Pijus ir Nikolas. Visu laiku istorija by knygos.lt

REBEKA UNA

REBEKA UNA – jauna autorė, kurios debiutinė knyga „Atjunk“ (2015 m.) buvo įvertinta Prano Mašioto premija ir išrinkta Metų knyga paaugliams. Šįkart ji pasakoja istoriją apie nepaprastą berniuką, kurio kišenės visada pilnos dovanų.

Gruodis. Iki Kalėdų – vos kelios savaitės. Vieną naktį šešiametis Pijus pabunda nuo šalčio ir pamato ant palangės stovintį nepažįstamą vaiką. Šis pakviečia jį... paskraidyti ir pabėgioti stogais. Žinoma, Pijus sutinka – koks berniukas atsisakytų tokio nuotykio? Jis nė nenujaučia, kad nuo šiol kiekviena naktis bus ypatinga. Tai istorija apie draugystę ir dalijimąsi. Apie du vaikus, dovanojančius džiaugsmą kitiems – ne tik patiems mažiausiems, bet ir tiems, kuriems jo labiausiai reikia. Juk Kalėdos – stebuklų metas, kai pildosi slapčiausi mūsų norai ir visi tampame geresni. O kol laukiame dovanų, patys galime dalyti dovanas kitiems.

VISŲ L AIKŲ ISTORIJA

Vieną tamsų gruodžio vakarą pasekiau savo sūnui istoriją apie Nikolą – kaip Nikolas pirmąkart atveria Pijaus langą ir pakviečia jį skristi kartu. Paskui kiekvieną vakarą pasakojau, kaip jiedu lanko nepažįstamus vaikus ir dovanoja dovanas. Po vieną vaiką kasnakt. Po vieną mažą gerą darbą kasnakt. Tuo metu mano sūnui Pijui buvo penkeri, bet šią istoriją seku iki šiol. Ne vien Pijui, bet ir jo broliui Herkui. Dabar atėjo laikas pasekti ją visiems.

ISBN 978-609-466-206-5

9 786094 662065

NUO

IKI

METŲ

REBEKA UNA

VISŲ L A I KŲ ISTO R I J A

Iliustravo Edita Suchockytė

V ILNIU S

201 6

UDK 821.172-93 Re-09

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Skiriu savo sūnums Pijui, kuris pirmas išgirdo istoriją apie Nikolą, ir Herkui, kuris klauso jos toliau, taip pat krikšto vaikams Kanui, Laurai, Margiriui. Ir visiems pasaulio vaikams.

I Tas keistas vaikas

Ar žinai, jog netikėtai nutinka netikėtai? Tikrai žinai, nes ir tau taip yra buvę. Kai tai atsitiko Pijui ir jis pabudo savo lovoje sušlapusiu kaklu, iki Kalėdų buvo likusios trys savaitės. Danguje žybsėjo kelios – galbūt keturios ar penkios – nekalėdinės žvaigždės. Dar niekas iš Pijaus namo nebuvo atsigabenęs eglutės, net Pijaus kaimynas senelis – o paprastai jis pirmas įriedėdavo į kiemą senutėliu „zapuku“ su egle, kyšančia iš bagažinės. Eglutės šakos, būdavo, braunasi pro bagažinės kraštą, o bagažinės neužšausi, juk, šiaip ar taip, ten Kalėdų eglutė.

– Ir vėl jis nukirto eglę, – kaskart piktindavosi storulė kaimynė iš penkto aukšto. Pijus net jos vardo nežino, o kaip paklausi, jei kaimynė nuolat piktai burba. Ji nusiteikusi prieš miško eglučių kirtimą, todėl rūsyje laiko plastikinę eglę. Tačiau kaimynas senelis iš ketvirto aukšto neklauso storulės, ir tiek. Taigi, kuomet sėdėdamas virtuvėje Pijus pasiteiravo mamos, kada jie keps kūčiukus, iki Kalėdų dar buvo toli. – Ooo... dar ilgai laukti. Už trijų savaičių, o ką? – pasmalsavo mama. – Aišku, – numykė Pijus. Nors nebuvo labai aišku. Pijui dar sunku buvo suprasti, ką reiškia tos trys savaitės. Labai ilgai ar labai trumpai? Aišku buvo viena – mokykloje vaikai dar nepiešė kalėdinių atvirukų ir nesiklausė kalėdinių giesmių, tą jam pasakė kaimynas Justas iš pirmo aukšto. O Justas žino, ką sako, – jis jau eina į pirmą klasę.

