Poltava by knygos.lt

VIETOJ PROLOGO

TURINYS

Vietoj prologo. Istorija yra ateitis............................................................. 7

1. Europa XVIII a. išvakarėse Egzekucija..................................................................................................... 37 Turkijoje debesuota su pragiedruliais, Prancūzijoje šviečia saulė..................................................................... 45 Ryga–Karaliaučius...................................................................................... 55 Respublika: tarp demokratijos ir anarchijos....................................... 60 Tegyvuoja naujas Lenkijos karalius!..................................................... 71 Zandamo dailidė Olandijoje..................................................................... 77 „Nuostabiausia sala pasaulyje“............................................................... 83 Dvi imperijos ir vienas imperatorius.................................................... 94 Svečiuose pas imperatorių.....................................................................106 Trys dienos pas Lenkijos karalių..........................................................111 Susidorojimas su šauliais........................................................................116

Istor ija yra ateitis

2. Didysis Šiaurės karas. 1700–1709 m. Tegul sprendžia patrankos.....................................................................127 Narva............................................................................................................141 Biržų pilis, 3 mėnesiai po pralaimėjimo Narvoje.............................158 Pagauk, jei gali...........................................................................................165 „Tegul sau stato tą miestą“......................................................................185 Pagauk, jei gali 2........................................................................................201 Veidrodėli, veidrodėli, kas šitam kare stipriausias?........................217 Mūšis prie Kališo . ....................................................................................236 Europos arbitras Saksonijoje.................................................................251 Išdeginta žemė...........................................................................................264 Išmintingas karys į mūšį neskuba........................................................280 Dvi Rusijos. Istorijos vadovėlis su šiek tiek politikos, arba Ten ir atgal....................................................................................302 Ukrainos valstybės atsiradimas............................................................324 Mazepa.........................................................................................................344

3. Poltava Rytoj auštant... „su Dievo padėjimu“...................................................367 Redutai, mūšis prieš mūšį.......................................................................386 Priešų pėstininkai išeina iš savo įtvirtinimų!...................................404 Septynios minutės.....................................................................................409 Sutriuškinimas...........................................................................................413 Dešimt tūkstančių.....................................................................................424 Perevoločna................................................................................................434 Poltava ir „Rusijos atgimimas“..............................................................453 Šaltiniai........................................................................................................481 Literatūra....................................................................................................508

Sofija valdė 1682–89

Jekaterina Karlas Leopoldas, MeklenburgoŠverino kunigaikštis

Kiti vaikai

KONSTANTINAS I 1825 Ana Fiodorovna (Juliana iš SaksonijosKoburgo-Zalfeldo)

Aleksandra

PETRAS II 1727–30

PETRAS III 1762 Sofija iš Anhalto-Cerbsto, JEKATERINA II, JEKATERINA DIDŽIOJI 1762–96

Jekaterina

Ana

Michailas

* Petras Didysis buvo pirmasis Rusijos imperatorius. Šį titulą turėjo visi carai, valdę po jo.

Marija

NIKOLAJUS I 1825–55

Kiti Ana JELIZAVETA Natalija Petras (Petruška) vaikai Karlas Frydrichas, 1741–62 Holšteino-Gotorpo kunigaikštis

PETRAS I, PETRAS DIDYSIS* 1682–1725 Jevdokija Lopuchina Marta Skavronska, JEKATERINA I 1725–27

PAVELAS 1796–1801 Natalija Aleksejevna (Vilhelmina iš Hesės-Darmštato) Marija Fiodorovna (Sofija Dorotėja iš Viurtembergo)

Šarlotė iš Braunšveigoolfenbiutelio

Aleksejus Petrovičius mirė 1718

Jelena

IVANAS V 1682–96 Praskovja Saltykova

ANA Praskovja 1730–40 Frydrichas Vilhelmas, Kurliandijos kunigaikštis

FIODORAS III 1676–82

ALEKSANDRAS I 1801–25 Jelizaveta Aleksejevna (Luiza iš Badeno)

IVANAS VI 1740–41

Ana Leopoldovna (Elizabetė iš Meklenburgo) regentė 1740–41 Antonas Ulrichas iš Braunšveigo-Volfenbiutelio

Aleksejus Aleksejevičius mirė 1670

ALEKSEJUS 1645–76 Marija Miloslavskaja Natalija Naryškina

E g z ek u c i j a

Aš trokštu patekti į pragarą, ne į rojų. Nes pragare rasiu popiežių, karalių ir princų draugiją, o rojuje tik elgetos, vienuoliai ir apaštalai. N i c c o l ò M a c h i av e l l i

Europa XVIII a. išvakarėse Egzekucija

695 m kovo 4 d. Maskva. Raudonojoje aikštėje ešafoto link žingsniuoja trys vyrai. Tai paskutinės jų gyvenimo

akimirkos. Netrukus jie mirs už tai, kad rengė sąmokslą prieš Rusijos carą Petrą I. Tiesa tai ar tik kankinimais išgau-

ta informacija, jau nesvarbu. Bet jie tikrai nemėgo valdovo ir prikalbėjo apie jį visokių blogų dalykų: kad jis apleido žmo-

ną ir Kremlių, kad leidžia laiką su užsieniečiais, kad įžeidė rusiško sosto garbę pergalės parade, važiuodamas iš paskos savo draugo šveicaro Leforto karietai...1 Visa tai gali pasirodyti smulkmenos, bet labiausiai Petras įtūžo dėl to, kad kartu su dar dviem bojarinais kaltinamas pulkininkas Ivanas Cikleris priklausė šauliams (rus. стрельцы).

