Vyrai, kurie rašo istorijos knygas, pasakoja apie mūšius ir pergales. O žmonių sielų istorijas pasakoja moterys.
Romanų „Stiklo skambesys“, „Pakrantės medžiai“, „Naktis, kai užgeso šviesos“ autorė
KAREN WHITE (Karen Vait) – JAV rašytoja, dvidešimt keturių bestselerių autorė. Šiuo metu ji su vyru ir dviem vaikais gyvena Džordžijos valstijoje, JAV pietuose, kur vyksta ir daugumos jos romanų veiksmas. Lietuviškai jau išleisti jos romanai „Stiklo skambesys“, „Pakrantės medžiai“, „Naktis, kai užgeso šviesos“.
PRARASTOS VALANDOS
Kai Paiper Milz buvo dvylika, ji padėjo seneliui užkasti dėžę sode už namo. Dėžė buvo senelės, todėl mergaitė pernelyg nesidomėjo, kas jos viduje, ir tai niekam nerūpėjo dar dvylika metų. Nelaimingas atsitikimas žirgų lenktynėse sudaužė visas Paiper svajones apie olimpinį auksą. Po senelio mirties ji paveldėjo namą su visomis jo paslaptimis, įskaitant ir kambarį, kurio nėra. Ar jis visgi yra? Bandydama atsigauti po sunkios traumos, ji sugrįžta į senelių namus ir prisimena sode užkastą dėžę. O joje – iškarpų albumo lapai ir grandinėlė, iki pusės apkabinėta karuliais. Ir 1929-ųjų laikraščio iškarpa, kurioje rašoma, kad Savanos upėje buvo rastas kūdikio kūnelis. Grandinėlė ima pasakoti apie tris drauges tais tolimais 1920-aisiais: kiekviena jų segėdavo grandinėlę keturis mėnesius, papuošdavo ją karuliu ir fiksuodavo draugystę iškarpų albume. Tačiau kodėl viskas nutrūko? Kas buvo tas kūdikis? Ir kodėl jos liūdnoji senelė apie tai niekada nepasakojo? Paiper visada manė, kad senelė neturi ką papasakoti. Ir tik dabar, kai jau per vėlu, ji supranta klydusi. Ir leidžiasi į istorijos paieškas. „Prarastos valandos“ – istorija apie tai, kad kiekviena moteris turi turėti dukterį, kuriai papasakotų savo istoriją. Apie paslaptis, kurios griauna gyvenimus, ir pamokas, kurias išmokstame jas sužinoję.
Prarastos valandos
Karen WHITE THE LOST HOURS Penguin Random House LLC, New York, 2017
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © 2009 by Harley House Books, LLC Conversation Guide copyright © 2009 by Penguin Random House, LLC All rights reserved including the right of reproduction in whole or in part in any form. This edition published by arrangement with Berkley, an imprint of Penguin Publishing Group, a division of Penguin Random House LLC. © Danguolė Žalytė-Steiblienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2020 © „Tyto alba“, 2020 ISBN 978-609-466-496-0
Prarastos valandos
1 SKYRIUS
Kai man buvo dvylika, padėjau seneliui užkasti dėžę sode už mūsų namo Savanoje. Neklausiau jo, kas joje. Dėžė buvo senelės, todėl tai man nerūpėjo. Gyvenimo baimė sunaikino jos dvasią gerokai anksčiau negu Alcheimeris – protą, todėl aš buvau įsitikinusi, kad senelė neturi ko papasakoti – bent jau istorijų, kurių verta klausytis. Tupėdama ant negilios duobės krašto tarp senelės bijūnų, užuodžiau prakaitą ir vasaros žolę. Sukišau rankas į juodą žemę, pasėmiau po saują, pakėliau sugniaužtas plaštakas ir atgniaužiau; ant dėžės apačioje it šešėliai pabiro grumstai. Žemė bilsnojo į sandarų skardinį antvožą dusliai it maži kumšteliai, reikalaujantys atskleisti paslaptis. Nusižiovavau, nusigręžiau ir pamiršau dėžę su visu turiniu, kai tik užtrenkiau užpakalinės verandos duris. Tos kaitrios popietės neprisiminiau gerą dešimtmetį: anas įvykis, palyginti su virte verdančiu gyvenimu – draugai, vakarėliai, nesibaigiantis garbės ir jaudulio vaikymasis ant kliūtinio jojimo arklio nugaros, – buvo nesvarbus. Man atrodė, kad esu nesunaikinama, atspari būgštavimams ir nusivylimams, kurie išblukino senelės veidą kaip tamsa, saulei nusileidus. Senelis suprato, kodėl save apgaudinėju. Šiaip ar taip, pats man sakė, kad aš vienintelė likau gyva po avarijos, kurioje žuvo abu tėvai, nes Dievas numatęs man kažkokią svarbią užduotį. 9
K a r e n Wh i t e
Nusprendžiau, jog tai reiškia, kad jau esu patyrusi didžiausią tragediją savo gyvenime ir daugiau nieko blogo man neatsitiks. Senelė tvirtindavo, kad aš tik bandau likimą, bet man pakako įsivaizduojamo pasaulio, kuriame visada buvau teisi, kol atėjo diena, kai buvau priversta suprasti, kaip klydau. Toks jau yra gyvenimas: skelia antausį tada, kai labiausiai nesitiki. Sučirškė durų skambutis, išsklaidydamas vasaros žolės ir drėgnos žemės kvapus. Lėtai pakilau nuo kėdės svetainėje ir permečiau akimis nutrintus baldus – per dvidešimt metų taip ir neapsipratau, kad jie nušiuro. Namas vis dar kvepėjo gėlėmis, nors paskutinę nuvytusią šermeninę puokštę su kitomis šiukšlėmis vakar vakare padėjau prie šaligatvio krašto. Vyliausi, kad namie laikomos gėlės sužadins man sielvartą, kuris lyg ir glūdėjo kažkur po oda. Iki šeštojo gimtadienio prisisielvartavau tiek, kad kūnas turbūt nusprendė, jog daugiau nebegaliu. Skambutis vėl sučirškė, ir aš nukėblinau prie durų, o nugara ir dešinys kelis piktinosi sulig kiekvienu žingsniu. Vasarą Savaną tarsi šydas gaubdavo drėgmė, aitrindama senas žaizdas lygiai taip, kaip šaltis. Seniai padariau išvadą, kad palankaus klimato mano apdaužytiems kaulams nėra, taigi galiu likti šiame sename mieste ir name, kuris jau keturias kartas priklauso mano motinos giminei. Nurijau nusivylimą, kai, atidariusi duris, išvydau advokatą, apie dešimt metų jaunesnį už senelį, kurį ką tik palaidojau. Jo oda buvo pilkšva it sudžiūvęs pelkių purvas, o visada neramios akys nuleistos. – Pone Mortonai, kokia maloni staigmena, – pasakiau ir pasitraukiau į šalį, kad jis galėtų įeiti pro duris. Vyliausi, kad užsuko kuris nors senas jodinėjimo laikų draugas – pastaraisiais metais jie užsukdavo vis rečiau, o vizitai būdavo vis trumpesni. Visiems nusibodo klausinėti manęs, kada vėl imsiu jodinėti, ir jie liovėsi mane lankyti, tarsi negalėčiau sėsti į 10
