Issuu

�� ISBN 978-9986-16-426-5

9 789986 164265

PO MËNESIO, PO METØ

VILNIUS 2010

FRAN OISE SAGAN

UDK 840-3 Sa58

Fran oise SAGAN DANS UN MOIS DANS UN AN René Julliard, 1957 Fran oise SAGAN AIMEZ-VOUS BRAHMS? René Julliard, 1959 Fran oise SAGAN LA CHAMADE René Julliard, 1965

2-oji laida

ISBN 978-9986-16-426-5

© Éditions Julliard, Paris, 1957 © Éditions Julliard, Paris, 1969 © Éditions Julliard, Paris, 1965 © Vitalija Gylikienë, vertimas á lietuviø kalbà, 2005 © Ilona Kukenytë, virðelio dizainas, 2005 © Tyto alba , 2010

PO MËNESIO, PO METØ

Po mënesio, po metø

PO MËNESIO, PO METØ

Skiriu Guy Shoellerui

PO MËNESIO, PO METØ

Per daug galvot neverta apie tai, nes ðitaip galima iðeit ið proto. MAKBETAS, II veiksmas Vertë A. Churginas. V., 1947

PO MËNESIO, PO METØ

I IkyrEuI Bernaras áëjo á kavinæ ir kiek sudvejojo pamatæs, kaip keli lankytojai neono ðviesø iðkreiptais veidais pasiþiûrëjo á já. Jis pasuko prie kasininkës. Jam patiko barø kasininkës: praðmatnios, orios, ið svajoniø pabundanèios vien tam, kad suskaièiuotø pinigus ir degtukus. Ji be ðypsenos, pavargusiu veidu padavë jam þetonà. Buvo apie ketvirta valanda ryto. Telefono bûdelë neðvari, ragelis drëgnas. Jis surinko Þozë telefono numerá ir suprato, jog bastydamasis visà naktá po Paryþiø gerokai pavargo, ir jam sunku atlikti net ðá mechaniðkà veiksmà. Beje, kvaila skambinti ketvirtà valandà ryto. Þinoma, ji niekuo neparodys, kad jis elgiasi netaktiðkai, bet Bernaras tikrai elgësi kaip padauþa, nors pats tokio elgesio negalëjo pakæsti. Blogiausia, kad jis jos nemylëjo, tik norëjo þinoti, kà ji veikia, ir visà dienà ði mintis já persekiojo. Pasigirdo ilgi telefono signalai. Bernaras atsirëmë á sienà, ákiðo rankà á kiðenæ, norëdamas iðsitraukti cigareèiø pakelá. Pypsëjimas nutilo, mieguistas vyriðkas balsas tarë: Alio . Paskui pasigirdo Þozë balsas: Kas kalba? Bernaras stovëjo nejudëdamas, iðsigandæs, bijodamas, kad ji nesuprastø, jog jis jà uþklupo. Tai buvo siaubingos akimirkos. Paskui jis iðsitraukë cigaretës ir padëjo ragelá. Në ne-

FRAN OISE SAGAN

pajuto, kaip atsidûrë krantinëje, tyliai keiksnodamas. Taèiau vidinis balsas, kurio jis negalëjo pakæsti, ramino: Galø gale ji tau nieko neskolinga. Tu jos nieko nepraðei, ji pasiturinti, laisva moteris, tu nesi oficialus jos meiluþis . Bet jis jau juto kylant tà kanèios, nerimo bangà, tà begaliná norà pulti prie telefono, tà apsëdimà, kuris pasidarys itin ákyrus artimiausioje ateityje. Jis vaidino jaunuolá, kalbëjo su Þozë apie gyvenimà, knygas, praleido su ja vienà naktá, visa tai vyko nerûpestingai, subtiliai, ir reikia pripaþinti, kad Þozë butas tam labai tiko. Dabar jis gráð namo, kur ant darbo stalo netvarkingai iðmëtytas guli jo nevykæs romanas, o lovoje miega þmona. Tokiu laiku ji visada miegodavo, atsukusi savo vaikiðkà, skaistø veidelá á duris, lyg bijotø, jog jis niekad negráð, ir net miegodama lauktø jo, kaip nerimastingai laukdavo dienà.

