Skip to main content

Priesaikos laužytojas

Page 1

Krim ina l in is romana s

Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė

Vilnius, 2021


1

Kortelėje su kongreso logotipu jis perskaitė savo pavardę: Tomas Lupas. Buvo įspėjęs organizatorius, kad iš oro uosto iki konferencijų viešbučio jo pavežti nereikės. Helsinkį pažįsta, didelių nešulių netu­ rės. Bet organizatoriai vis tiek atsiuntė žmogų jo paimti. Tomas norėjo praeiti pro šalį ir važiuoti į viešbutį vienas, tačiau iš laukiančiojo veido suprato, kad buvo atpažintas. Vyras vilkėjo tamsų kostiumą ir žydrus marškinius, bet buvo be kaklaraiščio. Plikė blizgėjo prakaitu, akis dengė tamsūs akiniai. Barzda atrodė kokių penkių centi­ metrų, plonytės kasytės siekė Adomo obuolį. Vyras linktelėjo galvą ir mėgino paimti Tomo krepšį. Šis papurtė galvą ir žengė į priekį. Mašina laukė trumpalaikėje stotelėje prie antrojo terminalo. Vyras atidarė galines dureles iš dešinės pusės. Mašinoje sėdėjo dar vienas žmogus, jis kimiai kostelėjo „helou“, bet Tomui rankos nepadavė. Tomas mintyse nusikeikė, nes bendrauti iš pareigos neturėjo jėgų. Tik atsisėdęs šalia ir prisisegęs saugos diržą jis atkreipė dėmesį į vyro kairę koją. Protezas? Klausti negalėjo. Pastebėjęs jo žvilgsnį, luošys angliškai, su stipriu akcentu murm­ telėjo kažką apie avariją. Tarties ypatumo Tomas nepažino. Iš karto palaikė vyrą motinos tėvynainiu – suomiu. – Tikriausiai važiuojam į tą patį kongresą. Beje, aš lingvistas, ne gydytojas, – tyliai tarė Tomas. Pasidžiaugė sau, kad šalia sėdin­ tis nieko neatsakė. Vairuotojas įkišo raktelį į spynelę, užvedė variklį. 5


Leena Lehtol ainen

Gal bendrakeleivis – kokio nors kongreso pranešėjo pacientas ir jam gana mokėti kelis žodžius angliškai. Tomas iš anksto buvo peržiūrėjęs tik rytojaus programą, – nes pats tą dieną turėjo skaityti pranešimą. Tarptautiniame medicinos kongrese pakalbės apie psichiatrijos termi­ nų raidą XIX a. Ir vakariniu lėktuvu grįš į Romą. Tomas net mamai nesakė, kad atvažiuos, nes neturėjo laiko užsukti į Espą. Helsinkyje jau neturi ką lankyti. Viską buvo sugriovęs ir Erja jam niekada neat­ leis. Iš jųdviejų bendrų namų Tomas pasiėmė tik drabužius, knygas ir keletą kompaktinių diskelių, nors net grotuvo neturėjo. Baltas BMW įsuko į Trečiąjį žiedą. Palei kelią šmėsčiojo viena už kitą niauresnės automobilių parduotuvės ir baldų sandėliai, beržai buvo nugeltę, nors dar švietė rugpjūtis. Suomija išgyveno rekordiškai sausą vasarą, o Toskaną beveik kasdien kamavo audros. Nuo krušos nukentėjo vynuogės Tomo kieme, ir derlius bus prastas. Bet derliaus šventė vis tiek vyks, nes Lupų šeima laikosi tradicijų. Gyventi papras­ čiau, kai jam pasako, kas ir kada bus daroma. Jis pats retai ką išmin­ tinga nusprendžia. Tomą suėmė nuovargis. Iš Rokastrados į Romą jis išvažiavo šeš­ tą ryto. Suomiškų pakelės kraštovaizdžių nuobodulys merkė akis dar neprivažiavus Espo riboženklio. Jis bemaž snaudė, staiga bendrake­ leivis sujudėjo. Tomas pajuto dūrį į šlaunį. Akys plačiai atsimerkė. Jis pamatė, kad vyras atitraukė švirkštą su ilga adata. Adata per kelnių audinį pasiekė šlaunies veną. Tomas mėgino atimti švirkštą, bet buvo per vėlu. – Užlėkei ant mūsų, palikai Niskaneną mirti. Aš netekau kojos. Turbūt manei, kad ir aš negyvas arba praradęs sąmonę. Na ir kas, kad manei. Torpedos už tokius dalykus atsimoka. Vienakojis šnekėjo gryna suomių kalba. Tačiau Tomas nesuprato, ką jis kalba. 6