Prarastos valandos
balną, nes sirgčiau užkrečiama liga. Beveik visą gyvenimą mokiausi namie, todėl bendraklasių neturėjau, o draugai buvo susiję su žirgų sportu. Keli iš jų atėjo į šermenis, bet tik tiek. Net Dženė Bišop, mano seniausia draugė ir grėsmingiausia varžovė, viso labo atsiuntė krepšelį su kortele. Mortonas kažką numykė ir pirmas įžengė į svetainę. Mostelėjau jam sėstis, kai jis jau sėdėjo mano mėgstamiausiame krėsle, tame pačiame, kuriame kiekvieną vakarą sėdėdavo ir be paliovos megzdavo senelė. – Gal jums atnešti ko nors išgerti? – Gal atneštum man ko nors išgerti, mieloji? Luktelėjau svarstydama, ar labai nemandagu būtų pasiūlyti jam įsidėti klausos aparatą. – Ko norėtumėt, pone Mortonai? Arbatos ar limonado? – žiūrėjau, kaip jis braukia pirštu per dulkėtą stalą prie sienos, palikdamas liniją, kaltinančią mane namų ruošos įgūdžių stoka. – O gal nuodų? – tyliai pridūriau. Pakėlęs akis jis lėtai sumirksėjo, ir vieną siaubingą sekundę man pasirodė, kad jis mane išgirdo. – Mielai išgerčiau kokakolos. Diena karšta. Išėjau iš kambario ir grįžau su dviem stiklinėmis kokakolos – du trečdalius sudarė ledukai. Turėjau tik nepilną skardinę ir, užuot bandžiusi tai paaiškinti Mortonui, nusprendžiau, kad bus paprasčiau verstis su tuo, ką turiu. – Ačiū, Paiper, – pasakė jis, gurkštelėjo, suraukė nosį ir pastatė stiklinę ant padėkliuko. – Kuo galiu padėti, pone Mortonai? – garsiai paklausiau, sėsdamasi ant aptriušusios sofos šalia jo krėslo. Jis padėjo ant kavos staliuko portfelį, be galo oriai jį atsegė ir išėmė didelį rudą standaus popieriaus aplanką. – Atnešiau tau pasirašyti keletą dokumentų dėl senelio pa11
K a r e n Wh i t e
likimo, – jis pastūmė man šūsnį popierių ir padavė storą juodą rašiklį. – Ir popierius dėl tolesnės senelės priežiūros – juos turėsi peržvelgti ir pasirašyti. Įsmeigiau į jį akis, pirmą kartą supratusi, ką iš tikrųjų man reikš senelio mirtis. Kartu su namu, baldais ir 1988-ųjų biuiku „LeSabre“ paveldėjau ir senelę, kuria turėsiu rūpintis ir kuri nebeatmena mano veido. Pasirašiau dokumentus ten, kur jis parodė, ir pastūmiau atgal. Jis smulkmeniškai kruopščiai juos sutvarkė ir įsidėjo į portfelį. Bet, užuot atsistojęs ir išėjęs, tebesėdėjo krėsle. Gurkštelėjo skiestos kokakolos ir mirksėdamas įsistebeilijo į mane pro storastiklius akinius. – Dar kas nors, pone Mortonai? – paklausiau. Jis nesuprasdamas pažvelgė į mane. Susidėjo kaulėtas rankas ant kelių, aptrauktų juodu kelnių audeklu, ir tarė: – Dar vienas dalykas, Paiper. Aš nesiteikiau atsakyti. – Ne paslaptis, kad pažinojau tavo senelius nuo tada, kai buvau pasiuntinuku tėvo advokatų kontoroje. Jie buvo geri žmonės, – tramdydamasis jis trumpam nudūrė akis žemyn, ir aš būčiau mielai pasiskolinusi truputį jo sielvarto. – Anabelė – tavo senelė – buvo jauna ir graži. Jos tėtis buvo gerbiamas gydytojas. Gydė visus, nekreipdamas dėmesio į visuomeninę padėtį ar odos spalvą – anuo metu tai buvo retenybė. – Jis nukorė galvą, vešlūs antakiai kaip kerštingi sakalai įvijai krito žemyn. – Ir Anabelė buvo tokia pat. Visada kiti jai buvo svarbesni, visada rūpindavosi žmonėmis. – Jo balsas, tariant jos vardą, sušvelnėjo, ir aš dirstelėjau į jį, bet jo akys nieko neatskleidė. Suirzusi vėl nuleidau akis ir suriečiau kojų pirštus, kad nepradėčiau bilsnoti batais į žemę, o Mortonas mano svetainėje neprašomas leidosi kelionėn į praeitį. Mano akys nukrypo į Ry12
Prarastos valandos
tinę Teiloro gatvę priešais ir už jos – Monterėjaus aikštę su Nepriklausomybės karo didvyrio Kazimiero Pulaskio statula. Tai buvo mano pasaulis nuo šešerių metų, kai atsikrausčiau pas senelius. Šv. Jono bažnyčios varpai netolimoje Lafajeto aikštėje, sumišę su tyliu senelių pokalbiu balkone po mano miegamuoju, vakarais būdavo man lopšinė. Mano, talentingos jojikės, arklys iššokdavo aukščiau ir bėgdavo greičiau nei kitų, todėl pamačiau šiek tiek pasaulio. Bet arklio seniai nebeturiu ir vėl grįžau į pradžią, spoksau į skulptūrą Monterėjaus aikštėje, į negailestingą generolo Pulaskio veidą. – Kai atsikraustei pas juos, senelė ketino padovanoti tau vieną dalyką, kuris jaunystėje buvo jai labai brangus, – Mortonas nutilo ir suraukė kaktą, lyg ko nesuprastų. – Turbūt ji taip ir nenutaikė progos, nes senelis jį atidavė saugoti man, išvežęs Anabelę į senelių namus. Mano nuomone, dabar turėtum jį paimti. Supratusi, kad jis laukia mano atsakymo, atitraukiau žvilgsnį nuo lango. Ne iš karto suvokiau jo paskutinius žodžius. – Kažką nuo senelės? Mortonas ištraukė iš vidinės švarko kišenės užantspauduotą voką ir padavė man. Viduje kažkas pūpsojo. Ant voko kruopščiu senelės braižu buvo užrašytas mano vardas. Pažvelgiau į Mortoną, jis drąsinamai linktelėjo, ir aš, užkišusi nagą už atlanko, atplėšiau voką. Pasižiūrėjau į vidų, tikėdamasi laiško ar raštelio. Atkišau saują, apverčiau voką ir ėmiau kratyti, kol įstrigęs daiktas galiausiai nukrito man į delną. Mortonas palinko prie manęs, ir mudu įsistebeilijome į dovaną – auksinį angeliuką, laikantį atverstą knygą. Dar kartą papurčiau voką tikėdamasi, kad iškris grandinėlė, bet vokas buvo tuščias. – Net raštelio nėra, – šiek tiek nusivylusi pasakiau, sukiodama karulį ir svarstydama, kodėl ji taip ilgai man jo neatidavė. Mortonas paėmė mane už rankos ir suspaudė kone iki skausmo. 13
K a r e n Wh i t e
– Nėra ir nebus. Anabelė ketino jį tau padovanoti asmeniškai. Tai tavo senelės istorijos – jos gyvenimo – dalis, apie kurią ji norėjo tau papasakoti. Nuo tokio rimtumo man pasidarė nejauku. – Aš jį stropiai prižiūrėsiu. Ir grandinėlės paieškosiu. Gal ji buvusiame senelės kambaryje. Jis taip ilgai žiūrėjo į mane, kad nusprendžiau, jog nesuprato, ką pasakiau. Ruošiausi pakartoti kitais žodžiais, lėtai ir aiškiai, bet Mortonas ištarė: – Taip ir padaryk, jaunoji panele, – jis atsistojo ir stovėjo priešais, raukšlėtas jo veidas buvo susikaupęs. – Nežinia, ką rasi. Nesmagi laukiau, kol jis susirinks daiktus, paskui palydėjau į prieškambarį. – Tu graži jauna panelė, Paiper. Esu tikras, jog senelis nenorėtų, kad gyventum praeitimi. Susirask vaikiną ir ištekėk. Susilauk vaikų. – Jūs siūlot man parduoti namą? – Tai viena iš galimybių, – gūžtelėjo pečiais Mortonas. – Tau reikės mokėti už senelės išlaikymą, bet tėvų ir senelių palikimo pradžiai užteks. Gal norėsi pakeliauti. Atidariau laukujes duris ir išgirdau tolimą bažnyčios varpų gausmą. – Niekur keliauti nenoriu. Be to, mano nugaros ir kelio būklė tokia, kad tolima kelionė būtų nelabai vykęs sumanymas. Jis tylėdamas žiūrėjo į mane. – Ne tik tolimos kelionės gali būti naudingos. Kartais geriausia kelionė – po savo sielą. Nespėjau paklausti, ką jis turi omeny, nes jis vėl prabilo: – Beje, kadangi prašnekom apie keliones... mudu su Matilda keturiems mėnesiams išplaukiame į kruizą Pietų Amerikos pakrantėmis. Ji seniai apie tai svajojo, ir aš galų gale suvokiau, kad tinkamesnio laiko nebus. Galbūt kartais galėsi su manimi 14
Prarastos valandos
susisiekti elektroniniu paštu, bet nuolatinio ryšio nebus. Jei tau ko nors prireiks tučtuojau, skambink į mano kontorą, Džordžas mielai tavimi pasirūpins. – Ačiū, – padėkojau. Stengiausi nekrūptelėti, kai jis paminėjo Džordžą, ir nekantriai laukiau, kada Mortonas išeis. Jo žodžiai mane sutrikdė; tetroškau grįžti į tamsėjančią svetainę ir galvoti apie viską, ko netekau. Jis išėjo į lauką ir ant plytinių laiptų išsitraukė iš kišenės senamadišką auksinį laikrodį. Ant grandinėlės tabalavo auksinis rakto formos karulys. Jis pasižiūrėjo į ciferblatą ir susiraukęs vėl įkišo laikrodį į kišenėlę. – Dar vienas dalykas. Matilda prašė paklausti, ar jos giminės genealoginis medis jau sudarytas. Po nelaimingo atsitikimo kliūtinio jojimo varžybose prieš šešerius metus pavojingiausia mano veikla buvo mėgėjiškas domėjimasis genealogija ir knaisiojimasis po svetimų šeimų paslaptis. Paniurau supratusi, kad ponia Morton norėtų išgirsti ne tokį atsakymą: – Pasakykit jai, kad beveik baigiau. Bet man nepavyko nustatyti jokių giminystės ryšių tarp jos šeimos ir Anglijos karališkosios šeimos, kaip ji vylėsi. Nors radau giminių tarp Jorkšyro avių augintojų. Jis sumišęs ilgai žiūrėjo į mane. – Pasakyk tai jai pati, – galop ištarė. – Verčiau sušerkit mane aligatoriams, – sumurmėjau nusisukdama. Įsivaizdavau jo valdingą žmoną, kurios didybės manija prilygo tik paniekai man, prasčiokei, gimusiai į šiaurę nuo MeisonoDiksono linijos*, nors abu mano tėvai gimė ir augo Savanoje. * Riba tarp JAV Šiaurės ir Pietų (čia ir toliau – vert. past.). 15
K a r e n Wh i t e
Mortonas atsisuko į mane taip staiga, kad aš vos nekrūptelėjau. – Šituos žodžius išgirdau. Nusišypsojau, veido oda įsitempė, nepratusi prie aukštyn užsirietusių lūpų kampučių. – Iki pasimatymo, pone Mortonai, – tariau uždarydama sunkias duris, ant kurių kabojo juodas vainikas. Stebėjau jį pro vitražinį durų stiklą, vėl stengdamasi apraudoti senelį, kuris mane augino nuo šešerių metų. Išsiblaškiusi čiupinėjau mažutį karulį ir tankiai mirksėjau, pasiryžusi sielvartauti. Bet tebestovėjau sausomis akimis žiūrėdama, kaip Mortonas lėtai leidžiasi taku į aikštę su statula kare žuvusio didvyrio garbei. Ir man ne pirmą kartą toptelėjo, ar tik šlovinga mirtis nėra geresnė už gyvenimą, nusėtą melsvais nesėkmės randais, kurie kiekvienam krinta į akis.
