Pienių vynas

Sophie Bassouls nuotr.

Prasideda dvyliktoji Daglo Spoldingo vasara. Gamta vėl tvinsta žiedais ir žaluma, dūzgia bitės, užburiančiai kvepia močiutės patiekalai, senelis kaip ir kasmet ruošiasi gaminti pienių vyną, kuriame išsaugoma kiekviena Spoldingų vasara. Sportiniai bateliai lengvai nešioja po laukus ir pievas, o kiekviename kampelyje knibžda paslaptys, nuotykiai, svajonės, atradimai, kurių svarbiausias – kad esi gyvas, kvėpuoji pilna krūtine, jauti! Daglui ši vasara bus ypatinga – į smagius nuotykius įsiterps ir liūdnų dalykų, nerūpestingą būtį įvairins anksčiau nekilę klausimai, įdomūs pašnekesiai atvers tikrovę, kurios jis dar nepažįsta. Taip siaučiant vasarai nejučia ūgtelėjęs Daglas peržengs vaikystės ir paauglystės slenkstį. „Pienių vynas“ – vienas garsiausių kultinio JAV rašytojo RAY BRADBURY (Rėjaus Bredberio) kūrinių, ypač skaidrus, lengvas, poetiškas. Nepakartojamas autoriaus vaikystės prisiminimų ir neišsenkančios fantazijos derinys, iš tiesų padedantis įgyti arba atgauti gyvenimo džiaugsmą.

R AY B R A D BU RY

Meilės laiškas vaikystei ir vasarai

Ray BRADBURY DANDELION WINE William Morrow, an imprint of HarperCollinsPublishers, New York, 2006. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

This book was previously published by Avon Books in 1999, reprinted by William Morrow in 2006. Copyright © 1946, 1947, 1950, 1951, 1952, 1953, 1954, 1955, 1957 by Ray Bradbury. Copyright © 1956,1957 by The Curtis Publishing Company. © Mark Owen / Trevillion Images, viršelio nuotrauka © Gražvydas Kirvaitis, vertimas į lietuvių kalbą, 2010, 2021 © „Tyto alba“, 2010, 2021 ISBN 978-609-466-578-3

Aušo ty­kus ry­tas; mies­tas, ap­gaub­tas tam­sos, sal­džiai mie­go­jo. Ore dvel­kė va­sa­ra, vė­jas bu­ vo va­sa­riš­kas, pa­sau­lis al­sa­vo ra­miai, šil­tai ir tin­giai. Už­te­ko tik at­si­kel­ti, iš­kiš­ti gal­vą pro lan­gą, kad su­ pras­tum: štai ir at­ėjo pir­mo­ji tik­ro­sios lais­vės, tik­ro­ jo gy­ve­ni­mo aki­mir­ka, pir­ma­sis va­sa­ros ry­tas. Dvy­li­ka­me­tis Dag­las Spol­din­gas ką tik at­mer­kė akis ir lyg į drun­gną upę pa­si­nė­rė į ne­drums­čia­mą ryt­me­čio ty­lą. Jis gu­lė­jo sa­vo mie­ga­ma­ja­me, ket­vir­ ta­me aukš­te, po ku­po­lu, ir jau­tė, kad šis pui­kiau­sias vi­so mies­to bokš­tas, aukš­tai iš­ki­lęs bir­že­lio vė­ju­je, tei­kia jam ne­pa­pras­tos ga­lios. Nak­ti­mis, kai me­džiai su­si­lie­ja į tam­sią ma­sę, jo žvilgs­nis tar­si švy­tu­rio spin­du­lys klai­džio­ja ap­lin­kui po vil­ni­jan­čias guo­bų, ąžuo­lų bei kle­vų ma­rias. O da­bar... – Tai pui­ku­mė­lis! – su­šnibž­dė­jo Dag­las. 7

Priešaky – vi­sa va­sa­ra, dau­gy­bė die­nų – vos ne pu­sė ka­len­do­riaus. Jis jau vaiz­da­vo­si ta­pęs dau­gia­ ran­kis kaip dievas Ši­va iš ke­lio­nių kny­gu­tės ir tik ski­ na dar ne­pri­no­ku­sius obuo­lius, per­si­kus ir tam­sias it nak­tis sly­vas. Ne­be­iš­vi­lio­si jo iš miš­ko, krū­mų ar upės. O kaip bus ge­ra kiek at­vės­ti įlin­dus į ap­šerkš­ ni­ju­sią le­dai­nę, kaip links­ma kep­ti se­ne­lės vir­tu­vė­je kar­tu su tūks­tan­čiais viš­čiu­kų. Bet da­bar jo lau­kė įpras­tas dar­bas. Kar­tą per sa­vai­tę jam bu­vo lei­džia­ma pa­lik­ti tė­ vą, mo­ti­ną ir jau­nes­nį­jį bro­lį To­mą, ku­rie mie­go­jo gre­ti­ma­me na­me­ly­je, ir nak­vo­ti čia, pas se­ne­lį; jis už­bėg­da­vo tam­siais įvi­jais laip­tais į kam­ba­rį po ku­ po­lu ir už­mig­da­vo šio­je bur­ti­nin­ko bu­vei­nė­je tarp žai­bų ir vai­duok­lių, o pa­r y­čiais, kol dar ne­si­gir­dė­ da­vo pie­ni­nin­ko bu­te­lių kriš­to­li­nio skam­be­sio, nu­ bus­da­vo ir pra­dė­da­vo sa­vo ma­giš­ką ri­tu­a­lą. Sto­vė­da­mas tam­so­je prie at­vi­ro lan­go, jis įkvė­pė pil­ną krū­ti­nę oro ir iš vi­sų jė­gų pūs­te­lė­jo. Gat­vės ži­bin­tai aki­mirks­niu už­ge­so tar­si žva­kės ant juo­do tor­to. Jis pūs­te­lė­jo dar kar­tą ir dar, ir dan­ gu­je pra­dė­jo blės­ti žvaigž­dės. Dag­las šyp­te­lė­jo. Pa­ro­dė pirš­tu. Čia ir čia. O da­bar ten ir va ten... Pa­r y­čio mig­lo­je vie­nas po ki­to ėmė ryš­kė­ti gel­to­ ni kvad­ra­tai – na­muo­se žie­bė­si švie­sos. Kaž­kur to­li to­li auš­tan­čiuo­se ry­tuo­se stai­ga nu­švi­to iš­ti­sa vir­ti­ nė lan­gų. – Vi­siems nu­sižio­vaut! Vi­siems kelt! Di­dy­sis na­mas apa­čio­je at­gi­jo. 8

– Se­ne­li, iš­si­imk dan­tis iš stik­li­nės! – Jis kiek pa­ lū­kė­jo. – Se­ne­le ir pro­se­ne­le, kept karš­tų ban­de­lių! Skers­vė­jai iš­ne­šio­jo po ko­ri­do­rius šil­tą ke­pa­mos teš­los kva­pą, ir štai vi­suo­se kam­ba­riuo­se jau su­ju­do te­tos, dė­dės, pus­bro­liai ir pus­se­se­rės, su­va­žia­vę čia pa­vie­šė­ti. – Pa­busk, Se­nių gat­ve! Po­nia He­le­na Lu­mis, pul­ ki­nin­ke Fri­li, po­nia Bent­li! At­si­ko­sė­kit, kel­ki­tės, pra­ ry­kit sa­vo tab­le­tes, na, vik­riau! Po­ne Džo­nai, kin­ky­ kit ar­klį, stum­kit fur­go­ną iš pa­šiū­rės ir – į ke­lią! Niū­rūs pa­sta­tai ana­pus dau­bos, ker­tan­čios mies­ tą, at­mer­kė klas­tin­gas dra­ko­niš­kas akis. Tuoj apa­čio­ je pa­si­ro­dys dvi se­nu­tės elek­tri­nė­je Ža­lio­jo­je ma­ši­no­ je ir nu­rie­dės ry­to alė­jo­mis, drau­giš­kai mo­juo­da­mos kiek­vie­nam su­tik­tam šuniui. – Po­ne Tri­de­nai, bė­ki­te į tram­va­jų par­ką! Tuoj, ki­birkš­čiuo­da­mas karš­to­mis mels­vo­mis žie­žir­bo­mis, į ply­to­mis grįs­tų gat­vių va­gas iš­plauks tram­va­jus. – Džo­nai Ha­fai, Čar­li Vud­me­nai, jūs pa­si­ruo­šę? – su­šnibž­dė­jo Dag­las Vai­kų gat­vei. – Pa­si­ruo­šę? – pa­ klau­sė jis beis­bo­lo ka­muo­lių, mirks­tan­čių ra­so­to­se ve­jo­se, ir tuš­čių vir­vi­nių sū­puok­lių, nu­ka­ru­sių nuo me­džių. – Ma­ma, tė­ti, To­mai, at­si­bus­kit! Ty­liai su­čirš­kė ža­din­tu­vai. Su­gau­dė teis­mo rū­mų laik­ro­dis. Tar­si tin­klas, svies­tas jo ran­ka, virš me­džių šūs­te­lė­jo ir pra­gy­do paukš­čiai. To­liau di­ri­guo­da­mas sa­vo or­kest­rui, Dag­las iš­tie­sė ran­ką ry­tų link. Ir pa­te­kė­jo sau­lė. 9

Jis su­kry­žia­vo ran­kas ant krū­ti­nės ir nu­si­šyp­so­jo kaip tik­ras bur­ti­nin­kas. Štai, pra­šom, pa­gal­vo­jo jis, už­ten­ka tik man pa­no­rė­ti – ir vi­si šo­ka, vi­si bė­ga. Pui­ki bus va­sa­ra. Ga­liau­siai, sprag­te­lė­jęs pirš­tais, da­vė mies­tui pas­ ku­ti­nį įsa­ky­mą. At­si­vė­rė na­mų du­r ys, žmo­nės iš­ėjo į gat­vę. Pra­si­dė­jo tūks­tan­tis de­vy­ni šim­tai dvi­de­šimt aš­ tun­tų­jų me­tų va­sa­ra.

10

Tą ry­tą, ei­da­mas per ve­ją, Dag­las Spol­din­gas vei­du už­kliu­dė vo­ra­tin­klį. Plo­ny­tis ne­ma­to­mas siū­le­lis pa­lie­tė jo kak­tą ir trū­ko be gar­so. Ir iš to men­ko įvy­kio Dag­las su­pra­to, kad die­ na bus ne to­kia kaip ki­tos. Ne to­kia dar ir to­dėl, kad, kaip aiš­ki­no tė­vas, ma­ši­na vež­da­mas jį ir jo de­šimt­me­tį bro­lį To­mą už mies­to, yra die­nų, su­dė­ tų vien iš kva­pų: vi­są pa­sau­lį ga­li įkvėp­ti ir iš­kvėp­ti pro no­sį. O ki­to­mis die­no­mis, tę­sė jis, ga­li iš­girs­ti kiek­vie­ną trenks­mą, kiek­vie­ną krebž­de­sį vi­sa­to­je. Yra ir sko­nio die­nų, ir ly­tė­ji­mo die­nų. O yra ir to­ kių, kai jau­ti vis­ką kar­tu. Štai šian­dien, pa­v yz­džiui, kal­bė­jo jis, taip kve­pia, tar­tum per nak­tį ten už kal­vų bū­tų iš­au­gęs di­džiu­lis so­das ir už­pil­dęs vi­są že­mę iki pat ho­ri­zon­to ma­lo­niais kvaps­niais. Oras kve­pia lie­tu­mi, o dan­gu­je – nė de­be­sė­lio. Ims, žiū­ 11

