Siaub o trileris
Iš anglų kalbos vertė SKAISTĖ REPČYTĖ
Vilnius, 2026
AUTORIAUS PASTABA
Šioje istorijoje nagrinėjamos temos ir situacijos, susijusios su depresija, obsesiniu kompulsiniu sutrikimu, gedulu ir savižudybe. Čia nerasite pagražintų paguodos frazių. Gyvenimas gali būti sunkus – jis dažnai kupinas kančios. Norą nebeegzistuoti lydi didžiulis vienišumas – žmogus dar vienišesnis, jei bijo, kad prabilęs apie savo problemas bus atstumtas. Tikiu, kad kalbėdami šiomis temomis, o ne jas slėpdami, padarysime daugiau gero nei žalos. Jei jūs ar kas nors, ką pažįstate, galvoja apie savižudybę, apsvarstykite galimybę apsilankyti svetainėje www.findahelpline.com.
7
Iš kaimo išvarytas vaikas sudegins jį visą, kad pajustų kaimo šilumą. Autorius nežinomas
ATLIK RITUALUS
Nuo prieangio nusidriekė purvinų pėdsakų takelis, kuris vedė per žvyruotą kiemą ir pradingo tamsiame miške. Deividui Karnsvelui neliko nieko kito, kaip tik jais sekti. Nereikėjo nė sakyti, kad jis visai to nenorėjo. Jis norėjo uždaryti duris, užrakinti spynas, grįžti į lovą pas žmoną, su kuria praleido keturis dešimtmečius, ir vėl panirti į miegą, lyg niekada nebūtų išgirdęs trijų duslių beldimų. Tačiau tai, ko Deividas norėjo, nieko nereiškė. Deividas turėjo sekti tais pėdsakais – nuo to priklausė visos žmonijos išlikimas. Stengdamasis nesukelti jokio garso, vyras nuėjo į prieškambarį, įsispyrė į guminius batus ir apsivilko tamsiai žalią lietpaltį. Po apačia vilkėjo naktinius drabužius – sportines kelnes ir trumparankovius marškinėlius – nelabai tinkamą aprangą tokiam orui, bet Deividas negalėjo rizikuoti ir blaškytis miegamajame ieškodamas kitų rūbų, nes būtų pažadinęs žmoną. Jei Greisė pabustų, pradėtų klausinėti: „Ką taip vėlai veiki?“ „Ar kažkas vėl beldė į duris?“ 11
Marcus Kliewer
Ir tas klausimas, nuo kurio ypatingai suspausdavo širdį: „Ar tikrai gerai jautiesi?“ Greisė seniai įtarė, kad vyras netenka sveiko proto – galbūt tai jau ne tokia ankstyva demencijos stadija. Pirmą kartą išvydęs viziją, Deividas ir pats apie tai susimąstė. Tąkart su prikrautu vežimėliu stovėdamas „Costco“ eilėje prie kasos pajuto, kaip per kaukolę kerta staigus ir nuožmus migrenos priepuolis, – lyg kirvis į sausą medieną. Jis susmuko, bet spėjo įsikibti į vežimėlį, kad nepargriūtų. Po to užplūdo košmariški vaizdiniai – tokie ryškūs, kad beveik galėjo juos girdėti ir matyti judančius ant blizgančių betoninių grindų. Haliucinaciniai regėjimai, tiksliai nurodantys, kas nutiks, jei nedelsiant negrįš namo. Vaizdiniai baisesni už žiauriausius pragaro aprašymus. Du kartus vos neapsivėmęs Deividas paliko vežimėlį ir prasibrovė per minią. Grįžk namo. Dabar. Netrukus tylioje jo namų svetainėje jam buvo atskleisti Ritualai. Neprasivėrė dangus ir nenuaidėjo Dievo balsas. Neprasiskyrė debesys. Ritualai tiesiog išniro jo mintyse – savaime suprantami, tarsi visada būtų juos žinojęs, tik pamiršęs. Ritualai, kurių privalo laikytis, kad apsaugotų žmoniją nuo neišpasakyto skausmo. Ritualai, kurie dabar vidurnaktį jį vertė sekti