16
Prarastos valandos
2 SKYRIUS
Pabudusi pajutau, kad man susuko sprandą, o į klubą įsmigo mažas kietas daiktelis. Vėl užmigau ant sofos, nes nebėra senelio, kuris lieptų man lipti į viršų, į miegamąjį. Atsisėdau ir, sukiodama kaklą, iškrapščiau iš po klubo kyšantį daiktelį. Tai buvo mažasis auksinis karulys, ir aš, paėmusi jį į rankas, trumpam nederamai nudžiugau. Neįsivaizdavau, kodėl. Gal dingusios grandinėlės paieškos kuriam laikui prablaškys mane, ir pamiršiu, koks mano gyvenimas. Nušliurinau į virtuvę, kelis ir nugara piktinosi, kaip ir sprandas. Atidariau šaldytuvą atsigerti rytinės kokakolos ir per vėlai prisiminiau, kaip nesvetingai priėmiau Mortoną – pavaišinau kokakolos likučiais iš paskutinės skardinės, sugraibytos ant galinės lentynos. Dengti puodai, įvairios mišrainės ir didžiulis kumpis – kaimynų, buvusių senelio bendradarbių ir parapijiečių netinkamai suprasti dėmesio ir pareigos ženklai, sukimšti į mažutę ertmę. Savanoje įprasta maitinti velionių giminaičius, tarsi sielvartui reikėtų papildomų kalorijų. Aš net folijos kampelio neatlupau, nes jaučiausi kalta ir neverta šių dovanų. Iki šiol neišliejau nė ašarėlės. – Velniop, – pasakiau tuščiai virtuvei ir užtrenkiau šaldytuvo dureles. Kažkas nutarškėjo ant medinių grindų, ir aš per vėlai suvokiau, kad laikiau karulį rankoje ir išmečiau, uždarydama šaldytu17
K a r e n Wh i t e
vą. Neįprastai sunerimusi atsistojau keturpėsčia, užmiršusi, kad su dešiniu keliu reikia elgtis atsargiai, ir ėmiau ieškoti karulio. Radau jį ant grindų, prigludusį prie pilnutėlės plastikinės šiukšlių dėžės, it priminimą, kad ją reikia ištuštinti. Pakėliau karulį prieš šviesą, krintančią pro virtuvės langą. Prisimerkusi apžiūrėjau atverstos knygos nugarėlę: man krito į akis siauros juodos linijos, įrėžtos viršeliuose. Prisikišusi supratau, kad tai užrašas, bet žodžiai buvo per smulkūs įskaityti. Iš paskutiniųjų dėdamasi susidomėjusi, nuėjau prieškambariu senelio kabineto link ir stabtelėjau tik kartą, kai pypkės dūmų kvapas priminė, kad pirmiau turėčiau pasibelsti. Naršiau po stalčius, kol radau didinamąjį stiklą – jis tebegulėjo ant rašomojo stalo, kur senelis skaitydavo sekmadienio laikraštį. Per širdį nuslinko liūdesio šešėlis, trumpam mane sustingdydamas. Troškau, kad užplūstų sielvartas. Bet likau tokia pat apkvaišusi ir bejėgė kaip per pastaruosius šešerius metus, ir net ši mintis manęs nepravirkdė, nors privalėjau apsiašaroti. Laikiau metalinį kotą vaizduodamasi, kad jis dar šiltas nuo senelio prisilietimo. Deja, jis buvo šaltas ir, nešdama jį prie lango, kad geriau įžiūrėčiau, supratau – jis nekelia man jokių jausmų. Prikišau angeliuką ir didinamąjį stiklą prie akių. Apvertusi karulį balsu perskaičiau užrašą ant knygos viršelių. „Perfer et obdura; dolor hic tibi proderit olim.“ Pakėliau akis klausydamasi skaitomų žodžių. Lotyniškai? Dar kartą perskaičiau užrašą, stengdamasi prisiminti lotynų kalbos pamokas vidurinėje mokykloje – jas stropiai stengiausi pamiršti visus šiuos metus. Vėl padėjusi didinamąjį stiklą ant senelio rašomojo stalo, dėl viso pikto atsisukau į knygų lentynas – gal išliko bent vienas senas lotynų kalbos vadovėlis. Senelis negalėjo pakęsti kompiuterių, o lipti laiptais į savo kambarį neturėjau jėgų. Peržiūrinėdama biblioteką bent jau prastumsiu didžiumą tuščio ryto. 18
Prarastos valandos
Užmiršusi pusryčius valandą rausiausi po senelio knygas, bet neradau nieko, kas bent truputį padėtų man išversti lotynišką posakį. Jau ruošdamasi išeiti iš kambario pastebėjau po vienu langu senovinį tolimojo plaukiojimo kapitono lagaminą. Jame senelė laikydavo mezginius, tarp jų megztinius ir šalikus, kuriuos numezgė man ir kurie man netiko arba nepatiko, todėl aš niekada jų nenešiojau. Anksčiau man nerūpėjo, kas lagamine, bet kažkodėl stabtelėjau prie jo, ir prieš akis šmėkštelėjo senelė: ji klaupiasi traškančiais keliais ir kažką deda į vidų. Įsikišusi angeliuką į kišenę, atsiklaupiau ant grindų ir pakėliau dangtį. Nuo nepakenčiamos naftalino rutuliukų smarvės ėmė perštėti akys, ir aš trumpam nusisukau, kad lagaminas prasivėdintų. Skubiai pradėjau jame knistis, stumdydama senus mezginius ir ryškius siūlų kamuoliukus, kurie jau tada, kai senelė megzdavo, buvo jai nebūdingų spalvų. Ji visada vilkėdavo nykiais rudais ir pilkais drabužiais, tačiau visi mezginiai, skirti man, būdavo skaisčiai rožiniai ir geltoni, melsvi ir gintariniai – primenantys saulėlydžio nutviekstą pelkę. Kruopščiai čiupinėjau minkštą vilną, kol pirštais brūkštelėjau per lagamino dugną ir nagu spragtelėjau į kažkokį kietą daiktelį. Timptelėjau ir pamačiau, kad ištraukiau mažutį melsvą megztinėlį. Pirštas užkliudė perlamutrinę sagą – jomis buvo tvarkingai užsegtas megztinio priekis. Ilgai į jį žiūrėjau spėliodama, kieno jis. Iš susimąstymo mane pažadino telefono skambutis. Pakėliau seno juodo „princesės“ modelio* telefono ragelį. – Alio? – Sveika, Paiper. Čia Mortonas. Mudu su Matilda netrukus išvykstame į oro uostą, bet sumaniau tau paskambinti prieš kelionę, įsitikinti, kad tau viskas gerai. * Nedidukas moteriškas įvairių spalvų telefonas miegamajam su šviečiančiu disku. 19
