Issuu

Šis pasakojimas – apie stebuklingą berniuką, kuris niekada neužauga. Apie draugystę, nuotykius, meilę. Apie tai, kad Niekados šalis – labai arti ir labai toli, o Piteris Penas į mūsų langą gali pasibelsti bet kurią naktį. Gyveno laiminga šeima: tėtis, mama ir trys vaikai – Vendė, Džonas ir Maiklas. Mama vakarais sekdavo pasakas, nė neįtardama, kad klausosi ne tik jos vaikai, bet ir berniukas, atskridęs iš Niekados šalies. Nepaprastas vaikas, mokantis skraidyti ir kalbantis su fėjomis. Vaikas, kuris niekada neužauga ir gyvena kupiną nuotykių gyvenimą. Tačiau... Piteris Penas ir kiti Niekados šalies berniukai neturi mamos. Ir ten niekas nemoka sekti pasakų. Taigi, vieną vakarą, mamai su tėčiu išėjus iš namų, Piteris Penas įskrenda pro vaikų kambario langą ir įkalba Vendę, Džoną bei Maiklą skristi drauge į amžinos vaikystės šalį. O ten Vendė taps Piterio Peno ir jo komandos berniukų mama. Fantastiška kelionė padebesiais nuveda juos į stebuklingą šalį, kur vienas nuotykis veja kitą. Ten piratai grasina sugauti Piterį Peną, ten netikėtai puola indėnai, o undinės žaidžia vandens burbulais, ten klastinga fėja Dindilin pavydi Vendei Piterio.... Ten nuobodžiauti nėra kada. Bet kaipgi tėvai, kurie visą tą laiką liūdi dėl išskridusių vaikų? Istorija baigiasi laimingai. Kaip? Paskaitykite. ISBN 978 9986 16 983 3

9 789986 169833

JAMES MATTHEW BARRIE

PITERIS PENAS

(Džeimsas Matju Baris; 1860–1937) – škotų rašytojas, dramaturgas. Garsiausia jo istorija „Piteris Penas“, parašyta 1911 m., tebežavi viso pasaulio vaikus ir suaugusiuosius. Tai pasaulinės vaikų literatūros klasika. Todėl mūsų leidimas – klasikinis, su pirmojo leidimo Franciso Donkino Bedfordo iliustracijomis.

JAMES MATTHEW BARRIE

PITERIS PENAS

JAMES MATTHEW BARRIE

PITERIS PENAS

Iš anglų kalbos vertė Rūta Montvilienė

VILNIUS

2013

UDK 821.111(411)-93 Ba461

II-oji laida

Peter Pan and Wendy first published in 1911 Illustrations © F D Bedford 1911. All rights reserved © Rūta Montvilienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2013 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2013 © „Tyto alba“, 2013 ISBN 978-9986-16-983-3

J. M. BARRIE PETER PAN Raduga Publishers, Moscow, 1986

TURINYS

Piteris Penas ir Vendė

I ii III IV V VI VII VIII IX X XI XII XIII XIV XV XVI XVII

Piteris Penas pasirodo .............................................................. 9 Šešėlis .................................................................................................. 21 Į kelią, į kelią! . .............................................................................. 33 Skrydis . .............................................................................................. 51 Išsipildžiusi sala . ......................................................................... 64 Mažasis namelis . ......................................................................... 78 Būstas po žeme . ............................................................................ 90 Undinių įlanka . ............................................................................ 98 Niekados paukštė ........................................................................ 116 Laimingoji šeima ......................................................................... 120 Vendės pasaka ............................................................................... 128 Vaikai patenka į nelaisvę . ...................................................... 140 Ar jūs tikite fėjomis? .................................................................. 146 Piratų laivas . .................................................................................. 158 „Šįkart Hukas arba aš“ ........................................................... 167 Sugrįžimas namo . ....................................................................... 181 Kai Vendė užaugo ....................................................................... 193

Piteris Penas Kensingtono soduose

I Didžioji kelionė į Sodus .......................................................... 210 II Piteris Penas ................................................................................... 221 III Strazdo lizdas . .............................................................................. 232 IV Metas, Kai Vartai Uždaryti . ................................................ 243 V Mažasis namelis . ......................................................................... 256 VI Piterio ožys ...................................................................................... 275

