Issuu

Iškeliauju į kraštą, vadinamą Naujuoju Pietų Velsu, ištekėti už vyro, kurio nesu mačiusi, galvojo ji.

Milijoniniais tiražais visame pasaulyje leidžiamų „Erškėčių paukščių“ autorės knyga „Prisilietimas“ nenusileidžia garsiajam romanui, savo pirmtakui. Jis mus vėl sugrąžina į atšiaurią, karštą ir rūsčią XIX a. Australiją, kur vyrauja savi įstatymai, kur vyrai bando laimę ieškodami aukso, o moterys paklūsta likimui. Kaip Elizabetė Dramond – mergina iš niūraus Škotijos miestelio; ją nori vesti tolimas giminaitis Aleksandras Kinrosas, tačiau šis noras skamba veikiau kaip įsakymas. Australijoje nėra padorios vedyboms tinkamos merginos, rašo Aleksandras laiške. Kadangi iš visų seserų Elizabetės amžius tinkamiausias, ji ir iškeliauja į šalį, kurios nepažįsta, tekėti už vyro, kurio niekuomet nematė. Nepažindama krašto papročių, nenutuokdama, kas yra santuoka ir nepažinodama savo vyro, Elizabetė neria į naują gyvenimą. Apipilta turtais, išmokslinta ir parengta pagal sutuoktinio norą, ji ima suprasti, kad nuo šiol gyvens visai kitaip. Kad jai bus lemta gyventi su vienu, o mylėti kitą. Kad vyro meilužė taps geriausia jos drauge. Kad laimė ateina per skausmą ir yra nuo jo neatsiejama. Meistriškai C. McCullough parašytas „Prisilietimas“ – aistringas, švelnus ir jaudinantis romanas apie moters likimą. Apie tai, kad mylinčios vyro rankos prisilietimas moterį gali prikelti naujam gyvenimui – nesvarbu, kiek ilgai reikėtų jo laukti...

ISBN 978-609-466-665-0

9 786094 666650

PRISILIETIMAS

Rašytoja COLLEEN MCCULLOUGH (Kolin Makalou; 1937–2015) – viena žymiausių visų laikų australių. Ji – viena iš 100 asmenų, kuriems suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas.

Colleen McCullough

PRISILIETIMAS Colleen McCullough romano

„erškėčių

pau k š č i a i “ au to r ė

PA S AU L I N I S B E S T S E L E R I S

romanas

PRISILIETIMAS Colleen McCullough

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė

V ILNIU S

2022

Colleen McCullough THE TOUCH Pocket Star Books, New York, 2004

Bibliografinë informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekø informacinës sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šá leidiná draudžiama atgaminti bet kokia forma ar bûdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamà kompiuteriø tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalà ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybën. Draudžiama šá kûriná, esantá bibliotekose, mokymo ástaigose, muziejuose arba archyvuose, moksliniø tyrimø ar asmeniniø studijø tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamà kompiuteriø tinklais tam skirtuose terminaluose tø ástaigø patalpose.

Copyright © 2003 by Dr. Colleen McCullough Originally published in hardcover in 2003 by Simon & Schuster, Inc. © Kristina Miliûnienë, vertimas á lietuviø kalbà, 2010, 2022 © „Tyto alba“, 2010, 2022 ISBN 978-609-466-665-0

Pirmas skyrius

Nauja dalia

– Parašë tavo pusbrolis Aleksandras, nori žmonos, – tarë Džeimsas Dramondas, pakëlæs akis nuo popieriaus lapo. Pakviesta ateiti pas tëvà á svetainæ, Elizabetë pasijuto kaip gavusi kirtá – toks formalumas žadëjo, kad turës išklausyti pamokslà, o paskui bus nubausta, kaip priklauso už padarytà nusižengimà. Na kà gi, ji žinojo, kà padariusi – persûdë šáryt košæ, ir žinojo, kokia bus bausmë – iki metø galo teks valgyti visai nesûdytà košæ. Tëvas pinigø nešvaistë, neišleis jø në kruopelei druskos daugiau, negu reikia. Taigi laikydama rankas už nugaros Elizabetë stovëjo priešais nutriušusá krëslà aukštu atlošu ir net žioptelëjo, išgirdusi tà nepaprastà žinià. – Jis prašo Džinos – kokia kvailystë – gal jam atrodo, kad laikas stovi vietoje? – Džeimsas pasipiktinæs pakratë laiškà ir nukreipë akis á jauniausiàjà dukterá, visà užlietà pro langà skilndančios šviesos; jis sëdëjo slepiamas šešëliø. – Tu sudëta kaip bet kuri moteriškë, tai tu ir bûsi jo žmona. – Aš? – Ar apkurtai, mergyt? Taip, tu. Negi čia dar kas nors yra? – Bet, tëve! Jei jis prašo Džinos, manæs nenorës.

Pirma dalis  1872–1885

– Sprendžiant pagal tai, kokia jo padëtis ten, iš kur rašo, tiks bet kuri padori, deramai išauklëta jauna mergina. – O iš kur jis rašo? – paklausë žinodama, kad tëvas neleis jai perskaityti laiško. – Iš Naujojo Pietø Velso, – suniurnëjo visai patenkintas Džeimsas. – Atrodo, tavo pusbrolis Aleksandras prakuto – susikrovë turtelio aukso kasyklose. – Bent tiek, – suraukë kaktà dvejodamas, – kad galëtø išlaikyti žmonà. Sukrëtimas pamažu sklaidësi, tik apëmë nerimas. – Ar nebûtø jam paprasčiau susirasti žmonà ten, tëve? – Naujajam Pietø Velse? Jis rašo, kad ten tik mergšës, paleistos kalinës ir pasipûtëlës anglës. Ne. Kai paskutiná kartà lankësi namuose, sutiko Džinà ir jà ásižiûrëjo. Jau tada prašë jos rankos. Aš nesutikau – kodël bûčiau turëjæs atiduoti Džinà, vos šešiolikos sulaukusià, plevësai katiliaus pameistriui á tà Glazgo marmalynæ? Tiek dabar tau, mergyt. Taigi tikrai jam tiksi – jam patinka jaunutës. Jis nori gauti á žmonas škotæ, nepriekaištingai dorà, tokios pat kaip jis kilmës ir kad galëtø ja pasitikëti. Bent jau taip rašo. – Džeimsas Dramondas atsistojo ir pro dukterá nuëjo á virtuvæ. – Užplikyk man arbatos. Kol Elizabetë á pašildytà arbatinukà bërë arbatžoliø ir užpylë jas verdančiu vandeniu, atsirado ir butelis viskio. Tëvas buvo presbiteris – parapijos bendruomenës vadovas – taigi anaiptol ne girtuoklis, apie girtavimà negalëjo bûti në kalbos. Šlakelá viskio ásipildavo á arbatà tik gavæs kokià puikià žinià, pavyzdžiui, kad gimë vaikaitis. Bet ar tokia jau puiki ši gauta žinia? Kà gi jis darys, kai nebeturës namuose në vienos dukters, kuri juo rûpintøsi? Kas iš tiesø tame laiške? Elizabetë, maišydama arbatà šaukšteliu, kad geriau pritrauktø, pamanë – gal viskis padës atsakyti á kai kuriuos klausimus. Kiek apsvaigæs tëvas bûdavo šnekesnis. Galëtø iškloti laiško paslaptis.

Pirmas skyrius  Nauja dalia

– Ar mano pusbrolis Aleksandras ten daugiau nieko nerašo? – išdráso ji paklausti ištuštëjus pirmam puodeliui ir pripylus antrà. – Nelabai kà daugiau. Žodžiø nemëgsta, kaip ir visi Dramondai. – Jis prunkštelëjo. – Dramondas, iš tikro! Patikësi ar ne, bet jo pavardë jau nebe tokia. Pasikeitë á Kinrosà, gyvendamas Amerikoj. Taigi tu bûsi ne ponia Dramond, o ponia Kinros. Elizabetei net nedingtelëjo, kad galëtø užginčyti šá savavališkà sprendimà, nulemsiantá jos gyvenimà, – nei tà akimirkà, nei gerokai vëliau, kai jau galëjo viskà suprasti aiškiau. Net pagalvoti, kad nepaklustø tëvui, kai reikalas toks svarbus, buvo baisiau už bet kà, kà ji pajëgë ásivaizduoti; žinoma, dar baisiau bûtø gauti pylos nuo pastoriaus, teologijos daktaro, Mario. Nepasakysi, kad Elizabetei Dramond bûtø stigæ dràsos ar charakterio, bet bûdama jauniausia ir augusi be motinos, ji visà kol kas neilgà gyvenimà buvo despotiškai valdoma dviejø bjauriø seniø – tëvo ir jo dvasinio vadovo. – Kinrosas – tai mûsø miestelio ir grafystës vardas, o ne klano, – pasakë ji. – Turbût buvo kokia nors priežastis pasikeisti pavardæ, – neáprastai pakančiai ištarë Džeimsas ir siurbtelëjo iš antros gërimo porcijos. – Ar jis padarë koká nusikaltimà, tëve? – Vargu, antraip nesirodytø taip atvirai. Aleksandras visada buvo savavalis, per daug pasitikintis savimi. Tavo dëdë Dankenas bandë já suvaldyti, bet nepriveikë. – Džeimsas giliai, su pasitenkinimu atsiduso. – Dabar pas mane galës atsikelti Alasteras su Mere. Jie paveldës gražià sumelæ, kai aš atsidursiu po velëna. – Gražià sumelæ? – Aha. Tavo bûsimasis atsiuntë per bankà pinigø išlaidoms ir kelionei á Naujàjá Pietø Velsà padengti. Tûkstantá svarø.