Šauliai buvo iš esmės pirmieji profesionalūs kareiviai

Rusijoje, juos kovai su nepaklusniais bajorais sukūrė Iva-

nas Rūstusis. Vidaus kovoms jie tiko labiau nei mūšiams su kaimynų kariuomenėmis, tad ilgainiui tapo savotiška caro

gvardija, muškietininkais. Profesionalūs ne dėl ypatingų gebėjimų, o dėl to, kad už tarnybą jiems buvo mokama aps-

kritus metus. Šaulių pulkai buvo siunčiami saugoti pasienio

E u r o pa X V I I I a . i š va k a r ė s e

ruožų su lenkais ar totoriais, bet didžioji dalis su šeimomis gyveno Maskvoje. Dirbo policininkais ar gaisrininkais ir buvo atsakingi už Kremliaus saugumą. Dauguma jų tvirtai tikėjo savo misijos šventumu, tačiau 20 tūkst. dydžio gink-

luotų kareivių kontingentas buvo tarsi laukinis padaras, toli gražu ne visada suprantantis, kas yra tikrasis jo šeiminin-

kas, ir pasiruošęs sudraskyti kiekvieną, besikėsinantį į jo

privilegijas2. O jei yra aklai į raudoną skraistę reaguojantis bulius, atsiras ir mokančių jos galia pasinaudoti.

Taip 1682 m. šauliai tapo manipuliacijų įrankiu kovoje

dėl sosto, mirus carui Fiodorui III. Tapti jo įpėdiniu preten-

davo du broliai: fizinių ir psichinių negalių turintis pen-

kiolikmetis Ivanas ir sveikas, bet tik dešimtmetis Petras.

Problema buvo ta, kad brolius pagimdė skirtingos motinos, Ivaną – Marija Miloslavskaja, Petrą – Natalija Naryškina. Ku-

rios giminės atstovas taps caru, tos bus ir valdžia. Užvirė kova tarp dviejų klanų, Miloslavskių ir Naryškinų.

Iš pradžių atrodė, kad laimės Naryškinai. Petras buvo

paskelbtas įpėdiniu, jo motina Natalija turėjo tapti regente. Bet tada pasklido gandai, kad vos 21-erių miręs caras Fiodo-

ras buvo nunuodytas ir Naryškinai ruošiasi tą patį padaryti su caraičiu Ivanu. Skleidžiantys gandus žinojo, kaip veikia

sąmokslo teorijos, ir sumaniai braukė per jautrias stygas. Kas toliau? Valdžia atiteks užsieniečiams, stačiatikybė bus uždrausta ir visos senosios Moskovijos vertybės nugramz-

dintos praeitin... Bet jos turi gynėjus! Šauliai niekada neleis tam nutikti!

Gegužės 15-osios rytas kareivinėse prasidėjo riksmais:

„Naryškinai nužudė caraitį Ivaną! Į Kremlių! Naryškinai iš-

žudys visą karališkąją šeimą! Prie ginklų! Mirtis išdavikams!“

E g z ek u c i j a

Šauliai virto laukine minia taip staiga, kad Kremlius net ne-

spėjo užtrenkti vartų. Blogiausia, kad nuo šios ginkluotos

minios nebuvo kaip apsiginti – prieš valdžią sukilo tie, kurie turėjo ją saugoti.

Karštligiškai sprendžiant, ką daryti, buvo nutarta paro-

dyti įtūžusiai miniai, kad ją apgavo. Drebėdama iš baimės Natalija Naryškina paėmė už rankų abu caraičius ir pasiro-

džiusi ant laiptų sušuko: „Čia yra Jo Didenybė caras Piotras Aleksejevičius. O čia Jo Didenybė caraitis Ivanas. Ačiū Die-

vui, jie abu sveiki ir nuo išdavikų nenukentėję. Nes išdavikų šiuose rūmuose nėra. Jus apgavo.“3

Šauliai akimirką sutriko ir tuo pasinaudodamas prabilo

kadaise jiems vadovavęs ir pagarbą užsitarnavęs pirmasis regentės patarėjas žilabarzdis Artamonas Matvejevas. Ra-

miu, kiek tėvišku, bet nepiktu tonu jis priminė šauliams, kad ištikimybė valdovui yra pagrindinė jų reputacijos sąly-

ga. Argi norį ją susitepti? Ir dėl kažkokių klaidingų gandų? Jis dar kartą paaiškino, kad karališkajai šeimai niekas negre-

sia ir tuo jie patys ką tik galėjo įsitikinti. Nėra jokio reikalo kam nors grasinti ar žudyti. Matvejevas prašė visų skirsty-

tis ir žadėjo, kad atgailaujantiems dėl šio savo poelgio bus

atleista. Kai jis baigė, stojo tyla. Apsidžiaugęs Matvejevas nuskubėjo pas valdovę pranešti gerų žinių, bet netrukus paaiškėjo, kad tai buvo klaida. Mėgindamas pasinaudoti šau-