K a r e n Wh i t e
– Labai malonu, pone Mortonai. Ačiū, – atsiliepiau užmiršusi apmaudą, kad telefonas įsibrovė į mano vienatvę. – Suprantu, kad turėjai nedaug laiko pagalvoti apie mūsų vakarykštį pokalbį, todėl kol kas apie tavo planus neklausinėsiu. Tik noriu žinoti, ar tau paskutinę akimirką nekilo kokių klausimų, kol dar neišvykau. Jau ketinau atsakyti „ne“, bet toptelėjo viena mintis. Iškrapščiau iš kišenės angeliuką. – Tiesą sakant, kilo. Jūs advokatas, vadinasi, šiek tiek mokat lotyniškai? Stojo ilga tyla, paskui Mortonas atsiliepė: – Tiesą sakant, nesidomiu beisbolu, Paiper, taigi nežinau, kaip sekasi „Marlins“ komandai. Prikandau lūpą, bet pakartoti klausimo nespėjau – Mortonas tyliai sukikeno. – Aš tave mulkinu, Paiper. Girdėjau, ko klausei. Matilda verčia mane nešioti klausos aparatą, kai keliaujame drauge, antraip kraustosi iš proto. Tačiau ji nežino, kad galiu jį išjungti, bet iš ausies neišimti, ir ji nieko nesupras. Nusišypsojau rageliui. – Pažadu, kad tai bus mudviejų paslaptis, pone Mortonai. – Tai ką tau reikia išversti? Prikišau karulį prie akių, prisimerkiau ir balsu perskaičiau: – „Perfer et obdura; dolor hic tibi proderit olim.“ Jis atsikrenkštė. – Ovidijus. Tai reiškia: „Iškęsk ir būk tvirtas, kada nors šis skausmas bus tau naudingas“, – jis valandėlę patylėjo. – Kur tu jį girdėjai? – Jis buvo įrėžtas senelės karulyje, kurį man davėt. Išgirdau, kaip jis giliai įkvėpė. – Ji galėjo taip pasakyti. 20
Prarastos valandos
– Keista, – atsiliepiau atsišliedama į stalą. – Mano nuomonė priešinga. Senelė tikrai nebuvo nei pakankamai išmintinga, nei pakankamai sentimentali, kad užsakytų išraižyti karulyje mėgstamą eilėraščio eilutę. Jis kurį laiką tylėjo. – Šį kartą tu klysti, Paiper. Iš esmės. – Atleiskit, bet aš nesutinku, pone Mortonai. Man taip neatrodo. – Nieko nuostabaus. Iš tikrųjų tu visiškai nepažinojai senelės. Nurijau apmaudą. – Pone Mortonai, aš gyvenau su ja šešerius metus ir lankiau beveik kasdien nuo tada, kai man sukako dvylika. Manau, turiu teisę sakyti, jog ją pažįstu. – Neturi teisės kalbėti apie knygos turinį, jei viso labo apžiūrėjai viršelį. Aš įtūžau, o dar pilvas ėmė kurkti primindamas, kad nieko nevalgiau. Nutylėjau. – Dar kas nors, Paiper? Matilda čiupo skėtį, vadinasi, ji pasiruošusi. Norėjau jam pasakyti, kur gali įsikišti tą skėtį, bet prikandau liežuvį. Prisiminiau megztinėlį ir nenoromis vėl prabilau: – Senelės lagamine radau dar vieną daiktelį. Mažutį melsvą megztinėlį. Kiek žinau, ir mano motina, ir aš buvom vienturtės ir brolių neturėjom. Ėmiau spėlioti, gal jūs žinot, kieno jis. Stojo ilga tyla, bet šį kartą supratau, jog jis tyli ne todėl, kad manęs neišgirdo, ir pajutau, kaip per nugarą perbėgo šiurpulys, net plaukeliai ant sprando pasišiaušė. – Pone Mortonai? – Mūsų taksi atvažiavo, ir man tikrai reikia eiti, Paiper. – Pone Mortonai, ar jūs ką nors žinote apie megztinį? Išgirdau automobilio signalą, paskui Mortonas vėl prabilo. 21
K a r e n Wh i t e
– Tavo senelė buvo daug stipresnė, negu tu manai, Paiper. Galbūt turėtum ją aplankyti. Ragelyje vėl pasigirdo automobilio signalas. – Dabar tikrai privalau eiti, Paiper. Nedvejodama skambink Džordžui, jei tau ko nors prireiks. Iki pasimatymo, mieloji. Ilgai spaudžiau prie ausies ragelį, klausydamasi šaukimo signalo ir mėgindama suvokti, ką, po perkūnais, Mortonas bandė man pasakyti, ir kodėl man tai turėtų rūpėti. • Prisiverčiau nueiti į krautuvę nusipirkti kokakolos ir šaldytų pietų, nes mintis šildyti visą puodą sau vienai nė kiek neviliojo. Pokalbiai su Mortonu ir atrastas melsvasis megztinėlis priminė man senelę, ir aš suvokiau perkanti kukurūzinius miltus, valgomąsias ybiškes ir žaliuosius pomidorus – maistą, kurį ji man gamindavo vaikystėje, kad pakeltų nuotaiką. Žinojau, kad privalau aplankyti senelę, bet ji išvargino mane per senelio laidotuves, nes teko atsakinėti į tuos pačius jos klausimus ir iš naujo pristatinėti gimines ir draugus, kuriuos ji pažinojo penkiasdešimt metų. Senelė visiškai apkiauto, ir po kurio laiko lioviausi jai aiškinti, ką laidojame. Jai senelis visada bus gyvas, ir man buvo truputį ramiau žinant, kad ji niekada nesijaus visiškai vieniša. Bet ją aplankyti reikia. Padarysiu tai netrukus, bent jau paklausiu, kodėl jai atėjo į galvą perspėti mane dėl kantrybės, stiprybės ir skausmo. Padėjau krepšius su pirkiniais ant užpakalinės senojo biuiko sėdynės, stengdamasi nematyti prie vairo senelio nutriušusia šiaudine skrybėle, rodančio posūkius kaire ranka, nes posūkio signalų saugiklis perdegė, o jis gailėjo pinigų jam pakeisti. 22
Prarastos valandos
Kai važiavau aplink aikštę Rytinės Teiloro gatvės link, samanoti ąžuolai erzino mane protarpiais mesdami šešėlį, o seni, metų metais išlikę namai ištvermingai spoksojo į aikštę ir mane, niekindami laiką ir klimatą. Prie savo namo stabtelėjau – senoviško Savanos pilkaplyčio statinio su dailiais kaltinės geležies turėklais grožis kaskart sužavėdavo mane iš naujo. Turbūt todėl, kad pirmą kartą pamačiau šį namą, kai jis tapo man prieglobsčiu po tėvų mirties. Net paskui, kai senelės namas tapo man liūdesio ir šešėlių buveine, vis dėlto vadinau ją namais. Apie paslaptis, galbūt glūdinčias joje, aš palaimingai nieko nežinojau. Sustojusi prie šaligatvio krašto per vėlai prisiminiau, jog laukujų durų raktą atidaviau laidojimo biuro direktoriui, kad jis galėtų iškrauti gėles ir įnešti į vidų budynėms, kol manęs nebus namie. Sunkiai atsidusau nenuleisdama akių nuo trijų krepšių ant užpakalinės sėdynės ir svarstydama, ar paneščiau visus tris, jei eidama į kiemą už namo kirsčiau šoninį sodą. Padėjau vieną krepšį ant tuščios klombos kieme, norėdama perskirstyti naštą, ir tuo metu išgirdau čirškiant laukujų durų skambutį. Palikusi krepšį ant žemės atrakinau užpakalines duris, įbėgau į vidų, numečiau abu krepšius ant virtuvės stalo ir nulėkiau per visą namą prie laukujų durų. Ant laiptų, nutaisęs deramai užjaučiamą miną ir ant lieso kūno apsivilkęs melsvai ir baltai dryžuotą indiškos medvilnės kostiumą, stovėjo Džordžas Beikeris – Mortono advokatų kontoros jaunesnysis teisininkas, be to, ir jo anūkas. Jis buvo pakankamai patrauklus, bet atkakliai nedavė man ramybės nuo tada, kai prieš šešerius metus grįžau į Savaną, todėl man atrodė įtartinas, ir aš labai stengiausi išvengti bendravimo su juo – kaip ir visko, kas man priminė praeitį. Be to, jis buvo vienintelis mano pažįstamas, vadinantis mane tikruoju vardu, o ne pravarde, kurią man davė senelis, kai pirmą kartą užsėdau ant arklio. 23
K a r e n Wh i t e
– Labas, Erlina. Džiaugiuosi, kad radau tave namie, – jis ištiesė dengtą puodą, suvyniotą į foliją. – Mama pamanė, kad gali išalkti, todėl siunčia tau pomidorų ir valgomųjų ybiškių troškinį. Maisto daug, taigi, jei manai, kad visko nesuvalgysi, mielai likčiau pietų ir tau padėčiau. Paėmiau puodą ir prisiverčiau nusišypsoti. – Ačiū, Džordžai. Kaip malonu, kad tavo motina mane prisiminė. Jis stovėjo priešais, aiškiai laukdamas kvietimo užeiti. Parodžiau į patalpą už nugaros: – Palikau krepšį su maistu sode už namo, dar du – virtuvėje. Turiu įdėti produktus į šaldytuvą, kol nesugedo. – Tau negalima nešioti sunkių daiktų. Leisk man padėti. Susitaikiusi su mintimi, kad jo neatsikratysiu, pasitraukiau atgal ir jį įleidau. – Jeigu gali, atnešk iš lauko krepšį, o aš tuo tarpu įdėsiu puodą į šaldytuvą. Kol ėjau į virtuvę, jis lipo man ant kulnų kaip paklydęs šunėkas, paskui išskubėjo pro užpakalines duris. Pridėjau puodą prie rinkinio šaldytuve ir ėmiau krauti pirkinius iš krepšių. Grįžęs Džordžas pradėjo dėlioti maisto produktus ant stalo prie virtuvės sandėliuko, kur jie bus laikomi. Aš suirzau ir dėdamasi, kad nepastebėjau jo sistemos, pastačiau skardinę nuluptų pomidorų prie šaldytų žirnelių ir ledų. – Gražią kalbą pasakei per laidotuves, Erlina. Tu labai stipri moteris – tarei tokius žodžius, o nė ašara nenuriedėjo. Pasakiau tai seneliui Polui, o jis atsiliepė, kad senelis būtų tavimi didžiavęsis. – Ačiū, – šaltai padėkojau, kišdama vieną plastikinį maišelį į kitą. Kaip jam paaiškinti, kad aš neverkiau ne todėl, kad esu stipri? Būčiau stipri, jei ką nors jausčiau. 24
Prarastos valandos
Jis padėjo ant stalo dvi dėžes „Froot Loops“ dribsnių. – Tu iš tikrųjų valgai juos pusryčiams? Norėjau kandžiai atkirsti, bet nutylėjau. Vėliau tektų atsiprašinėti, o aš neturiu jėgų. – Taip, iš tikrųjų valgau. Jis papūtė lūpas. – Man atrodo, tavo gydytojas sutiktų, kad šviežių vaisių ir daržovių ir visagrūdės duonos dieta kur kas labiau paspartintų gijimą negu šie pusgaminiai. Sugriežiau dantimis ir pradėjau lankstyti plastikinius maišelius, žinodama, kas bus toliau. – Nelaimingas atsitikimas įvyko beveik prieš šešerius metus. Dabar vaikštant turėtų skaudėti nebe taip smarkiai. Gal tau reikėtų grįžti pas kineziterapeutą ir daryti pratimus... – Malonu, kad dėl manęs jaudiniesi, Džordžai. Aš dėkinga. Nuoširdžiai. Bet galiu savimi pasirūpinti. Jis apžvelgė suglamžytas greitmaisčio pakuotes ant virtuvės stalo – lyg įrodymą, kad esu melagė, bet nusprendžiau nekreipti į jį dėmesio ir pasilenkiau po virtuvės kriaukle įmesti krūvos plastikinių maišelių. – Ar tu galvojai, ką dabar darysi? Lėtai pakilau ir pažvelgiau pro langą virš kriauklės į pliką sodą su apleistomis, neprižiūrimomis klombomis – kaip vaikystės svajonė. Jo senelis klausė mane to paties, ir tikriausiai todėl aš jų abiejų šiek tiek neapkenčiau. Labai ilgai gyvenau, atskyrusi dabartį nuo ateities siena, ir neturėjau nei noro, nei jėgų jos nugriauti. Daug lengviau tiesiog būti. Atsisukau į jį. – Tai tikrai ne tavo reikalas, Džordžai. – Žinai, kaip norėčiau, kad būtų mano. Stipriai užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. 25
K a r e n Wh i t e
– Šiandien užsukau dar dėl vienos priežasties. Persigandusi suvasnojau blakstienomis ir atsimerkiau, beveik tikėdamasi dėžutės su žiedu. Iš švarko kišenės jis ištraukė nedidelį vyniojamojo popieriaus voką. – Senelis ketino jį tau atnešti vakar. Kažkodėl šis vokas buvo laikomas atskirai nuo to, kurį jis tau jau perdavė. Turbūt todėl, kad tavo senelis atidavė jį saugoti mano seneliui tik pernai, sužinojęs, kad serga, – jis pastūmė voką man, o pats pradėjo kariškai tiksliai dėti į šaldymo kamerą šaldytus žirnelius ir brokolius. – Turbūt nenorėjo, kad rastum šiuos popierius prieš jo mirtį. Todėl nurodė mums atiduoti juos tik tada, kai jo nebebus. Stebeilijau į voką su viršutiniame kairiajame kampe iš anksto išspausdintu atgaliniu advokatų kontoros adresu. Priekyje nepažįstamu braižu buvo užrašyta tik mano pavardė Milz. Apverčiau jį ir ištraukiau du laiško dydžio vokus, paskui išslydo ir ant grindų nutarškėjo sunkus sidabrinis raktas. Valandėlę žiūrėjau į jį, galop pakėliau. Senamadiškas raktas, toks kaip visi kiti, kyšantys iš spynų sename name. Nė vienoms durims rakto netrūko, ir aš, vartydama jį rankose, susimąsčiau, nuo ko jis. Paskui atkreipiau dėmesį į vokus, abu užantspauduotus ir adresuotus panelei Lilianai Harington iš „Plėnūnių pievų“ plantacijos Savanoje. Atpažinau senelės rašyseną, bet žmogaus, kuris perbraukė Lilianos pavardę, adresą ir užrašė „Grąžinti siuntėjui“, braižas man buvo nematytas. Nežinojau, kas ta Liliana, bet girdėjau apie „Plėnūnių pievas“. Aštuoniolikto amžiaus pradžioje prie Savanos upės maždaug už trisdešimties mylių į pietus nuo miesto užveista ryžių plantacija devyniolikto amžiaus trečiajame dešimtmetyje tapo žirgynu ir iki šiol buvo arklininkystės ūkis. Aš niekada ten nebuvau, ir ne todėl, kad nesidomėjau. Prisiminusi savo praeitį, susijusią su arkliais, nusistebėjau, kad senelis nieka26
Prarastos valandos
da manęs ten nenuvežė ir kad aš niekada nesutikau nieko iš tos beveik kraujomaišiškai artimos Savanos jojikų bendruomenės. Dirstelėjau į Džordžą. Jis žiūrėjo į mane, neslėpdamas smalsumo. Įbrukau raktą į džinsų kišenę, laiškus – į didesnį voką, o šį pasikišau po pažastimi. Linksmai šypsodamasi Džordžui, nuvedžiau jį prie laukujų durų. – Labai ačiū už troškinį ir pagalbą tvarkant pirkinius. Esu nuoširdžiai tau dėkinga, – atplėšiau duris. – Paskambinsiu, jei man ko nors prireiks, duodu žodį. Jis išsižiojo ir susičiaupė kaip auksinė žuvelė, ieškanti prieglobsčio už akvariumo ribų, laužydamas galvą, ką čia sugalvoti, kad vėl pasikviesčiau jį į vidų. Suėmiau jį už alkūnės ir nepiktai išgrūdau pro duris. Jis atsirėmė ranka į staktą, be reikalo tikėdamasis, kad neužtrenksiu durų, jei jo ranka kliudys. – Žinai mano mobiliojo numerį? Skambink bet kada. Dieną ar naktį. Girdi? Jei tau ko nors prireiks, pirmiausia skambink man. Linktelėjau. – Skambinsiu, Džordžai. Pažadu, – užtrenkiau duris džiaugdamasi, kad jis spėjo atitraukti ranką. Nusinešiau voką į kabinetą, iškračiau ant raudonmedžio stalo viską, kas buvo jame, ir atsisėdau. Senelio peiliu laiškams su dramblio kaulo rankena atplėšiau mažesnį voką. Rūpestingai išskleidusi storą laiškinį popierių, ėmiau skaityti. 1939 m. rugsėjo 30 d. Mieloji Liliana, suprantu, kad žodžių nepakanka, bet nežinau kito būdo su tavimi susisiekti. Taip, aplinkybės draudžia mums palaikyti ryšį, bet sąžinė man liepia mažų mažiausiai mėginti 27
K a r e n Wh i t e