P r i e s a i ko s l au ž y to j a s

– Suleidau tau rokurono. Nuo jo sustingsta raumenys, bet sąmonė lieka. Grimzdamas į vandenį suprasi, kas vyksta. Mums gaila tavęs tiek, kiek tau mūsų. Nė kiek. Tomas mėgino išsižioti. Lūpos buvo sunkios, gomurys išburkęs, liežuvis suledėjęs. Jis bandė išleisti žodį, prieštarauti bent galvą pa­ purtydamas. Tik nepajėgė paklausti, kuo vyrai jį laiko. Tomas jau nebematė to, kuris sėdi šalia, raumenys, judinantys akį, buvo kaip suparalyžiuoti. Jis suglebo ir bejėgiškai bumbtelėjo į šoninį langą.

7


2

Jį supo tamsa. Atsimerkti negalėjo – šaltas vanduo pjaute pjovė akis. Plaučiams reikėjo deguonies, jis vos laikėsi neprasižiojęs. Kas, kur, ko­ dėl? Įtempęs raumenis trūkčiojo už nugaros surištas rankas. Negalėjo ištverti, kaip skaudėjo riešus, rankas iki pat pečių, kojom plakdamas vandenį, palietė dugno akmenį. Nesmuk žemyn, stenkis iškilti! Smel­ kia visą kūną, aš uždusiu, numirsiu, turiu veržtis aukštyn! Sutelk visas jėgas: plastikinis raištis atsileido, rankoms turbūt ne­ užteks jėgų išsikabinti į paviršių. Vanduo juodas kaip degutas, – kodėl sako, kad žydras? Pasiversk tiek, kad pamatytum šviesą, o ar ji yra? Tamsa keičiasi, ten blausi vasaros žvaigždė, kapstykis ten. Reikia pa­ jėgti, reikia. Kai kriokdamas išniro, beveik nejautė gerklės. Koks gaivumas – dar niekad oras nebuvo toks malonus. Laikykis paviršiuje, sūpuokis ant bangų. Matyti kiemo žibintas, vadinasi, ten krantas. Dar truputį, ir išsikepurnėsi ant vėsaus smėlio. Drėgna žemė – jau ramu. Dabar gali nusnūsti. Aina kulniavo Perčio darkyne – taip ji vadino kaimyno prieš porą metų iškapotą eglyną. Tarp kuplių samanų augo geltonieji fuligai ir paparčiai, drėgną vasarą išnirdavo baravykų. Iš pradžių Aina net žiū­ rėti negalėjo suniokoto miško pusėn. Bet gamta pamažu atsiėmė savo: pievą numargino raudonžiedžiai šakiniai, aplink kelmus švituliavo 8


P r i e s a i ko s l au ž y to j a s

vėdrynai ir builiai. Šen ten iššokusios pienės jau buvo bemaž žmogaus augumo. Palei meldyną sušmėžavo baltauodegis elnias. Perlui nepatiko pavadėlis, tačiau uždėjo, nes paukšteliai dar maiti­ no mažylius lizduose. Rudenį šuo vėl galės lakstyti laisvas. Nuo Perčio valdų Aina pasuko link draustinio. Perlas timpčiojo pakrantėn, norėjo į vandenį. Vasaros karščiai nukamavo tankaus kailio laphundą. Šuo su­ stojo pušų šešėlyje, šnarpavo judindamas ausis. Aina taip pat suklu­ so, pauostinėjo orą. Nuo ežero pakilo vėjas, švystelėjo sausų spyglių į plaukus, šuniui į kailį. Karštymetis galavo visus medžius be išimties, bet draustinio teritorijoje jų kamienai trešo savaime, ten priebėgą rado įvairūs vabaliukai. Vėjo išvartyti medžiai Ainos taip neliūdino, kaip tyčiomis kirviu nukirsti medžiai ir antkapius primenantys jų kelmai. Perkopus uolą, sužvilgo ežeras. Jeigu nebus dumblių, nusimes dra­ bužius ir išsimaudys. Ežero pakrantėmis ji vaikštinėja ne vienus me­ tus, pažįsta viską kaip penkis savo pirštus. Žalėsiai vandenyje visada liūdino, ir vėjas, genantis juos toliau, rodės kaip geriausias draugas. Šuo pradėjo unkščioti, porą kartų suurzgė. Tada Aina pamatė. Kas per padaras guli ant smėlio? Briedžiukas ar ežero nuvargintas elniukas? Bet tas gyvis buvo kitokios spalvos. Jo oda buvo šviesi, beveik pilka, tik galva rusvavo dar drėgnais plaukais. Padaras gulėjo nuga­ ra į Ainą. Ji lėtai prisiartino tikėdamasi staigaus puolimo. Gyvis nė nekrustelėjo. Gulėjo susirietęs kaip embrionas gimdoje. Aina nenu­ tuokė, ar jis gyvas. Kūnas buvo liesas, juosmuo be išlinkio. Kulkšnys plonos, palyginti didelės pėdos. Vyro kojos. Ji padarė tai, ką būtų dariusi kiekvienam bėdos ištiktam gyviui: kiškiui, partrenktam automobilio, mieguistai kamanei, pažadin­ tai pavasario, paukščiukui, iškritusiam iš lizdo. Pažiūrėjo iš arčiau, ar gali padėti, ar nereikia išvaduoti iš kančių. Apėjo iš kitos pusės. 9