lių sutrikimu ir grąžinti discipliną, nuo Raudonųjų laiptų balkono į juos kreipėsi šaulių vado sūnus – kunigaikštis Michailas Dolgorukis. Jis šiurkščiai įsakė skirstytis, o nepaklu-

siantiems pagrasino botago kirčiais. Minia iš pykčio suūžė ir per kelias akimirkas prisiminė, ko čia atžygiavo: nubaus-

ti Naryškinų ir visų va tokių pasipūtusių bojarinų. Stvėrę

E u r o pa X V I I I a . i š va k a r ė s e

Dolgorukį šauliai metė nuo balkono žemyn. „Sukapokit jį į gabalus!“ Per kelias akimirkas Dolgorukis virto trykštančiu į visas puses kraujo fontanu, o minia užsivedė4.

Antrąja auka tapo tėviškai kalbėjęs Artamonas Matve-

jevas. Jį šauliai ištempė iš kambario dešimtmečio Petro akivaizdoje. Jo tėvo, caro Aleksejaus, artimas draugas ir pirma-

sis ministras, svarbiausias motinos rėmėjas buvo nusviestas nuo terasos tiesiai ant atkištų kardų. Žudynės prasidėjo.

Sukilėliai pasileido per privačius Kremliaus aparta-

mentus, cerkves, virtuves ir kitas patalpas, gaudydami iš-

sigandusius bojarinus, traukdami juos iš po lovų, altorių ir

badydami ietimis ertmes, kuriose kas nors galėtų slėptis.

Pagautieji buvo metami per Raudonųjų laiptų baliustradą ir

tempiami prie Spaso vartų Raudonojoje aikštėje, kur kūnų ir jų dalių piramidė vis augo. „Šie bojarinai mėgo aukštinti save! Štai jiems apdovanojimas!“5

Teroras truko tris dienas. Šauliai niekaip negalėjo rasti

regentės brolio Ivano Naryškino, kuris buvo jų „išdavikų“

sąraše. Kartu su kitais giminaičiais jis sėkmingai pasislėpė. Netekę kantrybės, muškietininkai pateikė ultimatumą: jei Ivanas Naryškinas nebus atiduotas geruoju, jie išžudysią

visą Kremlių. Tai buvo dar viena siaubo akimirka ir vaizdas, liksiantis Petro atmintyje: verkianti motina, įteikianti šven-

tą ikoną dėdei Ivanui ir išlydinti ten, iš kur jis niekada negrįš. Šauliai Ivanui išnarstė kojas ir rankas, bet kankinimu

nieko nepešę vos gyvą pasodino ant iečių ir nunešė į Raudonąją aikštę, kad galėtų užkapoti minios akivaizdoje6.

Žudynės buvo baigtos. Visiems caro Fiodoro „nuodyto-

jams“ atkeršyta. Šauliai jautėsi atlikę gerą darbą. Bet iš tiesų

jie tik padėjo sostą užimti caraičių seseriai Sofijai. Ji ir buvo

E g z ek u c i j a

ta, kuri pasinaudojo raudona skraiste, nukreipiančia buliaus dėmesį. Ir ji buvo netikra sesuo Petrui. Miloslavskaja. Kai nori sužinoti, kas slepiasi už įvykių, ieškok tų, kuriems tai naudinga, sako sena išmintis. Po šaulių sukilimo Sofija buvo paskelb-

ta regente ir tapo pirmąja Rusijos valdove moterimi. Petro paskelbimas sosto įpėdiniu anuliuotas ir dabar abu caraičiai

karūnuoti kartu. Miloslavskiai laimėjo. Bet neilgam. Petras

niekada nepamirš šių giminaičių žudynių ir to bejėgiškumo, su kuriuo buvo priverstas stebėti savo mamos pažeminimą ir artimųjų siaubą. Tai buvo įvykis, sudrebinęs jo sielą.

Ko gero, ši vaikystės trauma prisidėjo prie nervinio tiko

ar net epilepsijos priepuolių, kankinsiančių jį visą gyvenimą. Ir neabejotinai prisidėjo prie Petro neapykantos viduramžiškai prietaringai Maskvai bei jos tamsuoliškų tradicijų gynėjams šauliams, tapsiantiems jo keiksmažodžiu.

Praėjus septyneriems metams vieną rytą Petrą pažadi-

no žinia, kad šauliai žygiuoja jo nužudyti. Dvikovą su Sofi-

ja jis laimėjo, bet net po to „menkiausia mintis apie šaulius priversdavo drebėti. Aš net negalėdavau užmigti“, – prisipažino jis7.

Dabar, kai jėga buvo jo pusėje, baimę pakeitė pyktis. Iš-

girdęs šaulių vardą sąmokslo byloje jis taip užvirė, kad ėmė svaidytis grasinimais išvirti juos gyvus8.

