Issuu

Kaip reaguojame į kitų pastangas suartėti? Ar lengvai pamirštame nutrūkusius santykius? Vieniems sunku įsileisti žmones į savo gyvenimą, o kiti pajunta nerimą vos išlydėję partnerį pro duris. Pavydime, nuogąstaujame, jaučiame emocinį nuovargį, trokštame savarankiškumo. O kas, jei trumpam prisijaukintume mintį, kad bendrauti nesmagu ne todėl, kad kaltas partneris, o todėl, kad mūsų pačių vaikystėje kažkas pakrypo ne ta linkme? D. P. Heller knyga kviečia panagrinėti savo prieraišumo istoriją, padeda atpažinti prieraišumo tipą ir atsikratyti pasąmonėje nuo seno glūdinčių nuoskaudų, kurios trukdo megzti ar puoselėti pozityvius santykius. Drauge skatina pažvelgti į tėvus ar globėjus, pirmuosius draugus, romantinius partnerius ir atpažinti jų įtaką mums – mūsų kūno kalbai ir mąstysenai. Joje pateikiami psichoterapijos seansų pavyzdžiai ir praktiniai pratimai kartu leidžia suprasti, kaip mes patys mezgame ryšį su savimi ir kitais.

ISBN 978-609-466-664-3

9 786094 666643

DIANE POOLE HELLER

DIANE POOLE HELLER (Diana Pul Heler) – pasaulyje pripažinta amerikiečių psichoterapeutė, vaikų ir suaugusiųjų prieraišumo teorijos specialistė. Mokslininkė išgarsėjo dirbdama su Rugsėjo 11-osios ir Kolumbaino mokyklos žudynių aukų šeimomis bei išgyvenusiaisiais, o dabar daugiausia dėmesio skiria psichologinių traumų gydymui ir vaikystėje įgytų prieraišumo tipų analizei.

PRIERAIŠUMO GALIA

Mūsų poreikiai niekada nebus visiškai patenkinti ir mes niekada neturėsime idealių tėvų (ir patys tokie nebūsime). Laimei, to ir nereikia, kad sveiktume iš esmės ir ilgam. Kai išaugame iš savo sužeistojo „aš“ ir tampame saugiau bendraujančia, atsparesne asmenybe, tą patį procesą galime skatinti būdami su kitais...

DIANE POOLE HELLER

PRIERAIŠUMO GALIA KAIP SUKURTI TVIRTUS IR ILGALAIKIUS TARPUSAVIO RYŠIUS

Psichologinis atsparumas Prieraišumo tipai Tr a u m ų k i l m ė i r t e r a p i j a

2 PRIERAIŠUMO GALIA

DIANE POOLE HELLER

PRIERAIŠUMO GALIA Kaip sukurti tvirtus ir ilgalaikius tarpusavio ryšius

Iš anglų kalbos vertė

Rūta Montvilienė

V ILNIU S

2022

Diane POOLE HELLER THE POWER OF ATTACHMENT How to Create Deep and Lasting Intimate Relationships Sounds True, Boulder, 2019

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2019 Diane Poole Heller Foreword © 2019 Peter A. Levine This Translation published by exclusive license from Sounds True, Inc. © Rūta Montvilienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2022 © „Tyto alba“, 2022 ISBN 978-609-466-664-3