Leena Lehtol ainen

Vyro veidas ir krūtinė buvo sumušti, kairysis riešas apsuktas storu ka­ beliu. Dešinysis riešas kruvinas, ištinęs. Prakaulūs šonai vos vos kils­ čiojo. Aina pasilenkė, paieškojo Jungo venos. Pulsas lėtas, bet tolygus, oda šalta. Žmogus nebuvo pažįstamas. – Saugok! – pasakė ji Perlui ir atkabino pavadėlį nuo kaklasaičio. Aina nubėgo pakrante į savo namelį, pasiėmė du apklotus, įsimetė į pieno karutį. Karutis atlaikė keturis penkiasdešimties litrų bidonus, vieną sudžiūvusį žmogelį tikrai atlaikys. Reikėjo jį nuvilkti į pavė­ sį, nes už valandos saulė svilins kaip ugnis. Pasak prognozės, antroje dienos pusėje kils audra. Greitoji iš kaimo arba Lohjos važiuotų per ilgai, be to, iki Ainos namelio jokio kelio nėra, pusę kilometro reikia pėsčiuoti miško taku. Gelbėtojai atvažiuotų su neštuvais, bet kas iš to, jei turės laukti. Perlas stovėjo iškoręs liežuvį ir klausiamai žiūrėjo į grįžtančią Ainą. Gal dabar jau galėtų šokti į vandenį? Vyras buvo atsivertęs ant nuga­ ros ir Aina matė jo veidą. Vyras atrodė truputį žemesnis nei vidutinio ūgio. Nosis buvo didelė, su kuprele, kreivoka, lyg ne kartą lūžusi. Senokai kirpėjo netvarkyti plaukai susitaršę, šlapi atrodė kaip rudi. Žmogus buvo sumuštas neseniai, kairysis apatinis šonkaulis lūžęs, bet galūnės sveikos, kraujuojančių žaizdų nesimatė. Ant kairės šlaunies Aina pastebėjo dūrio žymę. Ji pristūmė karutį arčiau, parėmė jį akmeniu, kad nelinguotų, įtie­ sė apklotą. Tada atsiklaupė ir ėmė kelti vyrą už pažastų. Vyro akys atsimerkė, užsimerkė, vėl atsimerkė. Baltymai buvo pasruvę krauju, rainelės rudos kaip stipri kava. Žvilgsnis buvo nukreiptas į ją, bet vyras tartum nieko nematė. Aina žinojo, kad perveždama sužeistąjį gali dar labiau sužaloti, tačiau nutarė rizikuoti. Ji atsargiai paguldė vyrą į pieno karutį, uždengė kitu apklotu. Žmogus jai nepagelbėjo ir nesipriešino, leidosi tampomas kaip rąstas. 10