1695 m. egzekucijos dieną, nuo kurios prasidėjo šis pasa-

kojimas, keliolikos metų senumo įvykiai susitiko ant ešafo-

to. Nuteistasis, pulkininkas Ivanas Cikleris, 1682 m. padėjo Sofijai suvaldyti sukilusius šaulius. Vienas svarbiausių su-

kilimo iniciatorių ir aršiausių Miloslavskių klano atstovų tada buvo Sofijos dėdė Ivanas Miloslavskis, pravarde Skorpi-

onas. Jis mirė prieš daugiau nei dešimtmetį, bet dabar Petras

E u r o pa X V I I I a . i š va k a r ė s e

įsakė iškasti Skorpiono palaikus, kiaulių tempiama karieta

atvežti į Raudonąją aikštę ir pastatyti taip, kad aukų kraujas trykštų tiesiai lavonui ant veido. Pasmerktieji buvo ketvirčiuoti, tik tada jiems nukirstos galvos ir pasmeigtos ant ie-

čių, kad visi galėtų matyti, kas laukia tų, kurie išdrįsta kelti ranką prieš savo carą9.

Bet labiausiai šio makabriško spektaklio reikėjo pačiam

Petrui. Tai buvo jo kerštas šauliams už tą bejėgiškumo jaus-

mą ir stipriai suspaustą mamos ranką, kuri visam laikui įsirėžė atmintyje. Atkeršijo jis tik simboliškai, bet su šauktu-

ku: jei prireiks, atsiteis ir su visais kitais. Prireiks. Maskva už savo tamsą taip pat dar sumokės.

O kol kas metas į kelionę, kurią Petras dėl šios egzeku-

cijos atidėjo. Į kelionę, kurioje Petras susiruošė savo akimis

pamatyti ir pažinti Europą. Prieš tris šimtus metų tai buvo kitokia Europa nei ta, po kurią skraidome lėktuvais.

XVII a. pab. Europa dar neturi mašinų, gerų kelių ir

elektros, bet jau džiaugiasi pažanga. Ištrūkusi iš viduram-

žiškos tamsos daugelyje gyvenimo sferų, ji atranda naujus

pasaulius ne tik už vandenynų, bet ir moksle, muzikoje, architektūroje, literatūroje. Tai Europa, kuri jau turi teleskopą, mikroskopą, termometrą, barometrą, kompasą, laik-

rodį, šampaną, vaškines žvakes, gatvių apšvietimą, geria arbatą ir pradeda ragauti kavą10. Tik europiečių dar gerokai

mažiau, 1700 m. Europoje 110 mln. gyventojų11 (7,5 karto mažiau nei 2020 m.) ir jų skaičius auga lėtai dėl didelio mir-

tingumo. Šimtus tūkstančių gyvybių kasmet nusineša epidemijos (labiausiai maro) ir karai. Raupai kol kas nesustab-

doma liga. Nuo jos miršta tik apie 15 proc. susirgusiųjų, bet liga tokia paplitusi, kad pasiglemžia 400 tūkst. europiečių

E g z ek u c i j a

gyvybių kasmet. Likę gyvi apanka, apkursta, nebegali kal-

bėti12 arba, kaip Švedijos karalius Karolis XII ar Prancūzijos valdovas Liudvikas XIV, atsiperka randais ant veido.

Kūdikiams išgyventi sunku, net karališkiesiems. Iš pen-

kių vaikų, kurių susilaukė Liudviko XIV žmona Marija Teresė, išgyveno tik vienas. Anglijos karalienė Ona pagimdė še-

šiolika vaikų, bet nė vienas nesulaukė dešimties. Turtingieji

nemiršta tik iš bado, kuris nusineša ne mažiau gyvybių nei epidemijos13.

Nuo tada, kai ima verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste,

žmonės tampa pririšti prie žemės ir priklausomi nuo derlių. Šis pririšimas, ko gero, didžiausias skirtumas tarp tų žmo-

nių ir mūsų. Jie niekur nekeliauja ir neturi žalio supratimo, kas vyksta už jų apylinkių ribų. O tos ribos daugumai vals-

tiečių yra 6–8 km spinduliu nuo jų gyvenamosios vietos, tolimiausios išvykos – į turgų ar bažnyčią. Šis žmonių prisi-

rišimas prie vietos, kurioje gyvena, lėčiausiai besikeičiantis

dalykas žmonijos evoliucijoje: taip buvo 1660 m., taip bus ir 1815 m.14

Ši priklausomybė nuo žemės yra ir karų priežastis: teri-

torijų grobimas kone vienintelis būdas praturtėti. Kapitalis-

tinė konkurencija vyksta ekonomikos erdvėje, o feodalinės konkurencijos erdvė – mūšio laukas; veiksmingiausia prie-

monė konkurenciją įveikti – špaga. Kapitalistinė ekonomika leidžia konkuruojančioms šalims augti ir klestėti drauge, o

feodalinio ūkio sąlygomis tai neįmanoma, nes pagrindinės vertybių teikėjos – žemės, yra tik tiek, kiek yra. Žemė negali išsiplėsti. Ji gali tik pakeisti šeimininką15.

Tą žemę dirbantys neturi interneto, socialinių tinklų, te-

levizijos ir kalbasi tik tarpusavyje, tik apie žmones, kuriuos

E u r o pa X V I I I a . i š va k a r ė s e

pažįsta, ir įvykius, kurie nutinka jų kaime. Jiems nerūpi politika ar pasaulio naujienos. Jie tiesiog nieko apie tai neži-

no. Ir gyvena pagal saulę, kuriai nusileidus namai paskęsta

tamsoje: rytoj anksti keltis ir prie darbų. Jokių didelių planų, atostogų ar kelionių. Ir jokių palikimų istorijai, nes ši, anot Voltaire’o, yra ne kas kita, kaip „žmonių nusikaltimų, kvailysčių ir nelaimių rinkinys“16.

