R omana s
Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė
Vilnius, 2021
RUGPJŪTIS
Nusispyrusi sandalus Sofija stovėjo prie vandens. Įlankos smėlis kėsinosi pasiglemžti kojų pirštus. Pilkas sūrus vanduo virš šviesios odos. – Nebrisk giliai, – subarė Aliona. Vanduo nuslūgęs. Aliona matė aplink sesers kojas raibuliuojančias smulkaus žvyro bangeles ir ant Sofijos pėdų kilčių liekančius mažuly čius akmenėlius. Sofija pasilenkė atsiraitoti kelnių klešnių, į uodegą su rišti plaukai nusviro per viršugalvį virš vandens. Ant uodų sukandžiotų ir nudraskytų kulkšnių matėsi raudonos kruvinos žaizdelės. Iš tiesios sesers nugaros Aliona suprato, kad Sofija neketina jos klausyti. – Neik, sakau, – pakartojo vyresnėlė. Sofija stovėjo veidu į įlanką. Vandens paviršius visiškai lygus, matyti tik kelios vos įžiūrimos bangelės, todėl įlanka atrodė lyg metalo lakštas. Link Ramiojo vandenyno srovė ganėtinai stipri, ji teka palei Rusijos krantus ir įsilieja į atvirus vandenis, tačiau čia ji pažabota. Ir priklauso tik joms. Įsisprendusi į siaurus šonus Sofija žvelgė į tolį, į beribes įlankos platybes, horizonte stūksančius kalnus ir ryškiai šviečiančius karinius objektus kitame įlankos krante. Po seserų kojomis – trupintų akmenų skalda. Aliona atsirėmė į akmenį, didumo sulig nemaža turistine kuprine. Jai už nugaros maždaug per metrą stūksojo apgriuvusi Šv. Nikolajaus kalno at šlaitė. Šiandien jos ilgai ėjo pakrante: iš vieno šono – vanduo, iš kito – aukšta akmenų siena, kol pasiekė šį švarų gamtos lopinėlį 9
Julia Phillips
be stiklinių butelių ir paukščių plunksnų, kad galėtų pasėdėti. Žu vėdroms nutūpus kur netoliese, Aliona vaikė jas mostaguodama rankomis. Visa vasara buvo šalta, lietinga, bet šią rugpjūčio popietę buvo pakankamai šilta vaikščioti trumpomis rankovėmis. Sofija žengė žingsnį ir jos kulnas įsmigo į žvirgždą. Aliona šastelėjo į priekį. – Sofočka, sakiau – nebrisk! – Sesuo nepaklausė. Virš galvų pra skrido žuvėdra. – Kodėl spyriojiesi ir neklausai manęs? – Nesispyrioju. – Spyriojiesi. Visada spyriojiesi. – Ne, – atšovė Sofija ir atsisuko. Alioną erzino įkypos jos akys, plonos lūpos, smailus žandikaulis, net ir nosies galiukas. Aštuonerių Sofija atrodė kaip šešiametė. Trejais metais už ją vyresnė Aliona irgi žemo ūgio, bet Sofija buvo nepalyginti smulkesnė – nuo klubų iki riešų, o kartais ir elgėsi kaip darželinukė: lovos kojūgalyje turėjo su sidėjusi visus savo minkštus žaislus, vaidino esanti pasaulinio garso balerina, o jei vakare pamatydavo per televiziją bent vieną siaubo filmo kadrą, naktį negalėdavo užmigti. Mama ją labai lepino. Ant ras vaikas šeimoje turėjo privilegiją visą gyvenimą likti „mažyle“. Įsmeigusi žvilgsnį į kažkokį tašką oloje Alionai virš galvos, Sofija pakėlė koją – ištiesė šlapius pirštus žemyn ir iškėlusi rankas atsistojo penktąja pozicija. Mama nuolat prašydavo Alionos vestis pas klasės drauges ir seserį, bet kaip tik dėl tokio elgesio ji Sofijos ir nesivesdavo. Todėl visas vasaros atostogas jiedvi leido vienos. Drėgnoje au tomobilių aikštelėje už jų namo Aliona išmokė Sofiją daryti tiltelį ir persiversti. Liepą abi sėdo į autobusą ir keturiasdešimt minučių važiavo į miesto zoologijos sodą, ten pro grotas šėrė saldainiais be sotį juodąjį kalnų ožį. Jis ilgai spitrijo į jas siauromis, primerktomis akimis. Paskui Aliona numetė per tvorą lūšiai neišvyniotą irisinį 10