Vaikinas padëjo ragelá, ir Þozë, pamaèius, kaip jis atsiliepë telefonu, lyg bûtø savo namuose, uþliejo pyktis. Neþinau, kas èia buvo, niûriai tarë vaikinas. Jis padëjo ragelá. Tada kodël jis ? paklausë Þozë. Moterims naktá skambina tik vyrai, þiovaudamas atsakë vaikinas. Ir padeda ragelá. Ji smalsiai pasiþiûrëjo á já, galvodama, kà jis èia veikia. Ji nesuprato, kodël po pietø pas Alenà leido jam palydëti jà, o paskui ir uþeiti. Jis buvo gana graþus, bet vulgarus ir neádomus. Ne toks protingas kaip Bernaras, netgi tam tikra prasme ne toks gundantis. Jis atsisëdo lovoje ir griebë laikrodá. Keturios valandos, pasakë. Bjaurus laikas.

PO MËNESIO, PO METØ

Kodël bjaurus? Jis neatsakë, tik atsigræþë ir ádëmiai paþvelgë á jà per petá. Ji irgi paþiûrëjo á já, paskui pabandë uþsitraukti antklodæ. Bet sustingo. Suprato, apie kà jis galvoja. Jis parveþë jà namo, ðiurkðèiai paëmë ir uþmigo ðalia. Jis þiûrëjo á jà ramiai. Jam nelabai rûpëjo, kas ji tokia ir kà apie já galvoja. Ðià akimirkà ji priklausë jam. Jos neerzino jo pasitikëjimas savimi, ji jautë ne pyktá, o baisø paþeminimà. Jis pakëlë akis, paþvelgë jai á veidà, rimtu ir ásakmiu balsu liepë nusimesti antklodæ. Þozë nusviedë antklodæ, ir jis lëtai pradëjo jà apþiûrinëti. Ið gëdos ji negalëjo nei pajudëti, nei pasakyti kà nors sàmojingo, kaip bûtø pasakiusi Bernarui ar kam nors kitam, apsiversdama ant pilvo. Ðitas nebûtø supratæs, nebûtø nusijuokæs. Þozë suvokë, kad jis jau susidarë apie jà galutinæ, nepajudinamà, primityvià ir nepakeièiamà nuomonæ. Jos ðirdis stipriai dauþësi, ji piktdþiugiðkai pagalvojo: Praþuvau . Vaikinas pasilenkë prie jos su máslinga ðypsena lûpose. Ji nemirksëdama þiûrëjo, kaip jis artëja prie jos. Gerai, kai telefonas nors bent kam pasitarnauja, tarë jis ir staiga skubiai uþgriuvo ant jos. Þozë uþsimerkë. Niekad nebegalësiu juokauti ta tema, pagalvojo ji, tai jau niekad nebebus tik lengvas naktinis þaidimas, o visada primins tà þvilgsná, kaþkà, kas tame þvilgsnyje slypëjo .

Nemiegi? Fani Maligras sudejavo: Astma neduoda ramybës. Alenai, bûk geras, atneðk puodelá arbatos.

FRAN OISE SAGAN

Alenas Maligrasas vargais negalais iðsiropðtë ið dvigulës lovos ir rûpestingai ásisupo á chalatà. Maligrasai buvo gana mieli þmonës, ásimylëjæ vienas kità dar gerokai prieð keturiasdeðimtøjø metø karà. Ketveriems metams iðskirti, jie susitiko vël, tik jau labai pasikeitæ, abu penkiasdeðimtmeèiai, abu paþenklinti laiko áspaudu. Nejuèiomis jie pasidarë jaudinamai drovûs, slëpdami vienas nuo kito praëjusiø metø þymes. Abu drauge jie pradëjo gyvai domëtis jaunimu. Apie Maligrasus visi kalbëdavo palankiai, nes jie mëgo jaunimà, ir ðiuo atveju tas palankumas buvo visiðkai suprantamas. Kadangi jiems jauni þmonës patiko ne todël, kad su jais galima prasiblaðkyti ar apiberti juos nenaudingais patarimais, o dël to, kad jie atrodë daug ádomesni nei brandaus amþiaus þmonës. Ðá susidomëjimà, pasitaikius progai, ir vienas, ir kitas nedvejodavo iðreikðti, nes jø meilë jaunimui buvo neatsiejama nuo natûralaus ðvelnumo jaunam kûnui. Po valandëlës Alenas padëjo ant þmonos lovos padëklà ir paþvelgë á jà su uþuojauta. Jos ákritæs veidelis buvo patamsëjæs nuo miego, tik akys tebebuvo kaip visada graþios, jaudinanèios, melsvai pilkos spalvos, þaiþaruojanèios ir þvitrios. Man atrodo, kad vakaras praëjo puikiai, tarë ji paimdama puodelá. Alenas þiûrëjo, kaip arbata slenka jos pasiraukðlëjusiu kaklu, ir negalvojo apie niekà. Prisiversdamas tarë: Nesuprantu, kodël Bernaras niekad neatsiveda þmonos. Nors, reikia pripaþinti, Þozë dabar tiesiog þavinga. Beatrisë taip pat, tarë Fani nusijuokdama. Alenas irgi nusijuokë. Jie su þmona daþnai pajuokaudavo dël jo susiþavëjimo Beatrise. Bet ji neþinojo, kaip skaudþiai tie juokai þeidþia Alenà. Kiekvienà pirmadiená, pasibaigus, kaip jie juokais sakydavo, pirmadienio vakarë-