Pirma dalis  1872–1885

Ji net išsižiojo. – Tûkstantá svarø? – Gerai išgirdai. Tik žiûrëk, mergyt, kad galva neapsisuktø. Gausi dvidešimt svarø kraičio ir penkis, kad išsipuoštum vestuvëms. Jis rašo, tau reikia keliauti pirma klase ir dar su tarnaite – na, aš nesitaikstysiu su tokiu išlaidavimu. Och, baisus išlaidavimas! Rytoj pirmiausia parašysiu skelbimus á Edinburgo ir Glazgo laikraščius. – Ir nuleido vokus su dygiomis gelsvai rusvomis blakstienomis – tai reiškë, kad jis pasinërë á apmàstymus. – Reikia surasti garbingà vedusià porà, priklausančià Škotijos bažnyčiai, kuri ketina emigruoti á Naujàjá Pietø Velsà. Jei norës tave pasiimti kartu, sumokësiu jiems penkiasdešimt svarø. – Vokai pakilo, atverdami šviesiai mëlynas akis. – Tiek norës nusičiupti. O á savo piniginæ aš ásidësiu devynis šimtus dvidešimt penkis svarus. Graži sumelë. – Bet ar norës Alasteras ir Merë čia atsikraustyti, tëve? – Jei nenorës, paliksiu tà sumelæ Robiui ir Belai arba Angusui ir Ofelijai, – labai patenkintas savimi pasakë Džeimsas Dramondas. Sekmadienio vakarienei padavusi jam du storus sumuštinius su kiauliena, Elizabetë užsisiautë ant pečiø languotà vilnonæ skarà ir ištrûko iš namø ta dingstimi, kad reikia pasižiûrëti, ar grážo iš ganyklos karvë. Namai, kuriuose Džeimsas Dramondas užaugino savo didelæ šeimynà, stovëjo Kinroso pakraštyje – tas kaimas turëjo garbingà turgaus miestelio statusà, nes buvo Kinroso grafystës centras. Šimto dvidešimties kvadratiniø myliø ploto Kinrosas pagal dydá buvo antra nuo galo Škotijos grafystë, bet ganëtinai klestëjo. Iš vilnos fabriko, dviejø malûnø ir alaus daryklos kaminø vertësi juodi dûmai, nes në vieno jø savininkas negesindavo garo katilø tik todël, kad buvo sekmadienis; taip buvo pigiau,

Pirmas skyrius  Nauja dalia

negu užkurti juos iš naujo pirmadieniais. Pietinëje grafystës dalyje anglies buvo tiek, kad užteko kukliai vietinei pramonei, taigi Džeimso Dramondo neištiko skaudus daugelio škotø likimas – tie buvo priversti palikti savo gimtà kraštà, kad susirastø darbo ir pragyventø ar bent kaip nors gyvaliotø dvokiančiø miesto lûšnynø skurde. Kaip ir vyresnis brolis Dankenas, Aleksandro tëvas, Džeimsas penkiasdešimt penkerius metus išdirbo vilnos fabrike, kur languotas audeklas anglams buvo audžiamas nuo tada, kai karalienë ávedë škotiškø medžiagø madà. Smarkûs Škotijos vëjai nupûtë kaminø dûmus, tartum dailininkas bûtø nutrynæs nepatikusá piešiná anglimi, ir atvërë kone beribæ blyškiai melsvà erdvæ. Tolumoje stûksojo Ochlas ir Lomondas, raudoni nuo rudeniniø viržiø aukšti laisvûnai kalnai, kur ant vyriø sûpavosi apipuvusios trobeliø durys ir kur jau greit apsilankys kitur gyvenantys žemës savininkai pašaudyti elniø, pažvejoti ežeruose. Kinroso grafystëje, derlingoje lygumoje, be didelës priežiûros, savaime, gausiai veisësi galvijai, arkliai, avys. Galvijai virsdavo puikiausiais jautienos kepsniais ant Londono stalø, veislinës kumelës tiko pasijodinëti ir karietø kinkiniams, o avys davë vilnos škotiškam languotam audiniui ir avienos vietiniams misti. Derëjo ir javai, nes prieš penkiasdešimt metø samanotos dirvos visur buvo nusausintos. Priešais Kinroso miestelá plytëjo ribuliuojantis Livenas, melsvai pilkas kaip ir visi Škotijos ežerai, maitinamas beveik skaidriø gintariniø durpynø upeliukø. Elizabetë sustojo ant kranto už keliø jardø nuo namø (žinojo, kad geriau nedingti iš akiø) ir apžvelgë žaliuojančias lygumas, nusidriekusias tarp ežero ir Forto fiordo. Kartais, kai vëjas pûsdavo iš rytø, ji užuosdavo šaltos žuvingos Šiaurës jûros gelmes, bet šiandien vëjas pûtë nuo kalnø ir dvelkë pûvančiais lapais. Liveno ežero saloje stovëjo pilis, ta pati, kurioje beveik metus buvo kalinama Škotijos

Pirma dalis  1872–1885

karalienë Marija. Kaip ji turëjo jaustis, bûdama ir valdovë, ir kartu belaisvë? Moteris, bandanti valdyti nuožmiø ir to neslepiančiø vyrø šalá? Tačiau ji mëgino gràžinti katalikø tikëjimà, o Elizabetë Dramond buvo itin uoliai išauklëta presbiterionë ir dël to jai nepritarë. Iškeliauju á kraštà, vadinamà Naujuoju Pietø Velsu, ištekëti už vyro, kurio nesu mačiusi, galvojo ji. Vyro, kuris paprašë mano sesers rankos, ne mano. Esu ákliuvusi á savo tëvo pinkles. O kas bus, jei tam Aleksandrui Kinrosui nepatiksiu, kai ten nuvyksiu? Be abejo, jeigu jis garbingas žmogus, parsiøs mane namo! Turëtø bûti garbingas, antraip nebûtø paprašæs nuotakos iš Dramondø. Bet esu skaičiusi, kad tose tolimose kolonijose, kur tiek storžieviø, iš tiesø labai stinga tinkamø žmonø, tai jis mane turbût ves. Gerasis Dieve aukštybëse, padaryk taip, kad jam patikčiau! Ir kad jis man patiktø! Pastoriaus Mario mokyklà ji buvo lankiusi dvejus metus, užtektinai, kad išmoktø skaityti ir rašyti, ir buvo gana gerai, nors siaurokai apsiskaičiusi; rašyti buvo sunkiau, nes Džeimsas užsispyrë neleisti pinigø popieriui, kad já gadintø paika mergiotë. Bet Elizabetë, kai prižiûrëdavo namus, kad bûtø be dëmelës ir dulkelës, taisydavo tëvui mëgstamus valgius, nešvaistë pinigø ir nesibičiuliavo su tokiomis pat paikomis mergiotëmis, galëjo sau skaityti knygas, kokios tik buvo prieinamos. Gaudavo jø iš dviejø šaltiniø: pastoriaus Mario namø bibliotekos ir iš gausaus jo parapijos moteriškiø bûrio – jos tarpusavyje keitësi nuobodžiais dorovingais romanais. Taigi nenuostabu, kad Elizabetë turëjo daugiau teologijos negu geologijos žiniø ir apie visokius gyvenimiškus dalykus išmanë daugiau negu apie meilës nuotykius. Jai niekad nebuvo atëjæ á galvà, kad jos dalia bus santuoka,

Pirmas skyrius  Nauja dalia

nors bræsdama ëmë spëlioti, kokiø santuokoje bûna malonumø ir kokiø pavojø, labai susidomëjusi stebëjo vyresniøjø broliø ir seserø šeimas. Alasteras ir Merë tokie skirtingi, nuolat barasi, tačiau, kaip ji nujautë, ir mëgaujasi kažkokia tvirta bendryste. Robertas ir Bela puikiai vienas kità atitinka šykštumu; Angusas ir jo nervingoji Ofelija atrodo pasiryžæ vienas kità sunaikinti; Ketrina ir jos Robertas gyvena Kerkoldyje, nes jis žvejys; Merë ir jos Džeimsas, Anë ir jos Angusas, Margareta ir Viljamas... Ir Džina, vyriausia duktë, šeimos gražuolë, aštuoniolikos ištekëjusi už vyro iš Montgomeriø – pavydëtinas laimikis gana geros kilmës, bet visiškai bekraitei merginai. Vyras pasiëmë jà á didžiulá namà Edinburge, Princø gatvëje, ir Kinroso Dramondai nuo tada jos daugiau nebematë. – Sarmatijasi savo šeimos, – su panieka sakë Džeimsas. – Labai apdairi, – sakë Alasteras, kuris jà mylëjo ir palaikë. – Kokia savanaudë, – šaipësi Merë. Ji labai vieniša, manë Elizabetë, tik miglotai prisimenanti Džinà. Bet jeigu vienatvë Džinai bûtø nebepakeliama, jos šeima gyvena vos už penkiasdešimties myliø. Aš niekada nebegalësiu apsilankyti namie, – o kaip esu prie jø pripratusi. Kai Margareta ištekëjo, buvo nutarta, kad Elizabetë, paskutinë iš Džeimso vaikø, turës likti senmerge, bent jau kol numirs tëvas, o tai, kaip prietaringai tikëjo šeima, bus dar po daugelio metø – jis kietas kaip senas puspadis ir tvirtas kaip Ben Lomondo uola. Dabar dël Aleksandro Kinroso ir tûkstančio svarø viskas pasikeitë. Alasteras, Džeimso džiaugsmas ir pasididžiavimas, mirus jo bendravardžiui, perkalbës Meræ ir atsikels su ja ir septyniais vaikais á tëvo namus. Namai, šiaip ar taip, vis vien atitektø jam, kai išmuš valanda, nes jis užsitikrino Džeimso meilæ, pakeitæs já prie stakliø audimo fabrike. Bet Merë – vargšë Merë, kaip ji kentës! Tëvas laiko jà baisia išlaidûne, perkančia vaikams batelius apsiauti sekmadieniais ir