Piteris Penas ir VendÄ— Apysaka pasaka

I Piteris Penas pasirodo Visi vaikai, išskyrus vieną, užauga. Jie greitai supranta, jog bus dideli, o Vendė tai sužinojo štai šitaip. Vieną dieną, kai mergaitei jau buvo suėję dveji metukai, žaisdama sode ji nuskynė gėlę ir tekina pasileido pas mamą. Manau, kad Vendė atrodė nepaprastai miela, nes misis Darling priglaudė rankas prie širdies ir sušuko: – Ak, ir kodėl gi tu negalėtum išlikti tokia visą laiką! Daugiau jos apie tai nekalbėjo, bet nuo šio karto Vendė žinojo, kad užaugs. Visada tai sužinai, kai tau sukanka dveji. Dveji yra galo pradžia. Suprantama, prieš atsirandant Vendei pats svarbiausias asmuo šeimoje buvo mama, žavi svajinga moteris labai meiliomis ir pašaipiomis lūpomis. Jos svajingumas panėšėjo į mažytes viena kiton susidedančias dėžutes, atkeliavusias iš paslaptingųjų Rytų, mat, kad ir kiek jų atidarytumei, kiekvienos viduje rasi dar vieną. Lygiai taip ir meilios, pašaipios misis Darling lūpos slėpė bučinuką, kurio Vendė niekaip negalėjo sugauti, nors jis tikrai tūnojo dešiniajame lūpų kamputyje. Vesti ją misteriui Darlingui pavyko štai kaip: daugybė džentelmenų, kurie buvo jauni vaikinai, kai misis Darling buvo jauna mergaitė, staiga vienu metu suprato, kad ją myli,

PITERIS PENAS

ir pulte puolė pirštis, o misteris Darlingas šoko į kebą ir visus aplenkęs laimėjo nuotaką. Jam atiteko ji visa, išskyrus pačią paskutinę dėžutę ir tą bučinuką. Apie dėžutę jis taip nieko ir nesužinojo, o laikui bėgant liovėsi gaudęs ir bučinuką. Vendė manė, kad jį pagautų nebent Napoleonas, tačiau aš manau, kad po kelių nesėkmingų bandymų ir Napoleonui tektų perpykus išeiti, trenkus durimis. Misteris Darlingas mėgdavo dukrai pasigirti, kad josios mama jį ne tiktai mylinti, bet ir gerbianti. Mat buvo jis vienas iš tų galvočių, kurie puikiai išmano apie akcijas ir procentus. Iš tikrųjų tai niekas tų dalykų gerai neišmano, bet misteris Darlingas tikriausiai buvo visažinis, nes dažnai kartodavo „Akcijos kyla“ arba „Procentai krinta“ tokiu tonu, kuris sukeltų kiekvienos moters pagarbą. Vestuves Darlingai atšoko labai iškilmingai, ir iš pradžių jaunamartė kruopščiai, net linksmai vedė namų ūkio knygas, tarsi tai būtų žaidimas, o ne briuselinių kopūstų kainų surašinėjimas; bet pamažėle iš apskaitos visi kopūstai dingo, o jų vietoj ėmė ryškėti vaikų figūrėlės. Užuot skaičiavusi išlaidas, misis Darling piešė vaikučius. Matyt, juos ir bandė suskaičiuoti. Pirmoji atsirado Vendė, paskui Džonas, paskui Maiklas. Savaitę ar dvi po Vendės gimimo tėvai nežinojo, ar išgalės ją auginti, juk tai buvo dar viena burna prie stalo. Misteris Darlingas baisiai didžiavosi savo dukrele, tačiau, būdamas itin rūpestingas tėvas, atsisėdo ant lovos krašto, paėmė žmonos ranką ir pradėjo skaičiuoti išlaidas, o misis Darling tuo tarpu maldaujamai žvelgė į savo vyrą. Ji troško rizikuoti, kas bus – tas, bet jo būdui rizika netiko. Misteriui Darlingui labiau patiko tvarkingai surašyti savo skaičiavimus pieštuku

Piteris Penas pasirodo

ant popieriaus lapo, ir jeigu žmona jį supainiodavo ką nors pasiūlydama, jis viską pradėdavo iš naujo. – Nepertraukinėk, – prašydavo jis. – Dabar mano kišenėje vienas svaras septyniolika šilingų, du svarai šeši šilingai liko darbe. Aš galiu atsisakyti kasdieninio kavos puodelio, tarkim, jis atsieitų dešimt šilingų, taigi iš viso du devyni ir šeši, pridėjus tavo aštuoniolika šilingų ir tris pensus, bus trys devyni septyni, dar lygiai penki svarai yra mano čekių knygelėje, vadinasi, turime aštuonis devynis septynis, – ko gi ji muistosi? – aštuoni devyni septyni, taškas ir išskaičiuojame septynis – ir dar svaras, kurį tu paskolinai tam žmogui, prašiusiam prie durų, – raminkis, vaike, – taškas ir išskaičiuojame vaiką – še tau kad nori, per tave ir susipainiojau! Ar aš sakiau devyni devyni septyni? Taip, aš sakiau devyni devyni septyni, taigi pasvarstykime, ar mes išsiversime su devyniais svarais devyniais šilingais ir septyniais pensais per metus? – Žinoma, išsiversime, Džordžai, – sušuko misis Darling. Labai jau ji norėjo pasilikti Vendę, bet misteriui Darlingui apdairumo netrūko. Taip, jis buvo tikrai šaunus! – Neužmiršk kiaulytės, – beveik grėsmingai įspėjo jis žmoną ir tęsė toliau. – Kiaulytei gydyti – vienas svaras, taip ir užrašau, bet drįstu tvirtinti, jog tai kainuos trisdešimt šilingų, – netrukdyk, – tymams reikės vieno svaro penkių šilingų, raudonukei – pusės ginėjos, iš viso susidarys du svarai penkiolika šilingų šeši pensai, – nemosuok ranka, – kokliušui gydyti, sakykime, penkiolika šilingų... – ir taip toliau, o suma kas kartą išeidavo vis kitokia, bet galų gale, išlaidas kiaulytei sumažinus iki dvylikos šilingų šešių pensų, o dvi tymų rūšis skaičiuojant kaip vieną, buvo nuspręsta Vendę palikti.