PO MËNESIO, PO METØ

liui, jis atsiguldavo visas virpëdamas. Beatrisë buvo graþi ir paðëlusi; jà prisiminus, ðiedu epitetai visada ateidavo jam á galvà, ir jis galëdavo juos kartoti be paliovos. Graþi ir paðëlusi Beatrisë, slepianti savo tragiðkà tamsø veidà, kai juokdavosi, nes juoktis jai netiko, Beatrisë, piktai kalbanti apie savo profesijà, nes nieko dar nepasiekë, kvailoka Beatrisë, kaip sakydavo Fani. Kvaila, taip, ji buvo kvailoka, bet lyriðka. Jau dvideðimt metø Alenas dirbo leidykloje, uþdirbdavo maþai, bet buvo iðsilavinæs ir labai prisiriðæs prie þmonos. Bet kodël tie juokeliai apie Beatrisæ uþgulë já tokiu svoriu, kad kiekvienà rytà keldamasis jis keldavo ir tà svorá, kurá tampydavo visà savaitæ iki kito pirmadienio? O pirmadiená Beatrisë ateidavo pas ðià senà þavingà porà, pas já ir Fani, o jis vaidindavo subtilø, sàmojingà ir iðsiblaðkiusá penkiasdeðimtmetá. Jis mylëjo Beatrisæ. Beatrisë tikisi gauti vaidmená naujoje X pjesëje, tarë Fani. Ar sumuðtiniø uþteko? Maligrasai turëjo varþyti savo finansinius poreikius, kad jø vakarëliams nieko netrûktø. Jiems buvo tikra katastrofa, kai atsirado paprotys gerti viská. Manau, uþteko, tarë Alenas. Jis tebesëdëjo ant lovos kraðto, nuleidæs rankas tarp liesø keliø. Fani þvelgë á já ðvelniai ir uþjauèiamai. Rytoj ið Normandijos atvaþiuoja tavo pusbrolis, tarë ji. Tikiuosi, kad jis tyros ðirdies ir kilnios sielos jaunuolis ir kad Þozë já ásimylës. Þozë nieko neásimyli, tarë Alenas. Gal pamëginkime uþmigti? Jis nukëlë padëklà nuo þmonos keliø, pabuèiavo jà á kaktà ir á skruostà ir atsigulë. Radiatorius buvo ájungtas, bet

FRAN OISE SAGAN

jam buvo ðalta. Jis buvo senas þmogus, já krëtë ðaltis. Ir jokia literatûra jam padëti negalëjo.

Kokia kanèia prislëgs po mënesio, po metø, O Vieðpatie, uþ jûrø kranto nesimato, Kodël diena iðauðta, atslenka naktis, Jei Titas Berenikës jau nebematys?* Beatrisë, apsivilkusi chalatu, stovëjo prieð veidrodá ir tyrinëjo save. Eilës byrëjo ið jos lûpø kaip akmeninës gëlës. Kur að tai skaièiau? màstë ji jausdama, kaip uþlieja begalinis liûdesys. Ir sveikas pyktis. Penkerius metus ji deklamavo Berenikæ savo buvusiam vyrui, o dabar veidrodþiui. Ji troðko stovëti prie tos tamsios, putotos jûros teatro salës ir paprastai pasakyti: Ponia jau pasiruoðusi , jeigu jai ið tiesø tereikëtø pasakyti tik tuos þodþius. Dël to að pasiruoðusi viskam, tarë ji savo atspindþiui veidrodyje, ir atspindys jai nusiðypsojo.

