą. Jau išmokau sėdėti ramiai, nes jam tai patinka.
Jis žvilgsniu lėtai glamonėja mano kūną.
– Mmm. Atrodai pakankamai gerai, galėčiau šiąnakt tave suvalgyti.
Grakščiai stojuosi, laukdama, kol suknelės audinys nuslinks žemyn ir grybštels kojų pirštus, tada, priėjusi prie grotų, atsistoju priešais jį. Delnu apglėbiu vieną iš mudu skiriančių dailių grotų.
– Galėtum mane išleisti iš šio narvo ir paragauti. – Apdairiai stengiuosi išlaikyti žaismingą toną ir jausmingą veido išraišką, bet geismas kone degina iš vidaus.
Išleisk mane. Paliesk mane. Geisk manęs.
Karalius yra sudėtingas žmogus. Žinau, kad jam rūpiu, bet paskutiniu metu aš tik ir laukiu... Kažko daugiau. Žinau, kad esu pati kalta. Man nederėtų trokšti daugiau. Turėčiau džiaugtis tuo, ką turiu, bet nieko negaliu padaryti.
Trokštu, kad Midas į mane žvelgtų taip, kaip aš žvelgiu į jį. Trokštu, kad jo krūtinė degtų tokiu pačiu ilgesiu kaip manoji. Bet net jei niekada negalėtų man to pasiūlyti, norėčiau, kad paprasčiausiai praleistų su manimi daugiau laiko.
Žinau, kad to norėti nerealu. Jis karalius. Nuolat tampomas į visas puses. Turi tokių pareigų, apie kurias ničnieko nesuprantu. Turėčiau džiūgauti, kad apskritai sulaukiu jo dėmesio.
Būtent todėl slepiu savo geismą: tą troškimą užkasu po sniego pusnimi ir palaidoju giliai viduje, po jį apmarinančiu svoriu. Ieškau, kaip prasiblaškyti. Stengiuosi kepurnėtis. Ištisas valandas
užsiimu kuo tik sumoju. Bet nepaisant to, kiek žmonių kasdien matau, vis vien pabundu jausdamasi vieniša ir lygiai taip jaučiuosi eidama miegoti.
Tai ne Mido kaltė ir nėra prasmės dėl to liūdėti. Tai manęs niekur nenuvestų, o juk gyvenu narve – kalbant apie ėjimą niekur esu profesionalė.
Nuo mano šelmiškų žodžių kvailas Mido šypsnys perauga į plačią šypseną. Šiąnakt jis žaismingas – taip nusiteikusį jį matau nedažnai, bet dievinu, kai taip nutinka. Tai man primena tuos laikus, kai tapome draugai: kai tebuvau sutrikusi mergaitė, o jis įsiveržė į mano gyvenimą ir parodė kitokį pasaulį; šypsojosi man ir priminė, kaip pačiai išviepti lūpas.
Patenkintas Midas dar kartą nužvelgia visą mano kūną: oda nukaista iš pasigėrėjimo jo dėmesiu. Turiu smėlio laikrodžio formos figūrą, putlią krūtinę, šlaunis bei užpakalį, visgi pirmą kartą į mane žvelgdami žmonės pastebi ne tai. Nesu tikra, ar ir jis tai pastebi.
Į mane žmonės žiūri ne todėl, kad gėrėtųsi apvalumais ar akyse bandytų išskaityti mintis. Ne, jiems rūpi vienintelis dalykas – mano odos blizgesys.
Nes ji žiba auksu.
Ji ne auksinė. Ne įdegusi. Ne dažyta, spalvinta ar išpiešta. Mano oda padengta grynų gryniausiu tviskančiu glotniu auksu.
Atrodau lygiai taip pat, kaip ir visa kita šiuose rūmuose. Net mano plaukai ir akių rainelės žvilga geltonu metalu. Esu tikra vaikštanti aukso skulptūra, išskyrus švytinčius baltus dantis, akių baltymus ir įžūlų rausvą liežuvį.
Esu keistenybė, prekė, gandas. Esu karaliaus numylėtinė. Jo vertingas balnelis. Vienintelė, kurią jis padengė auksu ir laiko narve aukščiausiame savo pilies bokšte. Mano kūnas nešioja jo nuosavybės ir prielankumo žymę.
Paauksuotas augintinis.
Esu karaliaus Mido, Aukštaskambio ir Šeštosios Orėjos karalystės valdovo brangenybė. Žmonės čia plūsta pamatyti manęs tiek pat, kiek pasidairyti po spindinčią jo pilį, vertą daugiau nei visi karalystės turtai.
Esu paauksuota kalinė.
Bet, ak, koks dailus šis kalėjimas.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