PRANYKSTANTI ŽEMĖ
saldainį ir ši ilgai šnypštė ant seserų, kol šios pasišalino. Saldainis taip ir liko gulėti aptvare ant cementinių grindų. Nieko gero tam zoologijos sode. Kai rytą eidama į darbą Alionos ir Sofijos mama palikdavo joms pinigų, mergaitės bėgdavo į kiną, o po filmo ka vinėje antrame aukšte nusipirkdavo porciją lietinių su bananais, aplietų šokoladu, ir pasidalydavo. Dažniausiai vaikštinėdavo po miestą, spoksodavo į danguje besitvenkiančius lietaus debesis ir gaudė saulės spindulius. Pamažu jų veidai įdegė. Mergaitės daug vaikščiojo, važinėjosi dviračiais arba ilsėjosi prie vandens. Kol Sofija stypčiojo ant vienos kojos, Aliona dairėsi po pakrantę. Pamatė per akmenis ateinantį vyrą. – Kažkas ateina! – šūktelėjo Aliona. Sesuo takštelėjo koją į van denį ir pakėlė kitą. Sofijai nė motais, ar kas mato ją šitaip kvailai elgiantis, bet Alioną, priverstinę jos kompanionę, tai erzino. – Liau kis, – kiek garsiau subarė seserį. – BAIK! – prašvokštė. Sofija nurimo. Pakrantėje vyro nebesimatė. Kažkur dingo. Tikriausiai susirado ramų kampelį ir atsisėdo. Krūtinėje užviręs susierzinimas staiga nu slūgo, kaip nuslūgsta vanduo, kai iš vonios ištrauki kamštį. – Man atsibodo, – sumykė Sofija. Aliona vėl atsirėmė į akmenį. Kieta uoliena spaudė pečius, šaldė pakaušį. – Ateik čia, – pakvietė seserį. Sofija išlipo iš vandens ir priėjusi prie Alionos įsitaisė šalia. Abi susiglaudė lyg du nedideli akmenys. Sofijos kūnelis nuo vėjo buvo šaltas kaip žemė. – Nori, kad papasa kočiau kokią nors istoriją? – paklausė Aliona. – Noriu. Aliona dirstelėjo į mobilųjį. Jos turi grįžti namo iki vakarienės, bet dar nebuvo nė keturių. 11
Julia Phillips
– Ar esi girdėjusi apie paskendusį miestą? – Ne. – Nors ir nepaklusni, Sofija buvo įdėmi klausytoja. Sėdėjo susitelkusi, pakėlusi smakrą, suspaudusi lūpas. Aliona bedė pirštu į pakrantės juostą, kur tolumoje matėsi vir tinė uolų. Mergaičių dešinėje – miesto centras, iš ten jos šiandien atėjo; kairėje – įlankos žiotys su didžiulėmis juodomis uolomis. – Kadaise ten buvo miestas. – Zavoiko rajone? – Už Zavoiko. – Jos sėdėjo Šv. Nikolajaus kalno papėdėje, tie siai po jo viršūne. Jeigu jos šiandien būtų dar paėjėjusios pakrante, būtų pamačiusios nuožulniai besileidžiantį akmenuotą šlaitą, ant kurio grūdosi rąstiniai namukai. Penkiaaukščiai sovietinės statybos daugiabučiai su spalvoto cemento sienų apdaila. Mediniai jau su griuvusių namų karkasai. Stiklinis rausvų ir geltonų spalvų dau giaaukštis su didžiuliu reklaminiu skydu, siūlančiu išsinuomoti komercines patalpas. Zavoiko rajonas dar už kelių kilometrų. Tai tolimiausias Kamčiatkos Petropavlovsko rajonas, įsiterpęs tarp van denyno ir įlankos. – Ar tas miestas buvo didelis? – Kaip gyvenvietė. Ar kaimas. Koks penkiasdešimt medinių namų, kuriuose gyveno kareiviai su žmonomis ir vaikais. Tai buvo labai seniai. Po Antrojo pasaulinio karo. Sofija susimąstė. – Ar ten buvo mokykla? – Taip. Ir turgus, ir vaistinė. Viskas. Net paštas, – Aliona pa mėgino įsivaizduoti: rąstiniai namai su raižyto medžio langinėmis, žaliai dažytomis durimis. – Kaip pasakoj. Miestelio centre – stulpas vėliavai ir aikštė, kur žmonės laikė savo senamadiškus automobilius. – Aišku, – tarė Sofija. 12
PRANYKSTANTI ŽEMĖ