PITERIS PENAS

Tokie patys nemalonumai laukė ir Džono, dar sunkiau prasmukti pavyko Maiklui, bet liko ir jiedu, ir netrukus visus tris buvo galima išvysti lydimus auklės ir žygiuojančius vorele į mis Falsom darželį. Misis Darling mėgo tvarkytis kaip pridera, o misteris Darlingas troško neišsiskirti iš kaimynų, todėl, be abejo, jie turėjo auklę. Šeima gyveno neturtingai ir dar buvo įsiskolinusi už vaikų išgertą pieną, tad auklę jiems atstojo puiki niufaundlandų veislės kalė, vardu Nena, kuri nepriklausė niekam, kol Darlingai jos nepasamdė. Bet ji ir anksčiau rūpindavosi vaikais. Su Nena Darlingai susipažino Kensingtono soduose, nes ten ji praleisdavo beveik visą laisvalaikį žvalgydamasi į kūdikius vežimėliuose ir labai nekenčiama nerūpestingų auklių, kurias lydėdavo iki pat namų ir apskųsdavo šeimininkėms. Taigi Nena pasirodė besanti tikras lobis, ne auklė. Kaip atidžiai ji maudydavo vaikučius, kaip greitai pašokdavo naktį iš miego, vos išgirdusi menkiausią verkšlenimą! Žinoma, būda jai buvo pastatyta vaikų kambaryje. Nena turėjo tikrą talentą atspėti, kada kosulys nevertas dėmesio, o kada kaklą reikia apvynioti vilnone kojine. Iki gyvenimo pabaigos ji tikėjo, jog tokie nebemadingi vaistai kaip rabarbarų lapai yra patys geriausi, o šiuolaikinės kalbos apie mikrobus jai atrodė tušti plepalai. Gražu būdavo žiūrėti, kaip Nena lydi vaikus į darželį – ji oriai žingsniuodavo šalia, jeigu mažyliai elgdavosi gerai, ir bematant juos vėl surikiuodavo, jeigu kuris nors atsilikdavo. Kai Džonas pradėjo žaisti futbolą, auklė nė sykio nepamiršo jo megztuko, o šiaip dantyse dėl viso pikto nuolatos nešiodavosi skėtį. Mis Falsom darželyje yra kambarys, kuriame laukia auklės. Nuo Nenos jos skyrėsi tik tuo, kad visos sėdėdavo ant

Piteris Penas pasirodo

suolų, o Nena gulėdavo ant žemės. Į Neną kitos auklės žiūrėdavo iš aukšto, kaip į žemesnės padėties būtybę, o ši niekindavo jų lengvabūdišką tarškėjimą. Nena nepakentė, kai vaikų kambaryje lankydavosi misis Darling draugai, bet jeigu jau kuris užsukdavo, tai auklė visų pirma parišdavo Maiklui kitą seilinuką, tą su mėlynais kaspinėliais, aptvarkydavo Vendę ir brūkšteldavo šukomis Džonui plaukus. Misteris Darlingas suprato, kad joks vaikų kambarys neprižiūrimas rūpestingiau, bet vis dėlto jį kartais slėgdavo mintis, ką apie tai šneka kaimynai. Juk jam reikėjo atsižvelgti į savo padėtį Sityje. Be to, Nena kėlė jam ir kitokį nerimą. Kartais misteris Darlingas pajusdavo, kad auklė jo nemėgsta. – Aš tikrai žinau, kad ji tavimi labai žavisi, Džordžai, – įtikinėdavo jį misis Darling, mirktelėdama vaikams, kad būtų ypač meilūs tėveliui. Tada prasidėdavo linksmiausi šokiai, kuriuose kartais būdavo leidžiama dalyvauti ir vienintelei tarnaitei Lizai. Su ilgu sijonu ir kambarinės kepuraite Liza atrodė kaip tikras nykštukas, nors samdoma prisiekinėjo, kad jai jau labai seniai sukakę dešimt metų. Ak, tų išdykavimų linksmybė! Visų smagiausiai per juos šokdavo misis Darling, ji sukdavosi taip pašėlusiai, jog matydavosi vien tik bučinukas lūpų kamputyje, ir jeigu kas tokiu metu būtų staiga prie jos prišokęs, gal ir būtų pagavęs tą bučinuką. Niekur nebuvo mielesnės ir laimingesnės šeimos už šią, kol nepasirodė Piteris Penas. Apie Piterį misis Darling pirmą kartą sužinojo tvarkydama savo vaikų mintis. Tai kasdienis kiekvienos geros motinos rūpestis – vaikams sumigus išvalyti jų mintis, tvarkingai viską

PITERIS PENAS

paruošti kitam rytui, sudėlioti į vietas per dieną išsiblaškiusius sumanymus. Jeigu tik galėtumei neužmigti, – bet, aišku, tu to negali, – pamatytumei savo mamą betriūsiančią, ir ją stebėti būtų labai įdomu. Tas darbas visai panašus į stalčių tvarkymą. Manau, kad išvystumei mamą klūpančią ant kelių, linksmai delsiančią prie kurios nors minties, besistebinčią, iš kurgi tu tokią ištraukei, atrandančią mielus ir nepernelyg mielus dalykus, glaudžiančią juos prie skruosto tarsi švelnų kačiuką ir skubiai viską slepiančią nuo svetimų akių. Kai tu atsibundi iš ryto, kaprizai ir piktumas, su kuriais užmigai, jau būna smulkiai sulankstyti ir padėti tavo galvelės dugne, o virš jų laukia išskleistos ir gerai išvėdintos gražiausios tavo mintys. Nežinau, ar matei kada žmogaus minčių žemėlapį. Gydytojai kartais braižo kitų tavo kūno dalių schemas, jos gali būti gana įdomios, tačiau tegu jie pabando nubraižyti vaiko minčių žemėlapį, ne tik be galo painų, bei ir nuolat besisukantį ratu! Jame pilna zigzagų tarsi temperatūros kortelėje, ir tai greičiausiai bus salos keliai, mat Niekados šalis dažniausiai būna sala, šen bei ten nutaškyta stulbinančiomis spalvų dėmėmis, su koralų rifais ir greituoliu laivu pakrantėje, su laukiniais, vienišomis fėjomis ir siūti mokančiais gnomais, su jauniausiais princais šešiabroliais, su spėriai griūvančia lūšnele ir mažutėle kumpanose senučiuke prie jos. Beje, tai būtų paprasčiausias žemėlapis, jeigu tuo ir pasibaigtų, tačiau jame įmaišyta ir pirmoji diena mokykloje, tikyba, tėveliai, Apvalusis tvenkinys, siuvinėjimas, žmogžudystės, pakaruokliai, lotynų kalbos veiksmažodžiai, reikalaujantys naudininko linksnio, diena, kai kepamas šokoladinis pudingas, metas, kai pradedamos nešioti petnešos, gydytojai, apžiūrintys gerklę ir nosį, trys pensai, kad pats išsitrauktumei dantį, ir taip

Piteris Penas pasirodo

toliau, ir nežinia – ar tai tos pačios salos dalys, ar jau kitas žemėlapis, mat visa tai neįtikėtinai susipynę, ypač todėl, kad niekas nestovi vietoje. Žinoma, Niekados šalys skiriasi viena nuo kitos. Pavyzdžiui, Džono saloje buvo įlanka, virš kurios skraidydavo flamingai, o mažylio Maiklo saloje buvo flamingas, virš kurio skraidydavo įlankos. Džonas gyveno po valtimi, apversta ant smėlio, Maiklas vigvame, o Vendė – namelyje iš nagingai susiūtų lapų. Džonas draugų neturėjo, Maiklas jų turėdavo naktį, o Vendė laikė tėvų pamestą vilkiuką. Bet apskritai Niekados šalys yra gana panašios, ir jeigu jas išrikiuotumei į eilę, pastebėtumei, kad jų vienodos nosys, ir panašiai. Per amžius traukia savo luotus į jų stebuklingus krantus žaidžiantys vaikai. Ir mes ten esam buvę, ir mums dar tebegaudžia bangų mūša, bet mes jau niekados tenai nebeįžengsim. Iš visų stebuklingų salų Niekados šalis yra pati jaukiausia ir mažiausia – suprantate, ne išsiplėtusi nuobodžiais atstumais nuo vieno nuotykio iki kito, o miela ir nedidukė. Kai tu žaidi ją dieną su kėdėmis ir staltiese, ji visai nebaisi, bet porą minučių prieš užmiegant Niekados šalis tampa beveik tikra. Todėl vaikų kambariuose reikalingos naktinės lemputės. Keliaudama vaikų mintimis, misis Darling kartkartėmis rasdavo visokių nesuprantamų dalykų, bet labiausiai ją glumino žodis „Piteris“. Jokio Piterio misis Darling nepažinojo, bet nuolatos šen bei ten pastebėdavo tą vardą Džono ir Maiklo galvelėse, na o Vendės mintys buvo ištisai juo iškeverzotos. Tas vardas skyrėsi nuo visų kitų žodžių ryškesnėmis raidėmis, ir žvelgdama į jį motina jautė, kad jis atrodo keistai įžūliai.

PITERIS PENAS

– Taip, jis gana įžūlus, – apgailestaudama prisipažino Vendė, kamantinėjama mamos. – Bet kas jis toks, brangute? – Tu gi žinai, mama, tai Piteris Penas. Iš pradžių misis Darling buvo įsitikinusi, kad nežino, bet sugrįžusi mintimis į savo vaikystę ji prisiminė vieną Piterį Peną, lyg ir gyvenusį pas fėjas. Žmonės pasakodavo, jog jis pusę kelio lydi mirusius vaikus, kad šie nebijotų. Kadaise ir misis Darling tikėjo Piteriu Penu, bet dabar ji buvo ištekėjusi ir labai protinga, todėl nuoširdžiai abejojo, ar tokia būtybė yra iš tikrųjų. – Be to, – tarė ji Vendei, – dabar jis jau suaugęs. – O ne, jis nesuaugęs, – užtikrino mamą Vendė, – jis toks pats kaip aš. Sakydama, kad Piteris Penas toks pats kaip ji, Vendė turėjo mintyse ir protą, ir ūgį. Mergaitė nesuko galvos, iš kur ji tai žino, ji tiesiog žinojo, ir viskas. Misis Darling pasitarė su misteriu Darlingu, bet tas tik nekantriai šyptelėjo. – Atmink mano žodžius, – tarė jis, – tai kokia nors nesąmonė, kurią Nena jiems įkalė į galvas. Tik šuniui ir gali ateiti tokia mintis. Palik vaikus ramybėje, jie patys viską užmirš. Bet jie nieko neužmiršo, ir vieną gražią dieną neklaužada berniūkštis įvarė daug baimės misis Darling. Į keisčiausius nuotykius patenka vaikai, per daug nesukdami sau galvos. Pavyzdžiui, savaitei prabėgus po iškylos į mišką, jie gali imti ir papasakoti tame miške sutikę savo velionį tėvelį ir kartu pažaidę. Vieną rytą ir Vendė taip nerūpestingai atskleidė nerimą keliančią paslaptį. Ant vaikų kambario grindų buvo rasta pabirusių medžio lapų, kurie tikrai

Piteris Penas pasirodo

ten nesimėtė, kai mažieji ėjo miegoti. Kol misis Darling laužė galvą, kaip čia atsitikę, Vendė atlaidžiai šypsodamasi tarė: – Be jokios abejonės, čia vėl tas Piteris! – Ką tu nori tuo pasakyti, Vende? – Kaip negražu iš jo pusės palikti neiššlavus, – atsiduso dukra. Ji buvo tvarkinga mergaitė. Ir Vendė labai rimtai išdėstė, kad, jos manymu, Piteris kartais naktimis apsilanko vaikų kambaryje, atsisėda prie jos lovos ir groja dūdele. Deja, mergaitė niekada neatsibusdavo, todėl neišmanė, iš kurgi tai žino, ji tiesiog žinojo, ir viskas. – Niekus tauški, širdele. Kas gi gali patekti į namą nepasibeldęs! – Manau, kad jis įlenda pro langą, – paaiškino Vendė. – Brangute, bet juk čia trečias aukštas. – Tačiau argi ant grindų po langu nėra prikritusių lapų, mama? Tai buvo tiesa; prie pat lango jiedvi tikrai rado lapų krūvelę. Misis Darling neišmanė, ką begalvoti, mat Vendei viskas atrodė labai aišku ir todėl negalėjai numoti ranka, tardamas, jog mergaitei prisisapnavo. – Vaikeli, – sušuko mama, – kodėl nepasakei man to anksčiau? – Pamiršau, – nerūpestingai atsiliepė Vendė. Ji skubėjo pusryčiauti. Ak, žinoma, dukra tikriausiai susapnavo. Bet, kita vertus, juk lapai tikri. Atidžiai tyrinėjo juos misis Darling. Tai buvo seni sudžiūvę lapai, bet ji galėjo prisiekti, kad tokie medžiai Anglijoje neauga.

PITERIS PENAS

Visas grindis su žvake rankoje išropinėjo misis Darling, tikėdamasi rasti dar kokius įsibrovėlio pėdsakus. Ji išmaišė žarstekliu kaminą ir patapšnojo sienas. Su virvute išmatavo atstumą tarp lango ir šaligatvio, nustatė, kad jis ne mažesnis kaip trisdešimt pėdų, o šalia nesimatė nieko panašaus į lietaus vamzdį, kuriuo būtų galima užlipti. Vendė viską susapnavo, be jokios abejonės. Tačiau Vendė nesapnavo, kaip ir parodė artimiausioji naktis, ta naktis, nuo kurios, galima sakyti, prasidėjo nepaprasti vaikų nuotykiai. Tą vakarą, apie kurį mes pasakojame, visi vaikai jau miegojo. Nenai jis buvo laisvas, todėl misis Darling pati maudė ir liūliavo mažuosius, kol vienas po kito vaikai paleido jos rankas ir iškeliavo į miegų karalystę. Vaikų kambarys atrodė toks saugus ir jaukus, kad mama šyptelėjo iš savo nerimo ir tylutėliai atsisėdo prie židinio siūti. Siuvo ji drabužėlį Maiklui, kuris nuo savo gimtadienio jau dėvės trumpikes. Tačiau ugnis šildė, trys naktinės lemputės blausiai švytėjo, tad misis Darling siuvinys nusileido ant kelių. Tuomet, ak, taip žaviai nusviro jos galva... Motina užmigo. Tik pažvelkite į juos visus keturis – Vendę ir Maiklą štai ten, Džoną čia ir jų mamą prie židinio. Kambaryje tikrai turėjo būti keturios naktinės lempelės. Miegojo misis Darling ir sapnavo. Ji sapnavo, kad Niekados šalis priplaukė visai arti ir iš jos iškilo keistas berniukas. Bet jis nebaugino misis Darling, nes iš veido priminė jai moteris, kurios neturi vaikų. Galbūt jo bruožų galima rasti ir kai kurių motinų veiduose. Sapne berniukas praskleidė miglą, kurioje skendėjo Niekados šalis, ir misis Darling išvy-

Piteris Penas pasirodo

do, kaip Vendė, Džonas ir Maiklas žvilgčioja iš ten, iš properšos ūke. Pats savaime sapnas būtų niekis, bet jai tebemiegant vaikų kambario langas atsilapojo ir keistasis berniukas stryktelėjo ant grindų. Jį lydėjo įmantrus žiburėlis, ne didesnis už jūsų kumštelį ir tarsi gyvas šaudantis po kambarį. Manau, kad būtent tas švysčiojimas ir pažadino misis Darling. Riktelėjusi ji nubudo, išvydo berniuką ir kažkaip iš sykio suprato, jog tai Piteris Penas. Jei jūs ar aš, ar Vendė būtume visa tai matę, būtume pastebėję, kad berniukas nuostabiai panašus į misis Darling bučinuką. Buvo tai žavus vaikutis, apsigaubęs drabužėliu iš senų sudžiūvusių lapų, suklijuotų medžių syvais, tačiau keistą nerimą kėlė tai, kad jis turėjo visus pieninius dantis. Pamatęs, kad misis Darling suaugusi, vaikas piktai sugriežė tais baltais perliukais.

ii Šešėlis Misis Darling sukliko, bet čia atsivėrė durys ir, tarsi varpelio pakviesta, įžengė Nena, mat jos laisvas vakaras baigėsi. Ji suurzgė ir puolė atėjūną, bet šis lengvai iššoko pro langą. Vėl sukliko misis Darling, šį sykį išsigandusi, kad vaikis užsimuš, ir puolė gatvėn dirstelėti į mažą kūnelį, bet lauke buvo tuščia; ji pažvelgė į dangų, tačiau juodoje nakties tamsoje teišvydo žiburėlį, kurį palaikė krintančia žvaigžde. Grįžo misis Darling į vaikų kambarį, o ten rado Neną, laikančią dantyse kažkokį daiktą, kuris pasirodė besąs ateivio šešėlis. Berniūkščiui šokant pro langą, Nena skubiai jį uždarė, tiesa, per vėlai, kad vaikį sulaikytų, tačiau jo šešėlis drauge pasprukti nebespėjo, langas pokštelėjo ir jį atkirto. Galite neabejoti, kad misis Darling kruopščiai tą šešėlį apžiūrėjo, bet nieko ypatingo nepamatė – šešėlis kaip šešėlis, ir tiek. Nena jau buvo sumaniusi, kaip čia teisingiausiai su tuo šešėliu pasielgus. Ėmė ir pakabino jį ant lango iš lauko pusės tardama: – Berniukas tikrai sugrįš savo šešėlio, tai padėkime jį ten, kur galės lengvai pasiekti nepažadinęs vaikų. Bet, nelaimei, misis Darling nesutiko palikti ant lango kyburiuojančio šešėlio, kuris atrodė kaip koks džiūstantis

PITERIS PENAS

skuduras ir anaiptol nepuošė namo. Ji norėjo parodyti šešėlį misteriui Darlingui, bet šis skaičiavo išlaidas Džono ir Maiklo žieminiams paltukams, minčių aiškumo dėlei šlapiu rankšluosčiu apsivyniojęs galvą, todėl stačiai gėda buvo jį trukdyti, be to, misis Darling tiesiog pažodžiui žinojo, ką jis atsakytų: „Nieko kito ir negalime tikėtis, kai vietoj auklės turime šunį.“ Tad misis Darling nusprendė šešėlį sulankstyti ir paslėpti komodos stalčiuje, kol atsiras tinkama proga parodyti vyrui. Deja! Proga pasitaikė lygiai po savaitės, tą nepamirštamą penktadienį. Žinoma, tai buvo penktadienis. – Penktadienį man reikėjo būti ypač atsargiai, – vėliau kartodavo vyrui misis Darling, o Nena tupėdavo greta, laikydama jos ranką. – Ne, ne, – visada atsakydavo misteris Darlingas, – dėl visko kaltas aš. Aš, Džordžas Darlingas, savo rankomis tai padariau. Mea culpa, mea culpa.* Mat jis buvo gavęs klasikinį išsilavinimą. Taip jie ir vakarodavo, kaskart prisimindami tą lemtingą penktadienį, kol kiekviena smulkmena giliai įsirėžė į jų atmintį, net išsimušdama į kitą pusę, tarsi veidai blogai nukaltoje monetoje. – Jeigu nebūčiau priėmusi kvietimo pietauti dvidešimt septintajame name, – sakė misis Darling. – Jeigu nebūčiau išpylęs savo vaistų į Nenos dubenėlį, – dūsavo misteris Darlingas. – Jeigu būčiau apsimetusi, kad mėgstu vaistus, – kalbėjo drėgnos Nenos akys. – Tai vis mano noras dalyvauti kviestiniuose pietuose, Džordžai. * Mano kaltė, mano kaltė (lot.).

Šešėlis

– Mano nelemtas humoro jausmas, brangioji. – Mano perdėtas jautrumas niekams, mieli šeimininkai. Paskui vienas ar kitas pratrūkdavo raudoti, ypač Nena, pagalvojusi: „Tiesa, tiesa, jiems nereikėjo turėti šuns vietoj auklės.“ Ir daug sykių pats misteris Darlingas šluostė nosine Nenai ašaras. – Tas šėtonas! – sušukdavo jis, o Nenos lojimas atsiliepdavo tarsi aidas, bet misis Darling niekada nekaltino Piterio – tai, kas tūnojo dešiniajame jos lūpų kamputyje, neleido jai koneveikti berniuko. Šitaip jie ir sėdėdavo tuščiame vaikų kambaryje, švelniai minėdami kiekvieną mažiausią to siaubingo vakaro smulkmeną. O prasidėjo jis paprastai, lygiai kaip šimtai vakarų, kada Nena ruošdavo vonią Maiklui ir pasitupdžiusi jį ant kupros nešdavo maudytis. – Aš nenoriu miegoti, – rėkė tada mažylis, dar tikėdamasis, jog šitaip išsigelbės. – Nenoriu, nenoriu! Dar nėra šešių valandų, Nena! Oi, oi, aš tavęs daugiau nemylėsiu, Nena! Girdi, aš nesimaudysiu, ne, ne! Tuo metu įėjo misis Darling, pasipuošusi balta vakarine suknia. Apsirengdavo ji anksti, nes Vendei labai patikdavo matyti mamą vakarine suknele, pasidabinusią tėčio dovanotu vėriniu. Misis Darling mūvėjo Vendės apyrankę, kurią skolindavosi iš dukters. Vendė mielai paskolindavo mamai apyrankę. Abu vyresniuosius vaikus motina rado bežaidžiančius misterį ir misis Darlingus, gimus Vendei. – Esu laimingas, galėdamas jums pranešti, misis Darling, jog nuo šiol jūs esate mama, – kalbėjo Džonas lygiai taip pat, kaip būtų tokia proga kalbėjęs pats misteris Darlingas.

PITERIS PENAS

O Vendė šokinėjo iš džiaugsmo lygiai taip, kaip būtų dariusi pati misis Darling. Paskui labai iškilmingai buvo pažymėtas Džono gimimas, kaip ir pridera, į pasaulį atėjus vyrui; kaip tik tuomet iš vonios grįžo Maiklas ir taip pat užsimanė gimti, tačiau Džonas šiurkščiai atrėžė, esą jiems daugiau vaikų nebereikia. Maiklas vos nepravirko. – Niekam manęs nereikia, – pasakė jis, ir, žinoma, dama su vakarine suknele to negalėjo tverti. – Man reikia, – tarė ji, – aš labai noriu trečio vaikelio. – Berniuko ar mergaitės? – paklausė Maiklas, nedėdamas itin daug vilties. – Berniuko. Sūnelis bematant puolė mamai į glėbį. Tas paprastutis įvykis, kurio nevertėtų nė prisiminti, Darlingams ir Nenai dabar visai nebeatrodė paprastas, nes tai buvo paskutinė Maiklo naktis vaikų kambaryje. Ir jie toliau klaidžiojo prisiminimuose. – Tai atsitiko todėl, kad aš įsiveržiau kaip viesulas, tiesa? – klausdavo misteris Darlingas, kaltindamas save, ir iš tikrųjų tada jis buvo panašus į viesulą. Gal ir būtų galima misterį Darlingą kaip nors pateisinti. Jis taip pat rengėsi pobūviui, beje, kuo sėkmingiausiai, iki atėjo kaklaraiščio eilė. Sunku patikėti tokiu stulbinamu dalyku, bet šis vyras, išmanantis apie akcijas bei procentus, visai nemokėjo elgtis su savo kaklaraiščiu. Tiesa, kartais tasai padaras paklusdavo be ginčų, bet pasitaikydavo atvejų, kai šeimos labui misteriui Darlingui vertėjo palenkti savo išdidumą ir paimti jau fabrike surištą kaklaraištį!