pėdsakais į tamsų mišką. Deividas pasiėmė savo karišką žibintuvėlį, kurį visada laikydavo mediniame padėkle ant šaldytuvo, ir žengė į prieangį. Barzdotam smakrui beveik liečiant krūtinę pažvelgė žemyn, tada įjungė žibintuvėlį, kurio baltas šviesos ratas nušvietė kilimėlį po kojomis. Deividas prisimerkė ir įdėmiai tyrinėjo šlapius pėdsakus. Šį kartą – sportbačiai. Geras ženklas. Arba bent jau mažiau blogas iš daugybės grėsmingų ženklų. Kartais pėdsakus palikdavo kojinės, kitais atvejais – basos pėdos. Deividas ne visada galėdavo nuspėti Lankytojų elgesį, ypač tų, kurie ateidavo be tinkamos avalynės. Sportbačiai 12
P R I Ž I Ū R Ė TO J A
bent jau reiškė, kad su tuo, su kuriuo susitiks pėdsakų takelio pabaigoje, galės palyginti lengvai susitvarkyti. Tikėkimės. Pastaruoju metu pradėjo juos vadinti Lankytojais – tuos nepažįstamuosius iš miško. Lankytojai buvo skirtingi, todėl Deividas visiems jų tipams suteikdavo vardus. Jis visą gyvenimą suteikdavo pavadinimus dalykams, kurie jį neramino, kurie peržengdavo jo supratimo ribas. Kadaise melanomos dėmę, kurią paskui nuo jo peties pašalino chirurgas, pavadino Frenku. Vardai suteikdavo piktoms būtybėms formą ir vietą mintyse, kurioje galėdavo jas įkurdinti. Deividas užmigti negalėdavo tik dėl naktinių garsų, kurių taip ir nesugebėdavo pavadinti. Jis pakėlė akis nuo prieangio ir apšvietė medžius. Pėdsakai vedė ten, kur vesdavo beveik kiekvieną kartą: vienu iš daugelio vingiuotų takelių, besitęsiančių iki Vindfolo įlankos. Dar vienas geras ženklas. Šiąnakt nereikės brautis pro brūzgynus ir gervuogių krūmus. Deividas giliai atsiduso – jo kvapas šaltame nakties ore virto baltomis garų gijomis, atspindinčiomis šviesą, sklindančią pro svetainės langą. Deividas tyliai uždarė duris, išsitraukė raktus, užrakino spyną ir norėdamas įsitikinti, kad viskas tvarkoje, pasuko rankeną. Kartais Lankytojai sugalvodavo grįžti ir bandydavo patekti į namus. Jei jiems pavyktų, viskas taptų neapsakomai sunkiau. O jis tikrai neleis, kad Greisė būtų įtraukta į šį košmarą, – kuo mažiau žino, tuo geriau. Susikišęs raktus atgal į kišenę, vyras nulipo laiptais ir žengė į kiemą. Žingsniuodamas palei pėdsakus guminių batų padais traškino šlapią žvyrą. Senstančiuose keliuose tvinksėjo maudžiantis skausmas. Studijų metais Deividas lakroso komandoje žaidė centro pozicijoje, bet šiandien vos įstengė pabėgėti. Iš priešais augančio miško atskriejo sūraus vėjo gūsis – karstelėjęs pūvančių medžių ir Ramiojo vandenyno dvelksmas. 13
Marcus Kliewer
Jis stabtelėjo ties riba, kur žvyruotas keliukas susitiko su miško medžiais, – žibintuvėlio spindulys skrodė tamsą, blizgėdamas ant kerpėmis apaugusių kamienų. Šiąnakt medžiai ypač šlapi. Permirkę ir pavargę, tarsi būtų iškelti iš nusausinto ežero dugno. Deividas žingsniavo tolyn. Jau seniai nebelijo, bet nuo šakų vis dar lašėjo užsilikęs vanduo. Lašai krisdavo nuo menkiausio vėjelio, dėl kurio medžiai pradėdavo šnabždėti kalba, kurios žmonėms nebuvo lemta suprasti. Su kiekvienu žingsniu miškas atrodė vis