Istorijai nerūpi laimingi laikai, užtat ji po kaulelį narsto

beprasmius žiaurumus ir tragedijas. Jai nerūpi paprastų šei-

mų ir žmonių gyvenimai. Tūkstančiai darbščių šeimų, mili-

jonai garbingų vyrų, ištikimų moterų, atsidavusių motinų ir dorai išauklėtų jų vaikų yra pasmerkti likti karų ir poli-

tikos, nelaimių ir išdavysčių, svetimavimo ir nusikaltimų,

ambicijų ir intrigų šešėlyje. Istorija mėgsta ne paprastus, o

įdomius įvykius. Ne meilę, o seksą. Ne gerus, o išskirtinius žmones.

Tokius kaip Petras I, kuris tapo pirmuoju Rusijos caru,

išdrįsusiu leistis į kelionę užsienin. Nė vienas iš rusų val-

dovų iki tol nebuvo palikę Rusijos taikos metu. Rizika, kad sostas gali neišsilaikyti be šeimininko, jiems atrodė per di-

delė. Petras rizikuoti nebijojo, už tai istorija negaili jam savo brangaus dėmesio net prabėgus šimtmečiams. Nepaisyda-

ma visų kvailysčių, piktadarybių, žiaurumo ir daug žmonių gyvybių kainavusių ambicijų. O gal kaip tik dėl jų.

Tu rk i j o j e de be su o t a s u p rag i e d r u l i ai s, P ranc ū z i j oj e šv i e č i a saulė

Turkijoje debesuota su pragiedruliais, Prancūzijoje šviečia saulė

elionės idėja kilo iš Petro smalsumo, susiliejusio su valstybiniais ateities planais. Jis norėjo ne tik pamatyti

Europą, bet ir susipažinti su naujausiomis technologijomis.

Parsivežti į Rusiją ne tik ginklų bei įrankių, bet ir specialistų,

meistrų. Kad išvengtų protokolo keliamos biurokratijos ir gaišaties, caras nutarė keliauti inkognito. Visi laiškai, skirti 250 asmenų pasiuntinių delegacijai, bus perduodami Pre-

obraženskio pulko unteroficieriui (puskarininkiui) Piotrui Michailovui, kurio susirašinėjimo antspaude buvo laivų

statybos instrumentais apsikrovęs dailidė ir užrašas „Mano titulas mokinys ir man reikia mokytojų“17.

Vis dėlto svarbiausia net 18 mėnesių truksiančios kelio-

nės misija diplomatinė. Pagrindinė Rusijos priešė tuo metu buvo Turkija, su kuria Petras pradėjo karą labiau iš azarto nei iš reikalo. Jis nuo vaikystės mėgo karinius žaidimus ir svajo-

jo tapti jūrininku. Tik štai kliūtis: Rusija neturi priėjimo prie jūros. Baltijos pakrantė priklauso galingai Švedijai, o išėjimą į Juodąją jūrą blokuoja Turkija. Su šia karą pradėti lengviau

ir dėl to, kad šalys konfliktuoja dar nuo 1686 m. Kai Rusija

E u r o pa X V I I I a . i š va k a r ė s e

prisijungė prie Šventosios lygos – stojo į Lenkijos su Lietuva, Austrijos ir Venecijos pusę.

Taikiniu Petras išsirinko Azovo tvirtovę, bet jaunatviš-

ko entuziazmo nepakako. Pirma tvirtovės apgultis, truku-

si penkis 1695 metų mėnesius, baigėsi nesėkme. Pergalės

paradas Maskvoje su vienu belaisviu galėjo apgauti tik kvailius18.

Bet Petras nenuleido rankų, atvirkščiai – užsidegė noru

pasiekti savo. Ši jo savybė ir daugiau pralaimėjimų pavers

pergalėmis. Jis padarė dvi išvadas: armija turi būti didesnė ir reikia atkirsti Azovo tvirtovę nuo aprūpinimo jūra. Pasta-

rajam punktui įgyvendinti nusprendė Dono upėje, prie Vo-

ronežo, pastatyti laivų flotilę. Tada „įsijungė“ svarbi Petro savybė: jei užsidegė ką nors padaryti, turi būti padaryta, nesvarbu, kiek jėgų ar pinigų tam reikės. 26 tūkst. baudžiau-

ninkų, nepaisydami šalčių ir nepriteklių, dirbo dieną naktį šiame pirmajame Rusijos gulage, kaip jį pavadino Borisas Akuninas. Vos per penkis mėnesius buvo pastatytas pirma-

sis Rusijos laivynas. Pavasarį į Doną nuleista ne tik 1,3 tūkst. strugų*, bet ir 23 irkluojamos olandiško stiliaus galeros su patrankomis bei 4 branderiai19.