4 PRIERAIŠUMO GALIA

T U R I NYS PRATARMĖ ĮŽANGA

9 15

SAUGUS PRIERAIŠUMAS

VENGIAMAS PRIERAIŠUMAS

AMBIVALENTIŠKAS PRIERAIŠUMAS

116

DEZORGANIZUOTAS PRIERAIŠUMAS

149

PRIERAIŠUMO TIPAI IR ROMANTIŠKI SANTYKIAI

196

PADĖKOS

239

NUORODOS

243

249

RINKTINĖ BIBLIOGRAFIJA

Turinys 7

PR ATARMĖ Kiekviename žmoguje glūdi herojaus kelionės našta ir galimybės. Tikiu tuo; tūkstančius kartų esu tai matęs per savo keturiasdešimt penkerių metų klinikinę patirtį. Daugelį gyvenimo sprendimų lemia kiekvieno iš mūsų gebėjimas laikytis (arba nesilaikyti) savo unikalios vizijos, kuo siekiame tapti. Visų mūsų viduje tūnantis herojus susiduria su galingu priešininku – išorine grėsme ar dilema. Gyvenime šis priešininkas yra simbolinė kliūtis vidinei tvarkai, taikai, meilei, klestėjimui, santykiams ir aukštesniam gėriui. Šis priešas atrodo turintis neįveikiamą jėgą ir galią. Jis siekia sužlugdyti herojų, nubausti jį ir skleisti tamsą. Tą priešą akivaizdžiai primena išgyventos traumos. Iš esmės traumos (ir gilios emocinės žaizdos) reiškia sutriuškinimą ir bejėgiškumą. Jos nuslopina mūsų gyvybines jėgas, atbukina pojūčius ir silpnina, nes atskiria mus vienus nuo kitų ir laiko baimės bei kančios gniaužtuose. Žmonių atskyrimas nuo kitų yra vienas iš veiksmingiausių būdų pakenkti santykiams ar netgi civilizacijai. Be to, egzistuoja alegorinis ryšys tarp civilizacijos kančios ir asmenybės kančios: teroras griauna mūsų ryšį su savimi, su pačia savastimi, tuo, kas mumyse tikra ir amžina. Mūsų PRATARMĖ 9

ryšiai nutraukiami, liekame vieni ir sutrikę, daugiau nebekišame nosies laukan ir nebelaistome savo sodo – taip prarandame mus palaikančias dovanas. Jeigu trauma yra priešas, tai prisirišimas prie savęs ir kitų būtų vidinė herojaus užduotis, nusakanti, iš kur herojus ateina, ir nurodanti, kokį kelią rinktis. Didvyriais negimstama, jais tampama susidūrus su nelaimėmis. Anot senovės išminties, labiausiai mus traukia tie, kurie patiria didžiausius nusivylimus ir praradimus. Jie nebūna iš anksto pasirengę didvyriškai užduočiai. Iš pradžių jiems nesiseka. Bet jie pasikeičia. Kitiems ir sau įrodo savo jėgą. Užsitarnauja draugų ir sąjungininkų paramą. Jie nepasiduoda. Atranda savo pačių gebėjimus. Ir tada triumfuoja. Bet atidėkime į šalį mitologiją – kasdienybėje mūsų ryšys su vidiniu herojumi kur kas labiau atsitiktinis. Mes nesukurti nuolat būti didvyriais. Prisiėmę herojaus vaidmenį galime tapti pažeidžiami tų, kurie užsimanys pasinaudoti mūsų gerais ketinimais. Žiniasklaidos verslas dažnai iškraipo ir griauna tikėjimą herojais. Legenda šiais laikais yra retas dalykas. Vystant ryšį su savimi, ieškant savyje ir kituose saugumo ir užtikrintumo, atliekant kasdienes užduotis (nuo mažiausių ir paprasčiausių iki didžiųjų sprendimų dėl meilės, karjeros, šeimos, draugų, gyvenamosios vietos), pravartu dabartyje užmegzti aiškų ryšį su savo „aukštesniuoju aš“ ir juo pasikliauti priimant pasirinkimus ir veikiant. Tai sugrąžina mus prie prieraišumo temos, nes prieraišumas reiškia ryšį. Prieraišumas parodo, kaip mes užmezgame ryšį ne tik vieni su kitais, bet ir su savimi bei savo kūnu. Todėl, jei norime susigaudyti sudėtingame savo prieraišumo tipų labirinte, gy10 PRIERAIŠUMO GALIA

