Issuu

Knygos puslapiuose atsispindi politiniai įvykiai, visuomenę skaldantys skauduliai, kiekvienam pažįstama buitis. Kad ir apie ką kalbėtų – apie tarakonus virtuvėje, pandemijos pasekmes ar moterų teises, – autorė nepraranda humoro ir vos keliais žodžiais geba susprogdinti emocinę bombą: jos tekstai verčia kilti nuo sofos ir ką nors keisti. Nutraukti destruktyvius santykius. Imtis naujos veiklos. Pakelti akis į žvaigždes. Matyti žmones greta. Įsiklausyti. Leisti būti sau ir kitiems. Gyventi lapiau.

ISBN 978-609-466-670-4

9 786094 666704

Po tamsos ateina... lapė

Permainos į mūsų gyvenimą dažnai ateina nekviestos. O kartais pasikviečiame jas patys. Vieniems pokyčiams reikia sukrėtimo, kitiems užtenka ir nedidelio postūmio. Įkvėpimo. Į knygos autorės gyvenimą giluminės permainos atėjo minkštomis lapės letenėlėmis. Lapė – savotiškas Aušros Šneiderytės alter ego, toteminis gyvūnas, permainų poreikio, po krizinių patirčių būtino gijimo įsikūnijimas. Ji primena „Mažojo princo“ lapę – išmintinga, truputį laukinė, truputį filosofė, kartais jaukiai miela, o kartais labai karinga. Tokie ir Aušros Šneiderytės tekstai – jaukūs, išmintingi, ironiški, karingi. Jos esė – kaip vitaminai protui ir sielai, suteikiantys jėgų eiti į kasdienius mūšius su rutina, kapoti galvas sustabarėjusios tvarkos drakonams, kautis už teisę rinktis gyvenimo būdą, neskubėti, nedirbti viršvalandžių, puoselėti visaverčius santykius. Trumpiau tariant, kurti savo laimę.

AUŠR A ŠNEIDERY TĖ

AUŠRA ŠNEIDERYTĖ – žurnalistė, žurnalų „Psichologija Tau“ ir „Iliustruotasis mokslas“ redaktorė, tinklaraštininkė, skaitytojus žavinti kandžiu stiliumi ir uždegančiais tekstais, kuriuos perskaičius norisi ne pritariamai palinguoti galva, o pirkti bokso pirštines. Arba bėgimo batelius. „Po tamsos ateina... lapė“ – pirmoji jos knyga.

AUŠRA ŠNEIDERYTĖ

Po tamsos ateina... lapė

TRUMPI ĮKVĖPIMAI

AUŠRA ŠNEIDERYTĖ Po tamsos ateina... lapė TRUMPI ĮKVĖPIMAI

Iliustravo Anna Revelte

V ILNIU S

2022

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Kodėl lapės juokiasi

Neišvengiamai kiekvienam teks mirti, bet čia neišvengiamybė ir baigiasi. Visa kita priklauso nuo mūsų pačių. Užtenka pakeisti požiūrį, ir gyvenimas iš nusivylimų, skaudulių ir baimių pelkyno tampa mūsų žaidimo aikštele. Žaidimo, kurį malonu žaisti. Mane į šį žaidimą pakvietė lapė. Tarsi atsakymus nešantis totemas pasirodė, kai buvau visai palūžusi. Toksiški santykiai, pūliuojančios praeities žaizdos, nesibaigianti kova su savo kūnu, nepasitikėjimas pasauliu... Tą vasarą vos pajėgdavau apskritai išeiti iš namų. Kartą draugė tempte išsitempė mane į kiną. Ėjau susigūžusi, bijojau žmonių, norėjau sprukti namo. „Man reikia į ką nors įsikibti“, – pamaniau. Ir pamačiau kino teatro fojė minkštų žaislų lentyną. Iš ten smalsiai žvelgė nedidukė, į delną telpanti lapė. Priglaudžiau ją ir, norit tikėkit, norit ne, nuo tos akimirkos ėmiau lapėti: į viską žiūrėti linksmiau, problemas spręsti gudriau, gyventi tiesiog lapiau. 5

