Tu r i n y s Įžangos ir padėkos žodis / 7 Jūratė Onaitytė
Pirmas taikinys – aš pati / 10
Gytis Padegimas
Kaip išsaugoti liepos kvapą? / 26
Petras Venslovas
Lyg sugniaužytum visą gyvenimą / 42
Doloresa Kazragytė Birutė Raubaitė Mama. Danutė Juronytė Alma Masiulionytė Birutė Mar Gytis Ivanauskas
Džiaugsmas kūryboje visada nugali / 52 Teatrui visuomet buvau ištikima / 62 Kaip prie lūpų niekad nepakeltas vynas / 74 Kūrybos aktas – aukščiau už materiją / 90 Kas lieka, kūrėjui išėjus? / 100 Išmokti vaidinti neįmanoma / 116
Gintaras Varnas
Teatras – sielos terapija / 134
Rasa Samuolytė
Esi laikinai prisirišęs / 158
Nelė Savičenko
Teatre niekada nebus kaip gyvenime / 170
Dainius Gavenonis
Man neįdomu vaidinti vakarykštį spektaklį / 182
Darius Meškauskas
Brangiausia scenoje – nežinojimo akimirka / 198
Oskaras Koršunovas
Varstyti uždraustas duris, arba jausti dugną, bet neprarasti žmoniškumo / 214
Tėtis. Leonardas Zelčius
Viskas bus gerai / 234
G
intaras Varnas
Tea t ra s – s i e l o s te r a p i j a Nacionalinės premijos vertais spektakliais per 2001–2005 metus buvo pripažinti Jeano Luco Lagarce’o Tolima šalis“ (2001), Marinos Carr Portija Koglen“ (2002), Tankredo Dorsto ” ” ir Ursulos Ehler Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ bei Nusikaltimas ir bausmė“ pagal Fiodorą ” ” Dostojevskį (abu 2004). Šie spektakliai sukurti Kauno dramos teatro scenoje. Jų režisierius – Gintaras Varnas. 2005 metais, praėjus kelioms dienoms po premjeros Nekalti“ ir Kauno teatralams at” šventus teatro 85-metį, užrašiau pokalbį su šiuo kūrėju, Nacionalinės premijos laureatu ir to meto Kauno valstybinio dramos teatro meno vadovu. Ar teatras, jūsų galva, gali dalyvauti pasaulio keitime ir ar jūs pats manote galįs tai daryti? Skamboka frazė... Nemanau, kad galiu ar sugebu tai daryti, neturiu tokių ambicijų. Pasaulio niekas nepakeis: nei didieji filantropai, nei pasaulio išrinktieji, nei juo labiau teatras. Menas ne tik gali, bet tiesiog privalo pasaulį reflektuoti, pasakyti savo nuomonę apie jį. O jau žiūrovų ar klausytojų, meno vertintojų reikalas sutikti su ta nuomone ar nesutikti, ginčytis dėl to, jaudina tas menas ar siutina. Labai gerai, galvokite apie pasaulį kitaip... (Ilga pauzė.) Tačiau aš galvoju taip. Ir savo spektakliu tą nuomonę išsakau. Suprantu, kad klausimą jūs uždavėte po paskutinės premjeros [Dea Loher drama Nekalti“, ” aut. past.]. Nebūtinai... Tada bent jau pats tą klausimą taip suprantu, nes ši premjera vertinama kontroversiškai. Šitame gyvenimo etape apie pasaulį norėjosi pasakyti būtent
135
G
intaras Varnas
tokias mintis ir tokią nuomonę. Kadaise ją esu pasakęs Šėpos“ teatro spek” takliais. Žinoma, tai buvo gatvių, perversmų, revoliucijos laikas, teatrai tušti, nebeįdomūs. Mes, Šėpos“ teatras (esu jo įkūrėjas ir porą metų stačiau spek” taklius), pamėginome atsigręžti į dabartį. 1988–1990 metai buvo tas laikas, kai norėjosi labai daug pasakyti apie šiandieną. ”
Šėpos“ teatras juk laikytinas socialiniu teatru?