vybiškai būtina suprasti, kaip trauma paveikia mūsų organizmo audinius ir nervų sistemą, o kartu ir saugumo pojūtį. Pajutęs grėsmę kūnas generuoja milžiniškus išgyvenimo energijos antplūdžius (kad galėtume bėgti, pulti, spirti, kirsti, sprukti ar užmušti – arba prisirišti). Jei aplinkybės mus verčia ilgam likti tokioje įtampoje, imame prisitaikyti – ši gyvybę sauganti adaptacija tarsi elektros grandinę nutraukiantis saugiklis gelbsti mus nuo per greitai artėjančios per didelės grėsmės (arba nuo pernelyg ilgai trunkančios per mažos pagalbos). Kitaip tariant, įvyksta disociacija – mes atsiribojame. Tačiau, jei našta tiesiog per didelė, ta pati gyvybę gelbstinti energijos mobilizacija, kuri padeda mums apsiginti nuo grėsmės ar jos išvengti, lieka įkalinta mūsų kūne. Tokia įstrigusi energija, kurios tiesioginė paskirtis – atsakas į grėsmę, patenka į užburtą ratą – beprasmį, destruktyvų besikartojantį pokalbį tarp kūno ir smegenų. Lyg nukreipus mikrofoną į kalbėtoją, šis pokalbis nepaliaujamai stiprėja. Smegenys klausia: „Ar mums viskas gerai?“ Mūsų kūnas atsako: „Jaučiu vien tik stresą. Ar mes mirštame?“ Smegenys nusprendžia: „Manau, kad mirštame. Mums reikia labiau pasistengti išgyventi.“ Mūsų fiziologija verčia mus tikėti savo emocijomis. Mūsų priešininkas – trauma – pakerta patį sveikos psichikos ir kūno pamatą – gebėjimą jaustis saugiai. Jei kūnas įstrigęs išgyvenimo režime, emocijos ir jausmai lyg apsėsti kreipia mūsų dėmesį link saugumo paieškų. Tai slopina mūsų gyvybingumą, todėl imame vengti rizikos. Visas naujas patirtis linkstame vertinti kaip tam tikrą grėsmę, o tai pakerta gebėjimą užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Bloga žinia ta, kad trauma yra neatsiejama gyvenimo tikrovė. Tačiau ji neprivalo virsti gyvenimo nuosprendžiu (o tai gera PRATARMĖ 11

žinia). Daugybę metų tūkstančius klientų ir studentų mokiau, kad suvaldant šią milžinišką sielvarto jūrą svarbiausia išmokti susitvarkyti su nedidelėmis visos patirties dalimis (pvz., kūno pojūčiais, jausmais, vaizdiniais, mintimis ir kylančiomis energijomis) – kaskart po vieną mažulytį gabaliuką atskirai. Tai suformuoja nedidukes saugumo saleles šėlstančiame traumos vandenyne. Po kurio laiko salelės ima jungtis ir pamažu susidaro tvirta saugumo (aišku, sąlyginio) žemė – vieta, į kurią atsitraukę galime stebėti kankinančius pojūčius ir persekiojančius jausmus, o paskui lėtai su jais susitaikyti. Svarbiausi tampa šie klausimai: „Kiek sugebu jausti, sutelkęs dėmesį į dabartį, čia ir dabar?“, „Kiek galiu pakelti, kol turėsiu sustoti?“ ir „Ką galiu padaryti, kad likčiau savo tolerancijos ribose?“ Mūsų kūno išmintis pasako, kaip drumstuose teroro, baimės ir bejėgiškumo srautuose galėtume susikurti saugią erdvę – nedidelį saugumo rojų, suteikiantį užtektinai laiko ištyrinėti tą daugialypę patirties atkarpą, apmąstyti ją, išrinkti dalimis, pasilikti, kas vertinga, ir išmesti, kas liko. Tokiu būdu mes palaipsniui keičiame savo fiziologijos siunčiamą žinią – iš siaubingos į saugią. Dėmesio centras krypsta nuo apsisaugojimo ir vengimo prie šilumos ir ryšio, nuo panikos ir atsiribojimo prie tyrinėjimų ir atjautos. Mūsų priešas sutriuškintas, pavojus praeina. Mes išlendame iš namų ir pasirūpiname tais dalykais, kurie maitina, puoselėja ir palaiko mus bei kitus. Mūsų karalystėje įsivyrauja taika ir gerovė. Klesti emociškai turtingas gyvenimas. Tačiau tiesa ta, kad visi mes susiduriame su tam tikrais „sveiko“ prieraišumo sunkumais. Todėl su džiaugsmu pristatau jums šią knygą. Esu laimingas, kad jau kelis dešimtmečius pažįstu jos 12 PRIERAIŠUMO GALIA