1696 m. gegužę antrai Azovo tvirtovės apsiausčiai buvo

surinktos dvigubai didesnės pajėgos (46 tūkst.)**, bet labiau-

siai viską pakeitė laivai. Jie netikėtai atkirto turkų tvirtovę ir neleido atsiųsti pagalbos jos įgulai. Turkų Paša nutarė pasiduoti, kol dar galėjo išsiderėti garbingas sąlygas20. Rusai su

* Masyvūs irkliniai vidaus vandenų laivai, pagaminti grubiai ir nekokybiškai, kaip tuo metu būdinga Rytams. ** Prie rusų prisijungė 15 tūkst. Ukrainos kazokų, 5 tūkst. Dono kazokų ir 3 tūkst. kalmukų.

Tu rk i j o j e de be su o t a s u p rag i e d r u l i ai s, P ranc ū z i j oj e šv i e č i a saulė

kazokais atšventė „netaupydami nei parako, nei gėrimų“ – nuo šiol Azovas bus rusų tvirtovė. Caras Aleksejus pergales švęsdavo žygiuodamas paskui šventikų nešamas stačiatikių ikonas, o Petras įvažiavo į Maskvą kaip romėnų imperato-

rius: šešių žirgų traukiama karieta pro triumfo arką, kurią laiko Heraklis ir Marsas21.

Pirmoji karinė Petro pergalė nebuvo itin didelė, bet suža-

dino didelius užmojus. Petras ėmė svajoti apie tikrą jūrų lai-

vyną, kuris plaukiotų ne Azovo ežere, o Juodojoje jūroje. Bet

vartus į ją – Kerčės pusiasalį – saugo turkų sultonas, ir norint

juos pralaužti upinių laivų neužteks. Reikia tikrų, jūrinių. Čia susijungė Petro aistra jūrininkystei, meilė laivams ir siekis

prasibrauti prie Juodosios jūros. Jis nutarė statyti laivyną, kuris padės įgyvendinti viską iš karto. 20 tūkst. darbininkų

statė pirmąjį Rusijos istorijoje uostą Taganroge, tūkstančiai kolonistų valstiečių ir šaulių buvo gabenami į Azovą, kur

prasidėjo Voronežo laivyno statybos. Tam reikėjo milžiniškų sumų, kadangi valstybė jų neturėjo, caras įsakė pastatyti lai-

vyną už valdinių pinigus. Nuo 10 tūkst. baudžiauninkų turi būti pastatyta po laivą, dar po laivą – nuo 8 tūkst. šventikų ir vienuolių, pirkliai ir amatininkai turi surinkti pinigų dar

dvylikai laivų. Valstybė parūpins medienos, o caras parveš laivų statybų idėjų iš Olandijos. Rusų laivyno vėliava bus mėlyna, balta ir raudona – ta pati trispalvė*, su kuria plaukioja

olandų laivai. Caras tik sukeitė spalvas vietomis. Laivynas * Daugelis tautinių vėliavų sudarytos trispalvės pagrindu. Pirmoji valstybine vėliava tapusi trispalvė buvo princo Vilhelmo I Oraniečio vėliava, XVI a. sudaryta iš oranžinės, baltos ir mėlynos juostų. XVI a. princas Vilhelmas vadovavo olandų kovai prieš ispanų viešpatavimą, todėl ir jo simbolika tapo valstybinė. XVII a. oranžinė juosta pakeista raudona.

E u r o pa X V I I I a . i š va k a r ė s e

turėjo būti paruoštas per 18 mėnesių. Kai gosudarius* grįš iš

kelionės, kova su Turkija bus pratęsta22.

Ir jai reikės ne tik laivų. Viena yra užimti pasienio tvir-

tovę, kas kita stoti į kovą su imperija, galinčia surinkti 300 tūkst. dydžio kariuomenę. Petras ruošėsi kariauti ne vienas – su būriu sąjungininkų, kuriuos dabar ir aplankys. Svarbiausias iš jų Šventosios Romos imperatorius Leopol-

das I Vienoje. Bet ne tik jis. Musulmoniška Osmanų imperija yra grėsmė visam krikščioniškajam pasauliui, todėl Europa turi Petrui padėti. Lenkija, Prūsija, Venecija, o gal net ir protestantiškosios Olandija bei Anglija.

Sąraše nebuvo Prancūzijos. Todėl, kad Prancūzija – priešė

kone visoms potencialioms Rusijos draugėms ir draugė pa-

grindinei Rusijos priešei Turkijai. Gal net šiek tiek gaila, kad Petras I ir Liudvikas XIV taip niekada ir nesusitiks, nepersi-

mes frazėmis, kurias istorikai būtų pavertę sparnuotomis. Bet

mums į Versalį užsukti derėtų, nes tuo metu tai buvo Europos, į kurią susiruošė Petras, sostinė.

To meto Prancūzija – neginčijama Europos lyderė, o jos ka-

ralius galingiausias monarchas iš visų. „Nė vienas šuo Euro-

poje negali suloti be mūsų karaliaus leidimo“, – pasipūtėliškai sakė vienas prancūzų diplomatas, ir iš esmės buvo teisus23.

Karalius Jo Didenybė Liudvikas XIV soste buvo jau 46 me-

tus. Jo tėvas Liudvikas XIII mirė, kai sūnus buvo vos ketverių, tad formaliai jis tapo karaliumi dar 1643 m. Bet iš pra-

džių tikroji valdžia buvo jo motinos ir šios meilužio kardinolo Mazarino rankose. Liudvikas XIV tapo Prancūzijos karaliu-

mi 1651 m., kai jam sukako trylika. Po kardinolo mirties jis * Valdovas.