Po tamsos ateina... lapė

Vėliau tą pačią vasarą sėdėjau miške ant kalnelio. Šalia – mano pliušinė lapė. Žiūrim į tolumoje boluojantį ežerėlį. Užsimerkiu, kvėpuoju. Čia mano namai, čia esu stipri ir laisva. Taip man medituojant staiga iš krūmų išlenda tikrų tikriausia lapė. Graži, didžiulė, liepsnas primenančia uodega. Kurį laiką spoksom viena į kitą. Raudonkailė apibėga mane puslankiu ir dingsta miške. O aš nusprendžiu, kad lapės ir aš (o gal net visos moterys?), matyt, vieno kraujo. Gyventi vadovaujantis lapiška išmintimi – žaidimas, kurį susigalvojau tamsiausiais laikais. Jis padėjo išgyventi vidinį karą. Pagrindinės šio žaidimo taisyklės trys: ugdyk valią, mokykis mylėti ir juokis, kai tik gali. Mat lapės ne šiaip juokiasi – taip jos gydosi sielos žaizdas.

Atvirumas yra jėga

Atvirumas yra jėga. Atvirumas išlaisvina ir suartina. Lengva būti atviram, kai jautiesi ir gyveni gerai. Kai gali dalytis nuotraukomis iš atostogų po palme, pasakoti apie savo džiaugsmus. Bet kai gyvenimas ima slysti iš po kojų, mes dažniausiai užsiveriame. Visad vengiau dalytis su žmonėmis liūdnais išgyvenimais. Kam dauginti liūdesio? Bet pastaruoju metu imu abejoti, ar tai gera mintis. Užkonservuotas liūdesys niekur nedingsta. Jis išplinta po kūną kaip blusos benamio šuns kailyje. Kaip gyveni? Gerai. Atvirumas rūko kampe, kramto nagus ir graudenasi, kad vėl juo nepasitikėjai. Žinau, ką reiškia slėpti jausmus, užakti kaip pelkei, kol per dumblą širdies nebepasiekia šviesa. Žinau, ką reiškia ėsti save, triaukšti kaip kokį krekerį už tai, ko nesugebi, arba už tai, ko prisidirbai. Dar labai gerai žinau, kaip nusibraukti tuos krekerio trupinius nuo žabtų ir šypsotis – taip taip, gyvenu puikiai, projekčiukai sukasi, viskas gerai, o kaip tu? 8

Po tamsos ateina... lapė

Mes greitai išmokome parduoti save socialiniuose tinkluose. Sukurti tobulą paveikslą iš ypatingų akimirkų ir filtrais pagražintų nuotraukų. Išmokome šypsotis vieni kitiems į akis, net jeigu jaučiamės kaip pervažiuoti buldozeriu. #onlypositivevibes kultūra – tai nesibaigianti asmeninė rinkodara. Mes bandome prakišti visiems savo pasakų gyvenimą. Net jei jis sumeluotas. Kartais pamirštame, kad tos pasakos prasideda ir baigiasi anapus ekrano. Realybėje mes visi klystame ir susimauname. Visi kartais įminame į karvės pyragą. Prasidreskiame žaizdą ir vargstame ją lopydami. Bet kam vargti po vieną? Atvirumas – drąsiesiems. Nėra lengva parodyti savo silpnybes, prašyti pagalbos, pripažinti, jog jautiesi blogai ar abejoji savimi. Bet jei tą baimę pavyksta nustumti į šalį, atsiveria trys stebuklingi dalykai. Pirma, tu tikrai rūpi kitiems. Antra, žmonės gali padėti. Trečia, ne tau vienam ragas – už iliuzinio instagramo pasaulio verda gyvenimas, ir niekam jis nėra vien vaivorykštės iš vienaragio subinės. Kartais, kad tai suprastum, išgirdus klausimą „kaip gyveni?“ reikia pasakyti tiesą. Žmonės klausia „kaip tu?“ ne todėl, kad nori išvysti dirbtinę šypseną. Jie klausia, nes jiems rūpi. O geriausias atsakymas į rūpestį – atvirumas. Todėl, brangieji, kalbėkimės.