autorę dr. Heller. Diane buvo viena iš gabiausių mano studenčių, tai asmenybė, kuria žaviuosi ir kurią labai vertinu. Bėgant metams, jos šiluma, energija, rūpinimasis ir įžvalgos atnešė naudos tūkstančiams jos klientų ir studentų. Jos talentas ir išmintis matyti „Prieraišumo galioje“, ši knyga pateiks jums suprantamą ir kartu pavyzdinę sistemą, kaip nustatyti savo unikalias, kartais sudėtingas su prieraišumu susijusias problemas, be to, Diane visa tai aprašo sąmojingai, lengvu, nepretenzingu tonu. Siūlomi pratimai, be jokios abejonės, padės jums iš naujo atrasti savo tikrąjį „aš“ ir parodys, kaip susitvarkyti su vidinėmis kliūtimis kuriant naujus ryšius su kitais. Ši knyga naudinga ir psichoterapeutams, su savo klientais sprendžiantiems prieraišumo problemas. Lygiai taip pat ji tinka tiems iš mūsų, kurie pradeda naujus santykius, tiems, kurie trokšta praturtinti senus ilgalaikius santykius, ir tiems, kurie santykius baigia – o tai darydami mokosi ir sveiksta. Džiaugiuosi, kad pradedate šią įdomią kelionę. Linkiu mums visiems didvyriškai nugalėti savo priešus ir skleisti žmonijai bei vidinei Savasties civilizacijai harmoniją, klestėjimą ir prasmę. Dr. PETER A. LEVINE, Bestselerių Waking the Tiger: Healing Trauma („Pažadinti tigrą. Traumos gydymas“), In an Unspoken Voice: How the Body Re leases Trauma and Restores Goodness („Neištartu balsu. Kaip kūnas paleidžia traumą ir atkuria gerumą“) ir Trauma and Memory: Brain and Body in a Search for the Living Past: A Practical Guide for Understanding and Working with Traumatic Memory („Trauma ir atmintis. Smegenys ir kūnas ieško gyvos praeities. Praktinis vadovas, kaip suprasti trauminius prisiminimus ir su jais dirbti“) autorius. PRATARMĖ 13