Pirma dalis  1872–1885

dedančia uogienæ ant stalo ir per pusryčius, ir per vakarienæ. O kai persikels pas Džeimsà, jos vaikai avës batus ir uogienë pasirodys tik per sekmadienio vakarienæ. Šuorais ëmë pûsti vëjas, bet Elizabetë labiau drebëjo iš baimës nei dël to, kad staiga atvëso. Kaip ten tëvas pasakë apie Aleksandrà Kinrosà? Plevësa katiliaus pameistrys iš Glazgo marmalynës. Kà jis turëjo omenyje, sakydamas „plevësa“? Kad Aleksandrui Kinrosui niekas nerûpi? Jei jis toks, ar bent pasitiks, kai ji ten nukeliaus? – Elizabete, eikš vidun! – pašaukë Džeimsas. Elizabetë klusniai parbëgo. Dienos lëkë tartum susimokiusios palikti Elizabetei kuo mažiau laiko apmàstymams; nors ir stengdavosi neužmigti, apgalvoti savo lemtá, vos atsiguldavo, tuoj pat užmigdavo. Kasdien matydavo Džeimso ir Merës kivirčus; Alasterui šiuo atžvilgiu pasisekë – auštant išeidavo á fabrikà, o gráždavo jau sutemus. Á naujuosius namus reikëjo pergabenti visus Merës baldus, nes jie buvo geresni už apdaužytus, apsilaupiusius Džeimso daiktus. Jei Elizabetë nebëgiojo laiptais aukštyn žemyn su glëbiais skalbiniø ir drabužiø (taip pat ir bateliø) ar nebuvo ásikibusi nešamo pianino, rašomojo stalo ar kokios spintelës galo, tai lauke pasikabinusi ant virvës koká Merës kilimëlá tvatino be pasigailëjimo. Merë buvo pusseserë iš Mariø pusës ir atitekëjo su šiokiu tokiu turtu, gaudavo pinigø iš tëvo, ûkininko, ir buvo nusiteikusi labiau nepriklausomai negu, Elizabetës manymu, derëtø moteriai. Á visa tai buvo pasikësinta tik tada, kai Merë atsikraustë gyventi pas Elizabetës tëvà. O jis ne visada laimi mûšá, nustebusi pamatë Elizabetë. Uogienë kasryt stovëjo ant pusryčiø stalo ir vël atsirasdavo vakare. Sekmadieniais prieš pamaldas pastoriaus Mario bažnyčioje vaikai apsiaudavo batelius, o

Pirmas skyrius  Nauja dalia

Merë savo dailias kulkšnis žaismingai papuošdavo rinktinëmis mëlynomis ožkiuko odos laivutëmis tokio aukštumo kulniukais, kad galëdavo tik tipenti. Džeimsas beveik visà laikà niršo ir greit ápratino vaikaičius bijoti jo lazdos, tačiau matë, kad Alasterà Merë vynioja apie pirštà kaip minkštà vilnà. Šios namø suirutës Elizabetë galëdavo išvengti tik lankydamasi panelës Maktaviš siuvykloje didžiojoje Kinroso aikštëje. Tai buvo nedidelis namukas, jo priekinis kambarys prie pat šaligatvio buvo su dideliu langu, kuriame stovëjo belytis manekenas, aprengtas dukslia rausvos taftos suknele – juk negalima ážeisti Bažnyčios rodant manekenà su krûtimis. Visos moterys, kurios nesisiûdavo drabužiø pačios, eidavo pas panelæ Maktaviš, sulysusià senmergæ, baigiančià ketvirtà dešimtá – paveldëjusi šimtà svarø, ji metë siuvëjos darbà ir ásteigë nuosavà modistës verslà. Ir verslas, ir verslininkë klestëjo, nes Kinrose buvo moterø, kurioms jos paslaugos buvo pagal kišenæ, be to, jai užteko gabumø kurti moterø madø žurnalus, – pati tvirtino juos gaunanti iš Londono. Penki iš Elizabetës dvidešimties svarø sterlingø buvo išleisti languotiems vilnoniams audiniams, o dël Alastero padëties fabrike ji gavo nedidelæ, bet labai reikalingà nuolaidà. Šias ir keturias namines storos tamsios drobës sukneles ji puikiausiai pasisiûs pati, kaip ir nebalinto mitkalio kelnaites, naktinius ir apatinius marškinius bei sijonus. Sudëjus išlaidas paaiškëjo, kad panelei Maktaviš liko šešiolika svarø. – Dvi priešpietinës suknelës, dvi popietinës, dvi vakarinës suknelës ir vestuvinë, – pasakë sužavëta užsakymo panelë Maktaviš. Iš to užsakymo ji ne kažkiek turës pelno, bet juk ne kasdien á rankas pakliûva jauna labai graži mergina – och, kokia figûrytë! – kuri neturi nei motinos, nei tetos, galinčiø sugadinti visà malonumà.

Pirma dalis  1872–1885

– Kaip tau gerai, Elizabete, kad aš čia esu, – tauškëjo modistë, jà matuodama. – Jei tau reikëtø važiuoti á Kerkoldá ar Damfermlinà, sumokëtum dvigubai daugiau, o gautum perpus mažiau. Aš turiu labai gražiø medžiagëliø kaip tik prie tavo odos ir plaukø. Tamsiaplaukës gražuolës niekada neišeina iš mados, neišblunka, nesusilieja su aplinka. Nors girdëjau, kad tavo sesuo Džina – o ji šviesiaplaukë gražuolë – vis dar Edinburgo numylëtinë. Žiûrëdama á save panelës Maktaviš veidrodyje, Elizabetë išgirdo tik paskutinius žodžius. Džeimsas savo namuose negalëjo pakæsti veidrodžio, ir šá kartà, dar palaikomas pastoriaus Mario, susikovæs su Mere laimëjo, todël Merë privalëjo laikyti veidrodá savo miegamajame. Gražuolë, suprato Elizabetë, tai žodis, lengvai nusprûstantis panelei Maktaviš nuo liežuvio ir tariamas tik nuraminti klienčiø nuogàstavimams. Iš tiesø savo atspindyje ji nematë në ženklo grožio, nors apibûdinimas „tamsiaplaukë“ buvo visai tikslus. Labai tamsûs plaukai, tamsûs tankûs antakiai ir blakstienos, niekuo neišsiskiriantis veidas. – Och, kokia tavo oda! – svajingai čiulbëjo panelë Maktaviš. – Kokia balta baltutëlë! Tik neleisk niekam apteplioti jos skaistalais, sugadintø tavo savitumà. O kaklas – kaip gulbës! Baigus matuoti, Elizabetë buvo nuvesta á kambará, kur ant lentynø gulëjo panelës Maktaviš audiniø rietimai – puikiausi muslinai, batistai, šilkai, taftos, nëriniai, aksomai, atlasai. Visokiausiø spalvø kaspinø ritës. Plunksnos, šilkinës gëlës. Nušvitusiu veidu Elizabetë nuskubëjo tiesiai prie skaisčiai raudono rietimo. – Šità, panele Maktaviš, šità! – sušuko ji. Siuvëja, virtusi modiste, išraudo kaip ta medžiaga. – Och, kà tu, ne, – suspaustu balsu pasakë ji. – Bet ji tokia graži! – Ryškiai raudona, – paaiškino panelë Maktaviš, grûsdama

Pirmas skyrius  Nauja dalia

tolyn aká rëžiantá rietimà, – ne tau, mano brangioji Elizabete. Laikau jà tam tikroms klientëms, kuriø... e... dora nëra tokia, kokia turëtø bûti. Savaime aišku, jos ateina pas mane sutartu laiku, kad nekiltø keblumø. Juk skaitai Biblijà, vaikeli, – ištvirkëlës. – O-o-o! Panašiausia á skaisčiai raudonà iš to, kà aptiko Elizabetë, buvo rûdžiø atspalvio raudona tafta. Nenupeiksi. – Bet tëvas nepritars në vienai iš šiø sukneliø, – pasakë ji panelei Maktaviš, kai viskà parinkusios jos gërë arbatà. – Aš atrodysiu ne savo vietoje. – Bûsi savo vietoje, – griežtai ištarë panelë Maktaviš, – jei visiškai pasikeisi, Elizabete. Juk negali nuvykti kaip nuotaka pas toká turtingà vyrà, kuris atsiuntë tau tûkstantá svarø, vilkëdama vien fabrikine languota vilna ir paprasta nebalinta drobe. Aš manau, bus vakarëliø, pobûviø, pasivažinëjimø karieta, lankysiesi pas kitø turtingø vyrø žmonas. Tavo tëvui nederëjo pasilaikyti tiek daug iš tø pinigø, jie, esu tikra, yra tavo, ne jo. Tai išklojusi (nes tiesiog knietëjo pasakyti – koks apgailëtinas nagas tas Džeimsas Dramondas!), panelë Maktaviš ápylë dar arbatos ir ákalbëjo Elizabetæ paimti pyragaitá. Tokia graži mergaitë ir eina niekais Kinrose! – Iš tiesø tai aš nenoriu á tà Naujàjá Pietø Velsà ir tekëti už pono Kinroso, – liûdnai ištarë Elizabetë. – Kvailystës! Galvok apie tai kaip apie nuotyká, brangioji. Kinrose nerasi në vienos merginos, kuri tau nepavydëtø, patikëk manimi. Tik pagalvok apie tai. Čia tu iš viso negausi pasidžiaugti jokiu vyru, geriausius metus praleisi rûpindamasi tëvu. – Melsvos jos akys sudrëko. – Žinau, patikëk. Turëjau rûpintis motina, kol ji mirë, o tada vilčiø ištekëti nebeliko. – Ji staiga atsiduso, nusišypsojo. – Aleksandras Dramondas! Puikiai já prisimenu! Buvo vos penkiolikos, kai iš čia ištrûko, bet nebuvo moters Kinrose, kuri bûtø jo nepastebëjusi.

