Iš anglų kalbos vertė ZITA EDITA GINIŪNIENĖ
lmustafa, išrinktasis ir numylėtas, buvęs aušra savo dienai, dvylika metų išlaukė Orfaleso mieste savo laivo, turėjusio grįžti ir nuplukdyti jį atgalios į gimtąją salą. Ir dvyliktaisiais metais, septintąją Ailulo dieną, pjūties mėnesį, iškopė jis į kalvą už miesto sienų ir, pažvelgęs į jūrą, pastebėjo savo laivą, atplaukiantį kartu su migla. Tuomet jo širdies vartai plačiai atsivėrė, ir džiaugsmas jo pasklido toli virš jūros. Ir užsimerkęs jis meldėsi savo sielos ramybėje.
Bet vos tik nuo kalvos nusileido, liūdesys užplūdo jį, ir širdyje jis pagalvojo:
5
KAHLIL GIBRAN
Kaipgi išvykti man ramiam ir be liūdesio? Ne, tik žaizdota dvasia aš paliksiu šį miestą. Ilgas skausmo dienas aš praleidau tarp šių sienų, ir ilgos man buvo vienišos naktys; o kas pajėgs išsiskirti su savo skausmu ir vienatve be gailesčio? Per daug savo dvasios dalelių išbarsčiau aš čia gatvėse ir per daug mano ilgesio vaikų apsinuoginę klaidžioja tarp šių kalvų, todėl negaliu atsitraukti nuo jų, nejausdamas gėlos ir skausmo. Tai ne rūbas, kurį aš nusimetu šiandien, bet oda, kurią plėšiu savo paties rankom. Ne mintis tai, kurią aš po savęs palieku, bet širdis, apsalus nuo alkio ir troškulio.
6
PRANAŠAS
Ir vis tiek nebegaliu ilgiau gaišti. Jūra, kuri šaukia visus, kviečia ir mane, todėl turiu sėsti į laivą. Nes pasilikęs, nors valandos dega nakty, sušalčiau, suledėčiau ir virsčiau sustingusiu luitu. Mielai norėčiau pasiimti viską iš čia su savim. Bet kaip man tą padaryti? Balsas negali nešti liežuvio ir lūpų, kurie sparnus jam davė. Jis vienas privalo ieškoti dangaus. Palikęs lizdą, ir erelis vienas skrenda į saulę. Dabar, pasiekęs kalvos papėdę, jis pasuko jūros link ir išvydo savo laivą, artėjantį į
7
PRANAŠAS
uostą, o jo denyje jūrininkus, savo krašto žmones.
Jo siela pratrūko į juos, ir jis pasakė: Mano senosios motinos sūnūs, jūros bangų raiteliai, Kaip dažnai jūs atplaukdavote mano sapnuose! Ir dabar jūs atskubat man bundant, bet iš tikrųjų nešate dar gilesnį sapną. Esu pasirengęs vykti, o mano nekantra kartu su pakeltom burėm laukia vėjo. Tiktai dar kartą įkvėpsiu šio ramaus oro, tik dar sykį su meile pažvelgsiu atgal, Ir tuomet atsistosiu tarp jūsų – jūrų klajūnas tarp keliaujančių jūrom.
9
KAHLIL GIBRAN
O tu, beribe jūra, budinti motina, Kuri vienintelė duodi taiką ir laisvę upei ir upeliui, Tiktai dar kartą upelis nuvingiuos, tik dar kartą sučiurlens šitoj laukymėj, Ir tuomet aš ateisiu pas tave – beribis lašas į neaprėpiamą vandenyną. Ir eidamas jis iš tolo matė vyrus ir moteris, paliekančius savo laukus, savo vynuogynus ir beskubančius prie miesto vartų. Ir girdėjo jų balsus, jie vadino jį vardu, susišaukdavo per laukus, pranešdami vienas kitam apie jo laivo atvykimą.
Ir jis tarė pats sau: Ar išsiskyrimo diena taps pjūties diena?
10
PRANAŠAS
Ir ar sakys jie, kad mano saulėlydis iš tikrųjų buvo mano aušra? Ką gi aš duosiu tam, kuris paliko savo plūgą vagos vidury, arba tam, kuris sustabdė ratą savo vyno spaudykloje? Ar pavirs mano širdis medžiu, apsunkusiu nuo vaisių, kuriuos galėčiau surinkti ir jiems duoti? Ir ar ištrykš mano troškimai kaip versmė, kad galėčiau jų taures pripildyti? Ar esu aš arfa, kad Visagalio ranka galėtų paliesti mane, arba fleita, kad jo kvėpavimas galėtų išsilieti per mane? Aš – tylos ieškantis, o kokį lobį radau tylumoje, kurį galiu išdalyti nedvejodamas? Jei tai mano pjūties diena, tai kokiuose laikuose esu sėklą pasėjęs ir kokiais neatmenamais laikais?
11
KAHLIL GIBRAN
Jei tai iš tikro bus valanda, kai pakelsiu aš savo žibintą, tai ne mano liepsna degs jo viduje. Tuščią ir tamsų pakelsiu aš savo žibintą, O nakties sergėtojas pripildys jį alyvos ir taip uždegs. Šitai jis išsakė žodžiais. Bet daug kas jo širdį liko neišsakyta. Nes ir pats sau jis negalėjo ištarti savo didžios paslapties.
Ir kai jis įžengė į miestą, visi žmonės atėjo jo sutikti ir šaukė jam vienu balsu. O miesto vyresnieji išėjo į priekį ir tarė: Dar nepalik mūsų.
12
PRANAŠAS
Vidurdieniu buvai mūsų prieblandoje, o tavo jaunystė teikė mums peno svajonėms. Nesi svetimšalis tarp mūsų ir ne svečias, bet mūsų sūnus ir mylimas mūsų. Leisk dar mūsų akims regėti tavąjį veidą.
O žyniai ir žynės jam tarė: Te neišskiria mūsų dabar jūros bangos, o metai, kuriuos tarp mūsų praleidai, te nelieka vien atmintim. Tu klajojai tarp mūsų tarsi dvasia, o tavo šešėlis buvo šviesa mūsų veiduos. Mes tave labai mylėjom. Tik bežadė buvo mūsų meilė – ir šydo dengiama ji tylėjo.
13
PRANAŠAS
Bet dabar ji garsiai šaukias tavęs ir stovės prieš tave apsinuoginus. Taip visada buvo, kad meilė pažįsta savo gelmes, kai išmuša valanda išsiskirti. Atėjo taip pat ir kiti ir maldavo jį pasilikti. Tačiau jis jiems neatsakė. Tik nulenkė galvą; ir tie, kurie greta stovėjo, matė jo ašaras, krintančias jam ant krūtinės. Kartu su žmonėm jis leidosi pirmyn į didžiąją aikštę priešais šventyklą.
Ir išėjo iš šventovės moteris, kurios vardas buvo Almitra. Ji buvo aiškiaregė.
15
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR