Page 1


– Jūs esate Kukis, tiesa? Jūs – ta kyliškoji gyvatė, kurią mes, paliepti Ezilribo, privalome surasti.


K A T H R YN L A S KY

Romanas Iš anglų kalbos vertė nomeda berkuvienė


Prologas


–N

akčiai tirštėjant artinasi jūsų valanda, – rečitatyvu giedojo didelė baltoji pelėda, Ūbalo medžio valdovė Barana. Sorenui iš susijaudinimo nudiegė skilvį. Viena vertus, atrodė, jog vos vakar jie su Gilfe, Apyaušriu ir Knisčiumi per klaikią pūgą atskrido į Didįjį Ūbalo medį. Kita vertus, jautėsi taip, tarsi būtų gyvenę čia ištisą amžinybę. Šią akimirką jie visi tupėjo ant laktos, pasirengę duoti pačią reikšmingiausią ir tvirčiausią gyvenime priesaiką, po kurios turėjo tapti Pelėdų karalystės sargais. Keturiems komandos nariams drauge su kuopos bičiuliais ir kitais draugais paskui Baraną kartojant priesaikos žodžius, jų visų balsai susiliejo į vieną: – Aš esu Pelėdų karalystės sargas. Nuo šios nakties gyvenimą paskiriu Pelėdų karalystei ir pasižadu ją ginti. 7


Nuo šitos pareigos niekada nenusisuksiu, remsiu savo brolius bei seseris Sargus mūšio lauke ir taikos metu. Aš tapsiu nakties akimis, vėjyje slypinčia tyla, ugnį skrodžiančiais nagais ir nekaltuosius pridengiančiu skydu. Nepuošiu galvos karūna ir nesieksiu šlovės. Prisiekiu savo garbe, jog laikysiuos duotų pažadų ir vykdysiu Ūbalo Sargo priedermę iki pat savo dienų šioje žemėje galo. Ši priesaika – mano gyvenimas. Pasižadu Pelėdų Pelėdos vardu.


Pirmas skyrius

Nagai mÄ—nesienoje


–M

aniau, tvirtinai, esą dominuos pietinės krypties vėjas, – burbtelėjo maža šiaurinė lututė, vardu Martinas,  – o štai jau dvi dienas mes it taranai grumiamės su šiauriu. – Nurimk, – prabilo Apyaušris, – anksčiau ar vėliau jis liausis. – Anksčiau ar vėliau... man iš to menka paguoda. Tu, Apyaušri, esi dusyk už mane didesnis, o turėdamas tokią stambią makaulę įstengtum taranuoti bet kokią kliūtį. Nors Martinas burnojo, Sorenas nerimavo ne dėl jo. Liepsnotasis žinojo, jog narsusis mažylis ištvers visus sunkumus. Juk Martinas priklausė anglininkų kuopai ir buvo įpratęs nardyti netgi tarp siautulingų miško gaisro liepsnų. Ne, susirūpinimą jam kėlė Pagurklė – negarbę užsitraukusi urvinė pelėda. Praėjusią žiemą, ilgos ir sun11