Tu rk i j o j e de be su o t a s u p rag i e d r u l i ai s, P ranc ū z i j oj e šv i e č i a saulė

paskelbė, kad neskirs jokio pirmojo ministro ir valdys šalį pats. Ir valdys rekordiškai ilgai. Liudvikas XIV buvo vyresnis

už Petrą I 33 metais, bet jų mirtį skirs tik 9 metai. Karaliumi Saule pasivadinęs Liudvikas švies net 72 metus ir 110 dienų.

Kodėl Saulė, leidžiu paaiškinti jam pačiam: „Todėl, kad

saulė turi išskirtinių galių, dėl jos spindesio, dėl šviesos, kuri apšviečia kitas žvaigždes, supančias ją lyg dvaras valdovą, dėl

vienodo šviesos paskirstymo visiems žemės kampeliams, dėl gėrio, kurį ji neša visur, kurdama džiaugsmą ir dovanodama veiksmą visoms gyvybės formoms, dėl nenutrūkstamo judė-

jimo, nors atrodo, lyg būtų ramybės būsenos, dėl nuolatinio kurso, nuo kurio niekada nenukrypsta, štai kodėl ji yra gyvybiškiausias ir nuostabiausias didžio valdovo simbolis.“24

Liudviko XIV Prancūzijos pagrindinis teisės princi-

pas paprastas: įstatymas yra tai, ko nori karalius (si veut

le Roi, si veut la Loi)25. Jį taikliausiai apibūdina epizodas, kai

1655 m. tuo metu šešiolikmetis karalius medžioklėje išgir-

do, kad parlamentas Paryžiuje ruošiasi svarstyti monarcho jau pasirašytus ediktus. Metęs viską, net nepersirengęs me-

džiotojo drabužių, Liudvikas įsiveržė į parlamentą ir ėmė

auklėti parlamentarus bei svaidytis grasinimais dėl tokio neregėto įžūlumo. Kai pirmasis parlamento rūmų prezidentas mėgino pasiteisinti, kad visa tai tik valstybės labui, Liudvikas jį nukirto: L’État, c’est moi! „Valstybė tai aš!“26 Gulėda-

mas mirties patale Liudvikas kalbės kiek kitaip: „Aš išeinu, o valstybė lieka.“27 Tačiau gyveno ir valdė jis taip, lyg iš tiesų būtų saulė. O visi aplink žinojo, kad tuo abejoti neverta.

Liudvikas buvo laikomas pusdieviu. „Menkiausias jo ges-

tas, eisena, laikysena, jo veido išraiška – viskas pamatuota,

nieko nereikalingo, viskas kilnu ir didinga“, – rašė dvaro

E u r o pa X V I I I a . i š va k a r ė s e

metraštininkas. Kaip saulė atneša dieną, taip karaliaus pasi-

rodymas keičia viską. „Nesu taip drebėjęs prieš jokius priešus kaip prieš Jūsų Didenybę“, – prisipažino vienas maršalas28.

Jo galios simboliu tapo už milijonus livrų (šiais laikais

tai būtų ne vienas milijardas eurų) pelkėse ir laukuose pa-

statyti Versalio rūmai, virtę karališkąja rezidencija, kokios pasaulis nebuvo regėjęs.

Ne tik rūmai, bet ir milžiniškas parkas su sodais, teraso-

mis, laiptinėmis, fontanais. Pastarųjų net 1,4 tūkst., tad su-

dėtinga sistema tiesiai iš Senos tiekiamo vandens nepakako, kad visi fontanai galėtų veikti kartu. Užtat visi įsijungdavo, kai pro šalį eidavo karalius29.

Besileidžianti saulė vakarais atsispindėdavo 1,5 km ilgio

Didžiajame kanale, pramintame Mažąja Venecija. Aplink

kanalą susodinti geometriškai apkarpyti medžiai, įveistos

klombos, nutiesti takeliai, iškasti tvenkiniai. Šimtai statulų, bylojančių apie karaliaus didybę. Pvz., Apolono fontane sau-

lės dievas kyla iš bangų ir žiūri į karališkųjų rūmų langus. Centrinė ir svarbiausia patalpa Versalyje – Jo Didenybės miegamasis, kuriame ant sienos kabo Leonardo da Vinci „Mona

Liza“. Meilužės ir mylimosios vis keičiasi, bet toms, kurias

karalius įsileidžia į savo šventovę, lenkiasi visi. Titulai nieko

nereiškia, karaliaus pasirinkimas reiškia viską. Moteriškos

šilumos jis neatsisako net ir kare. Ir komfortas nukentėti negali. Kiniško šilko palapinėje šeši ištaigingi kambariai, trys iš jų miegamieji. O Versalio parkas suprojektuotas taip,

kad visos alėjos žiūrint iš rūmų išeitų iš centro kaip saulės spinduliai. Ir milijonai gėlių. Liudvikas ypač mėgo tulpes. 4 mln. tulpių svogūnėlių buvo nuperkama iš Olandijos kasmet. Kai šalys nekariavo30.