labiau nenuspėjamas. Įvairių rūšių medžiai pynėsi tarpusavyje, tarsi kurdami savo atskiras valdas. Visai šalia tako susispietusių beržų būrelis šnabždėjo gandus apie didžiąsias pocūges, kurių papėdėje gulėjo nuvirtusio ąžuolo lavonas. Galingą medį pernai pavasarį nuvertė audra. Dabar iš jo teliko gumbuolių mazgų, medieną ėdančių vabalų ir kūno spalvos grybų metropolija. Deividas peržengė ąžuolą. Maždaug po trijų minučių takas paskendo stingdančioje ramybėje, primenančioje sustabdytą filmo kadrą. Ir tyloje. Jokio paukščio čiulbėjimo, jokio svirplio čirškimo. Dar vienas geras ženklas. Oregono pakrantės laukinėje gamtoje lietingos nakties tyla neatrodė pavojinga. Nerimą kėlė nebent nepratusiems, bet Deividas čia gyveno visą savo gyvenimą. Kai čirpdavo žiogai ir čiulbėdavo paukščiai... tada neturėdavo jokios abejonės, kad bus siaubinga naktis. Lyg pati gamta bandytų įspėti apie tai, kas laukia tako gale. Todėl tyla suteikdavo ramybės, o vienišas guminių šlepsėjimas miško paklote – paguodą... Kažkas sušnarėjo. Deividas staiga pasisuko į kairę ir nukreipė šviesą į garso šaltinį. Ten, vos už keliolikos žingsnių, briedė ramiai rupšnojo nuvytusią drebulės atžalą. Ji nė kiek nesutrikusi kilstelėjo galvą. Briedės akyse atsispindint žibintuvėlio šviesai, ji tuščiu žvilgsniu įsistebeilijo į nematytą žmogų. Nuo jos žvilgsnio Deividas miške 14
P R I Ž I Ū R Ė TO J A
pasijuto vienu iš gyvūnų, kažkuo, ką galima įvertinti ir priskirti kategorijai. Briedė baigė kramtyti, nurijo ir lėtai nužingsniavo giliau į mišką, kol visai išnyko aklinoje tamsoje. Netrukus nutilo ir duslus jos kanopų dunksėjimas. Toks vaizdas pasitaikydavo itin retai – briedžiai beveik niekada neatklysdavo taip aukštai, taip arti Vindfolo įlankos. Daugelis būriuodavosi slėnyje prie upės. Medžių šakas vėl sušnarino švelnus vėjo gūsis, o nuo jo užsilikę lietaus lašai pabiro ant Deivido plaukų, įsiskverbė iki pat galvos odos – šalti dilgsniai, galiausiai virstantys drungnomis balutėmis. Jis grįžo prie užduoties. Takas staigiai suko į kairę, bet pėdsakai vedė tiesiai, į miško tankmę. Keista. Ne pirmas kartas, bet vis tiek pakankamai neįprasta. Deividas sustojo. Paprastai pėdsakai rinkdavosi vieną iš dviejų krypčių: laikydavosi tako arba ne. Jis vėl pakėlė žibintuvėlį. Žolė čia buvo reta – iš po storo nukritusių lapų ir pušų spyglių kilimo kyšojo keli reti tikrojo ežiakrūmio kuokštai. Medžiai augo atokiau vienas nuo kito, tarsi introvertai, stoviniuojantys kokteilių vakarėlyje. Tokioje vietoje pėdsakais sekti sudėtingiau, bet Deividas giliai įkvėpė ir žengė pirmyn. Tai sutraiškytas lapas, tai nulūžusi šakelė. Sekti pėdsakais jam tapo taip pat natūralu kaip vaikščioti. Pėdsakai vedė beveik tiesia linija, nukrypdami tik tiek, kiek reikia apeiti pavienius medžius. Jis pastebėjo pažįstamą akmenį – artėjo prie savo teritorijos ribos. Deividas paskaičiavo, kad iki virvės, kurią įtempė prieš kelis mėnesius, liko maždaug šimtas penkiasdešimt metrų. Jau turėjo būti suradęs Lankytoją. Jis paspartino žingsnį. Žemėje ėmė vibruoti baritoniškas vandenyno gaudesys, kuris nuvirpėjo ir per jo kaulus. Su kiekvienu žingsniu šaltis darėsi vis įžūlesnis, lyg negyvos rankos slystų per odą. Deividas paniurzgėjo sau po nosimi. Štai kas nutinka, kai ant marškinėlių užsimeti tik lietpaltį... 15