Taip, mūsų tikslas nebuvo politika, nors ir rėmėsi ja. Man buvo įdomiausia... mokėti laiku įkąsti, įdurti, pareikšti, ką galvoju apie supantį pasaulį. O svarbiausia, domino pati teatro forma: lėlių teatro modelis – viduramžių teatras, prakartėlė“, vėliau joje buvo vaidinama keliais aukštais. Grįždamas ” prie jūsų klausimo, galiu pasakyti: teatras privalo kalbėti apie dalykus, kurie kuriantiesiems spektaklį tuo metu, tą dieną atrodo esminiai. Gal pernai pasaulis man švietė“ vienaip, tačiau šiandien pasaulis ir žmogus jau atrodo ki” taip, jo komedija ir jo tragedija, visa jo ir mano paties egzistencija. Šiandieniniais popkultūros laikais, kai kultūros darželis“ suvešėjęs piktžolėmis, smagu ” žinoti, kad teatras tame nedalyvauja, o jei dalyvauja, tai tik citatomis, norėdamas popkultūrai oponuoti, bet ne jai pritarti ir vizginti prieš ją uodegą. Tam tikru požiūriu teatras gali būti sąžinė, antrasis tavo balsas, tas, kuris neleidžia meluoti. Dažnai pats sau nedrįsti ko nors prisipažinti, o vidinis balsas sako: yra taip ir taip, esi toks ir toks, esi kaltas. Tu ginčijiesi, kad ne, aš nekaltas... Taigi manyčiau, kad teatras žmogui turėtų būti tas vidinis balsas, sceninė kalba, ištarta garsiai. Bent jau Lietuvoje teatras tikrai nėra pramoga. Į jį ateina žmonės, norintys, na, yra geras rusiškas žodis – postradatj (pakentėti). Kaip atpažįstate“ sau artimą dramą? Kiek pjesės pasirinkimą lemia ” konjunktūra, komerciniai santykiai? Nedaug esu susidūręs su privalomaisiais pastatymais, tokiais, kurių labiau reikia ne man, o teatro repertuarui. Jei skaičiuočiau, nesusidarytų ir trijų. Būna, kad atpažįstu savo pjesę iš karto. Tik perskaitai dramą ir žinai – tavo. Bent jau kalbant apie šiuolaikines pjeses. Kalbant apie klasiką – šiek tiek kitaip, tačiau jei kūrinys labai įkrenta“, tai bręsta, kolei subręsta. ” 136
Tea t ra s
– sielos terapija
Kokią pjesę atradote be vidinių dvejonių, iš karto? Žano Luko Lagarso Tolimą šalį“ – iš karto, Deos Loher Nekalti“ – iš ” ” karto, Timotė de Fombelio Švyturį“ – taip pat [šiuolaikiniai dramaturgai ” Jean Luc Lagarce, Dea Loher, Timothee de Fombelle, aut. past.]. Labai ilgai galvojau apie Fiodoro Dostojevskio Nusikaltimo ir bausmės“ inscenizaciją. ” O kuo patraukia, užkabina“ pjesė? ” Tai gali būti kokia nors viena frazė, bendra atmosfera arba personažas. Žodžiu, turiu pamatyti, pastverti tą siūlą, iš kurio paskui megsiu spektaklio visumą. Pirmoji paskata gali būti iš pirmo žvilgsnio visai nereikšminga detalė, tačiau man ji taps spektaklio ašimi. Turi tą frazę ir nuo jos niekur nebepabėgsi. Panašiai kaip medžioklinis šuo, užuodęs pėdsaką, atranda grobį. Kitas dalykas, kuris man be galo svarbus – būsimo spektaklio erdvė. Kol nerandu erdvinio sprendimo, darbas stovi vietoje. Kokią reikšmę spektakliui turi erdvė? Teatras yra erdvinis menas. Kol neturėjau Nusikaltimo ir bausmės“ er” dvinio sprendimo, nesiryžau pradėti. Tik kai apkeičiau vietomis žiūrovų salę su scena, supratau, kad galiu imtis darbo. Gal atskleistumėte, kaip toks sumanymas kilo? Aš susapnavau... Gal ne visai taip konkrečiai, tačiau sapno veiksmas vyko tarsi Holivudo aikštelėje, paviljone. Supratau, kad patekau į kino užkulisius. Atsibudęs suvokiau, ką tai reiškia: šis spektaklis yra kinas, o filmą, tai yra visą istoriją, žiūri Raskolnikovo užmuštosios senutės ir kiti mirusieji. Kaip atrandate savo aktorius? Koks turi būti aktorius, kokiomis savybėmis pasižymėti, kad į jį atsigręžtumėte ir jis taptų savas? Kartais pasirinkimą lemia netgi detalė, pavyzdžiui, juokas. Aktorius praėjo pro tave, kažką pasakė, ir staiga supratai – šito ir ieškai. 137
