Prisiek

PRISIEK

ME AGA N BR A NDY

PRISIEK Iš anglų kalbos vertė Saulėja Visockytė

V ILNIUS, 2026

Versta iš: Meagan Brandy, Say You Swear, Illinois: Bloom Books, 2024.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt ISBN 978-609-444-636-8

Copyright © 2022. SAY YOU SWEAR

by Meagan Brandy © Saulėja Visockytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026 © Audrius Arlauskas, dizainas, 2026 © Leidykla „Sofoklis“, 2026

Bijojusiam parkristi, bet vis vien išdrįsusiam šokti. Ši knyga tau.

1 SKYRIUS ARIANA

Kelionė į Ošensaidą paprastai būna rami, tačiau mano brolis Meisonas ir jo du geriausi draugai – Čeisas ir Breidis – pra­ėju­sią naktį be žodžių nutarė, kad „dar po vieną“ reiškia dar vieną dvylikos skardinių pakuotę. Taigi linksmybės tęsėsi, o jų girtiems at­si­ svei­ki­ni­mams su bendraklasiais pas­ku­ti­niame vasaros vakarėlyje mūsų gimtajame mieste nebuvo galo.

Mudvi su Kameron košės galvose turėjom daugiau, tad nusprendėme prieš ilgą kelionę nenusitašyti, o grįžti anksčiau, kad susikrautume daiktus pas­ku­ti­nei mūsų kelionei prie jūros, prieš prasidedant studentiškam gyvenimui.

Kelionė turėjo trukti ne ilgiau nei tris su puse valandos, tačiau šiame prakeiktame visureigyje kratomės jau penkias. Dar prieš kelerius metus išmokome, kad ilgos kelionės su surūgusiais, pagiringais vyrukais neveda prie nieko gero, tačiau štai mes savo noru, nors ir kiek susierzinusios, tampame eksperimento, kiek kartų vienam vaikinukui reikia sustot nusičiurkšti, dalyvėm.

Atsakymas – septynis. Dėl Breidžio kūdikiškos šlapimo pūslės buvome sustoję jau septynis kartus.

Na, pa­sta­rą­sias penkiolika minučių jie bent jau, regis, prasiblaivė, mat pagaliau leido mums pasigarsinti muziką tiek, kad iš tik­rų­jų galėtume ją girdėti.

Jei atvirai, neturėčiau skųstis.

7

M E AG A N B R A N DY

Kelionė automobiliu su draugais yra bene vienintelė proga, kai galiu apsimestinai nekaltai atsiremti arčiau pagrindinio savo fantazijų herojaus, labiau žinomo kaip mano brolio geriausias draugas. Esu priversta susitaikyti, kad tegaliu grožėtis, bet ne liesti, ir man tai sekasi. Greičiausiai, nes beveik šešerius metus tobulinau šį talentą.

Mat tądien, kai Čeisas ir jo šeima atsikraustė į namą kitapus gat ­vės, jį pamačiau pirmoji. Atrodė, lyg tą akimirką ant jo kaktos didelėmis, ryškiomis raudonomis raidėmis kažkas užrašė mano.

Taip, tada dar tik mokiausi pagrindinėje mo­kyk­loje, bet jau buvau mačiusi filmą „Vaikinas iš gretimo namo“. Žinojau, kokia galinga gali būti manija, ir manoji prasidėjo iš karto, kai jį išvydau. Žinoma, manasis apsėdimas neturėjo žudikiško polinkio, o tas filmas įkalė man į galvą beprotiškus, nepasiekiamus kūno standartus, tačiau ne čia esmė. Į rajoną atsikraustė Čeisas Harperis ir aš buvau pasiryžusi būti ta, kuri jam viską aprodys, todėl, kad atkreipčiau naujo kaimyno dėmesį, prie pat jo vejos krašto staigiai sustabdžiau dviratį.

Tą pačią akimirką, kai iš kito kiemo galo jis apdovanojo mane breketais papuošta šypsena, lyg iš po žemių išdygo mano dvynys – deja, tam jis, regis, turi talentą. Meisonas pribėgo, parbloškė Čeisą ant žemės ir drėbtelėjo frazę, kuria kartais norėčiau, kad jis pats užspringtų: – Laikykis atokiau nuo mano mažosios sesutės! – suurzgė jis.

Siaubo apimta stebėjau, kaip Čeisas it katinas pašoko ant kojų.

Sulaikiau kvapą, ruošdamasi grumtynėms, kurios, numaniau, prasidės – taip, brolis garsėjo tuo, kad dėl manęs galėjo ant žemės paguldyti bet kurį vaikį, – tačiau tada Čeisas tik nusijuokė ir mes visi nutilome. Žolės pilna burna jis išsišiepęs atsisuko į mano brolį ir paklausė, kurioje futbolo komandoje šis žaidžia. Jis mat ieškojo, prie kurios galėtų prisijungti.

8

PR I S I EK

Piktai atsidususi numyniau tolyn, nes žinojau, kad to vieno klausimo užteko, jog Meisonas ir Breidis įsigytų naują geriausią draugą, o mane dar kartą papuošė nematomas perbrauktas raudonas ap­skri­ti­mas – draudimo ženk­las.

Per penkias minutes mano brolio duetas virto trio, o mūsų namai tapo jų mėgstamiausia susibūrimų vieta. Iki tol niekada nesupratau „uždrausto vaisiaus“ istorijos apie tai, kaip negalėjimas ko nors gauti tik sustip­rina geismą.

Jei jau norit žinot, ta istorija – šūdų krūva, taip būčiau pasakiusi.

Deja, niekas neklausė, tad man teliko beviltiškai stebėti, kaip pagrindinės mo­kyk­los pa­mi­šė­liai dėl sporto virsta geidžiamais vidurinės saldainiukais.

Kiek­vie­na mergina norėjo kąsnelio, ir kas galėtų jas kaltinti?

Vaikinai buvo pavyzdiniai mokiniai, sporto žvaigždės ir užsimaskavę blogiukai. Kad ir koks būtų merginos tipas, nėra abejonių, jog vienas iš trijulės visada atitikdavo tuos kriterijus.

Mėgstu juokauti, kad jie yra visos Dwayne’o Džonsono versijos, nes kad ir kokį skirtingą vaid­me­nį aktorius vaidintų, vis vien būna nepaprastos sportinės formos. Breidis ne­abe­jo­ti­nai užimtų imtynininko vaid­me­nį.

Juokai juokais, bet trijulė apdovanota nepaprastais genais.

Meisonas, mano pernelyg globėjiškas dvynys, aukštas ir liek­nas, galėtų drąsiai vaidinti šiek tiek jaunesnį Theo Jamesą. Breidis – raumeningesnis lėlės Keno va­rian­tas, o Čeisas… na, Čeisas yra tiesiog tobulumo įsikūnijimas.

Mano nelaimei, visos merginos tam pritaria.

Jis tokio pat ūgio ir sudėjimo kaip Meisas, tik jo rudi plaukai keliais at­spal­viais šviesesni. Vaikino akys – ryškios ir žaismingos – žolės, susipynusios su jūrų dumbliais, at­spal­vio. Jis mielas, stip­rus ir savimi pasitikintis. Beveik toks pat valdingas kaip Meisonas ir Breidis, bet iš trijulės jis vienintelis mums, merginoms, retkarčiais būna atlaidesnis.

9

M E AG A N B R A N DY

Įtikinau save, kad taip jis nusimeta globėjišką „vyresnio brolio“ vaid­me­nį ir patampa vaikinu su akimis bei užslėptais troškimais, tačiau visiems žinoma, kad turiu plačią vaizduotę.

Devynis kartus iš dešimties galvoju apie vaikiną, sėdintį šalia manęs.

Sena kaip pa­sau­lis klišė – norėti to, ko negali turėti. Meilė be atsako brolio geriausiam draugui. Brolio, kuris neapsakomai globėjiškas ir, taip, pripažįstu, gal net kiek pamišęs, kai reikalai susiję su mylimais žmonėmis. Tačiau toks jau jis yra. Kai jau buvome ūgtelėję tiek, kad sužinotume, kaip mano tėvas neteko savo mažosios sesers, Meisonas išsikėlė sau misiją sekti kiek­vie­ną mano žingsnį. O dar prieš kelias savaites mūsų draugės Peiton vaikiną ištiko mirtis – dabar Meisonas tik­ras paranojos kamuolys.