O pusbrolis ið Normandijos, jaunasis Maligrasas, tuo metu lipo á traukiná, kuris turëjo nugabenti já á sostinæ.

* Prancûzø dramaturgo Þano Rasino (Jean Rasine, 1639 1699) tragedijos Berenikë (1670 past.) iðtrauka. Vertë M. Karèiauskas.

PO MËNESIO, PO METØ

II IkyrEuI Bernaras jau deðimtà kartà ðá rytà atsikëlë nuo këdës ir nuëjæs atsirëmë á langà. Nebegalëjo tverti. Raðymas já þemino. Þemino tai, kà jis raðë. Skaitydamas paskutinius puslapius, staiga pajuto nepakeliamà tuðtumà. Ten nebuvo nieko, kà jis norëjo pasakyti, nebuvo kaþko labai svarbaus, kà, kaip jam atrodë, jis kartais jausdavo. Bernaras pragyvenimui uþsidirbdavo raðydamas kritinius straipsnius þurnalams, recenzijas leidyklai, kur dirbo Alenas, ir kai kuriems laikraðèiams. Prieð trejus metus iðëjo jo romanas, kurá kritika laikë nuobodþiu, nors ir su tam tikrais psichologiniais privalumais . Jis norëjo dviejø dalykø: paraðyti gerà romanà, o pastaruoju metu geidë Þozë. Taèiau jo þodþiai ir ðá kartà já iðdavë Þozë dingo, staiga susiþavëjusi kokia nors ðalimi ar vyriðkiu (ðito niekada negalëjai þinoti, nes tëvo turtas ir jos paèios þavesys leido jai tuojau patenkinti savo uþgaidas). Nesiseka? Uþ jo nugaros stovëjo Nikolë. Bernaras buvo jos praðæs, kad netrukdytø dirbti, bet ji be paliovos landþiojo á kabinetà aiðkindama, kad matë já tik rytà. Jis þinojo, bet nenorëjo sutikti su tuo, kad ji negali be jo gyventi, kad jau treji metai kasdien myli já vis labiau ir labiau, tai jam atrodë kone siaubinga. Nikolë jo nebetraukë. Tiesiog jam buvo malonu prisiminti save patá jø meilës laikais, tà savotiðkà apsisprendimà jà vesti, nes nuo to laiko jis vengë bet kokiø grieþtø sprendimø.

FRAN OISE SAGAN

Ne, visai nesiseka, tokiam kaip að maþa vilties, kad kada nors pasisektø. Pasiseks, esu tuo tikra. Tas ðvelnus optimizmas já erzino labiau nei kas kita. Jeigu taip bûtø pasakiusi Þozë arba Alenas, jis dar bûtø patikëjæs. Bet Þozë pati prisipaþino, kad nieko apie tai neiðmano, o Alenas, nors ir padràsindavo, apie literatûrà kalbëdavo atsargiai. Svarbiausia, kas ið to iðeis , sakydavo jis. Ir kà jis turëdavo omenyje? Bernaras dëdavosi suprantàs. Bet visos tos ðnekos já vargino. Fani sakydavo: Norint raðyti reikia turëti lapà popieriaus, parkerá ir pradþiai ðiokià tokià idëjà . Bernaras labai mylëjo Fani. Labai mylëjo juos visus. Ir nemylëjo nieko. Þozë já erzino. Bet jam buvo reikalinga. Ðtai ir viskas. Dël to þmonës þudosi. Nikolë vis dar tebebuvo èia. Ji tvarkësi, leisdavo laikà kuisdamasi ankðtame jø bute, kuriame jis palikdavo jà visai dienai. Ji nepaþinojo nei Paryþiaus, nei literatûros; ir viena, ir kita jai këlë susiþavëjimà ir baimæ. Vienintelis þmogus, galintis padëti Nikolei ðiuos dalykus suvokti, buvo Bernaras, o jis slydo jai ið rankø. Jis buvo daug protingesnis uþ jà, daug patrauklesnis. Visi siekë jo draugystës. O ji ðiuo metu negalëjo turëti vaikø. Nikolë paþinojo tik Ruanà ir savo tëvo vaistinæ. Taip vienà dienà pasakë Bernaras, o paskui meldë jà atleisti. Tokiomis akimirkomis jis bûdavo silpnas kaip vaikas, vos neverkdavo. Bet jai geriau patikdavo toks vienkartinis þiaurumas negu kasdienis, kai jis iðeidavo po pusryèiø, iðsiblaðkæs jà pabuèiuodavo ir gráþdavo tik vëlai naktá. Bernaras ir jo nerimas jai visada buvo kaip nuostabi dovana. Bet juk tekama ne dël dovanø. Taèiau ji uþ tai negalëjo ant jo pykti.