14 PRIERAIŠUMO GALIA

ĮŽANGA Pradėsiu nuo istorijos, nutikusios man 1988 metais, kai ruošiausi savo vestuvėms. Iki jų buvo likę vos dvi savaitės, aš džiūgavau, bet darbų turėjau neįtikėtinai daug, kaip dažniausiai ir nutinka prieš didžiąją dieną. Važinėjau po Denverį ir skubėdama kaip pašėlusi tvarkiau begalę su vestuvėmis susijusių reikalų ir smulkmenų. Tąkart lėkiau maždaug 88 kilometrų per valandą greičiu ir staiga akies krašteliu pastebėjau kažką slystant nuo vestuvių planavimo bloknoto link automobilio grindų. Tai buvo porcelianinė nuotaką ir jaunikį vaizduojanti figūrėlė – viena iš tų, kurias deda ant vestuvinio torto viršaus, – mano anyta atidavė ją kaip didžiausią dovaną, todėl baiminausi, kad nesudužtų. Ir štai, važiuodama automobilių pilna Santa Fė gatve, padarau kvailystę – atsisegu saugos diržą ir bandau pagauti skriejančią figūrėlę. Pasilenkdama netyčia staigiai sukteliu vairą. Automobilis metasi tiesiai į priešpriešinio eismo juostą ir trenkiasi į atvažiuojančią mašiną. Anas vairuotojas važiavo panašiu greičiu kaip aš. Nuo smūgio jo automobilis pakilo į orą ir apvirtęs tėškėsi ant gatvės. Laimei, tai buvo senas volvo, tvirtas kaip tankas, todėl jį vairavęs žmogus liko sąlyginai nenukentėjęs. Amžinai būsiu už tai dėkinga. ĮŽANGA 15

Man pasisekė kur kas mažiau. Kadangi saugos diržas buvo atsegtas, mano kūnas šovė į priekį, galva į šipulius sudaužiau priekinį stiklą ir patyriau trauminį smegenų sužalojimą. Tai gerokai apkartino pasirengimą artėjančioms vestuvėms, bet nieko nestabdžiau. Mano galva ištino ir tapo panaši į beformį oranžinį krepšinio kamuolį – jau vien tai buvo blogai, negana to, teko kęsti visokius nemalonius simptomus. Ėmiau painioti skaičius. Keistai elgiausi. Lygintuvą įdėjau į šaldytuvą. Pamiršau pieną mikrobangų krosnelėje. Kartą visai dienai požeminėje stovėjimo aikštelėje palikau užvestą ir veikiantį automobilį, jis automatiškai užsirakino, o raktai liko viduje. Neverta net sakyti, jog jaučiausi sutrikusi, išsigandusi ir susigėdusi. Bet įdomiausia, kad pradėjau patirti ir neįtikėtinos palaimos akimirkų. Kartais mano pojūčiai nepaprastai sustiprėdavo ir mane apimdavo nuostabi būsena. Galėdavau matyti ir jausti gerokai už savo įprastų suvokimo ribų. Patirdama visa tai jaučiausi labai švelni, jautri ir kilniaširdė. Mačiau kitų žmonių geriausias savybes, tarsi jos natūraliai sklistų iš jų esybės gelmės. Ši nuostabi patirtis tęsėsi apie šešias savaites ir per tą laiką aš, rodėsi, gavau didžiulę atjautos ir supratingumo dozę. Deja, šios ypatingos būsenos atnešė netikėtų sunkių išgyvenimų. Staiga viskas pasisuko bloga linkme, tarsi lifto šachta būčiau kritusi tiesiai į juodą sielos naktį. Tiesą sakant, trejus ar ketverius metus man buvo labai sunku. Avarija atgaivino vaikystės prisiminimus – traumuojančią praeitį, nuo kurios seniai buvau atsiribojusi. Man niekaip nesisekė suvokti ir įsisąmoninti savo patiriamų, bet tarpusavyje nesuderinamų pakilimų ir nuosmukių. Matyt, visa tai – ypač grįžtantys skaudūs 16 PRIERAIŠUMO GALIA

