E i l ė r a š č i a i
Sekmadienis
Nupirk man pačią pasakiškiausią knygą. Nupirk man lietų. Nupirk man valtį, Nupirk beždžionėlę, Nupirk sūpynes Ir tą rėkyklę, į kurią rėkia Dėdė milicininkas... Aš nupirkau ledų – Ir to jai užteko. 1970
14
E i l ė r a š č i a i
Lange
Blizgino langą moteris priešais name. Saulė šlapia stikluose savo atspindžius gaudė. Jis priartėjo. Ir ji apkabinusi glaudėsi. Blizgino langą moteris priešais name. Nieko daugiau man nebuvo, kol vakaras baigėsi. 1971
15
E i l ė r a š č i a i
***
Karčių dūmų panėšės Nuo raudonų purpuro lapų, Rudeninių... Jau nebe rudeninių... Nuo kada jie išnyksta, Kas man pasakys po mirties? Dūmuos kvapas apmirusios medžių žievės Ir suplėkusio šieno, – Naujas kiemsargis įvedė tvarką kieme: Čia laužai sužėrės... Permainą visame kame ėmė žadėt, 1972
16
ir ne vieną.
E i l ė r a š č i a i
***
Daugiau draugų – mažiau... Tokie dalykai. Su kuo kartu žaidei, jau nebeliko, Su kuo liūdėjai, linksminais kartu... Neatsiminsi: kaip mylėjai tu, Ir ką mylėjai? – niekas nebežino, Per lemtį tavo tarsi piligrimai, Praėjo jie, Atgal nebepažvelgs... Ir nieks nepasakys, dėl to kas kaltas, Mes nujaučiame netektis kas kartas, Bet niekas niekaip jų nebeišvengs. 1972
17
E i l ė r a š č i a i
Iš Bodlero
Šią naktį neateis – ir iki ryt Kankinti nesives į rūsį šaltą. Piktadary, miegok! Nėr kam tardyt, Esi tu kaltas ar visai nekaltas. Teisėjas tavo miega ir sargai, Ir tavo budelis galvos nekeltų, Jam nesvarbu, kad toks tu ir vargai, Tegu ir kaltas, gal visai nekaltas. Žudike, mik! Ir knygose miegos Įstatymas, uždengs valstybės dulkės Jo raidę... Tu miegok! Ir nebijok, Nieks miego netrikdys, ramus tu gulkis, – Tai ko šauki! Ko baiminiesi? Tu!.. Prieš ką ant kelių pulti pasiruošęs? Prieš sąžinę? Šalin ją! Ką ji puošia – Smulkių niekšelių gaują tarp kitų, O tu!.. 18
E i l ė r a š č i a i
Vis tiek budi... Šauki... Bijaisi tu... 1973
19
E i l ė r a š č i a i
***
Kada į gaujas buriasi vilkai, Kimiai jie kaukia, smaugiami gėlos, Aš palengva einu iš proto, Nes atpažįstu, man tuomet atrodo, Kad savo balsą aš girdžiu. Ne juos. Ir man baisu. Jaučiu aš, kaip žvėrėju. Gelbsčiuosi laukdamas, kol ims aušroti Ir nebūty išnyks šita naktis... Perdien pamiršiu, kaip naktis praėjo, Nors burnoje sustingęs jau ne žodis, O žvėriškas staugimas teatgis. 1973
20
E i l ė r a š č i a i
***
Tu debesiu plaukei... Aukštybėje... Švytėjai vos ne vos Virš upės tarsi žaros.
Tauri...
Nuo žodžių tu plaukei, kuriuos buvau tau taręs – Prie žodžių tu plaukei, kuriuos ištarsiu ryt. Tu debesiu plaukei... Po pilnatim... Ir knygoje dienų, Kurios dar bus ir buvo, Labai keistus lapus
Žemai...
atsivertėm abudu: „Jums bus tylos diena“ –
mes perskaitėm tenai.
1974 21
E i l ė r a š č i a i
Bėda
Tą ir žinau, ką žinojau: Sodus kertu atminties – Išplaukiu ir išvažiuoju, Niekas atgal neprikvies. Į Baltarusijos žemę Tik nulemtuoju laiku Grįšiu pajuodęs ir žemas, Grįšiu žole ant kapų. 1977
22
E i l ė r a š č i a i
Moteris
O mylima... Moteris stojo prie upės tamsios. O mylima... Moteris žvelgė į upę ilgai. Vėliau aš užutėky Rasiu undinę tiktai, Undinės akis aš užspausiu, nelaukęs tamsos. Vėliau aš – apakęs – tolyn Vis keliausiu Krantu. Dvi juodos gyvatės iš paskos Ims šliaužti Kartu. Viena pasivijus Įkirs žaibo mirtiną kirtį. Kita pasivijus Nuodus išlaižys, kad nemirčiau. 1979 23
E i l ė r a š č i a i
***
Sulaikyk mane... Tik neišleisk... Sukryžiuok rankas dar vieną kartą... Nors aš tavo prakeiksmo nevertas – Tu prakeik. Tu prakeik, kad bėga laikas veltui, Kad vienatvė, kad sunku, gailu. Negaliu aš Būti Juk nekaltas! Niekaip negaliu. Ir vardan išskirsiančio likimo – Prarajos, Kurios nieks nepakeis – Tik nebausk manęs tu atleidimais! Susimilk... Man dovanok... 1980 24
Prakeik...