– Tai štai. Vieną rytą miestelio gyventojams ruošiantis pusryčius, šeriant kates, rengiantis į darbą, staiga suvirpėjo kalno šlaitas. Prasi dėjo žemės drebėjimas. Jis niekada nebuvo toks stiprus, kaip tąkart. Drebėjo sienos, dužo indai, lūžo baldai... Aliona apsidairė, bergždžiai norėjo rasti tarp akmenukų kokį pagalį. – Griuvo ir lūžo baldai. Lovytėse verkė vaikai, motinos negalėjo prie jų prieiti. Negalėjo net pastovėti. Tokio stipraus žemės drebėji mo šiame pusiasalyje dar nebuvo. – Namai griuvo ant žmonių? – bandė spėti Sofija. Aliona papurtė galvą. Pakaušį spaudė akmuo, į kurį buvo atsi rėmusi. – Paklausyk. Po penkių minučių žemė nustojo drebėjusi. Atro dė, lyg tai būtų trukę amžinybę. Vaikai dar verkė, bet žmonės jau džiūgavo. Ropojo vieni prie kitų ir glėbesčiavosi. Šaligatviai sueižė jo, nutrūko elektros laidai, bet žmonės džiaugėsi, kad liko gyvi. Gu lėjo apsikabinę, spaudė vienas kitą glėbyje ir staiga pro išbyrėjusių langų skyles pamatė juodą šešėlį. Sofija žiūrėjo į seserį nemirksėdama. – Ten buvo banga. Dvigubai aukštesnė už jų namus. – Už visą Zavoiką? – paklausė Sofija. – Negali būti. Jis labai aukštai. – Už Zavoiko, juk sakiau tau. Žemės drebėjimas buvo labai ga lingas. Juntamas net Havajuose. Žmonės net Australijoje klausinėjo vieni kitų: „Ar tu mane pastūmei?“, nes negalėjo pastovėti ant kojų. Štai koks stiprus buvo tas žemės drebėjimas. Sesuo tylėjo, nepratarė nė žodžio. – Sudrebino net vandenyną, – toliau pasakojo Aliona. – Ir sukėlė dviejų šimtų metrų aukščio bangą. O ji... – mergaitė pakėlė ranką, 13
Julia Phillips
ištiesė priešais save tolumoje plytinčios įlankos vandens aukštyje ir apvedė horizontą. Šaltokas vėjas pūstelėjo per jų plikas rankas. Kažkur netoliese klykavo žuvėdros. – Kas nutiko žmonėms? – galiausiai ryžosi paklausti Sofija. – Niekas nežino. Miestelyje visi buvo susitelkę į žemės dre bėjimo padarinius. Net Zavoike niekas nepastebėjo staiga apsi niaukusio dangaus, nes visi buvo įnikę kuoptis, žiūrėti, kas nutiko kaimynams, ir tvarkytis butus. Kai į miestelio gatves ėmė plūs ti vanduo, žmonės pamanė, kad turbūt aukščiau kalnuose trūko vamzdžiai, o kai vėliau atsirado elektra, kažkas pamatė, jog kalno papėdėje visiškai tamsu. Ir ten, kur dar visai neseniai buvo miestas, plytėjo tuštuma. Alionos žodžius palydėjo ritmingas įlankos bangelių teškenimas į krantą. Šiūūūš, šiūūūš, šiūūūūš. – Žmonės nuėjo ten ir nieko nerado. Nei žmonių, nei pastatų, nei kelių, nei šviesoforų. Nebuvo nei medžių, nei žolės. Tuščia lyg Mėnulyje. – Kur viskas dingo? – Banga nuplovė. Vanduo pasiglemžė žmones ir nunešė į van denyną, – Aliona pasirėmė ant alkūnės ir suėmusi Sofijai už pe ties suspaudė taip stipriai, kad net kaulai subraškėjo. – Štai taip stipriai vanduo traiškė jų kūnus. Užgriuvo juos namuose, pakėlė nuo žemės visą miestelį ir nuplovė į vandenyną. Niekas daugiau jų nebematė. Kalno šešėlyje Sofijos veidas skendėjo tamsoje. Pro pravertas lūpas matėsi rantyti priekinių dantų krašteliai. Alionai patikdavo stabtelėti toje vietoje, kai seserį sukaustydavo mirtina baimė. – Netiesą kalbi, – pasakė Sofija. 14
PRANYKSTANTI ŽEMĖ