Tu rk i j o j e de be su o t a s u p rag i e d r u l i ai s, P ranc ū z i j oj e šv i e č i a saulė

Pora žingsnelių Versalyje, ir nebereikia jokių paaiškini-

mų nei apie karalių, nei apie jo šalį. Nors, žinoma, galima svečią priblokšti nusivedant į Veidrodžių salę, kurios gale-

rijoje 17 didžiulių langų su paauksuotomis skulptūromis. Veidrodžių net 357, jie įspūdingai keičia erdvės pojūtį, at-

spindėdami krištolo sietynus ir pergales vaizduojančias lubų freskas. Tada veidrodžiai apskritai buvo stebuklas, kurio paslaptis žinota tik Venecijos meistrams. Jų menė Versa-

lyje ne tik beprotiška prabanga – tai tarptautinis skandalas.

Daug dėmesio ir pinigų skirta marmuriniams Pasiuntinių

laiptams. Apskritai norėdami patekti pas karalių svečiai privalėjo apeiti beveik visus rūmus ir apžiūrėti visas reprezentacijos tikslais išpuoštas sales. Dauguma pavadintos ro-

mėnų dievų vardais. Prancūzija prisistatydavo kaip Naujoji

Roma. Pasirodydamas su apsiaustu, nusagstytu 14 mln. livrų vertės deimantais, Liudvikas demonstravo, kad joks mirtingasis jam prilygti negali31.

Niekas negalėjo prilygti ir Versaliui. Ne tik architektū-

riniais užmojais ar meniniais sprendimais. Čia viskas geriausia ir įspūdingiausia: geriausia medžioklė*, geriausias

teatras, geriausia opera, geriausia muzika, geriausi baliai, geriausi lošimai, geriausia apranga, geriausi fejerverkai, geriausias seksas – geriausia viskas.

Versalis tapo Prancūzijos viešpatavimo, didybės, turtin-

gumo ir galios simboliu. Ir galia ši nebuvo simboliška. Galia

buvo tikra. Jokia kita valstybė Europoje tuo metu negalėjo * Liudvikas XIV buvo prisiekęs medžiotojas. Iš jo kruopščiai pildytų medžioklių užrašų galima sužinoti, kad 1775 m. gruodį karalius nušovė 1 564 gyvūnus, o metų statistika siekė net 8 424! Tim Blanning, The Pursuit of Glory, p. 394.

E u r o pa X V I I I a . i š va k a r ė s e

pasigirti tokiais ekonominiais ištekliais, kokius turėjo Prancūzija. Tai buvo daugiausia gyventojų (21,4 mln.)32 ir di-

džiausią karinę galią turinti valstybė. Jos 150 tūkst. dydžio armija karo metu galėjo išaugti iki 400 tūkst.33

Be to, Karaliaus Saulės apšviesta Prancūzija iškovojo per-

galę, kokios ginklai nukalti negali. Ji nustūmė šešėlin Ita-

liją ir ėmė diktuoti visų didžiųjų menų madas: literatūros, dailės, muzikos, architektūros. Europos dvarai, valdovai,

diplomatai ir menininkai nuo šiol kalbėjo prancūziškai ir net neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip. Nemokėti prancūziškai tapo prasto tono ženklu, ir ši kultūrinė ekspansija pra-

noks visus karinius ar politinius Prancūzijos pasiekimus.

1743 m. Frydrichas Didysis nurodys Berlyno akademijai visus darbus spausdinti prancūziškai, nes „naudinga skelbti savo atradimus ir tyrinėjimus universalia kalba“. Jis net me-

muarus rašys prancūziškai, paaiškindamas, kad prancūzų kalba pakeitė lotynų, todėl vokiečiui rašyti prancūziškai lygiai taip pat priimtina kaip rašyti graikiškai romėnui Cice-

rono laikais. Liudvikas XIV sukūrė ne tik didingą Prancūziją. Jis sukūrė prancūzišką Europą. Europą, kurioje prancūziška viskas: L’Europe française – le français, langue européenne –

l’art français, art européen – architecture française – musique

française – sculpture française – costume française – cuisine

française – L’invasion de l’Europe par la France’34.

Kažin ar įmanoma išmatuoti skirtumą tarp tuometinės

Prancūzijos ir Rusijos, tai buvo du skirtingi pasauliai. Užtat jų valdovai turėjo kur kas daugiau panašumų nei jų kara-

lystės. Liudvikas nutarė statyti Versalį tada, kai Prancūzi-

joje prasidėjo Fronda, tokia mažoji revoliucijos repeticija, nukreipta prieš monarchiją. Kaip ir šaulių sukilimo metu

Tu rk i j o j e de be su o t a s u p rag i e d r u l i ai s, P ranc ū z i j oj e šv i e č i a saulė

Petrui, Liudvikui buvo dešimt metų, ir jį labai sukrėtė die-

na, kai minia sukilusių muškietininkų apsupo karališkąją

šeimą. Tada niekas nebūtų galėjęs prognozuoti, kas nutiks toliau. Jiems pavyko pabėgti, bet tos ant šiaudų praleistos nakties Liudvikas niekada nepamiršo ir nuo to laiko neken-

tė Paryžiaus. Panašiai kaip Petras Maskvos. Rusijos caras irgi statys savo Versalį, tik kol kas dar to nežinojo.