Pagurklei bergždžiai besigrumiant su įsišėlusiu vėju ir vandeniu, ant uolos palikta knyga nuslydo nuo krašto ir pliumptelėjo į jūrą.
K A T H R YN L AS KY
Romanas Iš anglų kalbos vertė nomeda berkuvienė
Anapus Anapusio
Šešėlių giria
Pietinės karalystės
Sidabrašydis
Dykros
Ambalos girios karalystė N
Sent Lututės kanjonai Sent Lututės pelėdų našlaičių akademija
Nulaužto Nago kyšulys Dvasių miško pusiasalis
Pelėdų Pelėdos ragas
Šiaurinės karalystės Ledo siauruma
Ūbmarės
Didžiojo Ūbalo medžio sala
Snapija
Liepsnotųjų girios karalystė
Kuniro dykuma Ūbio upė
Soreno drevė
ˆ Autorės zodis
V
instonas Čerčilis Antrojo pasaulinio karo metu buvo Anglijos ministras pirmininkas. Ištisus mėnesius Londono gyventojai kentė nesibaigiantį nacių bombardavimą. Paprasti piliečiai – vyrai, moterys ir vaikai – neįtikėtinai narsiai ištvėrė šį šiurpų laiką, pavadintą „Mūšiu už Britaniją“. Išsekusiai, baimės kamuojamai tautai jėgų suteikdavo Čerčilio kreipimaisi per radiją. Būdavo kalbama, esą Čerčilis mobilizavęs pačią anglų kalbą ir pavertęs ją kovos įnagiu. Turiu prisipažinti, jog jaučiuosi labai skolinga Vinstonui Čerčiliui, kadangi rašydama daugelį Ezilribo kalbų aštuonioliktame, dvidešimtame ir dvidešimt antrame skyriuose pasinaudojau labiausiai jaudinančių Anglijos premjero pasisakymų medžiaga. Kai buvau maža, stačiokai neretai būdavo tramdomi tokiu posakiu: „Lazdos ir pagaliai gali sulaužyti kaulus, 9
tačiau žodžiais manęs nesužeisi.“ Suaugusi pakeičiau nuomonę. Žodžiai žeidžia. Be to, vaikystėje aš nė nenutuokiau, kad tokie žodžiai, kokius pasitelkdavo Vinstonas Čerčilis šiurpiomis negailestingo karo sąlygomis, gali įkvėpti žmonėms neįtikėtinos narsos, jėgų ir ištvermės.
Prologas
I
š įniršio paklaikusios, zigzagais skriejančios pelėdos snapas kibirkščiavo. – Privalau rasti vandens! Žūtbūt turiu pasiekti vandenį! Besilydanti kaukė išdegins man akis. Tebus prakeiktas mano brolio skilvis Pelėdų Pelėdos krauju! – žioruojančiu snapu skrosdamas nakties tamsą suklykė liepsnotasis. Pats baisiausias pelėdų keiksmas tarytum palengvino viduje siaučiančią audrą. Pyktis jį stiprino. Tik apimtas pykčio jis dar pajėgė skristi, desperatiškai ieškodamas vėsaus vandens telkinio, į kurį galėtų panardinti tirpstančią metalo kaukę ir Soreno padegtas apsvilusias plunksnas. Grumtynės su broliu pakrypo nevykusia linkme. Kova turėjo baigtis kitaip! Apačioje ant glotnaus paviršiaus sublizgo mėnulio at spindys. Vanduo! Didžiulė liepsnotoji pelėda atliko staigų 13
viražą ir ėmė spirale leistis žemyn, link vėsaus vandens. Vienose kautynėse jis prarado snapą, kitose neteko visų veido plunksnų. Šįkart nukentėjo ausų plyšeliai, tačiau Kludas tebeturėjo vieną akį, o svarbiausia – savo neapykantą, kurią nuolat puoselėjo, ugdė ir augino, kaip motina pelėda augina savo mažylius. Dėkui Pelėdų Pelėdai, jis vis dar sugebėjo neapkęsti!