Marcus Kliewer
Ant priešakyje augančios žolės iššoko baltas šešėlis, kuris mažais ir greitais šuoliukais pradėjo stryksėti per žemę. Triušis. Jis pralėkė visai šalia Deivido, link namo, tarp tolimų medžių spindinčio lyg mažas žiburėlis. Keista šiuo metų laiku išvysti triušį. Taip, čia visada buvo laukinių kiškių, kurie pasižymėjo rusvai pilku kailiuku, bet naujieji atrodė kaip naminiai. Daugelis šokoladinės spalvos, kai kurie margi, keli – visiškai balti. Turbūt kokio nors palikto augintinio palikuonys, svarstė Deividas. Šešėliuose, iš kurių iššoko triušis, pasigirdo tylus garsas. Deividas pakreipė galvą: Vos girdimas kukčiojimas. Daugeliui toks garsas būtų įvaręs šiurpą, bet Deividas net atsiduso iš palengvėjimo. Tai tik Verkšlentojas. Lankytojo tipas, su kuriuo buvo susidūręs jau daugybę kartų: tereikėjo juos nuraminti, tada palydėti atgal prie namo, toliau nuo sklypo ribos. Kol jie seka paskui – neatsigręžk. Kad ir ką išgirstum – nežiūrėk atgal. Netrukus Lankytojas pradings, nebesigirdės ir jo žingsnių. Net ir tada neatsigręžk, toliau eik link namo. Gali pasirodyti keista, bet Deividui toks elgesys tapo rutina. Po velnių, jis būtų galėjęs viską atlikti užrištomis akimis. Tačiau tuos kelis kartus, kai nepavyko, kai Lankytojų nuraminti nesugebėjo, o jų verkšlenimas peraugo į skausmingą raudą arba mįslingus klyksmus, Deividui neliko nieko kito, tik bėgti. Prakeikti skaudantys keliai. Reikėdavo kuo greičiau lėkti namo, kad Lankytojas neaplenktų ir nepaverstų gyvenimo dar sunkesniu, nei jau buvo. Jis ryžtingai žengė kukčiojimo kryptimi, bet netrukus ryžtą pakeitė abejonės. Tas verkšlenimas, švelnus, bet veriantis širdį, buvo siaubingai, siaubingai pažįstamas. Tai ne jis, ar ne? Negalėjo būti jis... 16
P R I Ž I Ū R Ė TO J A
Deividą kojos nešė pirmyn, žingsnis po žingsnio. Jis įžengė į nuolaidžią proskyną – siaurą plyšį miške, vos šešių metrų skersmens. Kitoje pusėje pirmyn atgal žingsniavo Lankytojas. Šis vilkėjo įprastą aprangą: mėlynus džinsus ir geltoną lietpaltį su užmaukšlintu gobtuvu. Vidutinio sudėjimo jaunas vyras slėpė veidą ir nudelbęs akis žiūrėjo į žemę. Lankytojas murmėjo sau po nosimi: – Ne, ne, ne... Jo virpantis balsas skambėjo beveik kaip rauda. Deivido širdis pradėjo pašėlusiai daužytis. Tik ne jis... Deividas jau buvo įžengęs tris žingsnius į proskyną, kai kulnu perlaužė ant žemės gulėjusią šaką. Lankytojas iškart atsisuko ir Deivido didžiausia baimė išsipildė. Šis Lankytojas buvo būtent tas, kurio bijojo labiausiai: rusvi plaukai, apgamas ant kairiojo skruosto, vos pastebimas nosies tiltelio nelygumas. Kiekviena detalė atitiko, išskyrus vieną: Akis. Lankytojo akys nebuvo pažįstamos tamsiai rudos spalvos. Tamsiai rudos akys, kuriomis įdėmiai žvelgė, kai Deividas mokė