Pirma dalis  1872–1885

Elizabetë ásitempë supratusi, kad pagaliau atsirado žmogus, galësiantis nors kiek papasakoti apie bûsimà vyrà. Ne taip kaip Džeimsas, Dankenas Dramondas turëjo tik du vaikus – mergaitæ Vinifredà ir Aleksandrà. Vinifreda ištekëjo už dvasininko ir išvažiavo gyventi netoli Inverneso Elizabetei dar negimus, taigi geriausios galimybës kà nors sužinoti nebebuvo. Klausinëdama savo šeimynykščiø, kurie buvo tokio amžiaus, kad galëjo prisiminti Aleksandrà, ji sužinojo visiškai nedaug, tarsi dël kažkokios priežasties kalbëti apie Aleksandrà bûtø buvæ uždrausta. Tëvas, suprato ji. Tëvas nenori prarasti netikëtos sëkmës ir nerizikuoja. Be to, jis mano – kai jau prieita iki vedybø, geriau nieko nežinoti. – Ar jis gražus? – nekantriai paklausë Elizabetë. – Gražus? – Panelë Maktaviš susiraukë, užsimerkë. – Ne, nepavadinčiau jo gražiu. Bet vaikščiodavo pasipûtæs. Visada nusëtas mëlynëmis nuo Dankeno lazdos, tai kartais gal bûdavo ir sunku vaikščioti, lyg bûtum pasaulio viešpats, bet jis taip vaikščiodavo. O jo šypsena! Tik vos vos pasirodo – ir jau nebëra. – Jis pabëgo iš namø? – Per penkioliktà gimtadiená, – atsakë panelë Maktaviš ir ëmë toliau pasakoti savàjà tos istorijos versijà. – Pastorius Makgregoras – jis buvo mëgstantis bendrauti dvasininkas – labai sielojosi. Aleksandras, sakydavo jis, baisiai protingas. Jis mokësi lotynø ir graikø kalbø, ir pastorius Makgregoras tikëjosi išsiøsti já á universitetà. Bet Dankenas nesutiko. Aleksandras turëjo darbà Kinroso fabrike, o kai Vinifreda išvažiavo, Dankenas norëjo, kad jis liktø čia. Kietaširdis žmogus buvo Dankenas Dramondas! Žinai, jis man piršosi, bet tada prižiûrëjau motinà ir nesigailiu atsisakiusi. O dabar tu išteki už Aleksandro! Tiesiog sapnas, Elizabete, tiesiog sapnas! Iš tiesø buvo kaip sapne. Kiek leido nesibaigiantys sunkûs

Pirmas skyrius  Nauja dalia

darbai, mintys apie ateitá praskriedavo Elizabetës sàmonës krašteliais tartum debesys aukštame plačiame Škotijos danguje – kartais lengvais, linksmais kuokštais, kartais liûdnos ir pilkos, kartais juodos kaip prieš audrà. Dar nepatirtas atsiskyrimas nuo savøjø ir nežinomi to padariniai, ribotas gyvenimo pažinimas vos per šešiolika metø negalëjo suteikti jai nei paguodos, nei žiniø. Po trumpo jaudulio papliupdavo ašaros, po džiaugsmo protrûkio ji krisdavo á svaiginamas nevilties gelmes. Net labai atidžiai pasiskaičiusi pastoriaus Mario geografijos vadove ir Britanijos enciklopedijoje, vargšë Elizabetë vis dar nežinojo, kaip reaaguoti á šá visiškà, esminá perversmà. Suknelës pasiûtos, taip pat ir vestuvinë, viskas sulankstyta tarp plono vyniojamojo popieriaus lakštø ir sudëta á du lagaminus. Tuos lagaminus jai padovanojo Alasteras, Merë padovanojo baltà prancûziškø nëriniø šydà jungtuviø ceremonijai, panelë Maktaviš – baltus atlasinius batelius; visa šeima, išskyrus Džeimsà, rado kà jai duoti – ar odekolono, ar raižytà sagæ, pagalvëlæ smeigtukams ar dëžutæ saldainiø. Džeimso ieškota vedusiø presbiterionø šeima atsakë á vienà iš jo skelbimø iš Piblso ir, laiškams kelis kartus suvaikščiojus tarp Kinroso ir Piblso, parašë, kad už penkiasdešimt svarø jie mielai paglobos nuotakà. Alasteras su Mere buvo išsiøsti palydëti Elizabetæ karieta iki Kerkoldžio, ten jie ásëdo á garlaivá, per Forto fiordà plaukiantá á Lità. Iš ten arkliø traukiami tramvajai su persëdimais nugabeno juos á Edinburgà, stotá Princø gatvëje, kur lauks ponas Ričardas Votsonas su žmona. Jei nebûtø buvæ taip bloga nuo supimo keliantis per banguotà Fortà, Elizabetë bûtø netvërusi smalsumu – gyvenime nevykusi toliau Kerkoldžio, taigi didžiulis Edinburgo miestas bûtø kaustyte jà prikaustæs, susižavëjimui Kerkoldžiu jau išgaravus. Ker-

Pirma dalis  1872–1885

koldyje gyvenantys Ketrina su Robertu buvo juos pasikvietæ ir viskà Elizabetei aprodæ. Tačiau Edinburgo šurmulys ir žiemiškas grožis, miškais apaugæ kalnai ir siauri tarpekliai nekëlë susidomëjimo. Kai paskutinis tramvajus paliko juos Šiaurës Britanijos geležinkelio stotyje, ji leidosi Alastero vedama ir ásodinama á mažà kaip kokia dëžë antrosios klasës kupë, kur ji turës bûti su Votsonais visà kelià iki Londono, ir paliko jam suieškoti vëluojančius palydovus sausakimšame perone. – Visai pakenčiama, – apsidairiusi pasakë Merë. – Sëdynës minkštos, turi skarà apsikloti, jei bus šalta. – Trečiosios klasës keleiviams tai jau nepavydžiu, – tarë Alasteras, kišdamas dvi kartonines korteles á kairæ Elizabetës pirštinæ. – Nepamesk, čia lagaminams, jie saugûs bagažo skyriuje. – Tada á kità pirštinæ ábruko penkias auksines monetas. – Nuo tëvo, – šyptelëjo. – Pavyko átikint já, kad negalima keliauti iki pat Naujojo Pietø Velso tuščia pinigine, bet liepë tau pasakyti, kad be reikalo neišleistum në fartingo. Pagaliau atbëgo uždusæ Votsonai. Abu aukšti ir prakaulûs, skurdžiai apsirengæ, todël buvo galima spëti – penkiasdešimt Elizabetës svarø perkëlë juos iš trečiosios klasës baisybiø á palyginti patogià antràjà. Jie atrodë visai malonûs, tiktai Alasteras suraukë nosá, užuodæs pono Votsono iškvepiamà alkoholá. Sušvilpë garvežys, žmonës, persisvëræ pro vagonø langus, šûkavo, ašarojo, iš paskutiniøjø kibosi vienas á kità ir pagaliau mojavo liekantiems perone. Šniokštuodamas ir spragsëdamas, trûkčiodamas ir žvangčiodamas, dûmø debesies supamas Londono naktinis traukinys pajudëjo. Taip arti ir taip toli, galvojo Elizabetë merkiantis akims. Mano sesuo Džina, kuri pirmoji paliko namus, gyvena Princø gatvëje, tačiau Alasteras su Mere turi nuomotis kambará geležinkelio viešbutyje ir gráš á Kinrosà jos net nepamatæ. „Aš nepriimu“ – trumpai buvo parašyta raštelyje.

Pirmas skyrius  Nauja dalia

Ji užsimerkë ir prasmego á miegà sëdëdama susigûžusi kampe, veidà priglaudusi prie ledinio lango. – Vargšelë, – pasakë ponia Votson. – Padëk man jà patogiau átaisyti, Ričardai. Liûdni reikalai, jei Škotija turi siøsti savo vaikus už dvylikos tûkstančiø myliø vyro ieškoti. Sraigtiniai garlaiviai per Šiaurës Atlantà iš Britanijos iki Niujorko nuplaukdavo per šešias ar septynias dienas, bet nebuvo tiek anglies, kad galëtum kurstyti katilus visà kelià á kità pasaulio galà. Tuos laivus nešë burës. „Aurora“ buvo keturstiebis barkas su dvigubais topseliais, kvadratinëmis fokstiebio ir grotstiebio burëmis bei ástrižomis bizanstiebio burëmis. Dvylika tûkstančiø myliø iki Sidnëjaus jis nuplaukdavo per du su puse mënesio, sustodamas tik kartà, Keiptaune. Žemyn per Atlantà, paskui skersai Pietø vandenynà á Ramøjá. Á laivà buvo pakrauta keli šimtai keraminiø tualeto kriaukliø su vandens bakeliais, dvi keturvietës karietos, brangiø riešutmedžio baldø komplektø, medvilniniø ir vilnoniø audiniø, plonø prancûziškø nëriniø rietimø, á dëžes supakuotø knygø ir žurnalø, angliško marmelado stiklainiø, sirupo skardiniø, keturios Matju Boultono ir Vato garo mašinos, žalvariniø rutulio formos rankenø siunta ir atskiroje saugykloje daug labai dideliø dëžiø, pažymëtø kaukole ir dviem sukryžiuotais kaulais. Gráždamas namo, laivas gabens tûkstančius maišø kviečiø, o saugykloje vietoje mirties emblema pažymëtø dëžiø bus aukso luitai. Nepaisant kapitono, fanatiškai nekenčiančio moterø, á „Aurorà“ bûdavo imama bent dvylika abiejø lyčiø keleiviø, jie turëjo šiokiø tokiø patogumø, nors ir nebuvo atskirø kajučiø, o patiekalai patys paprasčiausi – daug šviežiai iškeptos duonos, sûdyto sviesto, laikomo sandariose statinaitëse, virtos jautienos su bulvëmis ir miltiniø pudingø su uogiene ar sirupu.