PO MËNESIO, PO METØ

Bernaras þiûrëjo á jà. Nikolë buvo ne tik graþi, bet ir liûdna. Gal nori ðá vakarà eiti su manim pas Maligrasus? ðvelniai paklausë jis. Labai norëèiau, atsakë ji. Ji staiga nuðvito, ir Bernarà pradëjo grauþti sàþinë, bet ta sàþinës grauþatis buvo tokia sena, tokia ágrisusi, jog tuojau praëjo. Be to, vesdamasis jà, jis niekuo nerizikavo, Þozë ten nebus. Jeigu jis ateitø su þmona, Þozë nekreiptø á já dëmesio. Arba kalbëtø tik su Nikole. Ji mokëjo apsimesti gera, bet neþinojo, kad tai beprasmiðka. Tavæs paimti uþeisiu apie devintà, tarë jis. Kà ðiandien veiksi? Paskui, susigriebæs, kad ji neturi kà atsakyti, kalbëjo toliau: Perskaityk tà rankraðtá, nes amþinai neturiu laiko. Jis gerai þinojo, kad tai nieko neduos. Nikolë jautë tokià pagarbà paraðytam tekstui, taip þavëjosi kito þmogaus darbu, kad ir koks kvailas tas darbas bûtø, jog visai nesugebëdavo jo kritiðkai vertinti. Taèiau manë bûtinai turinti já perskaityti, galbût tikëdamasi padaryti Bernarui paslaugà. Ji nori bûti reikalinga, piktai pagalvojo jis, lipdamas laiptais, tai didþiausia moterø svajonë... Pamatæs apaèioje kabanèiame veidrodyje rûstø savo veidà, jis nustebo, ir jam pasidarë gëda. Visa tai tik bjauri painiava. Atëjæs pas leidëjà, jis rado susijaudinusá Alenà: Tau skambino Beatrisë, praðë, kad kuo greièiau jai paskambintum. Tuoj po karo Bernaras turëjo gana audringà romanà su Beatrise. Jis tebejautë jai atlaidø ðvelnumà, kuriuo Alenas aiðkiai þavëjosi.

FRAN OISE SAGAN

Bernarai? Beatrisë kalbëjo itin moduliuotu balsu, kaip savo didþiomis dienomis. Bernarai, ar tu paþásti X? Jo pjesës iðleistos tavo leidykloje, ar ne? Truputá paþástu, atsakë Bernaras. Jie su Fani apie mane kalbëjo, þadëjo paimti á bûsimàjà pjesæ. Turiu susitikti su juo ir pasikalbëti. Bernarai, padaryk tai dël manæs. Jos balse kaþkas jam priminë graþiausias jø jaunystës dienas, kai po karo ir jis, ir ji, palikæ savo miesèioniðkus namus, ieðkodavo ðimto frankø pietums. Vienà kartà Beatrisë privertë baro ðeimininkà, pagarsëjusá ðykðtumu, paskolinti jiems tûkstantá frankø. Visai paprastai, bûtent tokiu balsu. Be abejo, tokia tvirta valia dabar retai pasitaiko. Að tuoj viskà sutvarkysiu. Paskambinsiu tau pavakare. Penktà valandà, kaip kirviu nukirto Beatrisë. Bernarai, að tave myliu, visada mylëjau. Dvejus metus, juokdamasis tarë Bernaras. Tebesijuokdamas jis pasisuko á Alenà, pamatë jo veido iðraiðkà ir tuètuojau nusigræþë. Beatrisës balsas skambëjo po visà kambará. Bernaras pasakë jai: Gerai. Tikiuosi, pasimatysime pas Alenà? Taip, þinoma. Jis stovi ðalia manæs. Gal nori pasikalbëti su juo? paklausë Bernaras (pats neþinodamas, kodël klausia). Ne, neturiu laiko. Pasakyk, kad buèiuoju já. Maligraso ranka jau buvo besiekianti ragelio. Bernaras, stovintis nugara á já, matë tik jo iðpuoselëtà rankà su iððokusiomis venomis. Pasakysiu, tarë jis, viso gero. Ranka nusviro. Bernaras ne iðkart atsisuko.