– Ne, mes dar nepiešiame atvirukų. Pijaus darželyje auklėtoja tomis dienomis skaitė istoriją apie Petsoną ir katiną Findusą. Taigi, dar tikrai niekas nesiruošė Kalėdoms. Ir štai vieną naktį, žybsint danguje kelioms pačioms normaliausioms nekalėdinėms žvaigždėms, atsitiko Tas Dalykas. Kaip jau žinai, Pijus pabudo savo lovoje sušlapusiu kaklu. Kodėl čia šlapia? – pagalvojo Pijus, čiupinėdamas sprandą. Šlapia buvo apie visą kaklą, pižamos apykaklė taip pat buvo sudrėkusi – netgi vandens dėmė atsirado ant pagalvės. Keista, kai sušlampi vidury nakties, – ypač jei neturi vyresniosios sesers, kuri patyliukais, tau miegant, šliūkštelėtų vandens už kaklo. Tiesa, Pijus turėjo vyresnę sesę, tik ji buvo danguje. Žvilgtelėjęs į langą, Pijus pamatė, kad jis praviras, o ant palangės stovi kažkoks vaikas. Jis buvo truputį vyresnis už Pijų, tik Pijus to dar nežinojo. Įsibrovėlis buvo apsnigtas nuo galvos iki kojų ir laikė sniego gniūžtę pirštinėtame delne.

Tai jis ir metė į mane gniūžtę! – toptelėjo Pijui. Kitas vaikas gal būtų išsigandęs, bet Pijus tik nustebo. Jis atsisėdo lovoje ir susisupo į antklodę, po kuria slėpė savo mylimiausią žaislą – beždžionėlę. Mama buvo sakiusi, kad ji labai panaši į mažą kapuciną – pasirodo, yra tokia beždžionėlių rūšis, – bet Pijus ją vadino tiesiog kapučino beždžionėle. – Tu metei į mane sniego gniūžtę? – paklausė įsibrovėlio. Tačiau keistajam vaikui savo ruožtu irgi kai kas parūpo. – Tu turi katiną? – berniuko akys žybtelėjo, ir jis žvilgsniu įsisiurbė į Pijaus katę. – Aš irgi turiu katiną! – patenkintas nusišypsojo. Paskui tyliai užvėrė langą, patikrino, ar nekliba, ir išsitiesė visu ūgiu ant palangės. Iš pažiūros jis buvo paprastų paprasčiausias vaikas, tik gal šiek tiek vyresnis už Pijų. – O kur tas tavo katinas? – paklausė Pijus. Jam išlakstė visi miegai, – nors jie visai neturėjo

išlakstyti, nes mama sakydavo, jog tokio amžiaus vaikai lovon gulasi pusę devynių, kad galėtų anksti keltis ir eiti į darželį. Viso pasaulio šešiamečiai gulasi miegoti pusę devynių? Kaip keista, stebėdavosi Pijus. – Paskui paaiškinsiu, – atsakė nepažįstamasis. Jam apie kojas trynėsi Pijaus Snaigė, burgzdama kaip traktoriukas: – Mrrrrrhhhhrrrrrr... Atvykėlis pirštinėta ranka perbraukė jai per nugarą. Paskui vėl išsitiesė ir įdėmiai apsižvalgęs sušnibždėjo: – Ar turi laiko? Pijus norėjo pasakyti, kad laiko naktį jis niekada neturi, nes reikia miegoti. Taip liepusi mama. Bet paskui jam toptelėjo, jog miegodamas jis nieko neveikia, taigi, tikrai turi marias laiko. – Gal, o ką? – Pijus iki kaklo užsitraukė nuskalbtą antklodę, išmargintą žydrais dryželiais. – Galėtume pasižvalgyti, – pasiūlė įsibrovėlis.