jį vairuoti. Kurios kaltai mirksėjo, kai buvo pagautas rūkantis už galinio kiemo pašiūrės. Akys, dėl kurių Deividas būtų paaukojęs viską – turtus, namus, net savo gyvybę, – kad tik galėtų į jas pažvelgti dar kartą, pasakyti, kiek daug šis berniukas jam reiškė, bet... Šios akys nebuvo tamsiai rudos. Jos buvo blyškiai mėlynos, tokios šaltos, kad beveik baltos. Lankytojas permetė svorį ant kitos kojos ir sumirksėjo. – K-ko nori? Jis nepažino Deivido. Žinoma, kad nepažino. Tai juk nebuvo jis. Tai buvo tik Lankytojas ir vis dėlto... Deividas atsikrenkštė, stengdamasis suimti save į rankas. Nuramink Lankytoją, neleisk, kad situacija taptų nevaldoma. 17
Marcus Kliewer
– Aš... aš čia tam, kad padėčiau, – Deivido balsas nutrūko. Lankytojas dilbiu nusišluostė nosį, staiga atrodė sutrikęs, netgi susigėdęs, tačiau sukaupęs drąsą tęsė toliau: – Tik bandau rasti apžvalgos aikštelę, bet vis pasiklystu, – jis mostelėjo atgal. – Man atrodo, kad ji ten, bet... kažkaip vis grįžtu čia. Deividas dirstelėjo į mišką vyrui už nugaros. Jis aiškiai matė sklypo ribą – vos už dešimties metrų blyškia virve pažymėtą liniją. – N-ne, ne ten, – sumelavo Deividas. Kol esate netoliese, neleiskite Lankytojui palikti sklypo teritorijos, kad ir ko tektų imtis. Viena iš daugelio taisyklių, kurias Deividas išmoko skaudžiuoju būdu. – Gerai... – Lankytojas vėl pažvelgė į Deividą. – Tai kur tada? – Apžvalgos aikštelė? Ji... ji štai ten, – Deividas linktelėjo per petį namo kryptimi. – Sek paskui mane. Bet Lankytojas nejudėjo. – Aš... aš nežinau... esu tikras, kad ji ten... – jis vėl sušnirpštė nosimi ir nusigręžęs patraukė link sklypo ribos, bet tada... – Palauk, – Deividas nurijo gumulą gerklėje. Lankytojas atsisuko. Daugeliui jo veidas būtų atrodęs neutralus, net abejingas. Bet Deividas jauno vyro veide matė kiekvieną raukšlelę – tarp eilučių perskaitė greičiau, nei būtų perskaitęs knygos puslapį. Jis visa širdimi jautė, koks palaužtas buvo šis jaunuolis, koks pasimetęs ir vienišas. Be vilties. Jei tik būtų tai pastebėjęs tada, prieš daug metų, ir... – Kas? – paklausė Lankytojas. – Tu... tu nenori ten eiti... – Vadinasi, apžvalgos aikštelė toje pusėje. – ...Taip, – atsakė Deividas. – Bet... – Atlik Ritualus. Nuramink juos. – Kad ir kas tau nutiko, – Deividas žengė arčiau, – aš pasiruošęs išklausyti. Gerai? Lankytojas dvejojo, lyg svarstė pasiūlymą, bet vėl nusisuko ir... 18
P R I Ž I Ū R Ė TO J A
– Kalebai, – šūktelėjo Deividas tarsi sukosėdamas. Tardamas šį vardą jautėsi keistai. To nebuvo daręs daugelį metų. Jaunuolis sustingo, suraukęs antakius pažvelgė per petį. – Iš kur žinai mano var... – Kalebai, prašau, tiesiog... – Deividas išdrįso žengti dar vieną žingsnį, stengėsi išlikti ramus ir nepaplūsti ašaromis. – Pasilik truputį ilgiau, – tarė jis. – Pakalbėk su manimi... prašau. Aš išklausysiu. Bet ką. Net pačias tamsiausias mintis, t-tau nereikia vienam jų išgyventi. Ar gerai? Kalebas nuleido akis... ne, ne Kalebas – Lankytojas nuleido akis ir pažvelgė į šlapią žemę, tada vėl pakėlė