– Tiesą tiesą. Mokykloj girdėjau. Popiečio saulėje tamsus vanduo ir toliau ramiai tyvuliavo. Lyg sidabrinis. Akmenys, ant kurių Sofija neseniai stovėjo, tai išnirdavo, tai vėl pradingdavo. – Ar jau galim eiti namo? – paklausė Sofija. – Dar anksti. – Vis tiek. – Tau baisu? – Ne. Per patį įlankos vidurį į pietus pūškavo žvejybinis laivas. Trau kė nežinia kur – gal į Čiukotką, Aliaską ar Japoniją. O seserys iš Kamčiatkos pusiasalio dar niekur nebuvo iškėlusios kojos. Mama žadėjo, jog kada nors jos būtinai aplankys Maskvą, bet iki jos – devynios valandos kelio lėktuvu, reikia perskristi visą žemyną, ke liauti virš kalnų ir jūrų, tektoninių sprūdžių, skiriančių Kamčiatką nuo žemyno. Stipraus žemės drebėjimo jiedvi dar nebuvo patyru sios, bet mama minėjo tokį jau išgyvenusi. Ji papasakojo, ką jautė vieną 1997-ųjų dieną savo bute: virtuvėje šviestuvas siūbavo į šonus taip stipriai, kad atsitrenkęs į lubas sudužo gaubtas; spintelių durys atsidarė ir nuo lentynų ant grindų ėmė kristi stiklainiai, iš dujų vamzdžio pasklido troški smarvė, nuo kurios jai suskaudo galvą. „Vėliau mačiau, – tęsė mama, – kaip gatvėje automobiliai grūdosi vienas ant kito, nes trūkinėjo ir raitėsi asfaltas.“ Ieškodamos gražios vietelės prisėsti, mergaitės sukorė netrumpą kelią kalno pašlaite, palikusios už savęs visus civilizacijos ženklus. Matė tik laivą ir vandeny plūduriuojančias šiukšles – tuščius dviejų litrų talpos alaus butelius su atsilupusiomis etiketėmis, nuplėšia mus metalinių silkių skardinių dangčius ir riebaluotas kartonines tortų dėžes. Jei dabar prasidėtų žemės drebėjimas, jos nerastų jokios 15
Julia Phillips
pastogės pasislėpti. Ant jų nuo šlaito nesustabdomai ristųsi akme nys. O paskui didžiulė banga nuneštų jų kūnus į vandenyną. Aliona atsistojo. – Gerai jau, eime, – pasakė. Sofija apsiavė sandalus. Kelnės taip ir liko atraitotos iki kelių. Kartu lipdamos per didžiulius akmenis abi patraukė atgal į miesto centrą. Aliona ranka vaikė uodus. Nors prieš eidamos čia jos namie papietavo, dabar jau buvo gerokai praalkusios. „Kaip tu užaugai“, – nedrąsiai ir kiek nustebusi pasakė mama, kai šią savaitę per pietus Aliona įsidėjo antrą porciją žuvies kotletų. Taip, užaugo, bet ne į ūgį. Klasėje ir toliau liko pati mažiausia. Vaikiškas kūnas su beso čiams įprastu apetitu. Pro žuvėdrų klyksmą jau girdėjosi žmonių balsai ir automobi lių signalai. Po sesių kojomis gurgždėjo šlapi pakrantės akmenu kai. Užšokusi ant akmens sulig savo keliais Aliona pamatė priekyje vingiuojantį takelį. Greitai baigsis akmenų siena kalno pašlaitėje ir jos išeis į uolėtą paplūdimį, kurio vienam gale gausybė prekiau tojų su užkandžių vežimėliais, kitame – laivų remonto dokas, o tarp jų – minios poilsiautojų. Kai tik abi pasieks paplūdimį, nu sisuks nuo įlankos ir atsigręš į praeivių ištryptą žolę pagrindinėje miesto aikštėje. Už jos ir kelių juostų gatvės stūkso paminklas Leninui, šviečia Gazpromo reklaminis plakatas ir matyti didžiulis vyriausybinis pastatas su daugybe vėliavų. Aliona su Sofija tuoj žengs į pačią Kamčiatkos Petropavlovsko širdį ir iš abiejų pusių regės miestą juosiančias kalvas su ilgomis įdubomis bei mėlyną ugnikalnio viršūnę. Iš centro autobusu parvažiuos namo. Paskui televizorius, šaltsriu bė ir geriausi mamos iš darbo parsinešti įspūdžiai. Ji paklausinės, kaip mergaitės praleido dieną... 16
PRANYKSTANTI ŽEMĖ