Santykių kokybė... kilogramais

Pirmame mano namo aukšte gyvena pensininkė. Draugiją jai palaiko katė Micė (kieme kažkodėl žinoma kaip katinas Bronius). Bobulės vaikai ir anūkai – užsieniuose, vyras pasimirė, artimos draugės taip pat jau ilsisi po žeme. Dažnai matau ją sėdinčią ant suolelio. Pasikalbam. Apie tai, kad pensijos mažos, oras geras, bet reikėtų lietaus, apie jos jaunystę, kai kepė medaus tortus, kurių žmonės atvažiuodavo net iš Baltarusijos. Bet labiausiai man patinka su ja kalbėtis apie žmonių santykius. Kartą pasiguodžiau išgyvenanti santa barbarą su labai įnoringu karalaičiu, dėl kurio užtrumpino elektros tiekimą į smegenų sritis, atsakingas už sveiką nuovoką. „Labai myliu. Taip, kad net valgyti negaliu. Skrandis maisto nepriima, svoris krinta, visos kelnės kabo.“ Pensininkė juokdamasi nusibraukė sausainio trupinius nuo gėlėto chalato, susidėjo rankas ant pilvo ir rėžė išminties: „Jeigu dėl vyro krinta svoris, nuo tokio vyro 10

Po tamsos ateina... lapė

reikia bėgti. Su gerais vyrais svoris ne krinta, o auga. Geras vyras moterį maitina, o ne ėda.“ Taigi, taip, pasirodo, svarstyklės – puikus santykių kokybės matas. O aš, regis... priaugau kilogramą!

Meilė yra narkotikas

Kai išsiskiri arba tave palieka, iš pradžių gyvenimas atrodo totalus šūdas. Nori lipti sienomis ir nežinai, ką daryti su paplūdusiomis laisvo laiko mariomis. Kur dėti valandas, kurias praleisdavote kartu trindami sofos apmušalus priešais televizorių, gamindami vakarienę, užsidarę miegamajame arba vaikščiodami parke? Juk bet kuria iš šių veiklų gali užsiimti ir vienas. Koks skirtumas – žiūrėti televizorių su mylimuoju ar be mylimojo? Juk abiem atvejais tiesiog degini smegenis priešais dėžutę, kuri transliuoja tau nereikalingą informaciją. Kodėl vienu atveju jautiesi laimingas, o kitu – ne? Jei šalia glaustosi mylimas žmogus, spoksojimas į ekraną tampa „jaukiu šiltu vakaru žiūrint filmą“. Jei niekas (net katinas) nesiglausto, tokiam vakarui apibūdinti labiau limpa žodis „vegetacija“. Ir malonumą teikusi veikla iš karto tampa nemiela. Iš tiesų viskas labai paprasta. Veikla, kuri nekelia džiaugsmo, kai esi vienas, nedžiugino ir būnant su antrą13

Po tamsos ateina... lapė

ja puse. Tiesiog mes to nepastebim. Būnant šalia mylimo žmogaus smegenyse gaminasi serotoninas, endorfinai, dopaminas ir kiti hormonai, atsakingi už laimės ir meilės pojūtį. Todėl net neprasminga veikla atrodo prasminga. Gali jaustis patenkintas nedarydamas visiškai nieko, vien todėl, kad šalia yra asmuo, keliantis malonias hormonų bangas. O kai to žmogaus nelieka? Dykai gaunamų laimės hormonų irgi nebelieka. Juos tenka užsidirbti. Ir tada gali pasitikrinti, ko iš tiesų vertas tavo gyvenimas. Nėra geresnio lakmuso popierėlio realybei, kaip skyrybos. Tobulas reality check. Ką tu veikei su savo gyvenimu, kaip leidai dienas? Ar tiesiog laikei įkišęs galvą antrajai pusei į užpakalį ir apsimetei, kad gyveni įdomų gyvenimą? Ar jis liko įdomus, iš jo išbraukus tą žmogų, kuris kiekvienam niekniekiui ir kiekvienai banaliai minutei suteikdavo prasmę? O gal dabar eini laukais, nežinodamas, ką veikti su pačiu savimi? Meilė yra narkotikas. Prisiglaudi, gauni pliūpsnį hormonų ir visa kita tampa nebe taip svarbu. Smegenys skęsta laimės chemikaluose, o tu pamažu apleidi veiklas, pomėgius ir draugus. Galiausiai net nepastebi, kaip nuleidi savo gyvenimo inkarą prie sofos šalia mylimojo šlepečių. Bet vieną dieną hormonų fabrikėlis ima ir sustabdo gamybą (sako, meilė, tiksliau, aistra, trunka trejus metus... geriausiu atveju), o tada abu tampate vienas kitam neiš14

Po tamsos ateina... lapė

vengiamai nuobodūs. Lieki tik tu ir tavo gyvenimo būdas. Tik ar dabar gyventi vis dar įdomu? Nesvarbu, turite antrąją pusę ar ne, nepamirškite savęs. Ir kuo dažniau užduokite sau klausimą: kas man teikia džiaugsmą? Kad ir kas tai būtų, neapleiskite to vien todėl, kad šalia atsirado dyko dopamino generatorius. Nes jis vieną dieną dings arba atauš, o tu sėdėsi priešais ekraną sukišęs pirštą į nosį ir ieškosi naftos, nežinodamas, kur dėti laisvą laiką...