rėk, ir nu­si­kva­tos kas miške, bet da­bar ten viešpa­ tau­ja ty­la... Iš­pū­tęs akis, Dag­las žiū­rė­jo į skrie­jan­čius lau­kus. Ne, ne­kve­pia nei so­du, nei lie­tu­mi, o iš kur tas kva­ pas ir im­sis, jei­gu nei obe­lų nė­ra, nei de­be­sų. Ir kas gi ten ga­li kva­to­ti miš­ke?.. Ir vis dėl­to, – Dag­las su­vir­pė­jo, kad ir be jo­kios prie­žas­ties, – die­na ypa­tin­ga. Ma­ši­na su­sto­jo pa­čia­me ty­laus miš­ko vi­du­r y­je. – Na, ber­niu­kai, neišdy­kau­kit! Jie kum­šė­jo vie­nas ki­tą al­kū­nė­mis. – Ge­rai, tė­ti. Jie iš­li­po iš ma­ši­nos, pa­si­ėm ­ ė mė­ly­nus skar­di­nius ki­bi­rus ir, pa­li­kę tuš­čią ir pur­vi­ną ke­lią, pa­si­nė­rė švie­žiai nu­ly­tos že­mės kva­puos­na. – Ieš­ko­ki­te bi­čių, – pa­sa­kė tė­vas. – Jos vi­sa­da zu­ja apie vy­nuo­ges kaip ber­niūkš­čiai apie vir­tu­vę. Da­gai! Dag­las krūp­te­lė­jo ir pa­kė­lė gal­vą. – Vėl skra­jo­ji pa­de­be­siais, – pa­sa­kė tė­vas. – At­si­ pei­kėk ir dro­žiam kar­tu. – Taip, tė­ti. Ir jie vo­re­le pa­trau­kė per miš­ką: prie­ky tė­vas, aukš­tas ir pe­tin­gas, už jo Dag­las, o ma­žu­tė­lis To­mas ti­pe­no pas­ku­ti­nis bro­lio še­šė­ly. Už­ko­pė į ne­aukš­tą kal­ve­lę ir pa­žvel­gė į to­lį. Štai ten, pa­žiū­rė­kit, pa­ro­ dė pirš­tu tė­vas, ten gy­ve­na di­džiu­liai ty­kūs va­sa­ros vė­jai ir ne­ma­to­mi sklan­do ža­lio­se gel­mė­se tar­si ban­ gi­nių pa­mėk­lės. Dag­las sku­biai pa­žvel­gė į tą pu­sę, bet nie­ko ne­ pa­ma­tė ir pa­si­ju­to ap­vil­tas, – tė­vas, kaip ir se­ne­lis, 12

am­ži­nai kal­ba mįs­lė­mis. Bet... Bet vis dėl­to... Dag­las su­lai­kė kva­pą ir su­klu­so. Taip, kažkas tu­ri at­si­tik­ti, gal­vo­jo jis, tik­rai tu­ri. – Va pa­par­tis, va­di­na­mas Ve­ne­ros gar­ba­no­mis. – Tė­tis ne­sku­bė­da­mas žen­gė pir­myn, skar­di­nis ki­bi­ras skamb­čio­jo jo ran­ko­je. – O ši­tą jau­čia­te? – ba­to ga­lu pa­žars­tė že­mę. – Mi­li­jo­nus me­tų kau­pė­si tas sto­ras pu­ve­nų sluoks­nis. Tik įsi­vaiz­duo­ki­te, kiek ru­de­nių pra­ėjo, kol že­mė pa­si­da­rė to­kia minkš­ta. – O lia lia! Žen­giu kaip in­dė­nas, – pa­sa­kė To­mas. – Vi­sai ne­gir­dė­ti. Dag­las pa­lie­tė že­mę su­si­kau­pęs, klau­sy­da­ma­sis, bet nie­ko ne­pa­ju­to. Mus ap­su­po, gal­vo­jo jis. Kaž­ kas at­si­tiks! Bet kas? Jis stab­te­lė­jo. „Na­gi, iš­eik, kad ir kas tu bū­tum, kad ir kur be­si­slėp­tum!“ – min­ty­se šūk­te­lė­jo. To­mas ir tė­tis žings­nia­vo to­lyn per minkš­tą že­mę. – Gra­žiau­si nė­ri­niai pa­sau­ly­je, – ty­liai ta­rė tė­vas. Ir pa­ro­dė ran­ka aukš­tyn į me­džių vir­šū­nes, įpin­ tas į dan­gų, o gal dan­gų, įpin­tą me­džių vir­šū­nė­ se, – nė pats tik­rai ne­ži­no­jo, kaip ten yra. Pa­ga­liau ne­svar­bu, nu­si­šyp­so­jo tė­vas, vis tiek čia nė­ri­niai, ža­li ir mė­ly­ni: tik įsi­žiū­rė­ki­te ge­rai ir pa­ma­ty­si­ te – miš­kas au­džia juos tar­si gau­džian­čios stak­lės. Tė­tis sto­vė­jo, įsi­spren­dęs ran­kas į šo­nus, pa­sa­ko­jo apie vi­so­kiau­sius da­ly­kus, ir žo­džiai jam lie­te lie­ jo­si iš lū­pų. Daž­nai jis ir pats šai­pė­si iš sa­vo pa­ sa­ko­ji­mų, ir dėl to jie plau­kė dar sklan­džiau. Ge­ra kar­tais pasi­klau­sy­ti ty­los, sa­kė jis, jei­gu iš­vis ty­los įma­no­ma klau­sy­tis, nes ta­da, tę­sė jis, ga­li iš­girs­ti, 13

kaip skra­jo­ja lau­ko gė­lių žie­da­dul­kės, o oras taip ir dūz­gia nuo bi­čių, taip taip, dūz­gia! O štai – gir­di­te? Ten, ana­pus me­džių, tar­si kriok­lys lie­ja­si paukš­čių gies­mės! Da­bar, gal­vo­jo Dag­las, jau at­ei­na! At­le­kia! O aš dar ne­ma­tau... At­le­kia! Tie­siai į ma­ne! – Lau­ki­nės vy­nuo­gės! – šūk­te­lė­jo tė­vas. – Mums pa­si­se­kė. Žiū­rė­ki­te! Oi ne! – aik­te­lė­jo be gar­so Dag­las. Bet To­mas ir tė­tis jau pa­si­len­kė ir su­ki­šo ran­kas į šla­man­tį krū­mą. Ke­rai iš­si­sklai­dė. Tas bai­sus, grės­ min­gas pa­sa­lū­nas, ku­ris ty­ko­jo, ke­tin­da­mas už­pul­ti ir su­krės­ti jo sie­lą, stai­ga iš­ny­ko. Nu­stė­ręs ir kaip ne­sa­vas Dag­las par­kri­to ant ke­ lių. Jo pirš­tai gi­liai pa­ni­ro ža­lia­me še­šė­ly­je ir vėl pa­ si­ro­dė, nu­da­žy­ti to­kia spal­va, tar­si jis bū­tų su­žei­dęs miš­ką ir įki­šęs ran­ką į at­vi­rą žaiz­dą. – Ber­niu­kai, prieš­pie­čių! Ki­bi­rai bu­vo apy­pil­niai lau­ki­nių vy­nuo­gių ir že­ muo­gių, ap­lin­kui zvim­bė bi­tės, – vi­sai ne bi­tės, o tie­siog pa­sau­lis ty­liai mur­kuo­ja sau po no­sim, pa­sa­ kė tė­vas; jie sė­dė­jo ant ap­sa­ma­no­ju­sio rąs­to, kram­ ty­da­mi su­muš­ti­nius, ir ban­dė klau­sy­tis miš­ko, kaip jo klau­sė­si tė­vas. Dag­las jau­tė, kad tė­tis jį ste­bi su leng­va pa­šai­pa. At­ro­dė, jis no­rė­jo kaž­ką pa­sa­ky­ti, ta­čiau ap­si­gal­vo­jo, at­si­kan­do dar kąs­nį su­muš­ti­nio ir žiū­rė­jo su­si­mąs­tęs. – Su­muš­ti­nis miš­ke – jau ne­be su­muš­ti­nis. Sko­nis vi­sai ki­toks ne­gu na­mie, tie­sa? Daug gar­des­nis. At­si­ duo­da mė­ta ir sa­kais. O koks ape­ti­tas at­si­ran­da! 14

Dag­las nu­sto­jo kram­tęs ir pa­lie­tė lie­žu­viu duo­ną ir kum­pį. Ne, ne... pa­pras­čiau­sias su­muš­ti­nis. To­mas link­te­lė­jo, to­liau kram­ty­da­mas. – Aš su­pran­tu, tė­ti. Juk vos ne­įvy­ko, gal­vo­jo Dag­las. Ne­ži­nau, kas tai, bet jis la­bai di­de­lis, tie­siog mil­ži­niš­kas! Kaž­kas jį nu­bai­dė. Kur­gi jis da­bar? Vėl glū­di už to krū­mo? Ne, kaž­kur už nu­ga­ros! Ne, čia... be­veik čia... Dag­las slap­čiom pa­si­čiu­pi­nė­jo pil­vu­ką. Dar su­grįš, rei­kia tik pa­lū­kė­ti. Ne­skau­dės, aš ži­ nau, juk ne dėl to at­eis, kad ma­ne įskau­din­tų. Bet kas tai ga­lų ga­le? Kas? Kas? – O tu ži­nai, kiek kar­tų mes šį­met žai­dė­me beis­ bo­lą? O per­nai? O už­per­nai? – nei iš šio, nei iš to pa­klau­sė To­mas. Dag­las žvilg­te­lė­jo į grei­tai ju­dan­čias bro­lio lū­pas. – Aš vis­ką už­ra­šiau! Tūks­tan­tį pen­kis šim­tus še­ šias­de­šimt aš­tuo­nis kar­tus! O kiek kar­tų aš va­liau dan­tis per de­šim­tį me­tų? Še­šis tūks­tan­čius kar­tų! Plo­viau ran­kas – pen­kio­li­ka tūks­tan­čių. Mie­go­jau – ke­tu­ris tūks­tan­čius su vir­šum kar­tų, ne­skai­tant snūs­te­lė­ji­mų. Su­val­giau še­šis šim­tus per­si­kų, aš­ tuo­nis šim­tus obuo­lių. Kriau­šių – du šim­tus. Ne­ la­bai aš mėgs­tu kriau­šes. Klausk, ko tik no­ri, vis­ką tu­riu su­si­ra­šęs. Jei­gu su­skai­čiuo­tum, ką aš pa­da­ riau per vi­są de­šim­tį me­tų, iš­ei­tų mi­li­jar­dai mi­li­ jo­nų! Štai, štai, mąs­tė Dag­las. Vėl ar­tė­ja. Ko­dėl? To­dėl, kad To­mas ple­pa? Bet ar­gi dėl To­mo? Jis vis tarš­ka ir tarš­ka pil­na bur­na, tė­tis sė­di ant rąs­to, bud­rus it 15

lū­šis, o To­mui žo­džiai tik plau­kia ir plau­kia iš lū­pų, tar­si bur­bu­liu­kai iš ga­zuo­to van­dens. – Per­skai­čiau kny­gų – ke­tu­ris šim­tus. Ma­čiau ki­ne: ke­tu­rias­de­šimt fil­mų su Ba­ku Džonsu, tris­ de­šimt – su Dže­ku Hok­siu, ke­tu­rias­de­šimt pen­kis – su To­mu Mik­su, tris­de­šimt de­vy­nis – su Hu­tu Gib­so­nu, šim­tą de­vy­nias­de­šimt pen­kis mul­ti­fil­mus apie ka­ti­ną Fe­lik­są, de­šimt su Dag­lu Fer­bank­su, aš­ tuo­nis kar­tus ma­čiau „Ope­ros vai­duok­lį“ su Lo­nu Čei­niu, ke­tu­ris­kart Mil­to­ną Sil­są ir vie­ną apie mei­lę su Adol­fu Men­žu, tik ta­da aš pra­sė­dė­jau iš­ti­sas de­ vy­nias­de­šimt va­lan­dų tu­al­e­te, lauk­da­mas, kol pa­si­ baigs ta šlykš­ty­nė ir pra­dės ro­dy­ti „Ka­tę ir ka­na­rė­lę“ ar „Šikš­nos­par­nį“. O ta­da jau vi­si stvars­tė­si vie­nas už ki­to ir spie­gė dvi va­lan­das be per­trū­kio. O su­val­ giau per tą lai­ką ke­tu­ris šim­tus le­di­nu­kų, tris šim­tus iri­sų, sep­ty­nis šim­tus por­ci­jų le­dų... To­mas dar tauš­kė­jo ko­kias pen­kias mi­nu­tes, kol tė­tis jį per­trau­kė: – O kiek uo­gų šian­dien su­rin­kai, To­mai? – Ly­giai du šim­tus pen­kias­dešimt šešias! – iš kar­ to išpyški­no To­mas. Tė­tis su­si­juo­kė, ir tuo bai­gė­si prieš­pie­čiai; vėl vi­si pa­trau­kė į miš­ko unks­mę rink­ti lau­ki­nių vy­nuo­gių ir smul­ku­čių že­muo­gių. Vi­si trys lanks­tė­si iki pat že­mės, ran­kos be per­sto­jo zu­jo pir­myn ir at­gal, ki­ bi­rai vis sun­kė­jo, o Dag­las, su­lai­kęs kva­pą, gal­vo­jo: štai, štai, jis ir vėl ar­ti. Al­suo­ja man ko­ne į pa­kau­šį! Ne­si­dai­r yk! Dirbk, rink uo­gas, mesk į ki­bi­rą. Jei at­ si­grę­ši – vėl nu­bai­dy­si. Na, jau šį kar­tą ne­be­pa­leisk! 16

Bet kaip, kaip jį pri­si­vi­lio­ti ar­čiau, kaip pa­ma­ty­ti, pa­žvelg­ti tie­siai į akis? Kaip? Kaip? – O aš tu­riu snie­guo­lę deg­tu­kų dė­žu­tė­je, – ta­rė To­mas ir šyp­te­lė­jo, pa­žvel­gęs į sa­vo ran­ką – nuo uo­ gų ji bu­vo rau­do­na tar­si pirš­ti­nė­ta. Už­si­čiaupk! – vos ne­su­ri­ko Dag­las. Bet ne, juk riks­mas pa­ža­dins ai­dus ir vis­ką iš­bai­dys! Ir, be to... Kuo dau­giau To­mas ple­pa, tuo ar­čiau slen­ka tas bai­siai di­de­lis Kaž­kas; jis ne­bi­jo To­mo, To­mas tik pri­trau­kia jį, To­mas pats yra jo da­lis! – Dar va­sa­rio mė­ne­sį, – su­ki­ke­no To­mas, – kai smar­kiai sni­go, iš­ne­šiau dė­žu­tę į lau­ką, su­ga­vau di­ džiu­lę snai­gę – paukšt! – už­tren­kiau, par­bė­gau na­ mo ir įki­šau į šal­dy­tu­vą! Ar­ti, vi­sai ar­ti. Dag­las žiū­rė­jo įsmei­gęs akis į kru­ tan­čias To­mo lū­pas. Jam no­rė­jo­si at­šok­ti į ša­lį, pa­ spruk­ti – juk už miš­ko ky­la mil­ži­niš­ka ban­ga. Ji už­ grius juos vi­sus ir su­traiš­kys... – Tai­gi, po­nai, – dės­tė To­mas, raš­ky­da­mas vy­nuo­ ges, – aš vie­nin­te­lis vi­so­je Ili­no­jaus vals­ti­jo­je tu­riu snie­guo­lę va­sa­ros me­tu. Tai bran­giau už dei­man­tus, gar­bės žo­dis. Ry­toj aš ją ati­da­ry­siu, Da­gai, tu ir­gi ga­ lė­si pa­žiū­rė­ti... Ki­tą ku­rią die­ną Dag­las bū­tų tik pa­nie­ki­na­mai prunkš­te­lė­jęs – kur­gi ne, snie­guo­lė, taip ir pa­ti­kė­ siu. Bet da­bar į jį lė­kė tas di­džiu­lis Kaž­kas, štai tuoj trenks iš gied­ro dan­gaus, – ir jis tik link­te­lė­jo už­si­ mer­kęs. To­mas nu­ste­bęs lio­vė­si rin­kęs uo­gas ir at­si­su­kęs įsi­ste­bei­li­jo į bro­lį. 17

Pri­tū­pęs Dag­las bu­vo tie­siog ide­a­lus tai­ki­nys. Rik­te­lė­jęs ka­ro šū­kį, To­mas šuo­liu už­lė­kė ant jo, par­ver­tė ant že­mės. Jie ėmė rai­čio­tis po žo­lę, kumš­ čiuo­da­mi vie­nas ki­tą. Ne! Dag­las iš pas­ku­ti­nių­jų sten­gė­si apie nie­ką ki­ ta ne­gal­vo­ti. Ne! Ir stai­ga... Taip, vis­kas ge­rai! Taip! Nei su­si­dū­ri­mas, nei grum­ty­nės ne­nu­bai­dė at­rie­ dė­ju­sios ban­gos, ku­ri iš­tiš­ko, už­lie­jo juos ir nu­si­ne­ šė abu per veš­lios žo­lės kran­tą gi­lyn į miš­ką. To­mo krum­pliai pa­tai­kė Dag­lui į lū­pą. Jis pa­ju­to sū­rų, šil­ tą krau­jo sko­nį, ap­glė­bė bro­lį, stip­riai su­spau­dė, ir jie abu ap­mi­rė, tik šir­dys dau­žė­si ir oras švilp­da­mas ver­žė­si pro šner­ves. Pa­ga­liau Dag­las pa­ma­žu at­mer­ kė vie­ną akį: gal vėl nie­ko ne­bė­ra? Bet prieš jį bu­vo vis­kas, vi­siš­kai vi­siš­kai vis­kas. Tar­si di­džiu­lis mil­ži­niš­kos akies vyz­dys, ku­ris taip pat ką tik at­si­mer­kė ir iš­si­plė­tė, vis­ką ap­rėp­da­mas į jį įdė­miai žvel­gė vi­sas pa­sau­lis. Ir Dag­las su­pra­to: štai kas taip ne­lauk­tai apė­mė jį ir da­bar jau ne­be­pa­liks jo, nie­ka­da ne­pa­bėgs. Aš gy­vas, pa­gal­vo­jo jis. Pirš­tai jam dre­bė­jo, skais­čiai rau­do­ni nuo krau­jo, tar­si skiau­tės ko­kios vė­lia­vos, ką tik at­ras­tos ir nie­ kad dar ne­ma­ty­tos. Kie­no ta vė­lia­va? Kam pri­siek­ti iš­ti­ki­my­bę? Vie­na ran­ka vis dar lai­ky­da­mas To­mą, ta­čiau vi­ siš­kai jį už­mir­šęs, jis at­sar­giai pa­lie­tė tą krau­ją, tar­si no­rė­da­mas jį nu­lup­ti, pas­kui pa­kė­lė aukš­tyn ran­ką ir ap­žiū­rė­jo iš vi­sų pu­sių. Ta­da pa­lei­do To­mą, iš­si­ tie­sė aukš­tiel­nin­kas, vis dar iš­kė­lęs ran­ką į dan­gų, ir 18

da­bar jis vi­sas bu­vo tar­si vien gal­va; akys kaip sar­gy­ bi­niai pro ne­ži­no­mos pi­lies gro­tas se­kė til­tą – iš­ties­ tą ran­ką ir pirš­tus, kur švie­so­je plaz­de­no skais­čiai rau­do­na it krau­jas vė­lia­va. – Kas tau, Da­gai? – pa­klau­sė To­mas. Jo bal­sas skli­do iš žalio ap­sa­ma­no­ju­sio šuli­nio dug­no, iš van­dens gi­lu­mos, to­li­mas ir pa­slap­tin­gas. Po Dag­lu šnibž­dė­jo­si žo­lės. Jis pa­nė­rė ran­ką į jų pū­kuo­tą ki­li­mą, ir kaž­kur to­li, ba­te­liuo­se, trakš­te­lė­jo ko­jų pirš­tai. Au­sy­se it jū­ros kriauk­lė­je dū­sa­vo vė­jas. Įvai­rias­pal­vis pa­sau­lis rai­bu­lia­vo jo vyz­džiuo­se lyg mir­gan­tys pa­veiks­lė­liai kriš­to­li­nia­me ru­tu­ly­je. Miš­ kai bu­vo nu­sė­ti gė­lė­mis tar­si sau­lės ske­vel­dro­mis ir lieps­no­jan­čio dan­gaus sku­tais. Per mil­ži­niš­ką dug­nu aukš­tyn ap­vers­tą dan­gaus eže­rą šmėkš­čio­jo paukš­čiai lyg mik­lios ran­kos pa­leis­ti ak­me­nu­kai. Dag­las gar­siai švokš­tė pro dan­tis, įkvėp­da­mas le­dą, iš­kvėp­da­mas ug­nį. Vabz­džiai vars­tė orą tar­si elek­tros iš­ly­džiai. De­ šimt tūks­tan­čių plau­ke­lių ant Dag­lo gal­vos pa­au­go mi­li­jo­ni­ne co­lio da­li­mi. Kiek­vie­no­je au­sy­je pla­kė po šir­dį, tre­čio­ji tvak­sė­jo ger­klė­je, o tik­ro­ji dus­liai mu­šė krū­ti­nė­je. Kū­nas go­džiai al­sa­vo mi­li­jo­nais po­rų. Aš iš tie­sų gy­vas, gal­vo­jo Dag­las. Anks­čiau aš to ne­ži­no­jau, o jei­gu ir žino­jau, tai ne­gal­vo­da­vau. Jis rik­te­lė­jo tai be gar­so de­šimt kar­tų! Tik pa­gal­ vo­kit! Tik pa­gal­vo­kit! Pra­gy­ve­no dvy­li­ka me­tų ir nič­nie­ko ne­su­pra­to! Tik da­bar, be­si­peš­da­mas, at­ra­ do čia po me­džiu šį nuo­sta­bų chro­no­met­rą, šį auk­ su ži­ban­tį laik­ro­dį su ga­ran­ti­ja sep­ty­nioms de­šim­ tims me­tų. 19

– Da­gai, kas gi tau? Dag­las rik­te­lė­jo lau­ki­niu bal­su, čiu­po To­mą į glė­ bį ir vėl pra­dė­jo su juo ga­ly­nė­tis. – Da­gai, ar pa­siu­tai? – Pa­siu­tau! Jie ri­to­si že­myn kal­vos šlai­tu, sau­lė de­gė jų bur­no­ se ir aky­se tar­si cit­ri­ni­nio stik­lo šu­ke­lės; jie žiop­čio­jo it žu­vys, iš­mes­tos ant kran­to, ir kva­to­jo iki aša­rų. – Da­gai, tu neišsik­raus­tei iš pro­to? – Ne, ne, ne, ne! Dag­las pri­si­mer­kė: tam­so­je minkš­tai žen­gė dė­ mė­tie­ji le­o­par­dai. – To­mai! – Pas­kui ty­liau: – To­mai... ar vi­si pa­sau­ ly­je žino... kad jie gy­vi? – Aiš­ku, ži­no. O ką tu ma­nei? Le­o­par­dai ne­gir­di­mai nu­slin­ko to­lyn į tam­są, kur akys jau ne­be­ga­lė­jo jų pa­sek­ti. – Tik­riau­siai ži­no, – su­šnibž­dė­jo Dag­las. – O, kad taip vi­si ži­no­tų. Jis at­mer­kė akis. Aukš­tai virš jo, ža­liais la­pais iš­mar­gin­ta­me dan­gaus skliau­te, sto­vė­jo tė­tis ir, įsi­spren­dęs ran­kas į šo­nus, juo­kė­si. Jų akys su­si­ti­ ko. Dag­las su­vir­pė­jo. Tė­tis ži­no, pa­gal­vo­jo. Vis­kas bu­vo iš anks­to su­ma­ny­ta. Jis ty­čia mus čia at­ve­žė, no­rė­jo, kad man tai at­si­tik­tų! Jis ir pats čia pri­ki­šo ran­ką, jis juk vis­ką ži­no. Ir da­bar jis ži­no, kad ir aš jau ži­nau. Iš vir­šaus nu­si­lei­do di­de­lė ran­ka ir pa­kė­lė jį į orą. Svir­du­liuo­da­mas ant ne­tvir­tų ko­jų tarp To­mo ir tė­ čio, vi­sas su­si­dras­kęs ir su­si­vė­lęs, vis dar ap­kvai­šęs 20

Dag­las at­sar­giai pa­lie­tė al­kū­nes – jos bu­vo lyg sve­ ti­mos – ir su pa­si­ten­ki­ni­mu ap­lai­žė pra­kirs­tą lū­pą. Ta­da pa­žvel­gė į tė­tį ir To­mą. – Aš ne­šiu vi­sus ki­bi­rus, – pa­sa­kė jis. – Šian­dien aš no­riu vie­nas vis­ką tam­py­ti. Jie mįs­lin­gai šyp­te­lė­jo ir ati­da­vė jam sa­vo ki­bi­rus. Jis sto­vė­jo, leng­vai siū­buo­da­mas, tvir­tai su­spau­ dęs ran­ko­se sa­vo naš­tą – vi­są sul­čių pri­tvin­ku­sį miš­ką. No­riu pa­jus­ti vis­ką, kas tik įma­no­ma pa­jus­ ti, gal­vo­jo jis. No­riu pa­jus­ti nuo­var­gį. Ne­ga­li­ma už­ mirš­ti, kad esu gy­vas, – da­bar ži­nau, kad esu gy­vas, – ne­ga­li­ma to už­miršti nei šian­dien, nei ryt, nei po­ ryt – nie­ka­da. Jis ėjo ap­svai­gęs su sa­vo sun­kia naš­ta, o pas­kui jį plau­kė bi­tės, lau­ki­nių vy­nuo­gių kva­pas ir gels­va sau­le spin­din­ti va­sa­ra; pirš­tai brin­ko ir da­rė­si nuo­ sta­biai ne­jaut­rūs, ran­kos tir­po, ko­jos py­nė­si, ir tė­vas net­gi nu­tvė­rė jį už pe­ties. – Ne­rei­kia, – mur­mė­jo Dag­las, – man nie­ko, aš pats... Dar ge­rą pus­va­lan­dį jo ran­kos, ko­jos, nu­ga­ra jau­ tė žo­lę ir šak­nis, ak­me­nis ir sa­ma­no­tą žie­vę, ku­rie bu­vo tar­si at­si­spau­dę jo kū­ne. Jam apie tai be­mąs­ tant, tas at­spau­das pa­ma­žu ny­ko, tir­po, sklai­dė­si, o jo bro­lis ir tė­vas ty­lė­da­mi se­kė pas­kui, leis­da­mi jam vie­nam skin­ti ke­lią per miš­ką link to ne­pa­pras­to plen­to, ku­ris par­ves juos at­gal į mies­tą.

21

Mies­tas tos pa­čios die­nos po­pie­tę. Ir dar vie­nas at­ra­di­mas. Se­ne­lis sto­vė­jo erd­vio­je ve­ran­do­je ir tar­tum lai­ vo ka­pi­to­nas žval­gė pla­čiai iš­si­drie­ku­sias at­ėju­sios va­sa­ros val­das. Jis ta­rė­si su vė­ju, ne­pa­sie­kia­mu dan­ gu­mi ir pie­ve­le, kur sto­vė­jo Dag­las su To­mu, o jie ta­rė­si tik su juo. – Se­ne­li, ar jos jau ge­ros? Se­ne­lis pa­si­try­nė smak­rą. – Pen­ki šim­tai, tūks­tan­tis, net­gi du tūks­tan­čiai – tik­rai. Taip taip, ge­ras der­lius. Skin­kit jas, skin­kit vi­ sas. De­šimt cen­tų už kiek­vie­ną mai­šą, at­neš­tą į pre­są. – Va­lio! Ber­niu­kai šyp­so­da­mi ėmė­si dar­bo. Jie sky­nė auk­ si­nes gė­les, gė­les, ku­rios už­tvin­do vi­są pa­sau­lį, iš­si­lie­ ja iš pie­vų į grįs­tas gat­ves, ty­liai bar­be­na į skaid­rius 22

rū­sių lan­gus, blaš­ko­si ap­lin­kui, aki­na­mai spin­dė­da­ mos kaip iš­tir­pu­sios sau­lės la­šai. – Kiek­vie­nais me­tais jos tar­si nuo sai­to nu­trūks­ ta, – pa­sa­kė se­ne­lis. – Na ir te­gu sau. Au­re kiek jų! Sto­vi sau iš­di­džios kaip liū­tai. Pa­žiū­rėk į jas il­giau, tai ir pra­de­gins kiau­rai akis. O juk vi­sai pa­pras­ta gė­ ly­tė, ga­li­ma sa­ky­ti, pik­tžo­lė, nie­kas į jas ir dė­me­sio ne­krei­pia. Bet mums pie­nė – kil­nus au­ga­las. Ir, rū­pes­tin­gai nu­skin­tos, pie­nės mai­šuo­se ke­liau­ja že­myn, į rū­sį. Joms pa­si­ro­džius, rū­sio tam­so­je su­žė­ ruo­ja pa­švais­tė. Vy­no pre­sas sto­vi at­vi­ras, šal­tas. Gė­ lių sro­vė jį su­šil­do. Se­ne­lis pa­ke­lia pre­są, su­ka ran­ke­ ną – vis grei­čiau ir grei­čiau – ir pre­sas pa­leng­va ima spaus­ti žie­dus. – Va... šitaip... Iš pra­džių plo­na čiurkš­le, pas­kui vis smar­kiau ir gau­siau ima lie­tis auk­so po­tvy­nis, ir pui­kaus, karš­to mė­ne­sio sul­tys bė­ga la­ta­ku į mo­li­nius ąso­čius. Čia joms duos pa­rūg­ti, nu­griebs pu­tas, su­pils­tys į šva­ rius ke­ču­po bu­te­lius ir iš­ri­kiuos len­ty­no­se, kur jos švy­tės auk­si­nė­mis spal­vo­mis rū­sio prie­te­mo­je. Pie­nių vy­nas. Tie žo­džiai tu­ri va­sa­ros sko­nį. Tas vy­nas – su­gau­ ta ir už­kimš­ta bu­te­liuo­se va­sa­ra. Ir da­bar, kai Dag­ las ži­no­jo, iš tik­rų­jų ži­no­jo, jog jis gy­vas, jog tam ir vaikš­to po že­mę, kad jaus­tų ir ma­ty­tų vi­są pa­sau­lį, jis su­pra­to dar vie­ną da­ly­ką: rei­kia da­le­lę vi­so to, ką pa­ty­rė, da­le­lę šios ypa­tin­gos die­nos – pie­nių sun­ ki­mo die­nos – taip pat už­kimš­ti ir iš­sau­go­ti iki šal­ tos sau­sio die­nos, kai tu­mu­lais drėbs snie­gas, kai 23

sau­lės bus ne­bu­vę iš­ti­sas sa­vai­tes ar net mė­ne­sius ir tas ste­buk­las, ko ge­ro, bus už­si­mir­šęs, – va ta­da bus ne­blo­ga jį vėl pri­si­min­ti. Juk ši va­sa­ra bus ku­pi­ na vi­so­kiau­sių pa­slap­tin­gų ke­rų, ir jam rū­pė­jo vi­sus juos iš­sau­go­ti, kur nors pa­dė­jus, kad pas­kui, ka­da tik pa­no­rė­jęs, ga­lė­tų nu­si­leis­ti že­myn ant pirš­tų ga­lų į tą drėg­ną prie­blan­dą ir iš­ties­ti ran­ką... Ir ten vie­nas prie ki­to ei­lė­mis sto­vės pie­nių vy­ no bu­te­liai – jie švel­niai mir­gės kaip be­si­sklei­džian­ tys ry­to auš­ro­je žie­dai, ir pro plo­ną dul­kių sluoks­nį spin­dės šio bir­že­lio sau­lė. Pa­žvelk pro šį vy­ną į vė­ juo­tą žie­mos die­ną – ir snie­gas iš­tirps, pa­si­ro­dys žo­ lė, ant me­džių at­gis paukš­čiai, lyg mi­li­jo­nai pe­te­liš­ kių su­plaz­dės vė­jy­je la­pai ir žie­dai. Ir net­gi dan­gaus spal­va pa­si­keis iš pil­kos į žyd­rą. Imk va­sa­rą į ran­kas, pilk va­sa­rą į tau­rę, pa­čią ma­ žiau­sią, ži­no­ma, – vai­kams tik ma­žy­tis ait­rus gurkš­ ne­lis, – kelk ją prie lū­pų, ir ta­vo gys­lo­mis vie­toj žiau­ rios žie­mos ims te­kė­ti kait­ri va­sa­ra. – O da­bar – lie­taus van­dens! Ži­no­ma, vy­nui tin­ka tik ty­ras van­duo, at­ke­lia­vęs iš to­li­mų­jų eže­rų, ir sal­di ra­sa nuo ak­so­mi­nių lau­ kų, ku­ri vos iš­au­šus ky­la aukš­tyn į gied­rą pa­dan­gę, ten, vė­sio­je aukš­tu­mo­je, tel­kia­si šva­riai iš­praus­to­ mis ke­kė­mis, o vė­jas jas ge­na šim­tus my­lių, pa­ke­liui įkrau­da­mas aukš­tos įtam­pos elek­tra. Kiek­vie­nas šio van­dens la­še­lis, kris­da­mas že­mėn, ne­ša­si dan­gaus tru­pi­nė­lį. Jis su­ge­ria ry­tų vė­ją ir va­ka­rų, šiau­rės ir pie­tų vė­ją ir pa­virs­ta lie­tu­mi, o lie­tus per šias ma­giš­ kas apei­gas virs­ta vy­nu. 24

Dag­las čiu­po kau­šą, iš­bė­go į kie­mą ir gi­liai pa­ nar­di­no į lie­taus van­dens sta­ti­nai­tę. – Štai, prašom! Van­duo kaip šil­kas, skaid­rus, mels­vas šil­kas. Kai jį ge­ri, jis švel­niai glos­to lū­pas, ger­klę, šir­dį. Bet kau­ šą ir ki­bi­rą rei­kia neš­ti į rū­sį ir van­de­niu lyg iš­si­lie­ju­ siais kal­nų upokš­niais už­pil­ti vi­są pie­nių der­lių. Net­gi se­ne­lė ku­rią nors va­sa­rio die­ną, kai už lan­ go siaus pū­ga, akin­da­ma vi­są pa­sau­lį, gniauž­da­ma kva­pą pra­ei­viams, – net­gi se­ne­lė to­kią die­ną pa­ty­ liu­kais nu­si­leis į rū­sį. Vir­šu­je, di­džiu­lia­me na­me, ai­dės ko­su­lys ir šnypš­ ti­mas, čiau­du­lys ir ai­ma­nos, vai­kai karš­čiuos, ger­klės ir no­sys skais­čiai pa­raus tar­si vyš­nios stik­lai­ny­je, vi­ sur na­me ty­kos klas­tin­gi mik­ro­bai. Ir štai ta­da tar­si bir­že­lio fė­ja iš rū­sio at­eis se­ne­ lė, slėp­da­ma kaž­ką po megz­ta ska­ra. Ji ne­šios tą „kaž­ką“ į vi­sų li­go­nių kam­ba­rius ir pils­tys – kvap­ nų, skaid­rų – į ma­žas tau­re­les, ku­rias teks iš­ger­ti vie­nu gurkšniu. Ki­tų lai­kų vais­tai, sau­lės ir tin­gių rug­pjū­čio po­pie­čių bal­za­mas, ty­lus grįs­to­mis gat­ vė­mis rie­dan­čių le­dų ve­ži­mė­lių bil­sno­ji­mas, si­dab­ ri­niai ra­ke­tų pėd­sa­kai pa­dan­gė­je, žo­lės fon­ta­nai, trykš­tan­tys iš po šie­na­pjo­vių, ju­dan­čių per skruz­ džių ka­ra­li­jas, – vis­kas vie­no­je tau­re­lė­je! Taip, net­gi se­ne­lė, bir­že­lio sau­lės su­vi­lio­ta, nu­ si­leis į žie­mos rū­sį ir sto­vės ten ty­liai vie­nui vie­na su sa­vo slap­čiau­siom sva­jom, su sa­vim pa­čia, ly­giai kaip ir se­ne­lis, ir tė­vas, ir dė­dė Ber­tas ar ki­ti iš šei­ my­nos, tar­si šne­ku­čiuo­da­mi su se­niai pra­bė­gu­sių 25

die­nų še­šė­liais, su iš­ky­lom, su šil­tu lie­tum, su kve­ pian­čių lau­kų, kep­tų ku­ku­rū­zų ir švie­žiai nu­pjau­to šie­no kva­pais. Net­gi se­ne­lė vis kar­tos ir kar­tos tuos nuo­sta­bius, auk­si­nius žo­džius, ku­rie skam­ba da­bar, me­tant žie­dus į pre­są, ku­riuos kar­tos kiek­vie­ną žie­ mą, vi­sas bal­tas žie­mas vi­sais lai­kais. Tie žo­džiai nuo­lat žais lū­po­se tar­si šyp­se­na, tar­si ne­ti­kė­tas sau­ lės blyks­nis tam­so­je. Pie­nių vy­nas. Pie­nių vy­nas. Pie­nių vy­nas.

26

Sophie Bassouls nuotr.

Prasideda dvyliktoji Daglo Spoldingo vasara. Gamta vėl tvinsta žiedais ir žaluma, dūzgia bitės, užburiančiai kvepia močiutės patiekalai, senelis kaip ir kasmet ruošiasi gaminti pienių vyną, kuriame išsaugoma kiekviena Spoldingų vasara. Sportiniai bateliai lengvai nešioja po laukus ir pievas, o kiekviename kampelyje knibžda paslaptys, nuotykiai, svajonės, atradimai, kurių svarbiausias – kad esi gyvas, kvėpuoji pilna krūtine, jauti! Daglui ši vasara bus ypatinga – į smagius nuotykius įsiterps ir liūdnų dalykų, nerūpestingą būtį įvairins anksčiau nekilę klausimai, įdomūs pašnekesiai atvers tikrovę, kurios jis dar nepažįsta. Taip siaučiant vasarai nejučia ūgtelėjęs Daglas peržengs vaikystės ir paauglystės slenkstį. „Pienių vynas“ – vienas garsiausių kultinio JAV rašytojo RAY BRADBURY (Rėjaus Bredberio) kūrinių, ypač skaidrus, lengvas, poetiškas. Nepakartojamas autoriaus vaikystės prisiminimų ir neišsenkančios fantazijos derinys, iš tiesų padedantis įgyti arba atgauti gyvenimo džiaugsmą.

R AY B R A D BU RY

Meilės laiškas vaikystei ir vasarai