žvilgsnį. – Atsiprašau... nemanau, kad tai... aš turiu... – Ten nerasi nieko gero, supranti? – Deivido balsas vėl nutrūko. – Prašau, eik su manimi. Jei negalėsiu padėti, tada... tada parodysiu kelią į apžvalgos aikštelę, pažadu. Tik... pirmiau eik su manimi. Pasislėpsim nuo šalčio. Jaunuolis tyliai svarstė Deivido žodžius, jo veidą dengė tuščia, daug skausmo slepianti apatiška kaukė. Jis spyrė žemę ir pats nesitikėdamas kojos pirštu pakėlė nukritusių lapų lopinėlį, po kuriuo rangėsi sliekai. – Turi cigaretę? – paklausė vaikinas. Leidęs lapams nukristi ant žemės, nusivalė rankas į lietpaltį – pirmiausia delnus, paskui išorines plaštakų puses. – Aš tiesiog... velniškai noriu parūkyti, – jis papurtė rankas ir patrynęs vieną į kitą papūtė oro į suglaustus delnus. – Taip, – linktelėjo Deividas. – Eime šiuo keliu. – Kaip gi kitaip, – Lankytojas pavartė akis, tada pasikasė ausies spenelį lygiai taip pat, kaip darydavo Kalebas. – Iš kur žinai mano vardą? – Buvo ir kitų, – pamelavo Deividas. – Kurie tavęs ieškojo. Jie pasakė, kad tavo vardas Kalebas. 19
Marcus Kliewer
Jaunuolis dar kurį laiką žvilgsniu tyrinėjo Deividą. – Cigaretės toli? – Jos mano automobilyje, – dar kartą sumelavo Deividas. – Dešimt minučių šiuo keliu. Jaunuolis karčiai nusijuokė ir sugriežė dantimis. – Tik žiūrėk, kad nebūtum koks serijinis žudikas ar panašiai, – tarė. – Aš turiu peiliuką, – demonstratyviai patapšnojo džinsų kišenę. Deividas papurtė galvą. – Mano serijinio žudiko dienos jau seniai praeityje, – jis norėjo pajuokauti, sumažinti įtampą, bet netrukus patikslino. – Pajuokavau. – Taip, supratau. Juokinga. – Lankytojas mostelėjo ranka namo kryptimi. – Tiesiog... rodyk kelią. Deividas linktelėjo ir apsisukęs žengė pirmyn. Jaunuolio žingsniai sekė iš paskos, kažkur už trijų metrų traškėdami per nukritusius lapus. Vyrai ėjo tylėdami, neištardami nė žodžio. Deividas sekė pirminiais savo paties pėdsakais, vedančiais iki pagrindinio tako. Jis laukė, kad Lankytojas išnyktų, kad už nugaros aidintys žingsniai staiga nutiltų, kaip nutildavo visada, bet... – Tu čia gyveni? – paklausė jaunuolis. Klausimas užklupo taip netikėtai, kad Deividas vos nekrūptelėjo. Grįžtant Lankytojai niekada nekalbėdavo. Na, tik vienas – pagyvenęs vyras su kaubojiška skrybėle, kuris neturėjo antakių, kažkada pratarė: – Šalta naktis, ar ne? Deividas tada neatsakė, nes vos tik nuskambėjus klausimui senolio žingsniai nutilo. Taigi, Deividas ėjo toliau. Nežiūrėk atgal. Niekada neatsigręžk. – Tu čia gyveni? – pakartojo į Kalebą panašus Lankytojas. Deividas norėjo apsimesti, kad negirdėjo, bet... gal dar bent akimirką galėtų įsivaizduoti, kad kalbasi su juo... dar truputį. 20
P R I Ž I Ū R Ė TO J A