G
intaras Varnas
Manau, puikus atradimas spektaklyje Nekalti“ tapo Rusų dramos ” teatro aktorių vaidinami imigrantai. Baisiai ilgai galvojau, kaip tuos juodaodžius imigrantus parodyti scenoje, kaip padaryti, kad neatrodytų naivu ar lėkšta. Norėjosi, kad juos vaidintų niekam nematyti, nepažįstami artistai. Tačiau tokių Lietuvoje beveik nėra, be to, po metų jie jau bus pažįstami. Tada kilo mintis pasikviesti ką tik baigusius ir Rusų dramos teatrui parengtus jaunuosius aktorius. Kalbant apie pasirinkimą, pirmiausia aktorius turi būti labai emocionalus. Tai būtiniausia savybė, reikalinga šiai profesijai. Antra – muzikalumas. Nebūtinai aktorius turi mokėti dainuoti ir šokti, tačiau privalo justi ritmą. Ritmo pojūtis reikalingas ne tik vaidmeniui kurti, viskas spektaklyje pagrįsta ritmu, jo kaita. Trečioji savybė, kurią turi toli gražu ne visi artistai – vidinis paslankumas, mokėjimas būti, virsti bet kuriuo personažu, labilumas, gebėjimas pasijusti tiesiog apsėstam savo vaidmens. Beje, tikras aktorius neturėtų būti šventeiva, nelabai tikiu šventuoliais. Ir dar vienas dalykas – darbštumas. Tik darbštus aktorius, darbštus iki apsėdimo“, pajėgs keistis, nuolat iš savęs ” reikalauti, ieškoti dieną ir naktį. Juk neįmanoma padaryti“ vaidmens repeti” cijose, jeigu nebus dirbama namuose. Neįmanoma! Net jei teatre būtų repetuojama aštuonias ar dešimt valandų, vis tiek vien repeticijų metu vaidmens nesukursi. Ir epizodiniame vaidmenyje reikia atrasti savą siūlelį, iš kurio verpsi vaidmenį. Geri aktoriai ,,įneria“ į savo vaidmenį ir tampa nebeatpažįstami. Gal pasakytumėte, daug nesvarstydamas, ką laikote darbščiais aktoriais? Išvardyti pavardėmis? Viktorija Kuodytė – labai labai darbšti aktorė. Saulius Balandis, Aurelija Tamulytė, dar – Jūratė Onaitytė. Yra daugybė darbščių aktorių! Tie imigrantai“ iš spektaklio Nekalti“ – Valentinas Novopolskis ir ” ” Valentinas Krulikovskis... Jie repetuodavo, repetuodavo. Aš išeinu, o jie vis dar repetuoja. Kalbant apie vyresniąją kartą – visi yra didžiausi darbštuoliai, jų tiesiog tokia mokykla. Tarkime, Lialė (aktorė Birutė Raubaitė). Kai dirba, kai turi vaidmenį, apie nieką kitą su ja šnekėti neįmanoma. 138
Tea t ra s
– sielos terapija
Kaip pavyko išgauti ir išlaikyti tikrumo intonaciją naujajame darbe Nekalti“? Tai juk ne psichologinis teatras, greičiau brechtiška sceninė ” raiška, kuriai būdinga saviironija, atsitraukimas nuo veiksmo ir savo vaidmens. O vis dėlto visa, kas vyksta scenoje, taip atpažįstama ir iki skausmo tikra. Specialiai, sąmoningai ta atsitraukimo kryptimi ir ėjome. Sakiau, užmirškime Antoną Čechovą. Šiame spektaklyje koncentruotasi į temą. Geri aktoriai gali vaidinti ir Čechovą, ir