P r i e s a i ko s l au ž y to j a s

– Laisvai, – pasakė Aina. Šuo sulojo padėkodamas ir puolė į van­ denį. Už poros šimtų metrų plaukiojo gulbė su šeima. Gulbinas buvo įžnybęs Perlui mažumėj ir šuo susiprato laikytis atokiai nuo pilkųjų čiauškučių. Nusistūmus nuo smėlio ant pievutės, vežimėlis riedėjo lengviau. Bet prakaitas išmušė jau pusiaukelėje. Aina nuvairavo karutį į seno ąžuolo šešėlį ir puolė vidun vandens ir telefono. Turėjo atsigerti. Ir vyrą reikėjo pagirdyti, – nežinia, kiek laiko jis gulėjo pakrantėje. Gal visą naktį. Kai sugrįžo, vyras buvo atsimerkęs ir atrodė sąmoningas. Perlas pribėgo prie karučio ir pasipurtė, aptaškydamas vandens lašais vyrui veidą. Aina susijuokė. Perlas žino, kaip gaivinti žmogų. Vyras pasižiū­ rėjo į šunį, į moterį, paskui – į medžio šakas. – Labas, – nedrąsiai tarė Aina. – Ar supranti, ką sakau? Vyras lėtai linktelėjo galvą. – Turbūt susižeidei. Paskambinsiu į pagalbos centrą. Atsiųs greitąją. Žmogus kilstelėjo, akys plačiai atsimerkė. – Ne! Nereikia nei gydytojų, nei policininkų! – pasakė kimiu, bet ryžtingu balsu. – Jie sužinos, kad aš gyvas. Kas tie „jie“, pasvarstė sau Aina. Kas bus, jei vyras čia išleis kvapą? Bet jeigu kam nors praneš, gal vyrui bus dar blogiau? Rudens pabaigoje ji matė miške meškos pėdsakų. Kitą dieną Perčio darkynės pakraštyje pastebėjo jos mėšlo. Lepečkojė prisiėdė tiek šermukšnių, kad sutriko pilvas. Aina nesakė apie mešką nei Perčiui, nei žemių savininkui Grafui. Draustinio teritorijoje meš­ ka galėjo ramiai išsimiegoti. Baigiantis žiemai matė jos pėdsakus vedant į šiaurę. Vietos laikraštyje skaitė žinutę, kad meška buvo atrepečkojusi į kaimo pakraštį, bet spruko tolyn, išgąsdinta šuns lojimo. Aina niekada nesužinojo, kas atsitiko meškai, tačiau manė, 11


Leena Lehtol ainen

kad ji tebeklaidžioja rečiau gyvenamose vietose, kur nėra pavojaus pakliūti į šautuvo taikiklį. Vyras mėgino atsikelti, bet karutis sulingavo, ir jis pusiaugula dunkstelėjo atgal. Aina žiūrėjo į jį kaip į vienakoję lapę ar antį sužeis­ tu sparnu. Vyras buvo nuogas – pagaliau tai pamatė ir pats, – užsi­ traukė užklotą iki juosmens ir nusisuko. – Gersi vandens? – Aina atkišo puodelį jam – lyg obuolį nedrą­ siam arkliui. Vyras paėmė puoduką, nugėrė atsargiai, tarsi žinodamas, kad ištroškus negalima daug gerti. – Kokia šiandien diena? – paklausė. – Rugpjūčio dešimta. Penktadienis. Trenksmas išgąsdino abu. Juodas katinas iš po rožių krūmo nėrė į saugesnę priebėgą po namelio pamatu. Vyras užsidengė veidą lyg baimindamasis griaustinio. – Niekas nešaudo, – tarė jis ir mėgino nusijuokti, bet įstengė tik kostelėti. – Čia draustinis. Šaudyti draudžiama. Už pusvalandžio kils audra. Ar tau tikrai nereikia gydytojo? Vyras linktelėjo galvą, bet pridūrė: – Tiesą sakant, nieko gerai nežinau. Net apie tave. Gal tu iš jų. Aina neklausė, kas tie „jie“. Toli vakaruose švystelėjo žaibas, pasi­ girdo grumėjimas, paskui vėl sublyksėjo. Lietaus linija driekėsi dan­ gaus pakraščiu. Nežiūrėdamas į Ainą vyras paklausė: – Gal turi man tinkamą drabužį? Jis atsistojo, bet nustebo pajutęs, kad žemė linguoja. Susverdėjęs griebėsi ąžuolo šakos, paskui užsimetė apklotą kaip togą. Kūnas buvo pašiurpęs, bet kaktą mušė prakaitas. Aina dar kartą pasižiūrėjo į tele­ foną ir padėjo jį ant laiptelių turėklo. – Eikim vidun, pažiūrėsim. Pasakyk nors savo vardą. Aš – Aina Elonen. 12


P r i e s a i ko s l au ž y to j a s

– Tomas. Tomas Lupas. Pavardė itališka ir reiškia vilką. Bet iki va­ kar vakaro nežinojau, kad aš pavojingas. Aina priėjo prie vyro, padėjo užlipti laipteliais. Vilkas. Ji niekada nebijojo žvėrių. Nebijos ir šito. Tik žmonės yra žvėrys. Tačiau turi būti budri. Nebijo, bet nepažįstamais nepasitiki.