Šešėlis

Tądien buvo kaip tik toks atvejis. Jis įpuolė į vaikų kambarį rankoje laikydamas suglamžytą kaklaraištį. – Tėveli, brangusis, kas gi atsitiko? – Kas atsitiko?! – suklykė misteris Darlingas. Jis tikrai klykė. – Šitas kaklaraištis nenori rištis! Apie mano kaklą – jokiu būdu! Tik apie lovos virbą! Taip taip, dvidešimt kartų surišau mazgą ant lovos virbo, tik ne ant savo kaklo! Niekaip! Prieš jį reikia kepurę nusikelti! Misteris Darlingas darėsi vis kandesnis. Manydamas, kad dar nesukėlė žmonai reikiamo įspūdžio, jis rūsčiai tęsė toliau: – Įspėju tave, mama, kol šis kaklaraištis nebus ant mano kaklo, tol mes šį vakarą į kviestinius pietus neisime, o jeigu aš neisiu į kviestinius pietus šį vakarą, niekada nebegalėsiu rodytis darbe, o jeigu aš nebesirodysiu darbe, mes badausime ir mūsų vaikai atsidurs gatvėje. Netgi tada misis Darling liko rami. – Leisk man pamėginti, brangusis, – tarė ji, nes, tiesą sakant, to jis ir buvo atėjęs, ir švelnios, vėsios jos rankos ėmė rišti vyrui kaklaraiščio mazgą, o aplink susibūrę vaikai stebėjo, kaip sprendžiamas jų likimas. Gal kai kurie vyrai ir nesutiks, kad moteris taip lengvai sugebėtų atlikti šitokį darbą, bet misteris Darlingas nesuko sau dėl to galvos; jis nerūpestingai padėkojo žmonai, čia pat pamiršo savo pyktį ir po akimirkos jau šoko po kambarį su Maiklu ant pečių. – Kaip pašėlusiai mes išdykavome, – tai prisiminusi kalbėdavo misis Darling. – Paskutinis mūsų šėlsmas, – dejuodavo misteris Darlingas.

PITERIS PENAS

– Ak Džordžai, ar prisimeni, kaip Maiklas staiga manęs paklausė: „Kaip tu su manimi susipažinai, mamyte?“ – Prisimenu! – Jie buvo tokie mieli, tiesa, Džordžai? – Ir jie buvo mūsų, mūsų, o dabar jų nebėra. O anas išdykavimas pasibaigė tuomet, kai misteris Darlingas labai nesėkmingai atsitrenkė į pasirodžiusią Neną ir visos jo kelnės aplipo šuns plaukais. Tos kelnės buvo ne tik naujutėlaitės, bet ir pirmosios misterio Darlingo kelnės su juostelėmis šonuose, tad jis net lūpą prikando, kad nepabirtų ašaros. Žinoma, misis Darling nurinko kiekvieną plaukelį, bet jos vyras vėl ėmė postringauti apie tai, kokia klaida turėti šunį vietoj auklės. – Džordžai, Nena – mūsų turtas. – Aš tuo neabejoju, bet kartais man kyla įtarimas, kad ji prižiūri vaikus kaip šuniukus. – O ne, esu įsitikinusi, kad tas mielas padaras žino, jog vaikai turi sielas. – Kažin, – susimąstęs atsakė misteris Darlingas, – kažin. Tuo metu misis Darling nusprendė, kad atėjo proga papasakoti jam apie tą berniuką. Išklausęs visą istoriją, misteris Darlingas su panieka prunkštelėjo, tačiau išvydęs šešėlį paniuro. – Nieko panašaus nesu matęs, – sumurmėjo jis, atidžiai tyrinėdamas šešėlį, – bet tas berniūkštis tikriausiai baisus nenaudėlis. – Pameni, mes dar tebekalbėjome apie tai, – vėliau prisimindavo misteris Darlingas, – kai įėjo Nena su Maiklo vaistais. Tu daugiau niekada nebeneši dantyse vaistų buteliuko mūsų mažyliui, Nena, ir kaltas dėl to esu aš.

9 789986 169833

JAMES MATTHEW BARRIE

PITERIS PENAS

JAMES MATTHEW BARRIE

PITERIS PENAS