kios apsiausties metu, ji buvo sučiupta bešnipinėjanti Grynakraujams. Kadangi išdavikė buvo jau gana sena ir medžio valdovai Boronas su Barana tikėjo, esą priešai senutę suklaidino, ir pastarąjį faktą laikė švelninančia aplinkybe, Pagurklė nebuvo išvaryta į tyrus, tik ištremta į Pelėdų Pelėdos seserijos slėptuvę Visžiemių jūroje esančioje Stingvandenio saloje, kur privalėjo praleisti jai likusias dienas. Šis įpareigojimas sudarė tik nedidelę jiems patikėtos užduoties dalį. Po Stingvandenio salos Otulisos su Gilfe laukė kelionė į Pelėdų Pelėdos brolijos slėptuvę, kur jos turėjo įgyti kuo daugiau žinių apie karo strategiją ir brolių bibliotekoje rasti dar vieną Pagurklės sunaikintos knygos apie krislitą kopiją. Martinas su Rube turėjo skristi į Šėlstančių Vėtrų salą ir surasti ten kyliškąją gyvatę, vardu Kriukio Kukis. Pats reikšmingiausias uždavinys, gyvybiškai svarbus ne tik Ūbalo sargams, bet ir visoms pelėdų karalystėms žemėje, teko Sorenui, Apyaušriui, Knisčiui ir Eglantinai. Ši ketveriukė privalėjo nusigauti iki paties šiauriausio Visžiemių jūros pakraščio – Ilčių fiordo – ir suieškoti ten seną karį Samaną, o paskui suburti sąjungininkų kariuomenę, kuri kartu su Sargais stotų į neišvengiamą karą su Grynakraujais. Galiausiai visi vėl turėjo susitikti 12


Tamsiųjų Paukščių saloje, kur legendinis kalvis Orfas gamino geriausias pasaulyje mūšio letenas. Deja, pučiant tokiam vėjui ir skrendant tokiu greičiu, balažin, kada ten nusigausime, – mintijo Sorenas. Būrelis jau skrido dvi dienas ir dar nė nebuvo pasiekę Ledo siaurumos. Užduotis – itin sudėtinga, be to, spaudė laikas. Žiema į Šiaurines karalystes atslinkdavo anksti. Neilgai trukus pakils nuožmūs žemyn pučiantys vėjai, vadinami katabatiniais, ledų sukaustyta jūra taps beveik neatskiriama nuo sausumos ir dėl to bus labai sunku orientuotis. Sorenas atsiduso, pagalvojęs apie neįtikėtiną atsakomybę ir nesėkmės kainą. Nesėkmė šiuo atveju prilygtų pražūčiai. Jei tik jiems pavyktų skristi bent kiek sparčiau. Deja, kol keliauja kartu su Pagurkle, šito padaryti nepavyks. Neįtikėtina, kaip apskritai Didžiojo medžio fizioterapeutams pavyko tą seną kerėplą pakelti į orą. Galų gale Pagurklė taip atsiliko, jog Sorenas pasiuntė Gilfę jos prižiūrėti. Vėliau šią pakeitė Apyaušris, o po jo prižiūrėjo Rubė. Senąją urvinę pelėdą globojo visi paeiliui, išskyrus Otulisą. Dėmėtoji pelėdžiukė po Striks Strumos mirties Pagurklei jautė vien tik stiprią neapykantą. Neprilygstamą kovotoją ir nepaprastai išsilavinusią mokytoją Striks Strumą Otulisa tiesiog dievino. Puikioji ribė žuvo kaudamasi apsiausties metu. Sorenas ir kiti bičiuliai ne 13


kartą bandė priversti Otulisą atsitokėti, aiškino, esą pelėdos žūsta mūšiuose, ir nieko čia nepadarysi. Juk nelemtąją akimirką Pagurklės nė nebuvo netoliese. Visgi Otulisa ir toliau tikėjo, jog Pagurklė kalta dėl Striks Strumos mirties. Štai dabar grupelei vadovaujantis Sorenas turėjo įsakyti Otulisai grįžti į rikiuotės galą ir pasirūpinti senąja išdavike. – Sorenai, dėmėtoji ją užmuš, – šnipštelėjo Gilfė. – Nepaistyk kvailysčių, Gilfe. Jei medį pasieks gandai, esą mes nepasirūpinome Pagurklės saugumu ir nenugabenome jos iki seserų slėptuvės, turėsime nemalonumų. – Kalbėjau perkeltine prasme, – paaiškino Gilfė. – Neturėjau omenyje, girdi, jinai iš tikrųjų „nužudys“ senutę. Ši juk jau ir taip silpna, o Otulisos beprotiškai bijo, taigi, gali nusibaigti iš baimės. Pelėdos skrido glaudžia trikampe rikiuote – taip buvo lengviau priešintis vėjui. Sorenas atsitraukė iš savo vietos ir prisiartino prie kitame šone skrendančios Otulisos. – Otulisa, atėjo tavo eilė pagloboti Pagurklę. Dėmėtoji pelėda perliejo jį nuožmiu žvilgsniu. Sorenas žvilgsnį atlaikė, o juodos jo akys, rodės, dar labiau patamsėjo. – Nurodymas nediskutuotinas, Otulisa. Aš esu užduotį vykdančios grupės vadas. Jei vyktų karas... – Ką turi omenyje sakydamas jeigu? 14


– Ką gi, kai vyksta karas... – Tiksliau sakant, antpuolis, – sušnypštė Otulisa. Sorenas atsiduso. Pelėdų Pelėda! Kad ją kur riaugalas! – Puiku, Otulisa, mes visi žinome, kad tu esi antpuolių strategijos specialistė. Kai prasidės mūšis, vadė būsi tu, aš klausysiu tavo įsakymų, tačiau dabar mes nedalyvaujame antpuolyje, o keliaujame vykdyti užduoties į Šiaurines karalystes. Jei mums nepavyks sutelkti sąjungininkų, jokio antpuolio nebus. – Ką bendro su mūsų užduotimi turi Pagurklė? Iš jos – jokios naudos. – Gal ir taip, tačiau Stingvandenio sala pakeliui, todėl logiška, kad mums patikėta palydėti ją iki Pelėdų Pelėdos seserijos buveinės. O gal norėtum, jog nelaimėlė ir toliau gyventų Didžiajame medyje? Otulisa klaptelėjo akimis. Sorenas teisus, – pagalvojo ji. – Argi noriu, kad toji apgailėtina pelėdpalaikė nuolat painiotųsi man po sparnais? Logika dėmėtąją visuomet paveikdavo. Ji pakreipė sparną, pasisuko ir nuplasnojo prie atsilikusios urvinės pelėdos. Matydamas Otulisą skrendančią į rikiuotės galą Sorenas lengviau atsikvėpė. Dėmėtoji pelėda jau ištisus mėnesius svajojo apie antpuolį. Ji primygtinai ragino Ūbalo parla15


mentą pribaigti Grynakraujus iškart po Didžiojo medžio apsiausties. Deja, Pelėdų karalystės sargai dvejojo per ilgai. Praslinkus vos porai mėnesių Grynakraujai patys surengė netikėtą ataką, tačiau nukreipė ją ne į Ūbalo salą, o į Sent Lututę – gausiais krislų ištekliais pagarsėjusią akmeninę tvirtovę, kurioje buvo įsikūrusi nedorų pelėdų bendruomenė. Krislai – keista galia pasižyminčios magnetinės dalelytės – galėjo ne tik sutrikdyti pelėdų gebėjimą orientuotis, bet tam tikromis aplinkybėmis netgi atimdavo joms protą ir paversdavo nemąstančiais blogio jėgų įnagiais. Sent Lututės pelėdos buvo žiaurios ir gana kvailos. Jos nė nenutuokė, koks galingas ginklas pateko joms į nagus. Deja, Grynakraujai mažųjų magnetinių dalelių reikšmę suprato. Šiems užėmus Sent Lututės kanjonus, Didžiojo Ūbalo medžio parlamentas pradėjo kur kas rimčiau vertinti Otulisos kalbas. Jie suvokė, jog kontrataka prieš Sent Lututę  – tai ne keršto, o viso pelėdų pasaulio išlikimo klausimas. Krislams patekus į netinkamus nagus laukė neįsivaizduojamo masto katastrofa. Taigi, buvo priimtas sprendimas. Sargai pasiryžo sutelkti didžiules pajėgas ir įsiveržti į Sent Lututę. Didžiojo medžio pelėdos vienos įgyvendinti savo plano nebūtų pajėgusios. Reikėjo susirasti padėjėjų, koviniais įgūdžiais prilygstančių Ūbalo sargams. Tokių rinktinių 16


karių buvo galima aptikti tik Šiaurinių karalysčių Kylio sąjungoje – Ezilribo gimtuosiuose kraštuose. Daugiau nei du šimtmečius tęsėsi ilgiausias istorijoje šių laisvoje bendruomenėje užaugusių pelėdų karas su Ledinių Nagų sąjunga – nuožmiais engėjais, kurių režimas buvo įsitvirtinęs rytinėje karalystės dalyje. Galų gale įsibrovėliai buvo nugalėti. Iš pradžių Ezilribas į Šiaurines karalystes ketino išleisti tik šešis pasiuntinius, tačiau Sorenas įtikino ribą, jog vykdant tokią sudėtingą užduotį privalo dalyvauti visa kuopų kuopa. Taigi, prie jų prisidėjo dar du neprilygstami skrajūnai – Martinas ir Rubė. Sorenas pažvelgė į legendinio kalvio Orfo nukaltas mūšio letenas ant savo kojų. Metalas grėsmingai žybčiojo mėnulio šviesoje. Kadaise, dar tais laikais, kai Ezilribas vadovavo garsiajam Pelėdų Pelėdos Vikruolių pulkui, šios letenos priklausė jam. Na, o prieš išvykstant senasis karvedys įteikė jas Sorenui. Atmintyje vėl iškilo letenų perdavimo akimirka. Sorenui iki šiol buvo sunku patikėti įvykio realumu. Rodės, galvoje vis dar skamba Ezilribo balsas: „Šios letenos skirtos tau... Jos taps raktu, kuris atrakins Šiaurines karalystes... Kiekviena pelėda žinos, kad esi mano pasiuntinys ir globoju tave kaip sūnų.“ „Kaip sūnų!“ Šie žodžiai našlaičiu anksti tapusiam Sorenui skambėjo neįtikėtinai nuostabiai. Nuožmieji 17


Sent Lututės pasiuntiniai pagrobė jį iš gimtojo lizdo ir nugabeno į akmeniniuose tarpekliuose įsikūrusią pasibjaurėtiną akademiją. Kai pelėdžiukas galiausiai iš ten pabėgo, sugrįžęs į gimtąjį medį, kuriame daugelį metų gyveno jo tėvai, rado tik tuščią drevę. Sorenas įtarė, jog tėvus nužudė šiuo metu Grynakraujų šutvei vadovaujantis jo brolis Kludas. Vėliau jis sužinojo, kad kruvinas šeimos paaukojimas buvo dalis privalomo ritualo stojant į Grynakraujų gretas. Kokie skirtingi mudviejų įstojimo ritualai! – pagalvojo Sorenas, prisiminęs Sargų priesaikos žodžius. Jis neįstengė nė įsivaizduoti, kaip galėtų skambėti Grynakraujų priesaika. Pamažu pasikeitęs vėjas ėmė pūsti iš nugaros ir skristi tapo lengviau. Sorenas vylėsi, kad galbūt pavyks pasiekti Ledo siaurumą dar prieš aušrą. Skristi dieną jis nemėgo. Net ir šiame sustingusiame šiaurės krašte galėjo pasitaikyti varnų. Juodosios plėšikės jį buvo užpuolusios tik kartą gyvenime, bet po to sykio jis prisiekė sau daugiau niekada nutrūktgalviškai nebelėkti iš gęstančios nakties į naują dieną. Paskui Sorenas prisiminė Otulisą ir nusprendė sugrįžti į rikiuotės galą patikrinti, kaip dėmėtajai sekasi lydėti Pagurklę.


Antras skyrius

Pufinuk킬 pavojus


–Y

uoy bis Tuoy bit Tuoy bim Nuoy bimish Vuoyou bimishi Vuoyven bimont.

– Ką tu ten murmi sau panosėje, Otulisa? – paklausė Sorenas, čiūžtelėjo ore ir prisigretino prie dėmėtosios pelėdos. Buvo akivaizdu, kad šis, jo supratimu, nerišlus burbuliavimas adresuotas ne Pagurklei. – Kartojuosi netaisyklinguosius krakų kalbos veiksmažodžius, – atsakė bičiulė. – Juk kaip tik ja šnekama Šiaurinėse karalystėse. Aišku, Kylio sąjungos pelėdos 21


kalba daugybe tarmių, tačiau, anot Ezilribo, pagrindinę krakų šneką supranta visi. – Šit kaip. Šiaip jau, aš tik norėjau pažiūrėti, kaip tau einasi. – Ogi taip, kaip ir reikėjo tikėtis, – purkštelėjo dėmėtoji ir tūžmingai dėbtelėjo į Pagurklę, kuri palydovės paniekos, rodės, visiškai nepastebėjo. – Ką gi, pasikeitus vėjui Ledo siaurumą turėtume pasiekti kaip tik auštant. Nulėksiu iki Gilfės, kad patikslintų kryptį, – tarstelėjo Sorenas ir kryptelėjęs sparnu atitolo nuo Otulisos. – Gilfe, koks mūsų kursas? – paklausė prisigretinęs prie geriausios savo bičiulės. – Kursas šiaurės ir šiaurės rytų, tačiau pasikeitęs vėjas šiek tiek nubloškė mus į vakarus. Žiūrėk, – Gilfė atkragino galvą tiesiai į viršų, kaip sugeba tik pelėdos. – Mes per du laipsnius nukrypę nuo Mažojo Meškėno uodegos. Padėtis mažumėlę sudėtinga, nes esame labai nutolę į šiaurę, taigi, žvaigždynai danguje išsidėstę šiek tiek kitaip.

Padėtis iš tikrųjų sudėtinga, – pagalvojo Sorenas, be galo dėkingas neprilygstamai navigatorei Gilfei. Navigacijos kuopai priklausančią nykštukinę pelėdą mokė 22


pati Striks Struma. Gilfė buvo viena geriausių visų laikų Strumos mokinių. Baisu net pagalvoti, kas būtų, jei krislai sujauktų jai protą! Pelėdų Pelėda, apsaugok Gilfės smegenis nuo krislų poveikio! – Taigi, tavo manymu, Ledo siaurumą pasieksime auštant arba kiek anksčiau? – pasiteiravo Sorenas. – Veikiau šiek tiek vėliau, – patikslino Gilfė ir dirstelėjo į Soreną. Bičiulė žinojo, kokį nerimą jam kelia dieniniai skrydžiai. – Paklausyk, Sorenai, sunku įsivaizduoti, kad šiose vietose galėtų pasitaikyti varnų. – Tikėkimės, nepasitaikys, – atsakė jis. Ko jau ko, bet susidūrimo su galvotrūkčiais į priekį lekiančiais pufinais jie tikėjosi dar mažiau. Tiksliau sakant, su pufinukais. Sutirštėjęs rūkas sudrumstė naktį, aptemdė žvaigždes ir Mėnulio šviesą. Iki aušros buvo likusios dar mažiausiai dvi valandos. Būrelis gan sparčiai judėjo į priekį. Iš užnugario pučiantis stiprokas vėjas padidino pelėdų greitį dviem ar trimis mazgais*, bet staiga iš miglos šaute iššovė baltas gniužulas, o tirštą orą perskrodė šaižus kleketavimas: * Jūrinis terminas. Mazgas – greičio matas, lygus 1,85 kilometrų per valandą. (Vert. past.)

23


įsigykite

knygą dabar

Pelėdų karalystės sargai. Liepsnos (6 knyga)  

Knygos „Pelėdų karalystės sargai. Liepsnos (6 knyga)“ ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you