prisiminimai – nutinka daugeliui žmonių, išgyvenusių dideles avarijas. Išbandžiau viską, ką tik galėjau sugalvoti, kad suprasčiau, kas su manimi vyksta. Telefonų knygos geltonuosiuose puslapiuose (čia tiems iš jūsų, kas dar prisimena telefonų knygas ir geltonus jų puslapius) susiradau įvairiausių profesionalias paslaugas siūlančių specialistų ir su jais kalbėjausi. Išmėginau visokias terapijas. Perskaičiau viską, ką tik pavyko rasti apie traumas ir atsigavimą po jų. Nuėjau į nesuskaičiuojamą daugybę paskaitų ir seminarų. Iš esmės vykdžiau nacionalinio masto paiešką, tikėdamasi aptikti ką nors, kas galėtų man padėti. Bet taip niekas ir nepadėjo. Šen bei ten gaudavau truputį naudos, stengiausi informaciją sujungti, tačiau trokštamo supratimo ir palengvėjimo vis tiek nesulaukiau. Galiausiai išgirdau apie Peterį Levine’ą ir sudalyvavau jo seminaruose apie somatinius potyrius (angl. Somatic Experien cing – SE). Tuo metu dar nelabai supratau, kokia yra Peterio veikla, bet žinojau, kad ji susijusi su nervų sistemos grąžinimu į tvarkos būklę. Tačiau svarbiausia, jog bematant suvokiau, kad jo mokymai man padeda. Peteriui padedant pamažu sveikau ir ėmiau domėtis, koks yra fiziologijos ir traumos ryšys. Išmokau veiksmingai dirbti su savo nervų sistema ir sumažinti tam tikrų trauminių simptomų intensyvumą, sužinojau daugybę metodų, kaip išlaisvinti ir integruoti ribines patirtis. Peterio darbas su somatiniais potyriais tebėra nepaprastai svarbus informacijos šaltinis ir man labai padeda. Sveikdama nusprendžiau mokytis, pasirinkau P. Levine’ą savo vadovu ir tapau viena iš pirmųjų somatinių potyrių meĮŽANGA 17

diatorių. Nepaprastai vertinu galimybę daugiau kaip dvidešimt penkerius metus dėstyti Somatic Experiencing programą visame pasaulyje. Aš labai daug sužinojau apie tai, kaip reguliuoti autonominę nervų sistemą, kaip simptomai atspindi didžiulį susijaudinimą dėl slegiančių gyvenimo įvykių, kaip sukelti ir užbaigti nebaigtas ar slopinamas savisaugos reakcijas ir dar daug kitų dalykų. Lieku amžinai dėkinga. Laikui bėgant pradėjau vis daugiau dėmesio skirti nutrūkusiems santykiams atkurti, jei žmogus (dažnai po trauminės patirties) užsisklendžia ir nuo visko atsiriboja, o Peteriui padedant, ir dėl sunkių savo pačios išgijimo pamokų, susipažinau ir dirbau su žmonėmis, atsidūrusiais neįtikėtinose tamsybėse. Padėjau jiems sumažinti patiriamų simptomų intensyvumą, stiprinti atsparumą ir gebėjimą atsigauti, o dažnai ir visiškai pasveikti. Man didžiulė dovana leistis į šią kelionę su kitais žmonėmis ir stebėti, kaip jie vėl pradeda džiaugtis gyvenimu. Tai tapo mano gyvenimo darbu, todėl visą likusį man laiką ketinu paskirti traumos bei gebėjimo atsitiesti tyrimams ir padėti žmonėms atgauti gyvybingumą bei gerą savijautą. Savo darbe nuolatos grįžtu prie šių svarbiausių temų ir klausimų:

•

Kaip atkuriame nutrūkusius ryšius su savimi ir kitais ir kaip vėl įgauname pilnatvės pojūtį?

•

Kaip sujungiame įvairias savo patirtis su savo sielos dalimis, kurios atrodo suskilusios ir frag mentuotos?

18 PRIERAIŠUMO GALIA

•

Kaip po nenusakomų praradimų, baimės ar bejėgiškumo momentų mums vėl pajusti savo galią ir atgauti psichinį atsparumą?

•

Kaip vėl pajuntame savo kūną ir atkuriame saugų ryšį po to, kai dėl traumos atsiskyrę ar netekę ribų prarandame savo fizinio „aš“ suvokimą?

•

Kaip atgauname savo prigimtinę teisę jausti stabilumą ir vidinę ramybę, ryšį ir užuojautą, „prieigą“ prie visų savo žmogiškumo ir dvasinės prigimties aspektų?