(Pa)bėgimas

Kiek tu gali nubėgti, kai skauda? Aš nebeskaičiuoju. Jei ryt nereikėtų į darbą, turbūt nubėgčiau į Kiniją. Bėgu, kai susimaunu, kai susimauna kiti, kai padarau vieną iš dešimties tūkstančių savo klaidų, kai tampu tuo trečiuoju dviejų asmenų žaidime, kai kalbu visomis pasaulio kalbomis (įskaitant japonų), bet manęs negirdi arba nesupranta. Bėgu, kol kartu su prakaitu išlieju savo ir kitų žiaurumą. Bėgu, kol kojos tampa automatiškai judančiais mėsos gabalais, o širdis – tik vieną darbą dirbančiu kraujo siurbliu. Bėgu per lietų, per vaivorykštes, per purvą ir ledą. Bėgu tol, kol chaoso galvoje nebelieka. Lieka tik pilkas lietingas dzen po Mindaugo tiltu ir žiauriai purvini bačiukai. Bet nieko tokio. Stiprūs žmonės taip daro. Nusivalo batus ir bėga toliau.

Išgyventi save

Žmonės sako: išgyventi gaisrą / žemės drebėjimą / karą / nepriteklių / katastrofą. O kaip išgyventi... save? Kiekvienam pasitaiko etapų, kai užknisa viskas – nuo gegužę iškritusio sniego iki džinsų, į kuriuos nebeįtelpi. Realybė prislegia lyg didžiulis akmuo, kurį močiutė užridendavo ant bačkos raugdama kopūstus. Nori tik slėptis nuo pasaulio susisukęs į kokoną. Bet pareigos, darbai, vaikai, reikalai spiria kaustytu batu į šonkaulius ir šauni iš lovos. Teškiesi į grindis kaip girtas kūlverstukas. Surenki save iš gabalėlių, užsiplikai kavos ir eini toliau, nes taip reikia. Galvoji, kaip čia išgyventi tą būseną. Nusileidi į savo širdies rūsį patikrinti juodai dienai sukaupto vidinio gėrio atsargų, o ten randi... špygą taukuotą. Be perstojo kažkodėl nori verkti, bet nepavyksta, nes smegenys nesugalvoja logiškos priežasties. O gal tos priežasties ir nėra? Nes šis karas vidinis. Ir priežasčių jam siaubti tavo sielos namus nereikia. Kaip tada išgyventi save? 17

Po tamsos ateina... lapė

Kaip gaisrą, kaip žemės drebėjimą, kaip mūšį, kaip nepriteklių, kaip katastrofą. Susiimti ir išgyventi. Pasislėpti dvasios bunkeryje, kasdien valgyti po konservuotą pupą ir išgerti šlakelį vandens. Naktimis, kurios niekuo nesiskiria nuo dienos, melstis arba svajoti. Arba bent apsimesti, kad svajoji. Ir, žiūrėk, taip saugiai tūnant, gaisras užges, karas baigsis. Tada galėsi atverti bunkerio duris tiesiai į žaliuojančią pievą. Arba gali pats save griebti už pakarpos, kaip žvėris jauniklį, ir skuosti per išdegusią žemę iki derlingo lauko. Gali save pernešti. Nors atrodo, kad nebepatempi net pirkinių krepšelio iš „Maximos“ ar skalbinių iki skalbyklės. Net tada, kai vilties taip mažai, kaip per biblinį tvaną. Kad ir ką pasirinktum, karas praeis. Ir vėl ateis. Ir vėl praeis. Ir vėl ateis. Kiekvienam, kuris dabar kariauja vidiniuose karuose: atlaikyk frontą, o paskui padėkok karui už pamokas. Nes užsigydytos žaizdos išmoko daugiau nei bet kuris universitetas ar metai Indijos ašrame.

ISBN 978-609-466-670-4

9 786094 666704

Po tamsos ateina... lapė

AUŠR A ŠNEIDERY TĖ

AUŠRA ŠNEIDERYTĖ

Po tamsos ateina... lapė

TRUMPI ĮKVĖPIMAI