PO MËNESIO, PO METØ

Ji jus buèiuoja, pagaliau tarë jis, jos ten kaþkas laukia. Bernaras jautësi be galo nesmagiai.

Þozë sustabdë automobilá Turnono gatvëje, prie Maligrasø namø. Buvo jau tamsu, ant maðinos gaubto gatvës þibintø ðviesoje þvilgëjo dulkës ir prie stiklo prilipæ uodai. Að vis dëlto neisiu su tavim, tarë vaikinas. Neþinau, kà su jais kalbëti. Geriau trupuèiukà padirbësiu. Þozë jo þodþiai ir nuramino, ir nuvylë. Savaitë, kurià jie drauge praleido kaime, buvo gana slogi. Jis pasirodë esàs visiðkai nekalbus ir nepaprastai aistringas. Ir jo ramumas, kone vulgarumas, galiausiai ëmë jà tiek pat gàsdinti, kiek ið pradþiø traukë. Padirbëjæs uþeisiu pas tave, tarë vaikinas. Pasistenk gráþti nelabai vëlai. Neþinau, ar ið viso gráðiu, pasipiktinusi atðovë Þozë. Na, tada taip ir sakyk, tarë jis. Be reikalo nëra ko eiti, að juk neturiu automobilio. Þozë neþinojo, kà jis galvoja. Uþdëjo rankà jam ant peties: Þakai! Jis ramiai þiûrëjo á jà. Ji delnu perbraukë jam per veidà, ir jis susiraukë. Ar að tau patinku? paklausë tyliai nusijuokdamas. Juokinga, bet jis tikriausiai mano, kad að iki ausø já ásimylëjusi, ar kaþkà panaðaus. Þakas F., studentas medikas, mano legionierius. Kaip juokinga. Tai net ne fizinis potraukis, neþinau, ar mane traukia jis pats, ar mano atðvaitas jame, ar tai, kad to atðvaito nëra. Bet Þakas nesmalsus. Tikriausiai netgi neþiaurus. Gyvena sau, ir tiek .

FRAN OISE SAGAN

Tu man patinki, tarë ji. Tai dar nëra didþioji meilë, bet... Bet juk didþioji meilë egzistuoja, rimtai tarë jis. O Dieve, pagalvojo Þozë, jis tikriausiai ásimylëjæs kokià nors ásivaizduojamà jaunà blondinæ. Ar galëèiau jo pavyduliauti? O tu jau patyrei didþiàjà meilæ? paklausë ji. Að ne. Bet vienas mano bièiulis patyrë. Ji pradëjo juoktis, jis paþvelgë á jà, lyg norëdamas ásiþeisti, bet ir pats pratrûko juokais. Taèiau juokësi ne linksmai, o kimiai, beveik su ánirðiu.

Pas Maligrasus Beatrisë áþengë lyg nugalëtoja, ir netgi Fani buvo suþavëta jos groþio. Esti moterø, kurioms niekas taip netinka, kaip garbëtroðkos priepuoliai. Nuo meilës jos suglemba. Alenas Maligrasas nuskubëjo pasitikti ir pabuèiavo rankà. Ar Bernaras jau èia? paklausë Beatrisë. Ji ieðkojo Bernaro tarp tuzino jau susirinkusiø sveèiø ir ieðkodama jo bûtø galëjusi sumindþioti Alenà. Jis pasitraukë á ðalá, o jo veidas, kuriame kà tik atsispindëjo dþiaugsmas ir meilumas, iðtáso. Bernaras sëdëjo ant sofos ðalia savo þmonos ir nepaþástamo jaunuolio. Nors ir skubëdama, Beatrisë atpaþino Nikolæ, ir jai jos pagailo; Nikolë sëdëjo tiesi, pasidëjusi rankas ant keliø, droviai ðypsodama. Að privalau iðmokyti jà gyventi , pagalvojo Beatrisë, suþavëta savo tariamo gerumo. Bernarai, tarë ji, esi ðlykðtus tipas. Kodël nepaskambinai penktà valandà? Að deðimt kartø skambinau tau á darbà. Sveika, Nikole.