Pirma dalis  1872–1885

Ápusëjus Biskajos álankà Elizabetë apsiprato su supimu, bet ponia Votson neapsiprato, taigi Elizabetë visà laikà ja rûpinosi. Ne tokia jau nemaloni pareiga, nes ponia Votson buvo gera moteriškë, regis, slegiama daugybës vargø. Jie visi trys turëjo vienà kajutæ – net su iliuminatoriumi, o už jos buvo mažas lyg tarnaitës kambarëlis. „Aurora“ dar nespëjo áplaukti á Lamanšà, o ponas Votsonas jau pareiškë miegosiàs keleiviø salone, kad moterims vienoms bûtø patogiau. Iš pradžiø Elizabetei buvo keista, kad vargšë ponia Votson nusiminë, bet paskui suprato: Votsonø skurdo priežastis – pono Votsono polinkis á stipriuosius gërimus. Na, bet ir šalta! Tik praplaukus Žaliojo Kyšulio salas žiemiškas oras pagaliau pasitraukë, bet ponia Votson tada jau labai kosëjo. Keiptaune išsigandæs jos vyras buvo jau tiek išsiblaivæs, kad pakvietë gydytojà, o tas liûdna veido išraiška papurtë galvà. – Jei norit, kad jûsø žmona liktø gyva, pone, patariu jà čia išlaipinti á krantà ir toliau nebekeliauti, – pasakë jis. Bet kà daryti su Elizabete? Pasistiprinæs puse pintos džino, ponas Votsonas në nemanë savæs to klausti, o ponia Votson, apimta apatijos, nepajëgë paklausti. Jødviejø su visais daiktais nebeliko laive jau po pusvalandžio, kai išëjo gydytojas, ir Elizabetë pati gavo rûpintis savimi. Jei bûtø buvusi kapitono Markuso valia, Elizabetë bûtø buvusi išgrûsta paskui juos, jis taip nusprendë neatsižvelgdamas á vienos iš kitø trijø keliaujančiø moterø nuomonæ. O ši sukvietë susirinkimà – dvi vedusias poras, tris blaivius viengungius džentelmenus ir kapitonà Markusà. – Mergaitë lips á krantà, – kietai ištarë „Auroros“ šeimininkas. – Na, kà jûs, kapitone! – tarë ponia Ogasta Holidëj. – Palikti šešiolikmetæ ant kranto svetimoje šalyje, kur ničniekas negalës

Pirmas skyrius  Nauja dalia

jos apginti, – nes Votsonai niekam tikæ globëjai, – yra tiesiog nesàžininga! Tik pasielkit šitaip, pone, ir aš pranešiu apie tai jûsø laivo savininkams, profesinëms sàjungoms ir dar kur tik sumaniusi! Panelë Dramond lieka laive. Po šio karingo ponios Holidëj pareiškimo, visi pritariamai sumurmëjo ir kapitonas Markusas suprato pralaimëjæs. – Jei mergaitë pasiliks, – iškošë jis pro dantis, – aš neleisiu jai bendrauti su águla. Ir su keleiviais, nesvarbu, vedusiais ar ne, girtais ar blaiviais. Ji bus užrakinta kajutëje ir valgys ten. – Kaip kokia belaisvë? – paklausë ponia Holidëj. – Kaip jums ne gëda! Jai reikia gryno oro ir pajudëti. – Jei norës gryno oro, galës atsidaryti iliuminatoriø, o jei pajudëti, galës pašokinëti ten pat vietoj, ponia! Aš esu šito laivo vadas, ir mano žodis – ástatymas. „Auroroj“ paleistuvysčiø man nebus. Taigi paskutines penkias tos be galo ilgos kelionës savaites Elizabetë prabuvo užrakinta savo kajutëje, palaikoma knygø ir žurnalø, kuriuos parûpino ponia Holidëj, nuskubëjusi krante á vienintelá Keiptauno angliškà knygynà. Kapitonas Markusas nusileido tik tiek, kad Elizabetë kasdien sutemus su ponia Holidëj galëdavo du kartus apeiti dená, bet net tuomet jis sekdavo iš paskos, užsipuldamas kiekvienà vos kiek arčiau priëjusá jûreivá. – Kaip koks sarginis šuo, – kikeno Elizabetë. Kai Votsonai išsikraustë iš laivo, ji atgavo ûpà, nors ir buvo kalinama; suprato, kad ir jos tëvas, ir pastorius Maris pritartø kapitono ásakymui. Buvo tikra palaima turëti savo valdas, didesnes už kambarëlá namie, á kurá jai buvo draudžiama eiti, kol dar ne metas miegoti. Pasistiebusi pro iliuminatoriø matydavo vandenynà, be galo be krašto banguojančià jo platybæ, o per naktinius pasivaikščiojimus denyje girdëdavo, kaip jis ošia, kaip gaudžia, kai „Auroros“ pirmagalys atsitrenkia á bangà. Ponia Holidëj, sužinojo ji, yra laisvo kolonisto našlë; jis su-

Pirma dalis  1872–1885

sikrovë kuklø turtelá, Sidnëjuje atidaræs specializuotà aukštuomenei átinkančià parduotuvæ. Kaspinus ar sagas, korseto raištelius ar banginiø ûsø plokšteles korsetams, kojines ar pirštines Sidnëjaus aukštuomenë pirkdavo Holidëjaus galanterijoje. – Kai Volteris mirë, aš nekantravau grážti á tëvynæ, – pasakë ji Elizabetei ir atsiduso. – Bet tëvynë nebuvo tokia, kokios tikëjausi. Keista, kad tai, apie kà svajojau visus tuos metus, pasirodë esàs mano fantazijos vaisius. Pati to nežinodama jau buvau tapusi australe. Vulverhamptonas buvo užverstas šlako krûvomis ir pilnas kaminø, ir, tu nepatikësi, man buvo sunku suprasti, kà žmonës kalba. Ilgëjausi vaikø, vaikaičiø ir erdvës. Mes linkæ manyti, kad, kaip Dievas sukûrë žmogø pagal savo paveikslà, taip ir Britanija sukûrë Australijà pagal savo paveikslà. Bet taip nëra. Australija visai svetima šalis. – Ar tai ne Naujasis Pietø Velsas? – paklausë Elizabetë. – Iš esmës taip. Bet tas žemynas jau seniai vadinamas Australija, ir žmonës, ar jie bûtø iš Viktorijos, Naujojo Pietø Velso, Kvynslando ar kitø kolonijø, vadina save australais. Mano vaikai tai tikrai. Jø pokalbiuose dažnai bûdavo minimas Aleksandras Kinrosas. Deja, ponia Holidëj nieko apie já nežinojo. – Aš išvykau iš Sidnëjaus prieš ketverius metus, jis turbût ten atsirado man nesant. Be to, jei jis viengungis ir nesižmonëja, jo vardà žinotø tik bendradarbiai. Bet aš esu tikra, – maloniai kalbëjo toliau ponia Holidëj, – kad jis nepriekaištingas. Antraip kam gi kviestøsi pusseseræ, ketindamas jà vesti? Nenaudëliai, mano brangioji, iš viso nelinkæ turëti šeimos. Ypač jei gyvena ten, kur randama aukso. – Ji susiraukë, niekinamai prunkštelëjo. – Aukso kasyklos – tai blogio irštvos, kur pilna abejotinos reputacijos moterø. – Ji delikačiai kostelëjo. – Elizabete, tikiuosi, tu žinai, kokios žmonos pareigos?