Pirmas skyrius
Piligrimas
R
udasis žuvinis apuokas pakėlė galvą ir nustebęs mirktelėjo. Raudonoji kometa praskriejo pro šalį bemaž prieš tris mėnesius. Tad kas tasai švytintis daiktas danguje, stulbinančiu greičiu švilpiantis link ežero? O Didžioji Pelėda, jis klykia ir plūstasi pačiais nešvankiausiais žodžiais, kokius tik įmanoma įsivaizduoti! Rudasis paukštis paėjėjo viršum vandens nusvirusia platano šaka. Jeigu ten ne žuvinis apuokas, jam prireiks pagalbos. Didžiuma pelėdų, išskyrus žuvinius ir didžiuosius apuokus, vandenyje tampa bejėgėmis. Jis išskleidė sparnus ir pasirengė keliais galingais mostais sparčiai pakilti iš vietos. Vos pasigirdus pūkštelėjimui gelbėtojas jau buvo ore. Kludui panirus vanduo sušnypštė ir pakilo garų kamuolys. Rudasis žuvinis apuokas Simonas dar nebuvo 17
regėjęs nieko panašaus – kaip pelėda, smilkstanti it miško gaisro žarija, niurkteli į ežerą. Gal ten anglininkas? Kita vertus, anglininkai savo darbą išmano ir paprastai neapsvyla nė plunksnelės. Rudasis žuvinis apuokas sugriebė nagais paslaptingąją pelėdą pačiu laiku. Pamačius nepažįstamojo veidą – beformę išsilydžiusio metalo ir apdegusių plunksnų masę, jo skilvį persmelkė šaltis. Ką tai reiškia? Nesvarbu, dabar ne metas sukti dėl to galvą. Vargšelis bent jau liko gyvas, o Pelėdų Pelėdos brolijos piligrimo Simono pareiga ne klausinėti, ne teisti, ne pamokslauti, o tiesiog padėti, paguosti, apgaubti ramybe ir meile. Panašu, kad šiai pelėdai pagalbos labai reikėjo. Kaip tik dėl to broliai, kuriam laikui palikę savo prieglobstį ir mokslines knygas, iškeliaudavo į pasaulį atlikti šventosios pareigos. Brolijos vyresnysis mėgdavo kartoti: „Nevalia pasiduoti nedovanotinai pagundai ir atsidėti vien tik atsiskyrėliškoms studijoms. Mūsų priedermė – pasidalyti iš knygų įgytomis žiniomis su kitais ir panaudoti jas praktiškai.“ Simonas į piligrimę kelionę leidosi pirmą kartą ir dabar jo, ko gero, laukė pirmasis rimtas išmėginimas. Apdegusią pelėdą, be jokios abejonės, reikės slaugyti. Iškritusių pelėdžiukų grąžinimas į lizdus ir konfliktuojančių varnų grupuočių taikymas (brolijos nariai vieni iš nedaugelio sugebėdavo atvesti į protą varnas) greta šios užduoties 18
atrodė gryniausi menkniekiai. Norint išgydyti sužeistąjį Simonui teks pasitelkti visas turimas žinias apie mediciną ir gydomąsias žoleles. – Nagi, nurimk, drauguži, – švelniu, raminamu balsu ūbavo Simonas padėdamas nelaimingajam įlįsti į platano drevę. – Aš suteiksiu tau pagalbą, ir vėl būsi sveikas. Dabar Simonui tikrai būtų pravertusi viena arba net ir dvi lizdo tvarkytojos aklažaltės, kurios gyvenant nuošalioje Šiaurinių karalysčių slėptuvėje būdavo tiesiog nepamainomos pagalbininkės. Tačiau kelionėse piligrimai įsipareigodavo gyventi kuo paprasčiau ir kukliau. Tarnystei save paskyrusiems broliams nederėjo naudotis daugelio pelėdų lizdus švarinančių aklažalčių paslaugomis. Todėl Simonui teko skristi ir ieškoti gydomųjų kirmėlių pačiam. Tokio pobūdžio žaizdoms gydyti geriausiai tiko dėlės, o būdamas žuvinis apuokas dėles gaudyti jis puikiai mokėjo. Paguldęs Kludą į minkštą samanų ir nuo krūtinės nusipešiotų pūkų patalą, Simonas išskubėjo rinkti dėlių. Skrisdamas į siurbėlių gausų ežero pakraštį apuokas susimąstė apie tai, kaip sužeistasis, kuris veikiausiai buvo liepsnotoji pelėda, įnirtingai priešinosi pamėginus snapu pataisyti jam plunksnas. Be galo keista. Piligrimui Simonui niekada neteko matyti pelėdos, kuri nesutiktų leistis pakutenama. Nelaimėlio plunksnos buvo virtusios 19
purvina raizgalyne. Neįtikėtina, kad jis apskritai dar sugebėjo skristi. Tolygų skrydį lemdavo glotniai sugulusios plunksnos. Kiekviena plasnojamoji plunksnelė turėjo mažyčius, beveik nematomus kabliukus arba dantelius; jiems sukibus susidarydavo lygus paviršius, kuriuo sklandžiai slysdavo oras. Sužeistosios pelėdos plunksnų danteliai buvo atsikabinę ir išsiklaipę, todėl juos derėjo sulyginti ir sutvarkyti, tačiau vos Simonui pamėginus ligonis išsyk jį atstūmė. Keista, be galo keista. Po valandėlės piligrimas sugrįžo pilnu snapu dėlių ir ėmė jas dėlioti aplink užsirietusius neregėtos metalinės kaukės kraštus. Jis nedrįso nuplėšti prie veido prikepusios kaukės. Įsižiūrėjęs įdėmiau Simonas suprato turįs reikalų su įspūdingo dydžio liepsnotąja pelėda. Gręždamas suvilgytų samanų gniužulėlį jis lašino nelaimėliui į snapą vandenį. Kartkartėmis pelėdos akys virpėdamos atsimerkdavo, tačiau ji akivaizdžiai kliedėjo. Net ir būdamas tokios būklės sužeistasis nepaliaujamai keikėsi trykšdamas mirtino keršto troškimu kažkokiam padarui, kurį vadino Sorenu. Visą dieną ir naktį Simonas slaugė keistą liepsnotąją pelėdą keisdamas dėles ir lašindamas vandenį po užsiraičiusia metalo kauke į tą vietą, kurioje turėjo būti snapas. Sužeistasis aprimo, pagiežingų keiksmažodžių srautas sumažėjo, ir Simonas tuo džiaugėsi, kadangi Pelėdų 20
Pelėdos brolija buvo taikus ordinas, vengiantis prievartos ir kovų. Liepsnotoji pelėda išmiegojo dvi dienas, o trečiąją galiausiai atmerkė akis. Šįkart jis žvelgė visiškai sąmoningai, tačiau iš metalinio snapo pasigirdę pirmieji žodžiai sukrėtė rudąjį apuoką žuvininką ne mažiau negu ankstesni keiksmai: – Tu nesi Grynakraujis. Grynakraujis? Ką, dėl Pelėdų Pelėdos meilės, jis čia paisto? – Prašau man atleisti, bet man atrodo, aš nesuprantu, apie ką tu kalbi, – prisipažino piligrimas. Kludas sumirksėjo iš nuostabos. Veikiausiai jis manęs bijo. – Nesvarbu. Turbūt turiu tau padėkoti. – O, ne, dėkoti man neprivalai. Nesijausk skolingas. Aš esu piligrimas ir atlieku savo pelėdiškąją pareigą. – Pareigą kam? – Pareigą savo giminei. – Tu man ne giminė! – riktelėjo Kludas kunkuliuodamas tokiu įniršiu, kad slaugytojas net atšlijo. – Aš – liepsnotoji pelėda, Tyto alba. Tu, – jis paniekinamai šniurkštelėjo, – sprendžiant pagal tvaiką, esi žuvinis apuokas, vadinasi, priklausai kitai rūšiai. – Suprantama, aš kalbėjau bendrai. Pelėdiškoji pareiga liepia man rūpintis visa pelėdų gimine. 21
įsigykite
knygą dabar