Nuo nesuskaičiuojamų piktų žvilgsnių per galinį veid­ro­dėlį greičiausiai mane išgelbėjo tik faktas, kad didžiąją kelionės dalį Čeisas buvo atsijungęs… Esu beveik tikra: būtent todėl kaskart mums važiuojant kartu Meisonas reikalauja, kad sėdėčiau per vidurį – taip gali nenuleisti nuo manęs akių.

Miela, jog į vyresnio brolio vaid­me­nį jis žiūri rimtai.

Tačiau kartu beprotiškai erzina.

Jei šįryt būtume laikęsi plano, miestą būtume pasiekę apie vienuoliktą, bet štai ir mes – įsukame į ilgą paplūdimio namo įvažiavimą be penkiolikos pirmą.

Vos Meisonui spėjus pasistatyti savo „Tahoe“, Kameron atlapoja dureles ir iššoka lauk. Ji basomis įpusėja laiptus, apsisuka ir iškėlusi rankas su šypsena sušunka: – Nagi, žmonės! Laikas tiksi!

– Prieš akis visas mėnuo! – pro langą šūkteli Meisonas.

– Ir jau praradom pusę dienos! – atkerta Kam. Nusišypsau ir patapšnoju broliui per petį.

– Nagi, Meisai, pusė dienos jau prarasta, – paerzinu brolį ir šis suburbuliuoja, kai išlipu ir nuseku paskui Kameron per aplink namą išklotą terasą.

10

PR I S I EK

Visa švytinti draugė užšoka ant turėklo krašto, tad prisėdu šalia, tuoj pat prie mūsų prisijungia ir Breidis.

– Čia tiesiog suknistai nerealu! – Kam papurto galvą, nu­ žvelgdama mus supantį vaizdą.

– Po velniais, pritariu. – Breidis su šypsena pasisuka į vandenyną. Žingsniai už nugaros išduoda, kad prisiartino ir likusieji, tad visi kartu atsisukame. Penkiese akimirką stovime tylėdami, kvėpdami gaivų jūros orą ir spoksodami į nuo grindų iki lubų siekiantį paplūdimio namo langą.

Kaip paaiškėjo prieš mėnesį, mūsų paplūdimio namo.

Mano, Kameron ir Breidžio mamos buvo geriausios draugės nuo ko­le­džo laikų ir dar prieš ištekėdamos už mūsų tėčių jos kartu nusipirko paplūdimio namą. Paskui buvo santuokos ir atsiradom mes, vaikai. Šis namas liko vieta, į kurią visada galima sugrįžti. O kai buvome maži, prasidėjus nekilnojamojo turto rinkos krizei, visiems mūsų tėvams pasisekė nučiupti po pakrantėje stovintį atostogų namą. Nuo tada būtent čia mūsų šeimos leisdavo kiek­vie­nas mo­kyk­los atostogas. Niekada nesupratome kodėl, bet jie taip ir nepardavė to pirmojo namo. Būtent į jį ir ruošėmės užeiti, tačiau jis visiškai nebepriminė vietos, kur leidome vaikystę.

Namą visiškai išardė, dalį konstrukcijų nugriovė ir ne tik atstatė, bet ir išplėtė. Visiškai renovavo.

Vandenyno mėlynumo, api­man­tis milžinišką teritoriją. Namą juosė didžiulė terasa, atsiverianti į erdvų galinį kiemą, kur dabar ir stovime, ir privatų takelį, vedantį į nuo­sta­bią prieplauką, apsuptą geltonžiedžių ešolcijų. Įrengta net visa garso sistema – sienų kampuose, terasoje ir tarp medinių apdailos plokštelių kas kelis metrus įmontuotos kolonėlės. Viduje ar aplink namą nėra nė vietelės, kur nesigirdėtų muzika. Kadangi namas stovi nuošaliau, priešingoje pusėje nei dau­gia­bu­čių kompleksai, garsas netrukdo tiems, kurie nori ramesnių atostogų.

Tobula vieta pabėgti, rūmai ant vandenyno krašto.

Kuriuos mums tiesiog padovanojo.

11

M E AG A N B R A N DY

Visiems penkiems.