PO MËNESIO, PO METØ

Buvau nuëjæs pas X, iðdidþiai tarë Bernaras. Rytoj ðeðtà valandà susitiksime visi trys ir pakalbësime. Beatrisë klestelëjo ant sofos ir lengvai uþkliudë nepaþástamàjá. Ji atsipraðë. Priëjo Fani. Beatrise, tu nepaþásti Aleno pusbrolio Eduaro Maligraso? Beatrisë paþiûrëjo á já ir nusiðypsojo. Jo veidas kaþkuo nepaprastai traukë, gal jaunyste, jaudinanèiu gerumu. Jis paþvelgë á Beatrisæ su tokia nuostaba, kad ji pradëjo juoktis. Nusijuokë ir Bernaras. Kas atsitiko? Gal að susivëlusi ar atrodau pamiðusi? Beatrisë norëjo, kad jà laikytø pamiðële. Bet ðá kartà ji þinojo, kad jaunuoliui pasirodë graþi. Jûs nepanaði á pamiðëlæ, tarë jis. Apgailestauju, jei pamanëte... Jis atrodë toks sumiðæs, kad ji, nepatogiai pasijutusi, nusisuko. Bernaras þvelgë á jà ðypsodamas. Jaunuolis atsistojo ir neryþtingai nuëjo prie stalo, á valgomàjá. Jis dël tavæs kraustosi ið proto, tarë Bernaras. Klausyk, tu pats kraustaisi ið proto, að kà tik atëjau. Bet ði mintis jos nebeapleido. Ji lengvai patikëjo, kad kaþkas gali dël jos kraustytis ið proto, ir tuo labai nesididþiavo. Taip bûna tik romanuose, bet tas jaunuolis ir yra ið romano, tarë Bernaras. Jis atvyko ið provincijos á Paryþiø, niekad nieko nemylëjo ir nusiminæs tai prisipaþásta. Bet tuoj viskas pasikeis. Mûsø puikioji Beatrisë tuoj privers já kentëti. Geriau papasakok man apie X, papraðë Beatrisë. Ar jis pederastas? Beatrise, tu per daug prisigalvoji, tarë Bernaras. Visai ne, tarë Beatrisë, mat að su pederastais labai nesutariu. Jie mane vargina, að mëgstu tik sveikus þmones.

FRAN OISE SAGAN

Að nepaþástu në vieno pederasto, tarë Nikolë. Niekis, tarë Bernaras, jø èia bent trys... Bet jis staiga nutilo. Kà tik atëjo Þozë. Ji su Alenu juokësi prie durø ir vis þvilgèiojo á svetainæ. Atrodë pavargusi, patamsëjusiais skruostais. Ji jo nepastebëjo. Bernarà nuvërë bukas skausmas. Þozë, kur tu buvai prapuolusi? ðûktelëjo Beatrisë, ir Þozë atsigræþë, pamatë juos ir priëjo blankiai ðypsodama. Buvo iðsekusi, bet laiminga. Sulaukusi dvideðimt penkeriø metø, atrodë lyg paauglë bastûnë ir tuo panëðëjo á Bernarà. Jis atsistojo. Að manau, kad jûs nepaþástamos su mano þmona, tarë. Þozë Sen Þil. Þozë në nemirktelëjusi nusiðypsojo. Ji pabuèiavo Beatrisæ ir atsisëdo. Bernaras stovëjo prieð jas ant vienos kojos ir galvojo: Ið kur ji atsirado? Kà ji veikë deðimt dienø? Gal neturëjo pinigø? Deðimt dienø praleidau kaime, tarë ji. Ten jau tikras ruduo. Atrodote pavargusi, tarë Bernaras. Kaip norëèiau nuvaþiuoti á kaimà, tarë Nikolë. Ji maloniai þvelgë á Þozë, tai buvo pirmas þmogus, kurio ji nesidrovëjo. Þozë keldavo baimæ tik tada, kai jà gerai paþinodavai: tada suprasdavai, kad jos meilumas pavojingas. Jûs mëgstate kaimà? paklausë Þozë. Taip ir yra, su ánirðiu pagalvojo Bernaras, ji tuoj uþsiims Nikole, pradës maloniai su ja ðnekuèiuotis. Jûs mëgstate kaimà? Vargðë Nikolë, ji jau mano, kad Þozë jos draugë . Jis nuëjo prie baro, nusprendæs pasigerti. Nikolë nulydëjo já þvilgsniu, ir Þozë tas þvilgsnis suerzi-