– Ei, tik nesakyk mamai, ką tau pasakojau, – perspėjo seserį Aliona. – Apie tą miestą. Sofija paklausė jai už nugaros: – Kodėl? – Nepasakok, ir tiek, – Aliona nenorėjo būti atsakinga už nakti nius sesers košmarus. – Jei tai tiesa, kodėl nieko negaliu jos paklausti? Aliona garsiai išpūtė pro šnerves orą. Nušoko nuo akmens, apėjo kelias riedulių sangrūdas ir sustojo. Už poros metrų nuo jų išvydo vyrą, kurį matė vaikštinėjantį prie vandens. Jis sėdėjo ant tako ištiesęs prieš save kojas, palinkęs į priekį. Tada iš toli atrodė kaip suaugęs, bet dabar, geriau įsižiūrėjus, labiau priminė peraugusį paauglį: putlūs skruostai, saulėje išblukę antakiai, geltoni plaukai, ant pakaušio pasistoję lyg ežiuko dygliai. Vyras kilstelėjo galvą. – Labas. – Labas, – atsakė Aliona ir priėjo arčiau. – Sveiki. – Ar galėtum man padėti? – paklausė. – Pasitempiau kulkšnį. Aliona pažvelgė į jo kojas, tarsi pro kelnių audinį matytų iki pat kaulų. Kelnių keliai buvo išžaliuoti ir žemėti. Keista regėti suaugusį vyrą, sėdintį ant žemės lyg mažą vaiką, pargriuvusį mokyklos kieme ir nusidaužiusį kelius. Prie jų priėjo Sofija ir uždėjo ranką Alionai ant juosmens. Ši pa sipurčiusi ją nustūmė. – Ar galit paeiti? – paklausė vyro. – Taip. Galiu, – vyras žiūrėjo į savo sportbačius. – Pasitempėt sausgyslę? – Tikriausiai. Ech, tie prakeikti akmenys. Išgirdusi keiksmažodį Sofija patenkinta suprunkštė. 17
Julia Phillips
– Mes galim ko nors paprašyti jums padėti, – pasiūlė Aliona. Iki miesto centro tik kelios minutės; jau net galima užuosti užkandžių prekeivių verdamo aliejaus kvapą. – Viskas gerai. Nereikia. Mano automobilis visai netoli, – vyras ištiesė ranką, Aliona suėmė ir truktelėjo. Jėgos ne per daugiausia, bet ir jos pakako padėti jam atsistoti. – Pats nueisiu. – Tikrai? Vyras truputį šlubčiojo. Atsargiai statė skaudančią koją. – Gal jūs, mergaitės, galėtumėt mane palydėti, kad nepargriūčiau. – Sof, tu eik pirma, – paragino Aliona. Sesuo žengė priekyje, už jos atsargiai statydamas kojas ėjo vyras, o Aliona sekė iš paskos ir akylai jį stebėjo. Pečiai sukumpę. Pro bangų mūšą girdėti sunkus alsavimas. Takeliu jie atėjo į centrą: akmenimis nubertą paplūdimį, čia ant suoliukų sėdėjo šeimos su vaikais, virš dešrainių kioskelių plasnojo dideli pilki paukščiai ir ilgas strėles lyg laibus kaklus tiesė kranai, ke liantys iš laivų krovinius į krantą. Sofija sustojo, palaukė jų. Kalnas jau liko toli už nugaros. – Kaip jūs? – paklausė Aliona. Vyras parodė į dešinę. – Jau beveik atėjom. – Į automobilių aikštelę? Jis linktelėjo ir šlubčiodamas patraukė pro maisto kioskus, elekt riniai generatoriai pupsėjo jam per blauzdas išmetamąsias dujas. Seserys sekė iš paskos. Palei kioskų stalus ant riedlentės pralėkė kažkoks vaikinukas megzta kepure. Aliona apmaudžiai nulydėjo jį akimis – kaip gaila, kad turi tąsytis su seserim ir dar lydėti kažkokį nepažįstamąjį. Labai norėjosi greičiau grįžti namo. Suėmusi Sofiją už rankos prisivijo vyrą. 18
PRANYKSTANTI ŽEMĖ