Pirmas skyrius  Nauja dalia

– O, taip, – ramiai atsakë Elizabetë. – Mano brolienë Merë sakë, ko tikëtis. Kai „Aurora“ áplaukë á Džeksono uostà, toliau jà tempë garlaivis. Nervinamas nemëgstamo locmano kapitonas Markusas niekuo daugiau nesidomëjo, todël net nepastebëjo, kaip ponia Holidëj, išvadavusi iš kalëjimo Elizabetæ, nusivedë jà á dená ir savininkiškai didžiuodamasi parodë ádomiausius vietovës vaizdus – juos geroji ponia vadino „didingiausiu pasaulio uostu“. Taip, Elizabetei jis atrodë didingas, žvilgsná traukë didžiuliai statûs oranžiniai skardžiai, viršûnëse apaugæ mëlynais papilkavusiais miškais. Smëlëtos álankos, žemesnës atšlaitës, buvo matyti vis daugiau apgyventos žemës ženklø. Vietoj medžiø, plonø ir ištásusiø, atsirado nesibaigiančios eilës namø, kai kur pakrantëse medžiø dar buvo likæ, prie didžiuliø namø – jø savininkø vardus ponia Holidëj tarë lydëdama ážeidžiamai ir smerkiamai skambančiomis pastabomis. Oras buvo prisigëræs drëgmës, saulë nepakeliamai kepino, ir visà šá didingà uosto grožá buvo persmelkæs bjaurus dvokas. Vanduo, pastebëjo Elizabetë, purvinas, pilnas rudø nuosëdø. – Kovas – ne geriausias mënuo atvykti, – tarë ponia Holidëj, rymodama ant turëklø. – Visada drëgna. Visà vasará ir kovà mes meldžiam, kad papûstø pietys – smarkus pietø vëjas viskà atvësina. Ar tau taip nepatinka tas kvapas, Elizabete? – Labai bjaurus, – atsakë net išblyškusi Elizabetë. – Nuotekos, – paaiškino ponia Holidëj. – Daugiau kaip šimtas septyniasdešimt tûkstančiø žmoniø, ir viskas suplaukia á uostà, jis virtæs tikra kloaka. Manau, ketinama kažkà dël to daryti, bet kada tai bus, galima tik spëlioti, kaip sako mano sûnus Bendžaminas. Jis municipaliteto tarybos narys. Su vandeniu taip pat sunku. Jau nebe tie laikai, kada kibiras kainuodavo šilingà, bet vis tiek dar brangu. Nedaug kas, tik didžiausi

Pirma dalis  1872–1885

turčiai, turi ásirengæ vandentieká. Ponas Džonas Robertsonas ir ponas Henris Parksas neturi dël to bëdø, – purkštelëjo ji paniekinamai. Rëkdamas atbëgo kapitonas Markusas. – Á savo kajutæ, panele Dramond! Tuoj pat! Ten Elizabetë ir liko, kol „Aurora“ buvo nuvilkta á stovëjimo vietà prieplaukoje; taigi per iliuminatoriø ji matë tik laivø stiebus ir girdëjo baubiančius balsus bei garo mašinø pupsëjimà. Kai, regis, po daugelio valandø á duris pasibeldë, ji pašoko nuo gulto, širdis sudunksëjo. Bet čia buvo tik Perkinsas, keleiviø stiuardas. – Jûsø lagaminai jau ant kranto, panele, tai ir jums reikia eiti. – O ponia Holidëj? – paklausë ji, sekdama jam iš paskos á chaotiškà pasaulá, kur gervës leido žemyn virvëmis apipintas dëžes, buvo pilna flaneliniais marškiniais vilkinčiø vyrø áraudusiais veidais, švilpaujančiø ir besišaipančiø jûreiviø. – A, ji jau seniausiai išlipo. Paprašë, kad perduočiau šità. – Perkinsas pasirausë liemenës kišenëje ir padavë jai mažà kortelæ. – Jei jos reikës, ten ir susirasit. Žemyn trapu, per purvinà lentinæ prieplaukà tarp visokiausiø dëžiø dëželiø rietuviø – kurgi jos lagaminai? Suradusi juos palyginti ramiame kampelyje prie apgriuvusios pašiûrës sienos, Elizabetë ant vieno atsisëdo, pasidëjo ant keliø rankinæ ir sunërë ant jos rankas. Kur eiti, kà daryti? Manë, kad Aleksandras Kinrosas, pamatæs Dramondø languotá, iškart jà atpažins – buvo apsivilkusi pačios siûtà suknelæ, – bet ne tokiu oru vilkëti storà vilnà; iš tiesø, pamanë ji, apkvaitusi nuo karščio, mažai iš jos lagaminuose gulinčiø drabužiø tinkami šiam klimatui. Veidà nurasojo prakaitas, nubëgo sprandu per nugarà nuo plaukø, sukištø po tokia pat stora kaip suknelë skrybëlaite, per mitkalio apatinius, susigërë á Dramondø languotá. Galø gale tai ji atpažino Aleksandrà, akimirksniu – dëkui pa-

Pirmas skyrius  Nauja dalia

nelei Maktaviš. Ji sëdëjo žiûrëdama á siaurà takelá tarp iškrautø kroviniø ir pamatë vyrà, einantá taip, tartum jam priklausytø visas pasaulis. Aukštas ir gana lieknas, jis buvo apsirengæs jai nematytai – buvo pratusi prie vyrø darbiniais flaneliniais drabužiais ir su kepurëmis arba visoje grožybëje – su kiltais, arba tamsiais kostiumais ant standžiai krakmolytø marškiniø, su kietomis skrybëlëmis ant galvø. O šis mûvëjo minkštas kažkokios gelsvai rusvos odos kelnes, vilkëjo nekrakmolytus marškinius, su skarele ant kaklo, ir tos pačios odos atlapotà švarkà, nuo kurio rankoviø siûliø ir pakraščiø karojo ilgi kutai, buvo su minkšta gelsvai rusva skrybële žemu viršumi ir plačiais kraštais. Po skrybële buvo liesas ádegæs veidas; juodi plaukai, pamarginti žilais, krito garbanomis iki pečiø, o juoda barzdelë ir žilesni už plaukus ûsai buvo rûpestingai apkarpyti ir atrodë lygiai taip pat kaip nelabojo. Elizabetë atsistojo, ir jis jà pamatë. – Elizabetë? – paklausë jis, tiesdamas rankà. Ji rankos nepadavë. – Tai jûs žinot, kad aš ne Džina? – Kodël turëčiau manyti, kad tu Džina, jei akivaizdu, kad ne? – Bet jûs... jûs... rašët, norëjot Džinos, – visai pasimetusi ji nedráso pažvelgti jam á veidà. – O tavo tëvas parašë, jos vietoj siûlydamas tave. Tai visiškai nesvarbu, – pasakë Aleksandras Kinrosas, pasisukdamas duoti ženklo žmogui, atëjusiam iš paskos. – Sudëk lagaminus á vežimà, Samersai. Á viešbutá nusivešiu jà samdoma karieta. – Tada jai: – Bûčiau tave greičiau radæs, jei mano dinamitas nebûtø buvæs kaip tyčia tame pačiame laive. Reikëjo já iškrauti ir saugiai sudëti, kol koks apsukrus niekšelis nenugvelbë. Eime. Ranka prilaikydamas Elizabetës alkûnæ, jis nusivedë jà taku á, kaip atrodë, labai plačià gatvæ, lyg ir depà, lyg ir magistralæ. Joje buvo prikrauta visokiø statybiniø medžiagø ir pilna vyrø, ant mediniø trinkeliø grindinio besidarbuojančiø kirtikliais.

Pirma dalis  1872–1885

– Tiesia bëgius á dokus, – paaiškino Aleksandras Kinrosas, padëdamas jai álipti á vienà iš lûkuriuojančiø ekipažø. Vos atsisëdæs šalia pridûrë: – Sukaitai. Nër ko stebëtis, kai taip apsirengusi. Ásidràsinusi Elizabetë pasuko galvà geriau ásižiûrëti á jo veidà. Panelë Maktaviš tiesà sakë, nëra jis gražus, nors bruožai gana taisyklingi. Gal todël, kad tai ne Dramondø ar Mariø bruožai? Sunku patikëti, kad jis jos pirmos eilës pusbrolis. Bet ryškus jo panašumas á velnià jà tiesiog šiurpino. Panašumo teikë ne tik barzdelë ir ûsai, antakiai buvo juodi kaip anglis ir laužti, o akys, giliai prasmegusios tarp juodø blakstienø, tokios tamsios, kad negalëjai atskirti vyzdžio nuo rainelës. Jis taip pat atidžiai ásižiûrëjo á Elizabetæ, tik abejingiau. – Tikëjausi, kad bûsi kaip Džina, šviesiaplaukë, – pasakë jis. – Aš nusidaviau á juodaplaukius škotus Marius. Jis šyptelëjo – kaip ir sakë panelë Maktaviš, šypsena buvo nuostabi, bet jà išvydus neatsiliepë jokia Elizabetës kûno dalelë. – Kaip ir aš, Elizabete. – Jis ištiesë rankà ir suëmæs jai už smakro pasuko á šviesà. – Bet tavo akys puikios – tamsios, bet nei rudos, nei juodos. Tamsiai mëlynos. Tai gerai. Mûsø sûnûs bus panašesni á škotus negu mes. Prisilietimas jà sutrikdë, taip pat ir užuomina apie sûnus; vos pajutusi, kad jis neásižeis, ištrûko iš jo pirštø ir nudelbë akis á rankinæ ant keliø. Pakinkytas á karietà arklys lëtai sunkiai žingsniavo á kalnà tolyn nuo prieplaukø, á tikrai didelá miestà – nepatyrusiai Elizabetei jis atrodë toks pat judrus kaip Edinburgas. Siaurose gatvëse buvo prisigrûdæ karietø, vienviečiø vežimø, kabrioletø, samdomø ekipažø, begardžiø ratø, furgonø ir arkliø traukiamø omnibusø, gatviø pakraščiais stovëjo áprasti pastatai, paskui atsirado nematytø parduotuviø – á šaligatvá buvo išsikišusios jø stoginës, užstojančios vitrinas nuo važiuojančiøjø keliu, ir tai erzino.

Pirmas skyrius  Nauja dalia

– Stoginës, – pasakë Aleksandras, tartum perskaitæs jos mintis – dar vienas nelabojo bruožas, – kai lyja, pirkëjus saugo nuo lietaus, o kai šviečia saulë, teikia vësà. Elizabetë á tai nieko neatsakë. Pavažiavusi nuo dokø dvidešimt minučiø, karieta ásuko á platesnæ gatvæ, jos kitoje pusëje buvo nusidriekæs parkas su, regis, visai išdžiûvusia žole. Šios gatvës viduriu ëjo du lygiagretûs bëgiai, ir čia viešasis transportas buvo arkliø traukiamas tramvajus. Jø vežikas pasuko prie šaligatvio, šalia didelio geltono smiltainio pastato su dorëniškomis kolonomis prie durø. Vyras puošnia uniforma padëjo jai išlipti iš karietos. Jis pagarbiai nusilenkë Aleksandrui, o kai tas áspraudë jam á delnà auksinæ monetà, ëmë lankstytis dar pagarbiau. Viešbutis buvo neátikëtinai ištaigingas. Áspûdingi laiptai, visur tamsiai raudonas pliušas, didžiulës vazos su tamsiai raudonomis gëlëmis, blizgantys paauksuoti paveikslø rëmai, stalai ir pakoloniai. Didžiuliame krištolo sietyne spindëjo žvakës. Vyrai su livrëjomis nunešë jos lagaminus, o Aleksandras nusivedë jà ne prie laiptø, o prie kažin kokio kiauraraščio, supinto iš variniø virbø, tartum didžiulio paukščiø narvo; ten laukë kitas vyras su livrëja, pirštinëta ranka prilaikydamas atviras duris. Kai tik ji su Aleksandru ir patarnautoju suëjo vidun, narvas truktelëjo ir sudrebëjo, o paskui ëmë kilti! Pakerëta ir išsigandusi Elizabetë žiûrëjo žemyn á tolstantá vestibiulá, pamatë grindø pjûvá, tamsiai raudonà koridoriø, girgždëdamas ir dejuodamas paukščiø narvas vis kilo ir kilo. Keturi, penki, šeši aukštai. Pasipurtæs sustojo ir juos išleido. – Ar nesi mačiusi lifto, Elizabete? – smagiai nusiteikæs paklausë Aleksandras. – Lifto? – Arba, kaip já vadina Kalifornijoje, keltuvo. Jie veikia hidraulikos – vandens slëgio – principu. Liftai naujas dalykas.

Pirma dalis  1872–1885

Šitas vienintelis Sidnëjuje, bet greitai visi komerciniai pastatai bus vis aukštesni ir jø nuomininkams nereikës lipti šimtus laipteliø. Šiame viešbutyje ir apsistoju dël lifto. Viršutiniame aukšte patogiausia, čia grynas oras, gražus vaizdas ir kur kas mažiau triukšmo. – Jis išsitraukë raktà ir atrakino duris. – Čia tavo kambariai, Elizabete. – Išsiëmë auksiná laikrodá, žvilgtelëjo á já, mostelëjo á laikrodá, tiksintá ant marmurinio židinio atbrailos. – Netrukus ateis kambarinë, išpakuos tavo daiktus. Iki aštuntos valandos galësi išsimaudyti, pailsëti, persirengti pietums. Apsivilk vakarinæ suknelæ. Tai susakæs, jis nuëjo koridoriumi. Elizabetei linko keliai, bet ne dël Aleksandro Kinroso šypsenos. Koks prabangus kambarys! Viskas šviesiai žalsva, plačiausia lova su baldakimu, tolëliau stalas su këdëmis ir kažkas panašaus á siaurà lovà ir sofà kartu. Dvivërës ástiklintos durys veda á nedidelá balkonà – o, jis taip ir sakë! Vaizdas nuostabus! Dar niekada gyvenime ji nebuvo aukščiau nei antrame aukšte – och, jei galëtø pamatyti Livenà ir Kinroso grafystæ iš tokios aukštybës! Priešais jà plytëjo visas rytinis Sidnëjus – álankoje prisišvartavusios kanonierës, daug eiliø namø, miškai ant tolimø kalnø ir iš tiesø didingiausio – kai žiûri iš taip aukštai – pasaulio uosto pakrantëse. O grynas oras? Jautri Elizabetës nosis jo nejuto, vis dar smelkë ta bjauri smarvë. Pasibeldusi áëjo kambarinë, nešina padëklu su arbatiniu, sumuštiniais ir pyragaičiais. – Bet pirmiausia išsimaudykit, panele Dramond. Aukšto liokajus tada ir paruoš jums arbatos, – tarë ori moteriškë. Elizabetë pamatë duris á didelá vonios kambará už lovos, ten buvo ir kitas, kurá kambarinë pavadino persirengimo kambariu, – su daugybe veidrodžiø, spinteliø ir komodø. Aleksandras turbût bus paaiškinæs kambarinei, kad visa tai jo bûsimai nuotakai svetima, nes moteriškë šaltu veidu ëmësi

Pirmas skyrius  Nauja dalia

tvarkytis – parodë, kaip nuleisti vandená klozete, didelæ vonià prileido vandens ir ištrinko jai sulipusius nuo jûros sûrymës plaukus – tartum kasdien bûtø mačiusi nuogas moteris ir jai tai bûtø në motais. Vëliau Elizabetë siurbčiodama arbatà galvojo apie Aleksandrà Kinrosà. Áspûdžiai, susiklostæ atsitiktinai, iš paskalø, nežinojimo ir prietarø, gali bûti apgaulingi. Aleksandro Kinroso nelaimë ta, kad jis atrodo kaip iš akies luptas velnias – šio galvos ir pečiø piešiná pastorius Maris buvo pakabinæs ant sienos vaikø Biblijos klasëje. O tikslas – ábauginti parapijos vaikus, ir jam pavyko: plonos lûpos, vos pastebimai niekinamai šypsančios, baisios juodos akiduobës, pagiežingumà pabrëžiančios linijos ir šešëliai. Aleksandrui Kinrosui stinga tik ragø. Sveikas protas átikinëjo Elizabetæ, kad tai tik sutapimas, bet ji buvo kur kas daugiau vaikas nei moteris. Taigi visai nieku dëtas Aleksandras Kinrosas ážengë á Elizabetës gyvenimà per kliûtá, kurios buvo neámanoma pašalinti, ir ji nusiteikë priešiškai. Vos pagalvojus, kad už jo tekës, jà apimdavo siaubas. Ar jau greit? O, duok Dieve, kad dar ne! Kaip man pažvelgti á tas šëtoniškas akis ir pasakyti, kad jo nepasirinkčiau vyru? – klausë ji savæs. Merë papasakojo, ko tikëtis vedybiniame guolyje, nors jau ir taip žinojau, kad moteriai iš to jokio džiaugsmo. Prieš išvažiuojant pastorius Maris išaiškino, kad moteris, kuriai aktas teikia malonumà, yra ištvirkusi kaip prostitutë. Dievas skyrë malonumà tik vyrams. Iš moterø kyla visas blogis ir pagundos, todël moterys kaltos, kai vyrai puola á kûniškà nuodëmæ. Tai Ieva sugundë Adomà, Ieva susimokë su žalčiu, kuriuo buvo pasivertæs Šëtonas. Taigi vienintelá moterims leidžiamà malonumà teikia jø vaikai. Merë man sakë, kad

Pirma dalis  1872–1885

jei moteris nuovoki, ji atskiria tai, kas vyksta lovoje, nuo savo vyro asmens – juk visose kitose srityse jis yra jai draugas. Bet negaliu ásivaizduoti Aleksandro kaip draugo! Jis baugina dar labiau nei pastorius Maris. Krinolinai, panelë Maktaviš buvo sakiusi, nebemadingi, bet sijonai vis dar pûsti, palaikomi keliø pasijoniø. Elizabetës apatiniai sijonai buvo visai negražûs, pasiûti iš nebalintos medvilnës, be jokiø puošmenø. Tik vakarinë suknelë meistriškai sukurta panelës Maktaviš, bet ir ji, suprato Elizabetë, kai kambarinë padëjo apsirengti, labai vidutiniška. Laimë, dujø apšviečiamas koridorius buvo blausus – Aleksandro žvilgsnis nuslydo per jà, ir jis pritariamai linktelëjo. Jis šá vakarà buvo apsirengæs fraku, pasirišæs baltà kaklaraištá – tokià vyriškà madà ji buvo mačiusi tik žurnalø paveikslëliuose. Juoda ir balta kaip niekas kita darë já dar panašesná á Mefistofelá, bet Elizabetë ásikibo jam už parankës ir leidosi vedama á laukiantá liftà. Kai jie atsidûrë vestibiulyje, ji dar geriau suprato, ko trûksta Škotijos kaimui ir panelei Maktaviš. Pamačius ponias, vaikštinëjančias už parankës su ponais, pasitenkinimas tamsiai mëlyna taftos suknia pavirto á niekà. Jø rankos ir pečiai buvo nuogi, vietoj rankoviø pakako tik pûstø šilko ar nëriniø raukinukø, jø liemenys buvo ploni, sijonai žemiau nugaros su didžiuliais pûpsniais, kurie, raukinukais apkraštuoti, krito žemyn ir virto grindis šluojančiais šleifais. Priderintos pirštinës siekë aukščiau alkûniø, plaukai buvo sukelti á didelius kuodus, pusnuogës krûtinës tviskëjo brangakmeniais. Kai juodu áëjo á valgomàjá, visi nuščiuvo. Visos galvos atsisuko á juos pažiûrëti, vyrai oriai linkčiojo Aleksandrui, moterys didžiuodamosi rodë savo grožá. Tada pasklido šnabždesiai. Pasipûtæs padavëjas nuvedë juos prie stalelio, kur jau sëdëjo du

Pirmas skyrius  Nauja dalia

žmonës – senyvas vyras, apsirengæs, kaip ji jau buvo išmokusi pavadinti, fraku, ir maždaug keturiasdešimtmetë moteris puikiausia suknia, su brangakmeniais. Vyras atsistojo nusilenkti, moteris liko sëdëti su šypsniu, sustingusiu šiaip visai neišraiškingame veide. – Elizabete, čia Čarlzas Diujis su žmona Konstancija, – pasakë Aleksandras, kai Elizabetë atsisëdo á padavëjo atitrauktà këdæ. – Brangioji, jûs žavinga, – pasakë ponas Diujis. – Žavinga, – it aidas pakartojo ponia Diuji. – Čarlzas ir Konstancija bus mûsø liudininkai per jungtuves rytoj popiet, – pasakë Aleksandras, imdamas valgiaraštá. – Ar norësi to, kà labiausiai mëgsti, Elizabete? – Ne, pone, – atsakë ji. – Ne, Aleksandrai, – ramiai pataisë jis. – Ne, Aleksandrai. – Kadangi puikiausiai žinau, kuo tu maitinaisi namie, bus visai paprasta. Hokinsai, – kreipësi jis á lûkuriuojantá padavëjà, – plekšnës meunière*, šerbeto ir jautienos kepsná. Gerai iškeptà panelei Dramond, man pusžalá. – Jûrø liežuviai šiuose vandenyse nesiveisia, – pasakë ponia Diuji. – Tenkinamës plekšnëmis. Bet jums reikëtø paragauti austriø. Puikiausios pasaulyje, drástu sakyti. – Ir kà Aleksandras sau mano, vesdamas tà vaikà? – paklausë Konstancija vyro, kai tik liftas paliko juos penktame aukšte. Čarlzas Diujis šyptelëjo, kilstelëjo antakius. – Juk pažásti Aleksandrà, mieloji. Šitaip jis išspræs savo problemas. Sutramdys Rubinà ir tuo pat metu šalia turës jaunà bûtybæ, kurià galës formuoti kaip jam patiks. Jau per ilgai už* Sol à la meunière – plekšnë, iškepta apvoliojus miltuose (pranc.; vertëjos pastabos).

Pirma dalis  1872–1885

sibuvo viengungiu. Jei nesiims didinti šeimos tuojau pat, jam nebeliks laiko išauklëti sûnø taip, kad jie galëtø valdyti jo imperijà. – Vargšelë! Jos tartis tokia neaiški, kad vargiai supratau bent žodá iš to, kà ji sakë. Ir ta baisi suknelë! Taip, aš pažástu Aleksandrà – jam patinka prašmatnios moterys, o ne tokios neskoningai apsirengusios mergelës. Tik pažiûrëk á Rubinà! – Žiûrëjau, Konstancija, žiûrëjau! Bet tik kaip stebëtojas, pamiršæs geidulius, prisiekiu, – pasakë Čarlzas, puikiai sutariantis su žmona ir mëgstantis pajuokauti. – Tačiau mažoji Elizabetë bûtø tikra gražuolë, jei jis jà perdarytø. Gal abejoji, kad jis jà perdarys? Aš – ne. – Ji jo bijo, – ásitikinusi pasakë Konstancija. – Na, o ko daugiau tikëtis? Šiame siaubingame mieste nerasi në vienos šešiolikmetës, kuri bûtø buvusi nors per pusæ tiek nuo visko apsaugota kaip Elizabetë, tai aiškiai matyt. Dël to jis jà ir parsisiøsdino, galvà guldau. Jis gali ištvirkauti su Rubina ir tuzinu kitø, bet žmonà jam duok tyrà ir nekaltà. Jis tikras škotas, presbiterionas, nors ir tvirtina esàs ateistas. Ta bažnyčia në per colá nenužengë toliau nuo Džono Nokso*. Jie buvo sutuokti pagal presbiterionø apeigas rytojaus dienà, penktà valandà popiet. Net ponia Diuji tylomis pripažino, kad Elizabetës vestuvinë suknelë be priekaištø – labai paprasta, uždara, ilgomis rankovëmis, papuošta tik mažomis aptrauktomis sagutëmis priekyje nuo apykaklës iki juosmens. Jos atlasas šiugždëjo, mitkalio apatiniø nebuvo matyti, o baltos laivutës išryškino kulkšnis – iš jø Čarlzas Diujis sprendë, kad Elizabetës kojos ilgos ir dailios. * John Knox (apie 1514–1572), škotø reformacijos veikëjas, Presbiterionø bažnyčios steigëjas.

Pirmas skyrius  Nauja dalia

Nuotaka buvo santûri, jaunikis šaltakraujiškas; priesaikà jie ištarë nevirptelëjusiais balsais. Kai buvo paskelbta, kad jie vyras ir žmona, Aleksandras pakëlë Elizabetei nuo veido šydà ir pabučiavo. Nors bučinys Diujams atrodë nekaltas, Aleksandras pajuto, kaip nuotaka sudrebëjo, vos atšlijo. Bet ta akimirka praëjo, ir po karštø sveikinimø jau šventoriuje jaunøjø pora ir jø liudininkai nuëjo kas sau, nes Diujai turëjo važiuoti namo kažkur á Danlá, o ponas ir ponia Kinrosai parëjo á viešbutá pietauti. Pietaujantieji sutiko juos garsiai sveikindami ir plodami, nes Elizabetë tebebuvo su vestuvine suknele. Visa išraudusi, ji buvo nuleidusi akis á kilimà po kojomis. Ant jø stalelio buvo pamerkta baltø gëliø, chrizantemø ir saulučiø plunksniškais žiedlapiais. Sësdamasi ji pasigrožëjo jomis, kad tik kà nors pasakytø, kaip nors prasklaidytø sutrikimà. – Rudeninës gëlës, – paaiškino jai Aleksandras. – Metø laikai čia atvirkščiai. Nagi, išgerk tauræ šampano. Teks tau áprasti ir pamëgti vynà. Nesvarbu, kaip ten tave primokë bažnyčioje, vynà gërë net Jëzus Kristus ir jo moteriškës. Paprastas auksinis jungtuviø žiedas, regis, degino, bet ne taip stipriai kaip kitas žiedas ant to paties piršto, su fartingo dydžio deimantu soliteru. Kai Aleksandras padovanojo já per priešpiečius, ji nežinojo, kur dëti akis, mažiausiai norëjo žiûrëti á jai atkištà dëžutæ. – Ar tau nepatinka deimantai? – paklausë jis. – O, patinka, patinka! – pajëgë ištarti ji susijaudinusi. – Bet ar tai derama? Jis toks... jis taip krenta á akis. Jis suraukë kaktà. – Deimantus nešioti áprasta, o mano žmonos deimantas turi atitikti jos padëtá, – pasakë jis, per stalà siekdamas jos kairës rankos, ir užmovë žiedà ant bevardžio piršto. – Žinau, tau, Elizabete, visa tai turi bûti svetima, bet bûdama mano žmona privalai vilkëti geriausius drabužius, turëti viskà, kas geriau-

Pirma dalis  1872–1885

sia. Matau, kad dëdë Džeimsas skyrë tau tik nedidelæ dalelæ tø pinigø, kuriuos nusiunčiau, bet turbût to ir tikëjausi. – Jis ironiškai šyptelëjo. – Nešvaisto savo variokø dëdë Džeimsas. Bet tie laikai jau praëjo, – kalbëjo jis toliau, apimdamas jos rankà delnais. – Nuo šios dienos tu bûsi ponia Kinros. Galbût Aleksandrà sustabdë Elizabetës akiø išraiška, nes staiga nutilo, neáprastai sunkiai atsistojo. – Surûkysiu cigarà, – pasakë eidamas á balkonà. – Pavalgæs mëgstu surûkyti maniliná cigarà. Daugiau apie tai jie nesikalbëjo, ir Elizabetë pamatë já tik bažnyčioje. Dabar ji jo žmona ir, šiaip ar taip, turi valgyti tai, ko nenori. – Aš nealkana, – sušnibždëjo ji. – Taip, galiu ásivaizduoti. Hokinsai, atneškit poniai Kinros jautienos consommé* ir lengvo kvapaus soufflé**. Tà laikà valgomajame Elizabetë, sakytum, uždarë á dëželæ, ir jos nebebus galima smalsaujant atidaryti. Gerokai vëliau ji supras – buvo taip sumišusi, susijaudinusi ir ásibaiminusi tik todël, kad viskas vyko labai greitai, užgriuvo tiek daug nepatirtø jausmø. Tokia jos bûsena kilo ne todël, kad laukë pirmoji naktis, o dël to, kad jos laukia visas gyvenimas tremtyje su vyru, kurio negalës pamilti. Aktas (kaip tai pavadino Merë) turëjo ávykti jos lovoje. Vos spëjo ji persirengti naktiniais marškiniais ir išëjo kambarinë, kitoje kambario pusëje atsivërë durys ir áëjo jos vyras, vilkintis šilkiniu siuvinëtu chalatu. – Ateinu pas tave á lovà, – pasakë jis šypsodamasis, tada užgesino visus iš eilës dujø degiklius. *

sultinio (pranc.).

** Čia: valgis iš pjaustytø daržoviø, žuvies (arba mësos) ir plaktø kiaušiniø baltymø.

Iškeliauju į kraštą, vadinamą Naujuoju Pietų Velsu, ištekėti už vyro, kurio nesu mačiusi, galvojo ji.

ISBN 978-609-466-665-0

9 786094 666650

PRISILIETIMAS

Rašytoja COLLEEN MCCULLOUGH (Kolin Makalou; 1937–2015) – viena žymiausių visų laikų australių. Ji – viena iš 100 asmenų, kuriems suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas.

Colleen McCullough

PRISILIETIMAS Colleen McCullough romano

„erškėčių

pau k š č i a i “ au to r ė

PA S AU L I N I S B E S T S E L E R I S

romanas