prašyti atleidimo naudojantis priemonėmis, turimomis po ranka. Nežinau, ar galėsiu gyventi toliau, jei man neatleisi, todėl privalau bent pabandyti. Įvyko nelaimingas atsitikimas. Tu ten buvai ir žinai, kokioje beviltiškoje padėtyje mes atsidūrėme, bet padarinių tai nekeičia. Už tai negaliu sau atleisti ir telieka viltis, kad dovanosi man kaltę, kuri kasdien negailestingai mane kankina. Atleisk man, Liliana. Atleisk man, kad per daug mylėjau ir per daug pasitikėjau. Su Dievo palaima ir tavo atleidimu galbūt man vėl įsižiebs viltis. „Dum vita est, spes est“, prisimeni? Maldauju, pranešk, ar gavai šį laišką. Gali perduoti žinią per Polą iš advokatų kontoros. Aš dažnai jį matau ir žinau, kad juo galima pasitikėti. Prisimeni, kokios laimingos mes kadaise buvome? Kaip viskas pasikeitė, Liliana. Nežinau, ar aš kada nors vėl galėsiu būti laiminga po šio įvykio. Bet jei tu man atleisi, pabandysiu. Džozė dažnai sakydavo, kad kuo labiau mes mylime, tuo daugiau savęs prarandame. Manau, kad ji teisi. Aš praradau tiek daug, kad vargu ar kada nors vėl atrasiu save. Tavo draugė amžinai, Anabelė Perskaičiau laišką tris kartus, stengdamasi išgirsti senelės balsą, prisimenamą iš vaikystės, bet negalėjau. Kas šita Liliana? O Džozė? Kokį baisų darbą, už kurį meldžia atleidimo, padarė senelė? Jei nebūčiau atpažinusi braižo, nebūčiau patikėjusi, kad laišką parašė ji. Mergina, kuri taip rašė, buvo aistringa ir tvirta. Senelė, kokią pažinojau, nebuvo nei tokia, nei tokia. 28
Prarastos valandos
Lėtai įkišau peilį į antrą voką, ištraukiau laišką ir pradėjau skaityti. 1939 m. gruodžio 15 d. Mieliausia drauge, pirmieji trys mano laiškai tau grįžo neatplėšti. Nekaltinu tavęs, nes nieko geresnio nenusipelniau. Bet aš mylėjau tave kaip seserį, kaip mylėjau Fredį ir Džozę, ir dalis mano sielos mirė, kai jūsų visų netekau. Mano vienintelė viltis – kad vieną dieną tu sukaupsi jėgų man atleisti ir mes vėl būsime kaip seserys. Iki tol aš negalėsiu nei ilsėtis, nei verkti, nei šypsotis, nei mylėti; negaliu, nes, kad tai darytum, turi turėti sielą. Prisimeni, kai mes buvom kiek jaunesnės ir kalbėjomės apie vyrus, už kurių ištekėsime, ir dukteris, kurių susilauksime, ir istorijas, kurias pasakosime joms paūgėjus? Meldžiuosi, kad vieną dieną tu susilauktum dukters, ir kad aš susilaukčiau. Tada galėsime papasakoti joms savo istorijas, kad tai, kas atsitiko, niekada nebūtų pamiršta, ir mes nebūtume tokios vienišos su savo sielvartu. To linkiu mums abiem. Sudiev, mieloji drauge, Anabelė Ašaros nutvilkė man akis, nors ką tik nepajėgiau išspausti nė menkiausios ašarėlės dėl moters, kurią maniau gerai pažįstanti. Į akis krito melsvasis megztinėlis, kurį buvau sulanksčiusi ir palikusi ant stalo. Prispaudžiau jį prie veido, bet užuodžiau tik dulkes ir senas paslaptis ir pirmą kartą gyvenime suvokiau, kad mano liūdna tyki senelė, ko gero, turėtų ką man papasakoti. 29
Vyrai, kurie rašo istorijos knygas, pasakoja apie mūšius ir pergales. O žmonių sielų istorijas pasakoja moterys.
Romanų „Stiklo skambesys“, „Pakrantės medžiai“, „Naktis, kai užgeso šviesos“ autorė
KAREN WHITE (Karen Vait) – JAV rašytoja, dvidešimt keturių bestselerių autorė. Šiuo metu ji su vyru ir dviem vaikais gyvena Džordžijos valstijoje, JAV pietuose, kur vyksta ir daugumos jos romanų veiksmas. Lietuviškai jau išleisti jos romanai „Stiklo skambesys“, „Pakrantės medžiai“, „Naktis, kai užgeso šviesos“.
PRARASTOS VALANDOS
Kai Paiper Milz buvo dvylika, ji padėjo seneliui užkasti dėžę sode už namo. Dėžė buvo senelės, todėl mergaitė pernelyg nesidomėjo, kas jos viduje, ir tai niekam nerūpėjo dar dvylika metų. Nelaimingas atsitikimas žirgų lenktynėse sudaužė visas Paiper svajones apie olimpinį auksą. Po senelio mirties ji paveldėjo namą su visomis jo paslaptimis, įskaitant ir kambarį, kurio nėra. Ar jis visgi yra? Bandydama atsigauti po sunkios traumos, ji sugrįžta į senelių namus ir prisimena sode užkastą dėžę. O joje – iškarpų albumo lapai ir grandinėlė, iki pusės apkabinėta karuliais. Ir 1929-ųjų laikraščio iškarpa, kurioje rašoma, kad Savanos upėje buvo rastas kūdikio kūnelis. Grandinėlė ima pasakoti apie tris drauges tais tolimais 1920-aisiais: kiekviena jų segėdavo grandinėlę keturis mėnesius, papuošdavo ją karuliu ir fiksuodavo draugystę iškarpų albume. Tačiau kodėl viskas nutrūko? Kas buvo tas kūdikis? Ir kodėl jos liūdnoji senelė apie tai niekada nepasakojo? Paiper visada manė, kad senelė neturi ką papasakoti. Ir tik dabar, kai jau per vėlu, ji supranta klydusi. Ir leidžiasi į istorijos paieškas. „Prarastos valandos“ – istorija apie tai, kad kiekviena moteris turi turėti dukterį, kuriai papasakotų savo istoriją. Apie paslaptis, kurios griauna gyvenimus, ir pamokas, kurias išmokstame jas sužinoję.
Prarastos valandos