– Kuo tu vardu? – paklausė jis. – Aliona. – Alionka, ar galėtum paimti raktelius, – išėmė juos iš kelnių kišenės, – ir atrakinti dureles? – Aš galiu atrakinti, – pasisiūlė Sofija. Jie atėjo į puslankio for mos aikštelę kitoje kalno pusėje. Vyras padavė raktelius mažesnei mergaitei. – Ana tas juodas. Visureigis. Pribėgusi Sofija atidarė vairuotojo dureles. Vyras įlipo ir atsisė dęs giliai atsiduso. Sofija laikė už rankenos. Žvilgančiame durelių paviršiuje it veidrodyje atsispindėjo jos smulkutis kūnas su violetine medvilnine palaidine ir atraitotomis kelnėmis. – Kaip jaučiatės? – paklausė mergaitė. Vyras pakraipė galvą. – Jūs man labai padėjote, mergaitės. – Ar galėsit vairuoti? – paklausė Aliona. – Galėsiu, – atsakė jis. – O kur jūs trauksite? – Namo. – Kur gyvenat? – Horizonto rajone. – Pamėtėsiu, – tarė jis. – Šokit į vidų. – Sofija paleido durelių rankeną. Aliona pažiūrėjo į autobusų stotelę kitoje gatvės pusėje. Autobusu reikėtų kratytis visą pusvalandį, o automobiliu nulėktų per dešimt minučių. Vyras įjungė variklį. Laukė, ką jos atsakys. Sofija jau šaudė aki mis į užpakalinę sėdynę. O Aliona, būdama už ją vyresnė, neskubė jo: kelias sekundes svarstė, ką pasirinkti: miesto autobusą (sustoja ir vėl važiuoja, visi garsiai kalba ir dvokia rūgščiu prakaitu) ar važiuoti su juo. Jis toks malonus, jaunatviško veido ir dar ta jo koja. Gerai 19
Julia Phillips
būtų, kad pavėžėtų. Parlėkusios namo iki vakarienės dar spėtų ko nors užkąsti. Tokia pat dienos pramoga, kaip šerti zoologijos sode gyvūnus ar pasakoti seseriai siaubo istorijas – vasaros atostogų išdai ga stumiant laiką su Sofija. – Ačiū, – padėkojo Aliona. Apėjusi automobilį iš priekio atsi sėdo į saulės įšildytą keleivio vietą priekyje. Oda švelni ir minkšta, kaip ir kilimėlis po kojomis. Ant dėtuvės dangčio užklijuota ikona su kryžiumi. Gaila, kad jos, įsitaisiusios ant priekinės didžiulio au tomobilio sėdynės, nemato tas riedlentininkas. Sofija įsliuogė ant užpakalinės. Už kelių stovėjimo vietų kažkokia moteris išleido iš automobilio baltą šunį. – Kur važiuojam? – paklausė vyras. – Akademiko Koroliovo trisdešimt vienas. Įjungęs posūkio signalą visureigis išriedėjo iš automobilių aikš telės. Prietaisų skydelio viršumi nučiuožė pakelis cigarečių. Salone kvepėjo muilu, tabaku ir šiek tiek degalais. Moteris su šuniu patrau kė palei maisto kioskus. – Ar labai skauda? – paklausė Sofija. – Jau daug geriau, ačiū jums, – vyras įsiliejo į bendrą automobi lių srautą. Ant šaligatvių pilna vietos paauglių su ryškiaspalviais dra bužiais ir nuotraukoms pozuojančių Azijos kruizinių laivų turistų. Trumpaplaukė moteris laikė rankose plakatą su kažkokios kelionių agentūros pavadinimu. Vienintelio šiame pusiasalyje didmiesčio centras – pirmoji į Kamčiatką atvykusių turistų stotelė; juos gena iš laivų ar lėktuvų pasižvalgyti po įlanką, paskui veža toli už mies to pasivaikščioti po kalnus, paplaukioti kalnų upėmis ar medžioti laukinėje gamtoje. Papypsėjo sunkvežimis. Žmonės nuskubėjo per perėją. Užsidegė žalia ir automobilis vėl pajudėjo. Sėdėdama šalia vairuotojo Aliona turėjo progą įdėmiai jį apžiū rėti. Plati nosis ir storos lūpos. Trumpos rudos blakstienos. Apvalus 20
PRANYKSTANTI ŽEMĖ
smakras. Kūnas tarsi nulietas iš šviežio sviesto. Regis, gerokai nutu kęs. Tikriausiai todėl ir išsisuko paplūdimyje koją. – Ar turit merginą? – paklausė Sofija. Vyras nusijuokė ir perjungęs pavarą patraukė įkalnėn. Automo bilis garsiai burzgė. Įlanka liko toli už jų. – Ne, neturiu. – Nevedęs? – Ne, – vyras pakėlė ranką su išskėstais pirštais ir parodė. – Jau mačiau, – pasakė Sofija. – Gudruolė, – tarė jis. – Kiek tau metų? – Aštuoneri. Jis dėbtelėjo į ją užpakalinio vaizdo veidrodėlyje. – Tu irgi neištekėjusi, tiesa? Sofija prunkštelėjo. Aliona nusisuko nuo jų ir žiūrėjo