šiuolaikinę dramą. Tamulytė sako savo privalomos remarkos žodžius aš verkiu“, bet tai ištardama ji tikrai viduje ” verkia. Negaliu teigti, kad buvo itin sunku statyti šį spektaklį, išlaikyti griežtą jo formą. Kur kas sudėtingiau išsaugoti kiekvieno personažo gyvybę, kai pasirinkta būtent tokia – atsitraukimo nuo veiksmo ir kartu dalyvavimo veiksme kryptis. Greta aktorių turite ir savo nuolatinius spektaklio bendraautorius – kompozitorių Giedrių Puskunigį ir kostiumų dailininką Juozą Statkevičių. Šiais žmonėmis aš besąlygiškai pasitikiu. Pažįstu Giedriaus muziką ir žinau Juozo skonį. Kitas klausimas, kaip visa tai suskamba naujoje sceninėje medžiagoje. Juozas iš pradžių nenorėjo dirbti šiame spektaklyje, jam nepatinka, kai nėra prašmatnaus grožio, tam tikro įmantrumo. O čia – gatvė, ši diena, treningai, jokio puošnumo. Tačiau tai, ką padarė Juozas Nekaltuose“, yra nė ” kiek ne prasčiau už konceptualią Elektrą“ ar Hedą Gabler“. ” ” Jūsų spektakliuose vyrauja atstumto, vienišo, atskalūno, paribių žmogaus tema. Kaip pats jaučiatės šiame gyvenime? (Ilga tyla.) Nekomentuosiu. Kaip manote, kodėl jūsų pastatymus lydi ne tik šlovė, bet ir pilnos žiūrovų salės? Galbūt atstumtojo tema dabar itin aktuali?
139
G
intaras Varnas
Manau, kad tikrai taip. Iš dalies suprantu žiūrovus, kurie nepriima Ne” kaltų“. Tolimoje šalyje“, Švyturyje“ ar Nusikaltime ir bausmėje“ teatro ” ” ” žvilgsnis į žmogų buvo labai švelnus. Šiame pastatyme tas žvilgsnis tapo žiaurus. Visiškai suprantu, kad žiūrovus gali labiau traukti anas teatras, bet mano suvokiamas pasaulis dabar yra toks. Viliuosi, kad galbūt tokia pasaulėjauta priimtina jaunimui. Pati mačiau raudančią merginą per Nekaltų“ premjerą. Ji sakė savo ” draugei: Viską atpažįstu!“ ” Duok Dieve... *** Gintaro Varno pastatymas Nusikaltimas ir bausmė“ (pagal Fiodorą Dostojevskį) ne vie” nerius metus Kauno scenoje vaidintas sausakimšose salėse. Spektaklis pelnė aukščiausius scenos apdovanojimus ( Fortūnos“ prizas ir Auksinis scenos kryžius). Retrospektyviai atsigręžiu į ” savo įspūdį, užrašytą 2005-ųjų kovą po matyto spektaklio. Kuris iš mūsų... Jau rytas, o mane vis krečia įspūdžio atmintis. Vakar Nusikaltime ir baus” mėje“, labiau nei kitąsyk atviriausiomis su savimi minutėmis, kai lieki vienas ir bėgi nuo savęs, turėjau laimės ir skausmo susitikti pati su savimi. Dabar – lyg nudrėksta oda, už lango nuo šaligatvių kasa sniegą, Vilniaus gatvėje girdisi grandomo šaligatvio gurgždesys, kambary saulėta, o aš – patikėjusi, kad įmanoma toliau gyventi, kad įmanoma sau atleisti, kad įmanoma išsipirkti iš to, kiek savy esi užmušęs žmogaus ir kiek nužudęs meilės ar gyvasties. Įmanoma sau atleisti, nes apie tai Nusikaltimas ir bausmė“ – pastatytas aukščiausio ” lygio kūrėjų, taip sutramdžiusių savo skausmą, taip suveržusių valią, taip ištvėrusių, regis, nepakeliamą spektaklio įtampą. O jo ir spektakliu vadinti nesinori, gal ir nevalia. Mintyse ieškau atitikmenų – vyksmas, būtiškoji misterija, juodos ir baltos mišios. Sakralu. Magas režisierius Gintaras Varnas ir tolimųjų sielos reisų“ pilotas ak” torius Gytis Ivanauskas. Abu – tarsi vienas, vedantys vienas kitą už rankos. 140