– Kur pasižvalgyti? – Visur po truputį. Nepažįstamasis atidžiai nužvelgė Pijaus kambarį, o Pijus nužvelgė jį. Akys tamsios kaip batų tepalas, iš po kepurės kyšo tamsiai rudi plaukai. Įsibrovėlis buvo apsirengęs žiemiškai, tik ne striuke, o tamsiu paltuku, kaip iš seno filmo. O apie kaklą kabojo kažin kokia skranda ar skara. Ir kaip su tokiu paltu bėgioti? – nusistebėjo Pijus, nes pats visą dieną bėgiodavo ir nenustygdavo vietoje, todėl dažniausiai vilkėdavo trumpą žieminę striukę. Visi berniukams skirti drabužiai turi būti patogūs, čia šventas reikalas. – Bet naktį nieko nėra, – nustebo Pijus. – Kaip – nėra? – savo ruožtu nusistebėjo svečias. – Yra! Ir daugybė. Jiedu dar kurį laiką tyrinėjo vienas kitą. Paskui atvykėlis vėl ėmė dairytis po kambarį – apžiūrėjo rūbų kampą, Pijaus nulipdytus molinius žvėrelius, išdėliotus ant palangės, žaislinį teleskopą, vieną ant

kito sukrautus stalo žaidimus, minkštą apverstą vėžlį, kuris Pijui dažnai atstodavo antrą pagalvę, bei pradėtą piešti ant lapo dinozaurą.

Staiga Pijus prisiminė, ką mama jam buvo sakiusi apie visokius vagis, įsilaužėlius ir keistus nepažįstamuosius: „Ne su visais reikia draugauti, Pijau. Nepamiršk.“ Mat Pijus norėdavo draugauti su visais, net ir su tais, kurie jį pakalbindavo autobuse. Pijus jau ruošėsi užsiminti nepažįstamam berniukui apie vagis, bet tasai vėl prabilo. – Galėsi man padėti? – sušnibždėjo, nekantriai mindžikuodamas ant palangės.

– Neži... Gerai, – gūžtelėjo pečiais Pijus ir pasijuto dar labiau šlampąs, mat sniegas ištirpo ir plona srovele nuvinguriavo žemyn – tiesiai per nugarkaulį. – Tai renkis, – šyptelėjo naktinis svečias, nusitvėręs rankenos. – Mes greitai apsisuksim, pamatysi. – Kur apsisuksim? – nesuprato Pijus. – Eisim per čia, – mostelėjo į langą vaikas. – Bet juk čia trečias aukštas! – iš nuostabos Pijus net priklaupė lovoje. – Mes tik truputėlį paskraidysim, – paaiškino atvykėlis. – Antraip nespėtume. – Paskraidysim? – Arba stogais pabėgiosim. Žiūrėsim, kaip geriau. Pijus ėmė kuo skubiausiai mautis kelnes, pamiršęs, jog su nepažįstamaisiais negalima ne tik kalbėtis, bet ir skraidyti. Ypač tokiems mažiems berniukams kaip jis. Apsivilko megztinį su gobtuvu – tokius labiausiai mėgo, todėl visi Pijaus megztiniai buvo su gobtuvais. Paskui ilgai ieškojo diržo, nes be jo smukdavo visos kelnės. Jei Pijus iškart neras-

davo kelnių diržo – o taip nutikdavo dažnai, – jis iš žaislų dėžės ištraukdavo paties suvytą virvę kelnėms prilaikyti. Savo virvelinį diržą Pijus susirado ir šįsyk. – Tu vienintelis nepasimeti, – sumurmėjo nudžiugęs. Paskui nulindo po stalu ieškoti batų. Kartais juos ten laikydavo, ir keisčiausia, kad mama dėl to visai nepriekaištaudavo. Laimė, šiąnakt batai kaip tik stovėjo po stalu. Kai Pijus užsirišo antrą batų raištelį, jam šovė viena mintis. Ir kaip jis iškart nesusiprato! – Aš viską supratau, – tarė Pijus, narsiai žvelgdamas į berniuką. – Tu netikras. – Aš netikras? – išplėtė akis ant palangės lūkuriuojantis vaikas. – Aišku, netikras. Nes mes skraidysim, o taip nebūna. Vadinasi, aš sapnuoju. – Gal ir taip, – nesiginčijo svečias. – Bet tai galime išsiaiškinti ir vėliau. Duokš ranką, – tarė, tiesdamas savąją Pijui.

Pijus padavė ranką berniukui ir, pajutęs nevaikišką grybštelėjimą, atsidūrė ant palangės. Šis, net nepasiteiravęs, ar Pijui nereikės palto, vikriai atvėrė langą, lyg tai būtų daręs šimtus kartų, ir jiedu išsprūdo į orą. Koks tavo vardas? – norėjo paklausti Pijus, bet turbūt nederėjo to klausti. Jei Pijų ką tik pavogė baisiausias pasaulyje vaikas, vagis ir įsilaužėlis, koks skirtumas, kuo jis vardu – Timas, Simas ar Karlsonas. Jau per vėlu. Per vėlu, nes jo, Pijaus, kambaryje nebėra, lova tuščia. Ne, ne visai tuščia. Jei smalsumo pagautas pažvelgtum į Pijaus kambarį pro langą iš lauko pusės – iš ten, iš kur pas Pijų atkeliavo nepažįstamasis, – pamatytum baltą it avižų pienas Snaigę, kuo ramiausiai susirangiusią Pijaus lovoje.

II Pirmoji mergaitė

Sapnavo ar ne, bet po akimirkos Pijus jau stovėjo ant penkiaaukščio namo stogo kartu su nepažįstamu vaiku, vos vyresniu nei jis pats. Su vaiku, kurio net vardo nepaklausė, nes klausinėjo tik apie katiną. Ir kas taip daro? Bet tu gi žinai, kaip būna. Visą dieną žaidi su nepažįstamu berniuku, ir tik atėjus metui atsisveikinti sugalvojat vienas kito paklausti: „O koks tavo vardas? Aaa, Povilas... O mano – Pijus.“ Vaikai nebūtinai daro viską iš eilės. Bet dėl to juk ne blogiau gyvena, ar ne? – Koks tavo vardas? – stovėdamas ant stogo

krašto, pasiteiravo Pijus. Ko gero, jau buvo laikas to klausti. – Mano? – kiek nustebęs paklausė nepažįstamasis, taisydamasis pilką skrandą. – Nikolas. Juk tuoj Kalėdos! – Aaa... – numykė Pijus. Tiesa, jam buvo visai neaišku, kuo čia dėtos Kalėdos. Tą akimirką svečias suraukė kaktą ir rimtai, o gal iškilmingai – kas ten supaisys – pareiškė: – Dabar mes ruošimės Kalėdoms. O tu man padėsi. Gerai? Tam mes ir esam ant stogo. Tam mes ir esam ant stogo. Pijus apsižvalgė. Dirstelėjo žemyn nuo penkiaaukščio stogo į nubalusius medžius, į tykią gatvelę. Turbūt galvoji, kad jam turėjo suktis galva. Keista, bet nesisuko. Nejautė jokios baimės, jokio svaigulio. Jam netgi nebuvo šalta! Nors šalta turėjo būti, juk nė nespėjo apsivilkti savo trumpos ir patogios, berniukams bėgioti pritaikytos striukės. Snaigės sūkuriuodamos leidosi ant Pijaus gobtu-

vo ir Nikolo kepurės, tūpė jiems ant nosių ir blakstienų. Mašinomis apstatytoje, sniegu užverstoje gatvelėje buvo tyku: nė šakelė nesujudėjo, nė šuo nesuamsėjo. Išties, ko čia žvalgytis? Juk, kaip sakė Pijus, nieko nėra. – Jūs švenčiat Kalėdas? – pasiteiravo Nikolas. – Švenčiam, – atsakė Pijus ir tuoj pat pagalvojo apie kalėdines dovanas. Pernai jis gavo didelį teleskopą ir su tėčiu bandė pro jį tyrinėti žvaigždes. Tiesa, jos ne itin ryškiai matėsi, nes teleskopas buvo vaikiškas. Bet žiūrėti į žvaigždes vis tiek buvo smagu. Dar Pijus gavo didžiulį rupaus popieriaus bloknotą gyvūnams piešti. Jis piešdavo įvairiausius gyvūnus, ir visus pavykdavo nupiešti, netgi kardžuvę. Tik savosios beždžionėlės niekaip nebaigdavo – nutrindavo vos įpusėjęs. – O mes ilgai... skraidysim? – paklausė Pijus, užmiršęs, jog jam išvis negalima skraidyti. Tiesą pasakius, skraidyti jis niekada nesimokė. Nikolas susikaupęs linktelėjo Pijui.

– Skrisim pas mergaitę, kuri gyvena visai šalia. Jos namas kitoj gatvės pusėj. – Mes pas ją... mes ją aplankysim? – paklausė Pijus, nedrįsdamas sakyti „skrisim“. – Aplankysim, tik ji to nežinos. Paliksim jai dovaną. Ji dar nėra gavusi nė vienos dovanos. – Nė vienos? Pijui niekada nebuvo atėję į galvą, jog vaikas, gyvenantis tvarkingai atrodančiame raudonų plytų name kitapus gatvės, gali negauti dovanų. – Tu turbūt neturi dovanos? – pasiteiravo Nikolas. Nesistebėk, kad Nikolas to klausė. Būna tokių žmonių, kurie tyčiom ar netyčiom kišenėse nešiojasi dovanų, kad ir kur eitų. Deja, Pijus neturėjo dovanos. Tu irgi nebūtum turėjęs, taip staigiai išgriebtas iš kambario. – Nesvarbu, – čiuptelėjo Nikolas už kairės palto kišenės. Paskui už dešinės. – Aš turiu. Na, pirmyn! Laikydamas Pijų už rankos, Nikolas atsiplėšė nuo

stogo, ir Pijus pajuto vėsų nakties gūsį pūstelint į veidą. Jiedu nučiuožė, tiksliau, nusklendė oru, tarsi leistųsi rogutėmis nuo kalniuko šalia Pijaus namų. Sunku nupasakoti (net suaugusiajam kažin ar pavyktų), koks jausmas apima, kai skrendi nemokėdamas skristi. Įsikibęs Nikolo rankos, Pijus perskrido gatvę taip grakščiai ir lengvai, tarsi būtų tą daręs šimtą metų, nors jam buvo tik šešeri. Nemaniau, kad taip paprasta skraidyti, džiūgavo Pijus. Taip džiūgavo, kad įmanydamas būtų prižadinęs visas medžiuose miegančias varnas. Bet naktį triukšmauti nevalia, tad jis stengėsi džiūgauti tyliai. Pasiekę kito namo sieną, jie prisišliejo prie lango penktame aukšte. Nikolas koja tvirtai įsispyrė į lauko palangę. – Statyk koją čia, – liepė Pijui, nepaleisdamas jo rankos. Paskui mostelėjo smakru stiklo pusėn. – Matai? Ten, lovelėje, miegojo nepažįstama mergaitė. Jos lovelė buvo grotuota, o antklodė gelsva, vietomis