Per išleistuvių vakarėlį tėvai padarė mums staig­me­ną įteikdami šio namo nuosavybės dokumentą, kuriame visi esame įrašyti kaip lygiaverčiai savininkai. Sakė, kad taip nusprendė dar prieš daugelį metų, norėdami, kad mūsų grupelė liktų artima, nesvarbu, kur gyvenimas nuvestų mus po ko­le­džo – kaip kad ši vieta po studijų palaikė jų pačių draugystę.

Lygios nuosavybės teisės reiškė, kad niekas negali nuspręsti parduoti šios vietos be kitų sutikimo, o jei gyvenimas kada nors mus išskirs, visada turėsime šią vietą, kur galėsime bet kada sugrįžti.

Pasakymas, kad buvome sujaudinti – per silp­nas, tačiau ši žinia manyje pabudino ir šiokią tokią baimę. Tiesą sakant, vien mintis slegianti. Nesu tokia naivi, kad manyčiau, jog mūsų gyvenimai liks tokie patys, kad visada būsime tik mes penki, tačiau nė nenoriu galvoti apie kitokį scenarijų. Į mūsų gyvenimus pasibels nauji žmonės. Puikiai tai suprantu.

Vienais atvejais – pokyčiai bus į gera, kitais – į bloga.

Tačiau kas nutiks, jei vieno iš mūsų gyvenimas apsivers aukštyn kojomis? Kas, jeigu neišsikapanosim? Jei laikui bėgant mūsų draugystė iširs – kas gi mus ištrauks? Gal ir kiek dramatizuoju, bet tokia galimybė vis dėlto yra. Ir būtų sušikta tragedija.

Už mažiau nei mėnesio mūsų laukia ateitis.

Brolis ir vaikinai išvyks į Avikso universitetą ofi­cia­liai pradėti savo ko­le­džo futbolo karjeros, o mudvi su Kam grįšime namo susikrauti daiktų ir susitiksime su jais kelios dienos prieš įvadinę savaitę universiteto miestelyje.

Laukia nemenki pokyčiai. Tai bus pirmas kartas, kai mudviejų su broliu neskirs vos vienos durys. Nors kiek baugoka, tačiau kartu gera žinoti, kad futbolo bendrabutis yra kitoje universiteto miestelio pusėje nei mūsų su Kam. Vadinasi, Meisonas nebegalės taip dažnai „užsukti patik­rinti“, kaip mums sekasi. Vien dėl to verta švęsti įkurtuves.

12

PR I S I EK

Myliu savo brolį, bet, po velniais. Kartais jam reikia žinoti savo vietą. Jam pasisekė, kad nepasirinkau universiteto kitame šalies gale. Jis taip pat žino, kad niekada nebūčiau taip pasielgusi.

Negalėčiau gyventi neturėdama netoliese brolio. Kai kas tai pavadintų priklausomybe. Aš – tiesiog dvynių ryšiu.

– Niekas nesikeičia dėl kambarių, kuriuos išsirinkom prieš porą savaičių, tiesa? – tylą nutraukia Meisonas. – Merginos viršuj su sujungtu vonios kambariu, tuščias kambarys ir lieka tuščias, o mes apačioj?

– Pra­ėjusią savaitę mama, atvažiavusi patik­rinti Peiton, papuošė mūsų kambarius ir pripildė šaldytuvą, tad…

– Jokių persigalvojimų! – su šypsena nutraukia mane Kam. Vaikinai nusijuokia, o tada Meisonas giliai įkvepia ir iš kišenės išsitraukia raktą.

– Jokių persigalvojimų. – Nusišypso. – Pasiruošę antram gyvenimui? Jokių tėvų, jokių tai­syk­lių.

– Šįkart nebėra nepilnamečių. – Breidis žaismingai stumteli mane ir Meisoną, nes prieš tris dienas mums trims sukako aštuoniolika.

Pažvelgiu į Čeisą, jis tuo pat metu žvilgteli į mane. Jis nusišypso ir atsakau jam tuo pačiu.

– Po velniais, – nusijuokia mano geriausia draugė. – Nujaučiu, kad bus vaizdų!

Norėčiau, kad tą akimirką būčiau žinojusi, kokie taik­lūs buvo Kameron žodžiai, tačiau tada neturėjau nė žalio supratimo.