į kelią. Ši tas automobilis aukštesnis nei mamos sedanas. Ji galėjo matyti kitų automobilių stogų kraštus ir rausvas vairuotojų rankas ant palangės. Po vienos saulėtos dienos žmonės jau atrodė įdegę. – Ar galiu atsidaryti langą? – paklausė Aliona. – Man labiau patinka oro kondicionierius. Už sankryžos tiesiai? – Taip, tiesiai. – Lietingą vasarą medžiai ant šaligatvių buvo pa sipuošę sodriai žalia vešlia lapija. Jie pravažiavo keletą nudriskusių skelbimų stulpų kairėje, dešinėje – betoninius daugiabučius. – Čia, – pasakė Aliona. – Čia. Oi, – atsigręžė į vairuotoją. – Prava žiavot posūkį. – Pravažiavom posūkį! – šūktelėjo Sofija nuo užpakalinės sėdynės. – Pirmiausia noriu nusivežti jus pas save, – pasakė vyras. – Man dar reikia jūsų pagalbos. Jie toliau važiavo keliu. Vyras pasuko žiedu, paskui išvažiavo iš jo ir spaudė vis tolyn. 21
Julia Phillips
– Pagalbos dėl kojos? – paklausė Aliona. – Taip, dėl jos. Aliona prisiminė dar nežinanti jo vardo. Grįžtelėjusi pažvelgė į So fiją, ši žiūrėjo į kelią už jų. – Paskambinsiu mamai, – pasakė Aliona ir išsiėmė iš kišenės tele foną. Vyras ištiesė ranką per pavarų svirtį ir pastvėrė mobilųjį. – Ei! – šūktelėjo Aliona. – Ei! – vyras perėmė telefoną į kitą ranką ir įmetė į daiktų kišenę durelėse. Nukritęs šis garsiai dunkstelėjo į plastikinį dugną. – Grąžinkit man telefoną, – paliepė Aliona. – Paskambinsi, kai nuvažiuosim. Likusi tuščiomis rankomis Aliona įsiuto. – Atiduokit man telefoną. – Atiduosiu, kai nuvažiuosim. Įtemptas saugos diržas neleido pajudėti. Net plaučius užspau dė. Ėmė stigti oro. Aliona tylėjo ir susikaupusi mąstė. Paskui staiga suktelėjo jo pusėn, siekė ranka durelių, bet saugos diržas užsikirto ir ją sulaikė. – Aliona! – suriko Sofija. Aliona pasisuko atsisegti diržo, bet vyras skubiai griebė jai už rankos ir vėl užsegė sagtį. – Liaukis, – subarė. – Atiduokit man telefoną! – suriko Aliona. – Sėdėk ramiai ir palauk. Atiduosiu, pažadu, – jis taip tvirtai su spaudė jai ranką, kad net krumpliai sutraškėjo. Jei trakštelės kaulas, Aliona tikrai apsivems. Jau dabar pradėjo pykinti ir burnoje rinkosi seilės. Sofija palinko į priekį. Vyras užriko: – Sėdėk ramiai. Sofija atsilošė. Ji greitai kvėpavo. Aliona gyvenime dar taip netroško atgauti savo telefono. Juoda nugarėlė, pirštais nučiupinėtas ekranėlis, dramblio kaulo paukštelis 22
PRANYKSTANTI ŽEMĖ
amuletas ant virvutės viršutiniame kampe. Nieko gyvenime taip ne kentė, kaip šito vyro. Net pykino. Mergaitė nurijo seilę. – Įsidėmėk, – prabilo vyras. Pravažiavo dešimties kilometrų at žymą ir autobusų stotelę, už kurios jau baigėsi šiaurinė Petropav lovsko riba. – Kol aš prie vairo – niekas nekalba telefonu. Bet kai nuvažiuosim, jei elgsitės mandagiai, atiduosiu tau telefoną ir parve šiu namo, o tada visos trys galėsite ramiai vakarieniauti. Supratai? – ir stipriai spustelėjo pirštus. – Taip, – atsakė Aliona. – Tada sutarta, – ir paleido jos ranką. Aliona pasikišo abi rankas – ir tą skaudančią – po šlaunimis ir iš tiesė nugarą. Įkvėpė oro pro burną, kad nudžiūtų liežuvis. Dešimtas kilometras. O prieš jį, ties aštuntu, autobusas stoja prie bibliotekos, ties šeštu – prie kino teatro, ties ketvirtu – prie bažnyčios, ties ant ru – prie universiteto. O už dešimto kilometro prasideda uždaros gyvenvietės, išsibarstę kaimeliai, turistinės