net nubalusi, o ne išmarginta žydrais dryželiais, kaip Pijaus. Nei apie lovelės kojas, nei apie rašomąjį stalą nesitrynė jokia katė. – Kai skridau pas tave, – paaiškino Nikolas, įdėmiai žvelgdamas į miegančią mergaitę, – ji rymojo prie stalo ir apie kažką mąstė. O dabar miega ir greitai nepabus. Mes jai paliksim dovaną. Jis atsargiai stumtelėjo langą, ir šis lyg niekur nieko prasivėrė. Tada, nepaleisdamas Pijaus rankos, kyštelėjo galvą ir dešinę koją vidun. – Ilgai nebūsim, – atsigręžė į Pijų. – Juk tau irgi reikia pamiegoti. Statyk koją čia. Nikolas padėjo Pijui atsistoti ant palangės. Luktelėjo, kol šis nusiramins ir įsidrąsinęs išsities. – Na kaip? Na kaip, matyt, reiškė ar buvo baisu. Ar baisu skristi per gatvę, lipti pro langą ir stovėti ant svetimos palangės svetimame kambaryje greta Nikolo. Greta Nikolo, kurio vardą sužinojo vos prieš kelias minutes.

– Mes... – Pijus labai troško pasirodyti narsus, nors ir virpėjo iš jaudulio. – Mes nenukritom! Iš Pijaus krūtinės pasigirdo tylus ufffffffffff, tarsi jis ką tik būtų nukovęs šimtą nakties siaubūnų ar įkopęs į snieguotą kalno viršūnę. Tu irgi taip atsidustum po pirmo, kad ir pavykusio, savo gyvenime skrydžio viršum gerai pažįstamos gatvės su mažai pažįstamu berniuku. Galima sakyti, visai nepažįstamu. Staiga Pijus susivokė: jis skrido su Nikolu! Jis SKRIDO! JIS SKRIDOOOOOO! Nieko nelaukęs, Nikolas ištiesė Pijui medžiaginį maišelį. – Imk. Padėk jai dovaną. Pijus labai troško palikti mergaitei dovaną, tačiau bijojo. Ir tu būtum bijojęs, argi ne? Kas, jei mergaitė atsibus ir suriks: „Gelbėkit!“ Ji tikrai nustebs pamačiusi Pijų savo kambaryje, juk niekas nesilanko pas svetimus vaikus naktį ir nekiša dovanų po pagalvėmis. Naktimis visi miega, nes naktį nieko įdomaus nevyksta.

Naktį negalima triukšmauti, ypač atėjus į svetimą kambarį, – nei lipant ant palangės, nei perlipus ant rašomojo stalo, nei šokant ant grindų. Reikia tyliai, be jokio garselio pritipenti prie mergaitės lovos, kad nė lentutė nesugirgždėtų. Tą sugeba tik indėnai, o tu? Stovėdamas ant palangės svetimame kambaryje, Pijus galvojo, jog nėra tikras indėnas. Tačiau kai šalia Nikolas, jis negalėjo labai bijoti. Nebent truputėlį. Pabandysiu, pasiryžo. Paėmęs maišelį – nė nedrįso klausti, kas viduje, – pastatė koją tiksliai ten, kur ir Nikolas: tiesiai ant stalo. Ant stalo mėtėsi penkios ar šešios knygos, keli pieštukai ir dar kažkas, ko Pijus negalėjo įžiūrėti. – Pakišk po pagalve, – nurodė Nikolas. – Toje pusėje, kur prie lango. Nedrąsu buvo sėlinti prie miegančios mergaitės, bet Pijui pavyko – grindys nė sykio nesugirgždėjo. Tiesa, kišdamas dovaną po pagalve, vos neprispaudė gelsvų išsidraikiusių plaukų. Mergaitė nepabudo, tik niurnėdama per miegus apsivertė ant kito šono.

REBEKA UNA

VISŲ L AIKŲ ISTORIJA

ISBN 978-609-466-206-5

9 786094 662065

NUO

IKI

METŲ