PO MËNESIO, PO METØ

no, bet sykiu sukëlë ir gailestá. Ið pradþiø Bernaras jà domino, bet ilgainiui pasirodë per daug panaðus á jà paèià, per daug nepastovus, kad ji galëtø prie jo prisiriðti. Ir jis, regis, jautë tà patá. Þozë mëgino atsakinëti á Nikolës klausimus, bet jai buvo nuobodu. Pavargusi ji galvojo, kad ðitie þmonës neþino, kas tai yra gyvenimas. Jos vieðnagë kaime truko ilgai, ir jai dingojos, lyg bûtø gráþusi ið ilgos kelionës po absurdo ðalá. ...o kadangi nepaþástu nieko, kas turi automobilá, kalbëjo Nikolë, niekaip negaliu nuvaþiuoti pasivaikðèioti po miðkà. Ji nutilo ir staiga tarë: Ir, beje, nepaþástu nieko, net ir be automobilio. Jos þodþiuose pasigirdæs kartëlis sujaudino Þozë. Jauèiatës vieniða? paklausë ji. Nikolë sutriko: Ne, ne, að tai pasakiau tik ðiaip sau, o be to, að labai myliu Maligrasus. Þozë akimirkà sudvejojo. Prieð trejus metus bûtø iðklausinëjusi Nikolæ, bûtø mëginusi jai padëti. Bet dabar jautësi pavargusi. Pavargusi nuo savæs, nuo savo gyvenimo. Kà reiðkë tas ðiurkðtus jaunuolis ir ta svetainë? Þozë dabar jau þinojo, kad svarbu ne ieðkoti atsakymø, o laukti, kad nebeiðkiltø klausimø. Jeigu norite, kità kartà galiu uþvaþiuoti jûsø paimti, paprastai tarë ji. Bernaras pasiekë savo tikslà: truputá apgirto, ir jam buvo labai malonu kalbëtis su jaunuoju Maligrasu, nors kitomis aplinkybëmis ðis pokalbis bûtø já erzinæs: Sakote, kad jos vardas Beatrisë? Ji vaidina teatre, o ko-

FRAN OISE SAGAN

kiame? Rytoj pat nueisiu. Suprantate, man labai svarbu su ja susipaþinti. Að paraðiau pjesæ ir manau, kad ji labai tiktø pagrindiniam vaidmeniui. Eduaras Maligrasas kalbëjo su uþsidegimu. Bernaras pradëjo juoktis: Jûs neparaðëte pjesës. Jûs linkæs ásimylëti Beatrisæ. Mielas bièiuli, jûs kentësite. Beatrisë miela, bet nepaprastai ambicinga. Bernarai, nekalbëkite blogai apie Beatrisæ, ðá vakarà ji dievina jus, ásiterpë Fani. O be to, að norëèiau, kad paklausytumët, kaip groja ðis berniukas. Ji parodë á jaunuolá, sëdantá prie pianino. Bernaras ásitaisë prie Þozë kojø, jis jautësi laisvai, dþiaugësi gyvenimu. Bûtø pasakæs Þozë: Brangioji Þozë, tai labai nuobodu, bet að jus myliu ir, be abejo, bûtø pasakæs tiesà. Staiga jis prisiminë, kaip ji apsivijo jo kaklà rankomis, kai pirmà kartà jà pabuèiavo savo namø bibliotekoje, prisiminë, kaip ji ásitaisydavo ðalia, ir kraujas plûstelëjo á ðirdá. Ji negalëjo jo nemylëti. Jam atrodë, kad pianistas skambina labai graþià, ðvelnià melodijà, viena lengva frazë vis kartojosi. Bernaras nuleidæs galvà klausësi muzikos, staiga suprato, kà reikia raðyti, kà reikia paaiðkinti: ta pasikartojanti muzikinë frazë buvo visø vyrø Þozë, jø jaunystë ir jø liûdniausi troðkimai. Ðtai, susijaudinæs pagalvojo jis, ta trumputë frazë! O! Prustas, bet juk yra Prustas, taèiau kam man tas Prustas? Jis paëmë Þozë rankà, bet ji iðtraukë. Nikolë þiûrëjo á Bernarà, ir jis jai nusiðypsojo, nes labai mylëjo jà.

�� ISBN 978-9986-16-426-5

9 789986 164265