13


3

Šiaip ne taip užsikabarojęs laipteliais ir įslinkęs vidun, Tomas krito ant sofos. Namelyje buvo maloniai vėsu, ant palangės tupėjo rainas rusvakailis katinas ir įtariai žiūrėjo į jį. Šiurkštus apklotas er­ zino jautrią odą, pilvas urzgė. Peršėjo kabelio kilpos žaizdą, maudė dūrio vietą šlaunyje. Jis pasistengė negalvoti, kas kaltas dėl skausmų. Per daug klausimų kilo. Moteris šnareno miegamajame. Lauke šaukė meleta. Medžiai ošė smarkiau, vadinasi, vėjas sustiprėjo. Jis jautė, kad lūžę mažiausiai du šonkauliai, gerklės skausmas priminė bergždžius pagalbos šauksmus. Skaudėjo pečius, šlaunų raumenys buvo sustingę. Galvoje bildėjo tarsi įlipus į traukinį, bet būtų gerai, jei skausmas kamuotų ne tik kūną. Nors girdėjo malonesnius garsus – rainys ėmė murkti. – Gal šitie tiks? – moteris, pasivadinusi Aina, priėjo arčiau, padavė marškinėlius su Gamtos paveldo fondo logotipu ir pilkas kelnes. – Gal rasiu ir kokį megztinį, nes tu sušalęs. Batų pažadėti negaliu. Aina nusisuko, kai Tomas atsikėlė, kad galėtų apsirengti. Po sėk­ lidėm jautė smėlį, bet, moteriai esant kambaryje, valyti nedrįso. Marškinėliai tiko, kelnės per juosmenį buvo laisvokos. Rengdamasis pristigo jėgų ir vėl turėjo atsisėsti. Paprašė dar vandens, ir Aina atnešė keraminį puodelį, kurį buvo palikusi ant laiptelių. Šuo taip pat įta­ peno vidun, rainys ėmė murkti garsiau, nušoko ant grindų ir puolė 14


P r i e s a i ko s l au ž y to j a s

skrebenti jas gauruotom rusvom kojelėm. Vėl sugriaudėjo, o už lango aštriai sukudakavo vištos. – Eikit po stogu, kvailės! – Tomas ne iš karto suprato, kad Aina tai pasakė vištoms. – Kada paskutinį kartą valgei? – Vakar oro uoste nusipirkau fokačiją. Iš ryto. – Gal tu alergiškas kokiam produktui? – Viską galiu valgyti. – Tomas gurkštelėjo iš puodelio. Namelio gyventoja turi įprastų vaistų nuo skausmo ar pasiūlys pakramtyti ko­ kių žolelių? – Gerai. Iš kur skrido lėktuvas? Tomas svarstė. Betgi tie, apie kuriuos jis nieko nežinojo, buvo išsi­ aiškinę, jog jis atskrenda iš Romos. Tai kodėl turėtų tai slėpti nuo Ai­ nos? Šiaip ar taip, teks apsistoti pas ją, kol grįš jėgos. Paskui važiuos... Kur? Lėktuvas skrenda atgal jau šį vakarą, oro uoste užsakymą rastų pagal numerį, tik negalės įrodyti tapatybės. Kur jis dabar? Jis nenumanė nei kuriame ežere, nei kurioje ša­ lies vietoje atsidūrė. Vyrai mašinoje beveik nekalbėjo, o jis negalėjo pajudinti akių, todėl prarado laiko jausmą. Jie nuvairavo mašiną į kažkokią pakrantę ir nuvilko Tomą ant lieptelio. Vairuotojas nurengė suglebusį kūną, vienakojis surišo rankas už nugaros. Jis nenorėjo nie­ ko prisiminti: o, kad smegenys būtų taip apmirusios, kaip raumenys! Vanduo buvo šiltesnis nei oras, o vyrai dingo, nelaukė, kol jis numirs. Neabejojo, kad neišgyvens. Tomas nenumanė, kodėl vyrai taip padarė. Ne dėl Erjos. Ji taip baisiai nesikrimto, kad nutartų jį užmušti. Kas dar jo nekenčia? Be abejo, Erjos artimieji, bet nė vienas negalėtų jo žudyti. Ką viena­ kojis pasakė po injekcijos į šlaunį? „Užlėkei ant mūsų, palikai Niska­ neną mirti.“ Tomas neturėjo supratimo, kas tas Niskanenas. 15


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Priesaikos laužytojas by knygos.lt - Issuu