bazės. Už jų jau nieko nebėra. Tuščia. Mamai kartais tekdavo važiuoti į darbą už miesto ir ji pasakojo, ką galima ten pamatyti: dujų vamzdžius, elektrines, sraigtasparnių nusileidimo aikšteles, karštąsias versmes, geizerius, kalnus ir tundrą. Tūkstančiai kilometrų atviros tundros. Daugiau nieko. Gūdi šiaurė. – Kur jūs gyvenate? – paklausė Aliona. – Tuoj pamatysi. Už nugaros buvo girdėti pagreitėjęs Sofijos alsavimas, lyg šunelis lekuotų. Aliona pažvelgė į vyrą. Reikia įsiminti jo bruožus. Paskui atsisuko į seserį ir tarė: – Mūsų laukia įdomus nuotykis. Smulkus Sofijos veidelis skendėjo saulės šviesoje. Akys didelės, ryškios. 23
Julia Phillips
– Tikrai? – Taip. Ar tau nebaisu? – Sofija papurtė galvą. Nusišypsojo baltais dantimis. – Gerai. – Šaunuolė, – pagyrė vyras. Vairavo viena ranka, kita buvo nuleista į daiktų kišenę dure lėse. Aliona išgirdo išjungiamo telefono garsą. Vyras stebėjo jas veidrodėlyje. Mėlynos akys. Tamsios blakstienos. Ant rankų nematyti tatuiruočių, vadinasi – ne nu sikaltėlis. Kodėl Alionai krito į akis jo rankos? Kai grįš namo, mama jas užmuš. Apsisukusi Aliona prisiglaudė krūtine prie sėdynės atlošo. Automobilio konsolėje kavos puodeliui skirtame laikiklyje buvo įgrūsta pora purvinų darbinių pirštinių su raudono latekso del nais. Aliona prisivertė pažvelgti į seserį. – Papasakoti istoriją? – Ne, – atsakė Sofija. Vis tiek dabar Aliona nesugalvotų jokios istorijos. Todėl apsi suko ir atsisėdo tiesiai. Iš po automobilio ratų žiro akmenys. Pro šalį skriejo lietaus išguldytos pievos. Ant kelio jau tįso trumpi šešėliai. Pravažia vo tamsaus metalo ženklą, rodantį posūkį į oro uostą. Bet jie važiavo toliau. Kelio dangai prastėjant automobilis vis labiau šokinėjo per duobes. Barškėjo durų rankenėlė keleivio pusėje. Vieną akimirks nį jai toptelėjo galvon mintis stverti už jos, stipriai truktelėti ir virsti lauk, bet paskui išsigando, kad gali žūti. Didelis greitis, žemė, padangos. Ir Sofija. Argi Aliona galėtų palikti Sofiją? Gaila, kad mama šiandien neleido Alionai pabūti vienai. Vi sad liepia temptis su savim ir Sofiją. O dabar, jei kas atsitiktų... 24
PRANYKSTANTI ŽEMĖ
Sofijos negalima palikti vienos. Anądien paklausė, ar tikrai yra dramblių. Jos galva, jie jau seniai išnykę kartu su dinozaurais. Tikra mažvaikė. Aliona sugniaužė po šlaunimis kumščius. Negalvok apie dram blius. Oda po šlaunimis vis dar buvo karšta, plaučiai užspausti, galvoje visiška sumaištis, ore tvyrojo šviežiai išlieto asfalto tvaikas. Pripasakojo seseriai kvailysčių apie cunamio bangą. Apie pradingu sią žemę. Galėjo sugalvoti ką nors gražesnio. Bet dabar jau nieko nebepakeisi. Reikia susikaupti. Jos sėdi šiame automobilyje. Ir ne žinia kur važiuoja. Greitai bus namie. Reikia būti stipriai vien dėl Sofijos. – Aliona! – pašaukė sesuo. Nutaisiusi ramų veidą, Aliona atsisuko. Skruostai smarkiai trūk čiojo. – Mhm? – Noriu, – atsakė Sofija. Aliona pažvelgė į ją. Pamiršo, ko klau sė. – Papasakok istoriją. – Gerai, – atsakė ji. Kelias buvo tuščias, dulkėtas, retai kur apso dintas medžiais. Palinkusiais į priekį ir palydinčiais jas. Tolumoje, horizonte, matyti trys už miesto stūksančių ugnikalnių viršūnės. Kalnai – tarsi pjūklo dantys. Daugiau nematyti jokių pastatų. Alio na vėl prisiminė cunamį. Jo stiprią jėgą. – Istoriją, – tarė. – Tuoj.
25