Sužinojau, kad atsakymai į šiuos klausimus randami tik atidžiai įsigilinus į savo pačių (ir kitų žmonių) ankstyvųjų santykių modelius, o tada galima taikyti intervencijas ir (arba) kurti gydančias patirtis, padedančias praktiškai įgyvendinti prieraišumo teoriją. Supratus jos vertę darbui su poromis, psichoterapiniam žmogaus sveikimo procesui ir santykiams su keistis pasiryžusiu partneriu ar tėvais, suvokiančiais šios teorijos išmintį, galima pasiekti esminių pokyčių ir neįtikėtinai daug naudos. Šios knygos tikslas – padėti rasti atsakymus į kai kuriuos iš išvardytų klausimų, o jų ieškodami atgaivinsime jūsų ankstyvųjų prisirišimų istoriją, išsiaiškinsime įvairius prieraišumo tipus ir susitelksime į praktinį prieraišumo sukeltų žaizdų gydymą. Nersime giliai į mūsų žmogiškų gebėjimų gelmes ir kursime tikrus, praturtinančius santykius. Tiksliau sakant, pažvelgsime, kokią įtaką su prieraišumu susijusios nuoskaudos daro mūsų – suaugusių žmonių – santykiams ir kaip galime padidinti savo ĮŽANGA 19

saugaus prieraišumo galimybes, nesvarbu, ar mūsų vaikystės patirtis buvo laiminga, ar kėlė kančių. Dirbdami šiuo klausimu sužinosite, ko reikia norint sukurti gilų ir ilgalaikį artimą ryšį.

 Pripažinkime, gyvenime kartais būna labai sunku. Kad ir kas būtume, kiekvienas neišvengiamai susiduriame su negandomis ir iššūkiais, kurie nuo mūsų visai nepriklauso. Jei jau gana ilgai gyvenate šioje planetoje, anksčiau ar vėliau buvote nesuprastas, patyrėte praradimų ar smurto, galbūt teko ar teks išgyventi skyrybas ar ligą, automobilio avariją ar ekologinę katastrofą, karą ar dar dievai žino ką. Kartais šie įvykiai taip sukrečia, kad nebelieka jėgų į juos reaguoti. Negalime jų sustabdyti – jie tiesiog nutinka, ir tai yra žmogaus gyvenimo dalis. O reikalai atrodo dar sudėtingesni todėl, kad remiantis naujais epigenetiniais tyrimais galima sakyti, jog mes paveldime savo protėvių vargus. Vienaip ar kitaip mus paveikia viskas, ką išgyveno ir iškentė mūsų seneliai, proseneliai ir taip toliau. Tačiau kartu mes esame ir jų gebėjimo atsitiesti vaisius. Laiko ir žmonių kaip rūšies evoliucijos tėkmėje mes nuolatos patiriame sunkumų, bet darome viską, kad juos ištvertume ir išliktume. Taigi gyvenimas sunkus, ir tai ne jūsų kaltė. Tiesiog jis toks yra, o tai reiškia, kad metas liautis kaltinti save, tarsi būtumėte vieninteliai už viską atsakingi. Bet kuris iš mūsų gali patirti įvairiausių traumų, ir daugelis jų visai nesusijusios su gyvenimo būdu ar asmenybės bruožais. Tai bloga naujiena. Bet yra ir gerų žinių. Mes vis tiek galime daug ką nuveikti. 20 PRIERAIŠUMO GALIA

ISBN 978-609-466-664-3

9 786094 666643

DIANE POOLE HELLER

PRIERAIŠUMO GALIA

DIANE POOLE HELLER

PRIERAIŠUMO GALIA KAIP SUKURTI TVIRTUS IR ILGALAIKIUS TARPUSAVIO RYŠIUS

Psichologinis atsparumas Prieraišumo tipai Tr a u m ų k i l m ė i r t e r a p i j a