Pagal Carlo Collodi originalą Atpasakojo Tania Zamorsky Iliustravo Lucy Corvino Iš anglų kalbos vertė lina juodžbalienė
1 SKYRIUS
Pliauska, kuri juokėsi ir verkė
Tai nėra pasakojimas apie didį ir drąsų karalių, mano mažieji. Ir ne pasaka apie princesę. Patikėsit ar ne, tai pasakojimas apie pliauską – ir net ne apie puošnią pliauską. Tiesiog apie paprastą rąstigalį. Tokius žiemą paprastai metame į pleškantį židinį, kad jaukiai sušildytume kambarius. Ši pliauska atsidūrė mažoje parduotuvėlėje, kuri priklausė dailidei Antonijui – jo nosis buvo tokia
5
pinokis
apvali, raudona ir atrodė kaip prisirpusi uoga, kad kai kurie žmonės vadino jį ponu Vyšnia. Ponas Antonijus dėl šios pliauskos puoselėjo didžius planus. Ketino pagaminti iš jos koją kavos staleliui. Bet vos tik užsimojo kirviu ir ketino kirsti, išgirdo ploną balselį: – Prašau, tik nelabai stipriai! Ponas Antonijus apsižvalgė, bet nieko nepamatė, kas galėtų kalbėti. Pažvelgė po savo darbo suolu, pasižiūrėjo spintoje, netgi kruopščiai patikrino pjuvenų krūvelę, bet nieko neaptiko. Atidaręs duris apžvelgė gatvę – nieko! Nusprendęs, kad jam pasivaideno, ponas Antonijus vėl pakėlė kirvį ir kirto į medieną. – Ojojoi! – sudejavo tas pats plonas balselis. Ponui Antonijui užėmė kvapą. Jis taip išsigando, kad jo akys išsipūtė kaip balionai, burna atvipo, o liežuvis nukaro per apatinę lūpą. 6
Pliauska, kuri juokėsi ir verkė
– Ar kas nors slepiasi pliauskos viduje? – suriko jis. – Jei taip, aš tave sudorosiu! Ponas Antonijus nusviedė pliauską ant grindų, paskui trinktelėjo į sieną ir dar trenkė į lubas. – Na, ką dabar pasakysi? – paklausė jis, jausdamasis šiek tiek kvailokai šnekėdamas su pliauska. Niekas neatsiliepė. Ponas Antonijus ramiai sėdėjo ir laukė dar kokias dešimt minučių – bet nieko neišgirdo. – Pasivaideno, – su palengvėjimu nusprendė. Paėmęs gabalėlį švitrinio popieriaus, ponas Antonijus ėmė šveisti ir dailinti prakirstą medžio gabalą. Kaip ir reikėjo tikėtis, balselis vėl prašneko. Šįkart jis kikeno. – Oi, chi chi, cha cha, – nusijuokė. – Nustok! Švit rinis popierius kutena mano jautrią odą! Tai buvo paskutinis lašas. Vargšas ponas Antonijus pasijuto toks sutrikęs ir nusiminęs, kad parkrito ant grindų, o jo rausva nosis pamėlynavo. Tą akimirką ponas Vyšnia labiau panėšėjo į poną Šilauogę. 7
pinokis
Kaip tik tuomet pasigirdo beldimas į duris. Atėjo pono Antonijaus draugas Džepetas. Džepetas buvo linksmas senukas, kuris irgi turėjo pravardę. Kaimynystėje gyvenantys berniukai pravardžiavo jį Kukurūzu, nes jo geltonas perukas priminė dubenį kukurūzų košės. Džepetas nekentė šios pravardės ir įsiusdavo, jei kas nors taip pavadindavo. Žinoma, dėl to žmonės tik dar dažniau jį pravardžiuodavo. – Mano drauge, – įėjęs Džepetas kreipėsi į poną Antonijų, – ką čia veiki ant grindų? – O kaip tu manai, ką aš čia veikiu? Mokau skruzdėles abėcėlės! – pajuokavo ponas Antonijus. – Nukritau. Kas tave čia atvedė? – Mano kojos, – nusijuokė Džepetas. – Turiu tau kai ką įdomaus papasakoti. Nusprendžiau pasidaryti medinę lėlę. Tokią, kuri mokėtų šokti ir vartytis ore. Kartu keliausime po pasaulį, tapsime turtingi ir garsūs. Ką manai? 8
Pliauska, kuri juokėsi ir verkė
– Matau, turi didelių planų, Kukurūze! – sušuko balselis – juk žinote kas. Džepeto veidas paraudo. – Kaip mane pavadinai? – užsipuolė jis savo draugą. – Aš nieko nesakiau, – išsigynė ponas Antonijus. – Tu pavadinai mane Kukurūzu, – niršo Džepetas. – Nesakiau to, – gynėsi ponas Antonijus. – Sakei! – suriko Džepetas. Priekaištai pasikartojo keletą kartų, kaskart vyrai vis labiau niršo. Galiausiai žodžius pakeitė šnypštimas ir kandžiojimas, pliaukštelėjimai ir spyriai, riksmai ir draskymasis. Kai kova baigėsi, vyrai suvokė belaiką vienas kito perukus. – Atiduokime vienas kitam plaukus, – pasiūlė ponas Antonijus. – Gera mintis, mano drauge, – sutiko Džepetas, netrukus plaukai ir vėl atsidūrė savo vietose. 9
pinokis
– Klausyk, – pratarė ponas Antonijus, – kaip tik turiu medžiagos lėlei, kurią ketini gaminti. Ponas Antonijus nuėjo prie savo suolelio paimti pliauskos. Vos tik pasilenkė jos paimti, medgalis išslydo jam iš rankų ir smarkiai stuktelėjo Džepetui į blauzdą. – Ko gi mušiesi su pliauska? – užsiplieskė Džepetas. – Aš nemušiau! – išsigynė ponas Antonijus. – Mušei! – suriko Džepetas. – Tai pliauska, ne aš, – užsispyrė ponas Antoni jus. – Nors tau ir nesudaviau, jei manimi netiki, vadinsiu tave Kukurūzu! Džepetas išvadino poną Antonijų idiotu, asilu ir bjauria beždžione (ponas Antonijus apšaukė draugą „Kukurūzu“), užvirė dar viena kova. Kai kautynės baigėsi, perukai gulėjo savo vietose, o kūnai buvo nusėti mėlynių, marškiniams trūko kelių sagų. – Mes per seni šiam reikalui, – atsiduso Džepetas, valydamasis dulkes. 10
Pliauska, kuri juokėsi ir verkė
– Taip, tikrai. Du draugai pagaliau pasiekė susitarimą. Tada Džepetas pasičiupo savo naują pliauską ir laimingas nušlubčiojo namo.
2 SKYRIUS
Lėlės išdaigininkės gimimas
Džepetas gyveno mažame paprastame namelyje. Vienintelis jo turimas vertingas dalykas buvo vaizduotė. Tikro židinio jis neturėjo, todėl nupiešė ant sienos. Virš netikro židinio kabojo pieštas katiliukas, kuris atrodė kaip tikras. Jis taip gražiai burbuliavo, kad beveik galėjote užuosti skanų troškinį. Džepetas nekantravo kuo greičiau imti drožti ir dažyti savo lėlę. Net buvo išrinkęs jai tobulai tinkantį vardą: Pinokis. 13
pinokis
Vos tik baigė piešti Pinokiui akis, Džepetas nustebo pamatęs, kad jos mirksi ir spokso į jį. – Ko taip spoksai? – paklausė Džepetas, bet atsakymo nesulaukė. Toliau Džepetas išdrožė lėlei tobulą nosies gumbelį. Jo nuostabai, dar nebaigus nosis ėmė tįsti. Džepetas vis ją nudroždavo, bet paskui pasidavė. Greitai mažas gumbelis tapo panašus į ilgą ploną adatą. Džepetas paliko tebeaugančią nosį ir ėmėsi piešti lėlės burną. Vos tik burna buvo baigta, ji ėmė juoktis ir tyčiotis iš dailidės. – Liaukis! – piktai paliepė Džepetas. Ir kokio atsako sulaukė? Lėlė iškišo labai ilgą liežuvį. Džepetas nusprendė nekreipti dėmesio į šį blogą elgesį. Juk dar turėjo tiek daug nuveikti. Bebaigdamas drožti trapius lėlės pirštelius, Džepetas pajuto vėsų oro gūsį ant savo plikos galvos. Iš kur? Lėlė naujomis rankomis nutraukė jo peruką! 14
Lėlės išdaigininkės gimimas
Pinokis užsimaukšlino peruką ant galvos, kuri buvo gerokai mažesnė už Džepeto plikę, – ir pusė lėlės jame prasmego. Džepetas jau ėmė nervintis. Dar nė nebuvo užbaigęs savo medinės lėlės, o toji būtybė jau neklauso. Džepetui turbūt reikėjo pagalvoti iš anksto, bet dabar jau šaukštai po pietų. Susigrąžinęs nugvelbtą peruką ir maudamasis ant galvos, Džepetas pasilenkė nudažyti ir nušveisti Pinokio kojų ir pėdų. Turbūt atspėsite, ką tuoj pasakysiu? Vos tik kojos buvo baigtos, viena jų pakilo ir spyrė Džepetui tiesiai į nosį. – Turiu elgtis kantriai, – pasakė sau Džepetas, – kaip su mažu kūdikiu. Apglėbęs medinuką ranka Džepetas pastatė jį ant grindų ir pamokė vaikščioti. Mokė taip pat kaip žmogaus vaiką – žingsnelis po žingsnelio, pėda paskui pėdą. Tačiau Pinokis, ne taip kaip žmogaus vaikas, per akimirką perkando vaikščiojimo meną ir iš karto ėmė 15
pinokis
bėgioti po kambarį. Tiesą sakant, jis išlėkė pro atviras duris tiesiai į gatvę. Džepetas bandė jį sugauti, bet nesėkmingai. Lėlė nuskuodė kaip vėjas. Užuot ją sustabdę, kaip maldavo Džepetas, miestelio žmonės tik pasitraukė, spoksodami ir juokdamiesi. Pinokis bėgo nesustodamas. Tiesą sakant, jis atsitrenkė tiesiai į kojas policininkui, kuris nebuvo malonus pabėgusioms lėlėms. Sučiupęs Pinokį už nosies, kuri labai tiko kaip tobula rankena, laikė jį, kol Džepetas atskubėjo į įvykio vietą. Džepetas padėkojo pareigūnui. O Pinokiui pasakė: – Jaunuoli, išsiaiškinsime grįžę namo. Pinokis nugriuvo ant žemės ir atsisakė pasiju dinti. – Padėkite! – rėkė jis. – Neleiskite, kad šis nedorėlis mane paimtų! Smalsi minia susirinko aplinkui. 16
Lėlės išdaigininkės gimimas
– Gėda, Džepetai! – šaukė jie. – Aišku, kad jis nenori eiti namo, jei ketini jį nuskriausti! – Kas kalbėjo apie skriaudimą? – nustebo Džepetas. Pinokis vaidino beveik kaip aktorius. – Taip, – verkė jis. – Mano tėvas mane žiauriai muša! 17
įsigykite
knygą dabar