– Aš... taip. Už nugaros lapuose vis dar traškėjo Lankytojo žingsniai. – Kiek laiko? – paklausė jis. Deivido žibintuvėlis apšvietė nedidelę įkalnę, ant kurios pasimatė miško takas. – Beveik septynis dešimtmečius, – atsakė. – Tai dar nieko, – tarė jaunuolis. – Matyt, kad aš čia dar ilgiau. Deividas nežinojo, ką į tai atsakyti. Tiesiog eik. Neatsigręžk. Vaikinas tęsė: – Žinai... kartais pamirštu, kas esu. Tiesiog atsibundu šituose miškuose ir... Tyla. Deividas sustingo, pakreipė ausį, bet nepažvelgė atgal. Jis klausėsi žingsnių, kvėpavimo, bet nieko. Lankytojas pagaliau pranyko. Deividas pajuto gerai pažįstamą ir visą apimantį palengvėjimą. Palengvėjimą, kuris užplūsdavo kaskart atlikus Ritualą. Raminantis dopamino antplūdis. Tarsi bent akimirkai pasaulis vėl būtų stojęs į vėžes. Tačiau palengvėjimą netrukus pakeitė liūdesys – gilus skausmas, kurį buvo beveik pamiršęs. Toks skausmas, kuris įsigeria į kraują, ragina išgerti dar vieną taurę, kužda, kad gal geriau būtų tiesiog užmigti ir nepabusti, sako, kad... Deividas papurtė galvą, atsistojo tiesiau ir... – Aš vis dar čia, Deividai, – iš už nugaroje skendinčios tamsos atskriejo Lankytojo balsas. Jam permetus svorį ant kitos kojos, sutraškėjo sudžiūvę lapai. Deividui pakirto paširdžius. Kaklo sausgyslės įsitempė. Pagautas reflekso jau norėjo atsisukti, bet susilaikė, toliau žvelgė tiesiai. Niekada neatsigręžk. – Aš žinau, kad automobilyje nėra cigarečių, – Lankytojas vis dar kalbėjo Kalebo balsu, bet tonas pasikeitė, rodėsi kupinas paniekos. Dar viena ilga ir negailestinga tylos pauzė. Deividas nežinojo, ko griebtis. Toliau meluoti? Eiti? Sustoti? Niekada nebuvo patyręs nieko panašaus. 21
Marcus Kliewer
– Žinau, kad kaltini save dėl to, ką padarė Kalebas, – tarė Lankytojas. – Ir tikiuosi, žinai, kad... – jis nutilo. – Deividai, noriu, kad žinotum, jog Kalebas irgi tave kaltino. Jis paliko šį pasaulį nekęsdamas tavęs labiau, nei nekentė savęs. Žodžiai perskriejo orą ir atsidaužė į Deivido sąmonę tarsi akmenys į apledėjusį tvenkinio vandenį. Ledas sutrūkinėjo ir į paviršių iškilo didžiausios užslėptos baimės. Visi dalykai, kuriems niekada neleido įgauti formos, kurių nevadino vardais, kuriuos buvo pasiruošęs ignoruoti – gerti iki apsivėmimo, vairuoti, kol ištuštėdavo bakas, atlikti Ritualus, atlikti Ritualus, atlikti... Už nugaros trumpu staccato sutraškėjo lapai. TRAKŠT ir... Deividas nė nespėjo sureaguoti, kai Lankytojas stipriai pastūmė ir pagriovė jį ant žemės. Grabinėdamas šlapią purvą ir paniškai ieškodamas žibintuvėlio, Deividas kojose juto maudžiantį skausmą. Supuvę lapai, susiraizgiusios šaknys ir... jo pirštai užčiuopė šaltą žibintuvėlio metalą. Deividas nukreipė aukštyn šviesą – baltas apskritimas suspindo ant geltono Lankytojo lietpalčio. Jis jau leidosi taku link namo. Siaubo persmelktas Deivido atodūsis nuaidėjo tamsoje. Jis pašoko ir pasileido bėgti. Bėgo greičiau nei buvo bėgęs per pastaruosius dešimtmečius, ir kiekvienas geliantis kūno kaulas rėkė iš skausmo NAMO. GREIČIAU NAMO. Virpanti žibintuvėlio šviesa aplink metė iškreiptus šešėlius. Regos lauko pakraščiuose pradėjo judėti tamsių siluetų formos. Dar daugiau Lankytojų. Ištisos minios. Vieni aukšti, kiti žemi, vieni liesi, kiti kresni, – bet visi su geltonais lietpalčiais. Ir visi bėgo namo kryptimi.
22
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR