V
ieną rytą Pedingtonas stoviniavo prie Vindzoro sodų trisdešimt antrojo namo, kur gyveno Braunai, laukujų durų, vildamasis sulaukti atviruko nuo tetos Liusės iš Peru. Meškiuko nuostabai, pro plyšį laiškams įmesti kaip tik įskriejo lapelis ir nusileido jam ant nosies. Pedingtonas paprastai pernelyg nesidomėdavo lankstinukais ir jau ruošėsi mesti šį į šiukšliadėžę netoliese, kai jo akį patraukė užrašai ĮĖJIMAS LAISVAS ir PRIZAI. Tai skambėjo daug įdomiau nei bet kas, todėl nutarė parodyti skrajutę ponui Braunui, vos tik jis sugrįš vakare iš darbo.
– Tai vietinio sporto klubo lankstinukas, – vėliau prie vakarienės stalo paaiškino ponas Braunas. – Rytoj organizuojamas labdaros renginys. Visi norintys ras ką veikti, laukia gausybė prizų. – Vyks netgi mezgimo konkursas, – pranešė Pedingtonas, kad išgirstų ponia Berd. Braunų namų šeimininkė tik neaiškiai murmtelėjo. – Eime, tėti! – choru sušuko Džonatanas ir Džudė. – Skamba linksmai. – Na... – pratarė ponas Braunas. – Galvojau apie golfo partiją. – Henri, aš išlyginsiu tau šortus, – pasisiūlė ponia Braun. – Nepakenks ir pravėdinti. – Jei jie man vis dar tinka, – paniuręs suburbėjo ponas Braunas.
Ankstyvą kitos dienos rytą Braunai išvyko linksmai nusiteikę, bet tai truko neilgai, nes vos įžengę į sporto aikštyną jie pirmiausia susidūrė su ponu Kariu. Jų kaimynas galėdavo sugadinti nuotaiką bet kam. Dar blogiau, jis ėjo tiesiai link Pedingtono. – Manau, kad taip ir turėjo atsitikti, – sumurmėjo ponas Braunas. – Šie lankstinukai tikriausiai buvo išdalyti visiems aplinkiniams namams. – Meški, palaikyk trumpam šį rutulį! – užbaubė ponas Karis, brukdamas apvalų daiktą Pedingtonui į letenas.
Ponas Karis net užkriokė iš juoko, kai Pedingtonas ėmė svyruoti pirmyn ir atgal. – Pagaliau, meški, tave pričiupau, – nusikvatojo jis. – Šis rutulys pagamintas iš švino ir naudojamas lengvojoje atletikoje, net yra tokia rungtis – rutulio stūmimas. Turėtum mesti jį iš visų jėgų.
Ponia Berd tvirtai suėmė rankinę, bet nieko daryti neprireikė, nes ponas Karis staiga užriaumojo iš skausmo.